2018-03-27 Nr. AB-6356-3-61-3-01041-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-334-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01041-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.4; 12.10.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Magnalis ir Ko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Magnalis ir Ko“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Magnalis ir Ko“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 6–10), prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. S-39(7-1/2016) (toliau – ir Sprendimas), pripažinti svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastis ir terminą atnaujinti bei perduoti Komisijai nagrinėti pareiškėjo 2015 m. gruodžio 23 d. skundą.

2. Pareiškėjas manė, kad Komisijos Sprendimas, kuriuo nuspręsta neatnaujinti pareiškėjo 2015 m. gruodžio 23 d. skundo padavimo termino atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. gegužės 27 d., 2013 m. birželio 1 d., 2013 m. liepos 1 d., 2013 m. rugpjūčio 1 d., 2013 m. rugsėjo 1 d., 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. lapkričio 1 d., 2013 m. gruodžio 1 d. atliktiems mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmams apskųsti ir pareiškėjo 2015 m. gruodžio 23 d. skundą laikyti nepaduotu, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

3. Bendrovė teigė, kad pasirinktas netinkamas pažeistos teisės gynimo būdas yra svarbi priežastis, dėl kurios praleistas pažeistos teisės gynimo terminas turėtų būti atnaujinamas, ir rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1508/2012. Be to, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-425/2013, pareiškėjas teigė, kad įmonės bankroto administratoriaus neveikimas laiku neginant įmonės bei kreditorių galimai pažeistų teisių yra svarbi priežastis, dėl kurios praleistas pažeistos teisės gynimo terminas turėtų būti atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju neteisėtų atsakovo veiksmų apskundimo terminas pasibaigė 2013 metais. Dėl pareiškėjo nemokumo, jos statuso pasikeitimo ir kilusio poreikio ginti viešąjį interesą bei kuo didesne apimtimi tenkinti pareiškėjo kreditorių interesus, atsirado viešojo intereso gynybos poreikio nulemta būtinybė imtis pareiškėjo kreditorių ir paties pareiškėjo interesų gynybos. Tikėtina, kad bankroto administratorius, kuriam tenka pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, apie pažeistą pareiškėjo teisę (mokesčių administratoriaus atliktus įskaitymo veiksmus) galėjo sužinoti vertindamas VMI 2014 m. liepos 24 raštą Nr. (23.28-08-l)-RNA-27107 „Dėl finansinio reikalavimo pateikimo“, tačiau ją gindamas pasirinko netinkamą pažeistos teisės gynybos būdą, t. y. kreditorinį reikalavimą ginčijo bendrosios kompetencijos teisme. Kreditorinio reikalavimo ginčijimo veiksmai sutrukdė bankroto administratoriui ginčyti mokesčių administratoriaus veiksmus dėl mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo.

4. Pareiškėjas nurodė, jog gavęs VMI 2015 m. kovo 30 d. raštą Nr. (23.l-08)-RNA-11471 „Dėl BUAB „Magnalis ir Ko“ prašymo“ bankroto administratorius tikrai sužinojo apie pažeistą teisę, tačiau vėl jos gynimo ėmėsi ne skųsdamas neteisėtus veiksmus, dėl kurių VMI apskaitoje formaliai išnyko pareiškėjo mokesčių skirtumas, o tiesiogiai reikalaudamas faktinio mokesčių skirtumo grąžinimo. Netinkamas teisminių pažeistų teisių gynimo būdų pasirinkimas savaime nereiškia, kad pareiškėjas nėra pakankamai rūpestingas, sąžiningas ir aktyvus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-76/2014). Kadangi pareiškėjas nuo teisinio statuso pasikeitimo momento dalyvauja viešo intereso gynimo procese, jo aktyvių veiksmų skaičius lemia, kad pareiškėjas, siekdamas kreditorių reikalavimų patenkinimo, elgiasi rūpestingai ir sąžiningai siekia viešojo intereso realizavimo visuose teismuose ir visomis galimoms procesinėmis priemonėmis. Administraciniuose / mokestiniuose ginčuose viešojo intereso užtikrinti realią pažeistų teisių apsaugą gynybai taikytinas prioritetas prieš interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą.

5. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas apie neteisėtus VMĮ veiksmus sužinojo tik gavęs atsakovo 2015 m. kovo 30 d. raštą Nr. (23.l-08)-RNA-11471.

6. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą (b. l. 34–36) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų suformuotą praktiką, netinkamas savo teisių gynimas konkrečių aplinkybių kontekste išimtiniu atveju gali būti pripažintas svarbia aplinkybe terminui atnaujinti, tačiau bankroto administratoriui yra keliami aukštesni veiklos reikalavimai, todėl jis turi veikti itin rūpestingai ir atidžiai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas iki 2015 m. vasario mėn. jokių veiksmų dėl turėtos permokos įskaitymo neatliko, nors jo vadovams 2013 m. ir vėliau, o bankroto administratoriui – nuo 2014 m. liepos mėn. buvo žinoma apie VMI atliktus turėtos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmus. Nei pareiškėjo vadovai, nei bankroto administratorius nesiėmė jokių pažeistų teisių gynybos būdų. Bankroto administratorius, žinodamas apie atliktus įskaitymus ir suvokdamas jų teisines pasekmes, delsė ginti galimai pažeistas pareiškėjo teises, todėl netinkamas teisių gynimas negali būti pripažintas svarbia priežastimi atnaujinti terminą paduoti skundą dėl VMI atliktų mokesčio permokų įskaitymų. Vien kreditorių teisių gynimas savaime nesuteikia jokių privilegijų atnaujinti terminą skundui paduoti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (b. l. 53–59) pareiškėjo skundą atmetė.

9. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, kad VMI, vadovaudamasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių 17 punkto nuostatomis, 2013 m. gegužės 27 d., 2013 m. birželio 1 d., 2013 m. liepos 1 d., 2013 m. rugpjūčio 1 d., 2013 m. rugsėjo 1 d., 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. lapkričio 1 d., 2013 m. gruodžio 1 d. įskaitė pareiškėjo 93 638,83 Lt (27 119,68 Eur) dydžio mokesčio permoką (skirtumą) pareiškėjo skoloms dengti pagal mokesčių administratoriaus vykdomą išieškojimą Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės naudai. Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014 m. birželio 20 d., civilinėje byloje Nr. B2-2008-390/2014 pareiškėjui iškelta bankroto byla ir paskirtas bankroto administratorius. VMI 2014 m. liepos 24 d. raštu Nr. (23.28-08-l)-RNA-27107 „Dėl finansinio reikalavimo pateikimo“ pranešė pareiškėjui, kad jo skola / mokestinė nepriemoka Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių, fondų biudžetams yra 451 582,77 Lt (130 787,41 Eur), ir nurodė, kad pareiškėjas turi 93 638,83 Lt (27 199,68 Eur) dydžio mokesčio skirtumą. Bendrovės bankroto administratorius Kauno apygardos teismui pateikė 2014 m. rugpjūčio 29 d. pareiškimą, kuriuo prašė netvirtinti VMI 451 582,77 Lt (130 787,41 Eur) dydžio kreditorinio reikalavimo ir neįtraukti VMI į pareiškėjo kreditorių sąrašą. VMI Kauno apygardos teismui ir pareiškėjui pateikė 2014 m. spalio 21 d. raštą Nr. (23.28-08-1)-RNA-39153 „Dėl UAB „Magnalis ir Ko“ finansinio reikalavimo“, kuriame nurodė, kad pareiškėjaa valstybės biudžetui neskolingas, o 2014 m. spalio 23 d. teismo posėdžio metu atsisakė savo pareikšto kreditorinio reikalavimo. Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2482-390/2014 priėmė VMI atsisakymą nuo ieškinio ir bylą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo Bendrovės bankroto byloje nutraukė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjo bankroto administratorius 2015 m. vasario 18 d. raštu kreipėsi į VMI prašydamas panaikinti pareiškėjo 130 787,41 Eur mokestinę nepriemoką ir atstatyti 27 199,68 Eur permoką. VMI 2015 m. kovo 30 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-11471 informavo pareiškėjo bankroto administratorių apie vykdytą išieškojimą pagal Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 29 d. prašymus ir apie automatiškai 2013 m. gegužės 27 d., 2013 m. birželio 1 d., 2013 m. liepos 1 d., 2013 m. rugpjūčio 1 d., 2013 m. rugsėjo 1 d., 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. lapkričio 1 d., 2013 m. gruodžio 1 d. įskaitytas pareiškėjo permokos sumas minėtai nepriemokai pagal užsienio valstybės kompetentingos institucijos prašymą padengti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes minėtame rašte padaryta išvada, kad mokesčių administratorius neturi teisinio pagrindo pareiškėjo apskaitos kortelėje apskaityti („atstatyti“) prašomą mokesčio permoką (skirtumą).

11. Pareiškėjas kreipėsi į mokesčių administratorių su prašymu (Kauno apskrities VMI prašymas gautas 2015 m. balandžio 24 d.) grąžinti 27 119,68 Eur mokesčio permoką (skirtumą). VMI 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-38276, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsniu ir kitais teisės aktais, motyvuodama tuo, kad apskaitos kortelėje mokesčio permokos (skirtumo) nėra, pareiškėjo prašymo netenkino. Šį VMI sprendimą pareiškėjas apskundė Komisijai, kuri 2015 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. S-131 (7131/2015) pareiškėjo skundą atmetė ir nurodė, kad pareiškėjas 2013 metais mokesčių administratoriaus atliktų mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmų neskundė, todėl dėl šių veiksmų pagrįstumo nepasisakė, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas turi teisę pasinaudoti įskaityme nustatyta veiksmų apskundimo tvarka prašydamas atnaujinti praleistus skundų padavimo terminus atliktiems mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmams apskųsti.

12. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Komisijos 2015 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. S-131 (7-131/2015); 2) panaikinti VMI 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-38276; 3) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui 27 119,68 Eur mokesčio skirtumą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-10613-811/2015 pareiškėjo skundą atmetė, tačiau pareiškėjas su apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (administracinė byla Nr. eA-2680-438/2016), kuris pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo metu nebuvo priėmęs galutinio sprendimo.

13. Pareiškėjas Komisijai 2015 m. gruodžio 23 d. pateikė skundą, kuriame prašė atnaujinti skundo padavimo terminą VMI 2013 m. gegužės 27 d., 2013 m. birželio 1 d., 2013 m. liepos 1 d., 2013 m. rugpjūčio 1 d., 2013 m. rugsėjo 1 d., 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. lapkričio 1 d., 2013 m. gruodžio 1 d. atliktiems mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmams apskųsti, skundo padavimo termino praleidimo priežastimi nurodė aplinkybę, kad teismų praktika pasirinktą netinkamą pažeistos teisės gynimo būdą pripažįsta svarbia priežastimi praleistam skundo padavimo terminui atnaujinti. Komisija Sprendimu neatnaujino skundo padavimo termino, laikė nepaduotu pareiškėjo 2015 m. gruodžio 23 d. skundą ir jį grąžino pareiškėjui.

14. Įvertinęs MAĮ 2 straipsnio 21 dalyje, 144 straipsnyje, 145 straipsnio 2 dalyje ir 152 straipsnio 2 ir 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjas praleido terminą mokesčių administratoriaus veiksmams apskųsti, ir kad būtina sąlyga praleistam terminui atnaujinti – svarbių priežasčių, sutrukdžiusių asmeniui nustatytu laiku paduoti skundą dėl atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo, egzistavimas. Teismas nurodė, jog byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas (t. y. pareiškėjui atstovaujantys asmenys, o nuo 2014 m. birželio 20 d. – pareiškėjo bankroto administratorius) iki 2015 metų vasario mėnesio jokių realių veiksmų dėl turėtos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo neatliko, nors jo vadovams 2013 metais ir vėliau, o bankroto administratoriui nuo 2014 m. liepos mėnesio buvo žinoma apie atliktus turėtos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2014 m. birželio 20 d. yra atstovaujamas profesionalaus vadovo – bankroto administratoriaus, kuriam keliami teisės aktuose nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, taip pat pareiškėjo interesus nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. atstovauja profesionalus teisininkas.

15. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą, teismas sprendė, kad skundo padavimo termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsirado anksčiau. Aplinkybė, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažįstama svarbia aplinkybe terminui atnaujinti. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad bankroto administratoriaus neveikimas vertintinas kaip svarbi skundo praleidimo priežastis, teismas pažymėjo, kad tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai kiekvienoje byloje, todėl šiuo atveju nėra pagrindo remtis pareiškėjo nurodytoje civilinėje byloje nurodytomis aplinkybėmis dėl termino atnaujinimo.

16. Teismas darė išvadą, jog byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjo veiksmai negali būti pripažinti kaip rūpestingi ir sąžiningi, pareiškėjo skundo padavimo termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio, t. y. priklausė nuo jo valios, ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą.

III. 17. Pareiškėjas BUAB „Magnalis ir Ko“ apeliaciniame skunde (b. l. 62–67) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos Sprendimą, pripažinti svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastis ir terminą atnaujinti bei perduoti Komisijai nagrinėti pareiškėjo 2015 m. gruodžio 23 d. skundą.

18. Apeliacinis skundas grindžiamas skunde išdėstytais argumentais, papildomai nurodant, kad administraciniuose teismuose nėra suformuota teismų praktika bylose, kai viešojo intereso kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių reikalavimus gynybos ėmęsis bankroto administratorius dėl netinkamai pasirinkto bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių pažeistų teisių gynybos būdo praleidžia terminą pradėti mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūrą.

19. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 71–74) prašo apeliacinį skundą atmesti, remdamasi atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Pažymėtina, kad ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. S-39(7-1/2016) (b. l. 11–16), kuriuo, išnagrinėjus pareiškėjo 2015 m. gruodžio 23 d. skundą (Mokestinių ginčų komisijos b. l. 32–36), atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl VMI 2013 m. atliktų mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo veiksmų paduoti.

22. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 23 d. skundu siekė atnaujinti praleistą terminą VMI 2013 m. gegužės 27 d., 2013 m. birželio 1 d., 2013 m. liepos 1 d., 2013 m. rugpjūčio 1 d., 2013 m. rugsėjo 1 d., 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. lapkričio 1 d., 2013 m. gruodžio 1 d. atliktiems pareiškėjo 93 638,83 Lt (27 119,68 Eur) dydžio mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymams pareiškėjo skoloms dengti pagal mokesčių administratoriaus vykdomą išieškojimą Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės naudai.

23. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, ar pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti – ginčas iš esmės kilo dėl to, ar egzistuoja pagrindas praleistą terminą atnaujinti.

24. MAĮ 152 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad mokesčių mokėtojui, praleidusiam skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija pripažįsta svarbiomis, šis terminas minėtos institucijos sprendimu gali būti atnaujintas; kartu su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas.

25. Taikydamas šią normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nustatęs, kad Mokesčių administravimo įstatyme nėra pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant būtų suteikta galimybė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Tai ikiteisminei mokestinį ginčą nagrinėjančiai institucijai įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teisė. Viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į pateiktus įrodymus, nurodytas aplinkybes, nagrinėja, ar yra pakankamas pagrindas suteikti teisę, kuria nepasinaudota per nustatytą laiką, t. y. teisę apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą ir taip pradėti mokestinį ginčą. Tai turi būti atliekama pagal vidinį viešojo administravimo subjekto įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, paisant administracinių teismų formuojamos praktikos šios kategorijos arba analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1154/2010).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012; 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-957-438/2015 ir kt.). Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios, pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai. Kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-757/2010; 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-798/2008). Pripažįstant termino praleidimo priežastis svarbiomis, būtina vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-2218/2011; 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1154/10).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad skundo padavimo terminas praleistas dėl svarbios priežasties, nes bankroto administratorius naudojosi netinkama pažeistų teisių gynimo tvarka (ginčijo VMI kreditorinį reikalavimą bendrosios kompetencijos teisme, reikalavo faktinio mokesčių skirtumo grąžinimo), taip pat nurodė, kad bankroto administratoriaus neveikimas laiku neginant įmonės bei kreditorių galimai pažeistų teisių yra svarbi priežastis, dėl kurios praleistas pažeistos teisės gynimo terminas turėtų būti atnaujinamas. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į poreikį ginti viešąjį interesą bei kuo didesne apimtimi tenkinti pareiškėjo kreditorių interesus ir teigė, kad administraciniuose / mokestiniuose ginčuose viešojo intereso užtikrinti realią pažeistų teisių apsaugą gynybai taikytinas prioritetas prieš interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą.

28. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų nekartoja. Papildydama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas jokių realių veiksmų ginčydamas 2013 metais VMI atliktus veiksmus ar šių veiksmų pasekmes neatliko iki 2015 m. vasario mėnesio, kai 2015 m. vasario 18 d. raštu (Mokestinių ginčų komisijos b. l. 50) kreipėsi į VMI prašydamas panaikinti pareiškėjo 130 787,41 Eur mokestinę nepriemoką ir atstatyti 27 199,68 Eur permoką. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad kreditorinio reikalavimo ginčijimo veiksmai sutrukdė bankroto administratoriui ginčyti mokesčių administratoriaus veiksmus dėl mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo. Be to, bylą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo Bendrovės bankroto byloje Kauno apygardos teismas nutraukė 2014 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2482-390/2014 (b. l. 23), taigi, MAĮ 152 str. 2 d. nustatytas 20 dienų terminas mokesčių administratoriaus veiksmams apskųsti būtų praleistas ir konstatuotinas nepagrįstas delsimas paduoti skundą net ir tuo atveju, jei termino pradžia būtų skaičiuojama nuo 2014 m. spalio 23 d.

29. Šiame kontekste pažymėtina, kad kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės. Todėl asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-957-438/2015).

30. Nagrinėjamos bylos kontekste vertinant, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas ir rūpestingas, reikšminga aplinkybė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. birželio 20 d. yra atstovaujamas profesionalaus vadovo – bankroto administratoriaus, taip pat nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. pareiškėją atstovauja profesionalus teisininkas (b. l. 28).

31. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas įpareigoja bankroto administratorių inter alia (be kita ko) ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (11 str. 5 d. 14 p.), kas lemia bankroto administratoriaus pareigą operatyviai reaguoti į galimus bankrutuojančios įmonės teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus. Lietuvos vyriausiojo teismo praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog pareiškėjo atstovo veiklos pobūdis yra susijęs su bankrutuojančių įmonių administravimu, lemia, kad jam yra arba turi būti žinomos teisinės priemonės, kuriomis turi būti ginami bei atstovaujami bankrutuojančios įmonės interesai, todėl pareiškėjo atstovui gali būti keliami ne mažiau nei vidutiniai, sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo teismo praktikoje 2010 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-757/2010).

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio bei nesusijusios su aplinkybėmis, kurios galėjo sudaryti kliūtis, nepriklausančias nuo pareiškėjo valios, pats pareiškėjas (pareiškėjo atstovas) nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas bei neveikė pakankami operatyviai, o toks elgesys laikytinas nepateisinama priežastimi atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

33. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis pareiškėjo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-425/2013 nurodytomis aplinkybėmis dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, kadangi šios bylos ir nagrinėjamos bylos ginčo pobūdis ir faktinės aplinkybės skiriasi, taikomos teisės normos yra skirtingos. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šioms byloms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-140-438/2018).

34. Pareiškėjo nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-425/2013 buvo svarstomas klausimas dėl bankroto administratoriaus pareigos patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams, pripažinimo negaliojančiais, kaip buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮMĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte. Pareiškėjas minėtoje civilinėje byloje pateiktais išaiškinimais dėl bankroto administratoriaus IBĮ nustatytu atveju reiškiamų reikalavimų privatinės teisės srityje ir būtinumo atnaujinti ieškinio senaties terminą visiškai nepagrįstai remiasi nagrinėjamoje byloje, kurioje bankroto administratorius kreipėsi į teismą su kitokio pobūdžio reikalavimais – dėl administracinių sprendimų panaikinimo, kai praėjo ilgas laiko tarpas nuo tada, kai šie administraciniai sprendimai tapo galutiniai ir buvo įvykdyti. Įmonių bankroto administratoriaus kreipimasis į teismą su reikalavimais dėl administracinių sprendimų panaikinimo, kai yra pasibaigęs jų apskundimo terminas ir sprendimai tapo galutiniai, kai skundas paduodamas žymiai praleidus administracinių sprendimų apskundimo terminą, jo atnaujinimas būtų nesuderinamas su teisinio saugumo ir stabilumo principais, su kuriais yra susijęs ir būtinumas užtikrinti administracinių sprendimų stabilumą.

35. Pastebėtina ir tai, jog ieškinio senaties terminas ir terminas kreiptis į administracinį teismą yra skirtingo pobūdžio terminai. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 str.). Ieškinio senatis tai yra laikas, per kurį asmuo gali priverstinai, t. y. valstybės padedamas, apginti savo pažeistas teises ir kreiptis į teismą, kaip tai yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje. Net ir pasibaigus įstatymo nustatytam terminui asmuo gali kreiptis į teismą teisminės gynybos. Ieškinio senaties terminas yra materialinio teisinio pobūdžio terminas. Mokesčių administravimo įstatyme arba Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyti sprendimų apskundimo terminai yra laikas, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą ir skųsti valstybės įstaigų ar pareigūnų priimtus sprendimus, kaip tai yra įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnyje. Mokesčių administravimo įstatyme arba Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyti administracinių sprendimų apskundimo terminai yra procesinio teisinio pobūdžio, o jų praleidimas ir neatnaujinimas daro teismo procesą administraciniame teisme arba procesą Mokestinių ginčų komisijoje negalimu.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus ir juos kvalifikavo, tinkamai pritaikydamas teisės normas bei laikydamasis ABTĮ įtvirtintų proceso teisės normų, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Magnalis ir Ko“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius