2013-04-11 Nr. AB-1262-3-61-3-01150-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-974/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01150-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, tretieji suinteresuoti asmenys – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisti 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (I t., b. l. 1–10) nurodė, kad nuo 1997 m. jam buvo taikomas gydymas farmokoterapijos opioidiniais vaistiniais preparatais (metadonu). Nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. atliko bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), kur jo gydymas metadonu buvo nutrauktas ir paskirti vaistiniai preparatai „Truksalis“ ir „Finlepsin“. Paskirti vaistai nebuvo veiksmingi, dėl ko prasidėjo abstinencija, naktimis negalėjo užmigti, kamavo sunkiai pakeliamas nuolatinis raumenų skausmas, stiprus sąnarių, kaulų sukimas, skausmas širdies plote, aritmija.

Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Tik atvykus, buvo patalpintas į ankštą karantino kamerą (apie 3 m x 2,5 m) kartu su kitais 4 asmenimis. Po paros perkeltas į kitą panašaus dydžio kamerą, kuri visą parą buvo apšviečiama, tai trikdė miegą. Nebuvo suteiktos reikiamos higienos sąlygos, tik 1 kartą galėjo nusiprausti duše. Kameros kriauklėje bėgo tik šaltas vanduo, muilo nebuvo. Artimiesiems neleido perduoti higienos priemonių – dantų šepetuko, muilo, dantų pastos.

Trūko tualetinio popieriaus. Kameros viduje buvo rūkoma. Gaunamas maistas buvo prastos kokybės ir nepakankamas. 2011 m. rugpjūčio 10 d. perkėlus pareiškėją į Pravieniškių pataisos namų-atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), gydymas metadonu nebuvo tęsiamas. Jo prašymu kraujui skystinti buvo paskirtas aspirinas, tačiau tik 2 dienas. Pareiškėjas įstaigos administracijai skundėsi dėl neteikiamo gydymo metadonu, kuris buvo paskirtas laisvėje, tačiau buvo nurodyta, kad gydymas opioidiniais preparatais (metadonu) įkalinimo įstaigoje nėra numatytas ir netaikomas.

Taip pat jo netenkino kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK – kameroje bėgo tik šaltas vanduo, 6 val. ryte buvo automatiškai įjungiamas radijo taškas, kuris garsiai grojo, patildyti nebuvo galima, nuo 22 val. buvo įjungiama 100 W lemputė, iš lango pusės švietė lauko prožektoriai, buvo neįmanoma miegoti. Įkalinimo įstaigų administracijos nesiėmė jokių veiksmų užtikrinti jo sveikatos apsaugos arba bent jau palengvinti kančias. Dėl nutraukto gydymo metadonu ir išgyventos skausmingos abstinencijos, išėjus į laisvę, buvo paskirti vaistai, rekomenduota vartoti antidepresantus, vystėsi depresija, iki šiol dažnai apima suicidinės mintys, kartojasi priklausomybės ligos atkryčiai, dėl kurių negali bendrauti su dukra ir žmona.

Valstybė, suteikusi gydymą nuo narkotinių medžiagų priklausomybės (gydymą metadonu), o vėliau neužtikrinusi jo tęstinumo laisvės atėmimo vietose, įkalindama nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidė jo konstitucinę teisę į gydymą, Europos pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 3 ir 14 straipsnius.

Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutiko, ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 84–88) nurodė, kad pareiškėjas pirmą kartą į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. rugpjūčio 3 d. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) (toliau – ir Higienos norma 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Pareiškėjui mažesnis plotas teko tik vieną kartą – karantino kameroje, kuri yra laikino laikymo kamera. Visas kitas dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Suimtieji bei nuteistieji skiriami į gyvenamąsias kameras ne tik vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu, bet taip pat ir atsižvelgus į įstaigos užpildymą kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų.

Pareiškėjas tokio prašymo nepateikė. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Higienos priemonių, t. y. dantų šepetuko, dantų pastos, muilo perdavimas draudžiamas, asmeniui reikalingos higienos priemonės yra išduodamos, arba jas galima įsigyti parduotuvėje.

„Metadono“ programa yra netaikoma visose Lietuvos įkalinimo įstaigose. Kai pareiškėjas buvo patalpintas į Lukiškių TI-K, jis buvo konsultuotas gydytojo-psichiatro, kuris paskyrė psichotropinius vaistus abstinencijai nuslopinti. 2011 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas buvo pakartotinai konsultuotas gydytojo psichiatro jau pataisos namuose, paskirstas gydymas buvo adekvatus jo pagerėjusiai sveikatos būklei. Lukiškių TI-K darbuotojai, teikdami medicininę pagalbą veikė tinkamai, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo įvykdyta neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėjo pablogėti jo sveikata, nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Pravieniškių PN-AK, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 97–98) nurodė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. atliko bausmę Pravieniškių PN-AK. Asmenims, atliekantiems bausmę, ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė nueiti į pirtį, gauti išskalbtą patalynę, apatinius drabužius ir naudotis kirpėjo paslaugomis, Pataisos namuose, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, yra naudojamas šaltas vanduo, radijo taškai įjungiami ir išjungiami centralizuotai. Pataisos namų vidaus ir išorės apšvietimas taip pat atitinka teisės aktuose numatytas sąlygas. Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK viso bausmės atlikimo metu bausmę atliko dvejose kamerose –1 būrio 4 kameroje (8 vietos, plotas 32,16 kv. m) ir 2 būrio 1 kameroje (2 vietos, plotas 12,28 kv. m), todėl laikymo sąlygos atitiko teisės aktų nustatytą tvarką. Pareiškėjas prašė suteikti jam gydymą opioidiniais preparatais – metadonu, tačiau įkalinimo įstaigoje toks gydymas yra netaikomas. Jam buvo suteikta psichologinė pagalba ir paskirti kiti vaistai, todėl negalima teigti, jog atsakovas nesiėmė priemonių gydyti pareiškėją ar jį kankino nesuteikdamas pagalbos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir KD) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 74–78) nurodė, kad pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, visi kiti jo nusiskundimai yra abstraktūs ir nemotyvuoti. Laisvės atėmimo vietų perpildymas yra gerai žinoma problema, kuri yra sprendžiama pagal galimybes. Įkalinimo įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, dėl kurių pablogintos jo sąlygos, minėtoje įstaigoje nebuvo. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Dėl pareiškėjo gydymo metadonu, pasisakė, kad šis gydymas yra tik vienas iš galimų priklausomybės ligų gydymo metodų. Šiuo metu opioidinis gydymas (farmakoterapija opioidiniais vaistiniais preparatais, taip pat ir metadonu) laisvės atėmimo vietose netaikomas. KD pavaldžiose įstaigose pareiškėjui buvo suteikta medicininė priežiūra, gydymas nuo narkologinės priklausomybės buvo tęsiamas, tik kitais vaistiniais preparatais. Tai, kad kurį laiką pareiškėjas negalėjo vartoti metadono, negalėjo sukelti jam žymių nepatogumų ir didelės žalos.

Nuo 1997 metų iki šiol pareiškėjui nepavyko atsikratyti priklausomybės ligos, todėl teiginys, jog jo pastangos pasveikti buvo sužlugdytos tik patekus į laisvės atėmimo įstaigas, yra nepagrįstas. Siekiant priteisti iš valstybės padarytą žalą, privalu nustatyti jos institucijų ar pareigūnų kaltę ir ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, t. y. priežastinį ryšį. Taip pat būtina nustatyti, kokios ir kokiu būdu pataisos įstaigos, KD veiklą reglamentuojančios, teisės normos buvo pažeistos.

Neigiamos tokios veikos pasekmės savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti elgesio neteisėtumą. Nenustatyti atsakovų neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris galėjo sąlygoti neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido tik vieną savaitę, tai per trumpas laikotarpis ženkliai neturtinei žalai padaryti. Teisės pažeidimo pripažinimas gali būti pakankama satisfakcija apginti pažeistas asmens teises.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir LR SAM) pareiškėjo skundą prašė spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 104–107) paaiškino, kad Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti higienos normoje HN 76:2010. Ši Higienos norma galiojo ir skunde aprašomu laikotarpiu. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tokie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 14 p. nuostatas, Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Higienos normos 21 punktą, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, nėra reikalavimo kamerose tiekti karštą vandenį. Pagal Higienos normos 23 punktą, kameroje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Higienos normos 68 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymo 5 straipsnį, laisvės atėmimo vietose, kardomojo kalinimo vietose, policijos areštinėse esantys narkologiniai ligoniai, asmenys, piktnaudžiaujantys psichiką veikiančiomis medžiagomis, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę į sveikatos priežiūrą kaip ir kiti asmenys. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnis nustato, kad suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Tas pats reglamentuota ir Priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarkoje, nurodant, kad sveikatos priežiūrą vykdo kardomąją priemonę suėmimą vykdančių įstaigų, pataisos namų ir areštinių sveikatos priežiūros tarnybų specialistai. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Pareiškėjas šia privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka nepasinaudojo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir LR TM) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 112–115) nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 175 straipsnio 2 dalis nustato, kad priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarką nustato LR SAM ir LR TM. Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 204 patvirtinti „Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartai“ (toliau – ir Standartai) nustato gydymo paslaugų teikimo tvarką. Atsižvelgiant į Standartus priklausomybės nuo opioidų palaikomasis gydymas metadonu arba opioidinės abstinencijos detoksikacija metadonu skiriama ilgam gydymo laikotarpiui, kuris gali tęstis daugiau kaip metus. Kadangi pareiškėjas buvo nubaustas 40 parų arešto bausme, po kurios turėtų būti paleistas į laisvę, pareiškėjo gydymą tęsti laisvės atėmimo vietos gydymo įstaigoje būtų neįmanoma. Pagal LR SAM ir LR TM 2003 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 118/V-234 „Dėl Priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą, su pacientu turi būti pasirašyta sutartis dėl gydymosi ir reabilitacijos. Tačiau nuteistajam išėjus į laisvę būtų neįmanoma užtikrinti sutarties sąlygų vykdymo kontrolės, todėl pareiškėjui buvo taikomas toks gydymas, kuris tęsiasi trumpiau nei 40 dienų. Standartai numato priklausomybės nuo opioidų palaikomąjį gydymą ir opioidinės abstinencijos detoksikaciją vykdyti ir be gydymo metadonu. Todėl pareiškėjui buvo taikomas mediciniškai pagrįstas ir teisėtas gydymas kitais vaistiniais preparatais. KD 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia jog jis turėjo būti laikomas ne mažesnėje kaip 5 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje. Pareiškėjui neįrodžius valstybės deliktinės atsakomybės būtinų sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti pareiškėjo nurodomą neturtinę žalą, be to, jo nurodomas neturtinės žalos dydis – 150 000 Lt aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus galimai padarytiems pažeidimams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo laikomas 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. Laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, vadinasi, bendrai apskaičiavus, iš pareiškėjo 8 dienų praleistų Lukiškių TI-K, tik 1 dieną vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K per mažo ploto kameroje tik atvykimo į Lukiškių TI-K dieną, kitą dieną (2011 m. rugpjūčio 4 d.) jau buvo perkeltas į tinkamo ploto kamerą pagal asmenų skaičių. Įvertinęs pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K trukmę (8 dienos), teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K savo veiksmais atsakovui žalos nepadarė.

Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad įkalinimo įstaigose (tiek Lukiškių TI-K, tiek Pravieniškių PN-AK) pareiškėjui buvo užtikrinama tinkama sveikatos priežiūra, parinktas gydymo būdas buvo efektyvus, davęs teigiamus rezultatus. Tuo remiantis atmestas pareiškėjo argumentas, kad įkalinimo įstaigų administracijos nesiėmė jokių veiksmų užtikrinti jo sveikatos apsaugos arba bent jau palengvinti jo kančių. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nenumato gydymo metadonu įkalinimo įstaigose, tai tiek Lukiškių TI-K, tiek Pravieniškių PN-AK elgėsi teisėtai netaikydami pareiškėjui gydymo metadonu, o skirdami medikamentinį gydymą, psichologo konsultacijas, laikėsi teisės aktų nustatytų reikalavimų, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 118/V-234 patvirtinta Priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarka (toliau – ir Tvarka), tinkamai suteikė pareiškėjui reikiamą pagalbą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl negalėjimo vartoti metadono pareiškėjui buvo padaryta žala.

Dėl rūkimo Lukiškių TI-K kameroje teismas pažymėjo, kad pareiškėjas davė sutikimą būti kameroje su rūkančiais asmenimis, tokį savo sutikimą patvirtindamas parašu, todėl jo argumentas dėl žalos priteisimo tuo pagrindu, kad kameroje buvo rūkoma, atmetamas.

Dėl kitų argumentų dėl laikymo sąlygų teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K ir Pravieniškių PN-AK yra laikomasi laisvės atėmimo vietos bendrųjų sveikatos saugos reikalavimų, numatytų Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, kaip nurodoma Lukiškių TI-K ir Pravieniškių PN-AK atsiliepimuose bei patvirtina byloje esantys įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atlyginimo būtinumą. Pareiškėjas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių T-IK praleido tik vieną dieną, kas leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo itin didelė ir reikšminga, todėl laikytina, kad teisės pažeidimo padarymo pripažinimas savaime būtų pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A444-619/2008; Nr. A556-669/2010; Nr. A858-1490/2012; A756-143/2012). Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais netenkino (LR ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 4 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 68–73) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Taip pat prašo ištirti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkto atitiktį Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 daliai.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad įkalinimo įstaigose pareiškėjui buvo užtikrinama tinkama sveikatos priežiūra, o parinktas gydymo būdas buvo efektyvus ir davęs teigiamus rezultatus. Pažymi, kad ginčas kilo ne dėl įkalinimo įstaigose skirto gydymo tinkamumo, o dėl to, kad įkalinimo įstaigose sveikatos priežiūros specialistai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl asmenų, priklausomų nuo opioidų, gydymo. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu dalyvavo pakaitinio gydymo metadonu programoje (nuo 1996 m.) ir jam buvo taikomas pakaitinis gydymas metadonu.

Todėl jam patekus į laisvės atėmimo vietą paskirtas pakaitinis gydymas metadonu privalėjo būti tęsiamas, nes pagal Tvarkoje nustatytą teisinį reguliavimą tokio gydymo nutraukimui yra nustatytos imperatyvios sąlygos: turi būti pateiktas paties paciento atsisakymas arba yra bendras gydytojo psichiatro ir paciento sutikimas, gydymas metadonu galėjo būti nutrauktas tik Gydytojų konsultacinės komisijos, be to, jokiuose teisės aktuose nėra nustatyta įkalinimo vietų sveikatos priežiūros specialistų teisė pakeisti jau paskirtą gydymą metadonu ar paskirti kitą gydymo būdą (tai traktuotina kaip neteisėtas paskirto gydymo nutraukimas).

Pareiškėjui paskirtas pakaitinis gydymas metadonu buvo nutrauktas ne gydytojų konsultacinės komisijos, nesant jo atsisakymo ar bendro gydytojo psichiatro ir paciento sutikimo, taigi neteisėtai. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą, nutraukus gydymą metadonu turėjo būti taikomas ambulatorinis arba stacionarinis abstinencijos būklės gydymas. Toks gydymas pareiškėjui nebuvo paskirtas ir taikomas, be to, įkalinimo įstaigose jam nebuvo teikiamas kompleksinis medikamentinis, socialinis ir psichologinis gydymas (rekomenduojamas Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, privalomai teikiamas reabilitacijos centre, apie kurį pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas ir nukreiptas), kad būtų užtikrinama tinkama sveikatos priežiūra ir kad pareiškėjas nepatirtų abstinencijos dėl nutraukto metadono vartojimo, bei su tuo susijusių kančių.

Įkalinimo įstaigų sveikatos priežiūros specialistai, teikę sveikatos priežiūros paslaugas pareiškėjui, nebuvo susipažinę su visa jo ligos istorija, neskyrė pakankamai dėmesio ir laiko išsiaiškinti jo ligai, jos eigai, galimoms pasekmėms (atsižvelgiant į anksčiau jam atliktą širdies vožtuvo operaciją), todėl nebuvo kompetentingi nuspręsti, kad gali pakeisti jam jau paskirtą pakaitinį gydymą metadonu, kurį skyrė jį nuolat gydantis sveikatos priežiūros specialistas. Taigi įkalinimo įstaigų sveikatos priežiūros specialistai nutraukdami pareiškėjui paskirtą pakaitinį gydymą metadonu viršijo savo įgaliojimus ir taip šiurkščiai pažeidė jo teises.

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad teisės aktuose nenumatytas gydymas metadonu įkalinimo įstaigose. Teisės aktuose nėra nustatytas reguliavimas, kuriuo būtų draudžiamas toks gydymas, priešingai – imperatyviai nustatyta, kad priklausomybės ligomis sergantys asmenys, esantys kardomąją priemonę suėmimą vykdančiose įstaigose, areštinėse ir pataisos įstaigose, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę į sveikatos priežiūrą kaip ir laisvėje esantys asmenys (Tvarkos 2 p.), taigi priklausomybės ligomis sergantiems asmenims laisvės atėmimo įstaigose turi būti teikiamas toks pats gydymas kaip ir laisvėje, t. y. ir pakaitinis gydymas metadonu. Tvarkos 10 punkto 6 papunktyje nustatyta, kad reabilitacijos centras dirbdamas su pacientais taiko ambulatorinės detoksikacijos ir palaikomojo gydymo metodus ir programas. Taigi yra aiškiai ir tiesiogiai nustatyta teikti palaikomąjį gydymą nuo priklausomybės, taigi ir palaikomąjį gydymą metadonu. Tačiau nors pareiškėjas yra priklausomas nuo opioidų, jam atvykus į įkalinimo įstaigą nebuvo informuotas apie galimybę būti gydomam reabilitacijos centre, procedūras, kurias reikia atlikti, kad būtų nukreiptas gydyti į reabilitacijos centrą ir jam būtų taikomas kompleksinis gydymas nuo narkotinės priklausomybės. Taip buvo pažeistos jo teisės į adekvatų gydymą ir sukeltos didelės kančios. Pažymi, kad pakaitinis gydymas metadonu yra teikiamas policijos areštinėse, todėl, pareiškėjo nuomone, nėra teisinio pagrindo, kodėl adekvatus gydymas negalėjo būti teikiamas ir įkalinimo įstaigose.

3. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjui pirmąją dieną tekęs 1,85 kv. m, likusias dienas – 3,9 kv. m plotas buvo akivaizdžiai per mažas, pažeidžiantis tarptautinius standartus bei jo teisę į žmoniškąjį orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas įkalinimo įstaigose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatytas 3,6 kv. m plotas vienam nuteistajam neatitinka Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomendacijų, Europos kalėjimų taisyklių 18 paragrafo 1 punkto, kad gyvenimo sąlygos, kurios suteikiamos kaliniams, ir ypatingai, miegamosios erdvės, turi būti tokios, kad būtų gerbiamas žmogiškasis orumas, taip pat Konstitucijos 21 straipsnio, pagal kurį žmogaus orumą gina įstatymas; draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, pagal kurį niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį arba būti taip baudžiamas bei Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Pažymėdamas, kad nacionalinė teisė aiškintina valstybės tarptautinių įsipareigojimų kontekste, pareiškėjas prašo ištirti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkto atitiktį Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 daliai. Nustačius, kad nustatytas kaliniams skirtinas plotas pažeidžia Bausmių vykdymo kodeksą, prašo konstatuoti, kad buvo pažeistos jo teises ir priteisti patirtą neturtinę žalą.

4. Konstatavęs, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime vieną dieną pareiškėjas praleido antisanitarinėmis sąlygomis ir nusprendęs, kad padaryta žala nebuvo didelė, teismas nepagrįstai nusprendė reikalavimo atlyginti žalą netenkinti. Taip pat nepagrįstai nenustatė, jog dėl metadono neskyrimo pareiškėjas patyrė žalą. Atsakovų neteisėtais veiksmais pareiškėjui sukeltas abstinencijos sindromas, taip pat higienos normų neatitinkančios kalinimo sąlygos, stipriai paveikė pareiškėjo psichinę ir fizinę sveikatą. Tokie veiksmai tarptautinėje teisėje traktuotini kaip kankinimas, pažeidžia Konstituciją, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos bei Neįgaliųjų teisių konvencijas, todėl yra teisinis pagrindas atlyginti pareiškėjui padarytą žalą.

Pravieniškių PN-AK, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 79–80) prašo jį atmesti. Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais.

Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 81–83) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme ir teismo sprendime nurodytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 84–85) prašo dėl pareiškėjo apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K ir Pravieniškių PN-AK.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nėra įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atlyginimo būtinumą, pareiškėjas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių T-IK praleido tik vieną dieną, dėl to pareiškėjo patirta žala nebuvo jam itin didelė ir reikšminga, teisės pažeidimo padarymo pripažinimas savaime būtų pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais netenkinamas.

Lietuvos higienos normoje (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.

Pirmosios instancijos teismas yra nustatęs, kad pareiškėjas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu nubaustas 40 parų arešto bausme (I t., b. l. 11–12), į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2011 m. rugpjūčio 3 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 106, plotas – 7,38 m2, (vakare buvo - 4 asmenys), 2011 m. rugpjūčio 4 d. – 2011 m. rugpjūčio 10 d. buvo kameroje Nr. 366, plotas - 7,81 m2 (ryte, vakare 1 - 2 asmenys), 2011 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių PN-AK (I t., b. l. 84, 89–90). Ginčo dėl šių nustatytų faktinių aplinkybių nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, ir tik atvykimo į Lukiškių TI-K dieną, t. y. vieną dieną, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kitą dieną (2011-08-04) jau buvo perkeltas į Lukiškių TI-K esančią tinkamo ploto kamerą pagal asmenų skaičių. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K trukmę (8 dienos), padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K savo veiksmais atsakovui žalos nepadarė.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. LR CK 6.250 str. taikymo teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad įkalinimo įstaigose pareiškėjui nebuvo užtikrinama tinkama sveikatos priežiūra, o parinktas gydymo būdas nebuvo efektyvus ir davęs teigiamus rezultatus. Pareiškėjas teigia, kad jis nuo 1996 m., t. y. ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu, dalyvavo pakaitinio gydymo metadonu programoje ir jam buvo taikomas pakaitinis gydymas metadonu, pareiškėjo nuomone, paskirtas pakaitinis gydymas metadonu privalėjo būti tęsiamas, nes pagal Tvarkoje nustatytą teisinį reguliavimą tokio gydymo nutraukimui yra nustatytos imperatyvios sąlygos: turi būti pateiktas paties paciento atsisakymas arba yra bendras gydytojo psichiatro ir paciento sutikimas, gydymas metadonu galėjo būti nutrauktas tik Gydytojų konsultacinės komisijos, be to, jokiuose teisės aktuose nėra nustatyta įkalinimo vietų sveikatos priežiūros specialistų teisė pakeisti jau paskirtą gydymą metadonu ar paskirti kitą gydymo būdą (tai traktuotina kaip neteisėtas paskirto gydymo nutraukimas).

EŽTT byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, yra pripažinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnis valstybes įpareigoja tinkamai užtikrinti kalinio sveikatą ir gerovę, be kita ko, suteikiant reikiamą medicininę pagalbą, kalinių teisę į sveikatą nuolat plėtoja toliau. Nagrinėdamas kalinių sveikatos priežiūros klausimus pagal EŽTK 3 straipsnį, EŽTT konstatavo valstybių pareigos gydyti pažeidžiamus asmenis (sergančius, kenčiančius nuo abstinencijos sindromo, psichologinių ir psichiatrinių sutrikimų, neįgalius, nepilnamečius, pagyvenusius) buvimą, sprendė pareigos užtikrinti medicininę priežiūrą ypatumus (pareiga užtikrinti reikiamą, bet nebūtinai pačią geriausią arba kalinio pasirinktą medicinos priežiūros būdą), kalinimo sąlygų pritaikymą prie specialiųjų tam tikrų kalinių poreikių, pareigos apsaugoti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą nuo pablogėjimo, savęs žalojimo prevencijos, priverstinio gydymo leidžiamumo ir būdo, procedūrinių garantijų klausimus. Kai kurių valstybių atveju EŽTT yra konstatavęs, kad medicininės kalinių priežiūros nepakankamumas yra sisteminė, struktūrinė problema (Visloguzov prieš Ukrainą, 32362/02, Poghosyan prieš Gruziją, 9870/07).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktorių prašydamas jį gydyti nuo narkotinės priklausomybės farmakoterapijos opioidiniais vaistiniais preparatais (metadonu) (I t., b. l. 13, 14). Į jo prašymą 2011 m. rugsėjo 6 d. buvo atsakyta, kad po 2011 m. rugpjūčio 30 d. psichiatro konsultacijos jo ligos istorijoje buvo atžymėta, kad savijauta yra geresnė, likęs tik miego sutrikimas, paskirti vaistai miego korekcijai (I t., b. l. 15).

Pirmosios instancijos teismo apklausti liudytoja L. A.-B. parodė, kad jos vyras pareiškėjas metadono programoje dalyvaudamas galėjo normaliai gyventi, nevartojant metadono kankindavo nemiga, nuotaikų pokyčiai, raumenų skausmai; liudytojas advokatas A. G. parodė, kad susitikimo metu pareiškėjas paaiškino, kad jo sveikata prasta, naktimis nemiega; liudytojas E. S. – Vilniaus priklausomybės ligų centro vadovas, parodė, kad nutraukus gydymą įkalinimo įstaigose pareiškėjui įvyko paūmėjimas, metadonas yra pagrindinis šiuolaikinis gydymo būdas, o detoksikacija – neefektyvus gydymo būdas, nutraukus metadono vartojimą, iškyla grėsmė paciento gyvybei, nutraukimas yra labai rizikingas, rezultatai labai abejotini, gydymui metadonu šiuo atveju alternatyvų nėra, kadangi pareiškėjas yra sunkus pacientas; liudytoja J. B. – gydytoja-psichiatrė – parodė, kad pareiškėją matė 2011 m. rugsėjo mėnesį, jis sakė, kad nebevartoja narkotikų, metadono, pasekmės nutraukus jo vartojimą yra labai blogos, metadono programoje jis yra 18 metų, po tiek metų nutraukti metadono vartojimą, pasekmės gali būti labai sunkios. Apibendrinus minėtus liudytojų parodymus darytina išvada, kad tiek medicinos gydytojų, tiek su pareiškėju bendravusių asmenų pozicija yra ta pati, kad pareiškėjui metadono vartojimas buvo būtinas.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas padarė priešingą šiems parodymams išvadą, kad byloje esantys įrodymai (I t., b. l. 15–26) patvirtina, kad įkalinimo įstaigose (tiek Lukiškių TI-K, tiek Pravieniškių PN-AK) pareiškėjui buvo užtikrinama tinkama sveikatos priežiūra, parinktas gydymo būdas buvo efektyvus, davęs teigiamus rezultatus, ir atmetė pareiškėjo argumentą, kad įkalinimo įstaigų administracijos nesiėmė jokių veiksmų užtikrinti jo sveikatos apsaugos arba bent jau palengvinti jo kančių. Lukiškių TI-K ir Pravieniškių PN-AK elgėsi teisėtai netaikydami pareiškėjui gydymo metadonu, o skirdami medikamentinį gydymą, psichologo konsultacijas, nepažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 118/V-234 patvirtintos Priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarkos nuostatų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus (I t., b. l. 15–26), kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad pareiškėjui buvo užtikrinama tinkama sveikatos priežiūra, laikosi nuostatos, kad iš minėtų įrodymų galima padaryti tik tokią išvadą, kad pareiškėjui buvo nutrauktas gydymas metadonu ir paskirti vaistiniai preparatai „Truksalis“ ir „Finlepsin“, tačiau šių įrodymų nepakanka įvertinti, ar buvo tinkamai užtikrinta kalinio sveikata ir gerovė. Iš esmės pirmosios instancijos teismas pasirėmė įkalinimo įstaigų medicinos gydytojų neigiama pozicija dėl metadono vartojimo, tačiau to nemotyvavo. Taip pat visiškai neaišku, dėl kurių priežasčių buvo visiškai neįvertinti liudytojų, ypač medicinos gydytojų parodymai dėl metadono vartojimo kaip gydymo metodo. Pareiškėjas yra paaiškinęs, kad jo sveikatos būklė po įkalinimo itin pablogėjo, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė pareiškėjo sveikatos būklės nei įkalinimo metu, nei prieš ir po įkalinimo, taip pat netyrė ir pareiškėjo argumentų, kad jo sveikata ypač pablogėjo po įkalinimo.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam pirmąją dieną tekęs 1,85 kv. m, likusias dienas – 3,9 kv. m plotas buvo akivaizdžiai per mažas, pažeidžiantis tarptautinius standartus bei jo teisę į žmoniškąjį orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas įkalinimo įstaigose, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatytas 3,6 kv. m plotas vienam nuteistajam neatitinka Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomendacijų, Europos kalėjimų taisyklių 18 paragrafo 1 punkto, kad gyvenimo sąlygos, kurios suteikiamos kaliniams, ir ypatingai, miegamosios erdvės, turi būti tokios, kad būtų gerbiamas žmogiškasis orumas, taip pat Konstitucijos 21 straipsnio, pagal kurį žmogaus orumą gina įstatymas; draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes;

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, pagal kurį niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį arba būti taip baudžiamas bei Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismui nepakanka apsiriboti ištyrimu, ar pareiškėjo įkalinimo sąlygos atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytų minimalių reikalavimų, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ištirta, ar įkalinimo sąlygos nepažeidžia Konvencijos 3 straipsnio, pagal kurį niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų tokių kančių ar sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nesurinko visų galimų įrodymų, kuriuos galėjo surinkti, siekdamas nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaite-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė