2025-04-30 Nr. AB-7524-3-61-3-00309-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-350-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00309-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Medžista“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Medžista“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – viešojį įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2024 m. spalio 30 d.), atstovaujama nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, uždaroji akcinė bendrovė „Metrail“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Medžista“ (toliau – ir UAB „Medžista, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 436 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) netenkinus pirmojo skundo reikalavimo, panaikinti Sprendimą ir sumažinti apskaičiuotą mokestį iki 10 000 Eur; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Mokesčio už aplinkos teršimą tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213, 17.2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas grindė skundą šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. Bendrovė yra ūkinę komercinę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikoje registruotas juridinis asmuo, kuris Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas, ATĮ) 2 straipsnio 36 ir 38 dalimis bei Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ) 2 straipsnio 4 dalimi yra laikomas gamintoju / importuotoju bei privalo registruotis aplinkos ministro nustatyta tvarka, organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose, ir, jeigu tiekia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminius, už kurių vienkartinę pakuotę nustatytas užstatas, dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje, aplinkos ministro nustatyta tvarka šviesti ir informuoti visuomenę pakuočių atliekų tvarkymo klausimais.

2.2. Bendrovė 2013-2015 metų laikotarpiui buvo sudariusi sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo su viešąją įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO). Bendrovė gavo atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – ir Patvirtinimai), apmokėjo už suteiktas paslaugas ir pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Inspekcija, VMI) deklaracijas už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Nepaisant to, jog Bendrovė gavo atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus iš valstybės licencijuoto tokias paslaugas turinčio teisę teikti subjekto, Departamentas Sprendimu patvirtino 2018 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktą Nr. V-85 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir nurodė pareiškėjui sumokėti 64 999,18 Eur mokestį už aplinkos taršą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus.

2.3. Departamento veiksmai, kai yra sąmoningai žlugdomas sąžiningai Lietuvoje veikiantis verslas, kai sąžiningai ir tinkamai savo pareigas vykdę subjektai, dalyvavę valstybės institucijų sukurtoje ir reglamentuojamoje sistemoje ir įvykdę visas savo pareigas, turi mokėti už tą patį antrą kartą, yra neteisėti. Be to, iki šiol teisme yra nagrinėjama byla dėl dokumentų, kurie buvo panaikinti, teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau Departamentas, neišsiaiškinęs visų reikšmingų aplinkybių skubotai ir nepagrįstai imasi veiksmų prieš pareiškėją.

2.4. Bendrovė, būdama ūkio subjektu, kurio ekonominė veikla yra tiesiogiai susijusi su pareiga tvarkyti pakuočių atliekas, turėjo teisėtus lūkesčius, kad įstatymų leidėjo nustatyti ir Aplinkos ministerijos kontroliuojami pakuočių tvarkymo būdai pasitelkiant licencijuotas įmones yra teisėti ir tinkami, ir, kad juos vykdant asmeniui nekils neigiami padariniai. Bendrovė sudarė sutartį su PTO, sumokėjo už suteiktas paslaugas, todėl galėjo pagrįstai tikėtis, kad valstybė tinkamai kontroliuoja licencijuotus juridinius asmenis, kurie turi teisę teikti atliekų tvarkymo paslaugas. Nagrinėjamu atveju Bendrovė nesitikėjo, jog valstybės institucijos atgaline data panaikins jos pačios kontroliuojamų ūkio subjektų išduotus dokumentus, taip pat neturėjo kito pasirinkimo ir privalėjo naudotis valstybės licencijuotų įmonių paslaugomis.

2.5. Sprendimu prašomas sumokėti mokestis už aplinkos taršą yra apie 45 kartus didesnis nei tas, kurį Bendrovė sumokėjo vadovaudamasi PPATĮ 7 straipsnyje numatyta galimybe tvarkyti pakuočių atliekas pasitelkiant valstybės licencijuotą juridinį asmenį PTO. Dėl to, Bendrovė gali likti nemoki. Departamentas, taikydamas neproporcingą sankciją, nesiėmė adekvačiai proporcingų priemonių situacijai išsiaiškinti ir jai sureguliuoti. Departamentas neįsigilino ir neatsižvelgė į Bendrovės pastabas dėl vykstančių tyrimų ir ginčų dėl panaikintų Patvirtinimų teisėtumo, nevertino ir nepasisakė dėl to, jog buvo panaikinti ne visi dokumentai ir Bendrovės dalis galėjo pakliūti į nepanaikintų dokumentų dalį, bei kad Bendrovės atliekos yra galbūt sutvarkytos tinkamai, ar tai padaryta bent iš dalies.

2.6. Bendrovė nepadarė jokių teisės pažeidimų, tačiau jai skirta maksimali teisės aktuose nustatyta sankcija. Atsižvelgiant į susidariusios situacijos individualias aplinkybes net ir tuo atveju, jeigu Sprendimas liktų nepakeistas, mokestis galėtų būti mažinamas iki protingo ir proporcingo nagrinėjamai situacijai dydžio – 10 000 Eur.

2.7. Skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų reikalavimų, keliamų administraciniam aktui, kadangi jis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, neatitinka teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principų.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas grindė atsiliepimą šiais argumentais:

4.1. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD), atlikęs PTO patikrinimą, priėmė 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. VR-17.5- 82, kuriuo pripažino PTO išrašytus Patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekusiais galios. Į neteisėtai išrašytų Patvirtinimų sąrašą pateko ir pareiškėjui išduoti Patvirtinimai už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius. Departamentas 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo Bendrovę apie pareigą apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nes Patvirtinimai neteko galios. Kadangi Bendrovė neįvykdė Vilniaus RAAD raginimo, t. y. nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013-2015 metus, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio, todėl buvo pradėtas planinis Bendrovės patikrinimas, kurį atlikus, buvo surašytas 2018 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktas Nr. V-85 ir, vadovaujantis ATĮ 5 straipsnio 6 dalimi, 8 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 9 straipsnio 1 dalimi, Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nurodyta formule, apskaičiuotas privalomas sumokėti mokestis už taršą metalinės pakuotės atliekomis.

4.2. Bendrovė pasirinko pakuočių gamintojų ir importuotojų nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti PTO, tačiau pasirinkdama kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, Bendrovė gerai žinojo apie būtent jai, kaip gamintojai / importuotojai, išliekančią pareigą ATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jei neįvykdys Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Bendrovė žinojo ir privalėjo žinoti būtent jai, kaip gamintojai / importuotojai, teisės aktais pavestas užduotis, pareigas ir atsakomybes, įvertinti rizikas bei žinojo, kad mokestį mokėti privalėtų būtent ji, jei nustatytos užduotys nebūtų tinkamai įgyvendintos.

4.3. Mokesčio lengvatą suteikia ne tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą, bet, kai yra panaikinami dokumentai, kurių pagrindu pareiškėjas grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, kai tie dokumentai pripažinti išrašytais neteisėtai ir nepagrįstai, ir kai visiškai aišku, kad pareiškėjo teiktos pakuotės atliekos faktiškai sutvarkytos nebuvo, mokesčio lengvata netaikytina. Bendrovės teiktos rinkai pakuotės atliekos realiai nebuvo sutvarkytos.

4.4. Sprendime minimas 2018 m. vasario 22 d. Vilniaus RAAD Sprendimas Nr. VR- 19.3-2 yra techninio pobūdžio klaida. Patikrinimo akte, kuris patvirtintas Sprendimu, nurodyti teisingi faktiniai duomenys. Iš šių abiejų dokumentų turinio aiškiai matyti, kad mokestinė prievolė apskaičiuota dėl panaikintų patvirtinimų 2017 m. gruodžio 18 d. Vilniaus RAAD sprendimu, todėl ši techninė klaida nėra esminė, kad pats Sprendimas būtų pripažintas neteisėtu ar pareiškėjui išnyktų įstatyme nustatyta mokestinė prievolė.

4.5. Sprendimu pareiškėjui nėra skirta sankcija, tik nurodyta įvykdyti mokestinę prievolę už 2013-2015 metų laikotarpį. Nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, pareiškėjas privalo perskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, todėl Bendrovė yra neteisi, teigdama, kad skundžiamu Sprendimu jai skirta sankcija, antrą kartą reikalaujama sumokėti mokestį.

4.6. Sprendimas priimtas laikantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatytų terminų ir tvarkos, vadovaujantis teisės normomis, faktiniais duomenimis ir Sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais. Mokestis apskaičiuotas tinkamai ir pagrįstai, todėl nėra pagrindo perskaičiuoti mokestį.

5. Bendrovė teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta iš dalies panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas yra priimtas iš dalies neteisėto dokumento (Vilniaus RAAD sprendimo) pagrindu. Iš Bendrovės prašoma sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis dėl 2013 metų laikotarpio, t. y. to laikotarpio, kuriuo LVAT nutarė panaikinti Departamento priimtus sprendimus. Todėl Sprendimas yra iš dalies negaliojantis ir šiuo pagrindu. Sprendimas ir jame nurodyti motyvai nepagrindžia pareiškėjo kaltės ir pareigos mokėti mokestį.

6. Pareiškėjas, be kita ko, tvirtino, jog Departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad įpareigojimas sumokėti visą mokestį nėra sankcija Bendrovei, tačiau nepateikė jokių motyvų ar įrodymų, leidžiančių manyti, kad Departamentas iš viso vertino mokesčio proporcingumą. Sprendimas neatitinka proporcingumo principo reikalavimų – įstatymas taikomas mechaniškai, neatsižvelgiant į susidariusią faktinę situaciją, nebuvo tinkamai įvertinta, jog Bendrovė sąžiningai vykdė Aplinkos ministerijos nustatytus reikalavimus t. y. dalyvavo atliekų tvarkymo sistemoje; vykdė teisės aktuose nustatytas užduotis; yra apmokėjusi valstybės licencijuotai įmonei už suteiktas paslaugas.

7. Departamentas teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino atsakovo Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 procento atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų (2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513) pagrindu; pakeitė atsakovo Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu PTO gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 procentų šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusią atsakovo Vilniaus RAAD sprendimo dalį paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į minėtą LVAT nutartį, buvo perskaičiuotas Bendrovei apskaičiuotas mokestis už 2013-2015 metus ir Sprendimu patvirtinta 64 999,18 Eur mokesčio suma sumažinta iki 42 726,68 Eur mokėtinos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumos.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu tenkino iš dalies pareiškėjo UAB „Medžista“ skundą – pakeitė Departamento Sprendimą, sumažindamas už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 64 999,18 Eur mokesčio sumą iki 42 726,68 Eur sumos, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad:

9.1. Bendrovė, vykdydama ATĮ, PPATĮ ir MUATĮ gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013 m. spalio 8 d. sutarties Nr. PTO/13/1016 „Dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo“ pagrindu, 2013-2015 metais buvo pavedusi PTO vykdyti Bendrovei nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.

9.2. PTO išrašė Patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą už 2013-2015 metus. Remdamasi šiais Patvirtinimais, Bendrovė pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už 2013–2015 metus ir pasinaudojo teise į mokestinę lengvatą.

9.3. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją, kad vadovaudamasis ATĮ 3425 straipsnio 3 dalimi ir Dokumentų aprašo 56 punktu, atsižvelgus į 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54, priėmė 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. VR-17.5-82, kuriuo patvirtino 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54 ir panaikino PTO išrašytus Patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, todėl Bendrovė iki 2018 m. vasario 15 d. turi apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kadangi Patvirtinimai neteko galios.

9.4. Departamento 2018 m. balandžio 20 d. pranešimu Nr. (38-17)-VR-1.7-3127 pareiškėjas buvo informuotas apie planinį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius, o 2018 m. lapkričio 20 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas, kuriame konstatuota, kad Bendrovė iki patikrinimo pradžios nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos už 2013-2015 m., nors PTO išduoti Patvirtinimai apie atliekų sutvarkymą panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu, ir vadovaujantis ATĮ 6 straipsnio 9 dalimi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 4, 5, 6, 7 punktais, Bendrovei apskaičiavo 64 999,18 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus.

9.5. Departamentas 2018 m. gruodžio 27 d. priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir jame pareiškėjui apskaičiuotą 64 999,18 Eur mokestį.

10. Teismas apžvelgė ginčui aktualias MAĮ, ATĮ, PPATĮ, MATĮ, Dokumentų aprašo, taip pat kitų poįstatyminių teisės aktų nuostatas ir LVAT praktiką.

11. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad Sprendimu Bendrovei nėra skirta sankcija, o mokestis, kadangi metalinės pakuotės faktiškai liko nesutvarkytos, todėl Bendrovei atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Sprendime apskaičiuotas Bendrovei, nepagrindusiai teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis, už į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Departamentas pateikė įrodymus, kad atliko perskaičiavimus pagal LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje nustatytas aplinkybes. Atlikus perskaičiavimą nustatyta, kad Bendrovė turi sumokėti 42 726,68 Eur mokestį už aplinkos taršą pakuotės atliekomis. Departamentas informaciją apie atliktus perskaičiavimus pateikė 2023 m. birželio 29 d. teismui teiktuose papildomuose paaiškinimuose prie jų pridėdamas ir tai patvirtinančią išvadą. Dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo Bendrovė pastabų nepateikė.

12. Teismas akcentavo, jog Departamentas turėjo teisinį pagrindą pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Dokumentų aprašo pakeitimams PTO gamintojams ir importuotojams išduotus Patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, todėl nagrinėjamu atveju Departamentui priimant Sprendimą principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

13. Teismas pareiškėjos argumentus dėl Departamento nevykdytų pareigų, susijusių su subjektų veiklos tikrinimu, vertino kaip deklaratyvius, kadangi būtų nepagrįsta reikalauti iš Departamento visus galimus pažeidimus prevenciškai užkardyti. Tik atlikus patikrinimus gali paaiškėti subjektų padaryti pažeidimai, kas ir buvo padaryta šiuo atveju.

14. Teismas nesutiko su pareiškėju, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies (ankstesnės įstatymo redakcijos 8 straipsnio 1 dalies) reikalavimų. Sprendime nurodytos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės normos, pateikti apskaičiuoto mokesčio skaičiavimai. Aplinkybė, kad Bendrovės netenkina Sprendimas, neleidžia daryti išvados, jog Departamento priimtas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

15. Teismas nurodė, jog jis negali panaikinti Sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad visos atliekos buvo faktiškai sutvarkytos, todėl Departamentas pagrįstai apskaičiavo už 2013-2015 metus Bendrovei mokestį. Teismas, atsižvelgęs į Departamento pateiktus duomenis dėl perskaičiuoto pareiškėjui mokesčio, sumažino Departamento Sprendimu patvirtintą mokestį nuo 69 999,18 Eur iki 42 726,68 Eur, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

16. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Mokesčio už aplinkos teršimą tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213, 17.2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintam teisinės valstybės principui, pažymėjo, kad jam nekilo abejonių dėl šioje byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl netenkino šio pareiškėjo prašymo.

III. 17. Pareiškėjas UAB „Medžista“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjo skundas ir tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo argumentų dėl Departamento Sprendimo neproporcingumo ir pareiškėjo kartu su skundu pateiktų įrodymų. Teismas Sprendime nurodė, kad įpareigojama sumokėti suma yra ne sankcija, o mokestis, tačiau neįvertino, ar mokestis yra proporcingas nagrinėjamoje situacijoje, taip pat ar tokio mokesčio nėra pagrindo mažinti dėl kitų priežasčių. Nagrinėjamu atveju atsakovas, taikydamas neproporcingą sankciją, nesiėmė adekvačiai proporcingų priemonių situacijai išsiaiškinti ir jai sureguliuoti. Atsakovas tik formaliai įpareigojo Bendrovę sumokėti maksimalų mokestį.

19. Bendrovė nekaltina nei Departamento, nei kitų valstybės institucijų dėl susidariusios situacijos, tačiau Departamentas turėjo įvertinti bendrą situaciją, o ne atskirų subjektų pavienius veiksmus ir ieškoti adekvačių ir individualizuotų sprendimų. Departamento ir teismo priimti sprendimai neatitinka proporcingumo reikalavimų, įstatymas šiuo atveju pritaikytas mechaniškai, neįvertinta, kad pareiškėjas sąžiningai vykdė Aplinkos ministerijos nustatytus reikalavimus ir dalyvavo atliekų tvarkymo sistemoje, vykdė nustatytas užduotis, sumokėjo įmonei už suteiktas paslaugas.

20. Pareiškėjas teigia, jog jam pritaikyta sankcija nėra individualizuota, nes neatsižvelgta į bylos faktines aplinkybes. Pareiškėjas vykdė laiku ir sąžiningai mokestinę prievolę, bendradarbiavo tyrimo procese, teikė visą reikiamą informaciją. Pareiškėjas teismui pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, kad sumokėjus mokestį, gali kilti neigiamos pasekmės dėl tolesnio juridinio asmens egzistavimo, be to, Bendrovė neturi iš ko sumokėti mokesčio.

21. Pareiškėjas tvirtina, jog nagrinėjamu atveju pažeistas teisėtų lūkesčių principas, kadangi pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, turėjo teisėtų lūkesčių, kad įstatymų leidėjo nustatyti ir Aplinkos ministerijos kontroliuojami pakuočių tvarkymo būdai pasitelkiant licencijuotas įmones yra teisėti ir tinkami, bei juos vykdant nekils neigiami padariniai.

22. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu aktyviai reiškė pastabas dėl to, kad mokestis yra nepagrįstas, neaiškus ir nedetalizuotas. Pareiškėjas taip pat kreipėsi į teismą su prašymu dėl įrodymų, susijusių su mokesčio apskaičiavimu, išreikalavimo iš atsakovo, toks pareiškėjo prašymas buvo tenkintas, tačiau Departamentas neįvykdė teismo įpareigojimo ir nepaaiškino, kaip apskaičiavo mokestį ir kuo jį grindžia. Tokie grubūs atsakovo padaryti pažeidimai sudaro pagrindą iš naujo įvertinti apskaičiuoto mokesčio pagrįstumą ir teisėtumą arba panaikinti atsakovo Sprendimą kaip nepagrįstą.

23. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

24. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti. Atsakovas pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo ir LVAT jurisprudenciją, ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims teisės aktų pakeitimų, sukeliančių asmeniui neigiamų padarinių. Šiuo atveju atsakovas neturėjo pagrindo neskaičiuoti mokesčio už aplinkos taršą pakuočių atliekomis, be to, pareiga mokėti privalomus mokesčius negali būti siejama su pareiškėjo tariamai teisėtais lūkesčiais.

25. Atsakovas pažymi, jog aplinkybės ir skaičiavimai, susiję su apskaičiuotu mokesčiu, buvo nurodyti 2018 m. lapkričio 20 d. patikrinimo akte Nr. V-85, atsakovo atsiliepime į skundą bei atsakovo 2023 m. lapkričio 21 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 436 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti 64 999,18 Eur dydžio mokestis už aplinkos taršą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metais į vidaus rinką patiektas metalines pakuotes, pagrįstumo ir teisėtumo.

27. Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, teikęs Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, 2013–2015 metais buvo pavedęs licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ PTO vykdyti pareiškėjui nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, sudarydamas sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82, panaikinęs VšĮ PTO pareiškėjui išrašytus Patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą, 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją, kad jis turi iki 2018 m. vasario 15 d. apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos taršą pakuotės atliekomis, nes Patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą neteko galios. Ginčo dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 pagrįstumo ir teisėtumo nagrinėjimas užbaigtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. lapkričio 23 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuria, be kita ko, panaikinta šio sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų (2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513) pagrindu.

28. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atlikęs Bendrovės planinį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius sumokėjimo, surašė Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 64 999,18 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus, o Departamentas skundžiamu 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.

29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad Departamentas, atsižvelgdamas į LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, nurodė, jog pareiškėjui Sprendimu patvirtinta bendra 64 999,18 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma perskaičiuotina į mokėtiną 42 726,68 Eur mokesčio už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius sumą, tenkino iš dalies pareiškėjo skundą, t. y. pakeitė skundžiamą Sprendimą ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 64 999,18 Eur mokesčio sumą sumažino iki 42 726,68 Eur.

30. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, tvirtindamas, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo, neįvertino atsakovo Sprendimo neproporcingumo ir pareiškėjo argumentų dėl pažeisto teisėtų lūkesčių principo.

31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarkos aprašo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčių už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo nuostatos. Nagrinėjamo ginčo kontekste šių teisės aktų aktualios normos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja šioje nutartyje.

33. Nagrinėjamam ginčui aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 ir šio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 (nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje) suformuota praktika.

34. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindų nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pateiktas ginčui taikytino teisinio reguliavimo aiškinimas ir pasisakyta dėl pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde kai kurių akcentuojamų klausimų (netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo, vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę), pareiškėjo sąžiningumo, rūpestingumo ir teisės aktų reikalavimų vykdymo ir kt.). Atsižvelgiant į tai, šiais skundo ir apeliacinio skundo aspektais šioje nutartyje nepasisakoma.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia (be kita ko) suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutarimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtent pareiškėjo nepakankamas aktyvumas, atidumas ir rūpestingumas sukėlė jam teisines pasekmes, todėl jo teisės, vadovaujantis konstituciniais teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo, taip pat atsakingo valdymo (gero administravimo) principais, negintinos (žr., pvz., LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-518-815/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-828-815/2024 ir kt.).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, įrodančių (pagrindžiančių), jog metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 metus yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas 2013–2015 metais įvykdė metalinių pakuočių atliekų tvarkymo užduotis ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Pareiškėjas taip pat nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus apskaičiuotas pagrįstai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija, be kita ko, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad mokestis šiuo atveju nėra sankcija, nėra taikoma atsakomybė, o tiesiog apskaičiuotas mokestis pagal pareiškėjo pateiktų deklaracijų duomenis <...>. Analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2025 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-104-789/2025). Departamento Sprendimu patvirtintas mokestis buvo perskaičiuotas ir sumažintas pagal į bylą Departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2023 m. birželio 26 d. išvadoje pateiktus duomenis, mokesčio apskaičiavimo taisyklės, be kita ko, detalizuotos Departamento 2023 m. lapkričio 21 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose.

Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui apskaičiuotas ir sumažintas mokestis neproporcingas ir turėtų būti mažinamas dar labiau. Tokio aiškinimo, koks nurodytas šioje nutartyje, laikomasi LVAT analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024, 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024, 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024, 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024, 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-655-624/2024, 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-531-624/2024, 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-556/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024, 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-114-520/2025 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai taip pat nekeičia padarytų išvadų arba yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų ir su jais susijusių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų teisėjų kolegija nepasisako.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi UAB „Medžista“ apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimamas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

32. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Medžista“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė