2013-07-22 Nr. AB-3754-3-61-3-02345-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A444-1193/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02345-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 10.8.2, 37.1,

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir jo patikslinimu (b. l. 1–3, 40–45), prašė panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. sausio 4 d. sprendimą Nr.(LM-19)-RŽ210-2 ir 2012 m. rugpjūčio 14 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą (toliau – ir Muitinės departamentas) Nr. 1A-274.

Skunde ir jo patikslinimuose teismui nurodė, kad atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovaujasi Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau -Bendrijos muitinės kodeksas) nuostatomis, tačiau, pripažįstant pareiškėją skolininku muitinei, pažeidė pačią konceptualiausią šio kodekso įžanginę dalį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę Lietuvos Respublikos piliečiams už akcizais apmokestinamų prekių (šiuo atveju cigarečių) laikymą, gabenimą, naudojimą ar realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką, kai neteisėtai laikomų, gabenamų, naudotų ar realizuotų prekių vertė viršija 250 minimalių gyvenimo lygių (MGL) sumą.

Už tokią nusikalstamą veiką, pareiškėjas, Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nubaustas, pripažįstant jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 1992 straipsnio ir nuteistas, skiriant 270 MGL, t. y. 35100,00 Lt baudą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnį niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, tačiau skundžiamu Muitinės departamento sprendimu, patvirtinant Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimą, siekiama jį nubausti antrą kartą už tą pačią veiką, todėl skundžiami sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Muitinės departamentas skundžiamame sprendime nepagrįstai aiškina ir taiko Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktą, kuris apibrėžia skolininko sampratą ir ignoruoja kodekso 13 punktą, kuriame įtvirtinta, kad muitinės priežiūra turėtų pasireikšti ne jau už tą patį kartą nubausto asmens baudimu antrą kartą, o priemonėmis, kurios privalo būti taikomos šios institucijos, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi muitinės veiklos taisyklių, t. y. kontroliuoti, kad iš muitinės priežiūros nedingtų ten saugomos akcizais apmokestinamos prekės, kad nebūtų galimybės jų iš muitinės priežiūros laisvai išvežti.

Akcizais apmokestinamos prekės, jau nenustatytą laiką buvo į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos kito, pareiškėjui nežinomo ir nežinant ar nenustatyto fizinio ar juridinio asmens, kuriam pagal Bendrijos muitinės kodekso 40 straipsnį ir kilo prievolė sumokėti privalomus mokesčius. Muitinės departamentas priimdamas skundžiamą sprendimą, juo nepripažįsta būtent tokių aplinkybių, kurios pripažintos ir nustatytos Klaipėdos apygardos teismo. Taip pat nepateikia jokių įrodymų, kad už šiuos 195940 pakelių cigarečių „Jing Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis bei 89640 pakelių cigarečių „Sovereign“ su Rusijos Federacijos banderolėmis akcizo, muito mokesčiai dar nėra sumokėti.

Lietuvos muitinė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 38 straipsniu, privalėdama į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes prižiūrėti nuo jų įvežimo į šią teritoriją momento, to nedarė, neužtikrino muitinės priežiūroje jau buvusių prekių saugumo, dėl nenurodomų aplinkybių nutarė nepagrįstai apmokestinti pareiškėją, iš kurio ne už neteisėtą įvežimą į Bendrijos muitų teritoriją, bet už neteisėtą jų perkrovimą jau joms senokai esant Bendrijos muitų teritorijoje, ir jam už šią nusikalstamą veiką jau paskirta atitinkama sankcija.

Muitinės departamentas nesurinko ir sprendimo nepagrindė nei vienu įrodymu, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad toks prekių įvežimas buvo neteisėtas, ar kad jos įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, neteisėtai. Ši sprendimo dalis su akivaizdžiomis prielaidomis ir su pažodiniu teisės aktų dispozicijų perrašymu į sprendimą, nieko bendro neturi su atitinkamais įrodymais. Atsakovas ginčijamu sprendimu pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, nes jame nėra nurodoma, iš kokios konkrečios medžiagos daroma išvada, kad pareiškėjas paėmė prekes iš muitinės priežiūros, ar dalyvavo jas paimant, ar galėjo žinoti, kad jos neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimų (b. l. 20–22, 66–68) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad, apibendrinus Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. baudžiamajame įsakyme konstatuotas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas savo veiksmais, t. y. iškraudamas, gabendamas bei saugodamas cigaretes, prisidėjo prie to, kad minėtas krovinys būtų neteisėtai paimtas iš muitinės priežiūros bei neteisėtai patektų į Bendrijos muitų teritoriją. Pareiškėjas teismui pripažino, jog iškrovimo, sandėliavimo bei saugojimo metu suprato, kad cigaretės yra akcizinės prekės be lietuviškų banderolių. Teismas, pripažindamas pareiškėją kaltu, konstatavo ir tai, kad buvo pažeisti disponavimo tabako gaminiais reikalavimai, išdėstyti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintose Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse (toliau – ir Alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo taisyklės). Importuojami tabako gaminiai apmokestinamai akcizo mokesčiu, išskyrus specialias išimtis, numatytas Lietuvos Respublikos akcizų įstatyme (toliau – ir Akcizų įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 729 patvirtintose Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklėse (toliau – ir Neapmokestinimo taisyklės).

Nurodė, kad preziumuoja ir tai, kad pareiškėjas privalėjo suprasti, jog toks didelis kiekis cigarečių (285580 pakelių), paženklintų Rusijos Federacijos banderolėmis, į Europos Bendrijos muitų teritoriją pateko neteisėtai, nesumokėjus atitinkamų importo mokesčių. Viena iš sąlygų atleisti importuotus tabako gaminius nuo akcizo mokėjimo yra jų nekomercinė paskirtis. Nagrinėjamo ginčo atveju akivaizdu, jog toks cigarečių kiekis negalėjo būti įgabentas į Bendrijos teritoriją kiekiais, kada atleidžiama nuo importo PVM bei akcizo mokesčio sumokėjimo, taip pat nebuvo skirtas asmeniniam naudojimui. Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio analizė leidžia teigti, kad skolininkais muitinei gali būti pripažįstami ne tik asmenys, betarpiškai paėmę prekes iš muitinės priežiūros (pvz.: vagystės atveju), bet taip pat ir tie, kurie žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad prekės paimamos iš muitinės priežiūros. Nepaisant to, kad pareiškėjas cigarečių vagystėje iš Panemunės kelio posto nedalyvavo, jis laikytinas atsakingu už atsiradusią importo skolą muitinei. Pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai savo skunde teigia už tą patį pažeidimą buvęs nubaustas du kartus, nes nei viename iš šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų nustatyti mokesčiai nėra priskiriami bausmės už padarytą nusikaltimą rūšiai. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, neatleidžia jo nuo pareigos sumokėti atitinkamus mokesčius bei su mokesčiais susijusias sumas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepimo (b. l. 69) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad Klaipėdos teritorinė muitinė išnagrinėjusi Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 4-osios valdybos pateiktą informaciją apie iš Panemunės kelio posto detalaus patikrinimo angaro pagrobtas cigaretes, 2012 m. sausio 4 d sprendimu Nr. (LM19)-RŽ21()-2 dėl skolos muitinei įregistravimo už neteisėtai iš muitinės priežiūros paimtas prekes, solidariai atsakingiems asmenims (tame tarpe ir T. Ž.) apskaičiavo ir įregistravo mokestinę prievolę: 90 472,00 Lt muito, 324 256.00 Lt PVM, 1 296 534,00 Lt akcizo, 40 856,00 Lt PVM delspinigių, 163 363,00 Lt akcizo delspinigių, iš viso - 1 915 481,00 Lt. T. Ž. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, minėtame straipsnyje numatytai veikai būdinga tai, kad ji gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, asmuo suvokia, kad pažeisdamas nustatytą tvarką, įgyja, laiko, gabena, siunčia, naudoja ar realizuoja akcizais apmokestinamas prekes. Nusikaltimas laikomas baigtu, atlikus nors vieną iš išvardintų alternatyvių veiksmų. Pareiškėjas iškraudamas, gabendamas bei saugodamas cigaretes, atliko nusikalstamą veiką, be to pripažino, jog suprato, kad cigaretės yra akcizinės prekės be lietuviškų banderolių. Muitinės departamentas, patvirtindamas teritorinės muitinės sprendimą Nr. (LM19)-RŽ210-2, įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Rėmėsi Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalies a punktu, kuris reglamentuoja, jog importo skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes ir 3 dalimi, apibrėžiančia skolininko sąvoką.

Pabrėžė, kad atsižvelgus į Bendrijos muitinės kodekso normas, darytina išvada, kad, siekiant įregistruoti importo skolą muitinei, reikalinga neginčijamai įrodyti neteisėto prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą bei nustatyti asmenį ar asmenis, paėmusius arba dalyvavusius paimant tokias prekes, arba asmenis, žinojusius ar turėjusius žinoti apie tokio neteisėto prekių paėmimo faktą.

Rėmėsi Alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo taisyklių 2 ir 3 punktais, nustatančiais nepaženklintų tabako gaminių laikymo ir gabenimo tvarką. Taip pat vadovavosi Neapmokestinamų prekių taisyklių 4, 8 ir 9 punktais.

Nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio analizė leidžia teigti, kad skolininkais muitinei gali būti pripažįstami ne tik asmenys, betarpiškai paėmę prekes iš muitinės priežiūros (pvz.: vagystės atveju), bet taip pat ir tie, kurie žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad prekės paimamos iš muitinės priežiūros. Vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) 2 straipsnio 18 dalimi, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalimi.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 4 dalimi, akcentavo, jog Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. baudžiamajame įsakyme konstatuoti pareiškėjo padaryti pažeidimai iš naujo nagrinėjamoje byloje neįrodinėtini.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011.

Nurodė, kad faktas, jog pareiškėjas paėmė neteisėtai akcizais apmokestinamas prekes ir jomis disponavo, nustatytas Teismo baudžiamuoju įsakymu. Inkriminuotos veikos padarymo aplinkybės – slaptai, nakties metu perkraunamos prekės – nelietuviškos cigaretės, kurios po to slaptai realizuojamos – leidžia daryti išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas suprato kraunantis iš muitinės priežiūros paimtas prekes. Šias teismo išvadas patvirtina baudžiamajame įsakyme užfiksuoti M. Hirsch parodymai, jog T. Ž. už dalyvavimą sandoryje paprašė sau 100 dėžių cigarečių; pasikrovė į mikroautobusus visas cigaretes ir jas išsivežė bei pardavė draugams, rūpinosi aplinkos stebėjimu, krovinio lydėjimu. Visi šie veiksmai liudija, jog pareiškėjas suprato, kad cigaretės į bendrijos teritoriją pateko neteisėtai, apeinant muitinės priežiūrą, ir jis prisideda prie neteisėtos veikos.

Pabrėžė, kad iš Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio nuostatų matyti, kad formuluotė „dalyvavę taip paimant prekes“ apima platesnius veiksmus nei patį neteisėtą paėmimą iš muitinės priežiūros ir vertintina kaip tam tikri veiksmai, sudarantys visumą neteisėto prekių paėmimo iš muitinės priežiūros procese. Nagrinėjimo atveju, teismo vertinimu, byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas dalyvavo neteisėtai paimant (plačiąja prasme) aptariamas cigaretes iš muitinės priežiūros. Ši aplinkybė (minėta) konstatuota Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. baudžiamajame įsakyme.

Padarė išvadą, kad Klaipėdos teritorinė muitinė sprendime Nr. (LM19)-RŽ210-2 pagrįstai pareiškėją pripažino skolininku muitinei, o atsakovas skundžiamame sprendime Nr. 1A-55 pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais, t. y. iškraudamas, gabendamas bei saugodamas cigaretes, prisidėjo prie to, kad minėtas krovinys būtų neteisėtai paimtas iš muitinės priežiūros.

Remdamasis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 3 straipsnio 3 dalimi, 2 straipsnio 24 dalies 1 punkto, 14 straipsnio 13 dalimi, 94 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 25 dalimi, atsižvelgęs į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktą darė išvadą, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas importuotoju ir PVMĮ 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme. Pripažinus, jog pareiškėjas pagristai pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies antros įtraukos pagrindu, jis taip pat pripažintinas importuotoju ir PVMĮ prasme.

Nurodė, kad atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką, darytina išvada, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies kontekste. Pripažinus, jog pareiškėjas pagristai pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies antros įtraukos pagrindu, jis taip pat pripažintinas importuotoju ir Akcizų įstatymo prasme.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95–99), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. sausio 4 d. sprendimą Nr.(LM-19)-RŽ210-2 ir 2012 m. rugpjūčio 14 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą Nr. 1A-274. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teigia, kad iš pradžių akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės buvo įvežtos į Lietuvos muitų teritoriją, tai yra pateko į Panemunės kelio posto detalaus patikrinimo angarą, ir tik vėliau buvo pagrobtos, todėl perkraunamos, gabenamos ir iškraunamos dalyvaujant pareiškėjui, jos buvo tik po to, kai jau buvo vieną kartą atsidūrusios Panemunės muitinės kelio posto dispozicijoje. Teigia, kad cigarečių perkrovimas iš vieno automobilio į kitą niekaip negali būti pripažintinas prisidėjimu neteisėtai paimant prekes iš muitinės priežiūros, nes jų muitinės priežiūroje, kai jos jau buvo perkraunamos 2010 m. lapkričio 9 d. asfaltuotoje aikštelėje Žygaičiuose, fiziškai negalėjo būti, jos turėjo būti pagrobtos anksčiau.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų ir rėmėsi išimtinai tik atsakovų paaiškinimais.

Remdamasis Bendrijos muitinės kodekso įžangine dalimi ir BK 1992 straipsniu nurodo, kad buvo nuteistas už tai, kad tam tikru metu neteisėtai disponavo tam tikru kiekiu akcizais apmokestinamomis prekėmis, tačiau ne dėl to, jog paėmė prekes iš muitinės priežiūros.

Mano, kad šiuo atveju yra baudžiamas antrą kartą už tą pačią veiką ir taip yra pažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnis.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nepagrįstai aiškina ir taiko Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktą, kuris apibrėžia skolininko sampratą, netinkamai taiko Bendrijos muitinės kodekso 13 punktą, Bendrijų muitinės kodekso 40 straipsnį. Kadangi, pareiškėjo vertinimu, Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nustatė, jog jis ne pats asmeniškai įvežė 195940 pakelių cigarečių „Jing Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis bei 89640 pakelių cigarečių „Sovereign“ su Rusijos Federacijos banderolėmis į Bendrijos muitų teritoriją, akcizais apmokestinamos prekės, jau nenustatytą laiką buvo į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos kito, pareiškėjui nežinomo fizinio ar juridinio asmens, kuriam pagal Bendrijos muitinės kodekso 40 straipsnį ir kilo prievolė sumokėti privalomus mokesčius. Teigia, kad teismas nenustatinėjo aplinkybės, jog mokesčiai už akcizais apmokestinamas prekes jau yra sumokėti. Mano, kad skundžiamame teismo sprendime taip pat nėra nurodoma iš kokios konkrečios medžiagos daroma išvada, kad pareiškėjas paėmė prekes iš muitinės priežiūros, ar dalyvavo jas paimant, ar galėjo žinoti, kad jos neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros.

Pareiškėjo vertinimu, buvo pažeistas ABTĮ 81 straipsnis, atsisakoma išnagrinėti ir tinkamai išaiškinti skunde nurodomų teisės aktų aiškinimą bei taikymą – Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 13 punkto, taip pat Bendrijų muitinės kodekso 40 straipsnio nuostatas, akivaizdžiai prieštarauja, ABTĮ 86 straipsnio 3 daliai, kuri įpareigoja teismą atsakyti į visus pareiškėjo argumentus.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 105–107) prašo atmesti apeliacinį skundą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo argumentus iš esmės tapačius išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 108), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo argumentus iš esmės tapačius išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. sausio 4 d. sprendimo Nr.(LM-19)-RŽ210-2 ir 2012 m. rugpjūčio 14 d. Muitinės departamento sprendimo Nr. 1A-274, kuriais pareiškėjas T. Ž. buvo pripažintas solidariai atsakingu muitinei už 90 472 Lt muito, 1 296 534 Lt akcizo, 324 256 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 163 363 Lt delspinigių už nesumokėtą akcizą, 40 586 Lt delspinigių už nesumokėtą PVM importo skolą, viso – 1 915 481 Lt.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl minėtų sprendimų panaikinimo atmetė.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjo teigimu, jis nepagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku.

Muitinės skolininko sąvoką apibrėžia Bendrijos muitinės kodeksas, kurio 4 straipsnio 12 punkte nustatyta, jog skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Skola muitinei suprantama, kaip asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą (Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 9 d.).

Šiuo atveju, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsakovas, spręsdamas pareiškėjo pripažinimo skolininku klausimą, rėmėsi Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsniu, kurio 1 dalies a punkte nustatyta, jog importo skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes. Šiuo atveju skolininkais laikoma: 1) asmuo, paėmęs prekes iš muitinės priežiūros, 2) bet kurie asmenys, dalyvavę taip paimant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės paimamos iš muitinės priežiūros, 3) bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir 4) atitinkamais atvejais asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju prekių saugojimu arba su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu (Bendrijos muitinės kodekso 203 str. 3 d.). Muitinės priežiūra apibrėžiama, kaip priemonės, kurias paprastai taiko ši institucija, siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi muitinės veiklos taisyklių ir, atitinkamais atvejais, kitų nuostatų, taikomų prekėms, kurios yra muitinės prižiūrimos (Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 13 p.)

Pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalies sąvoką reikia suprasti kaip apimančią bet kokį veiksmą ar neveikimą, kuris sutrukdo, nors tik trumpam, kompetentingai muitinės institucijai prieiti prie prekės, esančios muitinės priežiūroje, ir atlikti tikrinimus, numatytus muitų teisės aktuose (2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Liberexim, C‑371/99, Rink. p. I‑6227, 55 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo British American Tobacco, C‑222/01, Rink. p. I‑4683, 47 punktas ir jame nurodyta teismo praktika bei 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Honeywell Aerospace, C‑300/03, Rink. p. I‑689, 19 punktas).

Šiuo atveju pareiškėjas buvo pripažintas skolininku vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos pagrindu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, norint pripažinti asmenį skolininku Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme, turi būti nustatytos dvi komuliatyvios sąlygos t. y. asmuo turi būti dalyvavęs paimant prekes iš muitinės priežiūros ir žinojęs arba turėjęs žinoti, kad prekės yra paimamos iš muitinės priežiūros.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. baudžiamajame įsakyme nustatytas aplinkybes, jis yra pripažintinas muitinės skolininku 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, jog jis buvo nuteistas pagal BK 1992 straipsnį už tai, kad tam tikru metu neteisėtai disponavo tam tikru kiekiu akcizais apmokestinamų prekių.

Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos pareiškėjo argumentus pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo pripažinimo skolininku klausimą, rėmėsi faktų, nustatytų Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. baudžiamajame įsakyme, visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu, 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje suformuluota taisyklė nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, jog yra pagrindo manyti, kad asmuo žinojo, jog prekės paimamos iš muitinės priežiūros.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo iš esmės jokių reikšmingų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jis dalyvavo paimant prekes iš muitinės priežiūros ir yra pagrindo manyti, jog turėjo žinoti, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, atmestini, kaip nepagrįsti, kadangi tiek Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. sausio 4 d. sprendimas Nr.(LM-19)-RŽ210-2, tiek 2012 m. rugpjūčio 14 d. Muitinės departamento sprendimas Nr. 1A-274, kaip ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, yra grindžiami faktais, nustatytais įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjas savo veiksmais t. y. iškraudamas, gabendamas bei saugodamas cigaretes prisidėjo prie to, kad krovinys būtų neteisėtai paimtas iš muitinės priežiūros ir atsižvelgiant į veikos padarymo aplinkybes turėjo žinoti, kad prekės yra paimtos iš muitinės priežiūros.

Teisėjų kolegija tai pat pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pripažinus pareiškėją skolininku Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme, atsižvelgus į PVMĮ 2 straipsnio 24 dalies 1 punkto bei Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto nuostatas, jis laikomas importuotoju PVMĮ 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme bei, atsižvelgus į Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalį, jis laikomas importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies kontekste.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai baudžia pareiškėją antrą kartą už tą pačią veiką.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas, be kita ko, savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

Europos Žmogaus Teisių Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes:

1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme;

2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas);

3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai;

4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad mokesčiai už neteisėtai įvežtas prekes, bei delspinigiai už nesumokėtus privalomus sumokėti mokesčius nelaikytini baudimu Europos Žmogaus Teisių Konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies prasme.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas nesiaiškino, ar priskaičiuota sumai jau yra sumokėta kitų skolininkų.

Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. (LM)-RŽ210-2, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsniu, pareiškėjui solidariai su kitais asmenimis apskaičiuota ir įregistruota mokestinė prievolė.

Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje nustatyta, kad keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, sakydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties Kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Nr. C-414/02).

Šiuo atveju sprendžiant ar Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. sausio 4 d. sprendimas Nr.(LM-19)-RŽ210-2 ir 2012 m. rugpjūčio 14 d. Muitinės departamento sprendimas Nr. 1A-274 yra teisėti ir pagrįsti, aplinkybė, ar kuris iš asmenų įvykdė prievolę, už kurią yra jie solidariai atsakingi, jau įvykdė prievolę nėra teisiškai reikšminga.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teismo sprendime neaiškino ir nesirėmė pareiškėjo nurodytomis teisės normomis – Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 13 punktu ir 40 straipsniu, todėl teismo sprendimas prieštarauja ABTĮ 86 straipsnio 3 daliai.

ABTĮ 86 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi.

Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimui gali pakakti pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais, juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama. Laikomasi nuostatos, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją).

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo turinį bei pareiškėjo skundo dalyką bei pagrindą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniu skundu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, atitinka teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimus.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, ABTĮ 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį, sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Vaida Urmonaitė – Maculevičienė