2016-11-28 Nr. AB-22319-3-61-3-02104-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2176-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02104-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. U. skundu 2015 m. balandžio 10 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d., nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. kovo 28 d., nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d., nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d., nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. vasario 20 d. buvo laikomas LAVL kartu su rūkančias asmenimis, dėl to buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. sausio 13 d. išsiuntė LAVL prašymą Nr. 6-21, kuriame prašė, jam atvykus į LAVL, jį laikyti kamerų tipo palatoje su nerūkančiais asmenimis, tačiau atvykęs į LAVL buvo įkeltas kartu su rūkančiais asmenimis. Tokius LAVL veiksmus pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, iš kurio gavo atsakymą dėl rūkymo bendro naudojimo patalpose draudimo. Pareiškėjo teigimu, LAVL nėra nustačiusi jokios tvarkos, skirtos rūkantiems kaliniams, o iškabinti įspėjamieji užrašai ir / ar ženklai (įspėjantys apie draudimą rūkyti) LAVL yra tik informacinio pobūdžio. Dėl tokių laikymo sąlygų kartu su rūkančiais asmenimis pareiškėjas patyrė susierzinimą bei stresą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, suprastėjo fizinė bei psichinė būklė, todėl prašo teismo priteisti neturtinę žalą, kurią vertina 3 000 Eur. Per teismo posėdį pareiškėjas papildomai paaiškino, kad nors dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis sąlygų fizinė būklė šiuo metu nėra pablogėjusi, tačiau tai gali pasireikšti ateityje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad informacija apie draudimą rūkyti gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose yra iškabinta visose ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir / ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Vadovaujantis Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma), nuostatomis, tokio draudimo įgyvendinimu turi pasirūpinti ligoninė. Įvertinus tą aplinkybę, jog visuotinai žinomas draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, faktas, kad tokia informacija yra iškabinta ligoninėje, laikytina tinkamu šio draudimo įgyvendinimu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad LAVL pakankamais būdais ir priemonėmis užtikrina minėto draudimo įgyvendinimą. Atsakovas pabrėžė, kad Tabako kontrolės įstatymas nenustato galimybės skirstyti kamerų į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, taip pat nenustato ir specialiųjų rūkymo vietų. Atsakovo teigimu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodymais, apsiribota bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, taip pat nepagrįstas priežastinis ryšys bei prašoma priteisti neturtinės žalos suma, todėl skundas atmestinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d., nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. kovo 28 d., nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d., nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d., nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. vasario 20 d. Pareiškėjas 2015 m. sausio 13 d. prašė būti įkeltas į kamerų tipo palatą kartu su nerūkančiais asmenimis, tačiau LAVL 2015 m. vasario 2 d. pateikė atsakymą Nr. 7-61, kuriame nurodė, kad Tabako kontrolės įstatyme nustatytas draudimas vartoti tabako gaminius visose švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigose bei šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, šį draudimą LAVL vykdo imperatyviai, kita vertus, šiame įstatyme nėra įtvirtinta atsakovo pareiga skirstyti asmenis į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras (b. l. 20). Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2015 m. kovo 23 d. rašte Nr. 2S-1305 nurodė, kad LAVL ir jos teritorijoje yra draudžiama rūkyti, todėl palatos nėra skirstomos į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pati LAVL vykdo rūkymo prevenciją, skiria nuobaudas už atitinkamus teisės aktų pažeidimus (b. l. 21).

Remdamasis Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos nuostatomis, teismas sprendė, kad LAVL administracija privalo užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Teismas sprendė, kad asmenys, laikomi LAVL, apie draudimą rūkyti buvo informuoti tinkamai, t. y. LAVL patalpose bei aplink esančioje teritorijoje buvo iškabinti ženklai, draudžiantys rūkyti, be to, iškabinti informaciniai pranešimai su Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintu draudimu rūkyti. Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerų tipo palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje palatoje gydyti nuteistieji būtų rūkę, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad savo buvimo LAVL laikotarpiu skundėsi LAVL administracijai žodžiu ar raštu dėl rūkymo palatose. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. buvo rūkantis.

Nesant neteisėtų ligoninės administracijos veiksmų, kad minėtoje kameroje būtų buvę rūkoma su LAVL administracijos žinia ir leidimu, teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, netenkino.

III. Pareiškėjas V. U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė formalų sprendimą, neįvertinęs, kad į ligoninę galima atsivežti tabako gaminių ar jų įsigyti įstaigos parduotuvėje. Informacinio pobūdžio pranešimų iškabinimas nereiškia, kad kamerose faktiškai nėra rūkoma. Pareiškėjas raštu ir žodžiu kreipėsi į administraciją dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymo, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas pabrėžė, kad pats niekada nėra rūkęs.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus ir priimtą sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis bei teismų praktika. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų argumentų ar motyvų, nesutikdamas su priimtu teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš jo laikymo LAVL kartu su rūkančiaisiais, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2186-662/2015, 2016 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2015, 2016 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1107-442/2016 ir kt.).

Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką analogiško pobūdžio bylose dėl rūkymo draudimo LAVL gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose užtikrinimo, nuo kurios nėra pagrindo nukrypti (Teismų įstatymo 33 str.).

Kaip minėta, draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ir jos teritorijoje, taip pat bendro naudojimo patalpose įtvirtina Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai. Be to, Lietuvos higienos normos 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, šio draudimo įgyvendinimu turi rūpintis atitinkamos įstaigos administracija, šiuo atveju – LAVL (žr., pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012). Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad apie draudimą rūkyti LAVL teritorijoje buvo tinkamai informuota, t. y. matomose vietose iškabinti įspėjamieji ženklai (užrašai), įspėjantys apie draudimą rūkyti, bei informaciniai pranešimai (b. l. 43–44, 52–54). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad LAVL anksčiau aptartų teisės aktų nuostatas įgyvendina tinkamai.

Be to, nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga yra tai, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis būtų teikęs skundus LAVL administracijai, taip pat nėra kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginius apie jo laikymą kartu su rūkančiais asmenimis, nėra pateikta tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kameroje (palatoje), kurioje pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūko, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl jo nurodytų aplinkybių būtų kilusios pasekmės, dėl kurių jis būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad informacinių pranešimų iškabinimas LAVL teritorijoje neužtikrina, jog rūkantys asmenys neberūkys, yra abstraktaus pobūdžio ir nepatvirtina jokio konkretaus minėto draudimo rūkyti pažeidimo atvejo bei dėl to pareiškėjui atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju negalima konstatuoti LAVL neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Tabako kontrolės įstatymo bei Lietuvos higienos normos numatytų reikalavimų įgyvendinimo, dėl ko būtų pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamas laikymo sąlygas LAVL.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė