Legislator Case Law & Legislation
6c54e77b-0795-49ea-8bb4-d77c1cb1d91d AI generated

6c54e77b-0795-49ea-8bb4-d77c1cb1d91d · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Case Number 6c54e77b-0795-49ea-8bb4-d77c1cb1d91d
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Administracinė byla Nr. eI-1227-790/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04224-2017-5Procesinio sprendimo kategorija: 1.4.4; 5.7                                                                (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. gegužės 8 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio, dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv.

Legislator headnote

AI generated

6c54e77b-0795-49ea-8bb4-d77c1cb1d91d · Vilniaus apygardos administracinis teismas: Å ie požymiai nėra bÅ«dingi visiems statomiems objektams, todėl skatina reklamos vartotojus domėtis ir / ar pasirinkti bÅ«tent pareiÅ¡kėjos parduodamus nekilnojamojo turto objektus. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu skelbime bÅ«tų pateikta tik informacija apie parduodamo nekilnojamojo turto objekto paskirtį, ar apskritai tik informacija apie parduodamÄ objektÄ , nekonkretizuojant jo savybių, tokia informacija Reklamos įstatymo prasme taip pat bÅ«tų laikoma reklama, kadangi vien fakto apie parduodamÄ nekilnojamÄ jį turtÄ pavieÅ¡inimas, turint tikslÄ jį parduoti, gali bÅ«ti laikomas reklama Reklamos įstatymo prasme.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. eI-1227-790/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04224-2017-5Procesinio sprendimo kategorija: 1.4.4; 5.7                                                                (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. gegužės 8 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio, dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv.

Povilui Juzikiui,atsakovo atstovėms Gintarei Å ukienei, Monikai Dumbrytei-OžiÅ«nienei,vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kauno bÅ«stai“ skundÄ atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo. Teismas n u s t a t ė : I. PareiÅ¡kėja UAB „Kauno bÅ«stai“ kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – Taryba) 2017 m. lapkričio 27 d. nutarimÄ Nr. 2S-10 „Dėl nekilnojamojo turto Palangoje reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir skundžiamas nutarimas). Taryba skundžiamame nutarime nustatė, kad pareiÅ¡kėjos iniciatyva ir interesais interneto svetainėse www.aruodas.lt, www.skelbiu.lt, www.ntzemelapis.lt skleistos reklamos apie parduodamus butus, bÅ«stus dvibučiame name bei gyvenamÄ jį trijų kambarių namÄ , esančius Paliepgirių kel. 57B, Palangoje, buvo neteisingos ir galėjo suklaidinti vartotojus bei paveikti jų ekonominį elgesį priimant sprendimus, susijusius su nekilnojamojo turto įgijimu, vykimu į nekilnojamojo turto vietÄ , informacijos apie vykdomÄ projektÄ paieÅ¡ka ir gavimu.

Taryba pripažino pareiÅ¡kėjos nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. vasario 8 d. skleistas reklamas, susijusias su nekilnojamojo turto pardavimu, klaidinančiomis reklamomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – Reklamos įstatymas) 5 straipsnio reikalavimus, ir už Å¡ių klaidinančių reklamų naudojimÄ nutarė skirti pareiÅ¡kėjai 6 300 Eur baudÄ . PareiÅ¡kėja nurodo, kad pažeidimas buvo padarytas dėl techninės klaidos. Dvejuose internetiniuose portaluose paskelbtuose skelbimuose dėl nekilnojamojo turto pardavimo vietoje žodžio „bÅ«stas“ buvo nurodytas žodis „butas“.

Klaida buvo pastebėta 2016 m. lapkričio 25 d. ir iÅ¡taisyta be jokio Tarybos raginimo. PareiÅ¡kėja nurodo, kad atsakovė atsakomybėn patraukė netinkamÄ subjektÄ . Tarybai buvo pateikti duomenys, kad pareiÅ¡kėja neturėjo tikslo skelbti tokio pobÅ«džio skelbimo, situacija susiklostė dėl vieno darbuotojo techninės klaidos. Minėtas darbuotojas klaidÄ pripažino ir prisiėmė atsakomybę už jÄ . PareiÅ¡kėjos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė administracinėn atsakomybėn patraukė ne tÄ subjektÄ , sudaro savarankiÅ¡kÄ pagrindÄ panaikinti skundžiamÄ nutarimÄ .PareiÅ¡kėjos nuomone, atsakovė nepagrįstai vertina, kad bet kokia vieÅ¡oje erdvėje pateikta informacija laikoma reklama, kaip jÄ apibrėžia Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis.

IÅ¡ Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje pateikto reklamos apibrėžimo matyti, kad pagrindinis reklamos požymis – skatinimas įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. PareiÅ¡kėja nesiekė pateikti jokios informacijos, skatinančios įsigyti prekių (nekilnojamojo turto objektų), tačiau siekė sudaryti vienkartinį sandorį ir parduoti individualius, o ne rūšinius požymius atitinkantį turtÄ , todėl informacijÄ apie jį patalpino specialiai tam skirtose skelbimų, o ne reklamos, svetainėse.

Kitaip tariant, pareiÅ¡kėja nesiekė skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objekto, bet siekė tik pateikti informacijÄ apie parduodamus objektus. PareiÅ¡kėja teigia, kad atsakovė, vertindama pareiÅ¡kėjos pateiktÄ informacijÄ apie nekilnojamojo turto objektų pardavimÄ , neatsižvelgė į nekilnojamojo turto rinkos ypatumus ir teisinį reglamentavimÄ , ir nepagrįstai vertino, kad pareiÅ¡kėja suklaidino vartotojus. PareiÅ¡kėjos nuomone, paprastai pirkėjas iki nekilnojamojo turto sandorio sudarymo apžiÅ«ri bent keletÄ patalpų, teiraujasi informacijos telefonu, veda derybas dėl nekilnojamojo turto įsigijimo sÄ lygų, ir tai yra įprasta praktika, kuri nėra laikoma klaidinančia reklama.

Todėl nėra pagrindo teigti, kad vartotojams buvo padarytas poveikis vien todėl, kad jie paskambino telefonu ir pasiteiravo informacijos, taip pat dėl Å¡ios priežasties nėra pagrindo skirti beveik maksimaliÄ teisės aktuose nustatytÄ baudÄ pareiÅ¡kėjai. PareiÅ¡kėja pažymi, kad Taryba painioja statinio ir žemės sklypo paskirties keitimÄ su galimybe pastate įrengti atskiras gyvenamÄ sias patalpas, nesusijusias su svečių namų veikla, t. y. formuoti butus, nekeičiant nei žemės sklypo, nei statinio paskirties.

Tyrimo metu pareiÅ¡kėja nurodė, kad egzistuoja hipotetinė galimybė parduodamose poilsio patalpose formuoti butus. PrieÅ¡ingai, nei akcentuojama Tarybos nutarime, pareiÅ¡kėja niekada neteigė, kad ji ketina pakeisti žemės sklypo ir statinio paskirtį į gyvenamÄ jÄ ir suformuoti butus. Nepaisant to, Taryba vertino galimybę pakeisti statinio ir žemės sklypo paskirtį ir bÅ«tent dėl Å¡ių aplinkybių pateikė paklausimus Palangos miesto savivaldybės administracijai ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos.

Taigi, Taryba tyrė ne tas aplinkybes, kurias turėjo tirti ir kurias turėjo nustatyti.PareiÅ¡kėjos nuomone, atsakovės argumentai dėl bÅ«sto sÄ vokos tapatinimo tik su gyvenamosios paskirties patalpomis yra nepagrįsti. PareiÅ¡kėja, įvertinusi teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias bÅ«sto sÄ vokÄ , daro iÅ¡vadÄ , kad žodis „bÅ«stas“ gali bÅ«ti suprantamas ir kaip gyvenamosios paskirties, ir kaip negyvenamosios paskirties patalpos.PareiÅ¡kėjos vertinimu, atsakovė nepagrįstai nurodo, kad vartotojai, vietoje gyvenamosios paskirties patalpų (butų) įsigiję pareiÅ¡kėjos parduodamas poilsio patalpas, susidurs su finansiniais ir gyvenimo kokybės praradimais.

Pareiškėja teigia, kad nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje yra aiškiai nurodoma parduodamų patalpų paskirtis, todėl net jeigu pokalbio ir patalpų apžiūros metu pirkėjui nebūtų pateikta ši informacija, sudarydamas notarinį sandorį jis bus informuotas apie perkamo nekilnojamojo turto paskirtį, todėl, pareiškėjos nuomone, situacija, kai pirkėjai, nepageidaujantys įsigyti poilsio paskirties patalpų, jas įgis, yra teisiškai ir faktiškai neįmanoma. Pareiškėja teigia, kad Tarybos tyrimas atliktas paviršutiniškai.

Skundžiamame nutarime nėra pateikta jokių argumentų, kurių pagrindu bÅ«tų galima manyti, kad potencialiems pirkėjams buvo padaryta didelė žala, jame taip pat nėra nurodyta jokių argumentų apie konkrečiÄ vartotojams padarytÄ Å¾alÄ ar bent tikėtinai sukeltÄ Å¾alÄ . PareiÅ¡kėja teigia, kad atsakovė nepagrįstai skyrė jai baudÄ , kuri yra gerokai didesnė, negu Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytas vidurkis. Paskirta bauda neatitinka pažeidimo pavojingumo, kadangi žala yra nustatyta tik deklaratyviais argumentais, nesant duomenų apie galimai sukeltÄ Å¾alÄ ir duomenų, kad bent vienas asmuo, pasiteiravęs ir sužinojęs, kad vietoje butų parduodamos poilsio paskirties patalpos, atsisakė sudaryti sandorį.

                                                                    II. Atsakovė Taryba atsiliepimu į skundÄ praÅ¡o skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsakovė nurodo, kad pareiÅ¡kėja nepagrįstai teigia, jog nesiekė esminio reklamos požymio – skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objektų, ir tik pateikė informacijÄ apie parduodamus objektus. Internetinėse svetainėse skleistoje informacijoje apie vykdomÄ nekilnojamojo turto projektÄ buvo nurodoma ne tik konkreti informacija apie siÅ«lomÄ Ä¯sigyti nekilnojamÄ jį turtÄ (plotas, aukÅ¡tas, kambarių skaičius ir pan.), tačiau nurodomi ir vystomo projekto privalumai, t. y. informacija, daranti objektÄ labiau patraukliu ir labiau vertingu dėl tam tikrų objekto savybių (objektas netoli Palangos, statomi namai turės individualiÄ Å¡ilumos apskaitÄ , miesto vandentiekį bei kanalizacijÄ ).

Å ie požymiai nėra bÅ«dingi visiems statomiems objektams, todėl skatina reklamos vartotojus domėtis ir / ar pasirinkti bÅ«tent pareiÅ¡kėjos parduodamus nekilnojamojo turto objektus. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu skelbime bÅ«tų pateikta tik informacija apie parduodamo nekilnojamojo turto objekto paskirtį, ar apskritai tik informacija apie parduodamÄ objektÄ , nekonkretizuojant jo savybių, tokia informacija Reklamos įstatymo prasme taip pat bÅ«tų laikoma reklama, kadangi vien fakto apie parduodamÄ nekilnojamÄ jį turtÄ pavieÅ¡inimas, turint tikslÄ jį parduoti, gali bÅ«ti laikomas reklama Reklamos įstatymo prasme.

Anot atsakovės, esminis dalykas, lemiantis reklamos neteisingumÄ nagrinėjamu atveju, yra tai, kad priklausomai nuo to, ar nekilnojamasis turtas yra gyvenamosios paskirties (butas, namas), ar negyvenamosios paskirties, vartotojai gali susidurti su įvairiomis pasekmėmis, kylančiomis dėl skirtingo gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpų naudojimo teisinio reglamentavimo ir dėl to patirti finansinių, gyvenimo kokybės ir kitokius praradimus. Tai, kad teisės aktuose svečių namai apibrėžiami kaip pastatas, kuriame galima teikti apgyvendinimo paslaugas, nereiÅ¡kia, kad jie dėl skirtingo reglamentavimo ir skirtingų kokybinių reikalavimų gali bÅ«ti prilyginami gyvenamosios paskirties pastatams.PareiÅ¡kėja nepagrįstai nurodo, kad nekilnojamasis daiktas nėra prekė ar paslauga, ir jo pardavimas neturėtų bÅ«ti tapatinamas su prekių pardavimu.

Reklamos įstatyme aiÅ¡kiai nurodyta, kad skleidžiama informacija apie nekilnojamÄ jį turtÄ yra reklama. Be to, Lietuvos Respublikos nesÄ Å¾iningos konkurencinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme produktas taip pat apibrėžtas kaip, be kita ko, nekilnojamasis daiktas, o Konkurencijos įstatyme prekė apibrėžiama kaip kiekvienas pirkimo ar pardavimo objektas. Atsižvelgiant į tai, atsakovei nekyla abejonių, kad nekilnojamasis turtas Reklamos įstatymo ir kitų Tarybos taikomų įstatymų prasme laikomas preke.

PrieÅ¡ingai negu teigia pareiÅ¡kėja, skundžiamame nutarime atsakovė įvertino, kaip pareiÅ¡kėja siekė paveikti vartotojų elgesį. Poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui nustatymas nereikalauja įrodyti fakto, kad reklamos paveiktas vartotojas priėmė konkretų sprendimÄ ir įsigijo prekę. Pakanka nustatyti klaidinimo ir jo poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui galimybę. Nagrinėjamu atveju vartotojas yra suklaidinamas jau tuo momentu, kai gavęs pradinę neteisingÄ informacijÄ , ieÅ¡ko papildomos informacijos apie projektÄ , skambina telefonu, vyksta apžiÅ«rėti objekto ir atlieka kitus veiksmus, susijusius su pareiÅ¡kėjos parduodamu nekilnojamojo turto objektu.

Atsakovė, remdamasi Palangos miesto savivaldybės administracijos pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais, atkreipia dėmesį, kad pareiÅ¡kėjos statomuose pastatuose, esančiuose Paliepgirių g. 57B, Palangoje, negali bÅ«ti formuojamos gyvenamosios patalpos – butai, nekeičiant pagrindinės pastatų paskirties – svečių namų. Be to, žemės sklypas, kuriame pareiÅ¡kėja parduoda nekilnojamÄ jį turtÄ , patenka į teritorijÄ , kuriai dėl padidinto triukÅ¡mo lygio taikomi apribojimai ir kurioje galima tik trumpalaikio apgyvendinimo statyba, todėl žemės sklypo paskirties taip pat nėra galimybės pakeisti.Atsakovė pažymi, kad remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taryba neprivalo įrodinėti įtariamų pažeidėjų kaltės, kadangi įrodžius, kad reklama klaidina ar gali klaidinti ir kad Å«kio subjektas yra klaidinančios reklamos davėjas, reklamos davėjo kaltė preziumuojama.

Aplinkybė, kad pareiÅ¡kėjos skelbtuose skelbimuose yra neva padarytas raÅ¡ymo apsirikimas, nepaneigia pareiÅ¡kėjos atsakomybės už klaidinančios reklamos skleidimÄ , kadangi, kaip nurodo pati pareiÅ¡kėja, klaida iÅ¡taisyta tik daugiau negu po 2 mėn. nuo klaidinančios reklamos skelbimo pradžios. Atsižvelgiant į tai, kad pareiÅ¡kėja tokį ilgÄ laikotarpį nepastebėjo klaidos, atsakovei kyla abejonių, ar klaida buvo atsitiktinė. PareiÅ¡kėjos neatleidžia nuo atsakomybės ir tai, kad atsakomybę už neva padarytÄ klaidÄ prisiėmė pareiÅ¡kėjos darbuotoja, kadangi pareiÅ¡kėja pripažino, jog yra skleistos informacijos davėja, be to, įgaliojimus veikti pareiÅ¡kėjos vardu turinčios darbuotojos veiksmai laikomi pareiÅ¡kėjos veiksmais.

Atsakovė nesutinka su pareiÅ¡kėjos teiginiu, kad skundžiamame nutarime nenustatyta aplinkybių apie konkrečiam vartotojui padarytÄ ar bent tikėtinai sukeltÄ Å¾alÄ . Vartotojai gali patirti praradimų dėl skirtingo gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpų naudojimo teisinio reglamentavimo, be to, vartotojai galėjo patirti žalÄ dėl to, kad dėl klaidinančios reklamos gaiÅ¡o laikÄ , domėdamiesi projektu (skambino pareiÅ¡kėjai, vyko apžiÅ«rėti objektus).Atsakovė tyrimo metu nenustatė pareiÅ¡kėjos atsakomybę sunkinančių arba lengvinančių aplinkybių, todėl baudos dydis paskirtas atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir mastÄ .

III. Teismo posėdžio metu pareiÅ¡kėjos atstovas ir atsakovės atstovės palaikė procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytÄ pozicijÄ ir iÅ¡ esmės rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais. IV. Teismas k o n s t a t u o j a : Skundžiamu nutarimu Taryba pripažino pareiÅ¡kėjos nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. vasario 8 d. interneto svetainėse www.aruodas.lt, www.skelbiu.lt, www.ntzemelapis.lt skleistas reklamas apie parduodamus butus, bÅ«stus dvibučiame name bei gyvenamÄ jį trijų kambarių namÄ , esančius Paliepgirių kel. 57B, Palangoje, klaidinančiomis reklamomis, pažeidžiančiomis Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus bei už klaidinančių reklamų naudojimÄ skyrė pareiÅ¡kėjai 6 300 Eur baudÄ (1 t., b. l. 43-60).

PareiÅ¡kėja nesutinka, kad skleista informacija skundžiamu nutarimu buvo pripažinta klaidinančia reklama, taigi, byloje kyla ginčas dėl skundžiamo nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo.Skundžiamas nutarimas buvo priimtas Tarybai pradėjus pažeidimo tyrimÄ pagal gautÄ Nacionalinės nekilnojamojo turto vartotojų asociacijos 2016 m. lapkričio 29 d. praneÅ¡imÄ dėl internetinėse svetainėse pateiktuose skelbimuose pareiÅ¡kėjos pateikiamos reklamos apie nekilnojamojo turto objektus (3 t., b. l. 243-247).

Prie praneÅ¡imo buvo pridėti internetinėse svetainėse patalpinti skelbimai apie parduodamus butus ir antstolės 2016 m. lapkričio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuoti internetinėse svetainėse patalpinti skelbimai (3 t., b. l. 248-265). Taryba tyrimo metu nustatė, kad pareiÅ¡kėja įkėlė tris skelbimus į internetines svetaines 2016 m. rugsėjo 16, 17 d. ir lapkričio 9 d., kurie buvo skelbiami iki 2017 m. vasario 8 d. Viename iÅ¡ jų buvo nurodoma, kad vartotojai gali įsigyti atitinkamo ploto butÄ dvibučiame name, nurodyta detalesnė informacija apie patalpas, vizualizacijos ir kt. (žr. pvz., 3 t., b. l. 250).

Kitame skelbime buvo pateikiamas pasiÅ«lymas įsigyti atitinkamo ploto bÅ«stÄ dvibučiame name, detalizuota informacija apie patalpas, pateiktos vizualizacijos ir kt. (žr. pvz., Tarybos 2016 m. gruodžio 23 d., 2017 m. sausio 12 d., 2017 m. sausio 16 d., 2017 m. sausio 27 d., 2017 m. vasario 6 d. faktinių aplinkybių užfiksavimo protokolus, 3 t., b. l. 151-217). Trečiame skelbime vartotojams buvo siÅ«loma įsigyti gyvenamÄ jį namÄ (žr. pvz., Tarybos 2017 m. liepos 13 d. faktinių aplinkybių užfiksavimo protokolÄ , 3 t., b. l. 233-239). Taryba skundžiamu nutarimu pripažino minėtus skelbimus klaidinančiomis reklamomis, konstatavusi, kad pareiÅ¡kėja neįrodė, jog vartotojams buvo parduodamos gyvenamosios paskirties patalpos.

Kaip nustatė Taryba, pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gruodžio 30 d. iÅ¡duotÄ pritarimÄ statinio projektui, pareiÅ¡kėjai buvo suteikta teisė statyti statinius, kurių paskirtis – svečių namai (negyvenamosios paskirties pastatai, vieÅ¡bučių). Be to, Taryba nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre pareiÅ¡kėjos statomos patalpos užregistruotos kaip nebaigta statyba su poilsio paskirties priklausiniais. Taryba nurodė, kad pagal teisės aktus svečių namai ir poilsio paskirties pastatai priskiriami negyvenamosios paskirties patalpoms ir skirti trumpam apgyvendinimui.

Taryba rėmėsi ir tuo, kad Palangos miesto savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija jÄ informavo, jog statomuose pastatuose gyvenamosios patalpos (butai) nekeičiant pagrindinės svečių namų paskirties, negali bÅ«ti formuojamos. Taryba sprendė, kad vertintos reklamos neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto teisingumo kriterijaus, kadangi vartotojai pagrįstai galėjo tikėtis, kad jie įsigis gyvenamosios paskirties nekilnojamÄ jį turtÄ , t. y. turtÄ , kuriame galės nuolat gyventi, tačiau faktiÅ¡kai vartotojai galėjo įsigyti negyvenamosios paskirties patalpas.

IÅ¡ pareiÅ¡kėjos skundo matyti, kad ji nesutinka, jog Taryba skelbimus pripažino reklama. Teismas atmeta tokius pareiÅ¡kėjos teiginius kaip nepagrįstus. Reklamos sÄ voka iÅ¡dėstyta Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, pagal kuriÄ reklama suprantama kaip bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens Å«kine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimÄ , turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimÄ .

Kaip yra nurodęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, prekių bei paslaugų reklama – nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne – visuomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis (pvz., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju pareiškėja neginčija, kad aptariamuose skelbimuose skleista informacija buvo susijusi su jos ūkine komercine veikla, tačiau teigia, kad bendrovė nesiekė skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objektų.

Tačiau toks pareiÅ¡kėjos teiginys aiÅ¡kiai neatitinka skelbimų turinio ir jų paskelbimo bÅ«do. Skelbimai buvo patalpinti specializuotuose internetiniuose puslapiuose, kuriuose skelbiama bÅ«tent apie parduodamas prekes, vartotojai turi galimybę atlikti parduodamų prekių paieÅ¡kÄ . Kaip matyti iÅ¡ publikuotų skelbimų turinio, juose vartotojai buvo tiesiogiai kviečiami pasinaudoti pasiÅ«lymu ir įsigyti atitinkamus nekilnojamojo turto objektus. Skelbimuose buvo nurodomi siÅ«lomų įsigyti objektų privalumai, patrauklus savybių apraÅ¡ymas, patrauklios vizualizacijos, nurodyta kontaktinė pareiÅ¡kėjos informacija, taigi, skelbimais buvo akivaizdžiai siekiama, jog vartotojai susidomėtų siÅ«lomais objektais, juos įsigytų, atitinkamai, pareiÅ¡kėja, užsiimanti objektų statyba, juos parduotų.

Taigi, skelbimuose buvo aiÅ¡kiai siÅ«loma arba, kitaip tariant, skatinama įsigyti objektus. Visos Å¡ios aplinkybės paneigia pareiÅ¡kėjos teiginius, kad skelbimuose skleista informacija ji nesiekė skatinti įsigyti nekilnojamojo turto objektų. Reklamos įstatyme įtvirtintas reklamos apibrėžimas aiÅ¡kiai nurodo, kad reklama gali skatinti įsigyti ir nekilnojamÄ jį turtÄ , taigi, pareiÅ¡kėjos teiginiai, kad ji siekė sudaryti vienkartinį sandorį parduodama nekilnojamÄ jį turtÄ , kuris negali bÅ«ti tapatinamas su prekių ar paslaugų teikimu, nepaneigia skleistos informacijos pripažinimo reklama pagrįstumo.

PareiÅ¡kėja nesutinka su skundžiamu nutarimu, teigdama, kad dvejuose internetiniuose puslapiuose paskelbtuose skelbimuose vietoje žodžio „bÅ«stas“ buvo nurodytas žodis „butas“ dėl techninės darbuotojos klaidos, kuri buvo iÅ¡taisyta, todėl, pareiÅ¡kėjos vertinimu, atsakovė atsakomybėn patraukė netinkamÄ subjektÄ . Dėl Å¡ių argumentų teismas pažymi, kad tai, jog skelbimuose vėliau buvo vartojamas žodis „bÅ«stas“, nekeičia skelbimų klaidinančio pobÅ«džio (apie tai teismas pasisakys žemiau), todėl nepriklausomai, ar buvo vartojamas žodis „butas“ ar „bÅ«stas“, skleista informacija atsakovės pagrįstai buvo pripažinta klaidinančia reklama.

Kalbant apie atsakomybės pagal Reklamos įstatymÄ subjektÄ , už Å¡iame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimÄ atsako reklamos davėjas (Reklamos įstatymo 23 straipsnio 1 dalis), kuris suprantamas kaip asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama (Reklamos įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Taryba tyrimo metu nustatė, kad nagrinėjami skelbimai buvo skleidžiami pareiÅ¡kėjos iniciatyva ir interesais, Å¡iÄ aplinkybę patvirtina tai, kad skelbimai internetiniuose puslapiuose buvo talpinami pagal UAB „Diginet LTU“ su pareiÅ¡kėja sudarytÄ paslaugų sutartį (1 t., b. l. 578-580, 593-595).

PareiÅ¡kėjos darbuotojos (pardavimų vadovės D. G.) veiksmai skelbiant informacijÄ internetinėse svetainėse buvo atliekami pareiÅ¡kėjos vardu ir jos interesais, todėl atsakovė pagrįstai atsakomybę pagal Reklamos įstatymÄ taikė pareiÅ¡kėjai kaip subjektui, atitinkančiam reklamos davėjo požymius, o ne jos darbuotojui. Taigi, Taryba neturėjo pagrindo, remdamasi minėtos darbuotojos pareiÅ¡kimu, jog yra asmeniÅ¡kai atsakinga už informacijos pateikimÄ internetinėms svetainėms (1 t., b. l. 690), atsakomybę taikyti ne pareiÅ¡kėjai, o Å¡iai darbuotojai.

Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis numato, kad klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu bÅ«du, įskaitant ir jos pateikimo bÅ«dÄ , klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobÅ«džio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl Å¡ių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis draudžia naudoti klaidinančiÄ reklamÄ . Remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, iÅ¡samumo ir pateikimo kriterijus.

Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktÄ reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti Å¡ių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumÄ pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvienÄ konkretų atvejį. Remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalimi, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumÄ , reklamos iÅ¡samumÄ ir reklamos pateikimo bÅ«dÄ ar formÄ ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iÅ¡ vidutinio vartotojo.Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad atsakovė pagrįstai įvertino, jog aptariamuose skelbimuose pareiÅ¡kėja nekilnojamojo turto objektus reklamavo kaip gyvenamosios paskirties.

Tai ypač aiÅ¡kiai matoma pirmajame ir trečiajame skelbimuose (pagal teismo sprendimo 25 punkte nurodytÄ eiliÅ¡kumÄ ), kuriuose buvo siÅ«lomi įsigyti butai ir gyvenamasis namas. Teismo vertinimu, vidutinis vartotojas tokius objektus suvokia kaip gyventi skirtus statinius. Taip jie suvokiami ir teisės aktuose, reglamentuojančiuose statybÄ (statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705, 4.13, 4.16 punktai, statybos techninis reglamentas STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d.

įsakymu Nr. D1-338) bei statinių klasifikavimÄ ir nekilnojamųjų daiktų formavimÄ (statybos techninis reglamentas STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 4 priedas). Teismo manymu, atsakovė pagrįstai vertino, kad antrajame skelbime siÅ«lyti įsigyti bÅ«stai vidutinių vartotojų taip pat buvo suvokiami kaip gyventi skirti statiniai.

Skelbimai apie Å¡iuos objektus interneto svetainėje www.aruodas.lt buvo skelbiami skiltyje apie parduodamus butus, be to, buvo nurodyta, kad bÅ«stai yra dvibučiame name, galiausiai, nurodyta data, nuo kada bÅ«stas bus tinkamas apgyvendinimui. IÅ¡ Å¡ios informacijos visumos vartotojas neabejotinai turėjo suvokti, kad skelbiama apie bÅ«tent gyventi skirto statinio pardavimÄ . Taryba skundžiamame nutarime nustatė, kad statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d.

įsakymu Nr. 705, 4.11 punkte bÅ«stas suvokiamas kaip vienbutis gyvenamasis namas, jo dalis, butas ar kitos gyvenamosios patalpos, tinkamos asmeniui ar Å¡eimai gyventi. Be to, Taryba skundžiamame nutarime iÅ¡analizavo ir bendrinę žodžio „bÅ«stas“ reikÅ¡mę, pateiktÄ Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, kur nurodyta, kad bÅ«stas – tai namai, butas, pastogė. Nors negali bÅ«ti paneigiama, kad kai kurie pareiÅ¡kėjo įvardyti teisės aktai sÄ vokos „bÅ«stas“ nesieja vien su gyvenamÄ ja paskirtimi, vis dėlto nagrinėjamam klausimui svarbu tai, kad vidutiniai vartotojai, susipažinę su pareiÅ¡kėjo skleistos informacijos visuma (kaip minėta, apie parduodamÄ bÅ«stÄ buvo skelbiama skiltyje apie parduodamus butus, nurodyta, kad bÅ«stas yra dvibučiame name bei nurodoma, nuo kada bÅ«stas bus tinkamas apgyvendinimui), šį žodį neabejotinai susiejo su gyvenamÄ ja paskirtimi.  Statinio paskirtis – vieÅ¡ajame registre nurodytas statinio naudojimo tikslas (žmonėms gyventi, Å«kinei komercinei ar kitai veiklai), kai statinys atitinka saugos ir jame planuojamos (atliekamos) veiklos (technologijos proceso) privalomuosius reikalavimus, nustatytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose (Statybos įstatymo 2 straipsnio 59 dalis).

Å ie privalomieji reikalavimai nustatomi bÅ«tent atsižvelgiant į statinio paskirtį (statinio tipÄ ) ir jame planuojamÄ veiklÄ (Statybos įstatymo 2 straipsnio 32 dalis). Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, 5.1 punktas pastatus pagal jų paskirtį iÅ¡skiria į dvi grupes: gyvenamuosius ir negyvenamuosius. Prie gyvenamųjų priskiriami ir, be kita ko, vieno ar dviejų butų pastatai.

Tuo tarpu prie negyvenamųjų pastatų priskiriami viešbučių paskirties pastatai – trumpalaikio apgyvendinimo pastatai (viešbučiai, moteliai ir svečių namai), poilsio paskirties pastatai – tarp jų poilsio namai, kiti poilsio pastatai. Taigi, šiems pastatams normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatyti skirtingi privalomieji reikalavimai. Antai, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų esminiai statinių, sklypo tvarkymo, namo paskirties, saugos, galimybės patekti į statinį, apsaugos nuo triukšmo, energetiniai, namo inžinerinių sistemų, namo priklausinių reikalavimai detaliai įtvirtinti statybos techniniame reglamente STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d.

įsakymu Nr. D1-338, tačiau jie vieÅ¡bučių, poilsio paskirties pastatams nėra taikomi. Skirtingi reikalavimai gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties statiniams nustatyti ir įvairiuose kituose statybÄ reglamentuojančiuose teisės aktuose. Pavyzdžiui, statybos techniniame reglamente STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikÅ¡mės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933, gyvenamosios paskirties ir vieÅ¡bučių paskirties pastatams nustatyti skirtingi automobilių stovėjimo vietų reikalavimai.

Kad gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties (svečių namai) patalpų infrastruktÅ«rai taikomi nevienodi reikalavimai, patvirtino ir Palangos miesto savivaldybės administracija 2017 m. kovo 20 d. raÅ¡te (3 t., b. l. 137). Taigi, į numatomÄ pastato paskirtį, taikomus Å¡iai paskirčiai reikalavimus atsižvelgiama jau statybos proceso metu (nekilnojamojo daikto sukÅ«rimo metu), o nustatyta pastato paskirtis suponuoja jo naudotojų pareigÄ naudoti statinį (jo patalpas) pagal Å¡iÄ paskirtį, iÅ¡skyrus Vyriausybės nustatytus atvejus (Statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pastebėtina, kad pagal Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtintÄ Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos apraÅ¡Ä , gyvenamosios paskirties patalpose numatyta galimybė vykdyti siauresnės apimties ekonominę veiklÄ , nei vieÅ¡bučių ar poilsio paskirties patalpose.

Visi Å¡ie argumentai suponuoja iÅ¡vadÄ , kad statinio naudojimo paskirtis yra vienas iÅ¡ svarbiausių nekilnojamÄ jį daiktÄ apibÅ«dinančių požymių, nulemiančių esmines jo savybes ir veiklos jame galimybes. Kadangi pareiÅ¡kėja nekilnojamojo turto objektus reklamavo kaip gyvenamosios paskirties, jai pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktÄ kilo pareiga pagrįsti Å¡ių teiginių teisingumÄ reklamos naudojimo metu. Tačiau teismas vertina, kad pareiÅ¡kėja nei tyrimo Taryboje, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu to nepadarė.

Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatyta, kad žemės sklypo, kuriame yra reklamuojami objektai, paskirtis kita, naudojimo bÅ«das – rekreacinės teritorijos (3 t., b. l. 45-46). Nekilnojamojo turto registre žemės sklypui įregistruota aerodromo apsaugos zona ir aerodromo sanitarinės apsaugos zona. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miÅ¡ko naudojimo sÄ lygų 17 punktu, aerodromo sanitarinė apsaugos zona nustatoma atsižvelgiant į triukÅ¡mo lygį, o joje draudžiama statyti gyvenamuosius namus.

IÅ¡ Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. kovo 20 d. raÅ¡te (3 t., b. l. 137) nurodytų aplinkybių matyti, kad žemės sklypas patenka į Palangos miesto bendrajame plane ir Tarptautinio Palangos oro uosto detaliajame plane, patvirtintame Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 36, nustatytÄ â€žC“ zonÄ , kurioje gyvenamųjų namų statyba negalima. Palangos miesto savivaldybės taryba 2011 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. T2-32 patvirtino žemės sklypo detalųjį planÄ , pagal kurio sprendinius galima vieÅ¡bučio tipo (vieÅ¡bučių paskirties) pastatų statyba.

Palangos miesto savivaldybės administracija 2015 m. gruodžio 30 d. iÅ¡davė raÅ¡ytinį pritarimÄ statinio projektui – svečių namų statybos projektui, pagal kurį suteikta teisė statyti svečių namus (negyvenamosios paskirties pastatai; vieÅ¡bučių) (3 t., b. l. 47-48). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiÅ¡kėjo statomi pastatai reklamos publikavimo metu buvo įregistruoti kaip nebaigti statyti pastatai – poilsio namai, kurių pagrindinė naudojimo paskirtis – poilsio, t. y. negyvenamosios paskirties pastatai (3 t., b. l. 112-122).

Iš šių aplinkybių matyti, kad pareiškėja reklamos naudojimo metu negalėjo pasiūlyti įsigyti gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektų (butų, gyvenamojo namo), kadangi ji tokių objektų nestatė ir neturėjo teisės jų statyti. Pareiškėjos siūlomi įsigyti objektai, kaip minėta, buvo negyvenamosios paskirties. Pareiškėjos teiginiai, kad egzistuoja hipotetinė galimybė parduodamose poilsio patalpose formuoti butus, vertintini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo konstatuoti skundžiamo nutarimo nepagrįstumo.

Visų pirma, esminė aplinkybė, kad pareiškėja negali pagrįsti, jog reklamos naudojimo metu ji galėjo pasiūlyti įsigyti gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektų (butų, gyvenamojo namo). Reklamos vertinimui kaip klaidinančios svarbu tai, kad siūloma įsigyti prekė reklamos naudojimo metu faktiškai neturi tų savybių, apie kurias skelbiama vartotojams, taigi, tai, kad prekė neapibrėžtu ateityje momentu hipotetiškai galėtų įgyti reklamuojamas savybes, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė.

PareiÅ¡kėja nepagrindė, kad ji reklamos naudojimo metu buvo kreipusis į kompetentingas institucijas dėl gyvenamosios paskirties objektų (butų, gyvenamųjų namų) suformavimo, kad buvo atlikta tokia procedÅ«ra ir kad pareiÅ¡kėja reklamos naudojimo metu faktiÅ¡kai, o ne hipotetiÅ¡kai, galėjo vartotojams pasiÅ«lyti įsigyti gyvenamosios paskirties objektų (butų, gyvenamųjų namų). Antra vertus, Palangos miesto savivaldybės administracija 2017 m. balandžio 24 d. raÅ¡te (3 t., b. l. 144) aiÅ¡kiai nurodė, kad kadangi nagrinėjamas sklypas patenka į oro uosto „C“ zonÄ (dėl ekvivalentinio triukÅ¡mo), kurioje yra padidintas triukÅ¡mo lygis, dėl ko gyvenamųjų pastatų (tame tarpe ir gyvenamųjų patalpų – butų) statyba ir eksploatavimas negalimi, statomuose pastatuose negali bÅ«ti formuojamos gyvenamosios patalpos butai, nekeičiant pagrindinės pastatų paskirties – svečių namai.

Tuo tarpu, kaip nurodyta jau minėtame Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. kovo 20 d. raÅ¡te, pakeisti raÅ¡ytiniame pritarime statinio projektui numatytÄ statinių paskirtį – svečių namai į gyvenamosios paskirties (vieno ir dviejų butų pastatai) negalima, kadangi tai prieÅ¡tarautų galiojančiam žemės sklypo planui ir nustatytos „C“ zonos reglamentams. Taigi, prieÅ¡ingai, nei teigia pareiÅ¡kėja, Taryba tyrimo metu įvertino pareiÅ¡kėjos akcentuojamÄ hipotetinę galimybę statomuose pastatuose įrengti gyvenamÄ sias patalpas (butus) ir jÄ Ä¯rodymais paneigė.Teismas sutinka su Tarybos vertinimu, kad reklamoje pateikta neteisinga informacija apie parduodamus gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektus buvo klaidinančio pobÅ«džio, kadangi galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį.

Kaip minėta, klaidinanti reklama yra tokia, kuri klaidina arba gali suklaidinti vartotojus, ir kuri dėl savo klaidinančio pobÅ«džio gali paveikti jų ekonominį elgesį. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, ekonominis elgesys – reklamos vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu, Å«kine komercine, finansine ar profesine veikla. IÅ¡ Å¡ių nuostatų matyti, kad tam, jog reklama bÅ«tų pripažinta klaidinančia, nebÅ«tina, jog vartotojas priimtų sprendimÄ Ä¯sigyti reklamuotų prekių, patirtų žalÄ , pakanka galimybės paveikti vartotojų sprendimus ar veiksmus, susijusius su prekių įsigijimu.

Taigi, kaip pagrįstai nurodo Taryba, net jei vartotojas ir nenusipirko prekės, tai nereiÅ¡kia, kad jo ekonominis elgesys nebuvo paveiktas. Kaip minėta, vienas iÅ¡ svarbiausių nekilnojamÄ jį daiktÄ apibÅ«dinančių požymių, nulemiančių esmines jo savybes ir veiklos jame galimybes, yra Å¡io daikto paskirtis. Todėl nagrinėjamu atveju teismas sutinka su Tarybos vertinimu, kad reklamos vartotojai (pagal vidutinio vartotojo standartÄ ), sužinoję apie parduodamus gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektus, galėjo priimti sprendimus domėtis paskelbta reklama, skambinti pareiÅ¡kėjo įgaliotam asmeniui, tartis dėl objektų apžiÅ«ros, turto įsigijimo bei kt., nors tokių sprendimų nebÅ«tų priėmę ir objektu apskritai nebÅ«tų susidomėję, jeigu jiems bÅ«tų buvusi pateikta teisinga informacija, kad parduodami negyvenamosios paskirties objektai.

Tai, kad, pareiÅ¡kėjos teigimu, paprastai pirkėjas iki nekilnojamojo turto sandorio sudarymo apžiÅ«ri bent keletÄ patalpų, teiraujasi informacijos telefonu, veda derybas dėl nekilnojamojo turto įsigijimo sÄ lygų, savaime neeliminuoja, kad tokius veiksmus pirkėjas atlieka nebÅ«damas suklaidintas neteisingos reklamos. PareiÅ¡kėja pateikė įrodymus, kad tik sudarant preliminariÄ sias sutartis pirkėjams buvo nurodoma (raÅ¡tu sutartyje) tikroji parduodamo turto paskirtis, tuo tarpu jokių įrodymų, kad neteisinga informacija apie objektų paskirtį buvo patikslinama kiekvienam potencialiam pirkėjui jau iÅ¡ karto iÅ¡reiÅ¡kus susidomėjimÄ , nepateikė.

Taigi, dėl netikslios informacijos reklamoje vartotojų ekonominis elgesys galėjo bÅ«ti paveiktas, o tai pakankama sÄ lyga reklamÄ pripažinti klaidinančia.  Galiausiai, pareiÅ¡kėjas kelia klausimÄ dėl paskirtos baudos dydžio. Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už draudimo naudoti klaidinančiÄ reklamÄ pažeidimÄ gali bÅ«ti skiriama nuo 289 iki 8 688 Eur bauda. Pagal Å¡io straipsnio 5 dalį skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudos vidurkį ir atsižvelgiant į Å¡io straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobÅ«dį, pažeidimo trukmę ir mastÄ .

Nagrinėjamu atveju Taryba vertino, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, o baudos dydį (6 300 Eur) parinko įvertinusi pažeidimo pobÅ«dį, labai ilgÄ jo trukmę (reklama buvo skleidžiama beveik 5 mėnesius), pažeidimo vidutinį mastÄ (reklamÄ peržiÅ«rėjo virÅ¡ 40 tÅ«kst. vartotojų). Teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiu sankcijos individualizavimu. Nors pareiÅ¡kėjos atstovas teismo posėdyje teigė, kad turėtų bÅ«ti nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kadangi pareiÅ¡kėja bendradarbiavo su Taryba, tyrimo metu nutraukė reklamÄ , su Å¡iais pareiÅ¡kėjos atstovo argumentais teismas nesutinka.

Pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalį atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs Å¡iame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimÄ , savo noru užkirto keliÄ Å¾alingiems pažeidimo padariniams, pripažino padaręs pažeidimÄ , padėjo priežiÅ«ros institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar paÅ¡alino padarytÄ Å¾alÄ . Nagrinėjamu atveju Taryba skundžiamame nutarime, remdamasi administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-930/2005) pagrindė, kad tai, jog reklamos davėjas nutraukė pažeidimÄ iki tyrimo pradėjimo, savaime nelaikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Tai, kad pareiÅ¡kėjas teikė reikiamÄ informacijÄ Tarybai tyrimo metu, pagrįstai neįvertinta kaip padėjimas tyrimo metu. Tokia iÅ¡vada taip pat grindžiama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2818/2012 ir joje nurodyta praktika). Å iuo atveju pareiÅ¡kėja nei Tarybos tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nepripažino padariusi pažeidimÄ , be to, pažeidimÄ padarė Tarybos 2015 metais jau bÅ«dama įspėta dėl skleidžiamos klaidinančios reklamos (Å¡i aplinkybė matoma iÅ¡ Tarybos 2015 m. kovo 20 d. raÅ¡to, 3 t., b. l. 280-282).

Taigi, Taryba, įvertinusi Å¡ių aplinkybių visumÄ , pagrįstai sprendė skirti pareiÅ¡kėjai didesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis baudos dydį, kurio teismas neturi pagrindo vertinti kaip neadekvataus ar neproporcingo padarytam pažeidimui, ypač įvertinus pateiktus duomenis apie pelningÄ pareiÅ¡kėjos veiklÄ 2015-2016 metais (3 t., b. l. 100). Dėl iÅ¡dėstytų argumentų teismas sprendžia, kad atsakovės skundžiamas nutarimas, kuriuo pareiÅ¡kėjai paskirta bauda už draudimo naudoti klaidinančiÄ reklamÄ pažeidimÄ , pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai iÅ¡tyrus teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas faktines aplinkybes ir teisingai pritaikius Reklamos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas.

Kadangi teismas nenustatė pagrindų panaikinti skundžiamÄ nutarimÄ , pareiÅ¡kėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, n u s p r e n d ž i a: PareiÅ¡kėjos UAB „Kauno bÅ«stai“ skundÄ atmesti.Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundÄ paduodant Å¡iam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjai                                                                                           Marius Bajoras Violeta Petkevičienė Ernestas Spruogis