2017-11-14 Nr. AB-21059-3-61-3-03351-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-963-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03351-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Šilutės vandenys“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. rugsėjo 4 d. įsakymą Nr. D1-743 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų, skirtų projekto Nr. VP3-3.1-AM-01-V-02-067 vykdytojui uždarajai akcinei bendrovei „Šilutės vandenys“, grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Įsakymo galiojimą. Pareiškėjas paaiškino, kad Įsakymu siekiama sumažinti projekto „Nuotekų tvarkymo infrastruktūros renovavimas ir plėtra Šilutės rajone (Kintuose, Inkakliuose, Rusnėje, Macikuose, Armalėnuose, Švėkšnoje, Vainute, Saugose“, kodas VP3-3.1-AM-01-V-02-067, (toliau – ir Projektas) finansavimą didele ir pareiškėjo veiklai reikšminga suma. Pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmė kyla dėl to, kad Įsakymo įvykdymas ir 425 008,44 Eur išreikalavimas sukeltų ypatingai sunkias neigiamas pasekmes ne tik pareiškėjui, bet ir sąžiningiems vartotojams. Pareiškėjo 2017 metų II ketvirčio grynasis pelnas siekia vos (duomenys neskelbtini), 2016 metų – (duomenys neskelbtini), todėl minėtos sumos išieškojimas neabejotinai sutrikdytų arba padarytų neįmanomą pareiškėjo veiklą. Būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę šiuo atveju lemia ne tik pareiškėjo, bet ir visos visuomenės interesai, nes pareiškėjas vykdo viešųjų paslaugų (vandens išgavimas, pateikimas vartotojams, nuotekų valymas) teikimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. nutartimi priėmė pareiškėjo „Šilutės vandenys“ skundą, o prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas, įvertinęs Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 (toliau – ir Grąžinimo taisyklės), 15.2 ir 16 punktų reguliavimą, padarė išvadą, kad pareiškėjui apskundus Įsakymą, jame nustatytos skolos išieškojimo procedūra bus sustabdyta. Teismo vertinimu, ši aplinkybė eliminuoja poreikį taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi iki bus patikrintas skundžiamo Įsakymo pagrįstumas ir teisėtumas, skolos išieškojimo veiksmai nebus atliekami, todėl nėra realios grėsmės pareiškėjui patirti jo nurodomų neigiamų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, teismo įsitikinimu, analizuojamoje situacijoje reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų perteklinis, nes pareiškėjo interesų apsaugą šiuo atveju užtikrina priverstinio skundžiamo akto vykdymo sustabdymas.

III. Pareiškėjas UAB „Šilutės vandenys“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą nagrinėjo paviršutiniškai, neįsigilindamas į galiojantį teisinį reguliavimą bei nevertindamas pareiškėjui kilsiančių neigiamų padarinių masto.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-777/2014, priimtoje esant analogiškoms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms, pripažino, kad dėl vandens surinkimo, valymo ir tiekimo, nuotekų valymo paslaugų teikimo yra suinteresuota visuomenė ar atitinkama jos dalis, t. y. egzistuoja viešasis interesas. Minėtų paslaugų teikimas vartotojams turi vykti nepertraukiamai, o įmonei reikalingos apyvartinės lėšos, todėl yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjui apskundus Įsakymą, vadovaujantis Grąžinimo taisyklių 16 punktu yra sustabdomas tik skolos išieškojimas, tačiau ne Įsakymo galiojimas. Todėl pareiškėjui per 90 dienų į valstybės biudžetą nesumokėjus Įsakyme nurodytos 425 008,44 Eur sumos, bus pradėti skaičiuoti 0,03 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pavėluotą sumokėti dieną. Tai, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir pareiškėjui privalant sumokėti nepagrįstai didelius delspinigius, neigiamas pasekmes patirs ne tik jis pats, bet ir vartotojai.

Vadovaujantis 2016 metų ir 2017 metų II ketvirčio pelno (nuostolių) atskaita pareiškėjo veikla yra nuostolinga (2017 metų I pusmetį jis patyrė (duomenys neskelbtini) nuostolių). Todėl pareiškėjo finansinė padėtis neleidžia jam sumokėti Įsakyme nurodytos sumos, tokiu būdu išvengiant delspinigių skaičiavimo.

Teisme kitų pareiškėjų iniciatyva yra pradėtos administracinės bylos remiantis analogiškomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Administracinėse bylose Nr. eI-4864-484/2017, eI-5416-789/2017, eI-5460-244/2017 teismas taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę, taigi teismų praktika aptariamu aspektu yra nenuosekli bei prieštaringa.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsniu, netenkino pareiškėjo UAB „Šilutės vandenys“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Iš skundžiamo Įsakymo matyti, kad nuspręsta netinkamomis finansuoti išlaidomis pripažinti 425 008,44 Eur ir šią sumą pareiškėjas yra įpareigotas grąžinti ne vėliau kaip per 90 dienų nuo Įsakymo įsigaliojimo dienos, negrąžinus lėšų per nustatytą terminą, mokami delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (laikinai sustabdyti ginčijamo Įsakymo galiojimą), akcentavo savo veiklos specifiką, nurodė, kad skolos išieškojimas pareiškėjui sukeltų didelius finansinius sunkumus, sutrikdytų arba padarytų neįmanomą jo veiklą, gali būti pažeistas ir viešasis interesas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, vadovaudamasis Grąžinimo taisyklių 15.2 ir 16 punktais, sprendė, kad pareiškėjui apskundus Įsakymą, jame nustatytos skolos išieškojimo procedūra bus sustabdyta, todėl nėra realios grėsmės pareiškėjui patirti jo nurodomų neigiamų pasekmių.

Pareiškėjas, atskirajame skunde nesutikdamas su sprendimu netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjui apskundus Įsakymą, vadovaujantis Grąžinimo taisyklių 16 punktu, yra sustabdomas tik skolos išieškojimas, tačiau ne Įsakymo galiojimas, atkreipia dėmesį į negrąžinus nustatytos sumos skaičiuotinus delspinigius ir pakartoja, jog prievolė sumokėti grąžintiną sumą turėtų labai didelę įtaką ne tik pareiškėjui, bet ir visiems sąžiningiems vartotojams, prisijungusiems prie nuotekų bei vandentiekio tinklų, t. y. gali būti pažeistas viešasis interesas.

Nagrinėdama šiuos pareiškėjo išsakytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bylose dėl Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimo, paprastai laikomasi pozicijos, kad nėra būtinybės stabdyti administruojančių institucijų sprendimų dėl lėšų grąžinimo galiojimo (žr., pvz., 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-372/2012 ir kt.). Jeigu ginčijamas atsakovo sprendimas būtų panaikintas, atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą, su pažeidimu susijusią susigrąžintą sumą teisės aktų nustatyta tvarka pervestų pareiškėjui (jo steigėjui, ar kitam nurodytam subjektui), todėl nėra jokios rizikos, kad pareiškėjui grąžinus lėšas, nebūtų galima įvykdyti pareiškėjui palankaus teismo sprendimo, jeigu toks sprendimas būtų priimtas (žr. 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-605-822/2016).

Nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde pabrėžia neigiamas pasekmes, kurios jam kils dėl skundžiamo akto nesustabdymo, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pastebi, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017), ir kad neigiamas pasekmes patirs ne tik jis pats, bet ir visi sąžiningi vartotojai, prisijungę prie nuotekų bei vandentiekio tinklų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Grąžinimo taisyklių 15.2 ir 16 punktų teisinį reguliavimą, priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjui apskundus Įsakymą, jame nustatytos skolos išieškojimo procedūra bus sustabdyta. Nepateikti duomenys, kad pareiškėjo skolos išieškojimo procedūra nėra sustabdyta.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad nors skundžiamas Įsakymas dėl lėšų grąžinimo sukelia pareiškėjui atitinkamą pareigą, o negrąžinus lėšų per nurodytą terminą bus skaičiuojami delspinigiai, tačiau pareiškėjui apskundus teismui Įsakymą dėl lėšų grąžinimo, tokio Įsakymo priverstinio vykdymo (lėšų išieškojimo) procedūros negali būti pradėtos, kol neįsiteisės teismo sprendimas šioje byloje (žr. 2015 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje AS-1299-525/2015, taip pat 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-605-822/2016).

Taigi pareiškėjo argumentai, kad skolos išieškojimas pareiškėjui sukeltų didelius finansinius sunkumus, sutrikdytų arba padarytų neįmanomą jo veiklą, gali būti pažeistas ir viešasis interesas, nepagrindžia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, faktas, jog už prievolės nevykdymą bus skaičiuojami delspinigiai, pats savaime taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad egzistuoja būtinybė laikinai sustabdyti skundžiamo akto galiojimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo dėl Įsakymo galiojimo patiriamus finansinius nuostolius galima būtų kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu Įsakymas būtų panaikintas. Tokios pozicijos dėl materialinių nuostolių atlyginimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-563-525/2017; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai, susiję su viešuoju interesu, nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, negu ją įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių užtikrinti reikalavimą šioje byloje.

Pareiškėjo atskirajame skunde cituojami bendro pobūdžio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos išaiškinimai, į ką turi būti atsižvelgta sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, bei administracinėje byloje Nr. A146-777/2014 spręstas individualus reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atvejis, kurių aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju turėjo taikyti pareiškėjo prašytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas kitose administracinėse bylose Nr. eI-4864-484/2017, eI-5416-789/2017 ir eI-5460-244/2017 (iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad nutartys šiose bylose įsiteisėjusios), esant analogiškoms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms, pareiškėjų prašomą ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę taikė, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Tikrinamu atveju pareiškėjas atskirajame skunde analizuoja Vilniaus apygardos administracinio teismo praktiką administracinėse bylose, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą formuoti vieningą, nuoseklią bei neprieštaringą teismų praktiką.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, taip pat pirmosios instancijos teismui pateiktą medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė