2018-09-18 Nr. AB-16071-3-61-3-03733-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-938-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03733-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.10.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, ir MGK) 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. S-176(7-255/2015) (toliau – ir Sprendimas) ir perduoti pareiškėjos 2016 m. birželio 23 d. prašymą nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. birželio 23 d. ji kreipėsi į Komisiją su prašymu dėl mokestinio ginčo bylos, kurioje priimtas Komisijos 2016 m. sausio 4 d. sprendimas Nr. S-4(7-255/2015), atnaujinimo. Minėtu Komisijos sprendimu buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2015 m. spalio 5 d. sprendimas Nr. 68-179, kuriuo VMI buvo patvirtinusi Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-486. Pareiškėja mokestinį ginčą sprendė nesutikdama su jai apskaičiuota mokestine prievole, kilusia iš 2012 m. balandžio 27 d. buto, adresu: (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties.

3. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-675-467/2015 pripažino negaliojančia 2012 m. balandžio 27 d. buto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį bei taikė restituciją – grąžino butą ankstesniam savininkui. Pareiškėja šį sprendimą apskundė apeliacine tvarka. Pareiškėja Komisijai nurodė, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas paliks galioti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėja nebus laikytina gavusi pajamų natūra iš buto pirkimo – pardavimo sandorio, dėl ko pareiškėjai nebus kilusi mokestinė prievolė sumokėti mokesčius, susijusius su sandoriu. Tačiau Komisija 2016 m. sausio 4 d. sprendimu nusprendė patvirtinti VMI 2015 m. spalio 5 d. sprendimą. Pareiškėja Komisijos 2016 m. sausio 4 d. sprendimo teismui neskundė. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 23 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir nusprendė taikyti dvišalę restituciją – butą grąžinti UAB „Eurovista ir Ko“, o iš bendrovės pareiškėjos naudai priteisti 115 848 Eur, sumokėtus pagal pirkimo – pardavimo sandorį.

4. Atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes pareiškėja pateikė Komisijai prašymą atnaujinti mokestinio ginčo nagrinėjimą. Skundžiamu sprendimu Komisija pareiškėjos prašymo netenkino. Prieštaraudama pareiškėja nurodė, kad tuo metu, kai pareiškėja kreipėsi į Komisiją, Vilniaus apygardos teismo sprendimas buvo apskųstas, todėl neįsiteisėjęs teismo sprendimas nesukūrė jokių teisinių pasekmių. Be to, Komisija klaidingai vertino aplinkybes, turinčias esminę reikšmę proceso atnaujinimui. Pareiškėjos teigimu, esmine paaiškėjusia aplinkybe laikytina ne dvišalės restitucijos taikymas, o sandorio pripažinimas negaliojančiu. Įsiteisėjusia nutartimi pripažinus sandorį negaliojančiu, konstatuotina, kad jis nesukėlė teisinių padarinių nuo jo sudarymo momento.

5. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės (sandorio pripažinimas negaliojančiu) nagrinėjamo ginčo kontekste neatitinka naujai paaiškėjusios aplinkybės kriterijų. Ši aplinkybė buvo žinoma dar nagrinėjant pareiškėjos skundą Komisijoje ir priimant 2016 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. S-4(7-255/2015).

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. S-176(7-255/2015), kuriuo atsisakyta atnaujinti mokestinio ginčo, kuriame Komisija priėmė 2016 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. S-4(7-255/2015), nagrinėjimo procesą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo perduoti pareiškėjos 2016 m. birželio 23 d. prašymą Komisijai nagrinėti iš naujo.

9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 160 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-442-874/2009 pateiktais išaiškinimais, kas yra esminės aplinkybės, kurios yra mokestinio ginčo proceso atnaujinimo pagrindas, nurodė, kad Komisijos 2016 m. sausio 4d. sprendimo turinys patvirtina, kad pareiškėjos skunde nurodytos esminės aplinkybės (sandorio pripažinimas negaliojančiu) Komisijai jau buvo žinomos ir dėl jų Komisija pasisakė dar priimant 2016 m. sausio 4 d. sprendimą, vadinasi tai, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu buvo patvirtintas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi, pareiškėjos keliamo ginčo faktinės situacijos nekeičia ir ši aplinkybė pagrįstai nelaikytina naujai paaiškėjusia ir esmine MAĮ 160 straipsnio 2 dalies nuostatos prasme.

10. Teismas konstatavo, kad MGK 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. S-176(7-255/2015) pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Minėtą Komisijos sprendimą pripažinęs teisėtu, reikalavimą dėl įpareigojimo perduoti pareiškėjos 2016 m. birželio 23 d. prašymą nagrinėti iš naujo teismas taip pat netenkino.

III. 11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl ko netinkamai aiškino ir taikė MAĮ 160 straipsnio nuostatas.

11.2. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2015 m balandžio 20 d. sprendimui, jis buvo įvykdytas, t. y. buto nuosavybės teisė Nekilnojamojo turto registre buvo perregistruota BUAB „Eurovista ir Ko“ vardu, pareiškėja įgijo reikalavimo teisę į BUAB „Eurovista ir Ko“ jos už butą sumokėtus 400 000 Lt. Šiai dienai pareiškėja faktiškai ne tik neteko buto, už kurį sumokėjo 400 000 Lt, tačiau taip pat neatgavo ir nebeatgaus sumokėtų 400 000 Lt. Nepaisant to, pareiškėjai tebegalioja pareiga sumokėti mokesčius už „gautas“ pajamas natūra, kurie buvo apskaičiuoti vietos mokesčių administratoriaus sprendimu.

11.3. Gyventojų pajamų mokesčio objektu yra gyventojo pajamos, o ne jo nuostoliai. Priešingas aiškinimas, t .y., jog nepaisant to, kad pareiškėja neteko buto (teisine prasme niekada jo ir neturėjo, nes sutartis buvo pripažinta negaliojančia ab initio), ji vis tiek laikytina gavusi pajamų natūra, prieštarautų Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5, 8, 9 straipsnių nuostatoms, protingumo ir teisingumo principams. Tačiau šie argumentai turėtų būti nagrinėjami ne nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, tačiau jau po proceso atnaujinimo Komisijai iš naujo nagrinėjant pareiškėjos skundą pagal naujai paaiškėjusią aplinkybę (buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimą negaliojančia ab initio). Tuo metu tiek Komisija, tiek ir teismas nuo šios formuojamos praktikos nepagrįstai nukrypo, nepagrįstai nagrinėdami, kaip galėtų būti įvertintas 2012 m. balandžio 27 d. buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ab initio faktas po proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėjant pareiškėjos skundą.

11.4. Teismas turėjo aiškintis ir nustatinėti, ar 2012 m. balandžio 27 d. buto pirkimo – pardavimo sutarties, kurios pagrindu pareiškėja lengvatine kaina įsigijo butą, negaliojimo nuo jos sudarymo momento aplinkybės pareiškėjai buvo ar nebuvo žinomos Komisijos 2016 m. sausio 4 d. sprendimo priėmimo metu. Akivaizdu, kad tokios aplinkybės nei Komisijai, nei pareiškėjai nebuvo ir negalėjo būti žinomos, kadangi jos iki Komisijos 2016 m. sausio 4 d. sprendimo priėmimo neegzistavo (Vilniaus apygardos teismo sprendimas buvo apskųstas ir neįsiteisėjęs). Priešingas teismo vertinimas skundžiamame sprendime teigiant, kad šios aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios (naujos) prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsniui, CPK 279 straipsnio 1 daliai. Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio, tai konstatuojamas faktas, kad šalių nesiejo prievoliniai santykiai.

11.5. Nagrinėjamu atveju viešosios teisės normos tiesiogiai nereguliuoja civilinių sandorių negaliojimo teisinių padarinių, todėl nagrinėjamu atveju vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.1 straipsnio 2 dalimi bei nurodyta teismine praktika privalu subsidiariai taikyti CK, taip pat CK 1.95 straipsnio nuostatas, ką nepagrįstai teismas atsisakė daryti.

11.6. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į sandorių pripažinimo negaliojančiais ab initio teisinius padarinius, neatsižvelgė į teismo sprendimo įsiteisėjimo momentą bei teisinę reikšmę, nepagrįstai subsidiariai netaikė CK 1.1 straipsnio 2 dalies, 1.95 straipsnio bei CPK 18 straipsnio, 279 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl ko šią naujai paaiškėjusią aplinkybę nepagrįstai įvertino kaip ne naują ir neturinčią esminės reikšmės pareiškėjos apmokestinimo pagrįstumui.

11.7. Komisijos 2016 m. sausio 4 d. sprendime pasiūlytas alternatyvus pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdas – kreiptis į mokesčių administratorių dėl galimos mokesčių permokos buvimo nustatymo ir jos galimo grąžinimo ar įskaitymo – tinkamai neapgintų pareiškėjos pažeistų interesų, kadangi dėl negautų pajamų natūra susidariusi mokestinė permoka būtų visų pirma įskaitoma paskirtos baudos bei delspinigių atžvilgiu, kurių, teismui pripažinus buto pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ab initio, iš esmės neturėtų būti.

12. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

13. Atsakovas nurodo, kad 2015 m. balandžio 20 d. Vilniaus apygardos teismui priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-675-467/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-113-464/2016 ištaisius klaidą dėl vienašalės restitucijos taikymo, aplinkybės pobūdis dėl restitucijos taikymo nepasikeitė. MGK pažymėjo, kad ji priimtame sprendime jau įvertino ir pasisakė dėl 2012 m. balandžio 27 d. pirkimo – pardavimo sutarties negaliojimo teisinių pasekmių, t. y. vėlesnis sandorio pripažinimas negaliojančiu neeliminuoja pareiškėjos pajamų gavimo fakto, kuris yra pagrindas nuo gautų pajamų apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius. Kita vertus, VMI pažymi, kad atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., todėl restitucijos taikymas 2015 – 2016 m. nepatenka į MGK nagrinėtos bylos įrodinėjimo dalyką, t. y. neatitinka naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl to, ar Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. S-176(7-255/2015) pagrįstai neatnaujino mokestinio ginčo bylos, kurioje nustatytu terminu nebuvo apskųstas Komisijos 2016 m. sausio 4 d. sprendimas Nr. S-4(7-255/2015), proceso.

15. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokestinio ginčo bylos, kurioje vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos sprendimas nustatytu terminu nebuvo apskųstas, procesas gali būti atnaujintas šiame straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

16. Pareiškėjas savo prašymą Komisijai atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą grindė Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, kai naujai paaiškėja esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu.

17. Interpretuojant MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą taisyklę, teigtina, jog procesas mokestinėje byloje galėtų būti atnaujintas tik tokiu atveju, kai tampa aiškios tokios aplinkybės, kurios ne tik kad nebuvo žinomos, bet ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui, nagrinėjant mokestinį ginčą. Be to, tos faktinės aplinkybės turi būti esminės, galinčios turėti įtakos išspręstos mokestinės bylos baigčiai.

18. Pareiškėja kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę nurodė tai, kad 2012 m. balandžio 27 d. pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu pareiškėja įsigijo ginčo butą, ir kurios pagrindu pareiškėjai kilo mokestinė prievolė, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje buvo pripažinta negaliojančia ab initio (nuo pat sutarties sudarymo momento) ir buvo taikyta dvišalė restitucija.

19. Komisija skundžiamame sprendime vertino, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė egzistavo nagrinėjant mokestinę bylą iš esmės ir pareiškėjai buvo žinoma Komisijai priimant 2016 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. S-4(7-255/2015). Be to, nurodyta aplinkybė neatitinka esminės reikšmės bylai kriterijaus. Komisija pažymėjo, kad nagrinėjant mokestinio ginčo bylą iš esmės taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos prašymo sustabdyti mokestinio ginčo bylos nagrinėjimą dėl vykstančio civilinio ginčo dėl 2012 m. balandžio 27 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ab initio tarp BUAB „Eurovista ir Ko“ ir pareiškėjos bei restitucijos taikymo – nagrinėjant mokestinę bylą Komisijoje jau buvo priimtas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimas dėl pripažinimo negaliojančia 2012 m. balandžio 27 d. pirkimo – pardavimo sutarties ir restitucijos taikymo. Be to, Komisija 2016 m. sausio 4 d. sprendime Nr. S-4(7-255/2015) pateikė savo poziciją dėl civilinės sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo įtakos apskaičiuotiems mokesčiams.

20. Komisija konstatavo, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl mokestinio ginčo bylos procesą atsisakyta atnaujinti.

21. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis MAĮ 160 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-442-874/2009 pateiktais išaiškinimais, kas yra esminės naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios yra mokestinio ginčo proceso atnaujinimo pagrindas, konstatavo, kad Komisijos 2016 m. sausio 4 d. sprendimo turinys patvirtina, kad pareiškėjos skunde nurodytos esminės aplinkybės (sandorio pripažinimas negaliojančiu) Komisijai jau buvo žinomos ir dėl jų Komisija pasisakė dar priimant 2016 m. sausio 4 d. sprendimą.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašyme atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą nurodomas naujai paaiškėjusias aplinkybes, pritaria Komisijos ir pirmosios instancijos teismo skundžiamuose sprendimuose išdėstytai pozicijai, kad tai, jog sandorio pripažinimas negaliojančiu buvo patvirtintas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi, pareiškėjos keliamo ginčo faktinės situacijos nekeičia ir ši jau Komisijos 2016 m. sausio 4 d. sprendime Nr. S-4(7-255/2015) įvertinta aplinkybė pagrįstai nelaikytina naujai paaiškėjusia ir esmine MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus nėra pagrindo naikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. S-176(7-255/2015), kuriuo buvo atsisakyta atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą pagal pareiškėjos pateiktą 2016 m. birželio 23 d. prašymą ir perduoti šį pareiškėjos prašymą nagrinėti iš naujo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.

24. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo jame išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys