2013-03-14 Nr. AB-518-3-61-3-00951-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-483/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00951-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.2; 11.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. pareiškimą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo (tretieji suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų žemėtvarkos skyrius, L. R., I. R.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja J. M. 2012 m. balandžio 2 d. padavė teismui pareiškimą (I t., b. l. 1–4), kuriame prašė atnaujinti terminą prašymui ir giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, kad pareiškėja galėtų atkurti nuosavybės teises į T. R. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą.

Paaiškino, kad yra S. R. ir M. R. dukra. Be pareiškėjos, S. R. ir M. R. turėjo dar vieną vaiką – I. R., kuris 2011 m. sausį mirė, o visą po jo mirties turtą paveldėjo jo žmona L. R.. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į T. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 4,1916 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) mieste ir kaime. Pažymėjo, kad jos brolis I. R. prašymą atkurti nuosavybės teises į T. R. turėtą žemės sklypą pateikė 2001 m. gruodžio 19 d. Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nustatyta, kad I. R. turi nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į 1,458 ha Šalčininkų mieste ir 1 ha (duomenys neskelbtini) kaime. Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 2.8-85-9972 atkurtos nuosavybės teisės į 1 ha, 2005 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 2.8-85-10843 atkurtos nuosavybės teisės į dalį 1,258 ha ir 2009 m. vasario 20 sprendimu Nr. 2.8-85-15250 atkurtos nuosavybės teisės į dalį 1,258 ha. Į 0,20 ha ir 0,096 ha ploto žemės sklypus nuosavybės teisės I. R. dar neatkurtos.

Paaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme nustatytu terminu prašymo atkurti nuosavybės teises į T. R. turėtą žemę nepateikė, nes, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui, sirgo alkoholizmu ir nebuvo pajėgi tinkamai pasirūpinti savimi, savo šeima, todėl visus šeimos reikalus tvarkė brolis I. R., kuriuo pareiškėja pasitikėjo. Pareiškėja aiškino, kad I. R. visą laiką teigė pareiškėjai, jog nuosavybės teisių atkūrimas tvarkomas ir jos vardu. Kai pareiškėja pasveiko, pradėjo rūpintis šeima, nuosavybe, sužinojo, kad brolis visą tą laiką pareiškėjai melavo, net savo vardu privatizavo žemės sklypą, kuriame yra pareiškėjai ir I. R. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas. Pareiškėja dėl pažeistos teisės į žemės sklypo privatizavimą kreipėsi į teismą. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2005 m. kovo 2 d. sprendimu panaikino žemės sklypo privatizaciją I. R. vardu ir pripažino pareiškėjai teisę į žemės sklypą po jai nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Teismo proceso metu buvo nustatyta ir konstatuota I. R. apgaulė.

Akcentavo, kad iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusiame Atkūrimo įstatyme nebuvo nustatyta galimybė atnaujinti praleistus prašymo padavimo ir giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus (šie terminai buvo naikinamieji). Tokia galimybė atsirado tik nuo 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojus Atkūrimo įstatymo pakeitimams. Todėl net jei pareiškėja ir būtų sužinojusi apie brolio apgaulę anksčiau, objektyviai dėl įstatymo reikalavimų iki 2004 m. spalio 26 d. ji nebūtų galėjusi nieko padaryti. Pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui, sužinojusi apie jos teisių pažeidimus, pareiškėja iš pradžių kreipėsi dėl teisių į žemės sklypą po statiniais. Tik po visų teismų praėjus keleriems metams sužinojo apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Iš karto kreiptis dėl termino atnaujinimo nebuvo galimybių dėl informacijos, išsilavinimo ir piniginių lėšų trūkumo. Tik praeitais metais, pareiškėjos dukroms suteikus finansinę pagalbą, atsirado galimybė kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pareiškėja taip pat aiškino, kad ją suklaidino tuometinio Vilniaus apskrities viršininko administracijos Šalčininkų žemėtvarkos skyriaus darbuotojas V. V., kuris 2004 m. gruodį nuvykus pas jį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, paaiškino, kad nieko nebegalima padaryti, nes visi terminai yra praleisti, pareiškėjos prašymo nepriėmė, jo neužregistravo, oficialaus atsakymo nepateikė, nepaaiškino pareiškėjai, kad ji gali kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių – menko išprusimo, atitinkamų institucijų darbuotojų nesuteiktos informacijos, silpnos sveikatos, ligos, įstatymų kaitos – pareiškėja laiku nesužinojo apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimą ir negalėjo pasinaudoti turima teise kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Šalčininkų skyrius atsiliepime (I t., b. l. 113–117) nurodė, kad su prašymu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, pareiškėjos prašymo reikalavimai jų tenkinimo atveju nesukeltų jai teisinių pasekmių, nes pareiškėja neginčija administracinių aktų, kuriais I. R. atkurtos nuosavybės teisės, paveldėjimo liudijimų ir dovanojimo sandorio, kuriais I. R. nuosavybėn perduoti žemės sklypai buvo perleisti kitiems asmenims.

Aiškino, kad pareiškėjos nurodomos priežastys yra subjektyvios. Nepateisinama priežastis, kad pareiškėja yra silpnos sveikatos, gydėsi nuo alkoholizmo, nes ši liga neapribojo jos valios ar fizinių galių taip, kad negalėjo išreikšti savo valios, surašyti dokumento ir išsiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu. Pareiškėja neteikė įrodymų apie jos sveikatos būklę nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Išsilavinimas, teisinių žinių trūkumas teismų praktikoje nepripažįstama svarbia priežastimi. Pareiškėja galėjo ir turėjo realią galimybę įgyvendinti savo teises per atstovus. Teigė, kad apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančias nuostatas ir nustatytus terminus buvo skelbiama viešai, todėl suinteresuoti asmenys apie tai galėjo ir turėjo žinoti. Pareiškėja teisę pretenduoti į buvusio savininko nuosavybės teisių atkūrimą įgijo nuo 1992 m. sausio 17 d. (nuo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) pakeitimų įsigaliojimo), tačiau nuo to laiko jokių veiksmų neatliko ir nuosavybės teisių atkūrimo nesiekė. Aiškino, jog aplinkybė, kad pareiškėją 2004 m. suklaidino Šalčininkų žemėtvarkos skyriaus darbuotojas, negalėjo nulemti pareiškėjos elgesio nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2003 m. gruodžio 21 d. Kita vertus, Šalčininkų skyriuje nėra duomenų, kad tuomet pareiškėja būtų pateikusi rašytinį prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiga rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu tenka pačiam pretendentui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. R. atsiliepime (I t., b. l. 107–110) nurodė, kad pareiškėjos nurodytos priežastys nėra objektyvios, sutrukdžiusios jai nustatytais terminais realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjos pateiktame 1992 m. balandžio 3 d. specialiosios medicininės komisijos akte nėra nurodyta, kad pareiškėja yra neveiksni, nesuprantanti savo veiksmų reikšmės, negalinti jų valdyti. Teigė, kad nebuvo susitarimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir dokumentų tvarkymo tarp pareiškėjos ir I. R.. Nurodė, kad nei 1994 m., nei 2001 m., nei 2005 m., kai vyko teisminiai ginčai, pareiškėja nepageidavo dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese. Todėl prašė pareiškimą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimo netenkino.

Teismas nustatė, kad galimybė vaikaičiui atkurti nuosavybės teises į senelių iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą įtvirtinta nuo 1992 m sausio 17 d. galiojusioje Atstatymo įstatymo redakcijoje (2 str. 2 p.), todėl pareiškėja nuo 1992 m. sausio 17 d. įgijo teisę į nuosavybės teisių į senelio turėtą žemę atkūrimą, nes pareiškėjos tėvas tuo metu jau buvo miręs.

Teismas nustatė, kad 1992 m. balandžio 3 d. specialiosios medicininės komisijos aktas patvirtina tik tai, jog pareiškėja tuo metu sirgo alkoholizmu, tačiau į bylą neteikta įrodymų, kad dėl to pareiškėja visiškai nesuprato savo veiksmų esmės, negalėjo jų valdyti. Priešingai, pagal civilinės bylos Nr. 2-114-75/2005 duomenis, pareiškėja 1994 m. tarėsi su broliu dėl 30 arų namų valdos privatizavimo, važiavo pas notarę, pasirašinėjo dokumentus. Kai susipyko su broliu ir sužinojo, kad brolis nori parduoti namų valdą, pareiškėja 2004 m. balandžio 13 d. kreipėsi į žemėtvarkos skyrių ir sužinojo, kad visą 30 arų namų valdą privatizavo brolis. Tada pareiškėja su ieškiniu 2004 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi į teismą. Teismas vertino, kad tokios aplinkybės rodo, jog iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėja turėjo galimybių pasidomėti ir pasirūpinti ir nuosavybės teisių į senelio turėtą žemę atkūrimu.

Teismas pažymėjo, kad nei administracinėje byloje, nei civilinėje byloje Nr. 2-114-75/2005 nėra jokių duomenų, jog pareiškėja su broliu kalbėjo ir apie nuosavybės teisių atkūrimo reikalus, kad brolis žadėjo ir jos vardu tvarkyti šiuos reikalus. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog brolis apgavo pareiškėją dėl namų valdos privatizavimo, dar neįrodo, kad apgavo ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl teismas vertino, kad tokių duomenų nebuvimas paneigia pareiškėjos motyvus dėl tarpusavio susitarimo nesilaikymo.

Teismas nurodė, kad pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, domėtis ir gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka patiems pretendentams. Apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą, šį procesą reglamentuojančias nuostatas ir nustatytus terminus buvo skelbiama viešai, todėl suinteresuoti asmenys, pretenduojantys į nuosavybės teisių atkūrimą, apie tai galėjo ir turėjo sužinoti. Taigi žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybių pasidomėti nuosavybės teisių atkūrimu dar nesibaigus įstatymo nustatytiems terminams.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos brolis prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T. R. žemę padavė 2001 m. gruodžio 19 d. Pati pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimu rūpintis pradėjo 2004 m. (pareiškėja nenurodė teismui jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių ji iki įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo galėjo nežinoti apie senelio iki nacionalizacijos turėtą žemę).

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja pareiškimą atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus padavė tik 2012 m. balandžio 2 d. Tokį delsimą pareiškėja iš esmės grindžia tuo, kad Šalčininkų žemėtvarkos skyriaus darbuotojas V. V. suklaidino pareiškėją, nepaaiškindamas, kad ji gali kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo, o taip pat ir dėl to, kad neturėjo pakankamai pinigų kvalifikuotai teisininko pagalbai, nes pati yra menko išsilavinimo, neturinti teisinių žinių. Teismas pažymėjo, jog nustačius, kad pareiškėja įstatyme nustatytus terminus praleido ne dėl svarbių priežasčių, šių aplinkybių tyrimas nebeturi prasmės. Tačiau teismas nusprendė pasisakyti dėl šių aplinkybių. Teismas konstatavo, jog neįrodyta, kad Šalčininkų žemėtvarkos skyriaus darbuotojas 2004 m. sąmoningai suklaidino pareiškėją ir nepatarė kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas akcentavo, jog pareiškėja pati pasirinko tokį elgesio būdą – neveikimą nuosavybės teisių atkūrimo klausimu. Pareiškėja teisme aiškino ir liudytoja B. L. teisme parodė, kad pareiškėja 2004 m. rudenį žemėtvarkos skyriuje paliko prašymą. Tačiau pareiškėja vėliau nesidomėjo, ar jis buvo užregistruotas, kodėl dėl prašymo neteikiamas atsakymas. Liudytojas H. P. teisme parodė, kad jis pareiškėjai patarė iš pradžių kreiptis į žemėtvarkos skyrių, po to, kai gaus neigiamą atsakymą, nes prašymo pateikimo terminai jau pasibaigę, kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Liudytojas teigė, kad tas pokalbis vyko seniai, jis neprisimena, ar prieš 3 metus, ar dar anksčiau. Todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėja žinojo, kad prašymo padavimo terminas gali būti atnaujintas, tačiau dėl to ji turinti kreiptis į teismą. Negalėdama pati tinkamai surašyti pareiškimo teismui ir neturėdama finansinių galimybių pati gauti kvalifikuotą teisininko pagalbą, ji galėjo kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuri garantuojama mažas pajamas turintiems asmenims pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Su advokate atstovavimo sutartį pareiškėja sudarė tik 2011 m. kovo 24 d. Advokatė duomenis apie nuosavybės teisių atkūrimą rinko 2011 m. kovo–balandžio mėn., o pareiškimas teismui pateiktas tik 2012 m. balandžio 2 d.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad visos pareiškėjos nurodytos aplinkybės (menkas išprusimas, silpna sveikata, gydymasis nuo alkoholizmo, atitinkamų institucijų darbuotojų nesuteikta informacija, įstatymų kaita) yra subjektyvios. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja dėl sveikatos negalėjo iki 2001 m. gruodžio 31 d. paduoti prašymo. Teismas akcentavo, jog pareiškėja 2004 metais buvo sveika, turėjo finansinių resursų samdyti kvalifikuotą teisinę pagalbą ir kreiptis į teismą dėl neteisėto namų valdos privatizavimo. Nors 2004 m. žinojo, kad jos vardu nuosavybės teisių atkūrimo procesas nevyksta, tačiau aktyviai šiuo klausimu pradėjo rūpintis tik nuo 2011 m. balandžio mėn. Būdama pakankamai apdairi ir rūpestinga, ji turėjo galimybių prašymą atkurti nuosavybės teises ir dokumentus pateikti nustatytais terminais. Visos pareiškėjos nurodomos aplinkybės rodo pareiškėjos subjektyvų požiūrį į situaciją, todėl nėra pagrindo atnaujinti prašymo padavimo ir dokumentų pateikimo terminus.

III. Pareiškėja J. M. padavė apeliacinį skundą (II t. b. l. 191–193), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog visiškai nesuprato savo veiksmų esmės, negalėjo jų valdyti, kad pareiškėja su broliu kalbėjo apie nuosavybės teisių atkūrimo reikalus. Pažymi, kad tokie įrodymai – 1992 m. balandžio 3 d. Medicinos aktas bei liudytojų parodymai.

2. Nurodo, kad nei teismų praktika, nei teisės aktai nenumato, jog asmuo privalo būti pripažintas neveiksniu, kad nurodyta liga būtų vertinama, kaip objektyvi aplinkybė, sutrukdžiusi laiku pateikti pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl mano, kad liudytojų parodymai ir medicinos pažyma patvirtina, jog pareiškėja dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, tai pripažinus ir liga, negalėjo tinkamai suvokti padėties ir laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

3. Paaiškina, kad buvo apgauta brolio I. R., kuris teigė nuosavybės teisių atkūrimo reikalus tvarkęs ir pareiškėjos vardu. Pažymi, kad I. R. apgaulę įrodo ir Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-114-75/2005, kuriuo panaikinta žemės sklypo privatizaciją I. R. vardu ir pripažinta pareiškėjos teisę į žemės sklypą po jai nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Pareiškėja akcentuoja, kad nurodytoje civilinėje byloje buvo konstatuota I. R. apgaulė, todėl prašo teismo prijungti prie šios bylos minėtos civilinės bylos medžiagą.

4. Akcentuoja, kad prašymas atkurti nuosavybės teises buvo pateiktas tik I. R. vardu, nenurodžius nei kitų pretendentų, nei giminaičių, nors kreipiantis dėl nuosavybės teisių atkūrimo privaloma buvo nurodyti ir kitus pretendentus, tam yra numatyta ir prašymo formoje atskira grafa, žemėtvarkos skyriaus darbuotojai taip pat turėjo pasidomėti, ar nėra kitų pretendentų, jei pareiškimą padavęs asmuo, šiuo atveju I. R., jų nenurodė.

5. Pažymi, kad apie tai, jog broliui atkurta nuosavybės teisė į T. R. turėtą žemės sklypą ir apie tai, jog ir visa žemė po gyvenamuoju namu, priklauso vien tik L. R., sužinojo 2004 m., tačiau jau terminai kreiptis pačiai buvo pasibaigę, bei reikėjo išspręsti ginčą dėl žemės sklypo po pareiškėjai priklausančia dalimi gyvenamojo namo. Akcentuoja, kad pasibaigus pirmam teismo procesui norėjo tvarkyti ir nuosavybės teisių atkūrimo reikalus, buvo apie tai ir su advokatu, atstovavusiu Šalčininkų rajono apylinkės teisme 2004–2005 metais civilinėje byloje Nr. 2-114-75/2005, tartasi, tačiau vėliau su advokatu nebepavyko susisiekti, ir iki 2012 m. nebuvo tiek piniginių lėšų, jog būtų galima viską užbaigti.

6. Nurodo, kad 2005 m. vasario 17 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendime konstatuota ir nurodyta, jog buvo sutarta su broliu, duotas jam įgaliojimas (1994 m.), tvarkyti visus žemės reikalus, taip pat ir nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau brolis pareiškėją apgavo ir tiek žemės sklypą po dabartiniu gyvenamuoju namu, tiek ir iki nacionalizacijos T. R. valdytą žemės sklypą, įformino savo vardu. Aiškina, kad 1994 m. duodama įgaliojimą I. R., pagrįstai manė, jog įgyvendina savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą per atstovą, savo brolį.

7. Pažymi, kad liudytojai ir pareiškėja teismo posėdžio metu patvirtino, jog kalbant apie žemės tvarkymo reikalus pareiškėjos vardu buvo kalbama ir apie nuosavybės teisių atkūrimą. Teigia, kad brolio apgaulė konstatuota teismo sprendimu, todėl tokios teismo nustatytos aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos.

8. Teigia, kad iki 2004 m. spalio 26 d. įstatyme nebuvo numatyta galimybės atnaujinti praleistus prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminus. Nurodo, kad pareiškėja iki 2004 metų manė, jog yra tinkamai atstovaujama brolio, o sužinojus apie apgaulę, galimybės kreiptis dėl Atkūrimo įstatymai nenumatė, tačiau atsirado galimybė kreiptis į teismą dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, tačiau tam nebuvo piniginių lėšų, o savarankiškai, be teisininko, advokato, kreiptis į teismą nebuvo galimybės dėl žinių trūkumo.

9. Pažymi, jog taip pat buvo suklaidinta tuometinio Vilniaus apskrities viršininko administracijos Šalčininkų žemėtvarkos skyriaus darbuotojo vyriausiojo specialisto V. V., kuris, nuvykus dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso (2004 m. gruodžio mėn. pradžioje), nurodė, jog nebeįmanoma nieko padaryti, terminai yra pasibaigę, todėl pateikto prašymo nepriėmė, jo neužregistravo, oficialaus atsakymo nepateikė, nenurodė, jog pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo.

9. Mano, kad objektyviai susiklosčiusios aplinkybės – menkas išprusimas, atitinkamų institucijų darbuotojų nesuteikta informacija, o tiksliau suteikta priešinga informacija, silpna sveikata, liga ir gydymasis nuo alkoholizmo, įstatymų kaita sąlygojo tai, kad pareiškėja laiku nesužinojo apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimą ir objektyviai negalėjo laiku pasinaudoti turima teise kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taip pat mano, kad nesąžiningas giminaičių, ypatingai pareiškėjos brolio, elgesys, susiklosčiusios nurodytos aplinkybės užkirto kelią tinkamai įgyvendinti teises įstatymų nustatytais terminais ir dėl to buvo praleistas terminas prašymui bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams paduoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba, atstovaujama Tarnybos Šalčininkų skyriaus atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 3–5) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, jog pareiškėjai buvo užkirstas kelias savo teises įgyvendinti per atstovus, taip pat įrodymų (medicininių dokumentų), kad pareiškėjos nurodyta liga visa apimtimi tęsėsi iki pat Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų pabaigos. Pateikti medicininiai dokumentai galėtų patvirtinti tik pareiškėjos sveikatos būklę 1992 metais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino pareiškėjos nurodytos sveikatos būklės pateisinama priežastimi.

2. Nesutinka su pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, jog laiku kreiptis į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jai sutrukdė brolio apgaulė. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esamus įrodymus konstatuodamas, jog duomenų apie tai, kad pareiškėja įgaliojo brolį tvarkyti žemės grąžinimo reikalus, nėra. Akcentuoja, kad pareiškėja nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių įgaliojimo faktą (notaro patvirtintas įgaliojimas, rašytiniai susitarimai ar pan.).

3. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos brolis dėl žemės grąžinimo į atitinkamas įstaigas kreipėsi tik 2001 m. gruodžio 19 d., t. y. prieš pat Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaigą, kas taip pat verčia abejoti apie pareiškėjos ir jos brolio žodinio susitarimo buvimą.

4. Pažymi, kad nei Atstatymo įstatymas, nei Atkūrimo įstatymas, nei su Atkūrimo įstatymu įgyvendinimu susiję teisės aktai nenustato pareigos valstybės institucijoms, kurios įgaliotos spręsti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus, ieškoti galimų pretendentų į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tokia pareiga nenustatyta ir kitiems galimiems pretendentams (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 7 p.).

5. Mano, kad pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo procese elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai, todėl jos nurodytos priežastys yra subjektyvios, neatitinkančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotai svarbios termino praleidimo priežasties sąvokai.

6. Taip pat pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėja 2004 metais neva buvo suklaidinta žemėtvarkos institucijų darbuotojų, nors ši aplinkybė ir nebuvo įrodyta pirmosios instancijos teisme, pagal savo atsiradimo momentą negali nulemti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų praleidimo.

Tretieji suinteresuoti asmenys L. R. ir I. R. atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 6–10) nurodo, kad taip pat su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Akcentuoja, kad išnagrinėjus bylą šalims susidarė įspūdis, jog pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimu domėtis tiesiog nepageidavo. Pažymi, kad teiginys, jog specialistas V. V. suklaidino pareiškėją nurodydamas, kad visi terminai prašymui pateikti suėjo ir neatnaujintini, vertintinas kritiškai. Taip pat nurodo, kad liudytoja B. L. negalėjo atsakyti į klausimą, kas apskritai surašė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo 2004 metais, ji paaiškino, kad galbūt prašymą surašė pati pareiškėja, o surašyti padėjo galbūt V. V.. Tretieji suinteresuoti asmenys mano, kad tokie parodymai patvirtina, jog pareiškėjos teiginiai neatitinka tikrovės, nes nėra logiški paaiškinimai, kad V. V. iš pradžių padėjo surašyti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o vėliau jį atsisakė priimti. Abejoja, ar apskritai pareiškėja 2004 metais buvo Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriuje ir domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Nurodo, kad liudytojas H. P. patvirtino, jog apie nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjai buvo žinoma net prieš 3 metus. Akcentuoja, kad pareiškėja nuo 2004 metų aktyviai dalyvavo ginče dėl jos pažeistų teisių, jos teises ir interesus atstovavo advokatai, todėl tretieji suinteresuoti asmenys mano, kad 2004 metais pareiškėja nesirgo alkoholizmu, jos turtinė padėtis buvo pakenčiama, nes ji turėjo galimybę samdyti advokatus, ginti savo teises, dalyvauti teismuose ir t.t. Pažymi, kad pareiškėja net negalėjo atsakyti į klausimą, ar ji išpirko jai priklausančią namų valdos dalį ir tai patvirtina, kad pareiškėja nesidomi savo teisėmis ir pareigomis. Nurodo, kad nėra jokios galimybės pareiškėjos nurodomas faktines aplinkybes pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimi. Pareiškėjos liga (alkoholizmas) buvo diagnozuota 1992 metais. Jokių įrodymų apie pareiškėjos sveiktos būklę nuo 1992 m. iki šiol nėra pateikta. Pareiškėja turėjo realią galimybę kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo lygiai taip pat, kaip ir inicijavo teisminį ginčą savo broliui I. R..

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytų terminų prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įrodymams pateikti atnaujinimas dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėja teismui pareiškimą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo pateikė 2012 m. balandžio 2 d. Nurodė, kad turi teisę atkurti nuosavybės teises į senelio T. R. iki nacionalizacijos 1940 m. nuosavybės teisėmis valdytą 4,1916 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) mieste ir kaime. Duomenų apie prašymo pateikimą anksčiau žemėtvarkos skyriui, nėra. Pareiškėja svarbiomis termino praleidimo priežastimis nurodė savo ligą – 1992 m. balandžio 3 d. specialiosios medicininės komisijos aktu konstatuota, kad ji sirgo alkoholizmu; 1994 m. ji buvo susitarusi su broliu I. R. ir jį įgaliojusi tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo reikalus, tačiau pastarasis ją apgavęs ir prašymą pateikęs savo vardu; 2004 m. ji kreipėsi į žemėtvarkos skyrių, tačiau darbuotojas prašymo nepriėmė, nes jau buvo pasibaigę prašymų pateikimo terminai; 2005 m. civilinėje byloje vyko ginčas su broliu dėl neteisėtai privatizuotos pareiškėjai tenkančios namų valdos žemės sklypo dalies; vėliau dėl teisės aktų kaitos, išsilavinimo bei lėšų stokos neturėjo galimybės kreiptis į teismą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nurodytų priežasčių nepripažino svarbiomis ir jos pareiškimą atmetė.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalys bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 ir 11 punktai. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d., remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 11 punkto 1 dalimi, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d.

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, svarbu nustatyti: kuriuo metu pilietis įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kokius veiksmus atliko iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d., ar 2003 m. gruodžio 31 d.); faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis realų buvimą, jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, kai tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Nr. A261-553/2010).

Pareiškėja neneigia aplinkybės, kad jai buvo žinoma apie senelio nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, ir nurodo, kad terminus dėl nuosavybės teisų atkūrimo praleido dėl priežasčių, kurias prašo pripažinti svarbiomis ir praleistus terminus atnaujinti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priežastys, sukliudžiusios pareiškėjai realizuoti savo teisę, turi būti tokios, kurios objektyviai apribojo pareiškėjos galimybes pateikti prašymą ir dokumentus per įstatymo nustatytus terminus bei visą likusį laiko tarpą iki kreipimosi į teismą. Jei termino praleidimą lemia paties asmens nerūpestingas elgesys, nepakankamas domėjimasis savo teisių įgyvendinimu, priežastys negali būti laikomos svarbiomis ir terminai neturi būti atnaujinami, nes asmuo pats turi apsispręsti dėl disponavimo savo teisėmis, numatytomis Atkūrimo įstatyme, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas negali tęstis neribotą laiką.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nagrinėjo visas pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurias pareiškėja įvardijo kaip svarbias termino praleidimo priežastis, apeliantė savo apeliaciniame skunde, nesutikdama su skundžiamame teismo sprendime padarytomis išvadomis, iš esmės atkartoja pareiškimo teismui argumentus. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pateikiamu priežasčių vertinimu, iš naujo detaliai pareiškėjos skundo argumentų netiria, pasisako tik dėl esminių jo momentų.

Byloje pateikiamas vienintelis dokumentas – 1992 m. balandžio 3 d. specialiosios medicininės komisijos aktas (b. l. 16–17), patvirtinantis, kad tuo metu pareiškėja sirgo alkoholizmu. Tačiau jos veiksnumas nebuvo apribotas, duomenų, kad ir vėlesniais metais jos sveikatos būklė galėjo sukliudyti pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar kreiptis su atitinkamu pareiškimu byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios pareiškėjos nurodytos priežasties pagrįstai nepripažino svarbia, dėl kurios nebuvo galima įgyvendinti savo teisių į nuosavybės atkūrimą.

Kita priežastimi pareiškėja nurodo 1994 m. sudarytą susitarimą su broliu, kuriuo jis buvo įgaliotas veikti nuosavybės teisių atkūrimo procese ir pareiškėjos vardu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs administracinėje ir civilinėje byloje Nr. 2-114-75/2005 surinktus duomenis, pagrįstai pripažino, kad šie pareiškėjos teiginiai nėra įrodyti. Civilinėje byloje buvo sprendžiamas pareiškėjos ir jos brolio ginčas dėl namų valdos 30 arų žemės sklypo dalies neteisėto įsigijimo iš valstybės, joje nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu bei pareiškėjos įgaliojimu broliui veikti jos vardu. Remtis pareiškėjos nurodomu faktu, kad brolis buvo nesąžiningas sudarydamas namų valdos žemės sklypo įsigijimo sandorį, sprendžiant dėl kitų – nuosavybės atkūrimo – teisių įgyvendinimo, negalima. Kai nėra leistinų įrodymų, patvirtinančių konkretaus įgaliojimo sudarymo faktą, pareiškėjos teiginiai apie brolio nesąžiningą elgesį laikytini tik jos subjektyvia prielaida, kuria negali būti pagrįstos svarbios termino praleidimo priežastys. Pirmosios instancijos teismas buvo išsireikalavęs civilinę bylą ir tyrė joje esančius duomenis, kurie galėtų būti susiję su pareiškėjos nurodomomis aplinkybėmis, todėl teisėjų kolegijai nėra pagrindi iš naujo juos nagrinėti. Apeliaciniame skunde pareiškėja nepateikia naujų argumentų nei duomenų, kuriais remiantis galėtų būti daroma kitokia išvada dėl jos susitarimo su broliu egzistavimo.

Aplinkybė, kad pareiškėjos brolis I. R. 2001 m. pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nenurodė kitų pretendentų – t. y. pareiškėjos, pati savaime nereiškia, kad jis elgėsi nesąžiningai, nes kiekvienas asmuo savo teisėmis disponuoja savarankiškai, pareiškėjos nenurodymas brolio pateiktame prašyme netrukdė pačiai pareikšti savo valią ir pateikti atitinkamą prašymą. Atsižvelgiant į teisės atkurti nuosavybę dispozityvumą, institucijos negali būti įpareigojamos imtis pretendentų paieškos.

Pareiškėja nurodė, kad 2004 m. jai tapo žinoma, kad nuosavybės teisės į visą turtą atkurtos broliui; ji kreipėsi į Šalčininkų žemėtvarkos skyriaus darbuotojus, norėdama pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau buvo suklaidinta, jos prašymo nepriėmė dėl praleisto įstatyme nustatyto termino, kreiptis į teismą nepatarė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į liudytojos B. L. parodymus, kad 2004 m. rudenį pareiškėja žemėtvarkos skyriuje paliko prašymą, nurodė, kad pareiškėja nesidomėjo, ar prašymas buvo vėliau užregistruotas, kodėl nėra atsakymo. Toks pareiškėjos pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikoma objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismą praleidimą kelis metus. Pareiškėjos elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, todėl laikytina, kad pareiškėja, būdama bent minimaliai rūpestinga ir apdairi, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir galimybe atnaujinti praleistus terminus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad pareiškėja 2005 m. inicijavo civilinę bylą dėl namų valdos žemės sklypo įsigijimo sandorio dalies negaliojimo, sudarė susitarimą su advokatu, pagrįstai konstatavo, kad jau tuo metu pareiškėja turėjo objektyvias galimybes pateikti pareiškimą teismui dėl termino atnaujinimo.

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jį tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas. Iš pareiškėjos, remiantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktu, suinteresuotajam asmeniui L. R. priteistina 600 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos J. M. suinteresuotajam asmeniui L. R. 600 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Dalia Višinskienė Virginija Volskienė