2018-03-21 Nr. AB-5864-3-62-3-02075-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1094-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02075-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2013 m. balandžio mėn., jis buvo laikomas Kauno TI kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai, taip pat nebuvo užtikrintas sveikatos higienos reikalavimų laikymasis. Tokiu būdu jam kalint nepriimtinomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, jis patyrė kankinimą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Kauno TI nurodė, kad pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 20 d., tačiau skundą teismui pateikė tik 2016 m. spalio 12 d., t. y. daugiau kaip po trejų metų ir septynių mėnesių nuo jo atvykimo į Kauno TI dienos. Taip pat pažymėjo, kad kameros atitinka higienos normų reikalavimams, pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, ją grindžia tik abstrakčiais teiginiais.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris, jo teigimu, prasidėjo nuo 2013 m. vasario mėnesio ir tęsėsi iki 2013 m. balandžio mėnesio. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI buvo kalinamas nuo 2013 m. vasario 20 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016 m. spalio 12 d. Teismas, vertindamas nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, padarė išvadą, kad pareiškėjas visą nurodytą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ar kad jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė daugiau kaip po trejų metų ir septynių mėnesių nuo jo atvykimo į Kauno TI dienos. Šiuo atveju atsakovo atstovas – Kauno TI prašė taikyti ieškinio senatį.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė dėl jo pažeistų teisių jautęs didelius nepatogumus, patyręs išgyvenimus, todėl akivaizdu, jog jis turėjo galimybę realiai suvokti savo teisių pažeidimą ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Be to, pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.

8. Teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, pareiškėjo skundo reikalavimui (ginčui aktualiu laikotarpiu) taikoma trejų metų ieškinio senatis, todėl pareiškėjo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas. Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintos.

III. 9. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo, prašydamas šį sprendimą pakeisti, pripažinti, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės, išnagrinėti jo skundą iš esmės ir priteisti jam iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, taip pat atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

10. Pareiškėjas pažymi, jog ieškinio senaties terminą praleido dėl to, kad atsakovo atstovas jo nesupažindino su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais. Jis nėra teisininkas, todėl minėtų teisės aktų nuostatų nežinojo. Tačiau sužinojęs apie savo teisių pažeidimą, iš karto kreipėsi į teismą su skundu.

11. Nurodo, kad Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta teisė nebūti kankinamam yra absoliuti, Konvencijoje nėra įtvirtinta jokių ieškinio senaties terminų, todėl tokie terminai negali būti numatyti ir nacionalinėje teisėje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui E. V. už kalinimą Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2013 m. vasario 20 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

13. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. spalio 12 d., praleidęs senaties terminą. Kauno apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

14. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog ieškinio senaties terminą praleido, nes atsakovo atstovas su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais jo nesupažindino; be to, Konvencijoje nėra įtvirtinta jokių ieškinio senaties terminų.

15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

16. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

17. Byloje nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.

18. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑301‑858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

20. Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, egzistavimą.

21. Apelianto teiginius dėl senaties termino netaikymo dėl to, kad jis apie savo teisių pažeidimą nieko nežinojo, nes atsakovo atstovas jo nesupažindino su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Tokio pobūdžio aplinkybės laikytinos subjektyviomis, priklausiusiomis nuo pareiškėjo valios, todėl nesudarančiomis pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Juo labiau, kad pareiškėjas nenurodė, jog buvo kokiu nors būdu apribotos jo galimybės domėtis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, rašyti atsakovo atstovo administracijai ar kitoms institucijoms prašymus, paklausimus ar skundus, ar kad į minėtus raštus pareiškėjui nebuvo atsakyta. Ypač, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas savo sprendime, kad pareiškėjas skunde nurodė dėl jo pažeistų teisių jautęs didelius nepatogumus, patyręs išgyvenimus, taigi jis turėjo galimybę realiai suvokti savo teisių pažeidimą ir atitinkamai į tai reaguoti.

22. Dėl apelianto teiginių, kad senaties terminas negali būti taikomas, nes tokie terminai nenumatyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, pasisakytina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 189 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1864‑624/2017 ir kt.).

23. Taigi, pirmosios instancijos teismui nepripažinus, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundas pagrįstai atmestas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų.

24. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė