AS-575-577-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS575-577/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01712-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. F. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Č. Š. (Č. Š.), S. B., trečiajam suinteresuotam asmeniui G. Š. (G. Š.) dėl akto dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėja L. F. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 2.5-41-21215 ir sprendimą Nr. 2.5-41-21216.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos L. F. skundą, kaip paduotą praleidus apskundimo terminą ir neprašant jo atnaujinti.

Teismas nurodė, kad skundas teismui dėl 2005 m. rugsėjo 26 d. priimtų sprendimų paduotas 2012 m. birželio 27 d., t. y. akivaizdžiai praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą. Teismas padarė išvadą, kad iš pridėtos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos ieškinį dėl Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 2.5-41-21215 ir sprendimo Nr. 2.5-41-21216 papildymo, matyti, kad pareiškėjai apie skundžiamus sprendimus buvo žinoma 2011 metų pradžioje, tuo tarpu skundas administraciniam teismui paduotas tik 2012 m. birželio 27 d. Kadangi atnaujinti skundo padavimo terminą neprašoma, todėl skundą teismas atsisakė priimti Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Įvertinęs prie skundo pridėtą 2012 m. birželio 7 d. kvitą dėl 39 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo ir 2011 m. kovo 2 d. kvitą dėl 67 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo, teismas padarė išvadą, kad šie dokumentai neįrodo, jog žyminis mokestis buvo sumokėtas už 2012 m. birželio 27 d. teismui paduotą skundą, todėl teismas šia nutartimi žyminio mokesčio grąžinimo klausimo nesprendė.

III. Atskiruoju skundu pareiškėja L. F. prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti ir priimti kitą sprendimą.

Pareiškėja nurodo, kad jos pateiktas skundas turi būti nagrinėjamas ne tik pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo, bet ir pagal Civilinio proceso kodekso normas. Ieškinys grindžiamas taip pat įtvirtintais Civilinio kodekso sandorio negaliojimo pagrindais, kuriems yra taikomas 10 m. senaties terminas, kuris akivaizdžiai nėra praleistas. Net ir nustačius, kad terminas yra praleistas pirmosios instancijos administracinis teismas turėjo nustatyti terminą šiam trūkumui pašalinti, o ne atsisakyti priimti ieškinį. Nesuprantami teismo motyvai dėl 39 Lt ir 67 Lt sumokėto žyminio mokesčio negrąžinimo, kadangi duomenų apie tai, kad žyminis mokestis sumokėtas ne dėl paduoto ieškinio byloje nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartimi, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip paduotą praleidus apskundimo terminą ir neprašant jo atnaujinti, o pareiškėjai kartu su skundu sumokėto 106 Lt žyminio mokesčio negrąžino.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Nagrinėjamu atveju skundžiami atsakovo sprendimai priimti 2005 m. rugsėjo 26 d. ir kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš 2011 m. kovo 8 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties matyti, kad 2011 m. kovo 2 d. paduodant ieškinį pareiškėjai buvo žinoma apie skundžiamų atsakovo sprendimų priėmimą. Tuo tarpu pareiškėja skundą pirmosios instancijos teismui pateikė 2012 m. birželio 27 d., t. y. ženkliai praleidusi įstatymo nustatytą apskundimo terminą.

Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko pareiškėjos argumentus, jog teismui pateiktas skundas turi būti nagrinėjamas ne tik pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo, bet ir pagal Civilinio proceso kodekso normas, ir todėl šiuo atveju taikytinas 10 metų senaties terminas. Taip pat pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad net ir nustačius, kad terminas yra praleistas, pirmosios instancijos administracinis teismas turėjo nustatyti terminą šiam trūkumui pašalinti, o ne atsisakyti priimti ieškinį.

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas aiškiai reglamentuoja proceso administraciniame teisme eigą ir nustato, kad nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat Civilinio proceso kodekso normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti, o pagal to paties straipsnio 2 dalies 8 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Atsižvelgiant į tai, kad terminas dėl skundžiamų atsakovo sprendimų yra akivaizdžiai praleistas ir pareiškėja neprašė atnaujinti termino skundui paduoti, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimų Nr. 2.5-41-21215 ir Nr. 2.5-41-21216 pakeitimo.

Pareiškėja atskirąjį skundą grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pareiškėjai grąžinti sumokėtą 106 Lt sumokėtą žyminį mokestį nurodęs, kad pareiškėjos pateikti dokumentai, t. y. 2012 m. birželio 7 d. kvitas dėl 39 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo ir 2011 m. kovo 2 d. kvitas dėl 67 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo neįrodo, jog žyminis mokestis buvo sumokėtas už 2012 m. birželio 27 d. teismui paduotą skundą šioje administracinėje byloje.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 42 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai atsisakoma priimti skundą (prašymą) ar pareiškimą arba jie grąžinami pareiškėjui.

Byloje esantis 2012 m. birželio 7 d. mokėjimo kvitas patvirtina, kad pareiškėjos atstovas A. T. sumokėjo 39 Lt žyminį mokestį (b. l. 3). Iš 2011 m. kovo 2 d. „Swedbank“, AB mokėjimo kvito matyti, kad pareiškėjos atstovas sumokėjo 67 Lt žyminį mokestį (b. l. 4). Vertinant 2012 m. birželio 7 d. mokėjimo kvite pateiktus duomenis, atkreiptinas dėmesys, kad jame nurodytas įmokos pavadinimas – žyminis mokestis, jis apmokėtas ne pareiškėjos, o jos atstovo advokato A. T. vardu, jame pateiktas jo asmens kodas. Skundas, prie kurio padėtas šis žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis dokumentas teismui pateiktas 2012 m. birželio 27 d., tuo tarpu iš mokėjimo kvito matyti, kad 39 Lt žyminis mokestis sumokėtas 2012 m. birželio 7 d. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad 2012 m. birželio 7 d. 39 Lt žyminis mokestis buvo sumokėtas kitoje byloje, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos atstovui A. T. grąžintinas 39 Lt žyminis mokestis, 2012 m. birželio 7 d. sumokėtas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą.

Įvertinusi nustatytas aplinkybes ir esamus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina, kad žyminis mokestis buvo sumokėtas už 2012 m. birželio 27 d. skundą, todėl atsisakydamas priimti skundą, žyminio mokesčio pareiškėjai negrąžino. Dėl nurodytų priežasčių, skundžiama pirmosios instancijos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis keistina, nurodant, kad pareiškėjos L. F. atstovui advokatui A. T. grąžintinas sumokėtas 39 Lt žyminis mokestis.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, jog byloje esantis 2011 m. kovo 2 d. mokėjimo kvitas neįrodo, kad jis buvo sumokėtas būtent šioje administracinėje byloje, kadangi, kaip minėta, pareiškėja skundą teismui pateikė 2012 m. birželio 27 d., kai tuo tarpu žyminis mokestis buvo sumokėtas daugiau nei prieš metus iki skundo teismui pateikimo. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad advokatas A. T. Vilniaus rajono apylinkės teisme 2011 m. atstovavo A. Č. civilinėje byloje Nr. 2-1129-860/2011 ir pareiškėją civilinėje byloje Nr. 2-1128-341/2011, pateikęs ieškinius būtent 2011 m. kovo 2 d., kai buvo sumokėtas nurodyto dydžio žyminis mokestis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėjos atstovo A. T. pateiktas ginčo 67 Lt žyminis mokestis galimai sumokėtas kitoje civilinėje byloje.

Remiantis 42 straipsnio 2 dalimi, žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimta teisėjo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą ar jį grąžinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai išaiškintina teisė kreiptis dėl žyminio mokesčio susigrąžinimo į tą teismą, kuriam buvo paduotas skundas (ieškinys), už kurį sumokėtas žyminis mokestis. Todėl tuo atveju, jei ginčo žyminis mokestis (67 Lt) buvo sumokėtas paduodant ieškinį Vilniaus rajono apylinkės teismui, pareiškėjai išaiškintina teisė kreiptis į Vilniaus rajono apylinkės teismą dėl sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. F. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartį pakeisti ir grąžinti pareiškėjos L. F. atstovui advokatui A. T. 39 Lt (trisdešimt devynių litų) žyminį mokestį, sumokėtą 2012 m. birželio 7 d. mokėjimo kvitu.

Likusią teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas