2020-09-16 Nr. AB-17156-3-61-3-00817-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-50-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00817-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-156-602/2020 pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2018 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-596 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017-06-27 sprendimo Nr. (10.126) PE-SP20-2”; 2) panaikinti Fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir Utenos skyrius) 2017 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. (10.126) PE-SP20-2 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo A. M.“ dalį, kuria apskaičiuojant A. M. pensijos dydį į A. M. ištarnautą laiką nebuvo įtrauktas laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 m. 5 mėn. 20 d.); 3) įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių į pareiškėjo ištarnautą laiką įskaičiuoti vidaus tarnybos stažą laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 m. 5 mėn. 20 d.), nustatant bendrą ištarnautą laiką: 29 m. 6 mėn. 29 d., ir remiantis juo apskaičiuoti skiriamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad iki 2014 m. kovo 31 d. dirbo vidaus tarnyboje statutiniu valstybės tarnautoju. Policijos generalinio komisaro 2014 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-TE-154 buvo atleistas iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pareigų pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Visas vidaus tarnybos stažas sudaro 29 metus 6 mėnesius 29 dienas. Suėjus Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies nustatytiems terminams pensijai gauti, 2017 m. kovo 30 d.

Lietuvos policijos Generaliniam komisarui pateikė prašymą dėl dokumentų skirti pensiją pateikimo Utenos skyriaus Klientų aptarnavimo poskyrio Ukmergės poskyriui. Prašyme nurodė, jog prašo pateikti dokumentus valstybinei pensijai skirti už visą vidaus tarnybos stažą – 29 metus 6 mėnesius 26 dienas, į jį įskaitant ir laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 metai 5 mėnesiai 20 dienų), kuomet dirbdamas LSSR VSK statutinėse pareigose vykdė Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnų pavedimus, suteikė jiems visą turimą vertingą informaciją apie VSK veiklą ir veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui.

Iš šios tarnybos po 1990 m. kovo 11 d. neišėjo tik dėl tos priežasties, jog minėti Lietuvos Respublikos pareigūnai nurodė ten likti ir tokiu būdu dirbti Lietuvos Respublikai. Šios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiame Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendime administracinėje byloje. Sutikdamas su prašymu, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos Fondo valdybos Utenos skyriui persiuntė pensijai skirti reikalingus dokumentus, taip pat 2017 m. gegužės 8 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą, kuriame į tarnybos laiką įskaičiuotas ir laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d.

Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. birželio 1 d. raštu Nr. (10.126) R3-25347 Policijos departamentui grąžino tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą su pastabomis ir nurodė ištaisyti tarnybos laiką laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., įskaitant į stažą tik laikotarpį nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1990 m. kovo 11 d. (t. y. neįskaitant laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 m. 5 mėn. 20 d.), nurodydamas, kad vadovaujantis Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, laikas po 1991 m. kovo 11 d. tarnybos laikui prilyginamas tik jeigu tai buvo prievartinė tarnyba SSRS kariniuose padaliniuose, vidaus reikalų ar kitose tarnybose.

3. Pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgdamas į Fondo valdybos Utenos skyriaus pageidavimus, Policijos departamentas pakoregavo tikrosios karinės tarnybos įvairiose karininko pareigose laiką į laikotarpį nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1990 m. kovo 11 d. ir pateikė jį Fondo valdybos Utenos skyriui. Remdamasis tuo, Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. birželio 27 d. sprendimu paskirdamas ir apskaičiuodamas pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą 864,34 Eur per mėnesį nuo 2017 m. balandžio 1 d. neterminuotai, nustatė, kad „Ištarnautas laikas: 28 m. 1 mėn. 9 d., iš to skaičiaus: A – iki 1994 m. gruodžio 31 d. – 8 m. 10 mėn. 8 d., B – po 1995 m. sausio 1 d. – 19 m. 3 mėn. 1 d.“.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, Fondo valdybos Utenos skyrius skundžiamu 2017 m. birželio 27 d. sprendimu, apskaičiuodamas pensijos dydį, į ištarnautą laiką nepagrįstai neįtraukė laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 m. 5 mėn. 20 d.), t. y. laikotarpio, kuriuo, kaip nustatė Aukštesnysis administracinis teismas 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendimu, dirbdamas LSSR VSK statutinėse pareigose jis vykdė Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnų pavedimus, suteikė jiems visą turimą vertingą informaciją apie VSK veiklą ir veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui, o iš šios tarnybos po 1990 m. kovo 11 d. neišėjo tik dėl to, jog minėti Lietuvos Respublikos pareigūnai nurodė ten likti ir tokiu būdu dirbti Lietuvos Respublikai.

5. Pareiškėjas nesutikimą su Fondo valdybos ir Utenos skyriaus sprendimais neįskaityti į tarnybos stažą laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2016 m. birželio 20 d. nutarime Nr. KT18-N9/2016 (toliau – ir Nutarimas) pateiktu Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų konstitucingumo vertinimu. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto reguliavimas, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilygintas faktinis tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas Nutarime konstatavo, kad „prilyginus faktinį tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiuose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laiką iki 1990 m. kovo 11 d. tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, būtų neteisinga neprilyginti tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti faktinio tokios pačios tarnybos laiko nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, nes, kaip minėta, šias funkcijas vykdę pareigūnai prisidėjo prie visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo Lietuvos Respublikoje, pati Lietuvos Respublika skatino jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusius SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padalinių pareigūnus tęsti tarnybą iki šių įstaigų perėmimo į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, stoti į tarnybą šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmusiuose Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padaliniuose, šiose įstaigose tarnavę lojalūs Lietuvos Respublikai asmenys galėjo prisiekti ištikimybę Lietuvos Respublikai tik tada, kai Lietuvos Respublika perėmė tų įstaigų apsaugą ir kontrolę.

Pažymėjo, kad minėtos išskirtinės aplinkybės, dėl kurių teisinga tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti faktinį tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose po 1990 m. kovo 11 d. laiką, ir dėl kurių atsirado tokie teisėti lūkesčiai, būdingos lojalių Lietuvos Respublikai SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžių padalinių pareigūnų, vykdžiusių Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę, tarnybai.

6. Pareiškėjas nesutiko su Fondo valdybos ir Utenos skyriaus ginčijamų sprendimų argumentais, kad Fondo valdyba ir Utenos skyrius neturi teisės Nutarime pateiktus išaiškinimus taikyti kitų asmenų (šiuo atveju – jo) atžvilgiu. Pažymėjo, kad nors Nutarime buvo nagrinėtos faktinės aplinkybės dėl pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių darbuotojų tarnybos, tačiau Nutarimo dvasia ir jame pateikti išaiškinimai suponuoja, kad analogiškos garantijos gali ir turi būti taikomos ir kitų tarnybų ir asmenų atžvilgiu, jeigu jie vykdė Lietuvos valstybei svarbias funkcijas, veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui, todėl turėjo ir turi teisėtą lūkestį, kad Lietuvos valstybei naudingi jo veiksmai ir darbai laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. bus atlyginti teisingai ir lygiai taip pat kaip Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytoms asmenų grupėms.

7. Atsakovas Fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymu, Pensijų įstatymu ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Laikotarpiai, kurie įskaitomi į pareigūnų tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, nurodyti Pensijų įstatymo 6 straipsnyje, laikotarpiai, kurie prilyginami tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti nurodyti Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3, 4 ir 13 dalyse. Į tarnybos laiką nėra įskaitytas pareiškėjo tarnybos kariniame dalinyje (duomenys neskelbtini) (LSSR valstybės saugumo komitete) laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., nes pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimo departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d., jeigu asmuo už jį negauna kitos valstybės pensijos.

9. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas skundo reikalavimus grindžia Nutarime pateiktais išaiškinimais dėl Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų atitikties Konstitucijos 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas nutarė, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nustatytas reguliavimas, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilygintas faktinės tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje buvo nagrinėtos faktinės aplinkybės dėl pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos darbuotojų tarnybos, t. y. dėl konkrečios grupės. Akcentavo, kad nei Fondo valdybos Utenos skyriui, nei Fondo valdybai nesuteikta teisė Nutarime pateiktus išaiškinimus taikyti kitų asmenų ar kitos grupės asmenų atžvilgiu, net ir tuo atveju, jei tokie asmenys pateikia įrodymus, kad veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad skundžiami Fondo valdybos Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti nėra teisinio pagrindo.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Fondo valdyba atsiliepime nurodė iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas. Papildomai akcentavo, kad Aukštesniajame administraciniame teisme buvo nagrinėjamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, KGB, MGB) vertinimo ir šios organizacijos darbuotojų darbinės veiklos“ 2 straipsnyje nustatytų apribojimų netaikymo A. M. Taigi Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendime nustatytos aplinkybės nepaneigia fakto, kad A. M. laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. dirbo LSSR valstybės saugumo komitete (sąlyginiu pavadinimu – karinėje dalyje (duomenys neskelbtini)), o pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas tik iki 1990 m. kovo 11 d. Todėl į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti įskaityti tarnybos LSSR valstybės saugumo komitete 1990 m. kovo 11 d.–1991 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį, Fondo valdybos nuomone, nėra teisinio pagrindo.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą nurodė, kad pagrindų valstybinei pensijai skirti ar neskirti buvimo nustatymas, taip pat atskirų tarnybos laikotarpių prilyginimas tarnybos laikui pensijai skirti, yra išimtinė valstybinę pensiją skiriančiosios institucijos prerogatyva, todėl Policijos departamentas negali plačiau pasisakyti apie pareiškėjo skundo pagrįstumą.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (10.126)PE_SP20-2 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo A. M.“ ir Fondo valdybos 2018 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-596 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017-06-27 sprendimo Nr. (10.126) PE-SP20-2”. Įpareigojo Fondo valdybos Utenos skyrių perskaičiuoti A. M. tarnybos laiką, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, įskaičiuojant į jį tarnybos laiką SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 m. 5 mėn. 20 d.), ir remdamasis juo iš naujo apskaičiuoti A. M. skiriamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumą.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-TE-154 „Dėl vyriausiojo komisaro A. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. kovo 31 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Pareiškėjas 2017 m. kovo 30 d. Lietuvos policijos generaliniam komisarui pateikė prašymą dėl dokumentų skirti pensiją pateikimo. Policijos departamento Personalo administravimo valdyba 2017 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 5-S-4164 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“ persiuntė pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo.

15. Fondo valdybos Utenos skyrius išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir prie prašymo pridėtus dokumentus, 2017 m. birželio 1 d. raštu Nr. (10.126)R3-25347 kreipėsi į Policijos departamento Personalo administravimo valdybą dėl grąžinimo pareiškėjo tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo. Taip pat rašte atkreipė dėmesį į tai, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginimas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose tarnautas laikas po 1990 m. kovo 11 d., jeigu asmuo už jį negauna kitos valstybinės pensijos. Todėl Fondo valdybos Utenos skyrius atsižvelgdamas į šią Pensijų įstatymo nuostatą, paprašė pareiškėjo tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape ištaisyti tarnybos laiką laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., kai pareiškėjas atliko tikrąją karinę tarnybą įvairiose karininko pareigose, įskaitant į stažą tik laikotarpį nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1990 m. kovo 11 d.

16. Teismas nustatė, kad Policijos departamento Personalo administravimo valdyba 2017 m. birželio 13 d. raštu Nr. 5-S-5506 „Dėl A. M. dokumentų pateikimo“ atsiuntė patikslintą pareiškėjo 2017 m. birželio 13 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 5-IL-2961. Pagal Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktus duomenis, pareiškėjo vidaus reikalų sistemoje ištarnautas laikas – 28 metai 1 mėnuo 6 dienos. Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą Nr. PE_SP20-2 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo A. M.“ , kuriuo atsižvelgęs į 28 metų 1 mėnesio ir 6 dienų tarnybos laiką, nuo 2017 m. balandžio 1 d. neterminuotai paskyrė pareiškėjui 864,34 Eur pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki teisės gauti šį priedą išnykimo pagal Pensijų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

17. Pareiškėjas Fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. PE_SP20-2 apskundė Fondo valdybai. Fondo valdyba 2018 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-596 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017-06-27 sprendimo Nr. (10.126)PE_SP20-2“, kuriame nurodė, kad pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų pensijai skirti – 28 metai 1 mėnuo ir 6 dienos – apskaičiuotas teisingai.

18. Teismas rėmėsi ginčui aktualiais Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, Pensijų įstatymu, taip pat Nutarimu Nr. KT18-N9/2016 „Dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2013 m. gruodžio 3 d., 2015 m. birželio 25 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2013 m. gruodžio 3 d. ir 2015 m. birželio 25 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginus faktinį tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laiką iki 1990 m. kovo 11 d., tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilygintas faktinis tarnybos SRS vidaus reikalų ministerijos vidaus padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

19. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. atliko tikrąją karinę tarnybą SSSR vidaus reikalų ministerijos kariuomenės dalinyje Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius, remdamasis Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, į pareiškėjo tarnybos laiką, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, neįskaitė pareiškėjo faktinio tarnybos laiko SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžioje karinėje dalinyje Nr. (duomenys neskelbtini) (LSSR valstybės saugumo komitete) laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (atleidimo iš tarnybos SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžioje karinėje dalyje dienos).

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 metai 5 mėnesiai 20 dienų), kuomet dirbdamas LSSR VSK statutinėse pareigose vykdė Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnų pavedimus, suteikė jiems visą turimą vertingą informaciją apie VSK veiklą ir veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui. Iš šios tarnybos po 1990 m. kovo 11 d. neišėjo tik dėl tos priežasties, jog minėti Lietuvos Respublikos pareigūnai nurodė ten likti ir tokiu būdu dirbti Lietuvos Respublikai. Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje patvirtina byloje esantis įsiteisėjęs Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendimas administracinėje byloje, kurioje nurodyta, kad šalių paaiškinimais, liudytojų J. M. ir Z. V. parodymais nustatyta, jog A. M. po 1990 m. kovo 11 d. dirbo LSSR VSK Druskininkų miesto poskyrio operatyviniu įgaliotiniu. J. M., dirbusio Vilkaviškio rajono prokuroru (vėliau LR Vidaus reikalų ministro pavaduotoju), ir Z. V., Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko pavaduotojo, Saugumo tarnybos vadovo, pavedimu, vykdė jų nurodymus ir suteikė visą turimą vertingą informaciją apie LSSR VSK.

21. Teismas nurodė, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių tiek atsakovas, tiek Fondo valdyba nekvestionuoja, tačiau ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą grindžia tuo, kad nei Fondo valdybos Utenos skyriui, nei Fondo valdybai nesuteikta teisė Nutarime pateiktus išaiškinimus taikyti kitų asmenų ar kitos grupės asmenų (ne Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas vykdžiusių pareigūnų ir karių) atžvilgiu, net ir tuo atveju, jei tokie asmenys pateikia įrodymus, kad veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui.

22. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl A. M. skunde nurodytų aplinkybių apie jo tarnybą SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., reikšmingos Nutarimo išvados. Konstitucinis Teismas Nutarime konstatavo, kad SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio mėn., kai šias funkcijas pradėjo vykdyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padaliniai, vykdė kalinimo vietų apsaugą ir kontrolę. Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 21 d. priimto Kreipimosi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriuo visi vidaus reikalų darbuotojai buvo paraginti sąžiningai dirbti savo darbą, nurodė, kad šis kreipimasis buvo skirtas inter alia (be kita ko) Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose pareigas ėjusiems SSRS vidaus reikalų sistemos pareigūnams. Be to, Konstitucinis Teismas sprendė, kad, kitaip nei daugelio kitų SSRS (Lietuvos SSR) vidaus reikalų ministerijai pavaldžių padalinių, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublika objektyviai negalėjo perimti į savo jurisdikciją jos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių, kurių apsaugą ir kontrolę vykdė SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai, dėl ko šiose įstaigose tarnavę asmenys, kurie buvo pasirengę prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, negalėjo iš karto to padaryti. Nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdę SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai nebuvo panaudoti SSRS agresijai prieš Lietuvos Respubliką 1991 m. sausio–rugpjūčio mėn.; šių padalinių pareigūnai, pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose atlikdami apsaugos ir kontrolės funkcijas, užtikrino Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, suėmimo, kaip kardomosios priemonės, taikymą, taip pat atliko nuteistųjų ir suimtųjų konvojavimo funkciją, t. y. tokiu būdu prisidėjo prie visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo Lietuvos Respublikoje.

23. Teismas taip pat nurodė, kad Konstitucinis Teismas Nutarime pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 30 d. priimto nutarimo Nr. 398 „Dėl buvusių TSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės liktinių karių, praporščikų ir karininkų, priimtų tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą“ vertinimą. Šiame nutarime Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurodė, jog siekdama sudaryti buvusiems TSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės liktiniams kariams, praporščikams ir karininkams sąlygas tęsti tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, nutarė nustatyti, kad šiems asmenims, tarnavusiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ir priimtiems tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą, ištarnautas SSRS ginkluotosiose pajėgose ir SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje laikas įskaitomas į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pensiją, taip pat procentinį darbo užmokesčio priedą už ištarnautus vidaus reikalų sistemoje metus;

šiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą tarnauti priimtiems pareigūnams taikomos ir kitos Lietuvos Respublikos įstatymuose ir nutarimuose vidaus reikalų sistemos pareigūnams numatytos socialinės garantijos. Konstitucinis Teismas Nutarime konstatavo, kad šiuo teisės aktu Lietuvos Respublika prisiėmė įsipareigojimą jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusiems jai lojaliems SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padalinių pareigūnams, kurie buvo priimti į tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, išlaikyti tam tikras socialines ir materialines garantijas, tarp jų – į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pensiją, įskaityti laiką, ištarnautą SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje.

Konstitucinis Teismas Nutarime konstatavo ir tai, kad prilyginus faktinį tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiuose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laiką iki 1990 m. kovo 11 d. tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, būtų neteisinga neprilyginti šiam tarnybos laikui faktinio tokios pačios tarnybos laiko nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika.

Konstitucinis Teismas šią išvadą grindė tuo, kad pataisos įstaigų apsaugos ir kontrolės funkcijas vykdę pareigūnai prisidėjo prie visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo Lietuvos Respublikoje, pati Lietuvos Respublika skatino jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusius SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padalinių pareigūnus tęsti tarnybą iki šių įstaigų perėmimo į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, stoti į tarnybą šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmusiuose Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padaliniuose, o šiose įstaigose tarnavę lojalūs Lietuvos Respublikai asmenys galėjo prisiekti ištikimybę Lietuvos Respublikai tik tada, kai Lietuvos Respublika perėmė tų įstaigų apsaugą ir kontrolę.

24. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su A. M. vykdytomis funkcijomis SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., pareiškėjo motyvus, dėl kurių jis po 1990 m. kovo 11 d. tęsė tarnybą šioje karinėje dalyje, įsiteisėjusį Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendimą administracinėje byloje bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, būdamas lojalus Lietuvos Respublikai, ištikimybę nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvos Respublikai galėjo prisiekti tik Lietuvos Respublikai perėmus jos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę, sprendė, jog pareiškėjo tarnybos laikas SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. (duomenys neskelbtini) po 1990 m. kovo 11 d. taip pat turi būti įskaitomas į tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, kaip kad yra įskaitomas faktinis tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiuose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laikas iki 1990 m. kovo 11 d.

25. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 836 pritarė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos parengtam Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 12, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui ir nutarė pateikti jį Lietuvos Respublikos Seimui. Šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad pagal esamą teisinį reguliavimą asmenims, vykdžiusiems Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos reikalų sistemos įstaigų apsaugą ir kontrolę, nėra galimybių į stažą, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, įskaičiuoti laikotarpio po 1990 m. kovo 11 d. iki tol, kol minėtos įstaigos nebuvo perimtos į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, nors de facto šie asmenys iš esmės atliko Lietuvos valstybei svarbias funkcijas – užtikrino pataisos reikalų sistemos įstaigų apsaugą ir kontrolę. Dėl šios priežasties įstatymo projekto tikslas yra patikslinti Įstatymo 16 straipsnio 3 dalį taip, kad jos nuostatos neprieštarautų Konstitucijos 52 straipsniui ir atitiktų konstitucinį teisinės valstybės principą. Be to, aiškinamajame rašte įstatymo projekto rengėjai nurodė, priėmus šį projektą, bus įgyvendintas teisėtų lūkesčių principas asmenų, kurie buvo pasirengę prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, tačiau dėl objektyvių priežasčių (Lietuvos Respublika objektyviai negalėjo perimti į savo jurisdikciją jos teritorijoje veikusių pataisos reikalų sistemos įstaigų, kurių apsaugą ir kontrolę vykdė SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai) negalėjo iš karto to padaryti, atžvilgiu. Teisės aktų registro duomenimis, įstatymų leidėjas nėra pakeitęs Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto.

26. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (2 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotą Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies aiškinimą, kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, įskaitant ir Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Atitinkamam teisėkūros subjektui – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bet ir tol, kol ši konstitucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas – šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).

27. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaudamasis Fondo valdybos Utenos skyrius nustatė pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, sprendė, kad pareiškėjui į jo tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti turi būti įskaičiuotas laikotarpis, kai jis tarnavo SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. ir vykdė Lietuvos Respublikos atsakingų asmenų pavedimus. Todėl Fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (10.126)PE_SP20-2 ir Fondo valdybos 2018 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-596 panaikino.

28. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio nuostatomis, teismas nurodė, kad skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad Fondo valdybos Utenos skyrius privalo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. balandžio 28 d. prašymą skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Teismas taip pat įpareigojo Fondo valdybos Utenos skyrių, iš naujo sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo, perskaičiuoti pareiškėjo tarnybos laiką, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, įskaitant į tarnybos laiką laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 rugpjūčio 31 d. ir iš naujo apskaičiuoti A. M. skiriamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumą.

III. 29. Atsakovas Fondo valdybos Utenos skyrius apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

30. Atsakovas apeliacinį skundą grindė aplinkybėmis, nurodytomis pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pažymi, jog sprendžiant dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių apie jo tarnybą SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., reikšmingas Nutarimas, kuriame konstatuota, kad šiuo teisės aktu Lietuvos Respublika prisiėmė įsipareigojimą jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusiems jai lojaliems SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padalinių pareigūnams, kurie buvo priimti į tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, išlaikyti tam tikras socialines ir materialines garantijas, tarp jų – į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pensiją, įskaityti laiką, ištarnautą SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje. Tačiau šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas nutarė, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas reguliavimas, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilygintas faktinės tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, Nutarimas priimtas dėl konkrečios asmenų grupės – pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos darbuotojų – tarnybos.

31. Atsakovas pažymėjo, kad nei Fondo valdybos Utenos skyriui, nei Fondo valdybai nesuteikta teisė Nutarime pateiktus išaiškinimus taikyti kitų asmenų ar kitos grupės asmenų atžvilgiu, t. y. asmenų, dėl kurių Konstitucinis Teismas Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai nenagrinėjo, net ir tuo atveju, jei tokie asmenys pateikia įrodymus, kad veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui. Be to, iš pareiškėjo skundo teismui argumentų akivaizdu, kad ir pats pareiškėjas pripažįsta, jog Nutarime buvo nagrinėtas tik Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų taikymo pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos darbuotojams atitikties Konstitucijai, tačiau mano, jog ir jam, atsižvelgiant į Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendime nustatytas aplinkybes, laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. (1 m. 5 mėn. 20 d.), turėtų būti įskaičiuojamas į jo tarnybos stažą.

32. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Aukštesniajame administraciniame teisme buvo nagrinėjamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, KGB, MGB) vertinimo ir šios organizacijos darbuotojų darbinės veiklos“ 2 straipsnyje nustatytų apribojimų netaikymo A. M. Taigi Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendime nustatytos aplinkybės nepaneigia fakto, kad A. M. laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. dirbo LSSR valstybės saugumo komitete (sąlyginiu pavadinimu – karinėje dalyje (duomenys neskelbtini)), o pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas tik iki 1990 m. kovo 11 d. Taigi į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti įskaityti tarnybos LSSR valstybės saugumo komitete laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. nėra teisinio pagrindo.

33. Atsakovas teigė, kad Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. (10.126) PE_SP20-2, kurio teisėtumui ir pagrįstumui pritarta Fondo valdybos 2018 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-596, teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti neįskaitė laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., todėl reikalavimai panaikinti skundžiamus Fondo valdybos Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimus bei išvestinis reikalavimas dėl minėto laikotarpio įskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, atmestini. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimai atmestini.

34. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

35. Pareiškėjas atsiliepimą grindė iš esmės pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, kad apeliaciniame skunde nenurodomi jokie pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo motyvai, visiškai nenurodoma, kokias materialiosios ar proceso teisės normas ir kokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė, kurios sudarytų pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo įsitikinimu, priimant sprendimą nepadaryta jokių materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų, sprendimas yra išsamus, motyvuotas ir pagrįstas, todėl pareiškėjas su juo sutinka.

36. Pareiškėjas pažymėjo, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, jis po 1990 m. kovo 11 d. buvo lojalus Lietuvos Respublikai, kadangi po 1990 m. kovo 11 d. dirbo LSSR VSK Lietuvos Respublikos pareigūnų pavedimu, vykdė jų nurodymus ir suteikė visą turimą vertingą informaciją apie LSSR VSK, tai konstatuota ir įsiteisėjusiame Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendime, šios aplinkybės nurodytos ir bendrame LR valstybės saugumo departamento ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro teikime, kuriuo priimdamas 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendimą vadovavosi Aukštesnysis administracinis teismas. Nors pareiškėjas laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. atliko tarnybą SSRS karinėje dalyje, tačiau tokiu būdu vykdė Lietuvos valstybei svarbias funkcijas, veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui (juo labiau Lietuvos Respublikos valdžios institucijų pareigūnų pavedimu). Pareiškėjas teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad po 1990 m. kovo 11 d. likdamas dirbti LSSR VSK ir teikdamas Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnams vertingą informaciją apie VSK veiklą, rizikavo savo sveikata ir gyvybe, atliko pavojingą darbą Lietuvos naudai. Todėl pareiškėjas turėjo ir turi teisėtą lūkestį, kad Lietuvos valstybei naudingi jo veiksmai ir darbai laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. bus atlyginti teisingai, kaip ir Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytoms asmenų grupėms.

37. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo tarnybos laikas po 1990 m. kovo 11 d. taip pat turi būti įskaitomas į tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, atitinka teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, taip pat akcentavo, kad ginčo dėl pareiškėjo lojalumo Lietuvos Respublikai, veikimo Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., byloje nėra, Fondo valdybos Utenos skyrius apeliaciniame skunde šių aplinkybių taip pat neginčija.

38. Pareiškėjo nuomone, Fondo valdybos Utenos skyriaus pozicija, kad Fondo valdyba ir Utenos skyrius neturi teisės Nutarime pateiktus išaiškinimus taikyti kitų asmenų atžvilgiu, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, kadangi tokią teisę turi administracinis teismas, kuris yra vienintelė institucija, vykdanti teisingumą administracinėse bylose ir kuris išsprendė kilusį ginčą, patenkindamas pareiškėjo skundą. Akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutarime yra išaiškinęs, jog vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc (šiuo atveju) ir taikant teisę (inter alia naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).

39. Pareiškėjas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendime nurodyta, jog įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas. Konstitucinio Teismo išaiškinimai patvirtina, jog administracinis teismas konkrečioje byloje turi teisę ir gali ad hoc užpildyti teisės aktų spragas ir išspręsti įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus. Šiuo atveju teisės spraga pasireiškia tuo, Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas neįtvirtina, jog pareiškėjo karinė tarnyba SSRS padaliniuose po 1990 m. kovo 11 d., vykdant Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnų pavedimus, veikiant Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui, prilyginama tarnybos laikui pensijai skirti. Teisės spragos buvimą patvirtina ir tai, kad po pareiškėjo atžvilgiu priimto Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendimo, pagal galiojantį Vidaus tarnybos statuto ir Valstybės tarnybos įstatymo reglamentavimą: pareiškėjo tarnybos metu pareiginės algos priedas už ištarnautus metus buvo mokamas įskaitant ir pareiškėjo stažą laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d.; nuo pareiškėjo stažo priklausydavo, kada įgydavo teisę siekti aukštesnės kvalifikacinės kategorijos (po 5 metų stažo buvo galima siekti III kategorijos, po 10 m. stažo – II kategorijos, po 15 m. stažo – I kategorijos) ir pareiškėjo stažas laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. buvo įskaitomas nustatant, kada jis įgyja teisę siekti aukštesnės kvalifikacinės kategorijos; stažas minėtu laikotarpiu taip pat buvo įskaitomas ir apskaičiuojant atostogų trukmę. Pareiškėjo vertinimu, nurodytos tarnybos garantijos pareiškėjui buvo skiriamos įskaičiuojant pareiškėjo stažą ginčijamu laikotarpiu, todėl neįskaičius stažo į tarnybos laiką pensijai skirti būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principai, Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta teisė gauti socialinę paramą, Nutarime ir kituose nutarimuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį tenkinti.

41. VSDFV atsiliepimą grindė argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, taip pat pritardamas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams. Pažymi, kad Aukštesniajame administraciniame teisme buvo nagrinėjamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, KGB, MGB) vertinimo ir šios organizacijos darbuotojų darbinės veiklos“ 2 straipsnyje nustatytų apribojimų netaikymo A. M. Taigi Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendime nustatytos aplinkybės nepaneigia fakto, kad A. M. laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. dirbo LSSR valstybės saugumo komitete (sąlyginiu pavadinimu – karinėje dalyje (duomenys neskelbtini)), o pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas tik iki 1990 m. kovo 11 d. Taigi į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti įskaityti tarnybos LSSR valstybės saugumo komitete laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. nėra teisinio pagrindo.

42. VSDFV atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą bei Nutarimo išvadas, laikotarpiai, prilyginami (įskaitytini) faktiniam tarnybos laikui, yra: faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. – šis laikotarpis į pareiškėjo tarnybos laiką yra įskaitytas ir dėl jo ginčo teisme nėra; faktinis tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose, vykdžiusiuose Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos reikalų sistemos įstaigų apsaugą ir kontrolę laikas po 1990 m. kovo 11 d (jeigu asmuo už jį negauna kitos valstybės pensijos) – pareiškėjas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. dirbo LSSR valstybės saugumo komitete (sąlyginiu pavadinimu – karinėje dalyje (duomenys neskelbtini)), o ne SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose, kurie vykdė Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas; faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d. (jeigu asmuo už jį negauna kitos valstybės pensijos).

Laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. į pareiškėjo stažą galėtų būti įskaitytas tik tuo atveju, jei pareiškėjas minėtu laikotarpiu būtų pašauktas į prievartinę būtinąją karinę tarnybą. Pažymi, kad A. M. laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. dirbo LSSR valstybės saugumo komitete (sąlyginiu pavadinimu – karinis dalinys (duomenys neskelbtini)). Taigi ginčijamu laikotarpiu pareiškėjas nebuvo pašauktas į prievartinę būtinąją karinę tarnybą. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Lietuvos Respublikos pareigūnai nurodė ten likti ir tokiu būdu dirbti Lietuvos Respublikai.

Pareiškėjas akcentavo, kad šie pareiškėjo skundo argumentai nagrinėtinos bylos kontekste nėra reikšmingi, nes pagrindinis pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui argumentas buvo Nutarime pateiktas išaiškinimas dėl Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų atitikties Konstitucijos 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

43. Fondo valdybos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjo tarnybos laikas SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. (duomenys neskelbtini) po 1990 m. kovo 11 d. taip pat turi būti įskaitomas į tarnybos stažą pareigūnų pensijai ir karių valstybinei pensijai skirti, kaip yra įskaitomas faktinis tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laikas iki 1990 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, Nutarimo išvadas bei neatsižvelgė į tai, kad Pensijų įstatymo straipsniuose yra pateiktas baigtinis laikotarpių, įskaitytinų į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, sąrašas.

44. Fondo valdyba teigė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas bei padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, spręsdamas dėl laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos stažą pareigūnų pensijai skirti. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad laikosi pozicijos, kurią išdėstė bylą pirmojoje instancijoje nagrinėjusiam teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Policijos departamento nuomone, pagrindų valstybinei pensijai skirti ar neskirti buvimo nustatymas, taip pat atskirų tarnybos laikotarpių prilyginimas tarnybos laikui pensijai skirti yra išimtinai valstybinę pensiją skiriančiosios institucijos prerogatyva. Nei Pensijų įstatymas, nei tokių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys poįstatyminiai aktai nenumato, kad minėtų pagrindų buvimą ar nebuvimą turi nustatyti įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo paskiausiai.

IV. 46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 25 d. sprendimu (toliau – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimas) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė.

47. Teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo nuostatomis pažymėjo, jog Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas suponuoja išvadą, kad į asmens tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti gali būti įtraukiamas laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d., tik kai asmuo, vykdant SSRS visuotinės karinės prievolės įstatymą, buvo prievarta paimtas į būtinąją karinę tarnybą, be to, ši prievarta, taikyta po 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomos Lietuvos piliečių atžvilgiu, turėjo būti taikoma kitų valstybių (o ne nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos) institucijų, tai akivaizdžiai matyti iš šios normos turinio, iš Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo, kur buvo tiriamas šios normos konstitucingumas, iš šios normos keitimo 2013 m. gruodžio 3 d. įstatymu Nr. XII-636, 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1864, 2018 m. birželio 14 d. įstatymu Nr. XIII-1264.

48. Teismas, nustatęs, kad byloje ginčo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. atliko tikrąją karinę tarnybą įvairiose karininko pareigose (kariniame dalinyje (duomenys neskelbtini)) nėra, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju būtina išsiaiškinti, ar pareiškėjo A. M. tarnyba minėtame kariniame dalinyje po 1990 m. kovo 11 d. buvo prievartinė, t. y. ar jis objektyviai dėl kitų (ne Lietuvos) valstybės institucijų taikytos prievartos negalėjo nutraukti karinės tarnybos įvairiose karininko pareigose (kariniame dalinyje (duomenys neskelbtini)) ir atlikti tarnybos Lietuvos valstybei, jai atkūrus nepriklausomybę.

49. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Nutarimu, kadangi šioje konstitucinės justicijos byloje Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarė, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas reguliavimas, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilygintas faktinės tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nutarimas priimtas dėl konkrečios asmenų grupės – pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos darbuotojų – tarnybos, todėl nagrinėjamu atveju netaikytinas.

50. Įvertinęs Aukštesniojo administracinio teismo 1999 m. rugsėjo 8 d. sprendimą, teismas pažymėjo, kad šiame įsiteisėjusiame sprendime nustatyta faktinė aplinkybė, kad A. M. po 1990 m. kovo 11 d. dirbo LSSR VSK Druskininkų miesto poskyrio operatyviniu įgaliotiniu, J. M., dirbusio Vilkaviškio rajono prokuroru (vėliau LR Vidaus reikalų ministro pavaduotoju), ir Z. V., LR Ministro pirmininko pavaduotojo, Saugumo tarnybos vadovo, pavedimu, vykdė jų nurodymus ir suteikė visą turimą vertingą informaciją apie LSSR VSK. Tačiau ši aplinkybė, kuri nustatyta dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, KGB, MGB) vertinimo ir šios organizacijos darbuotojų darbinės veiklos“ 2 straipsnyje nustatytų apribojimų netaikymo A. M., nepaneigia fakto, kad pareiškėjas A. M. laikotarpiu nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. atliko tikrąją karinę tarnybą įvairiose karininko pareigose (kariniame dalinyje (duomenys neskelbtini)). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas nenustato teisinių pasekmių atsiradimo nuo pareiškėjo nurodomų aplinkybių (nepriklausomos Lietuvos pareigūnų nurodymų atlikti tarnybą) skaičiuojant pensiją, todėl jos neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje.

51. Teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas bei padarė neteisingą išvadą spręsdamas dėl pareiškėjo laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos stažą pareigūnų pensijai skirti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė.

V. 52. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo.

53. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

54. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminius materialiosios teisės normų, įtvirtintų Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, 52 straipsnyje, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 9 punkte, pažeidimus, kurie akivaizdžiai turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo priėmimui (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.).

55. Pareiškėjas paaiškina, kad, vadovaujantis konstituciniu lygiateisiškumo principu ir Nutarime pateiktais išaiškinimais bei šio Nutarimo dvasia, pareiškėjas turėtų būti prilygintas Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytoms asmenų grupėms, kurioms į tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti įtraukiamas laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d., ir tuo pagrindu į pareiškėjo tarnybos laiką pensijai gauti turėtų būti įskaičiuotas ir laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., kai pareiškėjas dirbo LSSR VSK (karinėje dalyje (duomenys neskelbtini)).

56. Pareiškėjas teigia, kad, nors Nutarime buvo nagrinėtos faktinės aplinkybės dėl pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių darbuotojų tarnybos, tačiau Nutarimo dvasia ir jame pateikti išaiškinimai suponuoja, kad analogiškos garantijos gali ir turi būti taikomos ir kitu tarnybų ir asmenų atžvilgiu, jeigu jie vykdė Lietuvos valstybei svarbias funkcijas, veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui. Pareiškėjas mano, jog Nutarimo motyvai ir išvados aiškintini taip, kad asmenims, kurie po 1990 m. kovo 11 d. atliko tarnybą SSRS kariniuose, vidaus reikalų ministerijos ar kituose padaliniuose, tačiau tokiu būdu vykdė Lietuvos valstybei svarbias funkcijas, veikė Lietuvos Respublikos interesais ir Lietuvos Respublikos labui (juo labiau Lietuvos Respublikos valdžios institucijų pareigūnų pavedimu), toks tarnybos laikas turėtu būti prilyginamas tarnybos laikui pareigūnu ir kariu valstybinei pensijai skirti. Nutarime Konstitucinis Teismas iš esmės patvirtino, kad Lietuvos valstybės labui veikę asmenys turėtų būti prilyginami Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytoms asmenų grupėms, kurioms už tarnybą SSRS padaliniuose po 1990 m. kovo 11 d. pensijos stažas skaičiuojamas.

57. Pareiškėjo nuomone, jeigu nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nematė teisinių pagrindų tenkinti pareiškėjo skundą pagal esamą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo svarstyti galimybę kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, kadangi įstatymas, kuris taikytinas šioje byloje (t. y. Pensijų įstatymo 16 str. 3 d. 1 p.) prieštarauja Konstitucijai (ABTĮ 4 str. 1–2 d., Konstitucijos 7 str. 1 d.), nes nepagristai ir nesąžiningai neįskaito tokiu asmenų, kaip pareiškėjo, laikotarpio nuo 1990 m. kovo 11 d. į stažą tarnybos pensijai gauti; tai yra teisinė spraga, kad tokios teisinės situacijos kaip šiuo atveju pareiškėjo, nėra įtrauktos į įstatymą.

58. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neužtikrino vieningos, teisingos ir nuoseklios administracinių teismų praktikos, nukrypo nuo jos (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.) – nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-51-525/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-537-442/2020, 2015 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1120-858/2015 suformuotos praktikos dėl lygiateisiškumo principo; taip pat nukrypo nuo Konstitucinio Teismo Nutarime, 2010 m. lapkričio 29 d. nutarime ir 2012 m. gegužės 11 d. sprendime pateiktų išaiškinimų ir suformuotos praktikos ginčo teisiniais klausimais.

59. Atsakovas Skyrius atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.

60. Atsakovas, vadovaudamasis Nutarimu ir Pensijų įstatymo nuostatomis, nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis tesimas tinkamai interpretavo Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, Nutarimo išvadas bei atsižvelgė į tai, kad Pensijų įstatymo straipsniuose yra pateiktas baigtinis laikotarpių, įskaitytinų į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, sąrašas.

61. Atsakovas teigia, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, be to, nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėjo prašyme yra remiamasi tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pareiškėjo 2017 m. kovo 9 d. skunde pateiktam Vilniaus apygardos administraciniam teismui bei 2018 m. liepos 2 d. atsiliepime į Utenos skyriaus apeliacinį skundą.

62. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.

63. Departamentas akcentuoja, kad pareiškėjo prašyme nurodytų administracinių bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) visiškai nesutampa su bylos, kurios procesą atnaujinti prašo pareiškėjas, todėl minėtose nutartyse pateiktu teisės aiškinimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neprivalėjo ir negalėjo remtis ar vadovautis nagrinėjant pareiškėjo ginčą su atsakovu administracinėje byloje Nr. eA-156-602/2020.

64. Departamentas nurodo, kad aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimas neatitinka pareiškėjo lūkesčių ar jo netenkina, savaime nereiškia jo neteisėtumo, nepagrįstumo, ar prieštaravimo Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms. Proceso atnaujinimas ir pakartotinis bylos nagrinėjimas privalo būti pagrįstas objektyvia būtinybe, o ne pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis ar aplinkybe, kad pareiškėjo netenkina teismo procesinis sprendimas, priešingu atveju tai neatitiktų ABTĮ 11 straipsnio nuostatų dėl proceso operatyvumo ir ekonomiškumo.

65. Departamentas atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2016 m. sausio 1 d., įsigaliojus naujajam teisiniam reglamentavimui, sprendimus dėl tam tikrų pareigūno tarnybos laikotarpių įskaitymo ar neįskaitymo į pareigūno tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti priima išimtinai Fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, ir tokie sprendimai jau nebėra Departamento kompetencija. Nei Pensijų įstatymas, nei tokių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys poįstatyminiai aktai šiuo metu nenumato, kad minėtų pagrindų buvimą ar nebuvimą turi nustatyti įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo paskiausiai. ABTĮ 46 straipsnio 2 dalyje administracinės bylos proceso šalis – trečiasis suinteresuotas asmuo – apibrėžta kaip ta, kurios teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Departamento teisėms ar pareigoms šios bylos išsprendimas objektyviai jokios įtakos neturi ir negali turėti. Administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, Departamentas buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad pagrindų valstybinei pensijai skirti ar neskilti buvimo nustatymas, taip pat atskirų tarnybos laikotarpių prilyginimas tarnybos laikui pensijai skirti yra išimtinai valstybinę pensiją skiriančiosios institucijos prerogatyva, todėl plačiau dėl ginčo dalyko nepasisakė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 66. Pareiškėjas A. M. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-156-602/2020 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

67. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04).

68. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti nepagrįsti ir neteisėti. Pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų pagrįstumu ir teisėtumu.

69. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

70. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

71. Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytą pagrindą

72. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).

73. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai.

74. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime pažeidė Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, 52 straipsnyje, VAĮ 3 straipsnio 9 punkte įtvirtintas nuostatas.

75. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Nėra pateikta jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad pagal byloje susiklosčiusias aplinkybes buvo pažeistos, kaip pareiškėjas teigia, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, 52 straipsnyje, VAĮ 3 straipsnio 9 punkte įtvirtintos nuostatos. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, iš esmės nurodo tik bendro pobūdžio teiginius dėl lygiateisiškumo principo. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas neginčija Pensijų įstatymo nuostatų taikymo ginčo santykiams Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendime, o tik nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra teisės spraga, todėl, vadovaujantis lygiateisiškumo principu, pareiškėjui ginčo laikotarpis turėtų būti įskaitytas į tarnybos stažą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas laikotarpių, įskaitytinų į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, sąrašas, į kurį nepatenka pareiškėjo nurodomas laikotarpis.

76. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentų visumos galima manyti, kad pareiškėjas ginčija tai, kas Pensijų įstatyme nenustatyta, t. y. ginčija teisės spragą. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas tokio prašymo nagrinėtoje byloje neteikė. Be to, pabrėžtina, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendime nurodė, kad iš Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo matyti, jog po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo priimti teisės aktai, reguliuojantys tarnybos stažo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai (pensijai už ištarnautus metus) gauti apskaičiavimą, inter alia Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas, galiojęs iki 1994 m. gruodžio 31 d., turėjo būti suprantami kaip įpareigojantys įskaityti į tokį stažą tik iki 1990 m. kovo 11 d. buvusį tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje ir vidaus reikalų sistemoje laiką. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją, atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, nustatyti tokį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrai būtino šiai pensijai skirti asmens tarnybos Lietuvos valstybei laiko daliai gali būti prilygintas tarnybos kitai valstybei laikas tokiomis aplinkybėmis, kai atlikti tarnybos Lietuvos valstybei objektyviai buvo neįmanoma.

77. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai savo iniciatyva nesikreipė į Konstitucinį Teismą, nes dėl nagrinėjamos bylos kontekste aktualaus teisinio reguliavimo aspekto Konstitucinis Teismas jau yra pasisakęs, nurodydamas, kad įstatymų leidėjas šiuo atveju turi diskreciją spręsti – nustatyti tokį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrai būtino šiai pensijai skirti asmens tarnybos Lietuvos valstybei laiko daliai gali būti prilygintas tarnybos kitai valstybei laikas tokiomis aplinkybėmis, kai atlikti tarnybos Lietuvos valstybei objektyviai buvo neįmanoma. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas išdėstė aiškią poziciją, kad įstatymo leidėjas turi diskreciją, t. y. teisę, o ne pareigą spręsti, ar buvo tokios aplinkybės, kad atlikti tarnybos Lietuvos valstybei objektyviai buvo neįmanoma. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad Pensijų įstatymas tiek, kiek jame nenustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjo nurodytu aspektu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

78. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį).

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytą pagrindą

79. Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose P-97-502/2015, P-106-525/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015).

80. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad EŽTT vertina teismo precedentų doktrinos svarbą ir pritaria, kad dinamiškas interpretavimas laikytina priemone, kuri suteikia teismui reikalingą lankstumą, siekiant apsaugoti Konvencijoje ir Protokoluose įtvirtintų teisių įgyvendinimą (žr. 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje UAB „Orlen Lietuva“ prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45849/13). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento (žr. 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

81. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nustačius, jog pareiškėjas nesusiejo ir išsamiau nepaaiškino savo prašyme atnaujinti procesą nurodytose bylose pateiktų išaiškinimų su nagrinėjamos bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis bei konkrečiai visiškai nepagrindė, kokiais aspektais buvo nesilaikyta suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

82. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, suformuotai šiuose nutartyse – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-51-525/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-537-442/2020, 2015 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1120-858/2015. Taip pat, pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimas prieštarauja Nutarimui, Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimui, Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutarimui.

83. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimas prieštarauja minėtose bylose suformuotai praktikai, teisėjų kolegija nurodo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-51-525/2020 ginčas kilo dėl pareiškėjo pareigos savarankiškai draustis privalomuoju sveikatos draudimu, 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020 ginčas kilo dėl įsakymo, kuriuo buvo atšauktas konkursas į valstybės tarnautojo pareigas, panaikinimo, 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-537-442/2020 ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, 2015 m. birželio 26 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-l120-858/2015 ginčas kilo dėl Energetikos ministerijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

84. Pasisakydama dėl prieštaravimo Konstitucinio Teismo praktikai, teisėjų kolegija nurodo, kad Nutarime, kaip jau buvo minėta, buvo nagrinėtos faktinės aplinkybės dėl pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių darbuotojų tarnybos. Kitose pareiškėjo nurodytuose Konstitucinio Teismo nutarimuose (2010 m. lapkričio 29 d. ir 2012 m. gegužės 11 d.) buvo vertinamos visiškai kitos, nei nagrinėjamoje byloje, aplinkybės, be to, pareiškėjas niekaip nekonkretizuoja, kaip nurodytose nutarimuose pateikti išaiškinimai yra aktualūs nagrinėjamu atveju.

85. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjo nurodytose kitose bylose (t. y. administracinėse bylose Nr. A-51-525/2020, Nr. eA-653-520/2020; Nr. eA-537-442/2020, Nr. A-l120-858/2015 ir Konstitucinio Teismo nutarimuose (2010 m. lapkričio 29 d.;2012 m. gegužės 11 d.2016 m. birželio 20 d.), nuo kuriose pateiktų išaiškinimų, priimdamas pareiškėjui nepalankų sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-156-602/2020, neva nukrypo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos, todėl nurodyta praktika šiuo atveju yra visiškai neaktuali. Pareiškėjo ginčui aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl tam tikrų tarnybos laikotarpių įskaitymo į pareigūnų tarnybos stažą valstybinei pensijai skirti srityje, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ar kitų teismų bylų, kuriose panašios faktinės aplinkybės būtų įvertintos kitaip, nei buvo įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendime.

86. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose pateikti išaiškinimai galėtų paneigti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendime pateiktas išvadas, atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) kaip deklaratyvų ir nepagrįstą.

87. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-156-602/2020 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-156-602/2020.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė