2013-03-14 Nr. AB-520-3-61-3-00889-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-496/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00889-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas D. R. 2012 m. kovo 22 d. teismui padavė skundą (t. I, b. l. 13–15), kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 28 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad jo laisvė Lukiškių TI-K nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. spalio 21 d. buvo apribota pažeidžiant teisės aktus. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas yra 7 kv. m, buvo kalinamas kartu su 3–5 asmenimis, nors pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir 1999 m. Higienos norma) 6.15 punktą, vienam asmeniui turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Dėl to, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, ir dėl pelių, tarakonų, pelėsių, drėgmės kamerose pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad kamerose nesudarytos sąlygos atlikti gamtinius reikalus nematant kitiems kameroje esantiems asmenims, jeigu pasikabinama kokia nors užuolaida, tai budintys pareigūnai ją nutraukia. Nėra ventiliacijos, visi nemalonūs kvapai tvyro kameroje, kvapas įsigeria ir į drabužius. Jei drabužiai sudedami į polietileninius maišelius, nuo didelės drėgmės jie pelija. Teigė, kad nėra sąlygų išskalbtiems drabužiams džiovinti.

Aiškino, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą: didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo pareiškėjo sveikata, t. y. sutriko širdies ir kraujagyslių veikla, prasidėjo nuolatinis galvos svaigulys, dėl kurio lipdamas nuo antro aukšto lovos 306 kameroje krito ir patyrė stiprią galvos traumą, galvos smegenų sutrenkimą ir buvo paguldytas į Lukiškių kalėjimo ligoninę, atsinaujino laisvėje patirtos traumos, t. y. lūžusios dešinės kojos, blauzdikaulio ir kelio sąnario lūžimai, pareiškėjas laukia operacijos. Dėl sutrikusios sveikatos daug kartų kreipėsi į medikus. Pablogėjus sveikatai, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, yra dirglus, išsekęs, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

Teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad kamerose labai nešvaru, tačiau neduodama priemonių patiems išvalyti kamerą. Aiškino, kad prašė ir žodžiu, ir raštu, dėl švaros rašė skundą direktoriui, tačiau nebuvo reaguojama. Dėl kilnojimo iš kameros į kamerą neįmanoma palaikyti tvarkos. Kamerose daug tarakonų, žiurkių, pelių, pelėsių. Nuo drėgmės kamerose sutriko pareiškėjo sveikata: ant odos atsirado dėmių, kažkoks grybelis, širdies ligos. Nurodė, kad raštu prašė skirti vaistų, tačiau gaudavo tik kelias tabletes valerijono, nuo galvos skausmo – analgino, tačiau jis negydo, o dažnai vartojant, visai neveikia, nuo skrandžio skausmų gaudavo netinkamų vaistų ir ne visada. Išsikviesti medikus praktiškai neįmanoma. Gydytojo atėjimas niekur nefiksuojamas, gydytojas ateidavo vieną kartą per savaitę ir tai ne visada, be to jis neturėdavo vaistų. Teigė, kad Kalėjimų departamentui skundą rašė dėl prieš jį panaudoto smurto, dėl gyvenimo sąlygų skundo nerašė. Aiškino, kad nėra grindų, vietoje grindų – plūkta asla. Pažymėjo, kad dvivietėse kamerose yra daugiau tvarkos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (t. I, b. l. 20–25) su skundu nesutiko. Atkreipė dėmesį į tai, kad 1999 Higienos norma neteko galios 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintai Lietuvos higienos normai HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir 2010 m. Higienos norma), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K negali riboti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Dėl tokio teisinio reglamentavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Tačiau administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose numatytas inventorius.

Nurodė, kad pareiškėjo įskaitos kortelė patvirtina, kad nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. spalio 6 d., nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d., nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2011 m. vasario 2 d., nuo 2011 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. balandžio 26 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K; nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d., nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. ryto vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą reikalavimą.

Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir jo laikymo įstaigoje stipriai pablogėjo jo sveikata. Paaiškino, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, visada buvo suteikiama reikiama pagalba ar gydymas, skiriami ir duodami vaistai, jis buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija reikalauja, jog suimtieji ir nuteistieji palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą atsakingi jose esantys asmenys. Tvarkai palaikyti išduodamas inventorius, valymo medžiagos. Aiškino, kad karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna ir dezinfekuoja. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Ši bendrovė nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodė, kad kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Teigė, kad su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų sudarė sutartį, pagal kurią ši įmonė suteikia skalbinių skalbimo paslaugas.

Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsniu, 6.246–6.249 straipsniais ir teigia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinų įstatyme nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime (t. I, b. l. 40–42) su skundu nesutiko. Paaiškino, kad pataisos įstaigos yra valstybės institucijos, atliekančios teismų sprendimų vykdymo funkcijas ir užtikrinančios įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ar suimtiesiems. Lukiškių TI-K neturi teisės nepriimti kasdien į įstaigą atvežamų asmenų. Nepaisydama nuolatinio Lukiškių TI-K perpildymo, Lukiškių TI-K administracija pagal galimybes nuolat stengiasi gerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas Lukiškių TI-K, nėra ir tai tiesiogiai nesusiję su Lukiškių TI-K ar Kalėjimų departamento veiksmais. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Paaiškino, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti neturtinę žalą, nes nėra būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie padarytą neturtinę žalą. Į Kalėjimų departamentą dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pareiškėjas nesikreipė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. spalio 21 d.) nustato Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymas Nr. V-124. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma 1999 m. Higienos norma, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, nuo 2010 m. balandžio 11 d. neteko galios. Naujai įsigaliojusi 2010 m. Higienos norma nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus, o Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika teismas konstatavo, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A756-122/2010, byla Nr. A438-121/2009).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neteikė teismui duomenų, kada kokioje kameroje su kiek asmenų buvo kalinamas, todėl teismas vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis, kurių teisingumo pareiškėjas neneigė. Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. rugsėjo 6 d., kai pareiškėjas buvo atvežtas į Lukiškių TI-K, iki 2011 m. spalio 21 d., pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 2010 m. rugsėjo 6 d., kai pareiškėjas atvykęs į Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas kameroje Nr. 124, kurios plotas 7,31 kv. m ir kameroje vakare buvo du asmenys, 2010 m. rugsėjo 13 d. ir 2010 m. rugsėjo 14 d., kai kameroje Nr. 157, kurios plotas 7,94 kv. m, buvo laikomi 2 asmenys, 2010 m. spalio 6 d. vakare, kai kameroje, kurios plotas 7,42 kv. m, buvo laikomi 2 asmenys, 2010 m. gruodžio 29 d. vakare, kai kameroje Nr. 104, kurios plotas 7,38 kv. m, buvo laikomi du asmenys, 2011 m. vasario 18 d. ryte, kai kameroje Nr. 306, kurios plotas 8,09 kv. m, buvo laikomi du asmenys, nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. ir dalį 2011 m. rugpjūčio 31 d., kai kameroje Nr. 256, kurios plotas 23,32 kv. m buvo laikoma ne daugiau kaip 6 asmenys, 2011 m. spalio 17 d. ryte, kai kameroje Nr. 384, kurios plotas 7,35 kv. m, buvo laikomi du asmenys. Teismas taip pat pažymėjo, kad nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. spalio 6 d., nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d., nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2011 m. vasario 2 d., nuo 2011 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. balandžio 26 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Visais kitais atsakovo nurodytais atvejais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą daugiau ar mažiau buvo pažeista.

Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtina, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje). Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog buvo laikomas kamerose antisanitarinėmis ir kitomis nežmoniškomis sąlygomis: drėgmė, pelėsis, pilna tarakonų, pelių, nėra ventiliacijos, nemalonūs kvapai, sanitarinis mazgas neatskirtas ar kitaip neuždengtas, kad kiti kameroje esantys asmenys nematytų ir negirdėtų; administracija neduodavo priemonių kameroms valyti, šluotų, kastuvėlių, teismas nurodė, kad pareiškėjas neteikė įrodymų, jog tuo metu, kai buvo Lukiškių TI-K, kreipėsi į kalėjimo administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų. Pareiškėjas teisme aiškino, kad kreipėsi į įstaigos pareigūnus, administraciją su rašytiniais skundais ir prašymais dėl tvarkos palaikymo kamerose, t. y. prašė išduoti inventorių, higienos priemones. Tačiau Lukiškių TI-K pateikė įrodymus, kad pareiškėjas neteikė jokių prašymų, skundų ar pasiūlymų dėl tvarkos kamerose palaikymo. Teismas pažymėjo, kad nors pateikti įrodymai neapima viso laiko, kurį pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K, t. y. nėra duomenų, ar tokių skundų pareiškėjas neteikė nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 26 d., tačiau pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo nuo 2011 m. sausio 19 iki 2011 m. vasario 2 d. ir nuo 2011 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. balandžio 26 d., taigi iš esmės nėra įrodymų, ar per likusį mažą laiko tarpą iš pareiškėjo nebuvo gauta skundų ir prašymų dėl tvarkai palaikyti reikalingo inventoriaus. Teismas taip pat akcentavo, jog pats pareiškėjas teigdamas, kad teikė tokius skundus, nenurodė konkrečių datų ar bent laikotarpio, kada jis teikė tokius skundus ir prašymus. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pateikė įrodymus, jog tvarkai kamerose palaikyti išduodamas reikalingas inventorius, kitos priemonės (kalcinuota soda, kamerų, kriauklių ir unitazų valymui), o karantino kameras, kurios yra 8 režiminiame poste, valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo paaiškinimai, jog kalėjimo administracija neduoda priemonių tvarkai kamerose palaikyti, objektyviais įrodymais nepagrįsti.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus visuomenės sveikatos centrui neteikė skundų dėl Lukiškių TI-K netinkamų laikymo sąlygų. Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas tuo metu kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, būtų nustatyta kokių nors pažeidimų. Tik iš 2011 m. kovo 17 d. patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-154 matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs operatyvųjį patikrinimą pagal V. K. prašymą, nustatė, jog nėra nustatytos tvarkos, pagal kurią būtų užtikrinamas kasdieninis gyvenamųjų patalpų sanitarinių įrenginių valymas ir dezinfekcija. Tačiau teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neteigę, kad dėl to, jog Lukiškių TI-K nebuvo nustatytos tokios tvarkos, jam buvo padaryta kokia nors žala.

Teismas vadovavosi UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stoties 2012 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 197-01-10 ir padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K ėmėsi priemonių kenkėjams naikinti.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad dėl drėgmės kamerose nedžiūna išskalbti drabužiai, teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2011 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-278 nurodė, jog kalėjime yra sudarytos 2010 m. Higienos normos 64 punkte nustatytos sąlygos. Nustatė, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su UAB „Vilniaus skalbykla“ 2011 m. vasario 24 Nr. 18-14. Teismas dar kartą pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras ginčui aktualiu laikotarpiu netyrė kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, gyvenimo sąlygų, nes dėl to tuo metu negavo skundų. Todėl teismas sprendė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų dėl kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, oro drėgmės, ventiliacijos (pareiškėjas aiškina, kad kamerose buvo nemalonūs kvapai). Kita vertus, pats pareiškėjas tuo metu, kai buvo Lukiškių TI-K, dėl to neteikė skundų nei kalėjimo administracijai, nei Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, apie šias aplinkybes nurodė tik 2012 m. kovo 23 d. skunde teismui. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad ištirti įrodymai iš esmės paneigia pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių sąlygų kamerose, kuriose jis buvo laikomas, todėl negalima išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose antisanitarinėmis sąlygomis.

Dėl pareiškėjas argumentų, kad kamerose nesudarytos sąlygos atlikti gamtinius reikalus, nematant kitiems kameroje esantiems asmenims, teismas akcentavo, kad atsakovas dėl šių pareiškėjo paaiškinimų neteikė jokių įrodymų ir iš esmės jų neneigė. Todėl teismas sprendė, kad yra galimas šio pažeidimo konstatavimas.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Iš pateiktų medicininių dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas dar 2002 m. buvo patyręs galvos traumą, žandikaulio ir kojos lūžimą, o Lukiškių TI-K 2011 m. balandžio 13 d. nukrito nuo lovos ir vėl susitrenkė galvą. Toliau gydytojai konstatavo šių traumų liekamuosius reiškinius. Pareiškėjas laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydytas nuo 2011 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. balandžio 26 d. dėl galvos sutrenkimo. Vėliau šioje ligoninėje buvo gydomas tik nuo 2012 m. sausio 11 d. t. y. po to, kai išvyko iš Lukiškių TI-K. Todėl teismas pareiškėjo paaiškinimus, kad jam būnant Lukiškių TI-K pablogėjo sveikata, t. y. sutriko kraujospūdis, širdies veikla, prasidėjo galvos svaigulys, dėl kurio lipdamas nuo antro aukšto lovos 306 kameroje krito ir patyrė stiprią galvos traumą, galvos smegenų sutrenkimą, atsinaujino laisvėje patirtos traumos, t. y. lūžusios dešinės kojos, blauzdikaulio ir kelio sąnario lūžimai, ant odos atsirado dėmių, grybelis, laikė nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teisme neneigė, jog kalinius kartą per savaitę vizituoja gydytojas, taip pat patvirtino, kad duodami vaistai, nors, pareiškėjo manymu, vaistai jam nepadėdavo.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Per daugiau kaip 13 laikymo Lukiškių TI-K mėnesių pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d., nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., kitais 5 atvejais tik dalį paros. Teismas nurodė, kad atsižvelgtina ir į laiką, kurį pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, nes jis buvo etapuotas. Teismas taip pat konstatavo, kad neužtikrinta, jog kamerose sanitarinis mazgas būtų atskirose patalpose. Todėl teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti ir tokie pažeidimai nėra mažareikšmiai.

Teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir neužtikrinti jo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą. Teismas, atsižvelgdamas į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A502-913/2011, A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009), pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, pažeidimo mastą ir trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Lt. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

III. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K padavė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 115–117), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Paaiškina, kad asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų, todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną, todėl tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

2. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija negali riboti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Akcentuoja, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

3. Atkreipia dėmesį tai, kad pareiškėjas neteikė jokių prašymų, skundų ar pasiūlymų dėl tvarkos kamerose palaikymo, ar dėl laikymo sąlygų. Taip pat, neteikė skundų ir Vilniaus visuomenės sveikatos centrui dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.

4. Dėl sanitarinio mazgo paaiškina, kad visose Lukiškių TI-K kamerose vienodai (bet ne atskirose patalpose, kaip teigia teismas) yra įrengtas atskiras veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Todėl teigia, jog negalima konstatuoti, kad buvo padarytas pažeidimas.

5. Pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, todėl pareiškėjo paaiškinimai, kad jam būnant Lukiškių TI-K pablogėjo sveikata niekuo nepagrįsti.

6. Nurodo, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pažymi, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

7. Atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriuose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, nes pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, todėl atsakovas mano, kad pareiškėjui neturėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. spalio 21 d. buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje be kita ko numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant 2010 m. Higienos normos 21, 24, 26, 28, 55–58, 60, 62, 64 punktus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėją kalinant Lukiškių TI-K nebuvo laikytasi 2010 m. Higienos normos 21 punkto bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimų. Atsižvelgęs į šiuos pažeidimus bei į pareiškėjo kalinimo higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose laikotarpį, teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 500 Lt; konstatavo, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui; pareiškėjas neteikė jokių skundų ar pasiūlymų dėl laikymo sąlygų; visose Lukiškių TI-K kamerose vienodai (bet ne atskirose patalpose, kaip teigia teismas) yra įrengtas atskiras veikiantis sanitarinis mazgas ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus; pareiškėjas įrodymais nepagrindė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo; pareiškėjui neturėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Ginčui aktualus ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. spalio 21 d., atskirais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, viršijant minimalų plotą, skirtą vienam asmeniui ir taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą (vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus)). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tokia išvada atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2011 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-913/2011, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012, 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013 ir kt.).

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui. Tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Atsakovo atsakomybei kilti taip pat neturi įtakos tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo sąlygų, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotu 2010 m. Higienos normos 21 punkto pažeidimu. Nurodytoje teisės normoje numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atsakovas teigia, kad visose Lukiškių TI-K kamerose vienodai (bet ne atskirose patalpose) yra įrengtas atskiras veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įrodyti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi Higienos normos 21 punkte nustatytų reikalavimų, pareigą turi atsakovas. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2013 m. vasario 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-176/2013). Nors ir teigia, kad Higienos normos 21 punktas pažeistas nebuvo, atsakovas nepateikia jokių įrodymų pagrindžiančių savo teiginius. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepaneigta pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Higienos normos 21 punkto reikalavimus.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentą, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, todėl neturi teisės į žalos atlyginimą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjui neturėjo būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinio skundo dėl priteistos žalos dydžio neteikė, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodytos aplinkybės nevertins, šios apeliacijos dalykas – ar vien tik pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija.

Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisingumo Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. Europos Žmogaus Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisingumo Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, darytina išvada, kad jog ne visais atvejais nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus ir kitas sąlygas, numatytas CK 6.271 straipsnyje, turi būti apsiribojama teisės pažeidimo pripažinimu. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija ir spręsti dėl jos dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas įstatymuose bei teismų praktikoje įtvirtintus reikšmingais pripažintus kriterijus. Pastebėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva (CK 6.250 str. 2 d.), ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą. Kai reikalavimas pripažįstamas pagrįstu, teismas nusprendžia, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nes pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas – daugiau kaip 13 laikymo Lukiškių TI-K mėnesių; pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d., nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., kitais 5 atvejais tik dalį paros bei laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K (nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. spalio 6 d., nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d., nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2011 m. vasario 2 d., nuo 2011 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. balandžio 26 d.), todėl nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu byloje ir kad nepagrįstai priteisęs pareiškėjui 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A146-1527/2012, Nr. A525-2017/2012 suformuotos teismų praktikos, nes nagrinėjamoje ir apelianto nurodytose bylose iš esmės skyrėsi asmenų įkalinimo sąlygos ir nustatytų pažeidimų mastas. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Dalia Višinskienė Virginija Volskienė