2017-06-14 Nr. AB-12145-3-61-3-04562-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-498-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04562-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, (toliau – ir atsakovo atstovas, VST) priteisti 10 000 Eur žalos, patirtos dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimą.

Nurodė, kad nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. buvo konvojuojamas iš vienos kalinimo įstaigos į kitą netinkamomis, žeminančiomis ir kankinančiomis sąlygomis: šaltuoju metų laiku transporto priemonėse būdavo šalta, jos nebuvo šildomos, dėl to pareiškėjas buvo susirgęs. Vasarą būdavo karšta ir trūkdavo oro. Nurodė, kad transporto priemonės nepritaikytos etapuoti, jose smirdėjo, buvo purvina, konvojavimo metu pareiškėjas nebuvo vedamas į tualetą. Dėl netinkamų etapavimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs didžiulę moralinę žalą, garbės ir orumo pažeminimą.

Atsakovo atstovas Viešojo saugumo tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. VST duomenimis, pareiškėjas skunde nurodė abstrakčius teiginius dėl VST neteisėtų veiksmų. Be to, nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar kilusios neigiamos pasekmės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas maršrutu Vilnius-Klaipėda-Vilnius 27 kartus.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintų VST nuostatų 6.3 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Konvojavimo taisyklės) 3, 109 punktais bei atsižvelgęs į byloje pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius, atsižvelgus į automobilių specifikacijose nustatytą maksimalų konvojuojamų asmenų skaičių, nebuvo viršytas. Tam tikrais atvejais į konvojų vykdavo ir po dvi specialias transporto priemones. Net jei ir galutinis žiniaraščiuose konvojuojamų asmenų skaičius buvo didesnis nei maksimalus sėdimų vietų skaičius, tačiau, įvertinus priimamų ir perduodamų asmenų judėjimą automobiliuose, nustatyta, kad konvojuojamų asmenų skaičius neviršijo sėdimų vietų skaičiaus.

Įvertinęs Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktus, teismas nurodė, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, nors tokią teisę turėjo. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad į jo prašymus buvo nereaguojama, tačiau neindividualizavo, į kokį konkretų prašymą, kada nebuvo reaguojama. Kelionės žiniaraščiuose nurodytos pastabos, kad konvojuojami asmenys buvo vedami į tualetą. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais duomenimis.

Vadovaudamasis Konvojavimo taisyklių 146.4 punktu, teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų kelionės žiniaraščių įrašų matyti, kad specialiųjų automobilių vidinė ir išorinė apžiūra buvo atliekama ir pastabų nenustatyta. Iš transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų kortelių (ataskaitų) matyti, kad techninė apžiūra specialiajam autotransportui yra atliekama, automobiliai yra techniškai tvarkingi, techninė apžiūra galiojanti. Į nurodytų automobilių komplektaciją įeina bagažinės skyrius ir šildymo įrenginys bei sistema. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad automobiliai buvo tinkamos komplektacijos.

Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas sprendė, kad byloje nenustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino etapavimo sąlygas. Akcentuoja, kad atsakovo atstovas pateikė duomenis ne apie visus etapus. Dėsto panašias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo atstovas Viešojo saugumo tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo atstovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo N. M. skundas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, kuri, pareiškėjo teigimu, kilo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 15 d.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ, redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo atstovas pateikė ne visus duomenis apie vykdytus etapus, tačiau nei pirmosios instancijos teismas, nei bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir jų išsamumu. Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo įrodymu vertinimu, pareiškėjas nepateikė.

Nagrinėjamu atveju nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenis apie tai, kad pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių būklė atitiko techninius reikalavimus, asmenų buvo konvojuojama ne daugiau nei skirta tam vietų, konvojuojami asmenys buvo išvedami į tualetą (žr., pvz., I t., b. l. 31, 35, 39, 43). Atsakovo atstovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams (t. I, b. l. 125–141, 146, 151, 156–165, 170–171).

Akcentuotina ir tai, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, jog pareiškėjas žodžiu ar raštu buvo pateikęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, kurios, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis jo konvojavimo sąlygomis, atlyginimą, todėl teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir vertino bylai reikšmingas aplinkybes bei vadovavosi aktualiomis ginčui teisės aktų nuostatomis, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas