2013-04-16 Nr. BB-592 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–186/2013

Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.2; 1.1.7.2.7; 2.2.4.3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K., E. M. (E. M.) ir G. K. (G. K.) kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 19 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendžiu:

E. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 301 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrinus bausmes apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, galutinė subendrinta bausmė E. M. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. gegužės 31 d. iki lapkričio 23 d.

E. M. išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 308 straipsnio 2 dalį, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. K. nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 301 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrinus bausmes apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, galutinė subendrinta bausmė G. K. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2007 m. gegužės 30 d. iki birželio 1 d.

G. K. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 308 straipsnio 2 dalį išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. K. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 301 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrinus bausmes apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, galutinė subendrinta bausmė A. K. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Solidariai iš E. M., G. K., A. K., V. A. priteista UAB „Industrial technologies“ 39 771,51 Lt; UAB „Iris“ – 4978 Lt, UAB „Tele2“ – 7760,80 Lt žalos atlyginimo; iš G. K. 32,60 Lt proceso išlaidoms byloje atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteisti A. M., L. V., D. P., M. Ch., V. A. (V. A.), R. P. (R. P.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 19 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendžio dalis dėl E. M. išteisinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 2 dalį ir bausmių subendrinimo vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: E. M. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendžiu jam paskirtomis bausmėmis pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 301 straipsnio 1 dalį apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė E. M. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Taip pat pakeista Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 4 d. nuosprendžio dalis, kuria G. K. nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrintos jam paskirtos bausmės. G. K. nusikalstama veika perkvalifikuota pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 2 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė ir bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė G. K. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Kita Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistųjų E. M., G. K., A. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

E. M., G. K., A. K. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad E. M. ne vėliau kaip 2006 m. birželio mėn. Vilniuje subūrė A. Š. (atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje numatytu pagrindu), G. K., A. K. ir S. S. (nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu) į organizuotą grupę sunkiems nusikaltimams daryti, nurodė grupės nariams daryti turtinius ir kitus nusikaltimus; E. M. koordinuojant grupės narių veiklą ir jiems vadovaujant, A. K. kartu su A. Š., G. K. ir S. S. apgaule organizuotos grupės naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ir turtines teises, t. y., įsigijus UAB „D.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) akcijas ir neturint tikslo atsiskaityti, sudarė septynias sutartis ir tyčia neatlygintinai užvaldė svetimą turtą, būtent:

2006 m. birželio 20 d. Vilniuje, veikdami kaip organizuota grupė, sudarė su UAB „Bitė“ mobiliojo ryšio paslaugų teikimo sutartį Nr. 10346606, pagal kurią įgijo 25 vnt. SIM kortelių ir lengvatinėmis sąlygomis 16 vnt. įvairių markių mobiliojo ryšio telefonų, kurių vertė 13684 Lt, ir įsipareigojo naudotis mobiliojo ryšio teikiamomis paslaugomis 24 mėn.; 2006 m. birželio 21 d. Vilniuje sudarė su UAB „Bitė“ mobiliojo ryšio paslaugų teikimo sutartį Nr. 10347389, pagal kurią įsigijo 6 vnt. SIM kortelių ir lengvatinėmis sąlygomis 6 vnt. įvairių markių mobiliojo ryšio telefonų, kurių vertė 4494 Lt, bei įsipareigojo naudotis mobiliojo ryšio teikiamomis paslaugomis 24 mėn.; 2006 m. birželio 22 d. Vilniuje sudarė su UAB „Bitė“ mobiliojo ryšio paslaugų teikimo sutartį Nr. 10348227, pagal kurią įsigijo 6 vnt. SIM kortelių bei įsipareigojo naudotis mobiliojo ryšio teikiamomis paslaugomis 24 mėn. Pagal šias sudarytas sutartis prievolių neįvykdė ir taip padarė UAB „Bitė“ 76 733,80 Lt materialinės bei 17 424 Lt subsidijos dydžio žalos, t. y. iš viso padarė 94 157,80 Lt žalos.

2006 m. birželio 22 d. Vilniuje, veikdami kaip organizuota grupė, sudarė su UAB „Tele2“ mobiliojo/fiksuoto telefono ryšio paslaugų sutartį Nr. 1.8 67248635 274, pagal kurią įsigijo 5 vnt. SIM kortelių ir lengvatinėmis sąlygomis 5 vnt. įvairių markių mobiliojo ryšio telefonų, kurių vertė 6895 Lt. 2006 m. birželio 23 d. sudarė su UAB „Tele2“ mobiliojo/fiksuoto telefono ryšio paslaugų sutartį Nr. 1.8 67230330 275, pagal kurią įsigijo 1 SIM kortelę ir lengvatinėmis sąlygomis 1 mobiliojo ryšio telefoną „Samsung SGH D600“ už 199 Lt (kurio rinkos kaina 1449 Lt). Pagal šias sudarytas sutartis prievolių neįvykdė ir padarė UAB „Tele2“ bendrai 7760,08 Lt sumai materialinės žalos.

2006 m. liepos 19 d. Vilniuje, veikdami kaip organizuota grupė, sudarė su UAB „Industrial technologies“ pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ITV05, pagal kurią 2006 m. liepos 21 PVM sąskaitos faktūros serija ITV Nr. 0000016 pagrindu įsigijo įvairių staklių ir įrankių bendrai su PVM18% 5260 Lt sumai; 2006 m. liepos 24 d. PVM sąskaitos faktūros serija ITV Nr. 0000018 pagrindu įsigijo įvairių staklių bei įrankių bendrai su PVM18% 7743,01 Lt sumai; 2006 m. liepos 26 d. PVM sąskaitos faktūros serija ITV Nr. 0000023 pagrindu įsigijo įvairių įrankių bendrai su PVM18% 7282,17 Lt sumai; vėliau 2006 m. liepos 26 d. PVM sąskaitos faktūros serija ITV Nr. 0000024 pagrindu įsigijo įvairių prekių bei įrankių su PVM18% 1975,00 Lt sumai; 2006 m. liepos 27 d. PVM sąskaitos faktūros serija ITV Nr. 0000025 pagrindu įsigijo įvairių prekių bei įrankių viso bendrai su PVM18% 4659 Lt sumai; 2006 m. liepos 27 d. PVM sąskaitos faktūros serija ITV Nr. 0000026 pagrindu įsigijo įvairių įrankių bendrai su PVM18% 1336,87 Lt sumai; 2006 m. liepos 27 d. PVM sąskaitos faktūros serija ITV Nr. 0000027 pagrindu įsigijo įvairių prekių bei įrankių bendrai su PVM18% 3075,01 Lt sumai; 2006 m. liepos 28 d. PVM sąskaitos faktūros serija ITV Nr. 0000029 pagrindu įsigijo įvairių įrankių bendrai su PVM18% 2835,30 Lt sumai; 2006 m. liepos 31 d. PVM sąskaitos faktūros serija ITV Nr. 0000029 pagrindu įsigijo 5333,60 Lt vertės plovyklą „Poseidon 5-54XT“; 2006 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitos faktūros serija ITV Nr. 0000033 pagrindu įsigijo 2271,50 vertės Lt plovyklą „Poseidon 3-30“. Pagal šias sudarytas sutartis prievolių neįvykdė ir taip padarė UAB „Industrial technologies“ 39 771,51 Lt materialinės žalos.

2006 m. liepos 18 d. Vilniuje, veikdami kaip organizuota grupė, su UAB „Iris“ sudarė prekių tiekimo sutartį Nr. 20060718/1/PM6V1, pagal kurią 2006 m. rugpjūčio 17 d. PVM sąskaitos faktūros IRIS 097312 pagrindu įsigijo įvairių prekių bendrai su 18% PVM 687,63 Lt sumai; 2006 m. rugpjūčio 21 d. PVM sąskaitos faktūros IRIS 097969 pagrindu įsigijo 597,52 Lt vertės tapetus „Style MR“; 2006 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitos faktūros IRIS 098241 pagrindu įsigijo įvairių prekių bendrai su 18% PVM 391,50 Lt sumai; 2006 m. rugpjūčio 23 d. PVM sąskaitos faktūros IRIS 098372 pagrindu įsigijo įvairių prekių prekių bendrai su 18% PVM 513,04 Lt sumai; 2006 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitos faktūros IRIS 099117 pagrindu įsigijo įvairių prekių bendrai su 18% PVM 856,69 Lt sumai; 2006 m. rugpjūčio 29 d. PVM sąskaitos faktūros IRIS 099576 pagrindu įsigijo įvairių prekių bendrai su 18% PVM 1932,48 Lt sumai. Pagal šias sudarytas sutartis prievolės neįvykdė ir taip UAB „Iris“ padarė 4978,86 Lt. materialinės žalos;

Bendrai organizuota grupė iš UAB „Bitė“, UAB „Tele2“, UAB „Industrial technologijos“ ir UAB „Iris“ apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimo turto už 146 668,25 Lt.

Be to, E. M., G. K., A. K. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 301 straipsnio 1 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, E. M. tęsiant nusikalstamus veiksmus ir vadovaujant organizuotai grupei, kartu su G. K., A. K., A. Š., V. A. pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą, būtent:

laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2007 m. gegužės 11 d. tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis pagamino netikrus UAB „V.“ dokumentus – UAB „V.“ registravimo pažymėjimą, įgaliojimą bei netikrą UAB „V.“ antspaudą ir juos panaudojo 2007 m. gegužės 10 d. A. K. per A. A. pateikus UAB „Tele2“ atstovams kartu su prašymu įsigyti 100 mobiliojo ryšio telefonų ir 100 SIM kortelių už 88 884,00 Lt, turint tikslą įgyti juos apgaule, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes 2007 m. gegužės 11 d. A. A., nežinodamas apie daromą nusikaltimą ir tarpininkavęs paimant mobiliojo ryšio telefonus bei SIM korteles, iš UAB „V.“ direktoriaus E. K. sužinojo, kad įmonė neketina pirkti mobiliojo ryšio telefonų ir SIM kortelių, ir apie tai informavo UAB „Tele2“.

Taip pat E. M. ir G. K. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad E. M. vadovaudamas organizuotai grupei, žinodamas, kad Didžiojoje Britanijoje, Lelds mieste, nuo 2005 metų A. J. organizavo ir vadovavo merginų iš Lietuvos Respublikos gabenimą į Didžiąją Britaniją verstis prostitucija, Vilniuje ne vėliau kaip 2006 m. vasarą, tikslesnės aplinkybės nenustatytos, nurodė organizuotos grupės nariams A. Š., G. K. ir S. S. įtraukti liudytoją, kuriai taikomas anonimiškumas, Nr. 567 verstis prostitucija Didžiojoje Britanijoje; vykdydami jo nurodymus A. Š., G. K. ir S. S., dalyvaujant A. J., 2006 m. vasarą Visagine įkalbėjo liudytoją, kuriai taikomas anonimiškumas, Nr. 567 verstis prostitucija ir vykti į Didžiąją Britaniją; šiai sutikus važiuoti, A. J. nupirko nurodytai liudytojai bilietus lėktuvu ir 2006 m. birželio 17 d. 13.15 val. iš Vilniaus oro uosto liudytoja, kuriai taikomas anonimiškumas, Nr. 567 išskrido į Didžiąją Britaniją, o A. J. už liudytojos, kuriai taikomas anonimiškumas, Nr. 567 įtraukimą į prostituciją ir padėjimą išgabenti į Didžiąją Britaniją vertimuisi prostitucija 2006 m. birželio mėn. perdavė E. M., A. Š., G. K. ir S. S. 7000 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 19 d. nuosprendį ir jį išteisinti arba panaikinti šiuos teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti.

Skunde kasatorius nurodo, kad teismai neatsižvelgė į tai, kad kaltinamasis aktas (dėl sukčiavimų UAB „D.“, UAB „V.“ vardu) neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir yra neaiškus, nes nusikalstamos veikos aprašytos netinkamai. Kaltinimas buvo pateiktas keliems asmenis, tačiau visiems vienodas, nenurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamas veikas, t. y. kas pirko įmonės akcijas, kas už jas mokėjo, sudarė sutartis, ėmė prekes, klastojo dokumentus ir pan. Nenurodant šių aplinkybių kaltinamajame akte, jau pradinėje bylos stadijoje buvo pažeistos kaltinamajam garantuotos teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, pasirengti gynybai, teisė į tinkamą procesą. Konkrečios nusikalstamų veikų aplinkybės nebuvo nustatytos ir bylą nagrinėjant teisme, o apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytos aplinkybės buvo pažodžiui perrašytos iš kaltinamojo akto, todėl nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuriame reikalaujama nuosprendžio aprašomoje dalyje išdėstyti nusikalstamos veikos aplinkybes.

Taip pat kaltinamasis aktas neatitinka BPK reikalavimų dėl to, kad T. M., kuris taip pat dalyvavo padarant kasatoriui inkriminuotas veikas, nutraukus ikiteisminį tyrimą, taigi nenustačius ir teisiškai neįvertinus jo vaidmens veikų padaryme, atsirado kliūtis nustatyti visas reikšmingas bylos aplinkybes ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Kasatoriaus nuomone, pagal pateiktą kaltinimą byla negalėjo būti nagrinėjama, pirmosios instancijos teismas privalėjo tokį kaltinamąjį aktą grąžinti prokurorui trūkumams šalinti, nes pats savarankiškai jų ištaisyti negalėjo. Savo apeliaciniame skunde kasatorius buvo išdėstęs išsamius argumentus dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK reikalavimams ir dėl to priimto neteisėto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei prašė, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei perduoti bylą prokurorui, tačiau teismas šių argumentų nevertino. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus skundo argumentus atmetė remdamasis tais pačiais motyvais kaip ir kito nuteistojo E. M., tačiau jų skundų teisiniai ir faktiniai argumentai dėl kaltinamojo akto ir nuosprendžio neatitikimo BPK reikalavimams buvo iš esmės skirtingi. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus pateikto skundo iš esmės neišnagrinėjo, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Toliau kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų išvados dėl nuteistojo dalyvavimo, kaltės organizuota grupe sukčiaujant UAB „D.“, pasikėsinant sukčiauti UAB „V.“ vardu, kitų nusikalstamų veikų (dokumento bei antspaudo klastojimo, panaudojimo) pagrįstos neišsamiai ir šalikai ištirtais bei neteisingai įvertintais bylos įrodymais, remiantis prielaidomis ir taip padarant esminį BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą. Teismai rėmėsi tik ta bylos duomenų dalimi, kuri tiko pareikštam kaltinimui pagrįsti, visiškai ignoruodami kasatorių teisinančius įrodymus, neatsižvelgė į jo bei kitų nuteistųjų paaiškinimus dėl įrodymų prieštaringumo, neišsamumo, nepatikimumo ir pan. Abiejų instancijų teismai, nesilaikydami BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamiesi atmetė kitus įrodymus.

Kasatoriaus nuomone, byloje nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jam pateiktų kaltinimų pagrįstumą, o priešingos teismų išvados padarytos remiantis asmenų parodymais, kurie kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu, bei neišsamiais telefoninių pokalbių įrašais. Kasatorius tvirtina davęs nuoseklius parodymus, kad jam nebuvo žinoma apie tai, jog prekės buvo įgyjamos apgaule, neketinant už jas mokėti, ir neteisėtai realizuojamos, jis jokių parašų, antspaudo neklastojo, ir tokie jo parodymai nebuvo paneigti.

Kasatoriaus parodymų nepaneigia S. S. parodymai, kuriais šis, siekdamas išvengti atsakomybės, apkalba kitus asmenis. Be to, jo parodymai skiriasi nuo A. Š. parodymų, kuriais teismai be pagrindo išimtinai tikėjo, nors jis – dėl bendradarbiavimo su teisėsaugos pareigūnais atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39(1) straipsnio pagrindu – siekė išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas, kurias pats organizavo ir aktyviai jose dalyvavo, be to, teismai nevertino, kad šio liudytojo parodymai nuolat kito, kol buvo suderinti su kaltinimo iškelta versija.

Tai, kad A. Š. turėjo tikslą sukčiaujant UAB „V.“ vardu įgyti telefonų pasinaudojant tiek kasatoriumi, tiek T. M., patvirtino beveik visi dėl šios veikos apklausti asmenys – nuteistieji G. K., V. A., liudytojai A. S., A. P., T. M. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti S. S., A. Š., įslaptinto liudytojo Nr. 42 parodymai yra identiški jų parodymams kaltinamajame akte (padarant net tas pačias gramatines klaidas), o tai reiškia, kad teismas vadovavosi ne šių asmenų parodymais, duotais teisme, bet perrašant jų parodymus iš kaltinamojo akto, tačiau tai nesuderinama su BPK 271-292, 301 straipsnių nuostatomis.

Šių pirmosios instancijos teismo pažeidimų apeliacinės instancijos teismas neištaisė, priešingai, pažeisdamas BPK reikalavimus, laikėsi pozicijos, kad toks įrodymų dėstymas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei jų vertinimas teisėtas. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 42 parodymai nepatikimi ir negalėjo būti pripažinti įrodymu, nes jis nebuvo tiesioginis įvykių liudytojas, todėl davė parodymus apie aplinkybes, kuriais neva sužinojo iš paties kasatoriaus, taigi jo parodymai buvo išvestiniai ir šiuo atveju nėra galimybės jų patikrinti BPK numatytais būdais.

Be to, šis liudytojas ne kartą teistas ir šiuo metu taip pat atlieka laisvės atėmimo bausmę. Priešingai nei pripažino teismai, telefoninių pokalbių išklotinės nepatvirtina, kad buvo vykdomos nusikalstamos veikos, ir leidžia daryti tik tam tikrus spėliojimus, kuriais nuosprendis negali būti grindžiamas. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad iš visų pokalbių užfiksuotas tik vienas, kuris negali būti tinkamas įrodymas.

Skirtingai nei pripažino teismai, byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis). Tokios teismų išvados pagrįstos tik prielaidomis, o tai pripažintina esminiu BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų rinkimą ir vertinimą, pažeidimu. Be to, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatė organizuotos grupės požymių: organizuotumo lygio, bendro nusikalstamų veikų darymo pastovumo, veikos planavimo, vaidmenų pasiskirstymo ir pan. Be to, neįrodyta, kad kasatorius suvokė priklausęs tokiai grupei.

Taip pat kasatorius ginčija paskirtų bausmių (rūšies ir dydžio) bei pataisos įstaigos rūšies parinkimo klausimus ir, kasacinės instancijos teismui pripažinus, kad buvo nuteistas pagrįstai, prašo paskirti minimalias bausmes arba su laisvės atėmimu nesusijusias, be to, paskyrus su laisvės atėmimu susijusią bausmę, jos vykdymą nustatyti atvirojoje kolonijoje. Kasatoriaus nuomone, skirdamas bausmes, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino BK 54 straipsnyje nustatytus reikalavimus, neatsižvelgė į visas svarbias bylos aplinkybes, o tai lėmė neteisingų ir per griežtų bausmių paskyrimą ir per griežto pataisos įstaigos režimo parinkimą.

Kasatorius pažymi, kad padarė vieną sunkų ir du nesunkus tyčinius nusikaltimus bei pasikėsino padaryti vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, dalis nusikaltimų padaryti idealia sutaptimi, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teisiamas pirmą kartą, iki nusikalstamų veikų padarymo ir po jų nėra padaręs teisės pažeidimų, yra jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra susitaręs dėl priėmimo nuolatiniam darbui, todėl dirbdamas gali bent iš dalies atlyginti priteistą žalą, psichiatrijos ligoninėse nesigydė, į narkologinę įskaitą neįrašytas, yra saistomas glaudžiais socialiniais ryšiais su tėvais ir kitais šeimos nariais, be to, turi sveikatos problemų, reikalingas specialus gydymas, reabilitacija.

Taip pat kasatorius mano, kad buvo visos sąlygos taikyti (tačiau teismai nemotyvuotai netaikė) BK 55 straipsnio nuostatas ir bent jau už nesunkius tyčinius nusikaltimus paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, nes jis – teisiamas pirmą kartą ir padarė nesunkius nusikaltimus, kurių straipsnių sankcijose numatyta numatytos alternatyvios su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Kasatorius pažymi, kad BK 55 straipsnis gali būti taikomas ir tuomet, kai kaltininkas pirmą kartą teisimas už kelis nesunkius, apysunkius tyčinius nusikaltimus ir kartu už kitą sunkų tyčinį nusikaltimą ar už nusikaltimus, padarytus idealia nusikalstamų veikų sutaptimi.

Kasatoriaus nuomone, bylos aplinkybių visuma sudaro pagrindą manyti, kad bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekta paskyrus jam su laisvės atėmimu nesusijusias arba minimalias straipsnių sankcijose numatytas bausmes. Pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios artimos straipsnių sankcijose nustatytiems bausmių vidurkiams, aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir yra per griežtos. Tokias pat išvadas kasatorius daro ir dėl teismo sprendimo nustatyti laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose, o ne atvirojoje kolonijoje.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 19 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti, nes juose padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties ir kitų klausimų pagrįstos neišsamiai ir šališkai ištirtais ir neteisingai įvertintais įrodymais, pažeista teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą, padaryta esminių BPK pažeidimų. Abiejų instancijų teismai ignoravo kai kurias bylos aplinkybes, turinčiais esminės reikšmės BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymui. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nevertino fakto, kad pirmosios instancijos teismas šališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nes atskiros kaltinamojo akto dalys (su tomis pačiomis formuluotėmis ir rašybos klaidomis) buvo perkeltos (perrašytos žodis žodin) į nuosprendį. Atsakydamas į šį apeliacinio skundo argumentą, teismas iš esmės pasisakė dėl teismo posėdžio metu vykdytos liudytojų apklausos tvarkos, byloje nustatytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių, nors buvo ginčijamas teismo posėdžio metu gautų duomenų fiksavimas ir jų panaudojimas rašant teismo nuosprendį. Teismas nedetalizavo, kokiu konkrečiai būdu gauti atskiri duomenys (perskaityti ar duoti teisiamojo posėdžio metu) ir nieko nenurodė dėl skunde paminėtų pavyzdžių, t. y. kad įtariamojo V. A. pavardė kaltinamajame akte klaidingai nurodyta V. O., taip pat ji ir nurodyta teismo nuosprendyje, iš esmės identiški yra liudytojų J. R., J. B., A. A., E. K., A. S., A. P., T. M. ir kitų parodymai, nors teismo posėdžio metu jie davė parodymus, kurie užfiksuoti kitokiu stiliumi ir žodžiais.

Kasatorius nesutinka su teismo išvadomis, kad surašant kaltinamąjį aktą padarytas BPK 219 straipsnio pažeidimas, nenurodant BK bendrosios dalies 22 ir 25 straipsnių atitinkamų dalių, nėra esminis. Tai tik patvirtina, kad teismai buvo šališki, bylą nagrinėjo formaliai, savo iniciatyva praplėtė kaltinimą, taigi atėmė (suvaržė) įstatymų garantuotas kaltinamojo teises. Kasatoriaus nuomone, šis klausimas turėjo būti išspręstas bylos parengimo nagrinėti teisme metu, teismui priimant nutartį. Apeliacinės instancijos teismas konkrečiai nepasisakė ir dėl to, kodėl atitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimus laikomas toks kaltinamasis aktas, kuriame nėra jokių duomenų apie byloje priimtus sprendimus. Kasatorius buvo įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 1 d. pranešimas apie įtarimą), tačiau dėl to nei tyrėjas, nei prokuroras jokio nutarimo dėl tyrimo nutraukimo ar kitokio sprendimo nepriėmė, todėl byloje neaišku, ar tyrimas nutrauktas ar jis dar tęsiamas. Atsižvelgdamas į tai, kasatorius mano, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 218 straipsnio reikalavimus.

Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs padarytus esminius BPK pažeidimus prokurorui nutraukiant ikiteisminį tyrimą A. Š. (T. 1, b. l. 18). Atmesdamas skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad ta aplinkybė, jog byloje nėra duomenų, kokiu būdu buvo pranešta suinteresuotiems asmenis apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą A. Š., neturėjo įtakos pirmosios instancijos teismo teistumui ir pagrįstumui. Suinteresuotiems asmenims nepranešus apie prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, pažeidžiamos jų teisės ir teisėti interesai, tarp jų – ir teisė skųsti tokį nutarimą (BPK 214 straipsnio 4, 5 dalys).

Be to, nors A. Š. byla buvo nutraukta, jis savo veiksmais prisidėjo prie didelės žalos atsiradimo. Nutraukiant asmeniui bylą BK 391 straipsnio pagrindu jis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau ne nuo materialinės atsakomybės, t. y. prievolių, kurios atsirado dėl to asmens padarytos nusikalstamos veikos. Dėl to A. Š. prokuroro arba teismo turėjo būti įtrauktas į bylą kaip civilinis atsakovas, o kitiems proceso dalyviams turėjo būti išaiškintos jų procesinės teisės bei pareigos. To nepadarius, A. Š. buvo sudarytos išskirtinės sąlygos, nes civiliniai ieškiniai buvo priteisti tik iš nuteistųjų, nors turėjo būti – solidariai iš nuteistųjų ir A. Š.

Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad byla A. Š. buvo nutraukta ikiteisminio tyrimo stadijoje pagal BPK 214 straipsnio reikalavimus. Remiantis BPK 31 ir 173 straipsnio nuostatomis, ikiteisminio tyrimo teisėjas dėl prokuroro nutarimo patvirtinimo ar nepatvirtinimo priima nutartį, todėl tokie teisėjo užrašai kaip „Tvirtinu“ neteisėti. Tik nutartimi ikiteisminio tyrimo teisėjas gali spręsti jo kompetencijai priskirtą klausimą. Be to, BPK 214 straipsnyje numatyta galimybė apskųsti tik ikiteisminio tyrimo nutartį, o ne užrašą „Tvirtinu“. Taigi nepriimdamas nutarties ikiteisminio tyrimo teisėjas pažeidė įstatymo reikalavimus ir proceso dalyviams garantuotas teisės bei teisėtus interesus.

Kasatoriaus nuomone, A. Š. nepagrįstai buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39(1) straipsnio pagrindu. Prokuroro nutarime sąmoningai nutylėta, kad pirmųjų apklausų metu A. Š. pagal pateiktus įtarimus neprisipažino, o vėliau jis prisipažino ne savo noru, bet pateiktus konkrečius įtarimus, ir jokių organizuotos grupės narių bei jų padarytų veikų neatskleidė, nes tai pareigūnams buvo žinoma ir aprašyta pranešimuose apie įtarimus.

Kasatorius taip pat prieštarauja apeliacinio teismo išvadai, kad A. Š. parodymai atitinka leistinumo reikalavimus (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Pripažindamas, kad abejonių dėl A. Š. kaip liudytojo 2008 m. vasario 25 d. apklausos protokolo nėra, apeliacinės instancijos teismas nevertino konkrečių apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, t. y. kad apklausa vyko tik 40 min., o surašytas tekstas sudaro 4 lapus, be to, jį dar spėjo perskaityti A. Š. Kasatoriaus nuomone, tą suspėti padaryti neįmanoma. Be to, teismas neįsitikino, ar A. Š. moka skaityti lietuvių kalba. Kasatorius pažymi, kad šios apklausos protokolo turinys yra iš esmės identiškas parodymams, kuriuos A. Š. davė pirmiau apklausiamas kaip įtariamasis, todėl darytina išvada, kad A. Š. parodymai protokole buvo užfiksuoti ne pagal tai, ką jis parodė apklausos metu, bet perrašius, nukopijavus ar kitaip atsižvelgus į ankstesnius jo parodymus, t. y. galima teigti, kad tą dieną nurodytu laiku jokia A. Š. apklausa nevyko. Taigi buvo padaryti esminiai BPK 179 straipsnio ir 188 straipsnio 4 dalies pažeidimai, o apklausos protokolas negalėjo būti pripažintas patikimu dokumentu, nepaisant to, kad A. Š. patvirtino protokole užfiksuotų duomenų teisingumą.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino apeliaciniame skunde skundžiamo 2007 m. gegužės 30 d. protokolo dėl telefoninių pokalbių klausimosi (T. 4, b. l. 3) teisėtumo ir teisingumo, o 2007 m. liepos 18 d. protokolo dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo (T. 4, b. l. 4-88) patikimumo kruopščiai ir objektyviai neištyrė. Dėl šio protokolo liudytojas J. T. parodė, kad rusų kalba rašytą tekstą išvertė pats ir tik vėliau davė patikrinti vertėjai, tačiau teismas šios vertėjos neapklausė ir liudytojo parodymų nepatikrino, nors pačiame protokole klaidingai nurodyta, kad jį surašant dalyvavo vertėja.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 19 d. nuosprendį dėl jo nuteisimo sukčiaujant UAB „D.“ vardu ir sumažinti paskirtą bausmę.

Kasatorius skundžia abiejų instancijų teismų sprendimus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo, t. y. BK 25 straipsnio 3 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies (sukčiavimas UAB „D.“ vardu), taikymo bei esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo padarymo. Jo nuomone, esminis BK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas padarytas, nes nesilaikyta bylos duomenų pripažinimo įrodymais procedūrų ir išsamaus bylos nagrinėjimo reikalavimo. Tai lėmė ir netinkamą veikų kvalifikavimą.

Taip pat jis teigia, kad teismai nenustatė visų organizuotos grupės požymių, t. y. susitarimo, tyčios veikti bendrai ir siekti bendrų tikslų, taip pat nusikalstamos veikos bendrumo – jos derinimo, koordinavimo, užduočių ir vaidmenų pasiskirstymo.

Kasatoriaus nuomone, jis negalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas UAB „D.“ vardu), nes jis tik realizavo apgaule įgytas prekes, tačiau tai, kad prekės buvo įgytos neteisėtai, jam nebuvo žinoma, o realizuojamos buvo jau baigus sukčiavimo veiką, nesant susitarimo. Kasatorius pažymi, kad susitarti dėl baigto nusikaltimo neįmanoma. Taip pat skunde kasatorius prašo, panaikinus ar pakeitus veikos kvalifikavimą, spręsti bausmių klausimą.

Atsiliepimu į kasacinius skundus Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras G. Tarasevičius prašo nuteistųjų A. K., G. K. ir E. M. kasacinius skundus atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad teismai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, jas vertino ne atsietai, o kaip visumą, teisingai jas nustatė ir tinkamai kvalifikavo nuteistųjų neteisėtus veiksmus, todėl teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Be to, prokuroras pastebi, kad nuteistasis A. K. kasaciniu prašo panaikinti ne skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 4 d. nuosprendį, bet to paties teismo 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendį, o tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto kasaciniam skundui keliamo reikalavimo nurodyti jame skundžiamą teismo nuosprendį ar nutartį.

Nuteistųjų A K., E. M. ir G. K. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl organizuotos grupės požymių (BK 25 straipsnio 3 dalis)

Pagal BK 182 straipsnį atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis, nustatanti baudžiamąją atsakomybę, be kita ko, tam, kas sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra viena iš bendrininkavimo formų padarant nusikalstamą veiką. Tokia bendrininkavimo forma pripažįstama tais atvejais, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, į kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo.

Skirtingai nei kasaciniuose skunduose nurodo A. K. ir G. K., sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis organizuotos grupės požymis, taip pat dokumentų, antspaudo klastojimas organizuota grupe šioje byloje jiems inkriminuoti teisėtai ir pagrįstai.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo baigiamuosiuose aktuose išdėstė argumentus, kuriais remiantis pagrįstai pripažino, kad A. K. ir G. K. nusikalstamas veikas padarė veikdami organizuota bendrininkų grupe kartu su E. M., A. Š. (atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje numatytu pagrindu), V. A. ir S. S. (nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu). Pagal teismų nuosprendžiuose nustatytas aplinkybes organizuotos grupės inkriminavimui svarbūs faktai atitinka BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl minimalaus tokios grupės dalyvių skaičiaus, jų susitarimo, nusikaltimų kiekio, jų sunkumo ir tam tikros užduoties ar vaidmens atlikimo. Bylos duomenis, šiai organizuotai grupei vadovavo, jų narių veiksmus koordinavo ir kontroliavo, grupės nariams duodavo nurodymus, taip pat skirstė pinigus, atliko kitas vadovo funkcijas E. M., kiti grupės nariai – G. K., A. K., S. S., V. A. atliko įvairius vykdytojų veiksmus – ieškojo prekių, kurias būtų galima įsigyti neteisėtai (sukčiaujant), sudarinėjo, pasirašinėjo sutartis, gautas prekes realizuodavo, klastojo dokumentus, kitas priemones nusikalstamoms veikoms daryti, jas panaudojo, suderinę su E. M. šalino iškilusius nesklandumus ir pan. Taip pat įrodyta, kad susitarimo pagrindu vieningai veikdami organizuotos grupės nariai, pagal aplinkybes pasiskirstę vaidmenimis, įvykdė ne tik nesunkių tyčinių nusikaltimų, bet ir vieną sunkų, apysunkį bei pasikėsino padaryti sunkų nusikaltimą. Taigi byloje nustatytos aplinkybės dėl organizuotos grupės narių, kurių buvo daugiau nei du, jų susitarimo daryti kelis (tarp jų – sunkius) nusikaltimus, pastovus, glaudus bendravimas (telekomunikacijų tinklais, tiesiogiai), pasiskirstymas vaidmenimis, užduotimis, veikimas suderintai ir vieningai įgyvendinant nusikaltimų planus ir visų šių aplinkybių suvokimas, atitinka BK 25 straipsnio 3 dalies objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo organizuota grupe požymius, todėl nuteistųjų A. K. ir G. K. nusikalstamos veikos teisingai pripažintos įvykdytos dalyvaujant organizuotoje grupėje.

Dėl kaltinamojo akto ir nuosprendžio atitikties BPK reikalavimams

Nurodydami skirtingus teisinius argumentus kasaciniuose skunduose nuteistieji E. M. ir A. K. skundžia kaltinamojo akto atitikimą BPK 218, 219 straipsnių reikalavimams ir pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio – BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktui. Šiuos pažeidimus A. K. motyvuoja tuo, kad tiek kaltinamajame akte, tiek teismo nuosprendyje nusikalstamos veikos aprašytos netinkamai, t. y. nedetalizuojant kiekvieno nuteistojo vaidmens ir atliktų konkrečių neteisėtų veiksmų, todėl byla turėjo būti grąžinta prokurorui kaltinamojo akto trūkumams šalinti. E. M. BPK 219 straipsnio pažeidimą motyvuoja tuo, kad netiksliai nurodytas nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas, t. y. nenurodytos BK 22, 25 straipsnių atitinkamos dalys, be to, pažeisti BPK 218 straipsnio reikalavimai kaltinamajame akte nenurodžius svarbių duomenų, t. y. koks buvo priimtas sprendimas dėl jam pareikšto įtarimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Taip pat abu nuteistieji pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kai kurių teisme apklaustų proceso dalyvių parodymai perrašyti iš kaltinamojo akto, o tai nesuderinama su BPK 271-292, 301 straipsnių nuostatomis ir patvirtina teismo šališkumą.

Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas – padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, pagal 4 punktą – pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, o pagal 5 punktą kaltinamajame akte turi būti nurodytas BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką.

Prokuroro surašytas kaltinamasis aktas iš esmės atitinka šiuos BPK reikalavimus. Jame nuteistiesiems inkriminuotos veikos, nors aprašytos glaustai, t. y. smulkiai nedetalizuojant konkrečių veiksmų, tačiau iš pateikto veikų aprašymo aišku, kokio pobūdžio veiksmus sukčiaujant (ar darant kitas nusikalstamas veikas) ir vaidmenį organizuotoje grupėje atliko kiekvienas jos narys. Iš nusikalstamų veikų aprašymo matyti, kad E. M. subūrė organizuotą grupę, jų veiklą koordinavo, duodavo nurodytus dėl konkrečių nusikalstamų veikų darymo, tuo tarpu kiti organizuotos grupės nariai atlikto konkrečius vykdytojų veiksmus ir jie visi vieningai siekė bendrų nusikalstamų tikslų. Kaltinamajame akte taip pat nurodyti neteisėtų veiksmų atlikimo vieta, laikas, būdas ir kilę padariniai. Prokuroras, naudodamasis jam įstatymo suteikta teise (BPK 170 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 212 straipsnio 2 punktas ir 214 straipsnio 1 dalis), nesurinkus pakankamai duomenų, kad įtariamasis T. M. įvykdė jam inkriminuotą BK 22 straipsnyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, ikiteisminį tyrimą dėl jo nutraukė. Šiuo aspektu, skirtingai nei nurodoma A. K. kasaciniame skunde, pripažinti, kad tokiu prokuroro sprendimu buvo sudarytos kliūtys kitų šioje byloje nuteistų asmenų nusikalstamų veikų aprašymui, nėra teisinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriame išdėstytas nuteistųjų E. M. ir A. K. nusikalstamų veikų aprašymas, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Kaltinamajame akte, vykdant BPK 219 straipsnio 4 dalies reikalavimus, buvo nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Ikiteisminio tyrimo pradžioje E. M. buvo įtariamas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, vėliau veikos kvalifikavimas pakeistas dėl tų pačių neteisėtų veiksmų pareiškus jam įtarimą pagal BK 25 straipsnį, 307 straipsnio 2 dalį ir 308 straipsnio 1 dalį, taigi kasatoriaus argumentai, kad neaišku, koks buvo priimtas sprendimas dėl jam pagal BK 147 straipsnio 1 dalį pareikšto įtarimo ir kad šie duomenys turėjo būti nurodyti kaltinamajame akte, yra neteisingi.

Nėra teisinio pagrindo sutikti su nuteistojo E. M. kasacinio skundo argumentais, kad surašant kaltinamąjį aktą buvo padarytas esminis BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teismo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui bei nuteistųjų teisių realizavimui neturėjo įtakos tai, jog kaltinamajame akte nebuvo nurodyta BK 22 straipsnio 1 dalis, t. y. E. M. inkriminuotas pasikėsinimas sukčiauti organizuota grupe kvalifikuotas pagal BK 22 straipsnį ir 182 straipsnio 2 dalį. Nors kaltinamajame akte nebuvo nurodytas BK 22 straipsnio 1-oji dalis, tačiau pateikiant šios nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių aprašymą buvo nurodyti pasikėsinimo, aprašyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

Dėl neteisėtų veiksmų padarymo dalyvaujant organizuotoje grupėje ir jų teisinio vertinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį pažymėtina, kad organizuotos grupės požymis gali būti arba kvalifikuotos nusikaltimo sudėties požymis, arba kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pripažinus, kad neteisėti veiksmai buvo padaryti organizuota grupe, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, pripažįstami nusikalstamos veikos vykdytojais ir visų jų padarytos veikos kvalifikuotinos pagal BK specialiosios dalies straipsnį su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį, o kai organizuota grupė yra nusikaltimo kvalifikuojantis požymis pagal tą BK specialiosios dalies straipsnio dalį, kurioje šis požymis numatytas, papildomai nenurodant BK 25 straipsnio 3 dalies.

Kaltinamajame akte E. M. inkriminuotas sukčiavimas UAB „D.“ vardu organizuota grupe apgaule įgyjant didelės vertės svetimą turtą kvalifikuotas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, tačiau nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį perteklinė ir nereikalinga, nes organizuota grupė yra sukčiavimą kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalies dispozicijoje. E. M. inkriminuotas pasikėsinimas sukčiauti UAB „V.“ vardu organizuota grupe apgaule įgyjant didelės vertės svetimą turtą teisingai kvalifikuotas pagal BK 22 straipsnį, 182 straipsnio 2 dalį be nuorodos į BK 25 straipsnio 3 dalį, nes, kaip minėta, organizuota grupė – sukčiavimą kvalifikuojantis požymis.

Taip pat iš esmės teisingai kaltinamajame akte kvalifikuotos E. M. nusikalstamos veikos pagal BK 25 straipsnį, 307 straipsnio 2 dalį, 308 straipsnio 1 dalį, nenurodyta tik 3 dalis BK 25 straipsnio, tačiau aprašant veikas išdėstyti faktai, kad veikos padarytos dalyvaujant organizuotoje grupėje. Tačiau kaltinamajame akte neteisingai buvo teisiškai įvertintos (be nuorodos į BK 25 straipsnio 3 dalį) E. M. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, 301 straipsnio 1 dalį dėl dokumentų, antspaudo klastojimo ir jų panaudojimo organizuota grupe.

Tačiau ši teisės taikymo klaida buvo ištaisyta pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje kvalifikuojant minėtas veikas papildomai nurodžius BK 25 straipsnio 3 dalį. Šiuo aspektu įstatymų reikalavimai nebuvo pažeisti, nes visos faktinės aplinkybės, atitinkančios šių veikų padarymą organizuota grupe požymius, kaltinamajame akte aprašant veikas buvo nurodytos, taigi E. M. buvo žinomos ir dėl to jo teisė į gynybą nebuvo suvaržyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad kaltinamajame akte E. M. nusikalstamos veikos kvalifikuotos iš esmės tinkamai, padarytas tik neesminis pažeidimas nenurodant BK 22 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 3 dalies ir be pagrindo nenurodant BK 25 straipsnio 3 dalies kvalifikuojant veikas pagal 300 straipsnio 2 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, taip pat vienu atveju kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip perteklinė nurodyta BK 25 straipsnio 3 dalis, tačiau jokios teisinės reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir nuteistojo E. M. teisių užtikrinimui tai neturėjo, nes padarytos klaidos ištaisytos teismo apkaltinamajame nuosprendyje.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje kvalifikuodamas E. M. veikas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, be pagrindo papildomai nurodė ir BK 25 straipsnio 3 dalį, tačiau tai neturi jokios esminės reikšmės teismų sprendimų teisėtumui ir nuteistojo teisei žinoti, kuo jis yra kaltinamas.

Taip pat nėra pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumo ir daryti išvados, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis esmingai neatitinka BPK reikalavimų dėl teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų parodymų jame išdėstymo. Priešingai nuteistųjų A. K. ir E. M. teiginiams, apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, analogiškus argumentus išanalizavo, pagrįstai pripažindamas, kad teisiamojo posėdžio metu paskelbtus ir ištirtus ikiteisminio tyrimo metu gautus asmenų parodymus, kuriuos šie asmenys teisiamojo posėdžio metu patvirtino, teismas gali nurodyti savo baigiamajame akte ir remtis analizuodamas kitų bylos duomenų kontekste. Tai atitinka BPK 271-292, 301 straipsnių nuostatomis ir, nesant kitų BPK 58 straipsnyje nustatytų teismo šališkumą rodančių aplinkybių, nepatvirtina teismo nešališkumo principo pažeidimo.

Dėl įrodymų vertinimo reikalavimų

Vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais – ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, BPK nustatytas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti ne tik apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, bet ir teisinius argumentus, pagrindžiančius šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimas teisės taikymo aspektu taip pat reiškia, kad kasacinės instancijos teismas surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, t. y. nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – šių klausimų nagrinėjimas priskirtas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams. Pažymėtina, kad bet kokiais pagrindais ir motyvais nuosprendis gali būti apskųstas tik apeliacine tvarka (BPK 312 straipsnio 1 dalis). Taigi nagrinėjant bylą kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus ir nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Iš nuteistojo G. K. kasacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su abiejų instancijų teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, sudariusiomis faktinį pagrindą jo veiką kvalifikuoti kaip sukčiavimą organizuota grupe UAB „D.“ vardu, tvirtina nežinojęs apie tai, kad prekės buvo įgytos sukčiaujant, jam perduotas prekes tik realizavo; šiais teiginiais motyvuojamas ir netinkamas veikos teisinis vertinimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Panašius argumentus, tačiau pateikdamas išsamesnę argumentaciją dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, savo kasaciniame skunde dėsto ir A. K., t. y. nurodo savo nuomonę, kaip teismai turėjo vertinti atskirus konkrečius jo kaltę bei dalyvavimą nusikalstamose veikose patvirtinančius bylos įrodymus, tvirtina nežinojęs, kad prekės buvo įgyjamos neketinant už jas atsiskaityti ir realizuojamos neteisėtai, o parašų ir antspaudų neklastojo.

Šie nuteistųjų kasaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai iš esmės atkartoja jų apeliacinių skundų argumentus, atitinka apeliacinės, o ne kasacinės instancijos teismo kompetenciją tikrinti ir vertinti bet kokiais motyvais ir pagrindais ginčijamus bylos duomenis bei šių duomenų pagrindu priimto žemesnės instancijos teismo sprendimo pagrįstumą. Pagal nuteistųjų ir prokuroro apeliacinius skundus patikrinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas tokio pobūdžio klaidų nenustatė ir išdėstė išsamius motyvus, kodėl vienus įrodymus laiko patikimais ir remiasi grįsdamas savo sprendimą, o kitus – vertina kritiškai ir atmeta darydamas atitinkamas išvadas. Nuteistųjų kasacinių skundų argumentai teismų išvadų nepaneigia ir abejonių jomis nesukelia. Nesutikimas su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis ir savo nuomonės dėl bylos duomenų vertinimo pateikimas, nepagrindžiant to esminių įrodymų vertinimo taisyklių (nurodytų BPK 20 straipsnyje ar kitose šio bei kitų proceso teisės aktų normose) pažeidimo faktais, nereiškia, kad teismų sprendimuose išdėstytas įrodymų vertinimas prieštarauja įstatymui. A. K. ir G. K. kaltumas sukčiavus ir pasikėsinus sukčiauti UAB „D.“, „V.“ vardu įrodytas teismų išsamiai ir nešališkai ištirtų, patikrintų bei teisingai, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, įvertintų įrodymų visuma.

Skirtingai, nei nurodoma E. M. kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas patikrino 2008 m. vasario 25 d. A. Š. apklausos protokole užfiksuotų duomenų patikimumą, pateikdamas motyvuotas išvadas, kodėl neabejoja šio įrodymų šaltinio teisėtumu ir jame užfiksuotų duomenų įrodomąja reikšme. Kasatoriaus išvadai, kad apklausos protokole nurodytu laiku liudytojo A. Š. apklausa nevyko, kai apklaustas teisme šis liudytojas patvirtino apklausos buvimo faktą ir jos metu surašytame protokole užfiksuotų parodymų teisingumą, nepagrįsta. Taip pat teismas išdėstė išsamias išvadas ir paneigė iškilusias abejones dėl teismo nutarties pagrindu vykdytų telefoninių pokalbių įrašų bei surašyto protokolo teisėtumo. Tyrimo A. Š. nutraukimo BK 391 straipsnio pagrindu klausimas buvo išanalizuotas, jo parodymų patikimumas įvertintas, taip pat padaryta motyvuota ir teisinga išvada, kad ta aplinkybė, jog byloje nėra duomenų, kokiu būdu buvo pranešta suinteresuotiems asmenis apie prokuroro sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą A. Š., kuris buvo patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nėra reikšminga nuteistiesiems priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Kasatoriaus E. M. argumentai, kad padarytą žalą kartu su kitais nuteistaisiais solidariai turi atlyginti ir A. Š., paliktini nenagrinėti, nes pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti teismo sprendimą galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Tačiau klausimai dėl A. Š. patraukimo atsakovu ir žalos atlyginimo nebuvo skundžiami ir nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme.

Dėl A. K. paskirtos bausmės ir pataisos įstaigos rūšies parinkimo

Nurodydamas netinkamą BK 54, 55 straipsnių taikymą, kasaciniame skunde A. K. prašo arba paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (bent už nesunkius nusikaltimus), arba straipsnių, pagal kuriuos nuteistas, sankcijose nustatytas minimalias bausmes, tarp jų – ir laisvės atėmimo, tačiau tokiu atveju pakeičiant pataisos įstaigos rūšį, t. y. vietoj pataisos namų laisvės atėmimo bausmės vykdymą nustatant atvirojoje kolonijoje.

Pagal BK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam A. K. bausmės už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos netinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą – BK 54, 55 straipsnius. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek šio teismo nuosprendį patikrinęs apeliacinės instancijos teismas, vykdydami BK 54 straipsnyje nurodytus reikalavimus, įvertino visas A. K. skirtinų bausmių klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes. Be to, A. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 301 straipsnio 1 dalį buvo paskirtos žemesnės, nei šių straipsnių sankcijose nustatytos, laisvės atėmimo bausmės, todėl, atsižvelgiant į teismų nustatytas nusikalstamas veikas bei nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, daryti išvados, kad buvo paskirtos per griežtos, neproporcingos ir bausmės paskirties (BK 41 straipsnis) neatitinkančios bausmės, nėra teisinio pagrindo. Žemesnių negu straipsnių, pagal kuriuos A. K. nuteistas, sankcijose numatytų bausmių paskyrimas rodo, kad buvo įvertintos visos nuteistojo kasaciniame skunde nurodytos teigiamai jį apibūdinančios aplinkybės.

Teismai, netaikydami BK 55 straipsnio nuostatų, šios normos nepažeidė. BK 55 straipsnyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes; skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Nors šioje byloje A. K. buvo teisiamas pirmą kartą, padarė nesunkių nusikaltimų, kvalifikuotų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 25 straipsnio 3 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, kurių sankcijose nustatytos alternatyvios laisvės atėmimui bausmės, o tai formaliai atitinka BK 55 straipsnio taikymo sąlygas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šios veikos buvo įvykdytos organizuota grupe, kitas šių veikų padarymo aplinkybes, taip pat į tai, kad A. K. padarė ir kitų sunkių nusikaltimų kategorijai priskirtinų veikų, teismai pagrįstai netaikė BK 55 straipsnio nuostatų.

Pagal BK 50 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirosiose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose; bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 63 straipsnis nustato analogišką nuostatą – tai, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas remdamasis BK 50 straipsnio nuostatomis. Nors parinkdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, teismas nėra varžomas BVK nuostatų, kurios reglamentuoja jau paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, tačiau teismui parenkant pataisos įstaigos rūšį atsižvelgtina į BVK 90 straipsnio 1 dalį, pagal kurią atvirosiose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atlieka už neatsargius ir nesunkius tyčinius nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys, kuriems teismas nustatė bausmę atlikti atvirose kolonijose. Pagal šios bylos aplinkybes nuteistasis A. K., be nesunkių nusikalstamų veikų dalyvaujant organizuotoje grupėje, padarė ir sunkių nusikaltimų, todėl, įvertinus padarytų visų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jų pobūdį, taip pat nuteistojo asmenybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė A. K. paskirtą subendrintą trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad bausmės už atskiras nusikalstamas veikas A. K. paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo normų, tiek atskiros bausmės, tiek galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė nelaikytinos per griežtos ir neatitinkančios bausmės paskirties, įtvirtintos BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, nuteistųjų kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų A. K., E. M. ir G. K. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Jonas Prapiestis

Vytautas Greičius