2018-03-07 Nr. AB-4400-3-61-3-01673-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-559-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01673-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.1; 11.13.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos apskr. VMI) 2015 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-680 (toliau – Klaipėdos apskr. VMI); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 68-222 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. S-65(7-20/2016) (toliau – ir MGK sprendimas) (b. l. 1–17). Pareiškėjas taip pat prašė teismo priimti sprendimą nepatvirtinti 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-484 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad MGK sprendimo teiginys, jog „byloje nėra jokių konkrečių piniginių lėšų grąžinimo faktą patvirtinančių įrodymų (laikas, vieta, piniginių lėšų sumų dydis)“, neatitinka tikrovės ir padarytas neįvertinus pateiktų rašytinių įrodymų, t. y. 2012 m. vasario 10 d., 2012 m. kovo 22 d. ir 2014 m. rugpjūčio 3 d. pakvitavimų, kuriuose nurodytos grąžintinų pinigų sumos ir laikas. Patikrinimo akto išvada, kad pareiškėjas nepateikė kitų duomenų ar įrodymų, išskyrus du Rusijos piliečių pakvitavimus ir rašytinius paaiškinimus, yra nesuprantama, nes nenurodoma, kokius dar įrodymus pareiškėjas privalėjo pateikti.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 metais pasirašė tris sutartis dėl 30 000 USD paskolos. Pareiškėjui paskolinta pinigų suma buvo pervesta siekiant pradėti bendrą verslą (užsienietiškų naudotų automobilių prekybą), kurio pradėti nepavyko, todėl buvo sutarta, jog ši suma liks pareiškėjui kaip paskola penkeriems metams. Nagrinėjamu atveju paskolos sutarčių sudarymo faktą patvirtino faktiškai pareiškėjui pinigus skolinę asmenys, be to, vienas jų pagal paskolos sutartį gautas palūkanas deklaravo Rusijos Federacijoje ir sumokėjo mokesčius, tačiau nurodyta aplinkybė, patvirtinta oficialiu rašytiniu įrodymu (Rusijos Finansų ministerijos Federalinės mokesčių tarnybos 2014 m. vasario 14 d. raštas Nr. 2-9-05/99) buvo ignoruota.

4. Pareiškėjas nurodė, kad 51 400 USD skolą Y. M. grąžino 2014 metais, o 2012 metais grąžino 30 000 USD paskolą ir sumokėjo 3 000 USD palūkanų pagal sutartį su M. S., bei 59 200 USD paskolą ir 2 040 USD palūkanų dalį pagal sutartį su D. P., t. y. iš viso 94 240 USD (243 200 Lt), todėl prie šios sumos pridėjus analizės metu nustatytą pareiškėjo patirtų 203 688 Lt išlaidų sumą, pasak pareiškėjo, akivaizdu, kad 532 975 Lt pajamų sumos pakanka išlaidoms padengti (532 975 – 243 200 – 203 688 = 86 087 Lt). Skolą D. P. pareiškėjas grąžino Lietuvoje per Y. M. – perdavė jam grynaisiais 59 200 USD paskolos sumos ir dalį palūkanų – 2 040 USD, o aplinkybės, kokiu būdu Y. M. perdavė pinigus D. P., pareiškėjo nuomone, jokios teisinės reikšmės neturi.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos apskr. VMI sprendime iš esmės tik perrašytas Patikrinimo akto turinys, ir tik epizodiškai įvertinti pareiškėjo argumentai dėl Y. M. 2014 m. rugpjūčio 3 d. pakvitavimo, patvirtinančio, kad pareiškėjas Y. M. grąžino skolą pagal sutartį dėl 51 400 USD paskolos (46 400 USD pervesti Y. M. ir 5 000 USD pervesti L. M.). Mokesčių administratorius dėl nežinomų priežasčių remiasi kaip patikimais Y. M. 2014 m. lapkričio 27 d. paaiškinimais, tačiau ignoruoja to paties asmens 2014 m. gruodžio 1 d. paaiškinimus bei jo pasirašytą 2014 m. rugpjūčio 3 d. pakvitavimą.

6. Rašytinės paskolos sandorio formos nesilaikymas neturi įtakos sandorio galiojimui, forma yra aktuali tik sutarties šalims, kadangi paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš sutarties šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti ir tik įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 2 dalis). CK 6.871 straipsnio 1, 3 d. nuostatos paskolos sutartims jų sudarymo metu nustatė tik paprastą rašytinę formą, kurią atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Pagal teismų praktiką, pakankamu paskolos sutarties sudarymo ir kartu pinigų perdavimo paskolos gavėjui įrodymu pripažįstamas bankinis pavedimas, todėl mokesčių administratoriaus teiginys, kad dėl to, jog į pareiškėjo sąskaitą pervedamos sumos buvo didesnės nei 2 000 Lt, todėl pareiškėjas kiekvienu atveju privalėjo sudaryti rašytines paskolos sutartis, o to nepadarius, sutartys laikomos nesudarytos (kaip nurodyta Patikrinimo akto išvadoje), yra teisiškai nepagrįstas.

7. Paskolų sutarčių sudarymo faktą patvirtina pateikti pakvitavimai, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas paskolintus pinigus grąžino. Pareiškėjas ir kiti mokesčių administratoriaus apklausti asmenys patvirtino, kad buvo sudarytos rašytinės paskolos sutartys, tačiau jos nebuvo išsaugotos, nes buvo įvykdytos. Paskolų sutarčių sudarymo faktą patvirtina pakvitavimai, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas paskolintus pinigus (Y. M. – dalį šių pinigų) grąžino. Pakvitavimai yra pagrindiniai prievolių įvykdymą, taigi ir skolos grąžinimą, patvirtinantys dokumentai (CK 6.65 straipsnis). Pakvitavimas yra vienašalis sandoris, jam pakanka vien kreditoriaus parašo, todėl mokesčių administratoriaus argumentas, kad pakvitavimai nepasirašyti pareiškėjo, teisiškai nepagrįstas.

8. Pareiškėjas paaiškino, kad nėra ginčo dėl to, jog 140 600 USD buvo perduoti pareiškėjui, o kreditoriai neginčija, kad paskolos sutartys buvo sudarytos ir įvykdytos. Minėtų sutarčių pareiškėjas neišsaugojo, nes turint atsiskaitymą pagal jas patvirtinančius duomenis, sutartys neaktualios. Pareiškėjas neturėjo intereso ir galimybės įtakoti, kad kreditoriai saugotų paskolos sutartis. Dėl pačių sutarčių sudarymo ir atsiskaitymo pagal jas fakto tarp sutarties šalių nesant ginčo, tokių sutarčių saugojimas neturi jokios prasmės. Pakvitavimus pareiškėjas išsaugojo ir saugos dešimt metų (senaties terminą), kadangi būtent šie dokumentai patvirtina jo atsiskaitymą pagal paskolos sutartis.

9. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad VMI sprendime visiškai nevertintos pareiškėjo pastabos, kad Patikrinimo akto išvada grindžiama tyrimo metu nenustatinėtomis aplinkybėmis, tendencingu ir vietomis akivaizdžiai klaidingu tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių interpretavimu išimtinai pareiškėjo nenaudai, ignoruojant pateiktus rašytinius įrodymus ir tas pačias aplinkybes pagal situaciją panaudojant kaip patikimus ir kaip nepatikimus, nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015, nes minėtoje byloje buvo kitokios faktinės aplinkybės.

10. Pareiškėjas teigė, kad VMI neatsižvelgė į tai, jog Klaipėdos apskr. VMI sprendime ir Patikrinimo akte laikomasi klaidingos pozicijos, jog nagrinėjamu atveju buvo privaloma rašytinės formos paskolos sutartis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nesant rašytinės paskolos sutarties, tokia visgi pripažįstama esant sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011). Nagrinėjamu mokestinio ginčo atveju sutarties šalys aiškiai patvirtino savo ketinimus ir reikšmingus faktus, tačiau mokesčių administratorius tai tiesiog ignoravo ir dėl sutarties šalių ketinimų sprendė savo nuožiūra.

11. Pareiškėjo nuomone, VMI pakvitavimą painioja su paskolos rašteliu, ir nepagrįstai pakvitavimui kelia rašytinės paskolos sutarties (paskolos raštelio) turinio reikalavimus (CK 6.871 straipsnio 3 dalis), nurodydamas, jog pakvitavimuose nenurodyta kada, kur ir kokiai sumai buvo sudaryta paskolos sutartis, jos grąžinimo sąlygos, terminai ir kitos sąlygos, neaišku, kokiu tikslu paskolinti pinigai. Mokestinio ginčo nagrinėjimo metu ginčą nagrinėjančių institucijų motyvai nuolat kito ir jų vis mažėjo – VMI sprendime iš visų Patikrinimo akto argumentų liko tik aplinkybė, kad kai kuriais atvejais nesant rašytinės paskolos sutarties, sutarties sudarymo faktas (remiantis viena kasacinio teismo nutartimi), gali būti neįrodytas.

12. Atsakovas VMI prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 84–90).

13. Atsakovas paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas 2010 metais naudojosi tarptautine pinigų perlaidų sistema „Unistream“ ir tarpininkaujant BAB „Ūkio bankas“ per šią pinigų perlaidų sistemą grynųjų pinigų perlaidomis iš keturių Rusijos Federacijos fizinių asmenų (Y. M., L. M., M. S., D. P.) gavo iš viso 140 600 USD. Pareiškėjas tik su skundu VMI pateikė papildomus dokumentus, t. y. 2012 m. vasario 10 d. M. S. ir 2012 m. kovo 22 d. D. P. pakvitavimus rusų kalba, kuriuose nurodyta, kad jis su minėtais asmenimis pilnai atsiskaitė ir jie neturi jam jokių pretenzijų. Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2010 m. spalio 4 d. gautos 29 grynųjų pinigų perlaidos buvo Rusijos fizinių asmenų suteiktos paskolos, iš kurių D. P. 30 000 USD ir M. S. 59 200 USD paskolos grąžintos 2012 m., o iš Y. M. ir L. M. gauta 51 400 USD paskola negrąžinta, jos grąžinimo terminas iki 2015 m. gegužės 1 d.

14. VMI nurodė, kad atlikus pareiškėjo 2009–2013 metų pajamų ir išlaidų analizę nustatyta, jog pareiškėjas šiuo laikotarpiu gavo iš viso 532 975 Lt pajamų (įskaitant 362 839 Lt pinigines lėšas, pervestas iš Rusijos Federacijos piliečių ir 30 000 Lt paskolą iš banko) ir patyrė 203 688 Lt išlaidų. Pareiškėjo minėtu laikotarpiu per metus gautos su darbo santykiais susijusios pajamos siekė nuo 2 444 Lt iki 4 988 Lt; 2012–2013 m. pareiškėjas per metus gavo po 6 369 Lt neįgalumo pensijos išmokų, t. y. pareiškėjo nuolat gaunamų pajamų neužteko tam, kad galėtų dengti banko paskolą, paskolos palūkanas bei padengti vartojimo išlaidas. Išanalizavus piniginių lėšų judėjimą banko sąskaitose nustatyta, kad banko paskolos dengimui pareiškėjas papildydavo banko sąskaitą, įnešdamas į ją kredito gražinimui ir palūkanų mokėjimui reikalingą piniginių lėšų sumą. Piniginių lėšų likutis banke 2009 m. sausio 1 d. buvo 149,66 Lt, 2013 m. gruodžio 31 d. – 126,30 Lt. Atsižvelgus į tai, padaryta išvada, jog pareiškėjas neturėjo finansinių galimybių grąžinti Rusijos Federacijos piliečiams 140 600 USD, nes dalį šių piniginių lėšų panaudojo BAB „Ūkio bankas“ ir BAB „Snoro bankas“ paskolų ir paskolų palūkanų dengimui, grynųjų pinigų įnešimui į Lietuvos bankus, kilnojamojo turto pirkimui, vartojimo išlaidoms.

15. VMI nurodė, kad pareiškėjas nepateikė neginčijamų įrodymų apie tai, jog Rusijos Federacijos fizinių asmenų jam pervesti grynieji pinigai netapo jo disponuojamomis lėšomis ar kad jos nėra apmokestinamosios pajamos, todėl pareiškėjo gautos lėšos buvo pripažintos pareiškėjo gautomis apmokestinamosiomis B klasės pajamomis, nuo kurių pareiškėjas privalėjo sumokėti į biudžetą GPM. Paaiškino, kad ginčija faktą, jog pervestos lėšos yra paskola, o ne kitos apmokestinamosios pajamos. Be to, pareiškėjas, pasak VMI, nepateikė realių įrodymų, kad paskolos suma realiai buvo perduota (grąžinta), o surinkti duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, susijusius su minėtomis paskolomis (nesutampa paskolos suteikimo aplinkybės – suma, laikotarpis, asmenys, kurie suteikė paskolą ir išrašė pakvitavimus ir kt.).

16. VMI nuomone, pakvitavimai neįrodo paskolų sutarčių sudarymo fakto, nes jie iš esmės neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalyje keliamų reikalavimų (neatspindi tikrosios šalių valios, kadangi ji nėra išreikšta aiškiai ir detaliai), taip pat dėl patikrinimo metu nustatytų prieštaringų pinigų grąžinimo aplinkybių neįrodo ir tariamai suteiktų paskolų grąžinimo fakto. Be to, pakvitavimai nebuvo pateikti nei 2011 m. balandžio mėn. atliekant mokestinį tyrimą, nei 2013 m. atlikto pirminio patikrinimo metu, todėl jie pakartotinio patikrinimo metu buvo įvertinti kaip gynybinė pareiškėjo pozicija, siekiant išvengti prievolės į biudžetą. Esant nustatytam pinigų pervedimo į pareiškėjo asmeninę sąskaitą faktui bei nesant įrodymų apie kokį nors kitą ginčo pinigų sumos patekimo į pareiškėjo asmeninę sąskaitą pagrindą, VMI nuomone, nėra pagrindo ginčo sumą (140 600 USD) vertinti kaip nors kitaip, nei laikyti ją pareiškėjo pajamomis.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 126–135).

18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad mokestinis ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjo iš fizinių asmenų į banko sąskaitą gautos lėšos gali būti priskiriamos apmokestinamoms pajamoms ir apmokestinamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju tiek CK nuostatos, tiek teismų praktika civilinėse bylose negali būti vadovaujamasi, nes nagrinėjamuoju atveju nagrinėjamas ginčas ne dėl civilinių paskolos sudarymo teisinių santykių, o dėl pareiškėjo prievolės mokėti GPM pagrįstumo. Teismas sprendė, kad nagrinėjamuoju atveju turi būti taikomos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nuostatos.

19. Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 67 straipsnį būtent pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad užsienio asmenų pervestos lėšos buvo suteiktos paskolos, bet ne pareiškėjo pajamos, priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms, privalėjo šią aplinkybę pagrįsti. Būtent pareiškėjas privalėjo pagrįsti, kad pinigai buvo pervesti kaip paskola. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad paskolų sutarčių neišsaugojo, nes jos pareiškėjui nereikalingos dėl to, kad paskolos yra grąžintos.

20. Teismas konstatavo, kad 2012 m. vasario 10 d. pakvitavimas prieštarauja M. S. Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui 2013 m. lapkričio 14 d. duotiems paaiškinimams, kad jis pervedė pareiškėjui 30 000 USD, paskolos sutarties su pareiškėju nesudarinėjo, duomenų apie piniginių lėšų grąžinimą neturi, nes piniginės lėšos jam nepriklausė, o pavedimus atliko Y. M. prašymu (MGK byla, I t., b. l. 132–133). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo santykiai su M. S. buvo paskolos teisiniai santykiai, todėl vertino, kad mokesčių administratorius pagrįstai 30 000 USD šio asmens pareiškėjui pervestų lėšų nepripažino paskola.

21. Teismas taip pat konstatavo, kad iš 2012 m. kovo 22 d. pakvitavimo matyti, jog D. P. nurodo gavęs iš pareiškėjo 64 200 USD sumą, kurią sudaro 59 200 USD pagrindinė suma pagal paskolos sutartį ir 5 000 USD palūkanų pagal paskolos sutartį. Šis asmuo Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui 2013 m. spalio 17 d. duotuose paaiškinimuose nurodė, kad paskolą grąžino grynaisiais pinigais per draugus Rusijoje, tačiau teismas pastebėjo, kad ši aplinkybė prieštarauja pareiškėjo 2015 m. gegužės 7 d. nurodytai aplinkybei, jog pinigus pareiškėjas šiam asmeniui grąžino savo namuose Lietuvoje (MGK byla, I t., b. l. 120). Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad vien ši aplinkybė negali paneigti tarp jo ir D. P. buvus paskolos santykių. Be to, D. P. atsakymas, kad pareiškėjas jam sumokėjo palūkanas, prieštarauja paties pareiškėjo paaiškinimui, kad palūkanas D. P. už pareiškėją sumokėjo Y. M. (MGK byla, I t., b. l. 120). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad minėtas pakvitavimas laikytinas pareiškėjo gynybine pozicija siekiant išvengti jam priskaičiuotų mokesčių mokėjimo.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog su Y. M. sudarytos rašytinės formos sutarties neišsaugojo, nes ji pareiškėjui tapo nereikalinga, nes pinigai buvo grąžinti (MGK byla, I t., b. l. 120), tačiau teismas pastebėjo, kad tame pačiame paaiškinime pareiškėjas nurodo esantis skolingas Y. M. iš viso 5 530 USD palūkanų. Be to, Y. M. Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui 2013 m. spalio 11 d. apklausos metu nurodė, kad metinės palūkanos paskolos sutartyje nebuvo numatytos (MGK byla, I t., b. l. 147–148). Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas pakvitavimas prieštarauja Y. M. paaiškinimams Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui, kad minėtą sumą pareiškėjas grąžino Y. M. 2013 metais, todėl šis pakvitavimas teismo buvo laikytas pareiškėjo gynybine pozicija.

23. Teismas nurodė, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

24. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriui nebuvo pateikti piniginių lėšų suteikimo pagrindai. Šioms abejonėms išsklaidyti pareiškėjas galėjo bandyti gauti paskolų sutarties egzempliorių iš paskolas suteikusių asmenų, tačiau to nepadarė. Iš šių nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė tarp jo ir minėtų asmenų buvusių paskolos teisinių santykių, todėl mokestine prasme nepagrindė nagrinėjamoje byloje analizuojamos piniginių lėšų, pervestų į pareiškėjo banko sąskaitas, kilmės, ir mokestine teisine prasme nepaneigė išvados, kad šioje mokestinėje byloje tiriamos pareiškėjo gautos piniginės lėšos priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms.

25. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl turėtų kitokio dydžio, nei nustatyta Patikrinimo akte, vartojimo išlaidų, todėl sprendė, kad apskaičiuojant pareiškėjo mokestinę bazę, pareiškėjo išlaidoms pagrįstai buvo priskirtos statistinės išlaidos.

26. Teismas sprendė, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų Patikrinimo akte bei ginčijamuose sprendimuose nustatytoms aplinkybėms pagrįsti, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir pagrindė pareiškėjui papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį bei pagrįstai pareiškėjo gautas pinigines lėšas pripažino jo kitomis apmokestinamosiomis pajamomis ir nuo jų apskaičiavo 15 826,29 Eur GPM, 7 202,54 Eur GPM delspinigių bei skyrė GPM baudą.

III. 27. Pareiškėjas R. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 141–161).

28. Pareiškėjas savo poziciją apeliaciniame skunde grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus ir nepagrįstas, nes iš esmės yra grindžiamas tik mokesčių administratorių nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų interpretacija, prieštaringais motyvais dėl civilinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo mokestinėje byloje, taip panaudojant užsienio valstybės kompetentingų institucijų atliktos apklausos kritiką prieš pareiškėją.

29. Pareiškėjo nuomone, Patikrinimo aktas yra grindžiamas neaiškiomis užuominomis ir prielaidomis, kurių patys tyrimą atlikę asmenys nebandė pašalinti. Jeigu kokie nors paaiškinimai tyrimą atlikusiems asmenims atrodė neišsamūs, jei galėjo reikiamus duomenis prašyti patikslinti, o ne interpretuoti savo nuožiūra. Pareiškėjas pakartoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pareiškėjo ir kreditorių ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo perduota 140 600 USD, pareiškėjas sutarčių neišsaugojo, nes turint atsiskaitymą pagal sutartis patvirtinančius duomenis, sutartys yra nebeaktualios. Pareiškėjo nuomone, tyrimas buvo atliktas tendencingai, netinkamai aiškinant paskolos sutarčių sudarymą ir atsiskaitymą pagal jas reglamentuojančias įstatymų nuostatas.

30. Pareiškėjas ginčija atsakovo teiginius dėl pakvitavimų kaip gynybinės pareiškėjo pozicijos. Pasak pareiškėjo, VMI nepaaiškina, kaip pareiškėjas galėjo įtakoti Y. M. poziciją dėl paskolos grąžinimo. Pareiškėjas pakartoja, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bankinis pavedimas pripažįstamas pakankamu paskolos sutarties sudarymo ir kartu pinigų perdavimo paskolos gavėjui įrodymu. Be to, VMI ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad nesant rašytinės paskolos sutarties, tokia visgi pripažįstama esant sudaryta. Pareiškėjas pažymi, kad sprendžiant dėl mokestinės prievolės egzistavimo svarbiau yra tai, kad pinigai buvo grąžinti, ką, pasak pareiškėjo, neginčijamai patvirtina pakvitavimai.

31. Pareiškėjas nurodo, kad VMI paskolos sutarčių sudarymo ir paskolų grąžinimo aplinkybes pavadino abejotinomis, prieštaringomis, neįtikinamomis, visiškai jų nekonkretizuodamas ir nevertindamas pareiškėjo pateiktų pastabų. Pareiškėjo argumentų nenagrinėjo ir MGK.

32. Pareiškėjas paaiškina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas įrodinėjo, kad jo gautos pajamos – tai paskolos, o mokesčių administratorius įrodinėjo, kad ne, todėl šiuo atveju aktualios CK nuostatos, reglamentuojančios paskolos sutarties sampratą, formos ir turinio reikalavimus. Pareiškėjas pažymi, kad pats mokesčių administratorius savo poziciją grindė tiek konkrečiomis CK nuostatomis, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse bylose.

33. Pareiškėjo įsitikinimu, mokestinio tyrimo prasme klausimas, kuris konkrečiai asmuo laikomas suteikęs paskolą pareiškėjui, yra neaktualus, svarbu pats paskolos ir jos grąžinimo faktas. Šiuo atveju tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, nesivadovavo turinio viršenybės prieš formą principu.

34. Pareiškėjas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo poziciją patvirtinantys D. P. parodymai duoti pastarajam užduodant menamus klausimus. Tokia aplinkybe savo mokestinio patikrinimo išvadų negrindė net pats mokesčių administratorius. Pagal tokią logiką, mokesčių administratoriaus darbo trūkumai patvirtina mokesčių mokėtojo kaltumo prezumpciją. Pareiškėjas mano, kad iš teismo motyvų akivaizdu ne tik tai, kad teismas bando išrankioti ir vadovautis tik pareiškėjui nepalankiais teiginiais, bet dar ir tai, kad teismas tik atkartoja mokesčių administratoriaus argumentus ir visiškai ignoruoja pareiškėjo. Pareiškėjas pastebi, kad mokesčių administratoriui nurodė, jog skolą D. P. grąžino Lietuvoje per Y. M. – perdavė jam grynaisiais 59 200 USD paskolos sumos ir dalį palūkanų – 2 040 USD. Aplinkybės, kokiu būdu Y. M. perdavė pinigus D. P., pareiškėjui nėra žinomos ir jam neaktualios, nes jis turi skolos grąžinimą patvirtinantį pakvitavimą, dėl aptariamos paskolos sutarties pretenzijų jam niekas nereiškia. Pareiškėjas taip pat pastebi, kad Patikrinimo akte neteisingai nurodoma, jog R. G. ir D. P. nurodyti duomenys apie paskolos grąžinimo vietą nesutampa.

35. Palūkanų klausimu tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, taip pat nesivadovavo turinio viršenybės prieš formą principu, lemiamą reikšmę suteikė aplinkybei, kad būtent Y. M. D. P. sumokėjo dalį pareiškėjo mokėtinų palūkanų (2 960 USD), visiškai neatsižvelgiant į aplinkybę, kad tai buvo padaryta būtent pareiškėjo prašymu ir vardu, ir būtent todėl pareiškėjas šią sumą (2 960 USD) liko skolingas Y. M.. Teismui abejonių mokesčių administratoriaus išvadomis nesukėlė net neginčijamas faktas, kad D. P. palūkanas deklaravo Rusijoje ir sumokėjo nuo jų mokesčius. Teismas tiesiog padarė išvadą, kad net tokie oficialūs rašytiniai įrodymai (deklaravimo duomenys) nepatvirtina, kad tarp pareiškėjo ir D. P. buvo sudaryta paskolos sutartis.

36. Dėl pareiškėjo sutarties su Y. M. teismas, pareiškėjo vertinimu, tiesiog atkartojo mokesčių administratoriaus poziciją, visiškai ignoruodamas pareiškėjo argumentus. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas formaliai atkartodamas mokesčių administratoriaus argumentus dėl atskirų epizodų formai suteikė viršenybę prieš turinį, o mokesčių administratoriaus darbo trūkumus panaudojo prieš mokesčių mokėtoją, taip iškreipdamas mokestinio patikrinimo esmę bei pažeisdamas pareiškėjo teisę į teisingą teismą.

37. Pareiškėjas nurodo, kad pagal teismų praktiką MAĮ nuostata, jog mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su apskaičiuotąja suma, privalo įrodyti, kad apskaičiuotoji suma yra neteisinga, neleidžia daryti išvados, kad apskaičiuodamas mokesčius mokesčio administratorius gali remtis prielaidomis ir spėliojimais, kuriuos vėliau turi paneigti mokesčių mokėtojas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. plenarinės sesijos nutartis administracinėje byloje Nr. A11-648/2003).

38. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 190–196).

39. VMI savo poziciją atsiliepime į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. VMI nurodo, kad pareiškėjo ir D. P. paaiškinimai dėl paskolos grąžinimo vietos nesutapo, be to, nebuvo nustatytas piniginių lėšų grąžinimo faktas, todėl buvo padaryta išvada, jog pareiškėjas piniginių lėšų D. P. negrąžino. VMI nurodo, kad 2012 m. vasario 10 d. pakvitavimo realumą M. S. paneigė 2013 m. lapkričio 14 d. paaiškinimuose. VMI taip pat nurodo, kad L. M. 2013 m. spalio 11 d. paaiškino, jog pareiškėjo nepažįsta, o pinigus pervedė pareiškėjui sūnaus Y. M. prašymu. Atitinkamai, VMI darė išvadą, kad pareiškėjas su L. M. paskolos sutarties nesudarė. VMI nurodo ir tai, kad Y. M. 2013 m. spalio 11 d. teigė, jog pareiškėjas pinigų negrąžino, o metinės palūkanos nebuvo numatytos, tačiau 2014 m. gruodžio 1 d. Y. M. tvirtino, kad pareiškėjas dalį pinigų grąžino dar 2012 metais, o likusius 2014 metais, tačiau dar liko skolingas dalį palūkanų.

40. Pasak VMI, pareiškėjas nepateikė neginčijamų įrodymų, kad iš Rusijos Federacijos jam pervesti pinigai netapo pareiškėjo disponuojamomis lėšomis, todėl VMI šias lėšas pripažino apmokestinamomis pajamomis. VMI darė išvadą, kad šios lėšos buvo panaudotos iš bankų gautų paskolų ir palūkanų padengimui, turto įgijimui ir kitoms išlaidoms padengti. VMI pastebi, kad pareiškėjas nepateikė pakvitavimų nei 2011 m. balandžio mėn. atliekant mokestinį patikrinimą, nei 2013 m. atlikto pirminio patikrinimo metu. Jie „atsirado“ tik mokestinio ginčo metu. Be to, pakvitavimuose abstrakčiai nurodoma, kad „pagal paskolos sutartį“, „kaip skolos apmokėjimą“, tačiau nei viename jų nėra nurodyta jokių konkrečių duomenų apie sudarytas paskolų sutartis. Atsižvelgdama į tai, VMI mano, kad šie pakvitavimai buvo pagrįstai vertinti kaip pareiškėjo gynybinė pozicija, o piniginės lėšos pareiškėjui buvo pervestos ne suteiktų paskolų pagrindu.

41. VMI nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad būtent mokėtojui tenka pareiga pateikti konkrečius, leistinus ir patikimus įrodymus, pagrindžiančius, kad tam tikros lėšos nėra mokėtojo pajamos, o nenuoseklūs, prieštaringi, įvairiose stadijose besikeičiantys paaiškinimai liudija ne mokėtojo naudai. Nagrinėjamu atveju, VMI įvertinusi pakvitavimus bei pareiškėjo bei paskolas suteikusių asmenų prieštaringus paaiškinimus bei nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, jog byloje nėra įrodymų, kad paskolos suma realiai buvo grąžinta ir kad minėtos sumos buvo būtent paskolintos pajamos. Vien pakvitavimai, pasak VMI, šių faktų neįrodo.

42. VMI remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, kad tik pavedimas, kuriame būtų įrašas apie paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui faktą, leistų pripažinti paskolos sutarties sudarymą. Vien tik pinigų pervedimas liudija tam tikrų įsipareigojimų vykdymą, tačiau prievolės, susijusius su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. Nagrinėjamu atveju atliekant pinigų pervedimus nebuvo nurodyta nei pinigų pervedimo paskirtis, nei mokėjimo pagrindas, t. y. nebuvo išreikšta paskolos davėjo valia perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui. VMI nurodo, kad pareiškėjas nepateikė nei vienos paskolos sutarties, taip pat nepateikė įrodymų, kad pervesti pinigai buvo grąžinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjo iš fizinių asmenų į banko sąskaitą gautos lėšos gali būti priskiriamos apmokestinamoms pajamoms ir apmokestinamos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka.

44. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

45. Apeliantas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadomis vertinant byloje esančius įrodymus ir pateikė argumentus – savo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą.

46. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad apeliantas savo teiginius privalo įrodyti pagal bendras įrodinėjimo taisykles. Pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

47. Vadovaujantis paminėtomis taisyklėmis, atlikus pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo patikrinimą dėl to, ar pareiškėjo gauti pinigai yra paskola, kuri buvo grąžinta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog pareiškėjas neįrodė tarp jo ir jo nurodytų asmenų buvusių paskolos teisinių santykių, mokestine prasme nepagrindė nagrinėjamoje byloje analizuojamos piniginių lėšų, pervestų į pareiškėjo banko sąskaitas, kilmės, ir nepaneigė išvados, kad šioje mokestinėje byloje tiriamos pareiškėjo gautos piniginės lėšos priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms. Teismas, iš esmės pritardamas Vilniaus apygardos administracinio teismo atliktų įrodymų vertinimui, argumentų nekartoja.

48. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).

49. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad mokesčių administratorius aukščiau paminėtą pareigą įvykdė – nustatė, kad pareiškėjas gavo banko tarptautines perlaidas, t. y. 2010 metais iš Rusijos Federacijos fizinių asmenų gavo 140 600 USD (362 839,12 Lt) pajamų; atliktuose grynųjų pinigų pervedimuose per UNISTREAM pinigų perlaidų sistemą, nenurodyta nei pinigų pervedimo paskirtis – paskola, nei mokėjimo pagrindas; mokesčių mokėtojas su inspekcija nebendrauja (MGK bylos II t., b. l. 7), vėliau teikia prieštaringus paaiškinimus. Ši mokesčių administratoriaus pozicija yra pagrįsta rašytiniais įrodymais, o apelianto teiginiai, kad Centrinio mokesčio administratoriaus sprendimas paremtas prieštaringais duomenimis neįrodyti.

50. Esant įrodytiems faktams nurodytiems šios nutarties 49 punkte, būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga pateikti konkrečius, leistinus ir patikimus įrodymus, kurie pagrįstų jo poziciją, kad tai nėra mokesčio mokėtojo pajamos, ar tai nėra apmokestinamosios pajamos. Nenuoseklūs, prieštaringi, nelogiški įvairiose administravimo veiksmų atlikimo stadijose besikeičiantys paaiškinimai liudija ne mokėtojo naudai.

51. Mokestinio ginčo nagrinėjimo metu mokesčių mokėtojas, nepateikė rašytinių paskolų sutarčių ir analogiškai, kaip mokesčio administratoriaus turimų, patikimų dokumentų apie pinigų sugrąžinimą – t. y. dokumentų patvirtinančių banko pervedimus ir panašiai. Asmenų prieštaringi paaiškinimai ir pakvitavimai nepakankami nei paskolos, nei jos grąžinimo ūkinėms operacijoms patvirtinti. Apeliantas pateikė daug argumentų susijusių su civilinių santykių analize ir jų įrodinėjimu civilinės teisės prasme, bet byloje vyksta mokestinis ginčas, kuriame paprastai asmenų paaiškinimai yra menkesnės įrodomosios galios nei rašytiniai objektyvūs įrodymai, kurių neįmanoma surašyti atgaline data, kaip bankiniai pervedimai šioje byloje, kuriuose nėra fiksuotas paskolos suteikimo faktas (MGK bylos II t., b. l. 7, 43–45).

52. Apeliantas teigia, kad R. G. su Y. M. ir jo verslo partneriu D. P. ketino užsiimti užsienietiškų naudotų automobilių prekyba, kadangi R. G. turėjo ryšių Vokietijoje, kur šiuo metu gyvena; R. G. paskolos sutarčių neišsaugojo, nes turint atsiskaitymą pagal jas patvirtinančius duomenis, sutartys yra nebeaktualios. Pastarasis apelianto teiginys nieko bendra neturi su teisine realybe. Kiekvienas civilinis sandoris ne tik susieja fizinius asmenis, bet sukelia ir administracinius mokestinius teisinius santykius. Asmuo gavęs pinigus, ypač be nurodytos pinigų paskirties, privalo mokėti mokesčius, atitinkamai jam yra aktualūs visi dokumentai, kol prievolės valstybei nėra įvykdytos, ar nepasibaigusi mokesčių išieškojimo senatis. Dar daugiau, apeliantas teigia, kad pinigai gauti bendram verslui (žr. taip pat MGK bylos I t., b. l. 120). Lietuvoje neegzistuoja toks verslas, kuris būtų atleistas nuo mokesčių mokėjimo ir kartu pareigos turėti elementarius buhalterinius dokumentus.

53. Vertinant mokestinio patikrinimo metu pateiktų pakvitavimų tekstą matyti, kad rašteliuose nėra nustatytos paskolos davėjo pareigos paskolinti, o paskolos gavėjui priimti ir grąžinti tam tikrą pinigų sumą. Pateiktuose pakvitavimuose nurodoma „pagal paskolos sutartį“, „kaip skolos apmokėjimą“, „pagrindinė skola pagal paskolos sutartį“, tačiau nei viename pakvitavime nenurodoma kada, kur ir kokiai sumai buvo sudaryta paskolos sutartis, jos grąžinimo sąlygos, terminai ir kitos sąlygos. M. S. ir D. P. pasirašyti pakvitavimai ir Y. M. kvitas, neatspindi tikrosios šalių valios, kadangi ji nėra išreikšta aiškiai ir detaliai (MGK bylos I t., b. l. 87–88, 113–116).

54. Apelianto pozicija nelogiška – pareiškėjo tvirtinimu, paskolos sutartys neišsaugotos, nes buvo įvykdytos, tačiau pakvitavimai dėl paskolos grąžinimo dėl nežinomų aplinkybių buvo išsaugoti. Dar daugiau, kaip matyti iš mokestinės bylos, minėti pakvitavimai buvo pateikti tik mokestinio ginčo VMI metu. Nei 2011 m. balandžio mėn. atliekant mokestinį tyrimą, nei 2013 m. atlikto pirminio patikrinimo metu mokesčių administratoriui pakvitavimai nebuvo pateikti, todėl mokesčių administratorius pagrįstai vertino juos kaip gynybinę pareiškėjo poziciją, siekiant išvengti prievolės mokėti mokesčius į biudžetą.

55. Esant neįtikinamiems bei tarpusavyje prieštaraujantiems tiek pareiškėjo, tiek Rusijos Federacijos piliečių paaiškinimams dėl minėtų piniginių lėšų grąžinimo, kurie buvo atskleisti teismo bei mokesčių administratoriaus, mokesčių administratorius teisingai vertino, kad neturi pagrindo ginčo 140 600 USD sumą traktuoti kaip nors kitaip, nei laikyti ją pareiškėjo pajamomis.

56. Statistinių išlaidų skaičiavimai šioje byloje neturi esminės reikšmės, o Centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas ginčą žinybine tvarka, turi teisę tikslinti vietos mokesčių administratoriaus nustatytus reikšmingus faktus ir veikų kvalifikavimą.

57. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Veslava Ruskan