2025-06-04 Nr. AB-9800-3-62-3-02214-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-90-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02214-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos:20.2.3.1; 20.2.3.2; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. T. skundą atsakovams Lietuvos kalėjimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Fomisas“) dėl sprendimų panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 2S-1687 (toliau – ir 2023 m. liepos 27 d. Sprendimas), kuriuo atmestas skundas dėl pareiškėjui taikytos nuobaudos; 2) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo (toliau – Kauno kalėjimas) viršininko 2023 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. NSN-19-135 „Dėl nuteistojo G. T. nubaudimo“ (toliau – ir Kauno kalėjimo sprendimas); 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 1 302,30 Eur turtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2023 m. sausio 10 d. uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Fomisas“ (toliau – ir Bendrovė) sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. BS-11 su Kauno kalėjimu, kurios pagrindu 2023 m. vasario 14 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 49 su laisvės atėmimo bausmę atliekančiu pareiškėju, pagal kurią pareiškėjas buvo įdarbintas šaltkalviu Bendrovės gamybinėse patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini).

3. Kauno kalėjimo viršininkas sprendimu pareiškėjui skyrė nuobaudą – vienos bazinės socialinės išmokos dydžio įmoką į fondą už tai, kad jis 2023 m. birželio 10 d. apie 6.05 val. išėjęs iš Kauno kalėjimo (veiklos adresu (duomenys neskelbtini).), apie 6.08 val. priėjo prie automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)., stovėjusio Kukučių / Chemijos g. sankirtoje, atsidarė vairuotojo dureles bei atsisėdo į automobilį. Apie 6.10 val. automobiliu, sėdėdamas vairuotojo vietoje, išvažiavo iš stovėjimo vietos, pasukdamas Chemijos g. link Ateities pl. Ginčijamame Kauno kalėjimo sprendime nurodyta, kad tokiu savo elgesiu pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 38 straipsnio 1 dalies ir 50 straipsnio 1 dalies l ir 11 punktų reikalavimus.

4. Kauno kalėjimo sprendimą pareiškėjas apskundė Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriui. Lietuvos kalėjimų tarnybos Veiklos analizės ir kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė, atliekanti skyriaus vedėjo funkcijas, 2023 m. liepos 27 d. Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pareiškėjo įsitikinimu, jis nubaustas dėl tariamo draudžiamo daikto turėjimo bausmės atlikimo vietoje. Tačiau Kauno kalėjimo sprendime nurodytos teisės normos neturi nieko bendro su susiklosčiusia situacija, nes minėtos teisės normos reguliuoja daiktų turėjimą bausmės atlikimo vietoje. Šiuo atveju klausimas yra susijęs su laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens vykimo į darbo vietą už laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietos tvarka. Pareiškėjas 2023 m. birželio 10 d. automobiliu, kurį suteikė darbdavys UAB „Fomisas“, vyko į darbo vietą, esančią adresu (duomenys neskelbtini).. Pareiškėjas pabrėžė, kad nei BVK, nei joks kitas teisės aktas nenumato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo netenka laisvėje įgytos teisės vairuoti transporto priemones.

6. Pareiškėjas teigė, kad nuteistųjų vykimo į darbą už bausmės atlikimo vietos ribų nereglamentuoja jokie teisės aktai. Tačiau Lietuvos kalėjimų tarnyba į šiuos argumentus neatsižvelgė, 2023 m. liepos 27 d. Sprendime nurodė, kad ji turi diskrecijos teisę priimti sprendimą dėl automobilių naudojimo pusiau atviro tipo laisvės atėmimo vietoje atliekantiems nuteistiesiems, taip pat nurodė, kad Kauno kalėjimo 2023 m. birželio 19 d. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kalėjimų tarnybos sprendime nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Laisvės atėmimo vietų įstaigos taisykles, tačiau nenurodyta, kokios būtent šių taisyklių normos buvo pažeistos, todėl pareiškėjui iš esmės nesudaromos sąlygos pateikti savo argumentus dėl tokio Lietuvos kalėjimų tarnybos vertinimo. Kalėjimų tarnybos Sprendime nurodyta, kad Kauno kalėjimas prilygino šį pažeidimą numatytam BVK 38 straipsnio 1 dalyje. Tačiau pažeidimo sudėtis arba yra arba ne, taigi ir atsakomybės asmenims jokiu būdu negalima taikyti jų veiksmus prilyginant kokiam nors kitam pažeidimui.

7. Pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos jis neteko galimybės dirbti UAB „Fomisas“. Pareiškėjas 2023 m. vasario–birželio mėnesiais iš viso UAB „Fomisas“ dirbo 95 dienas ir už tai gavo 2 749,31 Eur pajamų (po apmokestinimo). Taigi, pareiškėjas už vieną darbo dieną Bendrovėje vidutiniškai gaudavo 28,94 Eur pajamų (atskaičius mokesčius). Nuo 2023 m. birželio 20 d. (nuo šios dienos pareiškėjas faktiškai neteko galimybės dirbti UAB „Fomisas“) iki skundo pateikimo teismui dienos, t. y. 2023 m. rugpjūčio 21 d., pareiškėjas neturėjo galimybės dirbti ir gauti atlygį už darbą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas už vieną darbo dieną vidutiniškai gaudavo 28,94 Eur pajamų, jo patirta turtinė žala už minėtą laikotarpį siekia 1 1302,30 Eur (45 d. x 28,94 Eur).

8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad galimybė dirbti UAB „Fomisas“ pareiškėjui leido sparčiau dengti įsiskolinimą antstolio vedamoje išieškojimo byloje bei prisidėti prie mažamečių vaikų išlaikymo. Be teisinio pagrindo pareiškėjui paskyrus nuobaudą, jis tokios galimybės neteko. Dėl tokios situacijos stipriai išgyvena ne tik pareiškėjas, tačiau ir jo visa šeima – gyvenimo partnerė, sesuo ir senyvo amžiaus serganti motina. Neteisėtas nuobaudos paskyrimas taip pat atėmė pareiškėjui galimybę resocializuotis bei prisidėti prie visuomenės gerovės. Taigi, neteisėtas nuobaudos paskyrimas pareiškėjui sukėlė itin skaudžias pasekmes ir iš esmės pakeitė jo gyvenimą. Pareiškėjo patirta neturtinė žala būtų jam atlyginta teisingai, jeigu jam būtų priteista 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

9. Atsakovas Lietuvos kalėjimų tarnyba, kuri atstovauja ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Lietuvos kalėjimų tarnyba paaiškino, kad nagrinėjo pareiškėjo kreipimusis dėl leidimo vykti į darbą automobiliu, o teisės aktuose nėra numatyta galimybė nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka pusiau atviro tipo vietose, vairuoti automobilį. Lietuvos kalėjimų tarnyba turi diskrecijos teisę priimti sprendimą dėl automobilių naudojimo pusiau atviro tipo laisvės atėmimo vietoje atliekantiems nuteistiesiems. Apie šį draudimą pareiškėjas buvo informuotas, tą patvirtina ir jo pasiaiškinimas.

11. Lietuvos kalėjimų tarnyba atkreipė dėmesį, kad nuteistiesiems, kuriems leidžiama išvykti už įstaigos ribų, yra taikomos tos pačios taisyklės ir draudimai, kaip ir įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis turėjo ir naudojosi daiktu, kuris nėra numatytas BVK, Kauno kalėjimas prilygino šį pažeidimą, numatytam BVK 38 straipsnio 1 dalyje. Skiriant nuobaudą Kauno kalėjimo pareigūnai laikėsi nustatyto teisinio reguliavimo, Kauno kalėjimo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir įvertinus visas padaryto pažeidimo aplinkybes. Nuobauda paskirta laikantis BVK 79 ir 80 straipsnių nuostatų, nepažeidžiant terminų ir kitų procesinių reikalavimų, nuobauda paskirta viršininko nutarimu, kuriame aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai, todėl vadovaujantis BVK 80 straipsniu, jos panaikinimui nėra pagrindo. Lietuvos kalėjimų tarnyba teigė, kad ir jos priimtas pareiškėjo ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas ir op ginčijamų sprendimų priėmimo turi teisę dirbti pataisos įstaigoje.

II. 12. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Kauno kalėjimo sprendimą ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. liepos 27 d. Sprendimą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos ,1 076,30 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pareiškėjui priteisė bylinėjimosi išlaidas – 1 378,99 Eur iš Lietuvos kalėjimų tarnybos ir 1 247,97 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

13. Teismas nustatė, kad:

13.1. Pareiškėjas 2023 m. vasario 14 d. darbo sutarties Nr. 49 pagrindu dirbo Bendrovėje šaltkalviu. Teismas analizavo faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo (ir jo advokato) kreipimaisis į Kauno kalėjimo administraciją ir Lietuvos kalėjimų tarnybą dėl leidimo naudotis automobiliu vykstant į darbo vietą ir iš jos.

13.2. Kauno kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus (toliau – ir SVS) vyriausiasis specialistas V. J. pateikė Kauno kalėjimo viršininkui 2023 m. birželio 13 d. tarnybinį pranešimą Nr. SV-19-17422„Dėl nuteistojo G. T. elgesio“ kuriame nurodė, kad 2023 m. birželio 9 d. apie 20.53 val. tarnybiniu telefonu nurodė Kauno kalėjimo SVS specialistui ir budinčiai pamainai patikrinti ir tarnybiniais vaizdo registratoriais užfiksuoti pareiškėjo, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę pusiau atviro tipo sąlygomis ir kuriam suteikta teisė išvykti be palydos į darbą pagal paskyroje numatytą laiką (šeštadienis), judėjimą iš Kauno kalėjimo į darbą adresu Daukanto g. 19, Kazlų Rūda.

13.3. Kauno kalėjimo SVS specialistas D. B. 2023 m. birželio 13 d. pateikė tarnybinį pranešimą Nr. SV-19-17415 „Dėl nuteistojo G. T. padaryto pažeidimo“, kuriame nurodė, kad organizuojant 2023 m. birželio 10 d. patikrinimą, nuvyko prie Kukučių / Chemijos g. sankirtoje stovinčio automobilio VW Passat, (duomenys neskelbtini). (toliau – ir automobilis), ir stebėjimui panaudojo du tarnybinius vaizdo registratorius (Nr. 1 ir Nr. 9), o pats pasitraukė nuošaliau nuo automobilio. 2023 m. birželio 10 d. apie 6.05 val. pareiškėjas išėjo iš Kauno kalėjimo adresu Technikos g. 34, Kaunas, apie 6.08 val. pareiškėjas priėjo prie aukščiau nurodyto automobilio, atsidarė vairuotojo dureles ir atsisėdo į automobilį. Apie 6.10 val. pareiškėjas automobiliu sėdėdamas vairuotojo vietoje išvažiavo iš Kukučių / Chemijos g. sankirtos ir išvažiavo iš stovėjimo vietos pasukdamas į Chemijos g. link Ateities pl.

13.4. Pareiškėjas 2023 m. birželio 14 d. pateikė pasiaiškinimą Nr. NPS-19-6241, kuriame nurodė, kad 2023 m. birželio 10 d. vairavo automobilį, nes į darbą reikėjo nuvykti viena valanda anksčiau. Vykti traukiniu nepavyko, nes traukinys pagal grafiką vyksta vėliau. Pasiaiškinime nurodė, kad buvo šeštadienis ir nebuvo nieko iš valdžios, kas galėtų jį nuvežti į darbą. Nurodė, kad pažeidimą padarė ne iš blogos valios.

13.5. Kauno kalėjimo komisija, patarianti kalėjimo viršininkui nuobaudų ar skatinimo priemonių skyrimo suimtiesiems ir nuteistiesiems bei kitais jų teisinės padėties pokyčių klausimais (toliau – ir Komisija), 2023 m. birželio 16 d. posėdyje apsvarsčiusi pateiktą dokumentinę medžiagą, nutarė siūlyti Kauno kalėjimo viršininkui skirti pareiškėjui nuobaudą vienos bazinės socialinės išmokos dydžio įmoką į fondą (Komisijos 2023 m. birželio 16 d. posėdžio protokolas Nr. RV-19-907).

13.6. Kauno kalėjimo viršininkas sprendimu nusprendė pareiškėjui skirti nuobaudą – vienos bazinės socialinės išmokos dydžio įmoką į fondą už tai, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 10 d. apie 6.05 val. išėjęs iš Kauno kalėjimo (veiklos adresu Technikos g. 34), Kaunas, apie 6.08 val. priėjo prie automobilio, stovėjusio Kukučių / Chemijos g. sankirtoje, atsidarė vairuotojo dureles ir atsisėdo į automobilį. Apie 6.10 val., automobiliu, sėdėdamas vairuotojo vietoje, išvažiavo iš Kukučių / Chemijos g. sankirtos ir išvažiavo iš stovėjimo vietos pasukdamas į Chemijos g. link Ateities pl. Tokiu savo elgesiu nuteistasis pažeidė BVK 38 straipsnio 1 dalies ir 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 11 punktų reikalavimus.

13.7. Kauno kalėjimo viršininkas 2023 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. NĮ-19-346 „Dėl teisės panaikinimo pareiškėjui išvykti be palydos iš bausmės atlikimo vietos“ nutarė pareiškėjui panaikinti teisę išvykti be palydos už Kauno kalėjimo teritorijos ribų.

13.8. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Kauno kalėjimo sprendimo, Lietuvos kalėjimų tarnyba 2023 m. liepos 27d. Sprendimu skundo netenkino.

14. Vertindamas ginčijamų sprendimų pagrįstumą, teismas vadovavosi BVK 50 ir 79 straipsniais bei pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas atliko 2023 m. birželio 19 d. Sprendime nurodytus veiksmus, t. y. pareiškėjas pripažįsta, jog 2023 m. birželio 23 d. vairavo automobilį (vyko darbdavio suteiktu automobiliu į darbą).

15. Teismas pažymėjo, kad sprendime skirti nuobaudą taip pat turi būti nurodytos konkrečios teisės normos, kurias pažeidžia nuteistasis. Kauno kalėjimo sprendime buvo nurodyta, jog pareiškėjas pažeidė BVK 38 straipsnio 1 dalies ir 50 straipsnio 1 dalies l ir 11 punktų reikalavimus. Teismas nurodė, kad BVK 50 straipsnio 1 dalis yra blanketinė (bendro pobūdžio) norma, todėl kiekvienu atveju, taikant nuteistajam drausminę atsakomybę, būtina nurodyti, kokių teisės aktų nustatytus konkrečius reikalavimus jis pažeidė. Teismas analizavo BVK 38 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad minėtame sprendime nurodyta, jog pareiškėjas pažeidė BVK 50 straipsnio 2 dalies 11 punktą (nuteistiesiems draudžiama su savimi turėti asmeninių daiktų, nenurodytų šio kodekso 25 straipsnio 1 dalyje, 38 straipsnio 1 dalyje ir 81 straipsnio 1 dalyje nurodytuose sąrašuose (skundžiamame Kauno kalėjimo sprendime nurodytas BVK 50 straipsnio 1 dalies 11 punktas, tačiau ši aplinkybė teismo vertinta kaip techninė klaida).

16. Vertinant Kauno kalėjimo sprendime nurodytus pareiškėjo veiksmus kartu su BVK 38 straipsnio 1 dalies bei 50 straipsnio 2 dalies 11 punkto turiniu, teismo įsitikinimu, buvo akivaizdu, kad jame nurodomos faktinės aplinkybės neatitinka pažeidimo kvalifikavimo. Šio sprendimo formuluotėje nurodomos faktinės aplinkybės apie tai, jog pareiškėjas įsėdo į automobilį ir sėdėdamas vairuotojo vietoje išvažiavo iš stovėjimo vietos, o pareiškėjo veikla kvalifikuojama pagal BVK 38 straipsnio 1 dalį (jame įtvirtinta nuteistųjų teisė bausmės atlikimo vietose turėti į teisingumo ministro nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašą įtrauktų daiktų) bei pagal 50 straipsnio 2 dalies 11 punktą, kuris draudžia nuteistiesiems su savimi turėti asmeninių daiktų, nenurodytų BVK 25 straipsnio 1 dalyje, 38 straipsnio 1 dalyje ir 81 straipsnio 1 dalyje nurodytuose sąrašuose.

17. Teismas konstatavo, kad iš Kauno kalėjimo sprendime nurodytų BVK nuostatų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas yra nubaustas už nuteistiesiems neleidžiamo turėti daikto turėjimą, tačiau iš šio sprendimo turinio nėra aišku, kaip nurodyti pareiškėjo veiksmai (automobilio vairavimas) siejami su paminėtomis BVK nuostatomis. Teismas nurodė, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2023 m. liepos 27 d. Sprendime nurodė, kad teisės aktuose nėra numatyta galimybė nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka pusiau atviro tipo vietose vairuoti automobilį, nuteistasis turėjo ir naudojosi daiktu, kuris nėra numatytas BVK ir Laisvės atėmimo vietų įstaigos taisyklių nuostatose, todėl Kauno kalėjimas pagrįstai prilygino šį pažeidimą numatytam BVK 38 straipsnio 1 dalyje. Teismo vertinimu, šie Kalėjimų tarnybos sprendime nurodyti teiginiai taip pat nepašalina prieštaravimų tarp nurodomų pareiškėjo veiksmų, už kuriuos skirta nuobauda, ir teisės normų, kurias, kaip teigiama pažeidė pareiškėjas.

18. Teismas pažymėjo, kad Kauno kalėjimo sprendime nurodyti pareiškėjo veiksmai buvo padaryti 2023 m. birželio 10 d. darbdavio suteiktu automobiliu vykstant į darbo vietą – UAB „Fomisas“ gamybines patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi BVK 69 straipsnio 1 dalyje numatyta teise be palydos išvykti iš bausmės atlikimo vietos į darbo vietą. Įvertinęs BVK 69 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad BVK nenustato, kokiu būdu ar kokia transporto priemone nuteistasis privalo vykti į darbo vietą už bausmės atlikimo vietos ribų ir grįžti iš darbo vietos. Todėl, teismo vertinimu, aptariamoje situacijoje susiklostę teisiniai santykiai nereglamentuojami BVK 38 straipsnio 1 dalies ir 50 straipsnio 2 dalies normomis, kadangi vykimas į darbą už bausmės atlikimo vietos ribų (šiuo atveju galimai netinkama transporto priemone ar netinkamu būdu) nėra tapatus asmeninio daikto turėjimui bausmės atlikimo vietoje.

19. Nors pareiškėjui buvo žinoma, kad Kauno kalėjimas netenkino jo prašymo leisti vykti į darbą automobiliu, tačiau, teismo vertinimu, skundžiamame Kauno kalėjimo sprendime nebuvo nurodyta, jog pareiškėjas pažeidė draudimą vairuoti automobilį vykstant į darbą, taip pat nenurodoma, kad pareiškėjas pažeidė kokius nors teisės aktus, reglamentuojančius vykimo be palydos iš bausmės atlikimo vietos į darbo vietą tvarką.

20. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad Kauno kalėjimo 2023 m. birželio 19 d. sprendimas, kuriame pareiškėjo veiklos kvalifikavimas nesutampa su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, todėl toks sprendimas yra neteisėtas ir naikinamas. Teismas taip pat nurodė, kad naikina ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. liepos 27 d. Sprendimą.

21. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos (turtinės ir neturtinės), kurią jis kildino iš neteisėtai paskirtos nuobaudos, atlyginimo, teismas nurodė, kad ginčijamu sprendimu, kuris naikintinas, Kauno kalėjimas paskirdamas pareiškėjui nuobaudą, nesielgė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo elgtis, tiksliai neįvykdė jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. atliko neteisėtus veiksmus.

22. Įvertinęs bylos duomenis ir BVK 69 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą (neturėti drausminių nuobaudų, kad nuteistajam būtų leista dirbti ne bausmės atlikimo vietoje), teismas pripažino, kad Kauno kalėjimo viršininkui paskyrus pareiškėjui drausminę nuobaudą, pareiškėjas nebeatitiko BVK 69 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, todėl neteko teisės išvykti be palydos už Kauno kalėjimo ribų ir atitinkamai neteko galimybės dirbti UAB „Fomisas“. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės siejo su šia aplinkybe, t. y. jog netekęs galimybės dirbti UAB „Fomisas“, jis neteko galimybės remti savo mažametę dukrą, resocializuotis, dėl to pareiškėjas stipriai išgyveno. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti priežastinį ryšį tarp Kauno kalėjimo sprendimu paskirtos nuobaudos ir pareiškėjui kilusios žalos.

23. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl nepagrįsto nuobaudos paskyrimo, dėl kurios neteko teisės išvykti be palydos ir dirbti už Kauno kalėjimo teritorijos ribų, galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei Kauno kalėjimo administracija nebūtų priėmusi nepagrįsto sutarimo, t. y. patyrė neturtinę žalą. Nors pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertino 4 000 Eur suma, tačiau teismas, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog konstatuotas pažeidimas turėjo ilgalaikių ar negrįžtamų pasekmių pareiškėjo sveikatai, santykiams su artimaisiais ar psichologinei būklei, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, jog žalos dydis įvertinamas 100 Eur, ir šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės.

24. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalą, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo praktiką negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių žalą patyrusio asmens veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti.

25. Vertindamas pareiškėjo reikalaujamos atlyginti turtinės žalos dydį ir apskaičiavimą, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomą darbo užmokestį ir dienų skaičių, kai jis dėl paskirtos nuobaudos negalėjo dirbti, teismas vertino laikotarpį nuo 2023 m. birželio 20 d. iki 2023 m. rugpjūčio 21 d. (skundo pateikimo teismui dienos).

26. Teismo įsitikinimu, buvo pagrįsta daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl nepagrįstai paskirtos nuobaudos ir dėl to panaikintos teisės nebeturėjo galimybės dirbti už Kauno kalėjimo teritorijos ribų, pareiškėjas neteko pajamų dėl negauto darbo užmokesčio, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų šioje byloje konstatuotų Kauno kalėjimo veiksmų.

27. Teismas nurodė, kad šiuo atveju, pareiškėjo nuostoliai yra lygūs darbo užmokesčiui, atskaičius mokesčius. Išanalizavęs byloje esančiu įrodymus, teismas apskaičiavo, kad nuo 2023 m. birželio 20 d. iki 2023 m. rugpjūčio 21 d. buvo 43 darbo dienos, todėl laikytina, kad pareiškėjas nedirbo ir negavo darbo užmokesčio už 43 darbo dienas. Teismas konstatavo, kad jeigu nebūtų buvę šioje byloje nustatytų neteisėtų veiksmų, kurie lėmė darbo praradimą, pareiškėjas per nurodytą laikotarpį būtų uždirbęs 1 317,52 Eur (30,64x43) (atskaičius mokesčius).

28. Tačiau teismas atsižvelgė, kad Kauno kalėjimo viršininkas 2023 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. NĮ-19-377 pareiškėją priėmė nuo 2023 m. liepos 3 d. vykdyti darbinę veiklą pagalbinio darbininko pareigose 4 valandas per dieną (20 valandų per savaitę) darbo krūviu ir skyrė pareiškėjui piniginę išmoką už darbinės veiklos rezultatus, taikant 0,39 minimalios mėnesinės algos dydžio koeficientą. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, kad nuo galimybės dirbti UAB „Fomisas“ praradimo iki 2023 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas gavo 241,22 Eur pajamų. Šią sumą atėmęs iš netekto darbo užmokesčio 1 317,52 Eur sumos, teismas apskaičiavo realią negautų pajamų sumą – 1 076,30 Eur, kurią priteisė pareiškėjui iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

III. 29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

30. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, apeliantas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar ne tiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Iš minėtų ir bei kitų byloje esančių įrodymų negalima konstatuoti, jog pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala dėl jo skunde nurodytų aplinkybių, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl pareiškėjui atsiradusių vidinių psichologinių sutrikimų, išgyvenimų ir patirtų dvasinių išgyvenimų, kaip apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Apeliantas pabrėžia, kad teismų praktikoje imperatyviai yra nurodyta, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis.

31. Apelianto vertinimu, teismo priimto sprendimo dalis dėl 100 Eur neturtinės žalos priteisimo laikytina nepagrįsta ir nemotyvuota, patirta neturtinė žala abstrakčiai ir deklaratyviai nurodyta, tačiau neįrodyta ir nedetalizuota. Šiuo atveju atsiradusiai žalai atlyginti adekvati satisfakcija būtų teisės pažeidimo pripažinimas.

32. Dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, t. y. turtinę žalą, apeliantas pažymi, kad pareiškėjas prašė atlyginti jo patirtus nuostolius ir priteisti jam iš atsakovo negautą darbo užmokestį dėl to, jog pareiškėjas neteko galimybės dirbti dėl jam neteisėtai paskirtos ir taikytos nuobaudos.

33. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pagal kasacinio teismo praktiką negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau galėjo būti, jei nebūtų neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Nagrinėjamu atveju teismo sprendime teikti argumentai, jog pareiškėjas būtų gavęs pajamas ( darbo užmokestį), vertintini kritiškai ir yra nemotyvuoti. Teismo argumentas, kad jeigu pareiškėjui nebūtų paskirta nuobauda, tai jis būtų gavęs darbo užmokestį, yra hipotetinio pobūdžio. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas buvo ir yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę specializuotose įstaigose, kuriose laikomasi įstatymais ir poįstatyminiais aktais nustatytos tvarkos.

34. Apeliantas tvirtina, kad pareiškėjas tuo atveju, jei nesilaikytų jam nustatytų draudimų ir nevykdytų teisės aktuose nustatytų pareigų, galėjo gauti bet kurią kitą nuobaudą, kuri būtų panaikinusi galimybę vykti į darbą ir gauti darbo užmokestį. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje aiškiai nurodoma, jog patirti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis. Priteistinomis negautomis pajamomis negali būti tokios pajamos, kurių gavimas būtų tik hipotetinis, grindžiamas prielaidomis.

35. Atsižvelgiant į tai, apeliantas mano, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimą pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

36. Pareiškėjas G. T. atsiliepime į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

37. Pareiškėjo vertinimu, apeliacinis skundas yra nenuoseklus ir iš jo turinio nėra galimybės suprasti, ko apeliantas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismui suformuluotas prašymas tik dėl pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetimo, nors apeliacinio skundo tekste nurodoma žala, t. y. nėra aiškios apeliacinio skundo ribos.

38. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o jam nuobaudą Kauno kalėjimo viršininkas paskyrė nepagrįstai ir neteisėtai, todėl pirmosios instancijos teismas tokį Kauno kalėjimo viršininko sprendimą panaikino. Apeliaciniame skunde nepateikiama nė vieno argumento, kuris leistų bent numanyti, kad apeliantas su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nesutinka. Todėl visiškai neaišku, ką turi omenyje apeliantas teigdamas, kad pareiškėjas galėjo gauti bet kurią kitą nuobaudą, jei jis daugiau jokių nuobaudų be tos, kuri buvo skirta nepagrįstai ir netiesėtai, negavo.

39. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime, atlikęs įrodymų tyrimą, labai aiškiai aprašė, kokiais skaičiavimais nustato pareiškėjo dėl neteisėtai taikytos nuobaudos prarastos galimybės dirbti UAB „Fomisas“ netekto darbo užmokesčio dydį, taip pat iš jo atima pareiškėjo įkalinimo įstaigoje per nuobaudos vykdymo laikotarpį už darbą gautas pajamas ir taip apskaičiuoja pareiškėjo negautas pajamas dėl neteisėtų Lietuvos kalėjimų tarnybos veiksmų. Pareiškėjo įsitikinimu, toks teismo vertinimas ir žalos pagrindimas yra objektyvus ir išsamus, o apeliantas jį kvestionuoja nepagrįstai.

40. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis skunde buvo nurodęs, jog dėl neteisėtos nuobaudos paskyrimo neteko galimybės prisidėti prie savo mažametės (2017 m. balandžio 9 d. gimusios) dukros išlaikymo bei resocializuotis darbo vietoje už įkalinimo įstaigos ribų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė labai simbolinį 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau apeliantas ginčija šią teismo sprendimo dalį, kas reiškia, jog apelianto nuomone, kalinamam asmeniui neteisėtai paskyrus nuobaudą, užkirtusią kelią jam 3 mėnesius prisidėti prie mažametės dukros išlaikymo ir resocializuotis darbovietėje už įkalinimo įstaigos ribų, taip siekiant sudaryti sąlygas ir normaliai gyventi visuomenėje po bausmės atlikimo, nėra pagrindo priteisti net 100 Eur. Pareiškėjas mano, kad toks požiūris stokoja humaniškumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos teisėtumo ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų neteisėtai paskyrus nuobaudą, atlyginimo priteisimo.

42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikinęs ginčijamus Kauno kalėjimo ir Lietuvos kalėjimų tarnybos sprendimus ir konstatavęs, kad pareiškėjui nuobauda buvo paskirta nepagrįstai, teismas pripažino, jog atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti ir tokie jo veiksmai tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjo dvasinei skriaudai kompensuoti teismas priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o turtinei žalai atlyginti – 1 076,30 Eur sumą, kurią apskaičiavo atsižvelgęs į pareiškėjo negautas pajamas (darbo užmokesčio forma) ir į gautą darbo užmokestį įsidarbinus pagalbiniu darbininku (dirbant Kauno kalėjimo teritorijos ribose).

43. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kad pareiškėjas dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų patyrė tokio masto dvasinę skriaudą, kuri atlygintina pinigais, t. y. pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju būtų pakankama satisfakcija. Apeliantas teigia, kad teismo sprendimo argumentai, kuriais remiantis nuspręsta pareiškėjui priteisti turtinės žalos atlyginimą, yra hipotetiniai, kadangi pareiškėjui taikius bet kokią kitą nuobaudą, jis būtų netekęs teisės dirbti už laisvės atėmimo įstaigos ribų ir nebūtų gavęs darbo užmokesčio.

44. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad valstybei atstovaujanti Lietuvos kalėjimų tarnyba nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

46. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą kiek tai susiję su pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos būdu, pažymi, kad apeliantas neginčija konstatuoto pažeidimo dėl pareiškėjui skirtos nuobaudos nepagrįstumo, o tik nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinkta neturtinės žalos atlyginimo forma.

47. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

48. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos formą ir dydį, atsižvelgė į konstatuotą pažeidimą – nepagrįstai paskirtą nuobaudą – ir dėl to prarastą pareiškėjo teisę dirbti, o kartu, negavus darbo užmokesčio, ir prisidėti prie mažamečio vaiko ir kitų artimųjų išlaikymo, atlyginti žalą nukentėjusiems, resocializuotis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju byloje nustatytas pažeidimas negali būti laikomas mažareikšmiu, kadangi nepagrįstai paskirta nuobauda apribojo pareiškėjui, kaip nuteistajam, reikšmingą galimybę dirbti už laisvės atėmimo vietos ribų, gauti pajamas, skirtas vaiko išlaikymui ir pan., kas šiuo atveju pagrindžia, jog pareiškėjo neigiami išgyvenimai, nusivylimo jausmas galėjo būti pakankamai intensyvūs ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o apelianto argumentai nurodytu aspektu yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

50. Dėl apelianto pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui priteisė turtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenų visuma, nustatė visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą – būtinas civilinei deliktinei atsakomybei kilti (CK 6.245–6.249 str., 6.271 str.). Apeliantas, nors ir remiasi kasacinio teismo jurisprudencija, aiškinant CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau pats hipoptetiškai teigia, kad pareiškėjas galbūt būtų praradęs teisę dirbti už Kauno kalėjimo jam paskyrus kitą nuobaudą. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikia jokių konkrečių įrodymų, individualiai charakterizuojančių pareiškėją ir patvirtinančių, kad jis, kaip specifinį statusą turintis asmuo, yra (gali būti) linkęs pažeisti jam taikomas taisykles, nesilaikyti nustatytų pareigų, kas pagrįstai suponuotų atsakomybės taikymą.

51. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo esmė – siekis grąžinti nukentėjusį asmenį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę atsakovo žalingų veiksmų, o civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui. Nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, o kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr., pvz., 2018 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018 52 punktą; 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-701/2019 53 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

52. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui turtinę žalą, t. y. negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, nepažeidė CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sąvoką apibrėžiančių nuostatų bei teisingo žalos atlyginimo principo.

53. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

54. Atmetus valstybei atstovaujančios Lietuvos kalėjimų tarnybos apeliacinį skundą, galutinis teismo procesinis sprendimas yra palankus pareiškėjui, todėl pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

55. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą jis patyrė 629 Eur bylinėjimosi išlaidų.

56. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą yra realiai patirtos ir pagrįstos, bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto dydžio.

57. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo teismui pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį bei turinį, kilusio ginčo pobūdį, tai, kad ginčas nebuvo sudėtingas tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu, todėl nereikalavo didelių pareiškėjo atstovo (advokato) darbo laiko ir materialinių sąnaudų, atsižvelgusi į kitus Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, jog pareiškėjo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma (629 Eur) mažintina iki 300 Eur ir priteistina iš atsakovo atstovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui G. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius