2017-11-07 Nr. AB-20149-3-64-3-00404-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1464-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00404-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad skundą pateikė tik dėl aplinkybių, susijusių su jo laikymu Šiaulių TI paskirstymo kamerose laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2016 m. vasario 22 d. Pažymėjo, kad paskirstymo kamerose jis praleisdavo daug laiko, t. y. daugiau nei 2 val. Šios kameros būdavo perpildytos. Minėtose kamerose jam teko valgyti ir pietus, ir vakarienę, kamerose oras buvo drėgnas, šalta, tamsu, tvyrojo smarvė. Sanitarinis mazgas buvo neatskirtas nuo bendros kamerų erdvės. Paskirstymo kamerose jam teko būti su nepažįstamais asmenimis. Teigė, kad Šiaulių TI pareigūnai naudodavo prievartos priemones. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik dabar, nes nežinojo, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Šiaulių TI jis nebuvo supažindintas su savo turimomis teisėmis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI paskirstymo kamerose pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

3. Šiaulių TI, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą prašė taikyti senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. vasario 22 d.

5. Dėl pareiškėjo laikymo paskirstymo kamerose sąlygų Šiaulių TI nurodė, kad į laisvės atėmimo įstaigą priimti suimtieji ir nuteistieji, kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 val., uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Suimtieji (nuteistieji) iš paskirstymo kamerų nuvedami į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras buvo paskirtas pareiškėjas ir kiek asmenų buvo laikoma kartu su juo. Higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į tardymo izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. PK-2, PK-3, PK-4. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, patikrinęs kamerą Nr. PK-4 keletą kartų, buvo nustatęs higienos normų pažeidimus. Šiaulių TI pažymėjo, kad sanitariniai mazgai trumpalaikio laikymo kamerose bei režiminiame korpuse esančiose kamerose neatitverti. Šiose kamerose yra suoliukai, inventoriaus nėra.

6. Šiaulių TI paaiškino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu naujai atvykusiems asmenims lankstinukus apie jų turimas teises ir pareigas įteikė pareigūnai, priimantys suimtuosius į tardymo izoliatorių ir atliekantys patikrinimą bei kratą. Direktoriaus budintysis padėjėjas arba jį pavaduojantis pareigūnas užtikrino, kad lankstinukai būtų įteikti suimtiesiems. Todėl, tik atvykus į laisvės atėmimo įstaigą, pareiškėjas buvo supažindintas su savo turimomis teisėmis, pareigomis, draudimais ir laikymo tvarka.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkinto iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. vasario 22 d. (77 kartus). Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Šiaulių TI pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 10 d. buvo supažindintas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, laikymo Šiaulių TI tvarka. Kadangi pareiškėjas teismui skundą nagrinėjamu atveju padavė tik 2016 m. vasario 17 d., teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. vasario 17 d. taikė ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

9. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu trumpalaikio laikymo kameroje pareiškėjas buvo laikomas 56 kartus. Duomenų, patvirtinančių, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas trumpalaikio laikymo kameroje, teismui nepateikta, tačiau teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo atsiliepime nurodyta informacija, kad pareiškėjas ne ilgiau kaip 2 val. buvo uždaromas į trumpalaikio laikymo kameras. Teismas neturėjo galimybės nustatyti, kiek ploto pareiškėjui teko trumpalaikio laikymo kameroje.

10. Teismas konstatavo, kad Šiaulių TI, neįrengęs visiškai atitverto sanitarinio mazgo trumpalaikio laikymo kameroje, kurioje kartu su pareiškėju būdavo ir daugiau asmenų, pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam garbės ir orumo nežeminančiomis sąlygomis.

11. Teismas pažymėjo, kad negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų dėl vėdinimo, apšvietos ir kitų sąlygų trumpalaikio laikymo kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams, kadangi su tuo susijusiems įrengimo reikalavimams įgyvendinti būtina atlikti pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbus. Teismas taip pat vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad Šiaulių TI pareigūnai naudojo prievartą ar kitus neteisėtus veiksmus prieš jį.

12. Atsižvelgęs į pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemino žmogiškąjį orumą, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI paskirstymo kamerose jis buvo laikomas 77 kartus. Jose buvo didėlė drėgmė, šalta, tamsu. Sanitarinis mazgas buvo neatskirtas nuo bendros kamerų erdvės. Pažymi, kad Šiaulių TI nurodyta aplinkybė, jog jis minėtose kamerose buvo laikomas ne ilgiau nei 2 val., neatitinka tikrovės. Šis laikymo terminas buvo viršijamas 2–3 kartus. Paskirstymo kamerose jam tekdavo valgyti netinkamomis sąlygomis, kadangi šiose kamerose nebuvo stalų, kriauklių ir kito reikalingo inventoriaus.

15. Šiaulių TI, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Šiaulių TI teigimu, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jos teisės pažeistos, negynė savo teisių. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė išsamiai ištyręs ir įvertinęs nustatytas aplinkybes. Pažymi, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

19. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2016 m. vasario 17 d. (b. l. 6), nors Šiaulių TI paskirstymo kamerose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. birželio 22 d. (b. l. 20–21). Taigi pareiškėjas padavė skundą, kurio daliai reikalavimo yra pasibaigęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Šiaulių TI prašė taikyti.

21. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

22. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt savo pažeistas teises. Be to, Šiaulių TI pateikė duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 10 d. buvo supažindintas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka (b. l. 91, 93). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nagrinėjamoje byloje.

23. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Taigi, nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą, kurio daliai reikalavimo (t. y. atlyginti neturtinę žalą už laikymą netinkamomis sąlygomis paskirstymo kamerose iki 2013 m. vasario 16 d.) ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Todėl nagrinėjamu atveju nagrinėtinos tik bylos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo laikymu paskirstymo kamerose laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 17 d. iki 2016 m. vasario 22 d.

24. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

25. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

26. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas 56 kartus buvo laikomas kameroje Nr. PK-4 (b. l. 21–22). Pareiškėjas teigia, kad jis paskirstymo kamerose, tarp jų ir kameroje Nr. PK-4, kuri pagal savo paskirtį yra trumpalaikio laikymo kamera, kiekvieną kartą buvo laikytas po 4–6 val.

27. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11 punkte nustatyta, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 val., uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras.

28. Nagrinėjamai bylai yra aktualios tokio pobūdžio bylose suformuotos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, pagal kurias pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, o atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių apie teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kalinimo sąlygas, šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

29. Nagrinėjamu atveju Šiaulių TI nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius apie per ilgą laikymo trumpalaikio laikymo kamerose trukmę, todėl teisėjų kolegija šias aplinkybes vertina pareiškėjo naudai ir pripažįsta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu trumpalaikio laikymo kameroje, t. y. kameroje Nr. PK-4, buvo laikytas pažeidžiant maksimalią laikymo šioje kameroje trukmę. Tokios pačios išvados buvo padarytos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1115-442/2017, 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1087-662/2017, 2017 m. spalio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4952-492/2017, o nurodytose bylose į teismą pasikreipę asmenys taip pat tvirtino, jog jie trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomi per ilgai.

30. Šiaulių TI taip pat nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kiek pareiškėjui teko kameros Nr. PK-4 ploto. Kameros Nr. PK-4 plotas yra 18,03 kv. m (b. l. 20–21), o pareiškėjas teigia, kad jis minėtoje kameroje buvo laikomas su 5–20 asmenų. Kadangi Šiaulių TI nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad pareiškėjas kameroje Nr. PK-4 buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis, nurodytos aplinkybės taip pat vertinamos pareiškėjo naudai, dėl to konstatuotina, kad pareiškėjas buvo laikomas mažesnio nei 3,6 kv. m kameros ploto sąlygomis. Tai, kad trumpalaikio laikymo kameroje esantiems asmenims turi tekti bent minimali 3,6 kv. m ploto norma, kuri įtvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, yra patvirtinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4952-492/2017.

31. Šiaulių TI taip pat nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad pareiškėjui kameroje Nr. PK-4 teko valgyti, nors tam nebuvo tinkamų sąlygų (kameroje Nr. PK-4 buvo tik suoliukai atisėsti). Todėl pripažintina, kad pareiškėjas kameroje Nr. PK-4 turėjo valgyti netinkamomis sąlygomis.

32. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-289 (b. l. 35–36) nustatyta, kad kameroje Nr. PK-4 buvo nepakankamas dirbtinis apšvietimas (3–4 lx), per žema oro temperatūra (nuo 16,3 iki 17,9 laipsnių šilumos) ir per didelė oro drėgmė (nuo 65,2 iki 76,4 proc.), dėl to atitinkamai buvo pažeisti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 22 ir 26 punktai. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-340 (b. l. 37–41) nurodyta, kad kameroje Nr. PK-4 nustatyta per didelė drėgmė (76,7 proc.) (HN 76:2010 26 punkto pažeidimas) ir nepakankama dirbtinė apšvieta (4 lx) (HN 76:2010 22 punkto pažeidimas). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 (48–52) pažymėta, kad kameroje Nr. PK-4 nustatyta per žema oro temperatūra (12,8 laipsnių šilumos) (HN 76:2010 26 punkto pažeidimas) ir nepakankama apšvieta (4 lx) (HN 76:2010 22 punkto pažeidimas).

33. Tačiau pažymėtina, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 12 d. patikrinimo akte Nr. EP-229 (b. l. 42–47) nurodyta, jog, 2013 m. liepos 10 d. atlikus patikrinimą, nustatyta, kad kameros Nr. PK-4 oro temperatūra ir drėgmės lygis atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, kad pareiškėjas ir daugiau kartų buvo laikytas kameroje Nr. PK-4 šiltuoju metų laiku, tačiau byloje esant duomenims, kad ir šiltuoju metų laiku (birželį, rugpjūtį) kamera Nr. PK-4 neatitiko oro temperatūros ir drėgmės lygio normų, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjas šiltuoju metų laiku minėtoje kameroje visada buvo laikomas tinkamos oro temperatūros ir drėgmės sąlygomis.

34. Įvertinusi nustatytus duomenis, teisėjų kolegija pripažįsta, kad yra pagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog kameroje Nr. PK-4 buvo šalta, per didelė drėgmė ir nepakankamai šviesu. Nustatytų HN 76:2010 pažeidimų, sprendžiant dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, nepateisina aplinkybė, kad Šiaulių TI kai kurias kalinimo sąlygas galima pagerinti tik atlikus rekonstrukcijos darbus. Tačiau konstatuotina, kad pareiškėjas kameroje Nr. PK-4 2013 m. liepos 10 d. buvo laikytas tinkamomis oro temperatūros ir drėgmės sąlygomis.

35. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad kameroje Nr. PK-4 pareiškėjas turėjo naudotis nuo bendros kameros erdvės neatskirtu sanitariniu mazgu (tualetu). Įvertinusi bylos duomenis (b. l. 42–47), teisėjų kolegija neturi pagrindo su šia aplinkybe nesutikti, dėl to konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas. Nustačius, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pripažintina, kad kameroje Nr. PK-4 tvyrojo smarvė.

36. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prieš pareiškėją Šiaulių TI pareigūnai prievartos nenaudojo, t. y. šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

37. Taigi nustatyta, kad Šiaulių TI pažeidė Taisyklių 11 punktą, kuriame numatyta, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 val., uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Taip pat Šiaulių TI pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas kameroje Nr. PK-4 buvo laikomas per žemos temperatūros, per didelės drėgmės ir nepakankamos apšvietos sąlygomis, dėl to atitinkamai pažeisti HN 76:2010 22 ir 26 punktų reikalavimai. Konstatuotina, kad buvo pažeisti ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ analogiški reikalavimai, t. y. 14 ir 16 punktai. Pripažinta, kad pareiškėjas kameroje Nr. PK-4 turėjo valgyti netinkamomis sąlygomis. Konstatuota, kad pažeista ir pareiškėjo teisė į privatumą, jam naudojantis nuo bendros kameros Nr. PK-4 erdvės neatskirtu tualetu. Kameroje Nr. PK-4 tvyrojo smarvė. Todėl Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

38. Vertinant, kokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui turėtų būti priteisiamas nagrinėjamu atveju, atsižvelgtina, kad netinkamomis sąlygomis kameroje Nr. PK-4 pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso buvo laikomas nuo 224 iki 336 val. Tačiau minėtoje kameroje pareiškėjas laikytas periodiškai nuo 4 iki 6 val. Nenustatyta, kad pareiškėjui dėl netinkamų laikymo sąlygų kameroje Nr. PK-4 būtų kilę ilgalaikių neigiamų pasekmių, pvz., sveikatos sutrikimų. Todėl įvertinus pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo priteisti 150 Eur yra pakankama suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors ne visas reikšmingas aplinkybes šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino, tačiau teismas tinkamai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė