2019-02-27 Nr. AB-5225-3-65-3-00244-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-953-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00244-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų (toliau – Panevėžio PN) 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2007 m. kovo 7 d. ji atlieka laisvės atėmimo bausmę Panevėžio PN. Pareiškėja yra apgyvendinta gyvenamojoje patalpoje Nr. 42, kur kalinimo sąlygos yra netinkamos, antisanitarinės, orumą žeminančios, nes šioje gyvenamojoje patalpoje nėra pakankamai ventiliacijos, todėl yra didelė drėgmė; siena, prie kurios stovi jos lova, yra padengta pelėsiu; nuo sienos sklinda nemalonus kvapas. Pareiškėjos teigimu, atsigulus į lovą, patalynė būna drėgna, todėl pareiškėja patiria neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus. Be to, gyvenamojoje patalpoje nėra užtikrinamos tinkamos apšvietimo sąlygos.

3. Pareiškėja teigė, kad II gyvenamojo korpuso I aukšte įrengtos sanitarinės patalpos, kuriomis ji naudojasi, neatitinka patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų reikalavimų – nėra nustatyto skaičiaus veidrodžių ir lentynėlių higienos reikmenims susidėti; sanitarinės patalpose nėra įrengta ištraukiamoji ventiliacija, todėl patalpoje nuolat būna nemalonus kvapas; patalpoje nepakankamai reguliuojama ir užtikrinama asmens privatumo apsauga. Pareiškėja teigė, kad II gyvenamojo korpuso I aukšte nėra įrengtos atskiros rūkyti skirtos patalpos, dėl to nuteistosios yra priverstos rūkyti tualete, todėl nerūkančios moterys turėdavo kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjai žala buvo padaryta ir tuo, kad 2016 m. rugpjūčio mėnesį Panevėžio PN pareigūnai kratos metu paėmę jai priklausančias užuolaidas, jas neteisėtai sunaikino.

4. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio PN atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja Panevėžio PN buvo kalinama tinkamomis, teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Panevėžio PN, kaip ir kitų kalinimo įstaigų sanitarinę būklę kontroliuoja visuomenės sveikatos centrai. Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistų parengtose išvadose nurodyta, kad Panevėžio PN nuteistų asmenų kalinimo sąlygos atitinka sanitarinius, higieninius bei kitus reikalavimus. Įstaiga nuolat atlieka būtiniausius patalpų remonto darbus – remontuoja smulkius santechnikos, elektros, durų, langų gedimus, likviduoja avarijos židinius, keičia langus, remontuoja patalpas, taip užtikrindama nuteistųjų laikymo sąlygų atitikimą nustatytoms higienos normoms. Pareiškėja galimai patirtos žalos nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais, jos reikalavimas yra deklaratyvus. Nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio PN, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Be to, prašė nagrinėjant pareiškėjos skundą reikalavimo daliai taikyti ieškinio senaties terminą ir vien tuo pagrindu skundą atmesti.

II. 6. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjos M. S. skundą atmetė.

7. Teismas nurodė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio PN, laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. (skundo padavimo dienos), atlyginimo.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėja prašė netaikyti senaties termino, iš esmės nenurodydama jokių svarbių priežasčių, kodėl ankščiau negalėjo kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė duomenų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, taip pat nėra pagrindo ir ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimams. Esant Panevėžio PN prašymui, atsižvelgęs į pareiškėjos teismui pateiktą skundą (2017 m. rugpjūčio 1 d., pagal žymą ant voko), pareiškėjos reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2014 m. liepos 31 d. teismas taikė ieškinio senatį ir šią reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad sprendžiama dėl pareiškėjos teisės į žalos atlyginimą nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu gyveno II gyvenamajame korpuse, gyvenamoje patalpoje Nr. 42. Atskirais laikotarpiais pareiškėja buvo perkeliama į drausmės grupės patalpas atlikti paskirtų drausminių nuobaudų. Pareiškėja neturtinės žalos atsiradimą sieja su netinkamomis sąlygomis gyvenamoje patalpoje Nr. 42.

10. Spręsdamas dėl pareiškėjos teiginių apie netinkamas kalinimo sąlygas pagrįstumo, teismas rėmėsi Panevėžio PN pateiktais rašytiniais įrodymais ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro įvairiais laikotarpiais atliktų Panevėžio PN patikrinimų duomenimis.

11. Teismas nustatė, kad Panevėžio PN gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamojoje patalpoje Nr. 42 yra 2 langai, vienas langas yra varstomas. Tai, jog visose Panevėžio PN patalpose yra sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, patvirtina Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenys (2013 m. rugsėjo 30 patikrinimo aktas Nr. H5-477). Vadovaujantis 2013 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. H5-152 duomenimis, nustatyta, kad pakeisti visi pataisos namų antrojo korpuso langai; yra sudaryta galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas, visi langai varstomi. Spręsdamas dėl pareiškėjos argumentų pagrįstumo teismas rėmėsi ir kitais Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų duomenimis, iš kurių nustatė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje, kurioje gyveno pareiškėja, Higienos normos HN 76:2010 ir Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja kalinimo Panevėžio PN metu su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų (truko šviesos, buvo drėgna, ventiliacijos nebuvo) gyvenamojoje patalpoje Nr. 42 į šios įstaigos administraciją nesikreipė, o duomenų apie tai, jog dėl šių jos teigiamų pažeidimų būtų reiškusi pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėja nepateikė. Teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtino, jog ginčo laikotarpiu Panevėžio PN neužtikrino pareiškėjai gyvenamojoje patalpoje Nr. 42 tinkamų apšvietimo ir vėdinimo sąlygų.

12. Dėl gyvenamųjų patalpų būklės (t. y. dėl to, kad Panevėžio PN gyvenamojoje patalpoje sienos buvo nusėtos pelėsiu) teismas sprendė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 42 esančio pelėsio, netvarkingos gyvenamosios patalpos ginčo laikotarpiu nebuvo užfiksuota. Panevėžio PN atsiliepime nurodė, kad gyvenamosios patalpos kasdien valomos drėgnuoju būdu. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Šiems teiginiams pagrįsti atsakovo atstovas pateikė rašytinius duomenis apie pagrindinio valymo Panevėžio PN atlikimą, tvarką, kurie patvirtina atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl ant gyvenamųjų patalpų sienų buvusio pelėsio, pareiškėja būtų kreipusi į pataisos įstaigos administraciją, taip pat tai, jog šios patalpos švarai ir tvarkai palaikyti nebūtų išduotos valymo priemonės bei inventorius. Įvertinęs byloje nustatytus duomenis, teismas aptartus pareiškėjos skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

13. Dėl sanitarinių patalpų įrengimo ir sąlygų jose (įrengtos sanitarinės patalpos, kuriomis ji naudojasi, neatitinka patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų reikalavimų) teismas nurodė, kad pareiškėja minėto pobūdžio pažeidimą išdėstė abstrakčiai, be to, šie pareiškėjos argumentai yra nekonkretūs ir abstraktūs, nesusieti su jokiais konkrečiais laike ir vietoje apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais. Teismas vertino, kad pareiškėja tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, t. y. kad sanitarinės patalpos neatitinka patalpų aprūpinimo baldais reikalavimų, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jos nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, todėl teismas sprendė, jog pareiškėja šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėja tik abstrakčiai nurodė, jog sanitarinėje patalpoje buvo nepakankamai reguliuojama ir užtikrinama asmens privatumo apsauga naudojantis higienos sanitariniais įrenginiais, tačiau konkrečiai nenurodė, kokiu aspektu buvo pažeistas jos privatumas naudojantis sanitariniai įrenginiais. Teismas nustatė, kad II gyvenamojo korpuso I aukšto higienos patalpos, kuriomis naudojasi ir pareiškėja, yra įrengtos uždaro tualeto ir bide kabinos. Kabinų pertvaros yra 1,5 m aukščio, taigi pareiškėjos nekonkretūs teiginiai vertinami kaip deklaratyvaus pobūdžio.

15. Dėl rūkymo patalpų teismas nustatė, kad pareiškėja yra rūkanti, o Panevėžio PN gyvenamosiose ir bendro patalpose rūkyti neleidžiama; ginčo laikotarpiu galimybė rūkyti nuteistosioms buvo sudaryta pasivaikščiojimų kiemelyje pasivaikščiojimų metu. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė atsakovo atstovo paaiškinimus paneigiančių duomenų, todėl sprendė, jog nėra pagrindo pareiškėjos teiginius dėl rūkymo bendro naudojimo patalpoje ir nesudarytos galimybės parūkyti lauke, pripažinti pagrįstais.

16. Dėl Panevėžio PN pareigūnų veiksmų, sunaikinus pareiškėjai priklausančią užuolaidą, teismas nustatė, kad 2016 m. rugpjūčio 24 d., vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 59 punktu, nenustačius savininkų, mėlynos spalvos užuolaidos su ornamentais buvo sunaikintos. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareigūnai, paėmę neleistiną daiktą (užuolaidą) ir nenustatę jo savininko, turėjo teisinį pagrindą jas sunaikinti, todėl nėra pagrindo Panevėžio PN pareigūnų veiksmų pripažinti neteisėtais.

17. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, konstatavo, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog Panevėžio PN ir jos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino tinkamų pareiškėjos kalinimo Panevėžio PN sąlygų. Teismas sprendė, kad byloje nėra nustatyta neteisėtų Panevėžio PN ir jos pareigūnų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius CK 6.246 straipsnyje nurodytos vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pareiga atlyginti neturtinę žalą nekyla. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančių įrodymų visumą, darė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

18. Teismas, nustatęs, kad atsakovo atstovui procesinius dokumentus parengė Panevėžio PN darbuotoja, atmetė atsakovo atstovo Panevėžio PN prašymą priteisti iš pareiškėjos 40 Eur atstovavimo išlaidas, kurias sudaro atsiliepimo į skundą teismui parengimo išlaidos. Teismas sprendė, kad tokios atsakovo išlaidos nelaikytinos proceso šalies išlaidomis, kurias kaip atlygintinas apibrėžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 39–40 straipsnių nuostatos.

III. 19. Pareiškėja M. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą, netaikyti ieškinio senaties termino ir priteisti jai 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais, papildomai nurodydama, kad nesutinka su patikrinimo aktuose pateiktomis išvadomis, nes jos surašytos neapsilankius vietoje; nesutinka su teismo sprendime nurodyta išvada, kad pareiškėjos reikalavimai deklaratyvūs.

21. Pareiškėjos manymu, atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų vertinimas neatitinka realių faktų. Taip pat nesutinka su ieškinio senaties taikymu, pažymėdama, kad ji neturi teisinio išsilavinimo, todėl anksčiau neapskundė pareigūnų veiksmų, o Panevėžio pataisos namuose nėra suteikiama kvalifikuota teisinė pagalba. Be to, atsakovo atstovo darbuotojai tinkamai neišverčia ir nepaaiškina gautų dokumentų turinio, jai padeda tik kartu gyvenančios kitos nuteistosios, o tam prireikia daug laiko.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas atsiliepimą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais atsiliepimą į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydamas, jog pareiškėjos apeliaciniame skunde išsakomi argumentai dėl Visuomenės sveikatos centro pateiktų patikrinimų išvadų nepatikimumo (t. y. kad jos surašytos patalpoje neapsilankius) neatitinka tikrovės. Be to, skunde minimas nusiskundimas dėl pelėsio ant II korpuso bibliotekos sienos skunde pirmosios instancijos teismui net nebuvo paminėtas, todėl apeliacine tvarka nenagrinėtinas. Pabrėžia, kad Visuomenės sveikatos centro specialistai išvadas parengia remdamiesi objektyviais duomenimis (t. y. atliktų tyrimų/ matavimų rezultatais). Teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos nusiskundimą dėl pareiškėjai priklausiusios užuolaidos sunaikinimo, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp pareiškėjos ir Panevėžio PN atstovo pateiktų parodymų, paprašė pateikti ir išnagrinėjo papildomus duomenis, t. y. Nuteistųjų prašymų (skundų) registro duomenis, ir teisingai konstatavo, jog pareiškėja raštu dėl kratos metu paimtos užuolaidos nesikreipė, nors prašymų (skundų) teikimo tvarka jai buvo žinoma. Panevėžio pataisos namų nuteistosioms yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Be to, visokeriopą pagalbą (taip pat ir įvairių nuteistųjų gaunamų dokumentų esmės paaiškinimą) nuteistosioms teikia Panevėžio pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistai. Teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir teismine tvarkia sprendė dėl pareiškėjos teisės į žalos atlyginimą nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde neįvardijo jokių svarbių priežasčių, kodėl ji nesikreipė į teismą anksčiau, sužinojusi apie savo teisių pažeidimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio PN, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjos M. S. skundą atmetė, konstatavęs, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog Panevėžio PN ir jos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino tinkamų pareiškėjos kalinimo Panevėžio PN sąlygų, t. y. teismas nenustė neteisėtų Panevėžio PN veiksmų ar neveikimo.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, manydama, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į atliktų patikrinimų aktų išvadas, kurios surašytos specialistams neapsilankius vietoje. Taip pat nesutinka su ieškinio senaties taikymu, pažymėdama, kad ji neturi teisinio išsilavinimo, jai nėra tinkamai išverčiami gauti dokumentai ir nėra suteikiama kvalifikuota teisinė pagalba.

26. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-756/2019).

28. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018; ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad ji neturi teisinio išsilavinimo, be to, jai nėra tinkamai išverčiami gauti dokumentai ir nėra suteikiama kvalifikuota teisinė pagalba, todėl prašo netaikyti ieškinio senaties termino. Pažymėtina, kad taikant teismų praktikoje suformuotus principus, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų, pagrindžiančių, kad pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią, o pateiktasis argumentas dėl teisinio išsilavinimo neturėjimo ir kalbos problemų nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės šiuo nagrinėjamu atveju.

31. Apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą iš Panevėžio PN laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2014 m. liepos 31 d.

32. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

33. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

34. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje (tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde) teigė, jog ji patyrė neturtinę žalą dėl gyvenamojoje patalpoje Nr. 42 ventiliacijos nebuvimo, drėgmės, pelėsio, netinkamos apšvietos, netinkamo patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi (nėra nustatyto skaičiaus veidrodžių ir lentynėlių higienos reikmenims susidėti), sanitarinės patalpose neįrengtos ištraukiamosios ventiliacijos ir dėl to nuolat esančių nemalonių kvapų, nepakankamos asmens privatumo apsaugos, atskiros rūkymui skirtos patalpos nebuvimo, 2016 m. rugpjūčio mėnesį kratos metu paimtų pareiškėjai priklausančių užuolaidų negrąžinimo ir sunaikinimo.

35. Neturtinę žalą pareiškėja grindė dėl nurodytų aplinkybių patirtais neigiamais dvasiniais išgyvendinimais, sveikatos ir emociniais bei fiziniais sutrikimais.

36. Pastebėtina, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

37. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, ir kt.).

38. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos teiginių apie netinkamas kalinimo sąlygas pagrįstumo, pagrįstai ir teisėtai rėmėsi Panevėžio PN pateiktais rašytiniais įrodymais bei Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų Panevėžio PN patikrinimų duomenimis. Pareiškėjos kritinis šių aktų vertinimas nepaneigia juose nurodytų priešingų, nei pareiškėja mano, išvadų, jog ginčo laikotarpiu gyvenamoji patalpa Nr. 42 atitiko sanitarinių ir higienos patalpų įrengimo reikalavimus (t. y. buvo tinkamas apšvietimas, tinkamas vėdinimas, nebuvo pelėsio (b. l. 20, 32–36, 47-48, 50, 69, 65–71)). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog Higienos normos HN 76:2010 ir Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nebuvo nustatyta. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėja, teigdama, jog nebuvo užtikrinta asmens privatumo apsauga, nenurodė ir nepaaiškino jokių konkrečių aplinkybių minėtu aspektu. Taip pat pažymėtina, kad byloje yra rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad aktualiu ginčo laikotarpiu pareiškėja niekada nesiskundė dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, neprašė būti perkeliama į kitą gyvenamąją patalpą. Dėl sunaikintų pareiškėjai priklausiusių užuolaidų apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 59 punktu, nenustačius savininkų, mėlynos spalvos užuolaidos su ornamentais buvo teisėtai sunaikintos (b. l. 62).

39. Apeliacinės instancijos teismas dėl pareiškėjos teiginių apie jai dėl netinkamų kalinimo sąlygų kilusius sveikatos sutrikimus pažymi svarbią aplinkybę, kad byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad iki pareiškėjai atvykstant į Panevėžio PN jai buvo nustatytos diagnozės (iš esmės kuriomis pareiškėja grindžia savo skundus šioje byloje), t. y. [...] (duomenys neskelbtini); be to, 2017 m. rugsėjo 18 d. pažymoje pabrėžta, jog pareiškėja užsiregistravusi pas gydytojus yra neatvykus 12 kartų; 10 kartų atsisakė vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ištyrimui dėl galimos (duomenys neskelbtini) ištyrimo (b. l. 73). Todėl teisėjų kolegija vertina, kad byloje nėra jokių įrodymų ne tik apie pareiškėjos patirtą realią neturtinę žalą, bet ir jos sveikatos būklės galimą priežastinį ryšį su pareiškėjos nurodytų jos teisių pažeidimu, nes pareiškėjos minimi sveikatos sutrikimai yra atsiradę iki ginčo laikotarpio, o pareiškėja atsisakydama tyrimų ir gydymo, pati galimai gilina savo sveikatos problemas, dėl ko ji yra pati atsakinga. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nenustačius visų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.271 straipsnį valstybei civilinė atsakomybė nekyla.

40. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-165-556/2019).

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu.

42. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė