2019-07-24 Nr. AB-14712-3-61-3-00650-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-656-625/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02141-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.17.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“, atstovaujamos bankroto administratoriaus „Valeksa“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“, atstovaujamos bankroto administratoriaus „Valeksa“, skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „VIPC Vilnius“, atstovaujama bankroto administratoriaus „Valeksa“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. 30-2501 dalį, kuria į nekilnojamo turto, kuriam 2017 metais taikomas 3 procentų nekilnojamo turto mokesčio tarifas, sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 17 punktą įtrauktas pareiškėjai priklausantis turtas, esantis adresu V. Mykolaičio-Putino g. 5, Vilniuje (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti Administracijos finansų ir strateginio planavimo departamento 2017 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A-51-3072/17(2.14.1.45-FN3), kuriuo atsisakyta iš Sąrašo išbraukti pareiškėjui priklausantį turtą, esantį adresu V. Mykolaičio-Putino g. 5, Vilnius (toliau – ir Sprendimas); 3) priteisti iš Administracijos pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas teigė, kad jam nuosavybės teise priklauso pastatas – kultūros rūmai, esantis adresu V. Mykolaičio-Putino g. 5, Vilnius, kuris yra padalintas į dvi negyvenamąsias patalpas – kavinės patalpas ir kultūros paskirties patalpas (toliau – ir Pastatas). Administracija Įsakymu į Sąrašą įtraukė ir Pastatą. Laikydamasi 2016 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-479 patvirtinto Nekilnojamo turto, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 15 punkte nurodytos tvarkos, Bendrovė kreipėsi į Administraciją, nurodydama nesutikimo su Įsakymu motyvus ir argumentus. Administracija Sprendimu atsisakė išbraukti Pastatą iš minėto Sąrašo. Pareiškėjas teigė, kad skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, juose nenurodyti jokie konkretūs Pastato įtraukimo į Sąrašą pagrindai, faktiniai duomenys. Administracija privalėjo aiškiai ir išsamiai motyvuoti savo Sprendimą neišbraukti Pastato iš Sąrašo, tačiau ji Sprendime apsiribojo teiginiu, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos nurodomus argumentus. Atkreipė dėmesį, kad nei viename iš skundžiamų sprendimų Administracija nenurodė ir nepagrindė konkrečių faktų ar požymių, kad pareiškėjai priklausantis Pastatas atitinka Tvarkos aprašo 3 punkte nurodytus kriterijus.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Administracija nuolat ribojo Pastato sutvarkymo procesus ir pareiškėjas neturėjo galimybės vykdyti Pastato sutvarkymo darbų. Pareiškėjo nuomone, Pastatas visgi visą laiką nuo jo įsigijimo yra prižiūrimas ir tvarkomas, užtikrinama Pastato ir aplinkos apsauga, todėl jis neatitinka Tvarkos aprašo 3 punkte nurodytų kriterijų. Net ir pripažinus, kad Pastatas atitinka Tvarkos aprašo 3 punkte nurodytus požymius, egzistuoja Tvarkos 4 punkte nurodytos aplinkybės, draudžiančios įtraukti Pastatą į Sąrašą. Nors Administracijos direktorės 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 30-3219 buvo pakeistas žemės sklypo naudojimo būdas iš visuomeninės paskirties į rekreacinę teritoriją, tačiau, kai pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) dėl valstybės žemės nuomos sutarties pagal pakeistą žemės sklypo naudojimo būdą sudarymo, buvo gautas atsakymas, kad žemės nuomos sutartis gali būti sudaryta ne ilgesniam nei vienerių metų terminui, draudžiant nuomininkui vykdyti Pastato, esančio žemės sklype, kapitalinį remontą ar rekonstrukciją. NŽT siūlomo susitarimo dėl žemės nuomos projektuose nurodomas ne ilgesnis nei vienerių metų terminas, kuris neleidžia pareiškėjui nei planuoti Pastato sutvarkymui reikalingų investicijų, nei gauti statybą leidžiantį dokumentą. Todėl toks draudimas kapitaliai remontuoti/rekonstruoti Pastatą yra nustatytas kompetentingos institucijos ir tokia situacija atitinka Tvarkos aprašo 4.1 papunktyje nurodytą atvejį, kuomet Pastatas, kuriam taikomas toks apribojimas, nėra įtraukiamas į Sąrašą, nes pačios Administracijos ir NŽT taikomas apribojimas, draudžiantis Pastato sutvarkymo darbus, tiesiogiai riboja pareiškėjo galimybes įgyvendinti teismų praktikoje nurodytas sąlygas Pastatui sutvarkyti.

4. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui neabejotinai žinomos aplinkybės, jog Pastatui 2014 m. buvo taikomas padidintas 2,5 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, 2015 m. – padidintas 2,5 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, 2016 m. – padidintas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, nes buvo nustatyta, kad Pastatas buvo apleistas ir neprižiūrimas, kaip to reikalauja teisės aktai, šios aplinkybės yra užfiksuotos faktinių duomenų patikrinimo aktais. Pareiškėjas Administracijos sprendimų, kuriais Pastatas nuo 2013 m. iki 2016 m. buvo apmokestintas maksimaliu nekilnojamo turto mokesčiu, teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo, vadinasi sutiko, kad netinkamai prižiūri Pastatą, kuris pagrįstai įtrauktas į Sąrašą, todėl nesuprantama pareiškėjo pozicija šioje byloje ginčijant Administracijos sprendimus, priimtus dėl 2017 m. apmokestinimo, kai pats pareiškėjas nesiėmė jokių konkrečių veiksmų pagerinti pastato būklę.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad net ir po raginimų imtis priemonių Pastato konstrukcijų būklei pagerinti, pareiškėjas neatliko jokių konkrečių veiksmų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 47 straipsniu, statinių savininkai ir naudotojai privalo laikytis normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus, suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolimesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Apie atliktą patikrinimą pareiškėjas taip pat buvo informuotas ir įpareigotas iki 2017 m. birželio 1 d. pateikti įpareigojimų įvykdymą patvirtinančių dokumentų kopijas. Teigė, jog nėra nuginčyta aplinkybė, kad Pastatas yra apleistas ar neprižiūrimas, pareiškėja pareigų tinkamai prižiūrėti turtą nevykdo daug ankščiau, nei buvo priimtas ginčijami sprendimai, taip pat pareiškėjas nevykdo ir daugkartinių Administracijos padalinio, atsakingo už statinių naudojimo priežiūrą, teisėtų reikalavimų tinkamai prižiūrėti statinį. Administracijos teigimu, skunde nurodytas Administracijos raštas NŽT taip pat neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti statinio naudotojo pareigas ir tinkamai prižiūrėti nekilnojamąjį turtą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“, atstovaujamos bankroto administratoriaus „Valeksa“, skundą atmetė.

8. Teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2004 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybes teise valdo Pastatą, kurį sudaro kavinės patalpos, esančios adresu V. Mykolaičio-Putino g. 5, Vilnius, unikalus numeris 4400-0944-1490:4348, ir kultūros paskirties patalpos, esančios adresu V. Mykolaičio-Putino g. 5, Vilnius, unikalus numeris 4400-0944-1469:4347. Pareiškėjo Pastatas yra ant žemės sklypo, esančio adresu V. Mykolaičio-Putino g. 5, Vilnius, unikalus numeris 4400-0367-2202, kuris nuosavybės teise nuo 2001 m. spalio 11 d. priklauso Lietuvos Respublikai (toliau – ir Žemės sklypas).

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 1-479 „Dėl nekilnojamo turto mokesčio tarifų 2017 metams nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, kad 3 procentų nekilnojamo turto mokesčio tarifas taikomas faktiškai naudojamam nekilnojamam turtui, kurio baigtumas nesiekia 100 proc. (1.3.1 papunktis) ir (arba) nekilnojamam turtui, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas (1.3.2 papunktis). Pareiškėjas Administracijos 2016 m. lapkričio 18 d. pranešimu Nr. A51-86910/16(2.14.1.45-FN3) „Dėl nekilnojamo turto, esančio V.

Mykolaičio-Putino g. 5 (unikalus Nr. 4400-0944-1490:4348 ir Nr. 4400-0944-1469:4347) Vilniuje, mokesčio tarifo nustatymo“ buvo informuotas, kad jam nuosavybės teise priklausantis Pastatas atitinka vieną iš Tvarkos aprašo 3 punkte nustatytų kriterijų ir yra įtrauktas į Sąrašą objektų, kuriems taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Nurodyta, jog esant neaiškumams, pareiškėjas turi teisę ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie jai valdomų objektų įrašymą į Sąrašą išsiuntimo dienos pateikti dokumentus, įrodančius, kad Pastatas neatitinka Tvarkos aprašo 3.1 – 3.3 papunkčiuose išvardintų kriterijų arba, kad atitikimas kriterijams nulemtas vienos ar kelių Tarkos aprašo 4.1 – 4.3 papunkčiuose išvardytų aplinkybių.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Pastato įtraukimu į Sąrašą, kreipėsi į Administraciją su 2016 m. gruodžio 15 d. skundu, kurį išnagrinėjusi Administracija priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjo prašymą tenkinti, konstatuota, kad kartu su pareiškėjo prašymu nėra pateikta informacija, įrodanti, jog Pastatas neatitinka Tvarkos aprašo 3.1 papunkčio reikalavimų arba, kad atitikimas nulemtas vienos ar kelių Sprendime nurodytų aplinkybių.

9. Teismas taip pat nustatė, kad byloje ginčo, jog pareiškėjas 2004 m. atliko Pastato užkonservavimo ir remonto darbus, nėra, su tuo sutinka ir to neginčija Administracija. Nagrinėjamu atveju, keliamas ginčas dėl Pastato priežiūros ir būklės po 2004 m. iki skundžiamo Įsakymo priėmimo ir ar pagrįstai pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Pastatas buvo įtrauktas į Sąrašą.

10. Teismas, įvertinęs viešuosius duomenis ir byloje esančius rašytinius įrodymus, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamos bylos metu nėra pateikęs įrodymų, paneigiančių, jog jam nuosavybės teise priklausantis Pastatas neatitinka Tvarkos aprašo 3.1 – 3.2 nustatytų kriterijų, konstatavo, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Pastatas į objektų, kuriam taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, Sąrašą yra įtraukiamas nuo 2013 m.; Administracijai 2015 m. lapkričio 19 d. raštu įspėjus pareiškėją apie netinkamą Pastato būklę, atlikus 2016 m. liepos 20 d. patikrinimą nenustatyta, jog Pastato būklė būtų pagerėjusi; iki šiol nėra išspręsta Pastato gaisro pasekmių problema, o tai, kad Pastatas neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų patvirtina ne tik Administracijos pateikti įrodymai, bet ir pareiškėjo pateiktas ekspertizės aktas. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Pastatas atitinka Tvarkos aprašo 3.1 ir 3.2 papunkčiuose nustatytus kriterijus, taigi pagrįstai buvo įtrauktas į objektų, kuriems taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, Sąrašą.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nuo 2004 m., kai tik įsigijo Pastatą, žinojo, kokios paskirties yra Žemės sklypas, ant kurio stovi Pastatas, žinojo, kokia yra Pastato naudojimo paskirtis, kokie yra galimi Pastato pertvarkymo būdai. Todėl byloje pareiškėjo pateiktus duomenis, susijusius su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimo „Dėl pastato V. Mykolaičio-Putino g. 5, pirkimo“, kuriuo nuspręsta įpareigoti Administraciją pradėti derybas dėl Pastato pirkimo, išpirkto Pastato dalyse įkuriant Tautos namus, įgyvendinimu, teismas vertino kaip teisiškai nesusijusias su pareiškėjui Statybos įstatyme nustatytomis statinių naudotojų pareigomis prižiūrint Pastatą vykdymo. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateikto Administracijos 2011 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. A51-4945(3.3.4.3.-EM4) „Dėl kultūros rūmų V. Mykolaičio-Putino g. 5, rekonstravimo projektinių pasiūlymų“ negalima daryti išvados, jog jis įrodo, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama įgyvendinti Pastato sutvarkymo darbų, nes minėtame rašte Administracija nurodė tik tai, kad Pastatas turi būti išimtinai visuomeninės paskirties ir jame galimas tik aptarnavimo infrastruktūros planavimas, t. y. pasisakė tik išimtinai dėl Pastato paskirties.

12. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas su NŽT nėra sudaręs naujos valstybinės žemės nuomos sutarties, kurios sąlygos de facto apribotų jo teises remontuoti ir (ar) rekonstruoti Žemės sklype esantį Pastatą, sutiko su Administracijos pozicija, jog pareiškėjo atžvilgiu nėra priimto konkretaus sprendimo, kuris apribotų Pastato naudojimą ar valdymą nagrinėjamo ginčo laikotarpiu.

13. Dėl ginčijamų sprendimų atitikties VAĮ 8 straipsniui teismas vertino, kad juose yra nurodytas teisinis reglamentavimas, kokiu pagrindu jis buvo priimtas, individualią pareiškėjo situaciją, byloje konstatuotą faktą, kad pareiškėjas apie faktines aplinkybes, susijusias su Pastato būkle, žinojo anksčiau, nei priimtas Sprendimas, bei į tai, kad pareiškėjui buvo žinomos ne tik Įsakymo ar Sprendimo, bet ir ankstesnių sprendimų, kurie priimti tuo pačiu faktiniu ir teisiniu pagrindu, priėmimo faktinės aplinkybės, motyvai, teisinis pagrindimas, į tai, kad dėl kiekvieno pareiškėjo atžvilgiu priimto sprendimo, kuriuo jos nuosavybes teise priklausančiam Pastatui būdavo nustatytas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, jis turėjo teisę ir galimybę pateikti paaiškinimus bei įrodymus, paneigiančius Administracijos sprendimus (kartu ir skundžiamą Sprendimą) (Tvarkos aprašo 15 p.), todėl sprendė, kad Sprendimas buvo pakankamai motyvuotas, pareiškėjui nebuvo sudaryta kliūčių aktyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, todėl nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Teismas padarė išvadą, kad skundžiami Įsakymas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

III. 14. Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „VIPC Vilnius“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti pareiškėjo skundą.

15. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, kad pareiškėjo turtui nuo 2013 m. yra taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas ir nepagrįstai pareiškėjui nustatė procesinę pareigą įrodyti, kad Pastato būklė yra pagerėjusi. Be to, Sprendime nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo turto atžvilgiu nėra priimto konkretaus sprendimo, kuris apribotų turto naudojimą ar valdymą nagrinėjamo ginčo laikotarpiu. Tokias teismo išvadas pareiškėjas vertina kaip nepagrįstas ir nesusijusias su nagrinėjamo ginčo dalyku. Pažymi, kad byloje yra ginčijamas administracinis aktas dėl pareiškėjui priklausančio turto įtraukimo į Sąrašą, kuriam taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas 2017 metams. Tvarkos apraše, kurio pagrindu sudaromas Sąrašas, numatyta, kad turto, įtraukiamo į Sąrašą, būklė vertinama 2016 m. birželio 1 d. – rugpjūčio 1 d. laikotarpiu (Tvarkos aprašo 5–6 p.), o turtas, pašalinus jo naudojimo ar eksploatavimo trūkumus, išbraukiamas iš sąrašo (Tvarkos aprašo 15–18 p.)

16. Pareiškėjas pažymi, kad Administracija esant iš esmės tapačiai turto būklei, yra priėmusi sprendimus tiek dėl ginčo turto įtraukimo į atitinkamą sąrašą, tiek dėl jo išbraukimo, o bylą nagrinėjantis teismas turėtų išsamiai išnagrinėti ir įvertinti tokių priešingų administracinių aktų priėmimo priežastis ir teisėtumą. Nurodo, kad Savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 1-1587 patvirtintą Patalpų ir statinių, kuriems 2007 metais taikomas vieno procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašą buvo įtrauktas Pareiškėjui priklausantis turtas (sąrašo 1.2 p.), tačiau valstybės ir savivaldybės institucijoms deklaravus siekį Pastatą pritaikyti visuomenėms reikmėms ir suintensyvėjus deryboms, Savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 1-607, pareiškėjui priklausantis Pastatas buvo išbrauktas iš šio sąrašo.

17. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kad pareiškėjas 2016 m. ar ankstesniais mokestiniais laikotarpiais neskundė atsakovo sprendimų ar neteikė duomenų, paneigiančių įrašymo į sąrašą objektų, kuriems taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, pagrindą, nereiškia, kad pareiškėjas negali tokia teise pasinaudoti 2017 m. mokestiniu laikotarpiu, tuo labiau neapriboja pareiškėjo teisės skųsti atsakovo sprendimą. Tuo tarpu teismas byloje privalėjo nagrinėti ir remtis tik aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės Turto įrašymui į 2017 m. mokestinio laikotarpio Sąrašą.

18. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal Pareiškėjo skundą, prieš padarydamas išvadą, kad skundžiami Atsakovo sprendimai yra teisėti, pagrįsti ir tinkamai motyvuoti, privalėjo nustatyti ir įvardinti konkrečius ginčijamų sprendimų priėmimo pagrindus, tai yra nustatyti konkrečius Turto požymius ir charakteristikas, atitinkančias Tvarkos aprašo 3 p. įvardintus kriterijus. Pastato būklės požymiai, galėję lemti ginčijamų sprendimų priėmimą, gali būti siejami tik su 2004 metais įvykusio gaisro pasekmėmis, Pastato būklė visu laikotarpiu nuo 2004 m. lieka stabili, o savivaldybės taryba 2008 metais jau buvo pripažinusi, kad egzistuoja pagrindas (apribojimai) išbraukti Pastatą ir sąrašo objektų, kuriems taikomas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas.

19. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pats pripažįsta, kad ilgalaikės valstybinės žemės nuomos sutarties neturėjimas yra esminė kliūtis Pareiškėjui suprojektuoti ir atlikti Pastato rekonstrukcijos darbus. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui (Pareiškimo 18, 19,22 punktai) išsamiai pagrindė, kad iki 2015 m. rugsėjo 29 d. galiojęs žemės sklypo (kuriame yra Pastatas) naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorija – neleido Pareiškėjui sudaryti ilgalaikės valstybinės žemės nuomos sutarties. Tai patvirtina faktas, kad valstybinės žemės nuomos sutartis su Pareiškėju buvo pratęsinėjama ne ilgiau kaip 3 metams. Tuo tarpu ilgalaikės žemės nuomos teisės nebuvimas buvo esminė (paties Atsakovo pripažinimu) kliūtis Pastato rekonstrukcijai atlikti. Į bylą taip pat yra pateikti duomenys (pareiškimo 22, 23 punktai, 2017-08-23 teismo posėdyje pateikti įrodymai), kad po 2015-09-29 žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo, Atsakovas inicijavo, o Nacionalinė žemės tarnyba palaikė aktyvius veiksmus, ribojant bet kokius Pastato rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbus. Taigi teismas netinkamai įvertino ir netinkamai kvalifikavo Pareiškėjo turtui realiai ir faktiškai taikomus apribojimus, jų esmę ir sukeliamas pasekmes.

20. Pareiškėjas vertina, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai atmetė pareiškėjo motyvus dėl netinkamo skundžiamų sprendimų motyvavimo, nes tik atsakovui nustačius, atitinkamuose veiklos dokumentuose įvadinus ir informavus pareiškėją apie konkrečias priežastis (Turto būklės požymius ar charakteristikas), lemiančias Turto įtraukimą į Sąrašą, pareiškėjui atsiranda reali (o ne tik deklaratyvi) galimybė pateikti konkrečią savo poziciją dėl šių aplinkybių. Teismo pozicija, kad pareiškėjas dėl savo „individualios situacijos“ ar ankstesnių aplinkybių (įtraukimo į ankstesnių metų atitinkamus sąrašus) galėjo žinoti jo (Turto) atžvilgiu priimto sprendimo pagrindus ir motyvus ir pateikti paaiškinimus ar įrodymus, nepaneigia paties atsakovo pareigos tinkamai motyvuoti savo sprendimus. Skundžiami atsakovo sprendimai dėl Turto įtraukimo į 2017 m. Sąrašą yra savarankiški administraciniai aktai, jie turi būti grindžiami 2016 m. egzistuojančiomis, o ne ankstesnėmis aplinkybėmis. Pabrėžia, kad atsakovas, esant tapačioms aplinkybėms, jau yra priėmęs priešingus sprendimus to paties turto atžvilgiu, todėl šiuo atveju pareiškėjas tikrai negalėjo pats žinoti ir nuspręsti, kodėl 2016 metais priimamas būtent toks, o ne priešingas sprendimas, tuo labiau, kad nuo 2016 m. atsakovas inicijavo papildomų ribojimų pareiškėjo veiklai Pastate taikymą. Taip pat tik konkrečių skundžiamų sprendimų pagrindų ir motyvų nurodymas galėjo sudaryti realią galimybę pareiškėjui teikti juos paneigiančius paaiškinimus ar įrodymus

21. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad teismas išvadai pagrįsti rėmėsi ne tik ankstesniais mokestiniais laikotarpiais buvusiomis aplinkybėmis, tačiau ir pagal byloje esančius duomenis nustatė, jog aktualiu mokestiniu laikotarpiu taip pat buvo nustatytos aplinkybės dėl neprižiūrimo ir apleisto turto. Nors apeliantas bando paneigti ankstesnių mokestinių laikotarpių svarbą, tačiau tie duomenys įrodo pareiškėjo sistemingą pastato savininko pareigų nevykdymą prižiūrėti statinį. Atsakovo nuomone, teismas išsamiai ištyrė esmines bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus, ir jų visumos pagrindu padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl Įsakymo pagrįstumo. Teismas taip pat išsamiai pagrindė, kad pareiškėjas sistemingai nevykdo pastatų tinkamos priežiūros, dėl ko eilę metų yra apmokestinamas maksimaliu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu, todėl teiginiai, kad jam nežinoma, kokių teisės aktų reikalavimų (statinio priežiūros ir eksploatavimo srityje) nesilaikymu yra kaltinamas, vertintina kaip sistemingas teismo klaidinimas. Priešingai, byloje surinkti įrodomai, t. y. pastato kasmetiniai patikrinimo vietoje aktai su fiksuotais pažeidimais ir privalomaisiais nurodymais, neabejotinai pagrindžia, kad pareiškėjas buvo informuotas apie pažeidimų pobūdį ir esmę.

23. Atsakovas pabrėžtina, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia bendro pobūdžio teiginiais, kaip antai, jog pareiškėjas nuo 2004 metų savo jėgomis vykdė nuolatinę pastato priežiūrą ir, atsižvelgiant į galimybes bei poreikį, atliko tvarkymo (einamojo remonto) darbus, tačiau bylą nagrinėjusiam teismui nepateikė jokių konkrečių tai pagrindžiančių įrodymų. Priešingai, atsakovas į bylą yra pateikęs rašytinius įrodymus – pastato patikrinimo aktus su fiksuotais pažeidimais, susijusiais su pastato būklės netvarkymu, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių užfiksuotus pažeidimus. Pažymi, kad ginčijamas Įsakymas buvo priimtas, įsitikinus, jog statinio būklė nepagerėjusi, o statinio savininkas ir toliau tinkamai neprižiūri statinio, t. y. 2016 m. liepos 22 d. vietoje apžiūrėjus statinį ir surašius faktinių duomenų patikrinimo aktą. Pats pareiškėjas tiek atsakovui 2016 m. gruodžio 15 d. pateiktame rašte, tiek ir teismui pateikė įrodymus, jog tik 2004 metais atliko avarinės būklės likvidavimo ir konservavimo darbus. Daugiau įrodymų apie atliktus darbus, statinio avarinei būklei šalinti, nepateikė. Pastato (konstrukcijų, sienų) būklė yra blogėjanti, kas įrodo, jog nuo 2004 m. pareiškėjas neatliko jokių konkrečių veiksmų gerinant statinio būklę. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nesilaiko Statybos įstatymo 40 straipsnyje nustatytų statinio naudotojų pareigų tinkamai prižiūrėti statinį, todėl atitinka Tvarkos aprašo 3.1 punkto kriterijus. Be to, pareiškėjas kartu su 2016 m. gruodžio 15 d. prašymu, taip pat ir teikdamas skundą teismui, nepateikė jokių duomenų ir įrodymu, kokius veiksmus atliko objekto būklei gerinti po 2015 m. lapkričio 19 d. atlikto patikrinimo, kuomet buvo įspėtas dėl netinkamai prižiūrimo pastato.

24. Atsakovas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Aprašo 4 punkto nuostatas, sudarančias prielaidas spręsti dėl turto išbraukimo iš Sąrašo. Savivaldybė nėra priėmusi sprendimo, draudžiančio pareiškėjui tinkamai prižiūrėti avarinės būklės pastatą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, kokie Administracijos ir NŽT realiai taikomi apribojimai jam tiesiogiai apribojo teises įtinkamai prižiūrėti statinį.

25. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus ir įrodymus, kuriuose prašo teismą pridėti prie bylos pateikiamus įrodymus ir jais vadovautis sprendžiant apie atsakovo veiksmų ir priimtų sprendimų pareiškėjo atžvilgiu šališkumą, nepagrįstumą ir neteisėtumą. Pažymi, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinio skundo pateikimo iš esmės pasikeitė dalis ginčui reikšmingų aplinkybių, t. y. atsakovo inicijuotoje civilinėje byloje dėl žemės sklypo, kuriame yra turtas, paėmimo visuomenės poreikiams ir atitinkamai atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimamą turtą nustatymo, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi Nr. e2-4845-431/2018 leista įregistruoti Turtą valstybės vardu ir pradėti naudoti šį turtą NŽT sprendime dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams nurodytiems tikslams (priedas Nr. 1). Nurodytos teismo nutarties pagrindu 2019 m. sausio 15 d. buvo pasirašytas Turto perdavimo atsakovo nuosavybėn ir žinion aktas (priedas Nr. 2) ir nuo 2019 m. sausio 17 d. turtas yra registruotas ir valdomas atsakovo nuosavybės teise (priedas Nr. 3). Pažymi, kad pareiškėjas gavo 2019 m. vasario 11 d. pranešimą apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. sausio 28 d. sprendimu iš Nekilnojamojo turto, kuriam 2019 metais taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo buvo išbrauktas ginčo turtas, esantis V. Mykolaičio – Putino g. 5, Vilnius (priedas Nr. 5). Atsižvelgiant tai, kad atsakovas formaliai nuo 2018 m. spalio 29 d., o realiai ir faktiškai – nuo 2019 m. sausio 15 d. nuosavybės teise valdo ir faktiškai naudoja turtą, kuris pagal atsakovo priimtus administracinius sprendinius (ginčijamus byloje) ir šioje byloje suformuotą poziciją yra apleistas, neprižiūrimas, yrantis ir keliantis grėsmę aplinkiniams, egzistuoja galimybė objektyviai palyginti, ar ginčo Turto valdymas ir priežiūra iš esmės pasikeitė atsakovui tapus Turto savininkui, t. y. ar jis sau pačiam kelia tokius pačius turto priežiūros ir aplinkinių apsaugos nuo Turto keliamos grėsmės reikalavimus, kokie buvo keliami pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Administracijos Įsakymo, kuriuo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančioms konkrečioms Pastato patalpoms, kurių unikalūs Nr. 4400-0944-1490-4348 ir 4400-3016-1469:4347, nustatytas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, ir Administracijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta išbraukti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančias Pastato patalpas iš Nekilnojamo turto, kuriam 2017 metais taikomas 3 procentų nekilnojamo turto mokesčio tarifas, sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2153 redakcija) (toliau – ir Įstatymas), Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. 1-479 „Dėl nekilnojamo turto mokesčio tarifų 2017 metams nustatymo“ bei šiuo sprendimu patvirtintas Nekilnojamo turto, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas nustatymo tvarkos aprašas. Taip pat siekiant išspręsti ginčą teisingai ir šiuo atveju įvertinti Sprendimo teisėtumą taip pat taikomos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos.

28. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skundžiami Įsakymas ir Sprendimas yra teisėti bei pagrįsti, be to, ginčijamas Sprendimas yra tinkamai motyvuotas bei atitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, su jam nustatyta įrodinėjimo pareiga bei išvada, kad ginčijami sprendimai yra tinkamai motyvuoti.

29. Siekiant išspręsti Įsakymo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar šiuo atveju buvo pagrindas Pastate adresu V. Mykolaičio – Putino g. 5, Vilniuje, esančias negyvenamąsias patalpas, kurių unikalūs Nr. 4400-0944-1490-4348 ir 4400-3016-1469:4347, įtraukti į statinių, apmokestinamų padidintu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu, sąrašą remiantis Tvarkos aprašo 3.1 punktu, taip pat tai, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Pastato priežiūros ir Administracijos ribojimo vykdyti Pastato sutvarkymo darbus nebuvo pagrindas išbraukti Pastatą iš 2017 m. Sąrašo.

30. Primintina, kad nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarką reglamentuoja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio tarifas – nuo 0,3 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Jeigu, vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio mokestis už šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu nustatytą vertę, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).

31. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-479 nustatė, jog 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifu yra apmokestinamas faktiškai naudojamas nekilnojamasis turtas, kurio baigtumas nesiekia 100 proc. (1.3.1 punktas); taip pat nekilnojamasis turtas, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas (1.3.2 punktas). Pažymėtina, kad be kita ko, šio sprendimo 1.2.3 papunktyje nurodyta, kad maitinimo paskirties pastatams (patalpoms), išskyrus naktinius klubus ir barus, taikomas 0,7 proc. tarifas.

32. Ginčijamas 2016 m. lapkričio 8 d. Įsakymas grindžiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 1-479 1.3 ir 2 punktais. Įsakymu patvirtinto Sąrašo 17 punkte nurodyta, kad pareiškėjui priklausančiam nekilnojamam turtui, kurio unikalūs Nr. 4400-0944-1490-4348 ir 4400-3016-1469:4347, 2017 metais taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog konkrečios savivaldybės teritorijoje galiojančius nekilnojamojo turto mokesčio tarifus yra pavesta nustatyti savivaldybių taryboms. Pažymėtina, kad duomenys tiek apie nekilnojamojo turto statybos baigtumo procentinę išraišką, tiek apie būklę yra kaupiami Nekilnojamojo turto registre, kurio išrašas yra taip pat pagrindas nekilnojamojo turto mokesčiui apskaičiuoti (Įstatymo 12 str. 9 d.).

34. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui priklausančių kultūros paskirties patalpų, unik. Nr. 4400-3016-1469:4347, jis ilgą laiką (nuo 2004 metų) neprižiūrėjo tinkamai, dėl ko jam buvo pritaikytas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas 2017 metais: t. y. 2013 m. birželio 12 d. surašytas faktinių duomenų patikrinimo aktas; 2015 m. sausio 29 d. faktinių duomenų patikrinimo aktas; 2015 m. lapkričio 13 d. faktinių duomenų patikrinimo aktas; Administracijos 2015 m. lapkričio 19 d. raštas pareiškėjui įspėjant apie netinkamą Pastato būklę; atlikus 2016 m. liepos 20 d. patikrinimą nustatyta, jog Pastato būklė nepagerėjusi; 2016 m. liepos 22 d. surašytas faktinių duomenų patikrinimo aktas; 2017 m. vasario 24 d. atliktas faktinių duomenų patikrinimas, po kurio 2017 m. balandžio 14 d. surašytas statinio techninės priežiūros patikrinimo aktas; pareiškėjas buvo informuotas ir įpareigotas iki 2017 m. birželio 1 d. pateikti įpareigojimų įvykdymą patvirtinančių dokumentų kopijas;

Administracija 2016 m. lapkričio 18 d. pranešimu Nr. A51-86910/16(2.14.1.45-FN3) „Dėl nekilnojamo turto, esančio V. Mykolaičio-Putino g. 5 (unikalus Nr. 4400-0944-1490:4348 ir Nr. 4400-0944-1469:4347) Vilniuje, mokesčio tarifo nustatymo“ informavo pareiškėją, kad jis turi teisę ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie jai valdomų objektų įrašymą į Sąrašą išsiuntimo dienos pateikti dokumentus, įrodančius, kad Pastatas neatitinka Tvarkos aprašo 3.1 – 3.3 papunkčiuose išvardintų kriterijų arba, kad atitikimas kriterijams nulemtas vienos ar kelių Tarkos aprašo 4.1 – 4.3 papunkčiuose išvardintų aplinkybių; pareiškėjas atsakovui 2016 m. gruodžio 15 d. pateiktame rašte nurodė, jog iš esmės tik 2004 metais atliko avarinės būklės likvidavimo ir konservavimo darbus (I t., e. b. l. 86–89, 97, 103, 11–112, 114–115, 134–158, 163–164).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų taip pat matyti, jog pagal aktualius Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016 m. lapkričio 23 d. išrašus (I t., e. b. l. 10–16) matyti, jog kultūros paskirties patalpos, unikalus Nr. 4400-3016-1469:4347, būklė yra „fiziškai pažeistas” ir įregistruotas 77 proc. baigtumas. Nustatytos minėtos faktinės aplinkybės byloje yra nepaneigtos, pareiškėjas nepateikė priešingas išvadas leidžiančių daryti įrodymų, teigdamas, jog jam nepagrįstai perkelta įrodinėjimo paneigti nustatytus duomenis pareiga.

Todėl darytina išvada, kad kultūros paskirties patalpos, unikalus Nr. 4400-3016-1469:4347, pagrįstai ir teisėtai buvo įtrauktos į Įsakymu patvirtintą Sąrašą.

35. Dėl ginčo objektu taip pat esančios kavinės patalpos, unikalus Nr. 4400-0944-1490-4348, pažymėtina, kad minėtame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše žymos apie būklę nėra, be to, įregistruotas baigtumas – 100 proc. Iš 2015 m. sausio 29 d. patikrinimo akto matyti, kad apžiūrėjus Pastatą iš lauko pusės, buvo tik konstatuota, jog kavinės patalpos neveikė ir buvo užrakintos (I t., e. b. l. 88). Tačiau tokia aplinkybė nepaneigia kavinės patalpos paskirties ir nepatvirtina, kad ši patalpa yra apleista, neprižiūrėta. Taigi iš byloje esančios minėtos medžiagos (I t., e. b. l. 86–89, 97, 103, 11–112, 114–115, 134–158, 163–164) negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad šios kavinės patalpos, unikalus Nr. 4400-0944-1490-4348, yra apleistos, neprižiūrimos. Todėl sutiktina su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, netinkamai vertino byloje esančius duomenis ir pateiktus įrodymus dėl kavinės patalpų, kurių unikalus Nr. 4400-0944-1490-4348, būklės ir priežiūros. Dėl nurodytų aplinkybių Įsakymo Nr. 30-2501 patvirtinto Sąrašo 17 punkto dalis dėl kavinės patalpų, unikalus Nr. 4400-0944-1490-4348, įtraukimo į Sąrašą yra nepagrįsta, todėl naikintina.

36. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad vertinant, ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka įstatymo reikalavimus, turi būti atsižvelgiama į bendruosius administracinės teisės principus: teisėtumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kt. Viešojo administravimo įstatyme yra įtvirtinti įstatymo viršenybės bei draudimo piktnaudžiauti valdžia principai, esantys sudedamąja teisinio apibrėžtumo principo dalimi, reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla atitiktų įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Administracinis sprendimas, neatitinkantis nurodytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, turi būti naikinamas.

37. Prašomas panaikinti Sprendimas (raštas) yra individualus teisės aktas, todėl jam taikomi ir bendrieji individualaus administracinio sprendimo (viešojo administravimo) reikalavimai. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Pažymėtina, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (lot. esant konkrečiai situacijai, tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

38. Iš ginčijamo atsakovo 2017 m. sausio 23 d. Sprendimo (rašto, kuriuo buvo atsisakyta išbraukti pareiškėjui priklausančias patalpas iš Sąrašo) turinio matyti, kad jis grindžiamas iš esmės Tvarkos aprašo 3.1 punktu, kuriame nurodyta, jog statiniai yra įtraukiami į Sąrašą, jeigu patalpų ir statinių savininkai arba naudotojai nevykdo Statybos įstatymo 40 straipsnyje nustatytų statinių naudotojų pareigų prižiūrint statinį: naudoja statinį (jo patalpas) ne pagal paskirtį, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką (3.1.1 papunktis), nesilaiko normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Europos Parlamento ir Tarybos Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus (3.1.2 papunktis), Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka neorganizuoja ir (ar) neatlieka statinio techninės priežiūros (3.1.3 papunktis), neremontuoja, nerekonstruoja arba nenugriauna statinių, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai (3.1.4 papunktis).

39. Sprendime yra nurodyta tik tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Pastate esančios kultūros paskirties patalpos ir kavinės patalpos (unikalūs Nr. 4400-0944-1490-4348 ir 4400-3016-1469:4347) neatitinka minėtų Tvarkos aprašo 3.1 punkto kriterijų, o Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriui atlikus pakartotinį Pastato, kuriame yra patalpos, unikalūs Nr. 4400-0944-1490-4348 ir 4400-3016-1469:4347, faktinį patikrinimą, buvo nustatyta, jog pastato dalys yra avarinės būklės ir jis atitinka Tvarkos aprašo kriterijus.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą ir atsakovo nekonkrečius, ir visiškai neišsamius motyvus dėl atsisakymo išbraukti pareiškėjui priklausančias patalpas iš Sąrašo, konstatuotina, kad toks Sprendimas kaip atsakymas į pareiškėjo 2016 m. gruodžio 15 d. prašymą negali būti laikomas teisėtu, nes jame nurodytos faktinės aplinkybės ne tik iš dalies neatitinka tikrovės dėl kavinės patalpų, unikalus Nr. 4400-0944-1490-4348, būklės ir priežiūros, bet ir jį priimant nebuvo išsamiai paaiškinta ir atsakyta į pareiškėjo 2016 m. gruodžio 15 d. prašyme išdėstytus argumentus, kodėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjas nesilaikė Statybos įstatymo 40 straipsnyje nustatytų statinio naudotojų pareigų tinkamai prižiūrėti statinį ir atitiko Tvarkos aprašo 3.1 punkto kriterijus, kodėl ginčo nekilnojamojo turto atžvilgiu negali būti taikomos Tvarkos aprašo 4 punkto nuostatos, ypač kiek tai susiję su kompetentingų institucijų nustatytais apribojimais valdyti/naudoti nekilnojamąjį turtą, taigi šiuo atveju nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas, jų išdėstymas Sprendime ir motyvavimas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus Sprendimo trūkumus, daro išvadą, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu bei turi būti panaikintas, o atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 15 d. prašymą.

41. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateikti argumentai ir įrodymai, jog po skundžiamų sprendimų priėmimo pasikeitė dalis faktinių aplinkybių ir ginčo Pastatas formaliai nuo 2018 m. spalio 29 d., o realiai ir faktiškai – nuo 2019 m. sausio 15 d. priklauso atsakovui, kuris vėliau išbraukė Pastatą iš sąrašo, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės vertinant padidinto nekilnojamojo turto mokesčio tarifo taikymo pareiškėjui 2017 metais pagrįstumą ir teisėtumą, nes šiuo atveju turi būti vertinami pareiškėjo veiksmai ir aktyvumas prižiūrint kavinės patalpas, kurių unikalus Nr. 4400-0944-1490-4348, 2016 metais, kuriems neturi įtakos Pastato nuosavybės teisių pasikeitimas nuo 2018 metų.

42. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir netinkamai taikė proceso teisės nuostatas, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą dėl Įsakymo dalies ir Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimas keičiamas, panaikinant Įsakymu patvirtinto Sąrašo 17 punkto dalį, kuria į Sąrašą įtraukta kavinės patalpa, unik. Nr. 4400-0944-1490-4348, panaikinant Administracijos finansų ir strateginio planavimo departamento 2017 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A-51-3072/17(2.14.1.45-FN3) ir įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 15 d. prašymą, likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

43. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, dėl bylinėjimosi išlaidų suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė išlaidų apskaičiavimą pagrindžiančių dokumentų, išskyrus žyminių mokesčių sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.

44. Pareiškėjas yra pateikęs įrodymus apie žyminio mokesčio sumokėjimą, t. y. 2017 m. lapkričio 17 d. mokėjimo nurodymo Nr. 152 kopiją dėl 11,25 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 2017 m. vasario 27 d. mokėjimo nurodymo Nr. 14 kopiją dėl 23 Eur žyminio mokesčio už skundą sumokėjimą, todėl tenkinus 75 proc. pareiškėjo skundo reikalavimų, atitinkamai priteistina pareiškėjui iš atsakovo 25,67 Eur išlaidų už sumokėtą žyminį mokestį. Taip pat pareiškėjas yra pateikęs pirmosios instancijos teismui atstovavimo išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 2017 m. balandžio 13 d. PVM sąskaitą-faktūrą AAA Nr. 0002643, 2017 m. balandžio 13 d. atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1, 2017 m. balandžio 18 d. mokėjimo nurodymą Nr. 20. Iš pateikto akto matyti, kad pareiškėjas už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą patyrė 1452 Eur išlaidų. Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos), 8.1 punktu, darytina išvada, kad už skundo surašymą pareiškėjo nurodyta 1452 Eur suma neviršija maksimalios pareiškėjui galimos priteisti sumos (793,3x2,5=1983,25), šių išlaidų dydis nepažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat nenustačius kitų aplinkybių, dėl kurių 1452 Eur suma turėtų būti mažinama, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 75 proc. jo patirtų atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų, t. y. 1089 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VIPC Vilnius“, atstovaujamos bankroto administratoriaus „Valeksa“, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 30-2501 patvirtinto Sąrašo 17 punkto dalį, kuria į Sąrašą įtraukta kavinės patalpa, unik. Nr. 4400-0944-1490-4348.

Panaikinti Administracijos finansų ir strateginio planavimo departamento 2017 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A-51-3072/17(2.14.1.45-FN3) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 15 d. prašymą.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „VIPC Vilnius“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1114 Eur 67 ct (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiolika eurų ir 67 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas