2019-06-05 Nr. AB-12456-3-61-3-02498-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1250-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02498-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.13.3.1; 12.14.1.1; 12.14.1.2; 12.15.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NS Trading“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NS Trading“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „NS Trading“ (toliau – ir Bendrovė) padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 69-95 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (7.45-4.7.2.)FR0682-106 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas). Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. VMI sprendimu patvirtino Kauno AVMI sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas 2016 m. liepos 15 d. patikrinimo aktas Nr. (9.6)-FR0680-499 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Bendrovei nurodyta sumokėti papildomai apskaičiuotus 87 146,96 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), 47 905,76 Eur pelno mokestį (toliau – ir PM), 133 875,39 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), 9 280,91 Eur PM delspinigių, 18 118,36 Eur GPM delspinigių, 30 306,32 Eur PVM delspinigių, 14 371 Eur PM baudą, 26 144 Eur GPM baudą ir 40 163 Eur PVM baudą. Bendrovė neginčija papildomai mokėtinų sumų, paskaičiuotų dėl iš UAB „Sūkuriškės“ įsigytų maitinimo paslaugų sąnaudų ir šių paslaugų pirkimo PVM atskaitos bei klaidingai sumažintos neleidžiamų atskaitymų sumos 2014 m. Tačiau Bendrovė kvestionuoja mokesčių administratorius veiksmus, susijusius su tuo, kad mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, paneigė būtent tarp Bendrovės ir J. K. sudarytą 2012 m. spalio 1 d. komercinio atstovavimo sutartį (toliau – ir komercinio atstovavimo sutartis arba komercinio tarpininkavimo sutartis) ir jos pagrindu suteiktas komercinio atstovavimo paslaugas Bendrovei.

1.2. Neaišku, ką mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju laikė siekiama mokestine nauda ir kodėl realiai nevertino atstovavimo paslaugomis siektų ekonominių tikslų ir naudos. Mokesčių administratorius neįvertino, kodėl J. K. ir jo atstovaujamos Bendrovės gaunamų pajamų ir iš to šalims kylančios naudos negalima laikyti pareiškėjo ir J. K. sandorių ekonominiu tikslu. Patikrinimo akte nėra jokių motyvų, kodėl ši ekonominė nauda yra nereikšminga arba antraeilė tariamos mokestinės naudos požiūriu. Patikrinimo akte nenurodoma (ir negali būti nurodoma), kaip ir kodėl ši tariama mokestinė nauda (mokestinis pranašumas) prieštarauja mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam tikslui. Patikrinimo akte taip pat neįvardijama, kokias iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes atkuria mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi. Dėl to Bendrovė neturi galimybės įrodinėti šių aplinkybių nebuvimo ir teikti atitinkamus paaiškinimus. Tai iš esmės pažeidžia mokesčių mokėtojo teisę žinoti, vertinti ir ginčyti administracinių aktų pagrindą. Mokesčių administratorius skirtingai vertina perkvalifikuojamų sandorių mokestines pasekmes Bendrovės ir J. K. atžvilgiu. Skirtingai vertindamas tuos pačius sandorius jų šalių mokestinių prievolių atžvilgiu, mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai diskriminuoja pareiškėją.

1.3. Mokesčių administratorius nepagrįstai siaurino Bendrovei suteiktų atstovavimo paslaugų turinį iki pirmojo kontakto užmezgimo, ignoruodamas ne tik šalių (jos ir J. K.) ir trečiųjų asmenų (Odin Seafoods Gmbh) paaiškinimus, bet ir rašytinės komercinio atstovavimo sutarties turinį. Nepagrįstai susiaurinus atstovavimo paslaugų turinį, Patikrinimo akte daroma nepagrįsta prielaida, kad neva kontaktus su pirkėju Odin Seafoods Gmbh dar 2012 m. pavasarį užmezgusi Bendrovė jokių atstovavimo paslaugų 2013–2014 m. iš J. K. įsigyti negalėjo, nes naujų pirkėjų surasta nebuvo.

1.4. Bendrovė pateikė mokesčių administratoriui Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo (toliau – ir PVMĮ) reikalaujamus buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriais įformintas atstovavimo paslaugų suteikimas (įsigijimas) – PVM sąskaitas faktūras ir jų turinį atskleidžiančias buhalterines pažymas. Todėl akivaizdžiai nepagrįstas Patikrinimo akte nurodytas teiginys, kad neva Bendrovė nepateikė jokių patvirtinančių dokumentų apie realų paslaugų atlikimą. Atliekant patikrinimą, mokesčių administratorius nepranešė, kad PVM sąskaitos faktūros ir buhalterinės pažymos nėra pakankamos (tinkamos) pagrįsti paslaugų realumą.

1.5. Patikrinimo metu Kauno AVMI siekė paneigti atstovavimo paslaugų realumą, per Vokietijos mokesčių administratorių prašydama Odin Seafoods Gmbh atstovų paaiškinimų. Pastarieji atstovavimo ir bendradarbiavimo su J. K. fakto ne tik nepaneigė, bet jį patvirtino. Ignoruodamas aukščiau minėtą nešališkų asmenų pateiktą informaciją apie J. K. dalyvavimą derybose tarp Odin Seafoods Gmbh ir Bendrovės, mokesčių administratorius Patikrinimo akte neigia J. K. atstovavimą Bendrovei tuo, kad 2012 m. rugpjūčio mėn. dar nebuvo sudaryta komercinio atstovavimo sutartis. Pareiškėjui akivaizdu, kad mokesčių administratorius ignoruoja turinio viršenybės prieš formą principą ir susiklosčiusius faktinius teisinius santykius tarp atstovo ir atstovaujamojo vien dėl to, kad nėra juos patvirtinančios sutarties (popierinės formos). Toks mokesčių administratoriaus požiūris yra akivaizdžiai neobjektyvus, neprotingas ir ignoruoja susiklosčiusią įprastinę verslo praktiką.

1.6. Mokestinio ginčo medžiagoje yra pateikti teisės aktų reikalaujami apskaitos dokumentai, kuriais įformintas ir patvirtintas atstovavimo paslaugų suteikimo faktas. Šią aplinkybę patvirtino ir patikrinimo metu surinkta informacija iš trečiųjų asmenų. Nesant nė vieno įrodymo, paneigiančio atstovavimo paslaugų teikimo faktą, mokesčių administratorius neigia šių paslaugų realumą vien prielaidomis ir įtarimais, kurie kyla iš J. K. ryšio su Bendrovės vadove (sutuoktine), pasirašiusia komercinio atstovavimo sutartį.

1.7. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

1.8. Patikrinimo metu pareiškėjas pateikė komercinio atstovavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „NS Trading” (atstovaujamasis) ir J. K. (agentas), pagal kurią pastarasis įsipareigojo, veikdamas atstovaujamojo interesais, tarpininkauti atstovaujamajam jo vardu ir sąskaita sudarant sandorius dėl UAB „NS Trading“ pagamintos produkcijos realizavimo įmonėse Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir ne Europos Sąjungos rinkose, taip pat atlikti kitus su sandorių sudarymu susijusius veiksmus, numatytus sutartyje. Bendrovė pateikė 2013 m. spalio 1 d. papildomą susitarimą prie komercinio atstovavimo sutarties.

1.9. Mokesčių administratorius Vokietijos mokesčių administratoriui pateikė paklausimus dėl informacijos pateikimo apie Bendrovės ir J. K. vykdytus komercinius sandorius su Vokietijos mokesčių mokėtoju Odin Seafoods Gmbh. Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktoje informacijoje nurodyta, kad kontaktai buvo užmegzti mugės metu Briuselyje 2012 m. balandžio mėn. J. K. Odin Seafoods Gmbh pasiūlė įsigyti lašišos produktus iš Bendrovės. Gautoje informacijoje taip pat buvo nurodyta, kad Odin Seafoods Gmbh niekada nemokėjo piniginių išmokų J. K. Į pateiktus klausimus, ar J. K. buvo pateikęs kokį nors dokumentą, patvirtinantį jo atstovavimą UAB „NS Trading“, ar kiekvieną kartą bendradarbiavo užsakant ir tiekiant prekes, Vokietijos mokesčių administratorius atsakymų nepateikė.

1.10. Kadangi bendradarbiavimo santykiai su Odin Seafoods Gmbh dėl lašišos produktų įsigijimo iš Bendrovės buvo užmegzti 2012 m. balandžio mėn. mugėje Briuselyje, atlikti UAB „Norvelita“ ir Bendrovės operatyvūs patikrinimai dėl informacijos surinkimo apie administracijos darbuotojų komandiruotes, siekiant nustatyti, ar nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. minėtų ūkio subjektų atstovai vyko į Europos Sąjungos valstybes kontaktų su verslo partneriais užmezgimui. Nustatyta, kad J. K. nuo 1995 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. buvo Lietuvos ir Norvegijos UAB „Norvelita“ generalinis direktorius ir į Briuselyje vykusią žuvies produktų ir įrengimų parodą „European Seafood Exposition 2012“ buvo komandiruojamas kaip šios bendrovės darbuotojas. Nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2012 m. balandžio 26 d. Briuselyje toje pačioje parodoje dalyvavo ir Bendrovės direktorė V. K., kuri, mokesčių administratoriaus vertinimu, ir dalyvavo užmezgant kontaktus. Nustatyta, kad Bendrovė po kontaktų užmezgimo ir įvykusių derybų, nesinaudojo agento J. K. paslaugomis, pati tiesiogiai surado galimą produkcijos pirkėją Odin Seafoods Gmbh ir su juo 2012 m. rugsėjo 27 d. sudarė sutartį dėl lašišos produktų pardavimo. Kontaktų užmezgimo ir derybų metu Bendrovė nebuvo sudariusi su J. K. sutarties dėl atstovavimo, todėl jis negalėjo Bendrovei atstovauti derybose su Odin Seafoods Gmbh. Tuo laikotarpiu J. K. buvo UAB „Norvelita“, kurios veikla tokia pati, kaip ir Bendrovės, vadovas.

1.11. Patikrinimo metu, aiškinantis ir analizuojant J. K. komercinio tarpininkavimo paslaugų suteikimo Bendrovei aplinkybes, nustatyta, kad jis, praėjus 2 mėn. po 2012 m. rugpjūčio mėn. įvykusių derybų, 2012 m. spalio 4 d. įregistravo individualią veiklą, susijusią su laisvųjų profesijų veikla, ir nuo 2012 m. spalio 1 d. nutraukė darbo sutartį su UAB „Norvelita“. Pareiškėjas 2012 m. spalio 1 d. sudarė komercinio atstovavimo sutartį su J. K., tačiau nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių realų šių paslaugų atlikimą, t. y. jokių paslaugų (darbų) atlikimo aktų ar kitos informacijos, įrodymų kad šios komercinio atstovavimo paslaugos buvo atliktos ir būtinos Bendrovės pagamintos produkcijos tiekimams Odin Seafoods Gmbh vykdyti. J. K. įsipareigojo, veikdamas atstovaujamojo interesais, tarpininkauti Bendrovei sudarant sandorius dėl jos pagamintos produkcijos realizavimo įmonėms Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir ne Europos Sąjungoje, ieškoti naujų klientų Bendrovės produkcijai realizuoti, tačiau naujų klientų nebuvo rasta. Visi prekybiniai ryšiai 2013–2014 m. parduodant pagamintą produkciją buvo su Odin Seafoods Gmbh. Pareiškėjas J. K. komisinius išmokėjo nuo pardavimų apyvartos tik su Odin Seafoods Gmbh. Nuo 2012 m. spalio 1 d. sudarytos komercinio atstovavimo sutarties J. K. naujų Bendrovės produkcijos pirkėjų Europos Sąjungos ir ne Europos Sąjungos rinkose nesurado.

1.12. J. K. ir Bendrovė yra susiję asmenys, nes Bendrovės direktore tuo metu, kai buvo sudaryta komercinio atstovavimo sutartis, buvo J. K. sutuoktinė V. K. Be to, Bendrovės vienintelio akcininko UAB „Raseinių žuvininkystė“ akcininkai yra Č. K. (J. K. tėvas), kuriam priklauso 36 proc. akcijų, ir S. B. (V. K. motina), kuriai priklauso 60 proc. akcijų. Č. K. nuo 1992 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. sausio 27 d. buvo ir UAB „Raseinių žuvininkystė“ direktorius.

1.13. Patikrinimo metu konstatuota, kad Bendrovė, žinodama, jog J. K. vardu įformintose PVM sąskaitose faktūrose yra atvaizduotos realiai neįvykusios ūkinės operacijas, šiuos apskaitos dokumentus įtraukdama į oficialią buhalterinę apskaitą ir išmokėdama atitinkamas piniginių lėšų sumas, siekė išvengti priklausančių sumokėti mokesčių, t. y. elgėsi nesąžiningai. Pareiškėjo siekį gauti mokestinę naudą patvirtina patikrinimo metu nustatytos aplinkybės. Pareiškėjas pagal J. K. vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras leidžiamais atskaitymais pripažino 2013 m. – 953 347 Lt, 2014 m.– 944 961 Lt komercinio atstovavimo paslaugų vertes. Bendrovė už 2013 m. deklaravo 639 444 Lt mokestinį nuostolį, kurio susidarymui įtakos turėjo į sąnaudas įtraukti J. K. 953 347 Lt komercinio tarpininkavimo komisiniai. Nustatyta, kad tuo atveju, jei Bendrovė nebūtų į sąnaudas įtraukusi šios sumos, 2013 m. būtų pelningi, o 2014 m. apmokestinamasis pelnas padidėtų apskaičiuotų komercinio tarpininkavimo komisinių 944 961 Lt suma bei apmokestinamosios pajamos nebūtų mažinamos 2013 m. nuostolių suma. Bendrovės J. K. išmokėtos lėšos (įskaitant ir PVM) (2013 m.– 1 229 185,48 Lt, 2014 m. – 776 825,27 Lt) pripažintos su darbo santykiais nesusijusiomis A klasės pajamomis, už kurias prievolė išskaityti GPM atsiranda Bendrovei. Mokesčių administratorius taip pat paneigė Bendrovės teisę į PVM atskaitą įtraukti nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. J. K. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytą 398 584,69 Lt pirkimo PVM. Taigi patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas, su J. K. sudarydamas komercinio atstovavimo sutartį, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. sumažinti PM ir PVM bei išvengti GPM mokėjimo, kas suponuoja išvadą, jog mokesčių administratorius Bendrovei pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, atkuriant iškreiptas ir slepiamas aplinkybes, su kuriomis PMĮ ir GPMĮ sieja apmokestinimą.

II. 2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

3. Teismas nurodė, kad nors Bendrovė (jos atstovas) ir J. K. patvirtino, jog 2012 m. spalio 1 d. komercinio atstovavimo sutarties pagrindu atliko labai daug veiksmų Bendrovės naudai (pavyzdžiui, sertifikatų gavimas, užsakymų derinimas ir priežiūra, planų parengimas ir t. t.), tačiau šių teiginių nepatvirtina absoliučiai jokie byloje esantys įrodymai.

4. Teismo vertinimu, jeigu iš tiesų būtų buvusios J. K. paslaugos Bendrovei teikiamos, egzistuotų tai patvirtinantys dokumentai, nes atliekant tam tikrus veiksmus (o šiuo atveju tokių veiksmų, kaip pareiškėjas tvirtino, buvo atliekama daug) lieka tam tikri jų atlikimą patvirtinantys įrodymai. Byloje taip pat nepateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų kokius nors ankstesnius susitarimus su J. K., išskyrus komercinio atstovavimo sutartį. Taigi byloje nėra pagrindo ir išvadai, kad J. K. dar iki 2012 m. spalio 1 d. atstovavo Bendrovę ir veikė jos vardu, t. y. siekė surasti klientus (klientą). Nors pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius iki Patikrinimo akto surašymo nepranešė, jog pateikti dokumentai (PVM sąskaitos faktūros ir buhalterinės pažymos) nėra pakankami pagrįsti paslaugų realumą, tačiau žinodamas, jog dėl minėtų aplinkybių kilo ginčas, galėjo minėtus dokumentus pateikti ir Kauno AVMI, ir VMI, ir teismui, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, nėra pagrindo pripažinti, kad J. K. faktiškai suteikė ginčui aktualias komercinio atstovavimo paslaugas Bendrovei.

5. Teismas konstatavo, kad Bendrovė, sudarydama komercinio atstovavimo sutartį su J. K. ir išmokėdama atitinkamas sumas minėtam asmeniui, siekė išvengti mokėtinų mokesčių, o ne siekė ekonomiškai pagrįstų tikslų. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo mokėtinus PM, PVM ir GPM.

6. Teismas pabrėžė, kad šioje byloje ginčas kilo ne dėl J. K. sumokėtų mokesčių. Atitinkamai aplinkybės, kad J. K., pavyzdžiui, permokėjo mokesčius (susidarė mokesčių permoka), nepanaikina prievolės Bendrovei tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius; taip pat pareiškėjui nesuteikia teisės J. K. galima permoka dengti savo mokestinių nepriemokų.

7. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog skundžiami Kauno AVMI ir VMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti ir nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais motyvais. Nors pareiškėjas skunde išdėstė daugiau argumentų, tačiau jie niekaip nekeičia sprendime padarytos išvados, todėl jų detaliau teismas nevertino.

III. 8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas skunde nurodo, kad:

8.1. Teismas nevertino Bendrovės 2017 m. gruodžio 18 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodyto Patikrinimo akto trūkumo (t. y. teisės taikymo ir aritmetinę klaidą) – GPM mokestis skaičiuotas nuo PVM (t. y. pajamų mokestis skaičiuotas nuo to, kas nėra pajamos). Patikrinimo akte dėstomi motyvai patvirtina, kad mokėtiną 15 proc. GPM sumą mokesčių administratorius paskaičiavo nuo visų Bendrovės J. K. pagal ginčo sąskaitas išmokėtų sumų, įskaitant ir nuo Bendrovės mokėto J. K. PVM. Tai reiškia, kad GPM paskaičiuotas ne tik nuo J. K. pajamų, bet ir nuo valstybės biudžetui tenkančio PVM ir vien dėl šios aritmetinės klaidos nepagrįstai priskaičiuota 52 222,59 Lt GPM, taip pat atitinkama šiai GPM daliai tenkanti GPM delspinigių ir baudos dalis. Minėta aritmetinė klaida tuo pat metu yra grubi teisės taikymo klaida, kadangi GPM objektas yra pajamos, kurioms nepriskiriamas PVM. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė vertinti minėtą esminį Patikrinimo akto trūkumą vien tuo pagrindu, kad jis buvo nurodytas ne Bendrovės skunde teismui, bet pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose. Teismas tokį sprendimą motyvavo ginčui neaktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

8.2. Teismas neįvertino nuo iš ginčo sandorio gautų pajamų J. K. jau sumokėtus mokesčius draudimo piktnaudžiauti ir atsakomybės (baudų ir delspinigių) taikymo proporcingumo aspektu. Patikrinimo akte konkrečiai neapibrėžta ir neįvertinta MAĮ 69 straipsnio taikymo būtinoji sąlyga – mokestinė nauda – J. K. sumokėtų mokesčių apimtyje. Šių nuo to paties sandorio J. K. sumokėtų mokesčių ignoravimas papildomai apmokestinant tas pačias pajamas (pinigų sumas) GPM ir PVM bei skaičiuojant delspinigius ir baudas akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo principą. Tiek, kiek draudimo piktnaudžiauti teise principas taikomas PVM atžvilgiu, proporcingumo kriterijų šio principo taikymui yra įtvirtinęs ir aiškiai apibrėžęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Minėtas teismas yra pasisakęs, kad proporcingumo principo būtina laikytis nustatant (apibrėžiant) draudimo piktnaudžiauti PVM principo taikymo pasekmes, o tai savo ruožtu reiškia reikalavimą iš dirbtinai sukurtos pirkimo PVM atskaitos sumų atskaityti visas tokio dirbtinio pardavimo PVM apmokestinimo sumas.

8.3. Nors teismas nurodė, kad J. K. ginčo paslaugos Bendrovei nesuteiktos, o Odin Seafoods Gmbh atstovo B. P. ir J. K. teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai (nors ir galėtų patvirtinti, kad J. K. faktiškai teikė paslaugas Bendrovei) nepatvirtinti jokiais kitais bylos įrodymais, tačiau tokia teismo pozicija reiškia nesąžiningai ir neapibrėžtai aukštą įrodinėjimo standartą, taikomą Bendrovei. Nepagrįstai susiaurinęs atstovavimo paslaugų turinį, mokesčių administratorius padarė nepagrįstą prielaidą, kad neva pati (be J.

K. pagalbos) kontaktus su pirkėju Odin Seafoods Gmbh dar 2012 m. pavasarį užmezgusi Bendrovė jokių kitų atstovavimo paslaugų 2013–2014 m. iš J. K. įsigyti negalėjo. Teismas nepagrįstai nevertino UAB „NS Trading“ direktorės T. P., o taip pat ir J. K. parodymų, kurie patvirtino, kad Bendrovė, aptarnaudama Odin Seafoods Gmbh, dirbo pilnu pajėgumu, kad Bendrovė daugiau pirkėjų neturėjo tikslo surasti dėl to, kad neturėjo techninių pajėgumų pagaminti daugiau produkcijos. Bendrovė mokesčių administratoriui pateikė ginčo komercinio atstovavimo sutartis, J.

K. paslaugų dėka Bendrovės sudarytą didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį su Odin Seafoods Gmbh, bendradarbiavimo sutartį ir ginčo paslaugų teikimą įforminančias PVM sąskaitas faktūras bei buhalterinės pažymas, t. y. pirminius ir tiesioginius rašytinius teisinių santykių, paslaugų teikimo ir ūkinių operacijų įrodymus. Teismo posėdyje apklausiami liudytojai J. K. ir B. P. paneigė Patikrinimo akte keliamas abejones ir patvirtino šias bylai reikšmingas ginčo paslaugų teikimo aplinkybes apie tai, kad kontaktus su Odin Seafoods Gmbh Bendrovė užmezgė būtent per J.

K. ir tik dėl jo atstovavimo buvo sudaryta Bendrovės didmeninio pirkimo pardavimo sutartis su Odin Seafoods Gmbh. B. P., duodamas parodymus, vienareikšmiškai patvirtino, kad jis nebūtų sudaręs su UAB „NS TRading“ sutarties, jei jos dalyviu nebūtų buvęs J. K., kurį jis vertino kaip žinovą, galintį užtikrinti gaminamų produktų kokybės reikalavimų atitikimą, taip pat patvirtino tai, kad komercinio atstovavimo sutarties pagrindu teiktos paslaugos neapsiribojo vien pirkėjo suradimu, bet apėmė ir kitus veiksmus Bendrovės naudai, nuolat būdavo derinamos konkrečių užsakymų sąlygos.

Bendrovė nei ikiteisminėse ginčo nagrinėjimo stadijose, nei teisme negalėjo žinoti ar numatyti, kad jai keliamas neapibrėžtos apimties ir griežtumo įrodinėjimo reikalavimas – papildomais įrodymais grįsti dar ir liudytojų parodymus.

8.4. Skundžiamu teismo sprendimu pažeistas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalies 3 punktas. Teismo sprendime padaryta išvada, kad J. K. neatstovavo Bendrovei iki 2012 m. spalio 1 d., tačiau nenurodoma, kodėl atmetami byloje esantys tai patvirtinantys įrodymai: J. K. liudijimas teisme; B. P. liudijimas teisme; Patikrinimo akto 11 puslapyje minimi Vokietijos mokesčių administratoriaus atsakymai (2016 m. balandžio 26 d. raštas Nr. R1-2474 ir 2016 m. liepos 8 d. raštas Nr. R1-4148).

9. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

11. Gautoje patikrinti administracinėje byloje mokesčių administratorius, paneigęs 2012 m. spalio 1 d. komercinio atstovavimo sutartį ir pritaikęs MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, Bendrovei nurodė sumokėti papildomus mokesčius. Prievolę juos (papildomus mokesčius) sumokėti patvirtino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu dėl kurio ir paduotas apeliacinis skundas.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo padaryta teisės taikymo ir aritmetinė klaida (žr. šio baigiamojo teisės akto 8.1. p), Patikrinimo aktu konkrečiai neapibrėžta ir neįvertinta MAĮ 69 straipsnio taikymo būtinoji sąlyga – mokestinė nauda (8.2. p), Bendrovei taikytas nesąžiningas ir neapibrėžtai aukštas įrodinėjimo standartas (8.3. p), pažeistas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punktas (motyvuojamoje sprendimo dalyje nurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; baigiamojo teisės akto 8.4. p.).

13. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, iš 12 punkte minimų apeliacinio skundo argumentų visų pirma išskirtinas MAĮ 69 straipsnio taikymo aspektas, kuris neatsiejamas nuo faktinių aplinkybių, kadangi priklausomai nuo nustatytų ir laikytinais įrodytų faktų, taikytina ir teisinė kvalifikacija susiklosčiusiems ginčo visuomeniniams santykiams. Padarytos išvados lemtų ir teisinį poreikį pasisakyti arba jau nebepasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, galbūt galinčių pakreipti bylos eigą kitaip nei apskųstame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime.

14. Mokesčių administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių reglamentuoja MAĮ 69 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-238-438/2018).

15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y., taikant šią teisės normą, atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-719/2007, 2008 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-250/2008).

16. Pastebėtina ir tai, kad joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių mokėtojo, esant galimybei, pasirinkti tokį iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė. Todėl vien tik aplinkybė, kad sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. Tuo tikslu būtina nustatyti įgyjamo mokestinio pranašumo prieštaravimą mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam tikslui, taip pat nustatyti objektyvių požymių visumą, kuri patvirtintų, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-371/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2316/2011, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3448/2011).

17. Aiškinant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas taip pat pažymėtina, kad šia teisės norma yra detalizuojamas turinio viršenybės prieš formą principas, kurio veikimas pasireiškia tuo, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.). Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad mokesčių administratoriui, tais atvejais, kai sandoris, t. y., jame fiksuotas veiksmas, sukeliantis atitinkamas mokestines teisinis pasekmes, atitinka MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, yra suteikta teisė neatsižvelgti į formalią šio sandorio išraišką bei nesiremti jame fiksuotomis mokestinėmis teisinėmis pasekmėmis, o atkurti tikrąsias teisiškai reikšmingas mokestines teisines aplinkybes, kurios buvo slepiamos šiuo sandoriu. Tačiau šių aplinkybių nustatymas yra neatsiejamai susijęs su įrodymų institutu.

18. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas ir nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

19. Taigi MAĮ 69 straipsnio taikymą lemia konkrečios faktinės aplinkybės. Dėl to mokesčių administratorius, taikydamas minimą teisinį reguliavimą, turi surinkti atitinkamus bei pakankamus įrodymus, kurių pagrindu galėtų padaryti išvadą, kad mokesčių mokėtojo viešai deklaruojama ūkinės operacijos atlikimo forma neatitinka realaus turinio. Tai reiškia, kad būtent faktinės aplinkybės, t. y. šiuo konkrečiu atveju būtent 2012 m. spalio 1 d. komercinio atstovavimo sutarties realumas arba jos paneigimas iš esmės ir lemia teisinio kvalifikavimo pagal MAĮ 69 straipsnį tinkamumą. Ginčo dėl taikytinos teisės interpretavimo, teisėjų kolegijos vertinimu, nekyla.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad J. K. paslaugos Bendrovei teikiamos nebuvo, todėl paliko galioti mokesčių administratoriaus sprendimus. Apeliaciniame skunde tvirtinama priešingai. Pareiškėjas (apeliantas) nurodo, kad 2012 m. spalio 1 d. komercinio atstovavimo sutartis buvo reali ir Bendrovei paslaugos suteiktos.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, prieš pateikdama išvadą dėl 2012 m. spalio 1 d. komercinio atstovavimo sutarties (ne)tikrumo, pažymi šias faktines aplinkybes:

21.1. Komercinio tarpininkavimo sutartis tarp UAB „NS Trading“ ir J. K. (pastarasis įsipareigojo tarpininkauti sudarant sandorius dėl UAB „NS Trading“ pagamintos produkcijos realizavimo įmonėse Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir ne Europos Sąjungos rinkose; sutartyje taip pat numatyta, kad už kiekvieną sudarytą sandorį J. K. mokamas atlyginimas yra lygus 1,8 proc. sudaryto sandorio vertės) pasirašyta 2012 m. spalio 1 d. (II t., b. l. 177–180);

21.2. 2013 m. spalio 1 d. papildomu susitarimu prie 2012 m. spalio 1 d. komercinio tarpininkavimo sutarties, numatyta J. K. mokėti atlyginimą, lygų 0,9 proc. sudarytų sandorių vertės (II t., b. l. 181);

21.3. 2012 m. spalio 4 d. sudaryta bendradarbiavimo sutartis (sutarties objektas –bendradarbiavimas) tarp J. K. ir Odin Seafoods Gmbh (II t., b. l. 183–185);

21.4. 2012 m. spalio 4 d. sudaryta didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis tarp UAB „NS Trading“ ir Odin Seafoods Gmbh, pagal kurią Bendrovė, bendradarbiaudama su J. K., įsipareigoja parduoti pirkėjui prekes (lašišos produktus; II t., b. l. 172–176);

21.5. Pagal 2012 m. spalio 1 d. komercinio tarpininkavimo sutartį, papildomus susitarimus ir didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį J. K. išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. įformino UAB „NS Trading“ komercinio tarpininkavimo paslaugų (ūkinės operacijos buvo realios ir dėl to ginčo tarp šalių nėra) suteikimą, nuo kurių J. K. buvo apskaičiuoti komisiniai;

21.6. Iš Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratoriaus gautoje informacijoje nurodyta, kad 2012 m. balandžio mėn. J. K. bendrovei Odin Seafoods Gmbh pasiūlė įsigyti lašišos produktus iš UAB „NS Trading“;

21.7. Bendrovė pateikė lentelę, iš kurios matyti, kad 2013 m. Bendrovės pardavimai, palyginus su 2012 m., išaugo 65 739 874 Lt, 2014 m., palyginus su 2013 m., padidėjo dar 47 877 189 Lt; 2013 m. patirtas nuostolis padengtas 2014 m. pelnu (II t., b. l. 23);

21.8. Bendrovė nuo 2013 m. sausio mėn. pradėjo vykdyti produktų pardavimą Odin Seafoods Gmbh, kuris, kaip teigia Bendrovė, bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė B. P., vykdė tiesioginį tiekimą ALDI SUD Vokietijos Federacinėje Respublikoje;

21.9. Mokesčių administratorius pripažįsta, kad Bendrovė, pavyzdžiui, 2013 m. sausio-gruodžio mėnesiais pardavė prekių Europos Sąjungos PVM mokėtojui –Vokietijos bendrovei Odin Seafoods Gmbh už 85 886 013 Lt (II t., b. l. 162);

21.10. UAB „NS Trading“ direktorė T. P., J. K. nurodė, kad Bendrovė, aptarnaudama Odin Seafoods Gmbh, dirbo visu pajėgumu, kad Bendrovė daugiau pirkėjų neturėjo tikslo surasti dėl to, kad neturėjo techninio pajėgumo pagaminti daugiau produkcijos;

21.11. Vilniaus apygardos administraciniame teisme teismo posėdžio metu apklaustas J. K. taip pat parodė, kad tokio pobūdžio sutartis buvo beveik vienintelė Lietuvos mastu, o tam reikėjo turėti daug žinių, supratimo. Įvykęs pardavimas siekė beveik 40 proc. visos Lietuvoje suvartojamos žuvies, o tai parodo kontrakto dydį. Pats sudarinėjo sutarties planus, metinius planus, iš esmės vienas organizavo sutarties sudarymą, ir jo pareiga buvo užtikrinti, kad viskas vyktų sklandžiai. Derybos vyko tarp jo ir B. P.

21.12. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas B. P. parodė, jog kontaktus su Odin Seafoods Gmbh Bendrovė užmezgė (2012 m.) per J. K. ir tik dėl jo atstovavimo buvo sudaryta sutartis su Odin Seafoods Gmbh (parodė, kad „jei nebūtų J. K., nebūčiau turėjęs ir sutarties“). Komercinio atstovavimo sutarties pagrindu teiktos paslaugos neapsiribojo vien pirkėjo suradimu. Apėmė ir kitus veiksmus Bendrovės naudai, t. y. buvo derinama kaina, produkcijos kokybė, tiekimo ir kiti klausimai.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ką tik išdėstyti faktiniai duomenys, neleidžia sutikti tiek su mokesčių administratoriaus, tiek su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritarti išvadai, kad 2012 m. spalio 1 d. komercinio tarpininkavimo sutartis buvo apsimestinė. Tokios išvados nepagrindžia ir sandorių dalyvių tarpusavio artimi ryšiai. Pastarojo pobūdžio aplinkybė (šeiminiai ryšiai) negali paneigti bendros veiklos verslo srityje.

23. Tikrinamoje administracinėje byloje esančių faktinių duomenų visuma leidžia prieiti prie išvados, kad ginčo Komercinio tarpininkavimo sutartis, kurios dėka Bendrovė sudarė pirkimo-pardavimo sutartį dėl gaminamos produkcijos su užsienio partneriu, buvo vis dėlto reali. Tai, kad, pirma, vyko bendravimas, o vėliau buvo sudaryta sutartis situacijos vertinimo nekeičia, nes šios bylos įrodinėjimo dalykas, ar iš tikro tarpininkas (J. K.) atliko realius veiksmus, kurių dėka Bendrovė įgijo galimybę realizuoti užsienyje savo gaminamą produkciją. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagal surinktus ir byloje esančius įrodymus sprendimas turi būti priimtas Bendrovės naudai.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdant ekonominę veiklą, sudarant įvairaus pobūdžio sandorius ir taip siekiant uždirbti pelną, ne visada įmanomas sklandus dokumentinis procesas. Svarbu tai, kad aptariamo pobūdžio veikla neprieštarautų teisiniam reguliavimui, kad būtų veikiama sąžiningai, nebūtų apgaulės, sukčiavimo, tikslu išvengti priklausančių mokesčių sumokėjimo. Jei nėra laikomasi nustatytų reikalavimų, kyla teisinės pasekmės, lemiančios ir papildomų mokesčių apskaičiavimą, bet tai (nesąžiningumą, realios veiklos nebuvimą) turi pagrįsti pagal MAĮ 67 straipsnį mokesčių administratorius (mokestinių santykių srityje). Šiuo konkrečiu atveju pagrindimas, kurį patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, buvo nepakankamas.

25. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Be to, akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

26. Įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme mokesčių institucija turėjo teisiškai nustatyti objektyvius įrodymus, leidžiančius daryti išvadą, kad sandoris, kuris aptariamas šioje byloje, buvo apsimestinis. Šiuo atveju jos surinktų įrodymų nepakako. Mokesčių mokėtojas paneigė atsakovo poziciją, pateikęs pakankamai ir pagristų faktinių duomenų, leidžiančių priimti kitokį sprendimą nei apskųstas. Neapsiribota vien paaiškinimų ar kontrargumentų teikimu. Reikalauti dar didesnio 2012 m. spalio 2 d. komercinio tarpininkavimo sutarties pagrindimo iš mokesčių mokėtojo reikštų aukštesnio įrodinėjimo standarto (normos) taikymą šaliai, besikreipusiai teisminės gynybos. Tai būtų nesuderinama ir su teisių bei pareigų vienovės principu, taikytinu ir viešojoje teisėje. Nepagrindus (t. y. neįvykdžius pareigos) papildomai apskaičiuotų mokesčių, paneigiama ir teisė juos priskaičiuoti bei išieškoti.

27. Todėl patikrinus apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, darytina išvada, kad nepakako duomenų vienareikšmiškai, nekeliančiai abejonių išvadai, jog 2012 m. spalio 1 d. komercinio tarpininkavimo sutartis buvo tariama. Ši išvada, kaip ir buvo nurodyta baigiamojo akto 13 punkte, eliminuoja teisinį poreikį pasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų. Tai reiškia, kad apeliacinis skundas tenkintinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas bei priimtinas naujas, kuriuo skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „NS Trading“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 69-95 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (7.45-4.7.2.)FR0682-106.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius