6ccfe399-81bd-448c-93f6-7fc2b0ee5dfe · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-282-794/2019 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29546-2017-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.3; 2.6.29.3; 3.1.7.1.5; 3.3.1.13; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. kovo 19 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir RÅ«tos Petkuvienės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo A.

M. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Gelvora“ ieÅ¡kinį atsakovams A. M. ir D. M. dėl skolos priteisimo. Teismas n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė UAB „Gelvora“ kreipėsi į teismÄ ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydama priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų 7 903,76 EUR skolÄ , kuriÄ sudaro 4 792,93 EUR eurų negrÄ Å¾intas kreditas, 2 199,32 EUR palÅ«kanos ir 911,51 EUR delspinigiai, taip pat 16 procentų dydžio metines palÅ«kanas už kredito sumÄ , 5 procentų dydžio procesines metines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.

IeÅ¡kovė savo reikalavimus grindė atsakovų ir AB „Swedbank“, sudaryta 2008-08-06 Vartojimo kredito sutartimi Nr. 08-087836-VA bei 2013-02-22 Reikalavimo perleidimo sutartimi, pagal kuriÄ ieÅ¡kovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovus iÅ¡ AB „Swedbank“.

2. Atsakovė D. M. atsiliepime nurodė, jog su ieÅ¡kiniu sutinka iÅ¡ dalies. Nurodė, kad AB „Swedbank“ suteiktas vartojimo kreditas buvo panaudotas automobiliui įsigyti ir paskolÄ iÅ¡ bendrų Å¡eimos lėšų dengė atsakovas A. M.. 2013 m. pradžioje D. M. ir A. M. santykiai paÅ¡lijo ir A. M. iÅ¡sikėlė gyventi kitur. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-28 sprendimu santuoka buvo nutraukta ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Po santuokos nutraukimo prievolės AB „Swedbank“ vykdymas tapo apsunkintas, tačiau D. M. pasitikėjo sutuoktinio teiginiais, kad jis tinkamai vykdo įsipareigojimus bankui. Iki Å¡io ieÅ¡kinio atsakovė D. M. nebuvo gavusi jokių praneÅ¡imų, jokių raginimų atsiskaityti pagal Vartojimo kredito sutartį ir, atsakovės žiniomis, tokių raginimų nėra gavęs buvęs sutuoktinis A. M..

3. Atsakovas A. M. atsiliepime nurodė, kad įmokų jis nemokėjo, nes banko tarnautoja jam pasakė, jog jis nebėra skolingas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ieškovė nėra pateikusi skolos apskaičiavimo.

4. IeÅ¡kovė pateikė teismui papildomus paaiÅ¡kinimus dėl skolos bei nurodė, kad ieÅ¡kinyje yra pateiktas skolos apskaičiavimas. A. M. sutiko su susidariusios skolos suma ir tai patvirtino 2018-02-20 praneÅ¡imu. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 15 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies. Teismas priteisė iÅ¡ atsakovų A. M. ir D. M. lygiomis dalimis 4 792,93 EUR negrÄ Å¾intÄ kreditÄ , 2 199,32 EUR palÅ«kanas, 431,36 EUR delspinigius, 11,32 procentų dydžio sutartines metines palÅ«kanas už negrÄ Å¾intÄ kredito sumÄ (4 792,93 EUR) skaičiuojant nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos (2017-07-28) iki visiÅ¡ko kredito grÄ Å¾inimo bankui dienos, 5 procentų dydžio procesines metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ (7 423,61 EUR) nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos (2017-07-28) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir lygiomis dalimis 167,32 EUR bylinėjimosi iÅ¡laidas (po 83,66 EUR iÅ¡ kiekvieno atsakovo) ieÅ¡kovei UAB „Gelvora“.

LikusiÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, jog 2013‑02-22 AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimų perleidimo sutartį, pagal kurios 2013-04-25 bylų priėmimo – perdavimo aktu ieÅ¡kovė perėmė skolos iÅ¡ atsakovų reikalavimo teisę. Atsakovams buvo iÅ¡siųsti praneÅ¡imai apie reikalavimo perleidimÄ ir raginimas sumokėti skolÄ , tačiau jie nereagavo, todėl ieÅ¡kovė prašė teismo priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų 7 903,76 EUR skolÄ .

7. Teismas atsakovės teiginius apie tai, kad paimtÄ kreditÄ turėtų grÄ Å¾inti A. M., pripažino deklaratyviais ir neįrodančiais, jog po santuokos nutraukimo prievolė grÄ Å¾inti kreditÄ buvo perkelta A. M.. Teismas taip pat atmetė ir atsakovės D. M. argumentÄ , kad ji bei jos sutuoktinis nebuvo gavę jokių praneÅ¡imų ar raginimų atsiskaityti pagal Vartojimo kredito sutartį, kadangi byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, jog AB „Swedbank“ 2013-03-21 praneÅ¡imu informavo A.

M. apie susidariusį įsiskolinimÄ ir pareikalavo jį padengti iki 2013-04-08 bei įspėjo, kad neįvykdžius Å¡io reikalavimo sutartis bus vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukta nuo 2013-04-09, Å¡is praneÅ¡imas buvo siųstas adresu (duomenys neskelbtini), kur iki Å¡iol gyvena atsakovė. Be to, po reikalavimo perleidimo UAB „Gelvora“ 2013-05-09 iÅ¡siuntė praneÅ¡imus apie skolÄ , adresuotus abiem atsakovams. Dėl nurodytų priežasčių teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovė visiÅ¡kai nepagrįstai teigia, jog ji nežinojo apie susidariusiÄ skolÄ .

Dėl tos pačios priežasties teismas atmetė ir atsakovo A. M. argumentÄ , kad jis nežinojo apie skolÄ ir manė, kad kreditas bankui yra grÄ Å¾intas. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovai bÅ«tų visiÅ¡kai atsiskaitę su ieÅ¡kove, todėl teismas sprendė ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovų solidariai priteisti 4 792,93 EUR negrÄ Å¾intÄ kreditÄ ir 2 199,32 EUR palÅ«kanas už laikotarpį nuo 2013-04-25 iki 2017-07-24.

8. Teismas taip pat padarė iÅ¡vadÄ , kad 0,10 procento dydžio delspinigių norma yra neprotingai didelė ir nesÄ Å¾ininga, todėl, vadovaudamasis CK 6.258 straipsnio 3 dalimi ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, netesybas sumažino iki 0,05 procento nuo nesumokėtos sumos už kiekvienÄ uždelstÄ dienÄ ir ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovų solidariai priteisė 431,36 EUR delspinigių (4 792,93 eurų x 0,05 procento x 180 dienų). IeÅ¡kovės reikalavimÄ priteisti iÅ¡ atsakovų 16 procentų dydžio metines palÅ«kanas už kredito sumÄ (4 792,93 eurų) teismas tenkino iÅ¡ dalies, iÅ¡ atsakovų solidariai priteisdamas 11,32 procentų dydžio sutartines metines palÅ«kanas už negrÄ Å¾intÄ kredito sumÄ (4 792,93 EUR) skaičiuojant nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos (2017-07-28) iki visiÅ¡ko kredito grÄ Å¾inimo bankui dienos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai 9. Atsakovas A. M. apeliaciniu skundu praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 kovo 15 d. sprendimÄ dalyje dėl 2 199,32 EUR palÅ«kanų priteisimo panaikinti.

10. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iuo pagrindiniu argumentu: 10.1. Byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo, kad pradinis kreditorius ar naujasis kreditorius bÅ«tų kokiu nors bÅ«du skolininkus informavę apie kreditoriaus pasikeitimÄ . Apelianto teigimu, teismas tik deklaruoja, kad 2013-03-21 bankas praneÅ¡imu informavo A. M. apie susidariusį įsiskolinimÄ , bei įspėjo, kad neįvykdžius Å¡io reikalavimo sutartis bus vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukta, o UAB „Gelvora“ 2013-05-09 iÅ¡siuntė praneÅ¡imus apie skolÄ , adresuotus abiem atsakovams, tačiau jokių įrodymų, kad atsakovams buvo iÅ¡siųsti ar įteikti minėti dokumentai byloje nėra.

Pats savaime faktas, kad tokie dokumentai byloje yra, nereiÅ¡kia, kad tuo faktu remiantis galima bÅ«tų teigti, jog dokumentai buvo įteikti. Taigi nėra atlikta įstatyme įtvirtinta paradinio kreditoriaus ir naujojo kreditoriaus pareiga informuoti skolininkus. Apeliantas taip pat nurodo, jog atsakovų procesiniuose dokumentuose (atsiliepimuose į ieÅ¡kinį), atsakovai visÄ laikÄ gyveno nurodytu adresu - (duomenys neskelbtini), ten ir dabar gyvena atsakovė D. M., ten ir deklaruota gyvenamoji vieta. Be to, informacijÄ apie atsakovų gyvenamÄ jÄ vietÄ , darbo vietÄ , telefonų numerius ir elektroninio paÅ¡to adresus ieÅ¡kovas neabejotinai buvo gavęs iÅ¡ pirminio kreditoriaus – AB Swedbank.

Esant tokiai situacijai, apelianto teigimu, ieÅ¡kovė sÄ moningai vengė informuoti skolininkus, laukdama penkių metų termino, už kurį yra priteisiamos palÅ«kanos.

11. IeÅ¡kovė UAB „Gelvora“ atsiliepimu į apeliacinį skundu praÅ¡o atsakovo apeliacinį skundÄ atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 kovo 15 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

12. Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: 12.1. Apie 2013-03-26 sudarytÄ Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios 2013-04-25 bylų priėmimo – perdavimo aktu Nr. 3 buvo perleista reikalavimo teisė į A. M. bei D. M. įsiskolinimÄ pagal Vartojimo kredito sutartį, atsakovams buvo praneÅ¡ta CK 6.109 str. nustatyta tvarka, t. y. nusiunčiant atsakovams reikalavimo perleidimo faktÄ patvirtinančio dokumento kopijÄ ir praneÅ¡imÄ dėl reikalavimo perleidimo. PraneÅ¡imas buvo nusiųstas adresu (duomenys neskelbtini), kurį nurodė pradinis kreditorius bylų priėmimo – perdavimo akte prie Reikalavimo perleidimo sutarties.

Minėtas adresas gyventojų registro tarnyboje nurodomas taip pat ir kaip registruota atsakovų gyvenamoji vieta. BÅ«tent Å¡iuo adresu ir buvo siunčiami tiek pirminio kreditoriaus AB „Swedbank“ raÅ¡tai bei pretenzijos dėl neapmokėtos skolos ir sutarties nutraukimo, tiek ieÅ¡kovo UAB „Gelvora“ registruotas praneÅ¡imas apie reikalavimo perleidimÄ bei raginimai įvykdyti prievolę. Apeliantas yra asmeniÅ¡kai susipažinęs su visais skolos priteisimo dokumentais (tame tarpe ir su Reikalavimo perleidimo sutartimi) pirmojoje instancijoje ir cesijos fakto neginčijo.

IeÅ¡kovės teigimu, informavimas ieÅ¡kiniu bei visų priedų, tame tarpe ir reikalavimo perleidimo sutarties, pateikimas yra laikomas taip pat tinkamu praneÅ¡imu apie reikalavimo perleidimÄ . Taigi visi praneÅ¡imai bei teismo dokumentai buvo siunčiami aktualiu atsakovų adresu. 12.2. Sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarkÄ nustatančių sutarties sÄ lygų ir kitų sutarties sÄ lygų galiojimui, jei Å¡ios sÄ lygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Paskolos gavėjas negali bÅ«ti atleistas nuo palÅ«kanų kaip atlyginimo už naudojimÄ si paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grÄ Å¾inti suteiktÄ paskolÄ ir mokėti sutartas palÅ«kanas nustatytu terminu, iÅ¡skyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje.

IeÅ¡kovės teigimu, Å¡iuo atveju Å¡alys susitarė, kad palÅ«kanos, kurios skaičiuojamos nuo kredito gavėjo paimtos ir negrÄ Å¾intos kredito sumos, mokamos pagal patvirtintÄ grafikÄ ir yra skaičiuojamos iki visiÅ¡ko kredito grÄ Å¾inimo dienos. Å i sutartinė nuostata patvirtina, kad kredito gavėjo (atsakovo) pareiga po Sutarties nutraukimo mokėti pelno palÅ«kanas iÅ¡lieka tol, kol nebus grÄ Å¾inta pagrindinė kredito suma. Be to, aplinkybė, kad ieÅ¡kovė į teismÄ kreipėsi 2017 metais, negali bÅ«ti laikoma pagrindu mažinti palÅ«kanas, kadangi susikaupusių palÅ«kanų dydį lėmė ne procentais iÅ¡reikÅ¡tas palÅ«kanų dydis, o aplinkybė, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę kreditoriui.

13. Atsakovė D. M. atsiliepimu į apeliacinį skundu praÅ¡o atsakovo apeliacinį skundÄ patenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 kovo 15 d. sprendimÄ dalyje dėl 2199,32 EUR palÅ«kanų priteisimo panaikinti.

14. Atsakovė D. M. sutinka su atsakovo A. M. pateiktu apeliaciniu skundu. Atsakovės teigimu, ieÅ¡kovė netinkamai vykdė įstatyme nustatytÄ pareigÄ informuoti apie reikalavimo teisės perėmimÄ , kadangi byloje nėra nei vieno raÅ¡ytinio įrodymo, kuris pagrįstų atsakovei ar apeliantui įteiktų dokumentų, informuojančių apie kreditoriaus pasikeitimÄ , faktÄ . Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinas Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės 15.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių Å¡io sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

17. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylÄ bei priimdamas sprendimÄ , privalo teisingai, sÄ Å¾iningai, protingai taikyti bei aiÅ¡kinti įstatymus tam, jog tarp ginčo Å¡alių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, bÅ«tų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, Å¡alys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, iÅ¡skyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

18. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK12, 178 str.).

19. IÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog 2008-08-06 pirminė kreditorė AB „Swedbank“ (buvęs AB bankas „Hansabankas“) ir atsakovai A. M. bei D. M. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-087836-VA (el. b. l. 8-11), pagal kuriÄ atsakovams buvo suteiktas 14 320,51 EUR (49 445,87 Lt) dydžio kreditas, o atsakovai įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grÄ Å¾inti kreditÄ mokant dalimis iki 2013-08-03 bei mokėti palÅ«kanas bei kitus sutartyje nustatytus mokėjimus. Už suteiktÄ kreditÄ buvo nustatyta 10,50 procentų dydžio metinė palÅ«kanų norma ir 11,32 procentų dydžio metinė kredito grÄ Å¾inimo norma. Atsakovai tinkamai nevykdė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl 2013 m. kovo 21 d. praneÅ¡imu (el. b. l.

7) bankas informavo A. M. apie susidariusį įsiskolinimÄ ir pareikalavo jį padengti iki 2013-04-08 bei įspėjo, kad neįvykdžius Å¡io reikalavimo sutartis bus vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukta nuo 2013-04-09. Atsakovai nereagavo į praneÅ¡imÄ , susidariusios skolos nesumokėjo, todėl Kredito sutartis buvo vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukta nuo 2013-04-09. IeÅ¡kovė UAB „Gelvora“ ir AB „Swedbank“ 2013 m. vasario 22 d. pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. ST-13-6294/13-20-10 (el. b. l. 15-26), pagal kuriÄ 2013-04-25 bylų priėmimo – perdavimo aktu Nr.3 AB „Swedbank“ atlygintinai perleido ieÅ¡kovei UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises, susijusias su atsakovų įsiskolinimu pagal 2008-08-06 Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-087836-VA. 2013-05-09 atsakovai praneÅ¡imais „Dėl reikalavimo perleidimo“ buvo informuoti apie reikalavimo teisės perleidimÄ (el. b. l. 12-13).

20. IeÅ¡kovė pareiÅ¡kė atsakovams ieÅ¡kinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų 7 903,76 EUR skolÄ , kuriÄ sudaro 4 792,93 EUR eurų negrÄ Å¾intas kreditas, 2 199,32 EUR palÅ«kanos ir 911,51 EUR delspinigiai, taip pat 16 procentų dydžio metines palÅ«kanas už kredito sumÄ , 5 procentų dydžio procesines metines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 15 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies. Teismas priteisė ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovų A.

M. ir D. M. lygiomis dalimis 4 792,93 EUR negrÄ Å¾intÄ kreditÄ , 2 199,32 EUR palÅ«kanas, 431,36 EUR delspinigius, 11,32 procentų dydžio sutartines metines palÅ«kanas už negrÄ Å¾intÄ kredito sumÄ (4 792,93 EUR) skaičiuojant nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos (2017-07-28) iki visiÅ¡ko kredito grÄ Å¾inimo bankui dienos, 5 procentų dydžio procesines metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ (7 423,61 EUR) nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos (2017-07-28) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir lygiomis dalimis 167,32 EUR bylinėjimosi iÅ¡laidas (po 83,66 EUR iÅ¡ kiekvieno atsakovo).

LikusiÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė. Apeliaciniu skundu atsakovas A. M. ginčija pirmosios instancijos teismo priimtÄ sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys dėl 2 199,32 EUR palÅ«kanų priteisimo. Esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo, kad pradinis kreditorius ar naujasis kreditorius bÅ«tų kokiu nors bÅ«du skolininkus (atsakovus) informavę apie kreditoriaus pasikeitimÄ . Pats savaime faktas, kad tokie dokumentai byloje yra, nereiÅ¡kia, kad tuo faktu remiantis galima bÅ«tų teigti, jog dokumentai buvo įteikti.

Vadinasi, nėra atlikta įstatyme įtvirtinta paradinio kreditoriaus ir naujojo kreditoriaus pareiga informuoti skolininkus. Apelianto teigimu, esant tokiai situacijai, akivaizdu, jog ieÅ¡kovė sÄ moningai vengė informuoti skolininkus, laukdama penkių metų termino, už kurį yra priteisiamos palÅ«kanos, todėl atsakovas apeliaciniu skundu praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ Å¡ioje dalyje panaikinti. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys dalyje dėl 2199,32 EUR sutartinių palÅ«kanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl praneÅ¡imo skolininkams (atsakovams) apie reikalavimo teisės perleidimÄ ir tai pagrindžiančių įrodymų 21. Atsakovas apeliaciniu skundu, iÅ¡ esmės neginčydamas priteisto įsiskolinimo pagrįstumo, nesutinka su teismo sprendimu, motyvuodamas tuo, kad nei jam, nei atsakovei D. M. nebuvo įstatymo nustatyta tvarka praneÅ¡ta apie reikalavimo perleidimo sutarties sudarymÄ . Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

22. Reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 straipsnis) yra vienas iÅ¡ asmenų pasikeitimo bÅ«dų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimÄ galiojantį reikalavimÄ sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimÄ pasikeičia kreditorius, o pati prievolė iÅ¡lieka nepakitusi. Å is esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose: CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės, CK 6.107 straipsnio 1 dalyje – kad skolininkas turi teisę reikÅ¡ti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikÅ¡ti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo praneÅ¡imÄ apie reikalavimo perleidimÄ .

CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali bÅ«ti panaudotas prieÅ¡ trečiuosius asmenis ir skolininkÄ tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas bÅ«tų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktÄ patvirtinančio dokumento kopijÄ ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymÄ . Taigi prievolės dalyviams esminę reikÅ¡mę turi praneÅ¡imas apie reikalavimo perleidimo faktÄ , nes nuo praneÅ¡imo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo Å¡io momento reikalavimo perleidimo faktÄ naujasis kreditorius gali panaudoti prieÅ¡ skolininkÄ .

Ä®statyme iÅ¡samiai nenustatyti specialÅ«s praneÅ¡imo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimo bÅ«dai, iÅ¡skyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytÄ bÅ«dÄ , kad tinkamu praneÅ¡imu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Dėl to Å¡iÄ spragÄ yra užpildęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiÅ¡kindamas CK 6.109 straipsnio 1 dalį ir formuodamas Å¡iuo klausimu vienodÄ teismų praktikÄ . CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, kad praneÅ¡imu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiÅ¡kia, kad bet kuris praneÅ¡imas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininkÄ apie cesijÄ , CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktÄ .

Dėl to skolininkui apie reikalavimo perleidimÄ , kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali bÅ«ti praneÅ¡ta bet kokia forma ir bet kokiu bÅ«du, svarbu, kad praneÅ¡ime bÅ«tų informacija apie pradinio kreditoriaus turimÄ ar bÅ«simÄ reikalavimÄ ir jo perleidimÄ Ä¯vardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, bylos Nr. 3K-7-168/2010).

Siekiant nustatyti, ar praneÅ¡imas apie reikalavimo perleidimÄ yra tinkamas, turi bÅ«ti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar praneÅ¡imas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktÄ informacijÄ suvoktų, jog reikalavimas perleistas.

23. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, taip pat yra nurodęs, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos bÅ«du įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikÅ¡tas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimÄ ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

Tai skolininko teisių nevaržo labiau nei apie cesijÄ skolininkas bÅ«tų informuotas atskiru praneÅ¡imu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo. Reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui kartu su ieÅ¡kiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimÄ , neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių. Skolininkas nepraranda teisės reikÅ¡ti atsikirtimų, kuriuos turėjo teisę reikÅ¡ti pradiniam kreditoriui, į naujojo kreditoriaus reikalavimus (CK 6.107 str. 1 d.).

24. Kaip jau minėta Å¡ios teisėjų kolegijos nutarties 19 pastraipoje, byloje pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai pagrindžia, jog apie AB „Swedbank“ ir ieÅ¡kovės UAB „Gelvora“ sudarytÄ 2013-02-22 Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios 2013-04-25 bylų priėmimo – perdavimo aktu Nr. 3 buvo perleista reikalavimo teisė į A. M. bei D. M. įsiskolinimÄ pagal 2008-08-06 Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-087836-VA, atsakovams buvo praneÅ¡ta CK 6.109 str. nustatyta tvarka, t. y. nusiunčiant atsakovams reikalavimo perleidimo faktÄ patvirtinančio dokumento kopijÄ ir praneÅ¡imÄ dėl reikalavimo perleidimo.

PraneÅ¡imas buvo nusiųstas adresu (duomenys neskelbtini), kurį nurodė pradinis kreditorius bylų priėmimo – perdavimo akte prie Reikalavimo perleidimo sutarties. Minėtas adresas gyventojų registro tarnyboje nurodomas taip pat ir kaip registruota atsakovės gyvenamoji vieta. Be to, Å¡is adresas nurodomas ir visuose atsakovų teikiamuose teismui dokumentuose, kaip atsakovės gyvenamoji bei korespondencijos vieta. Šį adresÄ akcentuoja ir apeliantas savo pateiktame apeliaciniame skunde, kaip atsakovės D. M. deklaruotÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ .

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog bÅ«tent Å¡iuo adresu (t. y. (duomenys neskelbtini)) ir buvo siunčiami tiek pirminio kreditoriaus AB „Swedbank“ raÅ¡tai bei pretenzijos dėl neapmokėtos skolos ir sutarties nutraukimo, tiek ieÅ¡kovės UAB „Gelvora“ registruoti 2013-05-09 praneÅ¡imai atsakovams apie reikalavimo perleidimÄ bei raginimai įvykdyti prievolę, kas laikoma, jog atsakovai buvo tinkamai informuoti apie reikalavimo perleidimÄ . Be kita ko, visÄ detaliÄ informacijÄ apeliantas sužinojo ieÅ¡kovei UAB „Gelvora“ pareiÅ¡kus reikalavimus teisme bei apeliantui gavus ieÅ¡kinį su priedais, tarp kurių buvo ir reikalavimo perleidimo sutarties kopija, kas taip pat laikoma tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimÄ ir atitinka įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovams apie reikalavimo teisių perleidimÄ buvo praneÅ¡ta tinkamai, t. y. taip, kad jie turėjo galimybę pasinaudoti visomis įmanomomis gynybos nuo pareikÅ¡tų reikalavimų priemonėmis, tačiau nei iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo teisme dienos, nei bylÄ nagrinėjant teisme atsakovai nepareiÅ¡kė ieÅ¡kovei prieÅ¡inių reikalavimų, t. y. dėl reikalavimų perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ar vartojimo kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

25. Taigi vadovaujantis aukščiau iÅ¡dėstytu bei aplinkybėmis, kad visi praneÅ¡imai bei teismo dokumentai buvo siunčiami aktualiu atsakovų adresu, bei tuo, kad atsakovai yra susipažinę su visais teismo procesiniais dokumentais (tame tarpe ir Reikalavimo perleidimo sutartimi), akivaizdu, jog abejoti tinkamu skolininkų informavimu apie cesijÄ nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog apie reikalavimo perleidimo sutartį apeliantas nebuvo informuotas atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Dėl prievolės mokėti sutartines palÅ«kanas 26. Pagal CK 6.872 straipsnio, reglamentuojančio palÅ«kanas už naudojimÄ si paskolos sutarties dalyku, 1 dalį palÅ«kanų (pelno palÅ«kanų) už naudojimÄ si paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarkÄ nustato Å¡alys susitarimu. Å io straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai paskolos sutartis yra atlygintinė. PalÅ«kanos, kaip mokestis už skolinimÄ , teismų praktikoje dar vadinamos pelno palÅ«kanomis, iÅ¡ esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palÅ«kanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimÄ .

Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palÅ«kanas už pinigų skolinimÄ sutarties nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natÅ«ra, t. y. sumokėti įstatyme ar Å¡alių sutartyje nustatytÄ mokestį už naudojimÄ si paskolos suma – palÅ«kanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad paskolos gavėjas negali bÅ«ti atleistas nuo palÅ«kanų kaip atlyginimo už naudojimÄ si paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grÄ Å¾inti suteiktÄ paskolÄ ir mokėti sutartas palÅ«kanas nustatytu terminu, iÅ¡skyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovai įsipareigojo grÄ Å¾inti gautÄ kreditÄ Vartojimo kredito sutartyje nurodytu terminu pagal grafikÄ ir mokėti 10,50 proc. metinių palÅ«kanų (Vartojimo kredito sutarties 2.2, 4.1, 5.1 punktai). Pagal Vartojimo kredito sutarties 5.1. punktÄ - palÅ«kanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos Kredito suteikimo dienos ir skaičiuojamos iki viso Kredito grÄ Å¾inimo Bankui dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡i sutarties nuostata patvirtina, kad Å¡alys susitarė dėl mokėjimo funkcijÄ atliekančių palÅ«kanų, kurios mokamos iki faktinio kredito grÄ Å¾inimo.

Atsakovams nepateikus įrodymų apie gauto vartojimo kredito ieÅ¡kovei grÄ Å¾inimÄ , pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog iki ieÅ¡kinio teismui parengimo, atsakovai naudojosi jiems sutarties pagrindu paskolintomis lėšomis, todėl privalo mokėti pelno palÅ«kanas dėl kurių dydžio ir mokėjimo tvarkos buvo susitarta nurodomoje vartojimo kredito sutartyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Vartojimo kredito sutartyje nebuvo įtvirtinta, kad Sutarties nutraukimas yra pagrindas nutraukti Å¡ių palÅ«kanų mokėjimÄ .

28. Atsižvelgiant į Å¡ios teisėjų kolegijos nutarties 26 pastraipoje nurodomÄ teisinį ginčo santykio reglamentavimÄ , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotÄ praktikÄ , vadovaujantis Vartojimo kredito sutarties 5.1 punktu, nustatančiu kredito gavėjų pareigÄ mokėti mokėjimo funkcijÄ atliekančias palÅ«kanas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė priteisti iÅ¡ atsakovų 2168,20 EUR palÅ«kanas už laikotarpį nuo 2013-04-25 (t. y. nuo reikalavimo teisės perleidimo dienos) iki 2017-07-24 (t. y. iki ieÅ¡kinio parengimo teismui dienos) ir 31,12 EUR palÅ«kanas, nurodytas Reikalavimo perleidimo sutartyje, iÅ¡ viso 2199,32 EUR.

29. Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, jog pagrindas mažinti palÅ«kanas yra aplinkybė, kad nuo reikalavimo teisės dėl skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo perleidimo 2013-04-25 iki ieÅ¡kinio teismui parengimo, t. y., iki 2017-07-24, yra praėjęs ilgas laiko tarpas, kas lėmė daug didesnes palÅ«kanas. Pažymėtina, jog palÅ«kanų dydį nulėmė ne procentinė iÅ¡raiÅ¡ka, o aplinkybė, kad atsakovai netinkamai vykdė savo prievolę ieÅ¡kovei – negrÄ Å¾ino kredito. Pačių atsakovų neteisėti veiksmai negali bÅ«ti pagrindas iÅ¡ esmės pagerinti jų padėtį.

Pagal CK 6.206 straipsnį viena Å¡alis negali remtis kitos Å¡alies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Å i įstatymo leidėjo nuostata eliminuoja pagrindÄ atsakovams mažinti pelno palÅ«kanas, kadangi jie patys prievolės kreditoriui neįvykdė. Dėl to konstatuoti, kad ieÅ¡kovė yra atsakinga už tai, kad nesikreipė anksčiau į teismÄ dėl skolos ir palÅ«kanų priteisimo, kai patys atsakovai nevykdė savo įsipareigojimų, negalima.

30. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrinęs aukščiau iÅ¡dėstytus argumentus, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje dėl 2199,32 EUR dydžio palÅ«kanų priteisimo, tinkamai nustatė ir įvertino visas reikÅ¡mingas Å¡iam klausimui iÅ¡spręsti aplinkybes, tame tarpe ir tarp Å¡alių sudarytos vartojimo kredito sutarties nuostatas, tinkamai taikė teisės normas, todėl apelianto nurodomos aplinkybės dėl 2199,32 EUR palÅ«kanų yra visiÅ¡kai nepagrįstos ir nesudaro pagrindo panaikinti Å¡ioje dalyje teisėtÄ ir pagrįstÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ .

Dėl procesinės bylos baigties 31. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, iÅ¡analizavusi faktinius bylos duomenis, prieina iÅ¡vados, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, prieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimÄ , reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, iÅ¡aiÅ¡kino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiÅ¡kino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtÄ , pagrįstÄ sprendimÄ dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vadomis ir kitaip vertina teismo iÅ¡analizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo iÅ¡vadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundÄ atmeta, o skundžiamÄ Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimÄ palieka nepakeistu. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme 32. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, ieÅ¡kovė įgijo teisę į bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ (CPK 93 str.), tačiau ieÅ¡kovei nepareiÅ¡kus praÅ¡ymo dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo, jų priteisimo klausimas ieÅ¡kovei nesprendžiamas.

33. Procesinių dokumentų siuntimo (paÅ¡to) apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumÄ , todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymÄ Nr. 1R-261/1K-355, valstybei Å¡ios bylinėjimosi iÅ¡laidos nepriteistinos. Dėl žyminio mokesčio grÄ Å¾inimo 34. CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiÅ¡kimu grÄ Å¾inami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. CPK 87 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nustatęs Å¡iame straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grÄ Å¾inimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grÄ Å¾inimo gali priimti ir savo iniciatyva.

35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas (apeliantas) teikdamas apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo sumokėjo 178 EUR žyminį mokestį. Apeliaciniu skundu atsakovas A. M. ginčijo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. priimtÄ sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys dėl 2 199,32 EUR palÅ«kanų priteisimo. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4, 7 dalimis, už apeliacinį skundÄ , kurio suma 2199,32 EUR, pateiktÄ elektroninėje byloje, mokamas 49 EUR žyminis mokestis (2199,32 EUR * 3 proc. * 75 proc.), todėl permokėta žyminio mokesčio dalis (129 EUR) atsakovui grÄ Å¾inama (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Atsakovui iÅ¡aiÅ¡kintina, jog žyminį mokestį grÄ Å¾ina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 3 d.). Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsniu, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : atsakovo apeliacinį skundÄ atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . GrÄ Å¾inti atsakovui A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 129,00 EUR (vienÄ Å¡imtÄ dvideÅ¡imt devynis eurus) žyminį mokestį, sumokėtÄ AB Swedbank 2018-04-25 mokėjimo nurodymu Nr. 466. IÅ¡aiÅ¡kinti, kad žyminį mokestį grÄ Å¾ina Valstybinė mokesčių inspekcija. Teisėjai Alvydas Barkauskas Vaclovas Paulikas RÅ«ta Petkuvienė