2017-12-07 Nr. AB-22787-3-65-3-00197-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1267-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00197-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 21.3; 21.3.9; 21.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovams Visagino miesto apylinkės teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Visagino miesto apylinkės teismo, dėl darbo užmokesčio ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Visagino miesto apylinkės teismo (toliau – ir Teismas) vidutinį darbo užmokestį už laiką, per kurį buvo uždelsta atsiskaityti ją atleidus iš darbo, ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 70 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji dirbo Visagino miesto apylinkės teisme teismo posėdžių sekretore. 2015 m. balandžio 29 d. ji buvo atleista iš tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalį, kai valstybės tarnautojas dėl laikinojo nedarbingumo nedirba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių. Atleidus ją iš darbo, Teismas uždelsė su ja atsiskaityti ir atsiskaitė tik 2015 m. gegužės 6 d. Todėl yra pagrindas už uždelstą laiką jai priteisti vidutinį darbo užmokesčio dydį.

3. Pareiškėja patirtą neturtinę žalą grindė neteisėtais Teismo veiksmais. Nurodė, kad Teismas nebeleido jai užbaigti pradėtų darbų, staiga pranešdamas apie jos atleidimą iš tarnybos, skubino grąžinti visas darbo priemones ir kuo greičiau palikti Teismo patalpas, o tai pareiškėjai sukėlė stresą. Teismas taip pat neužtikrino saugių darbo sąlygų, dėl ko 2014 m. rugsėjo 22 d. Teisme pareiškėjai bėgant slidžiais laiptais aukštyn į salę, kurioje turėjo prasidėti teismo posėdis, ji paslydo ir tapo laikinai nedarbinga. 2015 m. vasario mėn. darbdaviui vykdant pareiškėjos darbo kabineto remontą, dėl naudojamų dažų ir kitų toksinių medžiagų poveikio buvo padaryta žala pareiškėjos sveikatai, ji susirgo. 2014 m. rugsėjo mėn. pareiškėjai pradėjus dirbti kartu su teisėju V. V., padidėjo jos darbo krūvis. Pareiškėjos teigimu, Teismas nesprendė padidinto darbo krūvio klausimų. Todėl pareiškėjai teko dirbti po darbo, namuose ir dėl to pablogėjo jos sveikata, padidėjo stuburo skausmai, ji dažniau sirgo. Nurodytos aplinkybės turėjo įtakos pareiškėjos nedarbingumo laikotarpio trukmei, kuris buvo pagrindas pareiškėją atleisti iš tarnybos. Po atleidimo iš tarnybos pareiškėja jautėsi pažeminta, jos turtinė padėtis tapo sunki, nes ji prarado pajamas, turėjo skolų, turėjo priimti materialią pagalbą iš vaikų. Visa tai pareiškėja vertino kaip jai padarytą neturtinę žalą.

4. Atsakovas Visagino miesto apylinkės teismas, atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos atleidimą iš tarnybos nulėmė tai, jog ji dėl ligos per paskutinius 12 mėnesių buvo nedarbinga 141 dieną. Atleidimo iš tarnybos dieną su pareiškėja buvo elgiamasi mandagiai. Teismo vadovas savo kabinete jai pranešė apie atleidimo iš tarnybos priežastis, pareiškėja buvo supažindinta su Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko įsakymu dėl jos atleidimo. Jai buvo pasiūlyta perduoti darbo priemones. Pareiškėja galėjo užbaigti pradėtus darbus. Todėl jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu nebuvo padaryta.

6. Atsakovas pripažino, kad su pareiškėja atleidimo iš tarnybos dieną, t. y. 2015 m. balandžio 29 d., nebuvo atsiskaityta. Teismas su pareiškėja atsiskaitė 2015 m. gegužės 6 d., o už uždelstą atsiskaityti laiką pareiškėjai išmokėjo vidutinį darbo užmokestį, t. y. 214,27 Eur sumą. Dėl buhalterijoje naudojamos informacinės sistemos netobulumo nebuvo galimybės nurodyti šios išmokos paskirties, todėl ji buvo įvardyta kaip „atostoginiai“.

7. Teismas paaiškino, kad nuo 2013 m balandžio 1 d. Visagino miesto apylinkės teisme sumažėjo iki 4 teisėjų ir 4 teismo posėdžių sekretorių. Iki 2014 m. pareiškėja dirbo su Teismo pirmininku, kuriam pagal nustatytą tvarką buvo skiriama 25 proc. mažiau bylų, todėl tuo metu jos darbo krūvis buvo mažesnis. Sumažėjus teisėjų ir teismo posėdžių sekretorių skaičiui, teismo posėdžių sekretorių, tarp jų ir pareiškėjos, darbo krūvis padidėjo.Tačiau tiek teisėjų, tiek ir teismo posėdžių sekretorių darbo krūvis priklausė nuo objektyvių priežasčių, t. y. nuo to, koks kiekis bylų buvo gaunamas Teisme. Teisėjams bylos buvo skirstomos kompiuterizuotai teismų informacinės sistemos Liteko modulio pagalba. 2014 m. rugsėjo mėn. Teismo administracija sprendė, kaip išlyginti darbo krūvius, nes teisėjo V. V. ir su juo dirbančios teismo posėdžių sekretorės darbo krūvis buvo didesnis. Sprendžiant darbo krūvių lyginimo klausimą, buvo atsižvelgta į kitų teismo posėdžių sekretorių pasiūlymą dėl rotacijos ir nuspręsta, kad vienerius metus su teisėju V. V. dirbs burtų keliu nustatyta teismo posėdžių sekretorė. Tokiu būdu su teisėju V. V. pradėjo dirbti pareiškėja. Tačiau, atsižvelgiant į teismų informacinės sistemos duomenis, jos krūvis nebuvo didesnis negu kitų teismo posėdžių sekretorių.

8. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjai nebuvo užtikrintos saugios darbo sąlygos. Tvirtino, kad apie tai, jog pareiškėja darbe paslydo bėgdama laiptais ir dėl to patyrė traumą, Teismo administracijai nebuvo nustatyta tvarka pranešta ir apie tai pareiškėja nurodė tik kreipdamasi į teismą su skundu. Pareiškėja buvo supažindinta su Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. V-49 patvirtinta Darbuotojų saugos ir sveikatos bendrąja instrukcija (toliau – ir Instrukcija), kuri numatė darbuotojams pareigą apie nelaimingą atsitikimą darbe nedelsiant pranešti administracijai. Atsakovas patvirtino, kad laiptų danga nėra slidi, jie nebuvo šlapi, nes pareiškėjos nurodytą dieną, t. y. 2014 m. rugsėjo 22 d., jos nurodytu laiku lauke nelijo bei tokiu metu laiptai nebuvo plaunami.

9. Teismas paaiškino, kad kabinetų, kuriuose dirbo pareiškėja ir teisėjas V. V., remontą pradėjo šių asmenų atostogų metu – 2014 m. gruodžio mėn. Pareiškėjai grįžus į darbą, ji dirbo kitame kabinete. Suremontuotame kabinete pareiškėja pradėjo dirbti 2015 m. vasario mėn. pradžioje. Pareiškėjos darbo kabinetas buvo išdažytas bekvapiais dažais, o teisėjo – ištapetuotas, juose paklotas grindų laminatas ir nudažytos durys. Remontui buvo naudojamos kokybiškos ir sertifikuotos medžiagos. Pareiškėja administracijai jokių nusiskundimų nebuvo išsakiusi. Atsakovas tvirtino, kad jokių teisės aktų nepažeidė, todėl pareiškėjai žala dėl Teismo veiksmų negalėjo atsirasti.

II. 10. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas priteisė iš pareiškėjos 33,91 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą Visagino miesto apylinkės teismui. Taip pat priteisė iš pareiškėjos 28,36 Eur liudytojo kelionės išlaidų atlyginimą į specialią Panevėžio apygardos administracinio teismo sąskaitą.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog atleidžiant pareiškėją iš tarnybos 2015 m. balandžio 29 d. su ja nebuvo atsiskaityta. Pareiškėjos kaltė dėl nesavalaikio atsiskaitymo byloje nenustatyta. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Teismas su pareiškėja atsiskaitė 2015 m. gegužės 6 d. Atskaičius mokėtinus mokesčius, 2016 m. gegužės 6 d. pareiškėjai buvo išmokėta 1 564,61 Eur suma ir galutinai su ja atsiskaityta. Atsakovas nurodė, kad atsiskaityti buvo uždelsta dėl buhalterinės apskaitos specifikos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsiskaitymas buvo uždelstas, už uždelsimo laiką pareiškėjai buvo apskaičiuotas ir išmokėtas vidutinis darbo užmokestis. Dėl buhalterinės programos netobulumo vidutinis darbo užmokestis už pavėlavimą atsiskaityti buvo įvardytas kaip „atostoginiai“. Teismo vertinimu, atsakovas savo paaiškinimais ir vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą už uždelstą laiką bei jo išmokėjimą pareiškėjai patvirtinančiais dokumentais įrodė, kad 2015 m. gegužės 6 d. Teismas išmokėjo pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Pareiškėja nepaneigė atsakovo nurodytų aplinkybių, pateiktų įrodymų, patvirtinančių vidutinio darbo užmokesčio už pavėlavimą atsiskaityti su ja išmokėjimo faktą. Todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Teismo nuomone, paties atsakovo iniciatyva pripažintas pažeidimas dėl laiku jai nesumokėto darbo užmokesčio ir jo operatyvus pašalinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjai, todėl nėra pagrindo priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą už šį pažeidimą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjai buvo leista nebedirbti darbo vietoje visą paskutinę jos darbo dieną, tačiau nebuvo reikalaujama, kad ji paliktų patalpas. Bylos duomenys patvirtina, kad Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko 2015 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. P-40, kuriuo pareiškėja atleista iš teismo posėdžių sekretorės pareigų, nėra nuginčytas, o atsakovo neteisėti veiksmai atleidžiant pareiškėją nebuvo nustatyti.

13. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Teismo administracija nesprendė pareiškėjos kreipimųsi, siūlymų dėl jos darbo krūvio mažinimo. Atsakovas paaiškino, kad Teismo vadovas ėmėsi priemonių teismo posėdžių sekretorių darbo krūviams mažinti ne tik rotuojant teismo posėdžių sekretores joms periodiškai dirbant vis su kitu teisėju, bet ir dalį teismo posėdžių sekretorių atliekamų darbų nustatyta tvarka pavedant atlikti Teismo vertėjai, archyvo darbuotojai. Pareiškėjos laikino nedarbingumo laikotarpiais jos darbai buvo perskirstomi kitoms teismo posėdžių sekretorėms, laikinai priimtam kitam darbuotojui. Šias aplinkybes patvirtino bylos duomenys, liudytojos. Tai, kad pareiškėjai tvarkyti bylas padėdavo Teismo vertėja, pripažino ir pati pareiškėja. Nors pareiškėja teismui pateiktu 2014 m. gruodžio 11 d. bylų tvarkaraščiu ir 2014 m. gruodžio 12 d. sudarytu savo darbo planu įrodinėjo, kad jos darbo krūvis buvo didžiausias, tačiau iš atsakovo atsiliepime pateiktų teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nenustatyta, kad nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. teisėjo V. V., su kuriuo dirbo pareiškėja, gautų bylų skaičius ir pareiškėjos vidutinis darbo krūvis, atliekant pareigybės aprašyme jai numatytas funkcijas bei tvarkant gaunamas bylas, buvo didžiausias. Todėl teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo įrodyta, jog pareiškėjos darbo krūvį nulėmė neteisėti atsakovo veiksmai ar neveikimas ir kad atsakovas nesiėmė priemonių teismo posėdžių sekretorių darbo krūvių reguliavimui. Nors pareiškėja teigė, kad dėl per didelio darbo krūvio, emocinės įtampos buvo pakenkta jos sveikatai, tačiau jokių duomenų, kad jai buvo nustatyta profesinė liga ar kad jos sveikatos sutrikdymo tiesioginė priežastis yra jos darbe buvę kenksmingi veiksniai, pareiškėja nepateikė. Tokių duomenų nėra ir pareiškėjos pateiktose sveikatos istorijose. Todėl teismas nenustatė pagrindo pareiškėjai priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą dėl jai tekusio, jos nuomone, pernelyg didelio darbo krūvio.

14. Nors pareiškėja teigė, kad ji 2014 m. rugsėjo 22 d., apie 9.40 val., skubėdama į teismo posėdį, paslydo ant Teismo patalpose esančių šlapių laiptų, tačiau ši pareiškėjos nurodyta aplinkybė byloje nepasitvirtino. Atsakovas paaiškino kad Teisme esančių laiptų danga nėra slidi, pateikė įrodymus, kad pareiškėjos nurodytu laiku lauke nelijo, todėl laiptai negalėjo sušlapti nuo lankytojų batų. Be to, atsakovas patvirtino, kad laiptai Teismo darbo laiku nėra plaunami, o lietingomis dienomis yra valomi Teismo valytojo. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovas nevykdė darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos norminių aktų reikalavimų ir dėl to pareiškėja paslydo. Pareiškėjos nurodytas įvykis nebuvo ištirtas. Atsakovas neigė, kad jam buvo pranešta apie pareiškėjos minimą incidentą, kuomet ji paslydo lipdama Teismo laiptais. Iš pareiškėjos paaiškinimų nustatyta, kad ji įvykio dieną į gydymo įstaigą nesikreipė, po įvykio liko darbe, todėl turėjo galimybę pranešti apie įvykį darbdaviui ir pareikalauti, kad įvykis būtų ištirtas. Tą patį ji galėjo padaryti ir po to, kai kreipėsi į gydymo įstaigą. Tačiau pareiškėja teismo posėdyje paaiškino, kad ji pati nesiekė įvykio ištyrimo ir nenorėjo Teismui sukelti rūpesčių. Tai, kad pareiškėjos laikinas nedarbingumas gydymo įstaigoje nebuvo susijęs su darbe patirtu įvykiu, patvirtina pareiškėjai išduoto elektroninio nedarbingumo pažymėjimas, kuriame nedarbingumo priežastis yra ne nelaimingas atitikimas darbe, o kita liga. Todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų Teismo veiksmų dėl pareiškėjos paslydimo ant laiptų.

15. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja tvirtino, jog ji susirgo dėl darant remontą Teisme naudotų cheminių medžiagų poveikio, tačiau byloje surinkti įrodymai to nepatvirtina. Pagal pareiškėjos asmens sveikatos istorijos duomenis pareiškėja dėl kosulio į gydymo įstaigą kreipėsi 2015 m. vasario 11 d. Ji nurodė, kad serga apie 1,5 savaitės, o tai patvirtina, kad pareiškėja pradėjo sirgti jau po remonto darbų pabaigos. Jai nustatyta diagnozė infekcine liga, kuri vėliau, t. y. 2015 m. vasario 18 d., komplikavosi į dominuojančią alerginę astmą. Byloje nesurinkta įrodymų, kad pareiškėja gydymo įstaigoje skundėsi, jog kosulį jai sukėlė dažų ar cheminių medžiagų kvapai, gydymo įstaiga taip pat nenustatė, kad jos susirgimą sukėlė pareiškėjos nurodytos priežastys. Todėl teismas padarė išvadą, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja susirgo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

III. 16. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17. Pareiškėja pabrėžia, kad liudytojos I. P., V. K. parodymai pirmosios instancijos teismo buvo neįvertinti, o liudytojo V. V. parodymai buvo vertinami tik atsakovo naudai. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas darė įtaką liudytojoms Z. S. ir J. D., jos davė parodymus apie nebūtas aplinkybes. Teismas neįvertino, ar atleidžiant pareiškėją buvo išmokėta jai visa suma už jos nepanaudotas atostogas.

18. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas šališkai tyrė ir aplinkybes dėl Teismo veiksmų jos atleidimo dieną. Iš bylos duomenų yra aišku, kad atleidimo dieną iš jos buvo paimtos ne tik darbo priemonės, bet ir kabineto raktas, teisėjas bylos nagrinėjimą tęsė su kita teismo posėdžių sekretore, t. y. pareiškėjai nebuvo leista užbaigti darbus.

19. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas vertindamas jos pateiktus duomenis dėl jai tekusio darbo krūvio. Nebuvo iškviesta kaip liudytoja A. Č., kuri būtų patvirtinusi aplinkybes dėl pareiškėjai tekusio per didelio darbo krūvio. Pareiškėja teigia, kad Teismo administracija tiesiog privertė teismo posėdžių sekretores rotuotis, t. y. periodiškai dirbti su vis kitu teisėju.

20. Pareiškėja teigia, kad tą dieną, kai ji Teisme paslydo ant laiptų, lijo. Pabrėžia, kad minėti laiptai gali būti slidūs, nors jų danga ir nešlapia. Valytoja A. K., kuri nebuvo pakviesta paliudyti teisme, galėjo patvirtinti, kad ji plaudavo laiptus dienos metu, taip pat galėjo patvirtinti, kad pareiškėja kartą buvo paslydusi ir nugriuvusi baudžiamųjų bylų salėje.

21. Pareiškėja pabrėžia, kad liudytojas V. V. patvirtino, jog buvo juntamas dažų kvapas Teismo patalpose. Naudotu dažų specifikacijose nurodyta, kad jie gali sukelti kvėpavimo takų sutrikimus. Kabinetas, kuriame pareiškėja dirbo jos kabineto remonto metu, buvo priešais remontuojamą kabinetą. Pareiškėjos buvusi kolegė A. Č. neapsikentusi pareiškėjos kosulio priepuolių ragino ją kuo greičiau kreiptis į gydytoją. Pareiškėja pažymi, kad jai negalėjo būti nustatyta profesinė liga, kadangi ji nesirgo 150 dienų. Pareiškėja teigia, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ji patyrė žalą.

22. Atsakovas Visagino miesto apylinkės teismas, atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsakovas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neįpareigojo šalių atvežti liudytojus į teismo posėdį. Pabrėžia, kad pati pareiškėja nebepageidavo iškviesti liudyti A. Č. Atsakovo pateikti paaiškinimai, buhalteriniai duomenys įrodo, kad pareiškėjai buvo išmokėtas vienos darbo dienos užmokestis, kompensacija už 23,14 dienų nepanaudotas atostogas, dviejų vidutinių darbo užmokesčių kompensacija ir kompensacija už 6 dienų uždelsimą atsiskaityti. Todėl su pareiškėja buvo atsiskaityta visiškai. Tai paneigiančių įrodymų pareiškėja nepateikė. Atsakovas pabrėžia, kad Teismas nepadarė neteisėtų veiksmų pareiškėjai, dėl ko būtų pagrindas jai atlyginti neturtinę žalą. Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjos bei liudytojų paaiškinimus šališkai, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu valstybės tarnautoju. Pareiškėja taip pat prašo priteisti neturtinę žalą, kurią ji patyrė dėl Visagino miesto apylinkės teismo neteisėtų veiksmų organizuojat pareiškėjos darbą.

26. L. B. nurodo, kad 2015 m. balandžio 29 d. atleidžiant ją iš Visagino miesto apylinkės teismo posėdžių sekretorės pareigų atleidimo dieną su ja nebuvo visiškai atsiskaityta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas su pareiškėja atsiskaitė tik 2015 m. gegužės 6 d. Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės byloje nėra.

27. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi, prašo taikyti atsakovo atžvilgiu DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytą sankciją (kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką) už vėlavimą visiškai su ja atsiskaityti atleidimo iš darbo dieną.

28. Nustatyta, kad 2015 m. gegužės 6 d. L. B. buvo priskaičiuota viso 2066,60 Eur (atskaičius mokesčius išmokėta 1564,61 Eur) suma: 70,83 Eur darbo užmokestis, 1285,62 Eur išeitinė išmoka, 495,88 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 214,27 Eur atostoginiai. Atsakovas paaiškino, kad atsiskaityti buvo uždelsta dėl valstybinės įstaigos buhalterinės apskaitos specifikos, tačiau už uždelsimo laiką buvo apskaičiuotas ir išmokėtas vidutinis darbo užmokestis, kuris įvardintas kaip „atostoginiai“ (214,27 Eur). Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad atsakovas savo paaiškinimais ir vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo už uždelstą atsiskaityti laiką bei jo išmokėjimą patvirtinančiais dokumentais įrodė, jog jis 2015 m. gegužės 6 d. išmokėjo pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

29. Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

30. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

31. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

32. Nagrinėjamu atveju reikia pripažinti, jog su pareiškėja vėluota visiškai atsiskaityti ne dėl jos kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu atsiskaityti vėlavimo laikotarpis (7 dienos) nėra tokie veiksniai, dėl kurių pareiškėja galėjo patirti neigiamus dvasinius išgyvenimus, diskomfortą ir pan., todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad L. B. buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Tai reiškia, jog pareiškėja neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – teisės pažeidimu padarytos žalos atsiradimo, o nenustačius šios sąlygos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė ir nėra teisinio pagrindo jai priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

33. Kitais neturtinės žalos atlyginimo pagrindais pareiškėja nurodė darbdavio veiksmus jos atleidimo iš tarnybos dieną, atsakovo neveikimą sprendžiant klausimus dėl pareiškėjos didelio darbo krūvio, kuris jai sukėlė sveikatos sutrikimus, nebuvo sudarytos saugios darbo sąlygos (skubėdama į teismo posėdį paslydo ant Visagino miesto apylinkės teismo patalpose esančių laiptų bei 2015 m. pradžioje buvo remontuojamas darbo kabinetas, naudojant kenksmingas chemines medžiagas). Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų Visagino miesto apylinkės teismo neteisėtų veiksmų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėja patyrė neturtinę žalą. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

34. Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, priimdamas palankų atsakovui sprendimą. Nurodo, kad teismas nevertino I. P. parodymų, šališkai tyrė ir vertino kitus bylos įrodymus. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašu, pažymi, jog I. P. patvirtino, kad pareiškėja informavo Lietuvos valstybės tarnautojų ir biudžetinių viešųjų įstaigų profsąjungą dėl darbo krūvių Visagino miesto apylinkės teisme, tačiau profsąjunga jokių veiksmų neatliko, nes pareiškėja tikėjosi šį klausimą išspręsti su darbdaviu. Tai reiškia, kad liudytoja tik patvirtino faktą dėl per didelio darbo krūvio, dėl ko ginčo byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas darbo krūvio problemą, nustatė, kad byloje nebuvo įrodyta, jog pareiškėjos darbo krūvį nulėmė neteisėti atsakovo veiksmai ar neveikimas bei kad atsakovas nesiėmė priemonių teismo posėdžių sekretorių darbo krūvių sureguliavimui. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas savo sprendime ir nevertino I. P. parodymų, tačiau žalos atsiradimo prasme jie nėra reikšmingi.

35. Pareiškėja nurodo, kad į teismo posėdį nebuvo iškviesta ir apklausta pagrindinė liudytoja A. Č. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir posėdžio garso įrašo, pirmosios instancijos teismas sprendė jos apklausos klausimą. 2016 m. balandžio 8 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad dėl būtinybės apklausti A. Č. pasisakys po atvykusiųjų liudytojų apklausos, tačiau ištyrus pateiktus įrodymus byloje L. B. nepateikė prašymo papildomai apklausti A. Č.

36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog administracinę bylą nagrinėjusi teisėja turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuota bylos baigtimi (subjektyvusis teisės į nešališką teismą aspektas), ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjos nešališkumo. Apeliacinio skundo argumentai dėl teismo nešališkumo ir palankaus sprendimo priėmimo atsakovo naudai iš esmės yra susiję su pareiškėjos nesutikimu su teismo atliktu įrodymu vertinimu, t. y. keliamos abejonės dėl teisėjos vykdomos jurisdikcinės veiklos – teisingumo vykdymo. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog bylą nagrinėjusi teisėja įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėja, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjų nušalinimo pagrindas.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė