2017-12-18 Nr. AB-23820-3-61-3-05028-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2105-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05028-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. spalio 19 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. jis buvo konvojuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir atgal nežmoniškomis sąlygomis, dėl kurių jam teko kentėti. Pareigūnai tyčia demonstruodavo ginklus, siundydavo šunis. Automobilis, kuriuo pareiškėjas buvo konvojuojamas, visada būdavo perpildytas, 2 kv. m patalpoje veždavo 5–15 asmenų. Dažnai važiuoti pareiškėjui reikėjo stovint. Šaltuoju metų laiku būdavo šalta. Pareiškėjui, kaip nerūkančiam, tekdavo važiuoti prirūkytoje patalpoje, trūkdavo oro. Automobilyje nebuvo specialios patalpos bagažui sudėti, taip pat nebuvo šildymo sistemos, lango ir atsarginio išėjimo. Automobilis nebuvo pritaikytas žmonėms vežti. Pareiškėjas nebuvo aprūpinamas maisto daviniu. Dėl šių netinkamų konvojavimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą.

3. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių AVPK nurodė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas 6 kartus specialiosios paskirties automobiliu, kuris įrengtas vadovaujantis higienos normų ir saugumo reikalavimais bei tinkamas eksploatacijai. Specialiosios paskirties automobilis „Renault Midlum“ turi uždarą kėbulą, 31 sėdimą vietą konvojuojamiems vežti, jame yra įrengtos specialios dėžės daiktams sudėti. Šiaulių AVPK pareigūnams konvojuojant pareiškėją leistinas konvojuojamųjų skaičius nebuvo viršytas. Pareiškėjas nei karto prieš vykdant konvojų ar konvojavimo metu konvojaus būrio pareigūnams nebuvo išsakęs pageidavimų, pretenzijų, nepasitenkinimo dėl konvojavimo sąlygų nei žodžiu, nei raštu. Pareiškėjo teiginiai dėl kitų asmenų rūkymo konvojavimo metu nepagrįsti, nes konvojuojamiesiems draudžiama rūkyti. Prieš vykdant konvojavimą automobilis buvo apžiūrimas, įsitikinama, ar visos sistemos veikė. Automobilyje yra įrengtos vėdinimo, šildymo sistemos. Faktinių duomenų apie tyčia demonstruojamus ginklus nepateikta, pareigūnai privalo ginklus turėti. Esant būtinumui kinologas su šunimi būna konvojaus sudėtyje.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad nuo 2013 m. spalio 25 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. Šiaulių AVPK pareigūnai konvojavo pareiškėją specialiosios paskirties automobiliu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir atgal iš viso 6 kartus. Konvojavimui buvo naudojamas specialiosios (konvojavimo) paskirties, techninius reikalavimus atitinkantis automobilis, skirtas vežti žmones. Automobilis kiekvienais metais būdavo tikrinamas UAB „Šiaulių techninių apžiūrų centras“ darbuotojų ir visiškai atitiko keliamus reikalavimus, buvo tinkamas eksploatacijai. Pareiškėjo konvojavimo metu konvojuojamų asmenų skaičius nei karto neviršijo šiuose automobiliuose įrengtų konvojuojamiesiems skirtų vietų skaičiaus. Konvojaus būrio pareigūnai kiekvieną dieną prieš vykdant konvojavimą atlikdavo specialiosios transporto priemonės apžiūrą, buvo tikrinamos šildymo, vėdinimo sistemos, kamerų apšvietimas. Patalpoje, kurioje buvo laikomi konvojuojamieji, buvo įrengta elektrinė ištraukiamoji ventiliacija, autonominė šildymo, apšvietimo sistemos, kurios visada veikė ir buvo efektyvios. Automobilyje buvo įrengtos 3 specialios dėžės daiktams sudėti, tai paneigia pareiškėjo teiginius dėl asmeninių daiktų vežimo bendroje patalpoje su žmonėmis. Aplinkybę, kad konvojuojant pareiškėją automobilyje buvo rūkoma, teismas vertino kaip nepagrįstą.

7. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas, konstatavo, kad Šiaulių AVPK pareigūnai nepadarė jokių teisei priešingų (neteisėtų) veiksmų konvojuojant pareiškėją, dėl to nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas šališkai išnagrinėjo bylą. Pažymi, kad būtina nustatyti, koks buvo asmenų skaičius konkrečioje automobilio kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas konvojavimo metu. Teigia, kad dėžės daiktams sudėti jo konvojavimo metu nebuvo naudojamos, daiktai buvo vežami kartu su konvojuojamais asmenimis vienoje kameroje. Pareiškėjo vertinimu, automobilis „Renault Midlum“ negalėjo būti naudojamas konvojavimui, kadangi yra sunkvežimio tipo automobilis.

10. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Šiaulių AVPK nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktais argumentais. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, ištyrė visus bylai reikšmingus įrodymus, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo nuomone, padarytos dėl netinkamų jo konvojavimo sąlygų, atlyginimo.

13. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas, pateikė apeliacinį skundą.

14. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaudamasi minėta ABTĮ nuostata, teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, išnagrinėjo bylą pagal apeliacinio skundo ribas.

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

16. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

17. Byloje nustatyta, kad nuo 2013 m. spalio 25 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. Šiaulių AVPK pareigūnai konvojavo pareiškėją specialiosios paskirties automobiliu „Renault Midlum“, valst. Nr. VVH165 iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir atgal iš viso 6 kartus.

18. Įvertinęs Šiaulių AVPK atsiliepime pateiktus argumentus ir bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju buvo konvojuotas specialiosios (konvojavimo) paskirties, techninius reikalavimus atitinkančiu automobiliu, skirtu vežti žmones. Teismas pripažino, kad pareiškėjo konvojavimo metu konvojuojamų asmenų skaičius nei karto neviršijo šiame automobilyje įrengtų konvojuojamiesiems skirtų vietų skaičiaus. Teismas taip pat nustatė, kad patalpoje, kurioje buvo laikomi konvojuojamieji, buvo įrengta elektrinė ištraukiamoji ventiliacija, autonominė šildymo, apšvietimo sistemos, kurios visada veikė ir buvo efektyvios. Automobilyje buvo įrengtos 3 specialios dėžės daiktams sudėti. Automobilyje nebuvo rūkoma.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-706/2014).

20. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir išanalizavusi bylos duomenis (b. l. 52–71, 84–86, 112), teisėjų kolegija sutinka su minėto teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas Šiaulių AVPK buvo konvojuojamas netinkamomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, išnagrinėjo bylos duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą dėl jo konvojavimo sąlygų tinkamumo.

21. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų Šiaulių AVPK veiksmų konvojuojant pareiškėją, t. y. vienos iš būtinų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Nesant atsakovo civilinės atsakomybės, pareiškėjas neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą.

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisingai taikė teisės normas, dėl to, atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė