Legislator Case Law & Legislation
6caae1bd-8fb3-41bc-bb11-de851b3caeda AI generated

6caae1bd-8fb3-41bc-bb11-de851b3caeda · Kauno apygardos teismas

Case Number 6caae1bd-8fb3-41bc-bb11-de851b3caeda
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

                                                                         Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos,sekretoriaujant Evelinai Dzenytei, Rimantei Litvinavičiūtei,dalyvaujant prokurorei R.

Legislator headnote

AI generated

6caae1bd-8fb3-41bc-bb11-de851b3caeda · Kauno apygardos teismas: J., jį partrenkė ir padarė jam kÅ«no sužalojimÄ , sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , kas apylinkės teismo vertinimu, iÅ¡ esmės atitinka nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių visumÄ . Å iai iÅ¡vadai neprieÅ¡tarauja ir apeliacinį skundÄ pateikęs nukentėjusysis G. J., o, atsižvelgiant į tai, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto D. U. skundas dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nėra gautas, D.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

                                                                   Baudžiamoji byla Nr. 1A-482-594/2016                                                             Proceso Nr. 1-01-1-26694-2015-8                                                                     Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.; (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                              2016 m. rugsėjo 15 d.

                                                                         Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos,sekretoriaujant Evelinai Dzenytei, Rimantei Litvinavičiūtei,dalyvaujant prokurorei R.

J.,asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės – D. U.,jo gynėjai advokatei Angelei Fominienei,nukentėjusiesiems G. J. ir A. J., nukentėjusiojo atstovei advokatei Reginai Atkočaitienei,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiojo G. J. (toliau – G. J.) apeliacinį skundÄ dėl 2016 m. gegužės 2 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo D. U. (toliau – D. U.) dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ , baudžiamoji byla nutraukta.

D. U. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos palikta nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina. Nukentėjusiojo G. J. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies – iš D. U. priteista 100 (vienas šimtas) eurų, dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, civilinis ieškinys atmestas.Nukentėjusiosios A. J. (toliau – A. J.) civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies – iš D.

U. priteista 200 (du Å¡imtai) eurų, dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, civilinis ieÅ¡kinys atmestas.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : D. U. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad jis 2014 m. gruodžio 17 dienÄ , apie 14.50 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Renault Laguna“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 114 punkto reikalavimus, važiuodamas atbulas nedavė kelio pėsčiajam V.

J., jį partrenkė ir padarė kÅ«no sužalojimÄ , sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymÄ .2016 m. gegužės 2 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu D. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 str. 1 d. buvo atleistas pagal laidavimÄ , pritaikius BK 40 straipsnio nuostatas. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis G. J. praÅ¡o pakeisti 2016 m. gegužės 2 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir D. U. atžvilgiu priimti naujÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį – pripažinti jį kaltu padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ nusikalstamÄ veikÄ , skiriant straipsnio sankcijoje numatytÄ bausmę; iÅ¡ D.

U. G. J. naudai priteisti 1000 (vienÄ tÅ«kstantį) eurų neturtinės žalos atlyginimui.3.1. Apelianto teigimu, D. U. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas be pagrindo. Nors skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad jis neteistas, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. U. praeityje buvo teistas, tik jo teistumas iÅ¡nykęs. Be to, už įvairaus pobÅ«džio administracinius teisės pažeidimus jis ne kartÄ buvo baustas administracine tvarka, kas, nukentėjusiojo įsitikinimu, leidžia pagrįstai manyti, kad pagrindo iÅ¡vadai, jog ateityje D.

U. laikysis įstatymų ir nenusikals, nebuvo. D. U. po G. J. tėvo V. J. sužalojimo nerodė jokių pastangų bent iÅ¡ dalies paÅ¡alinti nusikalstamos veikos pasekmes – pagalbos jis neiÅ¡kvietė, o iÅ¡ jo automobilio iÅ¡lipusi mergina dar ir spardė sužalotÄ , ant žemės gulintį, V. J.. 3.2. Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis teigiama, kad iÅ¡ pradžių D. U. savo kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme pripažino tik iÅ¡ dalies, dėl sukeltos avarijos kaltino V.

J.. Tik vėliau savo kaltę jis pripažino visiÅ¡kai, tokiu bÅ«du siekdamas suÅ¡velninti savo teisinę padėtį, kas, pasak apelianto, leidžia pagrįstai teigti, jog D. U. gailėjimasis buvo tik formalus.3.3. Pabrėžiama ir tai, kad, sutinkamai su vieningai Å¡iuo klausimu formuojama teismų praktika, padarytÄ Å¾alÄ kaltininkas turi atlyginti ar paÅ¡alinti savo noru, bet ne tuomet, kai tai padaryti jį įpareigoja teismas, priimdamas nuosprendį. Nagrinėjamu atveju D. U. V. J. neatsiprašė, net nebandė atlyginti jam padarytos žalos, nesidomėjo V.

J. sveikata, todėl taikyti jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatų, nebuvo jokio teisinio pagrindo.3.4. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir jo reikalavimÄ atlyginti neturtinę žalÄ . Motyvuodamas šį savo teiginį G. J. nurodo, kad dėl neteisėtų D. U. veiksmų tiek jis, tiek ir V. J. neabejotinai patyrė dvasinius iÅ¡gyvenimus, fizinį skausmÄ , pažeminimÄ , nepatogumus, emocinę depresijÄ bei bendravimo galimybių sumažėjimÄ . G. J. neteko savo tėvo, kurį labai mylėjo, V.

J. nuolat juo rÅ«pinosi, padėjo jam materialiai. Tuo tarpu po D. U. padarytų sužalojimų V. J., pastarojo sveikata nuolat blogėjo, jis negalėjo vaikščioti, vartojo daug vaistų, kurie pablogino jo sveikatÄ , dėl ko jis mirė. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusieji A. J. bei G. J. ir jo atstovė advokatė R. Atkočaitienė pritarė G. J. apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytiems praÅ¡ymams bei argumentams, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas D. U. bei jo gynėja advokatė A.

Fominienė, prokurorė, nepritardami apeliacinio skundo motyvams, prašė nukentėjusiojo G. J. apeliacinį skundÄ atmesti. Nukentėjusiojo G. J. apeliacinis skundas atmetamas. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad D. U. 2014 m. gruodžio 17 dienÄ , apie 14.50 val., vairuodamas automobilį „Renault Laguna“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 114 punkto reikalavimus, o bÅ«tent, važiuodamas atbulas nedavė kelio pėsčiajam V.

J., jį partrenkė ir padarė jam kÅ«no sužalojimÄ , sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , kas apylinkės teismo vertinimu, iÅ¡ esmės atitinka nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių visumÄ . Å iai iÅ¡vadai neprieÅ¡tarauja ir apeliacinį skundÄ pateikęs nukentėjusysis G. J., o, atsižvelgiant į tai, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto D. U. skundas dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nėra gautas, D.

U. kaltės klausimas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, remiantis kuriomis, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamÄ jÄ bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniais skundais, neanalizuojamas. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis G. J., neginčydamas D. U. veiksmų kvalifikacijos, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino D. U. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, jo požiÅ«rį į padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , dėl ko nepagrįstai, pažeidžiant BK 40 straipsnio nuostatas, atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ .

Tokiam teismo sprendimui, apelianto įsitikinimu, nebuvo BK 40 straipsnio 2 dalyje iÅ¡vardintų sÄ lygų, dėl ko baudžiamasis įstatymas Å¡ioje byloje buvo pritaikytas netinkamai.Vertinant tokius apelianto argumentus, visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 40 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamÄ jį nusižengimÄ , neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimÄ , gali bÅ«ti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, praÅ¡ymas perduoti kaltininkÄ jo atsakomybei pagal laidavimÄ ir tik esant įstatyme nustatytų bÅ«tinų sÄ lygų, apibÅ«dinančių nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokiÄ veikÄ visumai.7.1.

BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo gali bÅ«ti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ , jei:

1) jis pirmÄ kartÄ padarė nusikalstamÄ veikÄ ;

2) visiÅ¡kai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamÄ veikÄ ;

3) bent iÅ¡ dalies atlygino ar paÅ¡alino padarytÄ Å¾alÄ arba įsipareigojo jÄ atlyginti, jeigu ji buvo padaryta;

4) yra pagrindas manyti, kad jis atlygins ar paÅ¡alins padarytÄ Å¾alÄ , laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Å ių sÄ lygų, leidžiančių nusikalstamÄ veikÄ padariusiam asmeniui taikyti atleidimÄ nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ , konstatavimas turi bÅ«ti grindžiamas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku teisiÅ¡kai reikÅ¡mingų bylos faktinių aplinkybių vertinimu.Kaip numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte, asmuo gali bÅ«ti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis pirmÄ kartÄ padarė nusikalstamÄ veikÄ .

Tiesa, asmens, pirmÄ kartÄ padariusio nusikalstam veikÄ , sÄ voka Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme nepateikiama, tačiau detalus jos paaiÅ¡kinimas randamas Lietuvos Aukščiausiojo teismo, formuojančio vienodÄ bendrosios kompetencijos Lietuvos Respublikos teismų praktikÄ , jurisprudencijoje, remiantis kuria, svarstant klausimÄ , ar asmuo nusikalto pirmÄ kartÄ , bÅ«tina turėti galvoje, jog ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikÅ¡mę ir leidžia teigti, kad asmuo, vėliau padaręs kitÄ veikÄ , nusikalto pirmÄ kartÄ .

Tokia iÅ¡vada galima, kai dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis jau yra visiÅ¡kai pasibaigęs, pvz.: nors asmuo padarė dvi pakartotines veikas, tačiau dėl pirmosios suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas; asmuo už anksčiau padarytÄ nusikaltimÄ buvo nuteistas, tačiau teistumas yra iÅ¡nykęs ar panaikintas; asmuo anksčiau buvo nuteistas už baudžiamojo nusižengimo padarymÄ ir atliko paskirtÄ bausmę; asmuo anksčiau buvo nuteistas už nusikalstamÄ veikÄ ir nors bausmės neatliko, tačiau suėjo apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas; asmuo atleistas nuo visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės pritaikius jam amnestijÄ arba suteikus malonę; asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už ankstesnę veikÄ BK 36, 37, 39, 39-1, 93 straipsnių numatytais pagrindais; asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu ir nėra duomenų, kad jis per vienerius metus padarytų nusikalstamÄ veikÄ ar be pateisinamų priežasčių nevykdytų teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sÄ lygų bei tvarkos; asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu ir nėra duomenų, kad jis laidavimo metu bÅ«tų padaręs naujÄ nusikalstamÄ veikÄ , ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008 ir kt.). 8.1.

Aptarto teisinio iÅ¡aiÅ¡kinimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagÄ matyti, kad D. U. 2011 m. rugsėjo 9 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu iÅ¡ tiesų buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 6 (Å¡eÅ¡ių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti padarytÄ turtinę žalÄ (b. t. 1., b. l. 39-40, 43-49). Nuosprendis įsiteisėjo 2011 m. rugsėjo 30 d..

Å iuo nuosprendžiu D. U. inkriminuotas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), todėl, sutinkamai su BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčio nuostatomis, tokį nusikaltimÄ padaręs asmuo laikomas turinčiu teistumÄ bausmės atlikimo laikotarpiu ir trejus metus po bausmės atlikimo. Svarbu pažymėti, kad nusikalstamos veikos, už kuriÄ D. U. buvo pripažintas kaltu 2011 m. rugsėjo 9 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, padarymo metu jis buvo nepilnametis, kÄ Ä¯vertinus aukščiau aptartų duomenų visumoje ir vadovaujantis BK 97 straipsnio 4 dalimi, galima pagrįstai teigti, jog skundžiamu Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu D.

U. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu jo teistumas pagal 2011 m. rugsėjo 9 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendį jau buvo iÅ¡nykęs, todėl, prieÅ¡ingai nei tai traktuojama G. J. apeliaciniame skunde, skundžiamo Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu D. U. visiÅ¡kai pagrįstai buvo laikomas asmeniu pirmÄ kartÄ padariusiu nusikalstamÄ veikÄ . Abejonių D. U. nuoÅ¡irdžiu gailesčiu dėl įvykdyto nusikaltimo aukÅ¡tesniajam teismui taip pat nekyla. Sutinkamai su vieningai Å¡iuo klausimu formuojama teismų praktika, nuoÅ¡irdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamÄ veikÄ , bet kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, iÅ¡gyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi suÅ¡velninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011 ir kt.).9.1.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad D. U. tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę pagal jam pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ pripažino visiÅ¡kai, paaiÅ¡kino, kad analizuojamo įvykio metu vairuodamas transporto priemonę jis nebuvo pakankamai atidus, dėl ko kliudė nukentėjusįjį, tokiais savo veiksmais padarydamas jam nustatytus sužalojimus. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto D. U. teigimu, po susidÅ«rimo su nukentėjusiuoju, jis norėjo jam padėti, padavė rankÄ , tačiau nukentėjusiajam papraÅ¡ius pinigų už tai, kad Å¡is niekam nepraneÅ¡tų apie eismo įvykį, į eismo įvykio vietÄ iÅ¡kvietė policijos pareigÅ«nus bei greitosios pagalbos medikus, kÄ ikiteisminio tyrimo metu betarpiÅ¡kai patvirtino kartu su D.

U. įvykio metu buvusi U. S.. Nors remiantis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančia informacija iÅ¡ Bendrojo pagalbos centro, apie įvykį jiems pranešė V. J. telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. t. 1, b. l. 9-12), tačiau Å¡ie duomenys nesudaro pagrindo netikėti D. U. parodymais. Versija apie tai, kad į BendrÄ jį pagalbos centrÄ D. U. galėjo paskambinti ir po V. J. skambučio, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis taip ir liko nepaneigta, todėl įvertinus tai, kad visos abejonės, kurių neįmanoma paÅ¡alinti bylos nagrinėjimo metu, aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai, aptariami duomenys nelaikytini pagrindu abejoti ir D.

U. nuoširdžiu gailesčiu dėl įvykdyto nusikaltimo. Analogiškai pasisakytina ir vertinant nukentėjusiojo apeliacinio skundo teiginius, jog V. J. gulint ant žemės, kojomis jį spardė įvykio metu kartu su D. U. automobilyje buvusi mergina. Pažymėtina, kad D. U. ar kartu su juo važiavusiai merginai jokie kaltinimai dėl tokių veiksmų pareikšti nebuvo, todėl negali būti pagrindu išvadai, jog D. U. nesigaili dėl veikos, numatytos BK 281 str. 1 d. padarymo.9.2. Iš esmės analogiškai vertintini ir G.

J. teiginiai dėl D. U. prisipažinimo įvykdžius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Nors, jo teigimu, savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu ir teisme D. U. pripažino tik iÅ¡ dalies, dėl sukelto eismo įvykio kaltindamas V. J., tačiau, kaip matyti iÅ¡ pirminio – 2014 m. gruodžio 17 d. –, D. U. raÅ¡ytinio paaiÅ¡kinimo, jame jis nuosekliai iÅ¡dėstė analizuojamo eismo įvykio aplinkybes, pabrėždamas ir tai, kad dėl padaryto jis labai gailisi (b. t. 1, b. l. 13). Kiek detalizuodamas Å¡iuos parodymus D.

U. iÅ¡ esmės patvirtino ir ikiteisminio tyrimo apklausos metu (b. t. 1, b. l. 53-54). Ir nors Å¡ios apklausos metu D. U. nurodė nemanantis, kad analizuojamo įvykio metu jis užkabino V. J. kojÄ , dėl ko Å¡is patyrė jam nustatytus sužalojimus, vis tik atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo apklausos metu analizuojamo eismo įvykio aplinkybes jis aiÅ¡kino taip, kaip jam atrodė, tačiau sužinojęs, kad V.

J. lūžo koja, neneigė, jog tai įvyko dėl jo kaltų veiksmų – nepakankamo atidumo vairuojant transporto priemonę atbuline eiga. Teismų praktikoje Å¡iuo klausimu laikomasi vieningos pozicijos, jog tam tikri mažareikÅ¡miai neatitikimai kaltininko parodymuose ar savo nuomonės iÅ¡reiÅ¡kimas (pvz. mano, jog nekliudė asmens, bet bylos duomenimis nustatyta prieÅ¡ingai) nelaikyti pagrindu abejoti kaltininko prisipažinimu padarius jam inkriminuojamÄ nusikaltimÄ . Tokiu bÅ«du, abejoti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl D.

U. prisipažinimo padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , teisinio pagrindo nėra. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad nagrinėjamu atveju D. U. neatitinka ir BK 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ sÄ lygos – asmuo bent iÅ¡ dalies atlygino ar paÅ¡alino padarytÄ Å¾alÄ arba įsipareigojo jÄ atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, tačiau įvertinus analizuojamos baudžiamosios bylos medžiagÄ Å¡ie nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai vėlgi atmestini kaip deklaratyvÅ«s. Konstatuojant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ visų pirma pažymėtina, kad atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ pakanka, kad kaltininkas bent iÅ¡ dalies atlygintų ar paÅ¡alintų padarytÄ Å¾alÄ .

Ä®statymas Å¡iuo atveju nereikalauja visiÅ¡ko žalos atlyginimo bei nenumato, kokia žalos dalis turi bÅ«ti paÅ¡alinta ar atlyginta, todėl bÅ«tent teismas, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, nustato, kokios atlygintos ar paÅ¡alintos žalos dalies pakanka, kad asmenį galima bÅ«tų atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 111 straipsnio 1 dalies nuostatas civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje gali bÅ«ti ne vien kaltinamasis, t. y. civiliniais atsakovais gali bÅ«ti tėvai, globėjai, rÅ«pintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytÄ Å¾alÄ .

Materialiai atsakingu asmeniu Å¡ioje baudžiamojoje byloje buvo pripažinta draudimo įmonė – AAS „G. B.“, kuri transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties su D. U. pagrindu privalo atlyginti žalÄ esant draudiminiam įvykiui. 10.1. Bylos duomenimis nustatyta, kad AAS „G. B.“ 2016 m. kovo 4 d A. J. iÅ¡mokėjo 1095 eurus, G. J. - 1095 eurus neturtinės žalos atlyginimo (b. t. 1, b. l. 121), 2016 m. vasario 15 d. - 1837,47 eurus valstybinei ligonių kasai (b. t. 1, b. l. 109, 120, 121, 122, 123, 124), jų patirtos žalos atlyginimui.

Esant Å¡iems duomenims, įvertinus juos aukščiau aptarto teisinio reguliavimo kontekste, atsižvelgiant į BPK 111 straipsnio 1 dalies nuostatas, teigti, kad toks žalos atlyginimas nėra tinkamas asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ , teisinio pagrindo nėra. Tai, kad nagrinėjamu atveju žala buvo atlyginta ne paties kaltininko, bet jo draudimo bendrovės, su kuria Å¡is buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pagal kuriÄ draudimo bendrovė privalo atlyginti žalÄ esant draudiminiam įvykiui, prieÅ¡ingai nei teigiama G.

J. apeliaciniame skunde, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad D. U. neatitinka BK 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sÄ lygos. Aukščiau aptartų aplinkybių visumoje įvertinus D. U. asmenybę – psichikos sveikatos narkologinėje ir psichikos ligų įskaitoje neregistruotas (b. t. 1, b. l. 35), nors praeityje ir buvo baustas administracine tvarka, tačiau jo padaryti teisės pažeidimai nepasižymėjo ypatingu Å¡iurkÅ¡tumu, be to ir baustas jis buvo vos du kartus (b. t. 1, b. l. 37-38), darbdavio charakterizuojamas itin teigiamai (b. t. 1, b. l. 50), jo požiÅ«rį į padarytÄ nusikaltimÄ â€“ prisipažino padaręs jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl jos įvykdymo, jo elgesį iki analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo ir po jos, nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog ateityje D.

U. laikysis įstatymų ir nenusikals, pagrindo taip pat nėra. Tokiu bÅ«du įvertinus aptartų duomenų visumÄ konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas BK 40 straipsnio nuostatas aiÅ¡kino ir taikė netinkamai, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Apylinkės teismo sprendimas atleisti D. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ , yra motyvuotas ir pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis, tiek D. U. asmenybė, tiek jo požiÅ«ris į padarytÄ nusikaltimÄ bei jo įvykdymo aplinkybės visiÅ¡kai atitinka BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sÄ lygų visumÄ .

Kaip matyti iš nukentėjusiojo G. J. apeliacinio skundo, juo nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti jo civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, pasisako tik dėl šios skundžiamo nuosprendžio dalies. 13.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažinimas ir pan., teismo įvertinti piniginiu ekvivalentu.

Neturtinės žalos dydį ieÅ¡kinyje nurodo fizinis asmuo, kuriam padaryta žala, arba tokio asmens atstovas, tačiau galutinį žalos dydį įvertina teismas, priimdamas nuosprendį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes. 13.2. Å iuo aspektu analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas nukentėjusiajam – G.

J. priteistino neturtinės žalos dydžio klausimÄ , atsižvelgė į tai, jog V. J. atžvilgiu buvo padarytas neatsargus nusikaltimas, dėl atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės nusikalstamų veiksmų V. J. neabejotinai patyrė fizinį skausmÄ , ilgÄ laikÄ gulėjo ligoninėje, dėl ko jo artimieji, įskaitant ir G. J., taip pat patyrė didelį stresÄ , dvasinius iÅ¡gyvenimus bei neigiamas psichologines pasekmes. Akivaizdu ir neginčytina, kad Å¡ios aplinkybės, sprendžiant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimÄ , yra reikÅ¡mingos, kÄ pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Tačiau, įvertinus nukentėjusiajam G. J. draudimo bendrovės atlygintos žalos dydį – 1095 eurai, atsižvelgiant į tai, kad analogiÅ¡ka pinigų suma buvo atlyginta ir V. J. sutuoktinei A. J. (nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat pripažinta nukentėjusiÄ ja), daroma iÅ¡vada, kad tokios sumos pilnai pakanka patirtų dvasinių iÅ¡gyvenimų atlyginimui. 13.3 Konstatuojant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ pažymėtina, kad nukentėjusiojo G. J. patirti dvasiniai iÅ¡gyvenimai ir psichologiniai sunkumai, susiję su tėvo patirtais sužalojimais neturėtų bÅ«ti suabsoliutinami, kadangi G.

J. tiesiogiai eismo įvykyje nenukentėjo, tuo tarpu jo reikalavimo teisė iÅ¡ esmės kyla tik paveldėjimo teisės pagrindu. Å iame kontekste neabejotinai įvertintini ir paties V. J. veiksmai analizuojamo eismo įvykio metu. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad iÅ¡ karto po įvykio V. J. buvo nustatytas vidutinis – 2.19 promilių girtumas (b. t. 1, b. l. 18), įvykio metu jis iÅ¡ esmės ėjo važiuojamÄ ja dalimi, t. y. pravažiavimu tarp dviejų kiemų, kas, aukÅ¡tesniojo teismo įsitikinimu, neabejotinai galėjo turėti įtakos analizuojamo eismo įvykio bei jo metu V.

J. padarytų sužalojimų kilimui. Be to, V. J. nustatyti sužalojimai nebuvo pavojingi gyvybei ir nors apeliaciniu skundu neturtinės žalos atsiradimas G. J. siejamas su jo tėvo – V. J. mirtimi, tačiau bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad V. J. mirtis nebuvo susijusi su analizuojamo eismo įvykio metu patirtais sužalojimais – V. J. mirties priežastis mirties liudijime įraÅ¡yta kodu C 22.0 (b. t. 1, b. l. 98), kas reiÅ¡kia kepenų lÄ stelių karcinomÄ (b. t. 1, b. l. 103). Byloje nenustatyta, kad Å¡i liga iÅ¡sivystė nuo V.

J. po patirtos traumos paskirtų vaistų ar netinkamo, laiku nesuteikto gydymo, todėl jo mirtis Å¡iuo atveju negali bÅ«ti siejama su G. J. patirta neturtine žala. Ir nors apeliantas, grįsdamas jam priteistinos neturtinės žalos dydį, ypatingÄ reikÅ¡mę teikia savo tėvo gydymuisi, tačiau Å¡ios aplinkybės įvertinimas, aukÅ¡tesniojo teismo įsitikinimu, svarbus kvalifikuojant kaltininko veiksmus, todėl negali bÅ«ti ypač sureikÅ¡minamas dar kartÄ nustatant ir nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį.

Pažymėtina ir tai, kad pats tiesiogiai eismo įvykyje nukentėjęs asmuo iki savo mirties jokio ieškinio pareiškęs nebuvo. Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl G. J. pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisinio pagrindo nėra. Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos D. U., iki 2016 m. liepos 5 d. sudaro 26,06 eurus (b. t. 2, b. l. 18). 14.1.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad, nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Å i nuostata reiÅ¡kia įstatymų leidėjÄ numačius, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimÄ , privalomai dalyvauja ir kaltinimo, ir gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį numatytas ir gynybos, ir kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų pripažinimas procesinėmis bei jų priteisimas iÅ¡ iÅ¡teisintojo ir nuteistųjų nesuderinamas su jų teise į gynybÄ .

Tokia nuostata susiformavo ir teismų praktikoje. Pagal jÄ , tais atvejais, kai byloje gynėjo dalyvavimas yra bÅ«tinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos praÅ¡ymai atlyginti antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidas netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014 ir kt.). Taigi ir Å¡iuo atveju nėra jokio pagrindo iÅ¡ieÅ¡koti antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidas, susidariusiais organizuojant D.

U. teisių gynimÄ apeliacinės instancijos teisme.Kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes daro iÅ¡vadÄ , kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. paliekamas nepakeistas, o nukentėjusiojo G. J. apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: nukentėjusiojo G. J. apeliacinį skundÄ atmesti. Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                               Albinas Antanaitis               Ramūnas Antanavičius                                    Algirdas Remeika