2015-10-15 Nr. AB-20062-3-62-3-01797-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2057-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01797-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 000 Lt (144 810 Eur) neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 5–7, 48, 58).

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. gegužės 14 d. neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Šiuo laikotarpiu jis buvo apgyvendintas Marijampolės pataisos namuose (toliau – Marijampolės PN) 9 būryje 1 sekcijoje, kurios plotas yra apie 48 kv. m, gyveno 18 nuteistųjų. Gyvenamojoje patalpoje gyvenamojo ploto vienam asmeniui norma buvo pažeista. Lovos šalia viena kitos, trūksta privatumo, dienomis didelis triukšmas, pasivaikščiojimo kiemelis apie 120 kv. m, o jame būna 300 žmonių, maistas nepilnavertis, nesuteikiamos higienos priemonės. Gyvenamosiose patalpose oras nėra ventiliuojamas, todėl yra drėgna, blogas kvapas, visa ventiliacija – tai lango atidarymas, gyvenamosiose patalpose nėra rūkymui skirtų patalpų. Tualetų, dušų nepakanka, nėra suteikiama privatumo. Išduodama nepakankamai tualetinio popieriaus. Patalpose veisiasi parazitai. Teikiamo maisto energetinė vertė nedidelė. Pareigūnai yra grubaus elgesio, kerštauja, nesugeba bendrauti su nuteistaisiais. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, t. y. jis patyrė didelį psichologinį spaudimą, nepatogumus, skausmą, buvo morališkai žlugdomas.

Atsakovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–14).

Atsiliepime į skundą nurodė, jog nuteistasis laisvės atėmimu E. M. atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2012 m. gegužės 17 d. 2012 m. gegužės 23 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu buvo paskirtas į 9 būrį 91 brigadą. Jam nurodyta gyvenama vieta 9 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. Patalpos plotas 47,18 kv. m. Patalpoje įrengta 16 gyvenamųjų vietų. Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 8 d. įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas bausmei atlikti į 9 būrį 91 brigadą. Jam nurodyta gyvenama vieta 9 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje.

Patalpos plotas 47,18 kv. m. Patalpoje įrengta 16 gyvenamųjų vietų. 9 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengta 3 klozetai ir vienas pisuaras. Tarp klozetų įrengtos pertvaros. Gyvenamoji patalpa, kurioje gyvena pareiškėjas suremontuota, pakeisti langai. Prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti keturi šalto vandens čiaupai. Pažymėta, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktu, nuteistiesiems kartą savaitėje sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriama atskiras nuo 45 minučių iki 2 valandų 30 minučių laikas dušinėje, kur įrengta penkiolika maišytuvų. 9 būrio nuteistieji dušine pagal grafiką gali naudotis šeštadieniais nuo 14.00 iki 17.00 valandos.

Teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje. 9-tas būrys, kuriame pareiškėjas atlieka bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo (apie 470 kv. m), kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves.

Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Pabrėžta, kad 2014 m. gruodžio 3 d.

Marijampolės PN lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai ir pažeidimų nenustatė. 9 būrio nuteistieji nėra skundęsi, jog jiems kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, nei vienas nelaukė eilėje, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higienos reikalus. Marijampolės PN laikomiems nuteistiesiems tualetinis popierius išduodamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienas rulonas vienam mėnesiui.

Esant sveikatos sutrikimams ar kitoms išskirtinėms aplinkybėms papildomo rulonėlio tualetinio popieriaus išdavimo klausimas sprendžiamas individualiai. Dėl papildomo rulonėlio tualetinio popieriaus išdavimo pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją nesikreipė. Jeigu poreikis yra didesnis už įstatymo numatytas galimybes pareiškėjas gali norimas priemones įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Bendras 9-tam nuteistųjų būriui priklausančių patalpų, po kurias ne miego metu nuteistieji gali laisvai judėti, plotas yra 224,12 kv. m.

Be to, šio būrio nuteistieji gali laisvai naudotis jų lokalinio sektoriaus kiemu. Tualeto ir prausyklos patalpa yra visiškai atskirtos nuo kitų patalpų. Būryje yra įrengta dušo kabina higienai palaikyti. Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai. 2014 m. gegužės 13 d. atlikus tokį patikrinimą nuteistųjų būryje Nr. 10 higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Patikrinimo metu buvo matuoti natūralios ir dirbtinės šviesos koeficientai, šiluminės aplinkos parametrai, tikrinta maisto energetinė vertė, tarakonų ir graužikų nebuvo pastebėta.

Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės PN sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 68–74) pareiškėjo E. M. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista E. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249 straipsniais. Viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. buvo paskirtas gyventi 9 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 47,18 kv. m. Ji buvo skirta gyventi viso 16 nuteistųjų (kiekvienam nuteistajam teko po 2,94 kv. m gyvenamojo ploto). Taigi, minėti įrodymai patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 d., nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam.

Teismas atsižvelgė į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Atsakovas pagrįstai akcentavo, jog bausmės atlikimo Marijampolės PN 9 būrio nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos, t. y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų.

Be to, pabrėžta, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Marijampolės PN 9 būriui, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, priklausančių patalpų plotas sudaro 224,12 kv. m, kiemo bendras plotas – 470 kv. m. Iš to darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži kitų būriui priklausančių patalpų plotai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nebuvo duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėjas prašė perkelti jį į kitą būrį dėl nepakankamo ploto ar blogų kalinimo sąlygų. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatavo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d.) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas).

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas sprendė, kad šioje byloje buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Marijampolės PN sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, jog 9 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje nėra ventiliacijos, čia nuolat tvyro blogas kvapas, drėgna, nėra rūkymui skirtų patalpų. Tualetų, dušų nepakanka, veisiasi parazitai, pareigūnai yra grubaus elgesio, kerštauja, nesugeba bendrauti su nuteistaisiais, maistas nepilnavertis, nesuteikiamos higienos priemonės. Tačiau Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalis ir Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis tiek savo, tiek patalpų švara (ABTĮ 57 str.).

Byloje esantys įrodymai davė pagrindą išvadai, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“).

Tačiau, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Administracinių bylų teisenos įstatymo normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Į bylą pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas į psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos ir į gydytojus, kreipęsis nebuvo.

Nepaneigta atsakovo atsiliepime nurodyta aplinkybė, kurią patvirtina byloje esanti medžiaga, jog nuteistiesiems kartą savaitėje sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriama atskiras nuo 45 minučių iki 2 valandų 30 minučių laikas dušinėje, kur įrengta penkiolika maišytuvų. 9 būrio nuteistieji dušine pagal grafiką gali naudotis šeštadieniais nuo 14.00 iki 17.00 valandos, skundų dėl tokios tvarkos negauta. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems Marijampolės pataisos namuose yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame yra futbolo, krepšinio, tinklinio aikštės, įrengta svarmenų kilnojimo salė ir visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti, todėl pareiškėjo argumentai dėl mažo kiemelio ploto atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog pataisos namuose nėra rūkymo patalpų. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkto, 14 punkto nuostatomis. Taigi pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl rūkymui skirtų patalpų nebuvimo gyvenamosiose patalpose nepagrįstos, prieštarautų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams. Kaip nurodyta atsakovo atsiliepime, atliekantiems bausmę bendrabučio tipo patalpose, rūkymo vietos įrengtos lauke su apie tai informuojančiais ženklais, o šią aplinkybę patvirtino 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės pataisos namus lankę Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punktu, Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Marijampolės PN direktoriaus 2009 m. sausio 15 d. įsakymu Nr.4/07-06 yra patvirtintos „Marijampolės pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo taisyklės“. Maitinimo organizavimo taisyklių 16 punkte numatyta, kad kalinimo įstaiga bent kartą per pusmetį atlieka maisto laboratorinius tyrimus. Byloje pateikti duomenys patvirtino, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras reguliariai tikrina maisto, tiekiamo į Marijampolės PN kokybę, pažeidimų nenustatyta.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas normas vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui), 100 g tualetinio muilo (1 mėnesiui), o einant į dušinę praustis, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė.

2012 m. sausio 30 d. sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-10-KN-P-2012/28 dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų (kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų) teikimo, todėl nepagrįsti ir atmesti pareiškėjo teiginiai dėl higienos sąlygų neužtikrinimo. Atsakovas teismui taip pat pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktą Nr. PT-154, kuriame buvo konstatuota, jog Marijampolės PN laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta, pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl natūralios ir dirbtinės apšvietos, šiluminės aplinkos, maisto energetinės vertės, ventiliacijos pažeidimų ir parazitų gausos atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenant pataisos namuose bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrintas jo privatumas. Konvencijos 8 straipsnis numato, jog kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas (1 d.). Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais [..]. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, tame tarpe ir privataus gyvenimo apribojimas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Marijampolės PN, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas E. M. apeliaciniu skundu (b. l. 79) bei jo papildymu (b. l. 89) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teikdamas savo skundą, pareiškėjas rėmėsi tik Konvencijos nuostatomis. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėjamą laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo dienos. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, pareiškėjas negalėjo kreiptis anksčiau, nes EŽTT sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Skunde pareiškėjas prašė skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, europietišką standartą, ir iš viso neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Atsikirtimu į atsiliepimą (b. l. 96) pripažinti kalinimo laikotarpį, praleistą Marijampolės PN, kaip kankinimo laikotarpį, pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, ir vadovaujantis EŽTT praktika, priteisti neturtinės žalos atlyginimą ne tik už pripažinimą, bet ir už kankinimą kalinimo laikotarpiu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimais į apeliacinį skundą (b. l. 84, 94) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o E. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad atsakovas yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš neteisėtos valdžios institucijos veikos, kuria neužtikrinama, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos Marijampolės pataisos namuose atitiktų teisės aktų reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumento, kad jis buvo laikomas patalpoje, kurioje vienam asmeniui teko mažesnis plotas nei numatyta teisės aktais, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Marijampolės PN sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su kitų kalinimo sąlygų neatitikimu teisės aktų reikalavimams, teismas darė išvadą, kad jie yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės PN veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (nebeuikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija: pavyzdžiui, EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendime Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, pabrėžė, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi; nuostata, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais atspindi EŽTT 2009 m. balandžio 9 d. sprendime byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 22/03, 2010 m. liepos 1 d. sprendime byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04.

Iš pareiškėjo skundo ir byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namų 9 būrio 1 sekcijoje laikotarpiu: nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. spalio 30 d., nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. balandžio 11 d., nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d., ir nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. Pažymėtina, kad pateiktuose paaiškinimuose dėl atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. buvo laikomas 30 kv. m ploto karantino patalpoje, kurioje yra 9 dviaukštės lovos, kartu su 17 kitų asmenų nežmoniškomis sąlygomis: iš šios patalpos, kurioje buvo rūkoma, tamsu, tvanku, yra tik vienas langas, kuris išeina į kitą patalpą, išvedamas tik 1 valandai (b. l. 49).

Skunde pareiškėjas nurodė kalinimo sąlygų pažeidimus, kurių buvimas / nebuvimas gali būti išsiaiškintas, nors tai nėra padaryta:

1) Marijampolės pataisos namų 9 būrio 1 sekcijos gyvenamosios patalpos plotas yra apie 48 kv. m, čia patalpinta 18 asmenų (8 dviaukštės ir 2 vienaukštės lovos), šiai aplinkybei patvirtinti pareiškėjas pateikė savo braižytą patalpos planą (b.l. 6). Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą nurodė, kad 9 būrio 1 gyvenamosios patalpos plotas yra apie 47,18 kv. m, čia įrengta 16 gyvenamųjų vietų, ką turėtų patvirtinti patalpų schema (pažymėtina, kad schemoje yra patalpos plotas, tačiau nėra duomenų apie gyvenamųjų vietų skaičių). Pateiktuose paaiškinimuose dėl atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės pataisos namų nurodytos aplinkybės dėl asmenų skaičiaus 9 būrio 1 gyvenamoje patalpoje nėra tikslūs: 16 asmenų čia yra 2015 m. sausio 12 d., kadangi 2014 m. gruodžio 31 d. nuteistasis L. J. išėjo į laisvę, o 2015 m. sausio 5 d. administracija nurodė nuo 2 lovų nuimti antrus aukštus (b. l. 49). Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas 9 būrio 1 gyvenamoje patalpoje vienam asmeniui tenkantį plotą, nesiaiškino šių prieštaravimų ir, nenurodęs motyvų, vadovavosi Marijampolės pataisos namų administracijos pateiktais duomenimis;

2) 9 būrio gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose beveik visi rūko, administracija į tai nekreipia dėmesio – nesuteikia nerūkantiems patalpos ar neįrengia rūkymo patalpos su tinkama ventiliacija, ženklai, kad rūkyti yra draudžiama, atsirasdavo tik komisijų lankymosi laikotarpiu. Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose rūkyti yra draudžiama, kas nurodyta ženkluose ir užrašuose, kiemeliuose įrengtos rūkymo vietos. Pateiktuose paaiškinimuose dėl atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, pareiškėjas nurodė, kad administracijos nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, o kiemelyje rūkymo vieta įrengta po jo skundo padavimo teismui (b. l. 49). Šalių paaiškinimuose esančių prieštaravimų, pvz., kada visgi įrengta rūkymo vieta 4 lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemelyje, pirmosios instancijos teismas nepašalino, kaip ir aplinkybės, ar pats pareiškėjas, akcentuojantis tokį jo teisės pažeidimą, rūko;

3) Marijampolės pataisos namų 9 būrio sanitarinėje patalpoje, vadinamame „tualete“, kuriuo naudojasi 55 asmenys, įrengtos 3 skylės grindyse, kurios neatskirtos sienelėmis, nėra durų, 4 praustuvės ir dušo patalpa, kuriuose yra tik šaltas vanduo. Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą nurodė, kad 9 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 klozetai, tarp kurių įrengtos pertvaros, 1 pisuaras, prausykloje įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti 4 vandens čiaupai. Pateiktuose paaiškinimuose dėl atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, pareiškėjas nurodė, kad klozetų nėra, o 3 „tupėjimo skylės“ atskirtos 30 cm sienelėmis, dėl ko gamtinius reikalus reikia atlikinėti kitų akivaizdoje. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad, esant būtinybei, nuteistieji gali naudotis 4 lokalinio sektoriaus kitų būrių sanitarinėmis patalpomis, neatitinka tikrovės, kadangi vidaus tvarkos taisyklės draudžia savavališkai lankytis kituose būriuose, už lokalizacijos pažeidimus skiriamos drausminės nuobaudos. Šalių paaiškinimuose esančių prieštaravimų, t. y. dėl tualete esančios įrangos ir privatumo užtikrinimo, pirmosios instancijos teismas nepašalino;

4) dušu, kur tiekiamas karštas vanduo ir įrengta 12 vietų, neužtikrinančių privatumo, galima naudotis tik vieną kartą savaitėje, be to, nuo 14 val. iki 17 val. turi nusiprasti apie 300 asmenų. Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą nurodė, kad dušinėje, kurioje įrengta 15 maišytuvų, kiekvienam būriui skiriama laiko nuo 45 miručių iki 2 val. 30 min. Iš pateikto dušinės darbo grafiko (b. l. 16) matyti, kad 9–12 būriai dušu naudojasi šeštadienį nuo 14 val. iki 17 val., tačiau duomenų, kiek laiko dušu naudojais 9 būrys, kaip yra įrengtos šios patalpos, nėra pateikta;

5) gyvenamojoje patalpoje, kurioje nėra adekvačios ventiliacijos, visada buvo drėgna – vidutinis drėgnumas siekdavo 80 proc., dėl ko nedžiūdavo skelbiniai, o lauke įrengta džiovykla gali naudotis 300 nuteistųjų. Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą teigia, kad skundas yra nepagrįstas, tačiau nenurodo aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo teiginius dėl gyvenamųjų patalpų drėgnumo bei galimybės džiovinti skalbinius.

Pažymėtina, kad visi minėti prieštaravimai turi būti pašalinti: viena vertus, mažas pareiškėjui tenkantis asmeninės erdvės plotas gali būti svarbi aplinkybė vertinant, ar dėl to kalinimo sąlygos per se buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio prasme, todėl svarbu nustatyti vienam asmeniui tenkantį plotas konkrečiu laikotarpiu. Pažymėtina, kad čia svarbios aplinkybės, susijusios su pareiškėjo galimybe lankytis kitose patalpose ir vietose, kurios byloje nėra tinkamai atskleistos: pavyzdžiui, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, pavirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. V-82, kurios nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų (toliau – pataisos įstaigos) nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, 5.8 punktas numato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, be kita ko, įrengiamas laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui). Nors pateiktuose paaiškinimuose dėl atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, pareiškėjas teigia, kad poilsio kambarių jo lokaliniame sektoriuje nėra (b. l. 50), ši aplinkybė byloje nėra aiški, kadangi nėra atsakovo, kuriam, sprendžiant pagal bylos duomenis, šie procesiniai dokumentai nebuvo siunčiami (b. l. 48-56), paaiškinimų šiuo klausimu; kita vertus, netgi jei pažeidimo, susijusio su nuteistajam tenkančio ploto gyvenamoje patalpoje neužtikrinimu, nėra pagrindo laikyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, ši aplinkybė gali būti svarbi vertinat visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį (žr.

Dougoz prieš Graikiją, Nr. 4097/78, 46; Čuprakovs prieš Latviją, pareiškimo nr. 8543/04, 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimas). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinumus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr.

Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI).

Pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių iš esmės netyrė ir neanalizavo, o rėmėsi tik atsakovo atsiliepime į skundą nurodyta informacija bei pateiktais įrodymais, nors, pažymėtina, pareiškėjas aiškiai nurodė, kad dalis informacijos neatitinka tikrovės. Apeliacinės instancijos teismas negali šių prieštaravimų pašalinti vertindamas pareiškėjo pateiktas fotonuotraukas, kadangi šių įrodymų teisėtumas kelia abejonių: pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194, nuostatas priemonės, kuriomis šios fotonuotraukos padarytos, galimai patenka į daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti nuteistiesiems, tarpą, be to, byloje nėra atsakovo pozicijos dėl jose fiksuotų duomenų. Pažymėtina, kad dėl šių įrodymų pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime visiškai nepasisako, nors, vertinat galimą jų svarbą, tai padaryti privalu (ABTĮ 87 str. 4 d. 3 p.). Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008 ir kt.).

Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-460/2014 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju, byloje esant duomenų, kad šalių procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai yra prieštaringi, pirmosios instancijos teismas jokių papildomų duomenų neišreikalavo, nors ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis inter alia įtvirtina, kad prireikus teismas gali pasiūlyti proceso šalims ir kitiems proceso dalyviams pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.), jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.). Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi nagrinėjamu atveju visapusiškam skundo išnagrinėjimui yra būtina surinkti daug naujų įrodymų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan