2016-07-14 Nr. AB-14513-3-61-3-05913-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3623-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05913-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Artūro Drigoto, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. B. K. (G. J. B. K.) skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. B. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. J. B. K. (G. J. B. K.) (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (toliau – ir atsakovas) 2015 m. lapkričio 19 d. įsakymą Nr. IV-920 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo nuspręsta pareiškėjui neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, bei įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui šią pilietybę.

Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, 2015 m. spalio 13 d. teikimu Nr. (15/3-7)13P-293 (toliau – ir teikimas) nusprendė, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo senelio G. K. išvykimo iš Lietuvos motyvai nebuvo susiję su okupacinio režimo grėsme, jo išvykimas iš Lietuvos negali būti vertinamas kaip išvykimas, susijęs su išskirtinėmis aplinkybėmis. Dėl šios priežasties pareiškėjas negali būti laikomas asmeniu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas sąlygas. Remdamasis minėtu teikimu, atsakovas Įsakymu nusprendė neatkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės.

Pareiškėjas teigė, kad jo seneliai 1929 m. pasitraukė iš Lietuvos, nes jie sekė politinę situaciją Lietuvoje ir visoje Europoje, žinojo apie fašizmą Italijoje ir stebėjo pasikeitimus Lietuvos Vyriausybėje. Jie suprato, jog likdami Lietuvoje sukeltų pavojų savo gyvybei. Atsakovas ir Migracijos departamentas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjo senelio išvykimas iš Lietuvos nebuvo susijęs su okupacinio režimo keliamomis grėsmėmis. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog atsakovas negali paneigti, kad žydams, nepasitraukusiems iš Lietuvos, tarpukariu grėsė mirtis ir kad Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta apie 95 procentai žydų. Pareiškėjas prašė atsižvelgti į itin mažą tikimybę, kad, likęs Lietuvoje, pareiškėjo senelis būtų pakliuvęs tarp 5 procentų išsigelbėjusių žydų. Holokausto metu sistemingai persekioti ir sunaikinti apie 6 milijonai žydų. Holokaustas yra visuotinai žinoma aplinkybė, todėl išsigelbėjusiųjų palikuonys neturėtų įrodinėti, kad žydų tauta buvo itin diskriminuojama nacistinės okupacijos metais.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjo seneliui išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas Nr. 7068 galiojo tik nuo 1926 m. liepos 22 d. iki 1927 m. liepos 22 d. Tai nesutapo su pareiškėjo paaiškinime Migracijos departamentui pateiktu teiginiu, kad pareiškėjo seneliai pasitraukė iš Lietuvos 1929 m. Be to, pareiškėjo skunde nurodomi visuotinai žinomi istoriniai faktai yra sietini su dešimtmečiu ir dar vėlesniais Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos laikotarpiais, todėl jie negali būti vertinami kaip patvirtinantys pareiškėjo seneliui 1926-1929 m. kilusią realią grėsmę, privertusią pasitraukti iš Lietuvos teritorijos. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo senelio išvykimas iš Lietuvos nėra prilygintinas pasitraukimui iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taip pat prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Migracijos departamentas nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjo senelis buvo žydas, savaime negali patvirtinti, kad jo išvykimas iš Lietuvos 1929 m. turi būti laikomas pasitraukimu Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme. Atsiliepime pažymėta, kad tarpukario Lietuvoje valstybės institucijų požiūris į žydų bendruomenę buvo palankus: buvo išleista daugybė teisės aktų, užtikrinančių žydų teises sudaryti žydų tautines bendruomenes, nuo 1919 m. Ministerių Kabinete žydai turėjo savo atstovą – Ministrą be portfelio žydų reikalams. Taigi Lietuva žydus laikė pilnateisiais savo piliečiais. Migracijos departamentas pateikė ištraukas iš bylai aktualaus laikotarpio spaudos ir pabrėžė, kad pateikti šaltiniai patvirtina Lietuvos valstybės palankų požiūrį į žydų bendruomenę pareiškėjo senelio išvykimo iš Lietuvos metu. Pasisakydamas dėl pareiškėjo minimų faktinių aplinkybių Migracijos departamentas nurodė, kad jos pareiškėjo senelio G. K. išvykimo metu dar neegzistavo ir jų nebuvo galima numatyti, todėl šie argumentai nelaikytini patvirtinančiais jam kilusią grėsmę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę. Įsakymas priimtas vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, 32 straipsnio 2 punktu bei atsižvelgiant į Migracijos departamento teikimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kuris yra Urugvajaus ir Izraelio pilietis, kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu atkurti jam Lietuvos pilietybę. Prašymo pagrindas – aplinkybės, susijusios su pareiškėjo senelio G. K., gyvenusio (duomenys neskelbtini), 1929 m. pasitraukimu iš Lietuvos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, kuris iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjui pilietybė galėtų būti atkurta, bet tik tuo atveju, jei pareiškėjas atitiktų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatytas išimtis, leidžiančias atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę asmeniui, turinčiam kitos valstybės pilietybę.

Nagrinėjamu atveju aktualus šio straipsnio 3 punkto nuostatos „yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ aiškinimas, nes būtent šios teisės nuostatos pagrindu pareiškėjas formuluoja argumentus, prieštaraujančius skundžiamo Įsakymo teisėtumui. Teismas, išanalizavęs aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, nurodė, kad asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., laikytinas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, kuris pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje.

Vadinasi, kaip teisingai nustatė Migracijos departamentas ir vėliau patvirtino atsakovas, pareiškėjo senelio išvykimas iš Lietuvos nebuvo susijęs su okupacinio režimo grėsmėmis. Teismas pastebėjo, kad, nors pareiškėjas šios aplinkybės iš esmės neginčijo, nagrinėjamo ginčo šalių pozicijos išsiskyrė dėl pareiškėjo senelio išvykimo iš Lietuvos aplinkybių vertinimo, t. y. pareiškėjas senelio išvykimo priežastimis nurodė to meto buvusią politinę situaciją, susijusią su fašizmu Italijoje, bei su tuo susijusiais pasikeitimais Lietuvoje ir visoje Europoje, kėlusiais grėsmę senelio gyvybei.

Būtent šias aplinkybes pareiškėjas prašė vertinti aplinkybių, pagrindžiančių Lietuvos pilietybės suteikimą, išimtinumo prasme.

Pareiškėjo prašymo argumentus vertindamas visų pagrindinių žmogaus teisių apribojimų, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos kontekste (individualus galimos grėsmės vertinimas), teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde rėmėsi iš esmės žinomais bendrais istoriniais faktais – holokaustu, kuris buvo vykdomas Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos metais, t. y. įvykusiais po dešimties metų ir daugiau nuo pareiškėjo senelio išvykimo iš Lietuvos. Pareiškėjas nei bylos, nei prašymo nagrinėjimo metu jokių įrodymų, susijusių su pareiškėjo seneliui kilusia realia grėsme gyvybei, nepateikė. Teismas pastebėjo, kad be įrodymų, patvirtinančių apie iš Lietuvos išvykusių asmenų realų suvokimą apie grėsmę jų gyvybei, vien bendras istorinių, faktinių aplinkybių nurodymas nepatvirtina, kad pareiškėjas atitinka sąlygas Lietuvos pilietybei gauti Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies prasme. Taip pat pažymėtina, kad, kaip matyti iš oficialių duomenų, pateiktų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro internetiniame puslapyje, pirmasis žydų genocido laikotarpis Lietuvoje – 1941 m. birželio pabaiga – 1941 m. lapkritis; antrasis laikotarpis – 1941 m. gruodis – 1943 m. kovas; trečiasis laikotarpis – 1943 m. balandis – 1944 m. liepa. Taigi sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad aplinkybės, susijusios su žydų genocidu, galėtų būti laikomos išskirtinėmis aplinkybėmis, galėjusiomis būti pagrįsta priežastimi išvykti iš Lietuvos, tačiau, nagrinėjamo ginčo kontekste, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo senelis iš Lietuvos išvyko 1929 m., nurodyti bendro pobūdžio istoriniai faktai negali būti vertinami kaip patvirtinantys pareiškėjo seneliui 1926-1929 metais kilusią realią grėsmę gyvybei, privertusią jį pasitraukti iš Lietuvos teritorijos.

Teismas nusprendė, kad pareiškėjo senelio išvykimas iš Lietuvos teritorijos pagrįstai neprilygintinas pasitraukimui iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto prasme, todėl tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą ir panaikinti Įsakymą nėra teisinio pagrindo. Reikalavimas įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Įsakymą, kuriuo nuspręsta neatkurti pilietybės pareiškėjui, todėl, nepripažinus Įsakymo neteisėtumo, reikalavimas dėl įpareigojimo taip pat negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas G. J. B. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, panaikinantį atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Įsakymą, kuriuo nuspręsta pareiškėjui neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, bei įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui šią pilietybę.

Pareiškėjas nurodo, kad pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog jo senelis G. (Urugvajuje – G.) K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (1926 m. G. K. išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas kelionei į Urugvajų). Pareiškėjas pažymėjo, kad atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodytas sąlygas, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkuriama asmeniui, turinčiam kitos valstybės pilietybę, nes yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę ir iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusio iš Lietuvos, palikuonis. Remdamasis Migracijos departamento vertinimu, kad pareiškėjo senelio pasitraukimas iš Lietuvos negali būti vertinamas kaip išvykimas, susijęs su išskirtinėmis aplinkybėmis, atsakovas atsisakė pareiškėjui atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas mano, kad šis sprendimas (Įsakymas) buvo neteisėtas ir naikintinas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais visų žydų teisės ir laisvės buvo suvaržytos, todėl nebūtina išvardyti visų suvaržytų asmenų pavardes ar įrodinėti, kaip būtent pareiškėjo senelio teisės ir laisvės buvo suvaržytos. Nors Holokaustas buvo pats intensyviausias žydų persekiojimo periodas Lietuvoje, visuotinai žinoma, kad žydų teisės buvo suvaržytos ir kitais laikotarpiais, pavyzdžiui, nustatyta sėslumo riba žydams Carinės Rusijos okupacijos metu, žydų trėmimai Pirmajame pasauliniame kare, žydų turto nusavinimas aneksavus Klaipėdos kraštą. Pareiškėjas nurodė, kad iš esmės remiasi tais pačiais motyvais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, tačiau pastarasis teismas jas įvertino netinkamai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde atkartoja argumentus, pateiktus skunde pirmosios instancijos teismui. Atitinkamai atsakovas savo prašymą grindžia argumentais, išsakytais atsiliepime į skundą. Atsakovas laikosi pozicijos, kad vien bendro pobūdžio istorinių faktų nurodymas ir jų laikymas papildomų įrodymų pateikimo nereikalaujančiu pagrindu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę taikant išimtis dėl dvigubos pilietybės neatitiktų nei teismų praktikos, nei oficialios konstitucinės doktrinos.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu taip pat nesutinka.

Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose pateiktų sąlygų, kai asmeniui, turinčiam kitos valstybės pilietybę, gali būti atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies tikslu, Migracijos departamentas mano, kad pilietybę atkurti galima tik tiems asmenims, kurie turėjo pasitraukti iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. dėl išskirtinių istorinių, politinių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad 1990 m. kovo 11 d. data sutampa su Sovietų Sąjungos 1940 m. birželio 15 d. įvykdytos Lietuvos valstybės okupacijos pabaiga, Migracijos departamentas laiko, kad Pilietybės įstatyme minimos „išimtinės sąlygos“ yra siejamos su šios okupacijos laikotarpiu. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1976/2013, 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-349/2014). Priešingas aktualių Pilietybės įstatymo nuostatų vertinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose pateiktam išaiškinimui, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Vadinasi, pareiškėjo senelio išvykimas iš Lietuvos pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis negali būti vertinamas kaip išvykimas dėl išskirtinių istorinių, politinių aplinkybių ar okupacinio režimo grėsmės, kadangi pareiškėjas neįrodė, kad jo senelis išvyko dėl konkrečiai jam Lietuvoje kilusios grėsmės ir pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015-11-19 įsakymo Nr. 1V-920, kuriuo netenkintas G. J. B. K. prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino ir jį atmetė. Teismas sprendime konstatavo, kad G. J. B. K. senelio išvykimas iš Lietuvos teritorijos neprilygintinas pasitraukimui iš Lietuvos Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, todėl tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą ir panaikinti Įsakymą nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas naikintinas kaip pažeidžiantis materialinės teisės normas.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1196 redakcija) 9 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje - Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje - jie nuolat gyvena. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Minėto įstatymo 7 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Šio straipsnio 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų, t. y. yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę. Vadovaujantis anksčiau nurodyto įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., laikomas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjo seneliai iš Lietuvos išvyko 1929 metais. Kaip svarbiausia išvykimo/pasitraukimo iš Lietuvos aplinkybė įvardijama tai, kad žydams, nepasitraukusiems iš Lietuvos, tarpukario Lietuvoje grėsė mirtis. Tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas, visiškai pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo senelių išvykimo iš Lietuvos metu jokia reali grėsmė jų gyvybei Lietuvoje nebuvo kilusi. Iš esmės pareiškėjas senelių išvykimą iš Lietuvos sieja su visuotinai žinomais istoriniais faktais, t. y. Antrojo pasaulinio karo metu vykdytu žydų persekiojimu (holokaustu). Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. J. B. K. seneliai iš Lietuvos išvyko prieš dešimt ir daugiau metų iki žydų genocido laikotarpio ir negali būti vertinami kaip patvirtinantys pareiškėjo seneliams 1926–1929 metais kilusią realią grėsmę gyvybei, privertusią juos pasitraukti iš Lietuvos teritorijos.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Be to, pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais motyvais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, t. y. jame nėra pateikta jokių naujų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, taip pat apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti pagrindai, kuriems esant pareiškėjas galėtų įgyvendinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Analogiškos pozicijos aiškindamas ginčo išsprendimui aktualios normos turinį (7 straipsnio 1 dalies 3 punktą) savo jurisprudencijoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1967/2013 yra pažymėjęs, kad sąvoką „pasitraukimas“ reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. J. B. K. (G. J. B. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas