2020-12-02 Nr. AB-22910-3-61-3-02619-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2700-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02619-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Ž. A. 2019 m. liepos 15 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 1 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad, laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2018 m. sausio mėnesio atliekant bausmę Vilniau PN, jam neužtikrintas privatumas naudojantis dušu (maždaug 100 kartų). Patalpoje būdavo ne mažiau nei 10 asmenų, pareiškėjas jausdavosi nužiūrinėjamas. Tvirtino dėl to patyręs stresą, diskomfortą, sveikatos sutrikimus (išsivystė nervinė opaligė) ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį iki 2016 m. liepos 14 d. taikyti ieškinio senaties terminą, likusią reikalavimo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas pabrėžė, kad, atsižvelgiant į skundo padavimo datą, pareiškėjas gali reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo tik už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2018 m. sausio mėnesio. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė reikalavimo dušo patalpose įrengti pertvaras. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso dušo patalpoje 2017 m. pradžioje dalis prausimosi vietų, o 2018 m. antroje pusėje – visos prausimosi vietos buvo atskirtos pertvaromis. Nuteistieji galėjo pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas grindžiamas tik abstrakčiais teiginiais, o pertvarų duše nebuvimas nėra pakankamas pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pabrėžė, kad Vilniaus PN įrengti dušai yra tvarkingi, atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl netinkamai įrengtų dušų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo Ž. A. skundą, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo pažeista.

6. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašymo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2019 m. liepos 15 d. (žyma ant voko), todėl jis praleido senaties terminą reikalavimams dėl žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. liepos 14 d., atlyginimo pareikšti. Pareiškėjas tvirtino, jog dėl privatumo neužtikrinimo duše jautė neigiamus išgyvenimus, todėl jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Pareiškėjo paaiškinimai, jog jis tik skundo surašymo dieną sužinojo apie teismų praktiką, kurioje konstatuota, kad naudojimasis dušu, kuriame nėra pertvarų, pažeidžia asmens teisę į privatumą, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino tik pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2018 m. sausio mėnesio.

7. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad teisės aktai nenumato, jog pataisos namuose turi būti pertvaros privatumui dušo patalpose užtikrinti. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. pradžioje dalis dušo patalpų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, o 2018 m. pabaigoje pertvaros įrengtos ir likusioje dušo patalpoje; iki tol nuteistieji galėjo pasirinkti, į kurią dušo patalpą eiti praustis. Byloje nagrinėjamas laikotarpis, kai vienoje iš dušo patalpų buvo įrengtos pertvaros, yra pakankamai trumpas, atsižvelgiant į tai, kad teisė nusiprausti po šiltu dušu nuteistiesiems suteikiama ne rečiau nei kartą per savaitę, iki 15 minučių. Pareiškėjas neneigė, jog vėliau jam buvo užtikrinta teisė pasirinkti dušo patalpą su pertvaromis arba be jų. Be to, vadovaujantis izoliavimo taisyklėmis, dušu naudojosi tos pačios lyties asmenys. Teismo vertinimu, pareiškėjo teisė į privatumą prausiantis duše galėjo būti nežymiai pažeista, bet toks pažeidimas nebuvo nuolatinio pobūdžio, tęsėsi neilgai.

8. Teismas iš pateiktų nuotraukų nustatė, kad asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau nei vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Patalpose įrengta vieta nusirengti / apsirengti. Dušų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas akcentavo, kad pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas savaime pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra įtvirtinta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti.

9. Teismas, ištyręs byloje esančius duomenis apie pareiškėjo sveikatą (be kita ko, kad pareiškėjas maudžiančio pobūdžio skausmus jautė nuo 2011 metų; virškinamojo trakto sutrikimas išryškėjo ir padažnėjo 2016 m. sausio mėnesį; pareiškėjas rūko), padarė išvadą, kad medicininiai dokumentai nepatvirtina skundo teiginių, jog privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai, tuo labiau opaligės atsiradimui. Akcentuota, kad visuotinai žinoma, jog rūkymas yra vienas iš veiksnių, galinčių lemti gastrito atsiradimą. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų (šis aspektas svarbus vertinant, ar pataisos namai, žinodami apie teisės aktų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų tokiems pažeidimams pašalinti). Pareiškėjas neindividualizavo, kaip konkrečiai įstatymais nustatyta dušu naudojimosi tvarka pažeidė jo teises, ar pats pareiškėjas dėl to ėmėsi kokių nors priemonių ir pan.

10. Teismas konstatavo, kad privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas trumpą laiką (pusę metų po vieną kartą per savaitę) galėjo sukelti pareiškėjui tik nežymius trumpalaikius nepatogumus, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas kitokiomis sąlygomis nei kiti asmenys arba kad atsakovo atstovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą, nežmoniškai su juo elgtis. Įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas nusprendė, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

III. 11. Pareiškėjas Ž. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

12. Pareiškėjas akcentuoja teismų praktiką, susijusią su privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais užtikrinimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1396-602/2019), ir pabrėžia, kad jo atveju Vilniaus PN dušo patalpose išvis nebuvo pertvarų, pažeidimo laikotarpis žymiai ilgesnis (apie 3 metus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1912-520/2018 už vienkartinį privatumo pažeidimą asmeniui priteisė 50 Eur neturtinei žalai atlyginti, administracinėje byloje Nr. A-861-520/2019 – 33 Eur. Vadovaujantis minėta praktika, pareiškėjas turi teisę į 4000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą (40 Eur (vidurkis) x 100 kartų), todėl teismas nepagrįstai nepriteisė jam prašomos mažesnės sumos. Pareiškėjas teigia, kad teismas nesivadovavo teisės aktų nuostatomis, nukrypo nuo teismų praktikos, besąlygiškai palaikė atsakovo pusę, šališkai vertino akivaizdžius grubius pažeidimus, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais.

13. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, kadangi toks terminas nėra įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje. Tuo atveju, jei ieškinio senaties terminas būtų aktualus nagrinėjamoje byloje, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2019 m. liepos mėnesį ir iškart kreipėsi į teismą. Pareiškėjas nėra teisininkas, jis nebuvo supažindintas su teisės aktais, ir tai laikytina pakankamai svarbia priežastimi praleistam terminui atnaujinti. Pareiškėjas akcentuoja, kad, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 3 straipsnio 3 dalį, bausmių vykdymo įstatymų kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį numatantis įstatymas.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, mano, kad teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, vadovavosi teisės normomis ir susiformavusia teismų praktika, detaliai atsakė į pareiškėjo reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Dėl senaties termino.

16.1. Pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 (pareiškimo Nr. 36813/97).

16.2. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr.8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr.22083/93, 22095/93); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-822/2018, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018, 2018m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018).

16.3. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

16.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) arba 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, įsigaliojusi 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1463-575/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018).

16.5. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

16.6. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

16.7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018).

16.8. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

16.9. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2015 rugsėjo 16 d. iki 2016 m. liepos 14 d.

17. Dėl privatumo pažeidimų.

17.1. Dėl privatumo naudojantis dušu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

17.2. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020). Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019 teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjo privatumas prausimosi duše metu buvo užtikrintas įrengtomis pertvaromis, kurių aukštis – 1,5 m, atstumas tarp pertvaros ir grindų – 0,4 m, plotis – 1,2 m (žr. 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019).

17.3. Tačiau neatmestina galimybė, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į individualias konkrečios bylos faktines aplinkybes, net ir nenustačius kitų netinkamų kalinimo sąlygų, gali būti konstatuotas pažeidimas dėl visiško privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo (pvz., žr. 2018 m. spalio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2730-492/2018).

17.4. Byloje nustatyta, kad 2017 m. pradžioje dalis dušo patalpų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, o 2018 m. pabaigoje pertvaros įrengtos ir likusioje dušo patalpoje, o iki tol nuteistieji, taip pat pareiškėjas, turėjo teisę pasirinkti, į kurią dušo patalpą pageidauja eiti praustis.

17.5. Bylai aktualus laikotarpis iki vienoje iš dušo patalpų buvo įrengtos pertvaros, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip pakankamai trumpas, o vėliau atsiradusi galimybė rinktis, ar praustis pertvara atskirtoje vietoje, ar neatskirtoje, iš esmės sumažino teisės į privatumą pažeidimo pavojus ir, pačiam pareiškėjui veikiant savo nuožiūra, paneigė tokio pažeidimo pasekmes, vertintinas kaip pagrindą neturinei žalai kilti.

17.6. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas jam naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (2017 m. pradžios), ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažindamas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d., nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

18. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytus faktus ir keisti jų teisinį kvalifikavimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius