2022-04-27 Nr. AB-10436-3-62-3-03270-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2128-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03270-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. F. F. F. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. F. F. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. F. F. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 21S34362 (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 6K-1928 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to jam kilmės (duomenys neskelbtini) gresia pavojus gyvybei. Pareiškėjas nurodė, kad ekonominis gyvenimas yra sunkus. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, pagal kurią (duomenys neskelbtini) kyla reali grėsmė gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Šiuo atveju Komisija neužtikrino pareiškėjo teisės būti išklausytam, nors jis teikė prašymą, kad būtų užtikrintas tiesioginis jo išklausymas, neįsigilino ir tinkamai neįvertino motyvų dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti, neištaisė atsakovo priimto Sprendimo trūkumų. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

3. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentai:

3.1. Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjas savo prašymą grindė ekonomine situacija (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini), tačiau taip pat patvirtino, jog dėl tautybės ar praktikuojamos religijos kilmės šalyje problemų ar grėsmės nėra kilę. Pareiškėjas turėjo darbą, diskriminacijos kaip (duomenys neskelbtini) nebuvo, tiesiog darbas nebuvo pakankamai gerai apmokamas, kad jis galėtų normaliai gyventi savo kilmės valstybėje. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas dėl jam kylančių grėsmių nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, o išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“.

3.2. Vadovaujantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateikiamais naujausiais duomenimis, įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Migracijos departamentas neturėjo duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų iš esmės pasikeitusi, pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl buvo padaryta išvada, jog jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

3.3. Migracijos departamentas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis, atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo nesutikimas su priimtais sprendimais nesudaro pagrindo juos panaikinti.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 21S34362 3 punktą (sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų). Atitinkamai pakeista ir Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Konvencija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) ir kitais teisės aktais, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

6. Teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuri pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) nustatytus kriterijus priskiriama prie padidėjusios rizikos asmenų, galinčių patirti smurtą, tačiau vertinant pareiškėjo individualią situaciją byloje tokių duomenų nesurinkta. Pareiškėjas nei Migracijos departamente apklausos metu, nei teismo posėdžio metu nenurodė konkretaus įvykio, konkrečios situacijos, dėl kurių būtų kilęs pavojus, reali grėsmė dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei. Pareiškėjas tiek pirminės apklausos, tiek ir 2021 m. spalio 20 d. apklausos metu nurodė, jog jo ekonominės sąlygos yra sunkios, jis nori turėti daugiau laisvių, dėl to atvyko į Lietuvos Respubliką. Jokių konkrečių problemų dėl to, kad priklauso (duomenys neskelbtini), pareiškėjui nekilo. Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, jog kilmės valstybėje realios grėsmės jo gyvybei nebuvo. Pareiškėjo pasakojimas iš esmės grindžiamas aplinkybėmis, kurios nepatvirtina jokios realios grėsmės jam ir sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko dėl ekonominių priežasčių. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti jo visi nurodyti argumentai. Atsakovas apklausos metu siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Pareiškėjas pasakojime neišdėstė konkrečių aplinkybių dėl grėsmės ir pavojaus, pripažino, jog su jokiomis problemomis dėl jo išpažįstamos religijos asmeniškai nesusidūrė.

7. Teismo vertinimu, 2021 m. EPPB gairės, kuriomis vadovavosi Migracijos departamentas dėl aktualios situacijos išnagrinėjimo pareiškėjo kilmės šalyje, yra patikimas ir aktualus šaltinis, priimant sprendimus. Vadovaujantis EPPB 2021 m. gairėmis, įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pažymėtina, jog pareiškėjas nėra priskiriamas prie pažeidžiamų asmenų, yra darbingo amžiaus vyras, gimęs ir daug laiko praleidęs (duomenys neskelbtini), todėl yra susipažinęs su vietiniais papročiais ir kultūra, turi asmens dokumentus. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, nėra duomenų pagrįstai grėsmei dėl jo persekiojimo ar nesaugumo konstatuoti jo kilmės šalyje. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią, su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, ir atsižvelgdamas į tai, priėmė teisėtą Sprendimą, pagrįstai nurodydamas, jog tyrimo metu nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, ir konstatuodamas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, jog jam kyla kokio nors pobūdžio individuali grėsmė kilmės valstybėje.

8. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai – kalėjimas arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjo atveju atsakovas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją jo kilmės valstybėje, o pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais ar (ir) įrodymais priešingai neįrodė.

9. Pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas, ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

10. Iš Sprendimo matyti, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai dėl aptartų argumentų buvo atmestas, įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai kirtęs valstybės sieną, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų). Be to, nei iki Sprendimo priėmimo, nei po jo iki bylos išnagrinėjimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

11. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju negali sutikti su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl nurodytam tikslui pasiekti (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai bei kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas pažymėjo kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl, atsižvelgiant į tai, Sprendimo dalis keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi. Pareiškėjas bylą apeliacinės instancijos teisme prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

13. Apeliaciniame skunde nurodo:

13.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus. Atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Aptartos aplinkybės yra reikšmingos, pagrindžiančios pareiškėjo skundą.

13.2. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pagal tikėjimą, todėl pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką jam kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal EPPB nustatytus reikalavimus (duomenys neskelbtini) yra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei. Pareiškėjas dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuriai gresia patirti smurtą iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) teritorijoje vykdė žiaurius nusikaltimus prieš (duomenys neskelbtini), juos žudė, kankino, vertė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) persekioja ir kitos (duomenys neskelbtini) veikiančios grupuotės, o (duomenys neskelbtini) Vyriausybės pajėgos neapsaugo (duomenys neskelbtini) nuo patiriamo priekabiavimo. Šiuo metu (duomenys neskelbtini), ypač moterų ir vaikų padėtis (duomenys neskelbtini) iš esmės nėra pasikeitusi, nes nėra priimti įstatymai reikalingi reabilituoti ir integruoti smurtą patyrusias (duomenys neskelbtini) moteris. (duomenys neskelbtini) toliau susiduria su dideliais sunkumais, nes dabartinė (duomenys neskelbtini) Vyriausybė nevykdo įsipareigojimų, todėl (duomenys neskelbtini) neturi pagrindinių piliečio teisių. Atsakovas šią informaciją ignoravo ir į ją neatsižvelgė. Sprendime pateikta informacija visiškai sutampa su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais ir patvirtina, kad pareiškėjai dėl (duomenys neskelbtini) yra nesaugu. Atsakovas šios grėsmės nepaneigė.

13.3. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime pažymima:

14.1. Pareiškėjas savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, t. y. nors pareiškėjas ir nurodo, kad Migracijos departamentas tariamai pažeidė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas tariamai neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Tokie skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti tiek iš Sprendimo tiek iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.

14.2. Prieglobsčio prašymo pagrįstumą lemia ne tik pasakojimo turiniui keliami reikalavimai, bet ir jo neprieštaravimas kilmės valstybės informacijai bei atitikimas tarptautinės apsaugos statusui gauti kriterijų elementams, o nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją. Tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (kartu), nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažino, kad jo išvykimo iš kilmės valstybės bei atvykimą į Europą nulėmė bendra (duomenys neskelbtini) situacija kilmės valstybėje. Tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

14.3. Tyrimo metu nenustatyta, o ir pareiškėjas nenurodė, kokiu būdu jį asmeniškai diskriminavo dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini) ir, ar susidūrė su veiksmais, kurie būtų prilyginti persekiojimui. Pareiškėjas nenurodė, kad jo atžvilgiu būtų įvykdytas bent vienas EPPB ataskaitoje minimas pažeidimas. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini), tačiau taip pat iš esmės patvirtino, kad dėl tautybės ar praktikuojamos religijos jam kilmės šalyje problemų ar grėsmės nėra kilę, jis turėjo darbą, diskriminacijos jam kaip (duomenys neskelbtini) nebuvo, tiesiog darbas nebuvo pakankamai gerai apmokamas, kad jis galėtų normaliai gyventi savo šalyje.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nenustatyta individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo dėl to, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdamas į pareiškėjo pasakojimą, Migracijos departamentas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju.

Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo, tačiau nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nenustatė, o pareiškėjas nenurodė persekiojimo vykdytojus ar tai, kad valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Tyrimo metu nenustatyta, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjo kaip (duomenys neskelbtini) nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos, bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis.

Atsižvelgus į tai, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

14.4. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Nustačius, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų vertinimo kontekste, turi būti vertinama, ar prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, sąlygojančiai tarptautinės apsaugos poreikį. Šiuo atveju, įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją buvo konstatuota, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nesąlygoja tarptautinės apsaugos poreikio bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, konstatuota, kad neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

14.5. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Kilmės valstybės informacija savaime nėra vienintelis kriterijus, apsprendžiantis tarptautinės apsaugos poreikį, nes prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimo objektas – individuali prašytojo situacija ir jo konkrečios aplinkybės. Tiek Migracijos departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas nenustatė tarptautinės apsaugos pareiškėjui poreikio ir vertino, kad prieiti prie išvados, kad pareiškėjas atitinka Įstatyme įtvirtintas sąlygas suteikti jam pabėgėlio statusą ar taikyti papildomą apsaugą, nėra teisinių pagrindų.

14.6. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

16. Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją. Tyrimas yra atliktas paviršutiniškai, Sprendime nėra pakankamai duomenų, atsakovas vadovavosi selektyviai atrinkta informacija, kuri nebuvo surinkta iš įvairių šaltinių.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A822-1321/2013).

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

21. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

22. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3615- 789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3776- 415/2021).

24. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

25. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą bei įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) bei konkrečioje vietovėje (duomenys neskelbtini) tyrimą, atsižvelgė į pareiškėjui galinčias kilti grėsmes. Migracijos departamentas surinko informaciją apie pareiškėjo gyvenamąją vietovę – (duomenys neskelbtini) miestą ir (duomenys neskelbtini) kaimą. (duomenys neskelbtini).

Remiantis EPPB 2021 m. paskelbtomis gairėmis, (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra aukštesnis, tačiau „vien buvimo“ šioje teritorijoje nebepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Pareiškėjas teigė, jog išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvos Respubliką nulėmė ekonominė situacija (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, jog siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje šalyje yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės valstybės priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių: rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tyrimo metu nebuvo nustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog jis dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo negali pasilikti kilmės valstybėje, nes kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Pirmosios instancijos teismas vertindamas tai, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) teisingai nurodė, kad įvertinus pareiškėjo individualią situaciją nėra duomenų, jog pareiškėjas priskirtinas prie padidintos rizikos asmenų, pareiškėjas taip pat nėra pažeidžiamas asmuo.

Pareiškėjas nei apklausoje, nei pirmosios instancijos teismo posėdyje nenurodė konkretaus įvykio, dėl kurio jam būtų kilęs pavojus ir reali grėsmė dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei. Migracijos departamentas vertindamas pareiškėjo galimybes saugiai gyventi kilmės valstybėje atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nenurodė realių grėsmių. Šiuo atveju Migracijos departamentas atliko teisės aktų reikalavimus atitinkantį tyrimą ir nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

28. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, rėmėsi visapusiška informacija: EPPB 2021 m. ataskaita, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nors (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Remiantis pareiškėjo pateikta informacija, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas yra iš (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties Migracijos departamentas rėmėsi aktualia informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog atliktas tyrimas yra paviršutiniškas, surinkta per mažai duomenų apie pareiškėjo gyvenamąją vietovę, atsakovas nesurinko būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamentas atlikdamas tyrimą laikėsi teisės aktų reikalavimų ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas rėmėsi selektyviai atrinkta, neatitinkančia reikalavimo įrodymus rinkti iš įvairių šaltinių, informacija, iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas vertino aktualią EPPB 2021 m. ataskaitą, o pareiškėjas 2021 m. išvyko iš kilmės šalies ir 2021 m. spalio 12 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, įvertino pareiškėjo individualią padėtį. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijami Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. F. F. F. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius