2016-08-31 Nr. AB-16605-3-61-3-01233-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-427-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01233-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Energijos skirstymo operatorius“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. sausio 19 d. nutarimą Nr. O3-11 „Dėl AB „Lesto“ skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų 2016–2020 metams nustatymo“; įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją pateikti pareiškėjui įdiegtą ir pilnai veikiantį LRAIC modelį su užpildytais, 2016 m. kainų ribų nustatymui naudotais tinklo elementų duomenimis.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į skundą prašė išbraukti Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją iš trečiųjų suinteresuotų asmenų.

Teismo posėdyje 2016 m. vasario 29 d. pareiškėjo atstovas pateikė atsisakymą nuo skundo, prašė jį pavirtinti ir bylą nutraukti. Taip pat prašė grąžinti pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.

Atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovai su pareiškėjo prašymu nutraukti bylą sutiko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 7 d. nutartimi bylą nutraukė, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ir išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas sumokėjo 22 Eur žyminio mokesčio už skundą. Per laikotarpį nuo skundo pateikimo teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios atsakovas pakeitė teisinį reglamentavimą, turintį tiesioginę įtaką pareiškėjo reikalavimams šioje byloje, todėl pareiškėjas pateikė teismui atsisakymą nuo skundo. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį.

III. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteista 22 Eur žyminio mokesčio ir pareiškėjo prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas prašė teismo nutraukti nagrinėjamą administracinę bylą ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto pagrindu bei grąžinti sumokėtą žyminį mokestį. ABTĮ 101 straipsnio 3 punkte numatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo). Pažymėtina, kad ABTĮ 42 straipsnio 1 dalyje žyminio mokesčio grąžinimas pareiškėjui atsisakius skundo ir bylą nutraukus vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 3 punktu nėra reglamentuotas, todėl pagrindo tenkinti prašymą grąžinti sumokėtą žyminį mokestį, vadovaujantis ABTĮ 42 straipsniu, nėra. Komisijos įsitikinimu, teismas, neatmesdamas pareiškėjo aiškiai suformuluoto prašymo grąžinti sumokėtą žyminį mokestį, o jį įvertinęs kaip prašymą priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, peržengė pareiškėjo prašymo nagrinėjimo ribas ir nepagrįstai ex officio jį pakeitė. ABTĮ 53 straipsnio 2 dalis pareiškėjui suteikia teisę savarankiškai formuluoti ir pareikšti nagrinėjamoje byloje prašymus. Pareiškime nurodytas pareiškėjo prašymas yra aiškus bei konkretus, pareiškėjas juo neišreiškė valios priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidų, nenurodė bei nepateikė motyvų, kodėl, pareiškėjo nuomone, egzistuoja ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos. Atsižvelgiant į tai, Komisijos įsitikinimu, pareiškėjui aiškiai neišreiškus valios dėl bylinėjimosi išlaidų iš Komisijos priteisimo, teismas nepagrįstai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, todėl ši nutarties dalis yra neteisėta ir turi būti panaikinta.

Komisijos nuomone, net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjo prašymas grąžinti sumokėtą žyminį mokestį būtų įvertintas kaip prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pagrindo nagrinėjamu atveju tenkinti šį prašymą, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 3 dalimi, taip pat nėra. Teismas visiškai neįvertino to, ar Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, neatliko kokių nors Komisijos kompetencijai priskirtų veiksmų, delsė juos atlikti ar atliko ne taip, kaip turėjo atlikti vykdydama įstatymus ir tuo pažeidė pareiškėjo teises ir dėl to jis turėjo kreiptis į teismą. Teismas visiškai neįsigilino į nuo skundo pateikimo teismui iki bylos nagrinėjimo pasikeitusį teisinį reglamentavimą, jo turinį ir reikšmę skunde pateiktiems pareiškėjo reikalavimams, todėl nepagrįstai šią aplinkybę preziumavo kaip patvirtinančią faktą, jog Komisija pripažino savo veiksmų (neveikimo) ar skundžiamo nutarimo neteisėtumą bei pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Skundžiamu nutarimu Komisija patvirtino 2016–2020 m. pareiškėjo skirstymo veiklos reguliavimo laikotarpį, nustatė pareiškėjui 2016 metams leistinus galutinius skirstymo paslaugos vidutinės įtampos ir žemos įtapos tinklais pajamų lygius ir elektros energijos skirstymo paslaugos kainų viršutines ribas šiuose tinkluose 2016 metams. Iš skundžiamo nutarimo aiškiai matyti, jog Komisija jį priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme nustatyta Komisijos kompetencija tvirtinti elektros energijos skirstymo paslaugų kainų viršutinę ribą bei Komisijos patvirtintais teisės aktais, kurie reglamentuoja elektros energijos skirstymo paslaugos kainos viršutinės ribos nustatymą. Taigi Komisija neabejotinai turėjo teisę priimti skundžiamą nutarimą.

Tiek Komisija 2016 m. vasario 25 d. rašte Nr. R2-(T)-499, tiek pareiškėjas pareiškime pažymėjo, jog nuo skundo pateikimo teismui dienos įvyko esminių pasikeitimų teisiniame reguliavime, tiesiogiai susijusiame su nagrinėjama administracine byla, konkrečiai: (i) 2015 m. rugsėjo 21 d. buvo priimtas Komisijos nutarimas Nr. O3-509 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. O3-3 „Dėl Elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų bei visuomeninės kainos viršutinės ribos nustatymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo 1.1–1.6 papunkčiais Komisija pakeitė Metodikos 7.2 punktą, dėl kurio teisėtumo pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, t. y. buvo pakeisti Metodikos 7.2 punkto 7.2.1–7.2.5 papunkčiai, taip pat Metodikos 7.2 punktas papildytas 7.2.41 papunkčiu; (ii) 2015 m. rugsėjo 18 d. priimtas Komisijos nutarimas Nr. O3-507 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. O3-112 „Dėl Elektros energetikos įmonių apskaitos atskyrimo, sąnaudų paskirstymo ir su apskaitos atskyrimu susijusių reikalavimų aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“; (iii) 2015 m. rugsėjo 22 d. priimtas Komisijos nutarimas Nr. O3-510 „Dėl Investicijų grąžos normos nustatymo metodikos patvirtinimo“.

Komisija pabrėžė, kad Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 3 dalis numato Komisijai teisę koreguoti nustatytą elektros energijos skirstymo paslaugos kainos viršutinę ribą ne dažniau kaip du kartus per metus. Vadovaudamasi šia teise, Komisija 2015 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. O3-580 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. sausio 19 d. nutarimo Nr. O3-11 „Dėl AB „Lesto“ skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų 2016–2020 metams nustatymo“ pakeitimo“ pakeitė Skundžiamo nutarimo 2, 4, 5 ir 6 punktus bei jį papildė 8 punktu.

Komisijos Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus (toliau – Skyrius) 2015 m. spalio 29 d. pažymoje Nr. O5-386 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. sausio 19 d. nutarimo Nr. O3-11 „Dėl AB „Lesto“ skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų 2016–2020 metams nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – Pažyma) nurodyta, kad Skyrius, koreguodamas elektros energijos skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutines ribas 2016–2020 metų reguliavimo laikotarpiui, atsižvelgė ne tik į aukščiau minėtą pasikeitusį teisinį reglamentavimą, bet ir įvertino paties pareiškėjo pateiktą naują informaciją, t. y. 2015 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. 30210-2027 ir 2015 m. spalio 1 d. raštu Nr. 0210-2282 užpildytas LRAIC modelio duomenų surinkimo klausimyno lenteles bei 2015 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. 30210-2032 ir 2015 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 30210-2272 elektros energijos skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų projektą naujam penkerių metų reguliavimo laikotarpiui (2016–2020 m.).

Iš Pažymoje nurodytų aplinkybių matyti, kad skundžiamas nutarimas buvo pakeistas dėl bylos nagrinėjimo metu pasikeitusių esminių ne tik teisinių, bet ir faktinių aplinkybių, t. y. paties pareiškėjo pateiktos naujos informacijos ir duomenų, reikalingų skirstymo paslaugos kainos viršutinės ribos pakeitimui. Pažymėtina, kad vien tik teisinio reglamentavimo pasikeitimas, pareiškėjui nepateikus naujų duomenų ir informacijos, pats savaime nebūtų sąlygojęs skundžiamo nutarimo pakeitimo. Komisijos įsitikinimu, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, nesiėmė Komisijos kompetencijai priskirtų veiksmų ar nepagrįstai delsė imtis veiksmų, patenkinančių pareiškėjo reikalavimus, ir jų ėmėsi tik tuomet, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu. Tai, jog pareiškėjas nutarimu Nr. O3-580 sukeliančias teisines ir finansines pasekmes įvertino kaip jam priimtinas ir nepasinaudojo jam suteikta teise šį nutarimą skųsti ABTĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis, visiškai nereiškia, kad Komisija patenkino pareiškėjo skunde nurodytus reikalavimus. Nepaisant to, kad nutarimu Nr. O3-580 buvo pakeisti skundžiamo nutarimo punktai, kurių teisėtumą ir pagrįstumą šioje byloje ginčijo pareiškėjas, visgi skunde nurodyti pareiškėjo reikalavimai de facto nebuvo patenkinti.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad skundžiamas nutarimas buvo pakeistas Komisijai pripažinus savo veiksmų neteisėtumą ir pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, todėl Komisijos veiksmai priimant skundžiamą nutarimą negali būti vertinami kaip neteisėti, o nutarimo Nr. O3-580 priėmimas kaip pareiškėjo reikalavimų patenkinimas geruoju. Komisijos įsitikinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo susiklosčiusios situacijos vertinti kaip atitinkančios ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies nuostatas, suteikiančias pareiškėjui teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas nepagrįstai pareiškėjui iš Komisijos priteisė žyminį mokestį kaip bylinėjimosi išlaidas, todėl ši teismo nutarties dalis yra neteisėta ir turi būti panaikinta.

Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo dėl jo spręsti teismo nuožiūra.

Pažymi, kad kaip nurodė savo pareiškime dėl skundo atsisakymo, per laikotarpį nuo skundo pateikimo teismui atsakovas iš esmės pakeitė teisinę reguliacinę aplinką, kuri turi tiesioginę įtaką pareiškėjo pozicijai šioje byloje ir skunde keliamiems reikalavimams. Pasikeitusi teisinė reguliacinė aplinka (įskaitant ir skundžiamą nutarimą) pareiškėjui nebesukelia tokių teisinių ir finansinių pasekmių, kurios išdėstytos pareiškėjo skundo argumentacijoje, todėl pareiškėjas savo skundo reikalavimų atsisakė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarties dalis, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteistos bylinėjimosi išlaidos – sumokėtas žyminis mokestis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. sausio 19 d. nutarimą Nr. O3-11 „Dėl AB „Lesto“ skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų 2016–2020 metams nustatymo“; įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją pateikti pareiškėjui įdiegtą ir pilnai veikiantį LRAIC modelį su užpildytais, 2016 m. kainų ribų nustatymui naudotais tinklo elementų duomenimis.

2016 m. vasario 29 d. teisme gautas pareiškimas dėl skundo atsisakymo. Pareiškėjas nurodė, kad per laikotarpį nuo skundo pateikimo teismui atsakovas iš esmės pakeitė teisinę reguliacinę aplinką, kuri turi tiesioginę įtaką pareiškėjo pozicijai šioje byloje ir skunde keliamiems reikalavimams. Pasikeitusi teisinė reguliacinė aplinka (įskaitant ir skundžiamą nutarimą) pareiškėjui nebesukelia tokių teisinių ir finansinių pasekmių, kurios išdėstytos pareiškėjo skundo argumentacijoje, todėl pareiškėjas savo skundo reikalavimų atsisako (ABTĮ 52 str.) ir prašo bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 3 d.) bei pareiškėjui grąžinti sumokėtą 21,72 Eur žyminį mokestį.

Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad pareiškėjui bylinėjimosi išlaidos priteistos nepagrįstai, nes pareiškėjas neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo, tik grąžinti žyminį mokestį, be to, nagrinėjamu atveju nėra ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų.

Pareiškėjas prašo klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų spręsti teismo nuožiūra.

Taigi nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas, ar buvo pagrindas spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą pareiškėjui atsisakius skundo, kai pareiškėjas nebuvo tiesiogiai pareiškęs tokio prašymo (prašė grąžinti žyminį mokestį). Tai pat, ar buvo ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos, kurioms esant pareiškėjui atsisakius skundo išlieka teisė reikalauti išlaidų atlyginimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis, be kita ko, turi teisę reikalauti atlyginti sumokėtą žyminį mokestį. ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui.

Teisė atsisakyti skundo yra viena iš pareiškėjo išimtinių procesinių teisių administraciniame procese, kurios naudojimosi sąlygas aiškiai apibrėžia Administracinių bylų teisenos įstatymas. Aiškindamas skundo atsisakymą reguliuojančias ABTĮ teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad jose yra įtvirtintas proceso šaliai – pareiškėjui – taikytinas dispozityvumo principas, pagal kurį pareiškėjas turi apsisprendimo teisę kreiptis į teismą siekiant apginti teismine tvarka savo (tariamai) pažeistą teisę ar įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 5 str. 1 d., 5 str. 3 d. 1 p., 22 str. 1 d.) ir teisę atsisakyti šios gynybos po tokio kreipimosi (LVAT 2010 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-300/2010). Skundo atsisakymo institutas yra taikomas išimtinai pareiškėjo iniciatyva ir priklauso tik nuo jo paties apsisprendimo (yra susijęs su jo valine išraiška). Atsisakyme nuo skundo (skundo dalies) turi būti aiškiai išreikšta pareiškėjo valia, jame paprastai nurodomos atsisakymo priežastys bei pažymima, kad pareiškėjas suprato atsisakymo nuo skundo (jo dalies) pasekmes (žr. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-148/2011). Pareiškėjui atsisakius pateikto skundo, administracinis teismas turi priimti dėl tokio atsisakymo būtinus sprendimus, t. y. nutraukti skundo nagrinėjimą (ABTĮ 101 str. 3 p.).

Su skundo atsisakymu glaudžiai susijęs bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Administracinėje byloje Nr. AS63-380/2011 LVAT teisėjų kolegija išaiškino, kad tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo) po to, kai skundo (prašymo) priėmimo klausimas jau išspręstas, jis neturi teisės prašyti grąžinti sumokėtą žyminį mokestį. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, skundo atsisakymas ir bylos nutraukimas pagal savo materialinį ir procesinį teisinį poveikį iš esmės prilyginamas teismo sprendimui, priimtam atsakovo naudai, t. y. skundo netenkinimui. Tačiau ABTĮ 44 straipsnio 3 dalis numatytu atveju – kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui, jo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsisakydamas skundo be išlygų, pareiškėjas atsisako tiek materialinių, tiek procesinių skundo reikalavimų. Manydamas, kad turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu, pareiškėjas, atsisakydamas skundo, gali prašyti jas atlyginti, laikydamasis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, t. y. pateikia (raštu išreiškia) prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Toks prašymas turėtų būti atitinkamai motyvuotas nurodant, kodėl, pareiškėjo nuomone, egzistuoja ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos. Atsakovui turi būti suteikta galimybė išreikšti savo poziciją šiuo klausimu (žr. taip pat LVAT 2015 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1094-822/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei pareiškime dėl skundo atsisakymo nesuformulavo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškime dėl skundo atsisakymo prašoma grąžinti žyminį mokestį, tačiau teisę į žyminio mokesčio grąžinimą pareiškėjas turi tik ABTĮ 42 straipsnyje numatytais atvejais. Pareiškėjas savo prašymo negrindė ABTĮ 44 straipsnio 3 dalimi. Vien nurodyta atsisakymo priežastis – teisinio reglamentavimo, turinčio tiesioginę įtaką pareiškėjo reikalavimams šioje byloje pasikeitimas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindas daryti vienareikšmę išvadą, kad atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimą ir teismui ex officio spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui aiškiai neišreiškus valios (nepateikus prašymo dėl išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą bei pareiškėjui iš atsakovo priteisė žyminį mokestį. Todėl atsakovo atskirasis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartis keičiama, panaikinant jos dalį, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteistos bylinėjimosi išlaidos – 22 Eur žyminio mokesčio. Pareiškėjui atsisakius skundo ir bylą nutrauktus vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 3 punktu, nėra pagrindo tenkinti jo prašymą grąžinti sumokėtą žyminį mokestį (ABTĮ 42 str.), todėl šis pareiškėjo prašymas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartį pakeisti, panaikinant jos dalį, kuria pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ iš atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos priteistos bylinėjimosi išlaidos – 21 Eur žyminio mokesčio. Prašymą grąžinti pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė