P-438-197-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P438-197/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01692-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1444/2012 pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl dalies darbo užmokesčio, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas): darbo užmokesčio dalį už visą uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2011 m. liepos 8 d. – 39 062,63 Lt; delspinigius – 718,50 Lt; 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; visas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad, remiantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Komisariato viršininko 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 10-TE-114 „Dėl tarnybos eigos“ (toliau – ir Įsakymas) buvo atleistas iš Komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigų. Įsakyme nurodyta, kad kasmetinės atostogos panaudotos, vidaus tarnybos stažas ir stažas Lietuvos valstybei sudaro 15 metų 11 mėnesių ir 16 dienų, tačiau į stažą nebuvo įskaitytas laikotarpis, kai pareiškėjas buvo įtrauktas į policijos rezervą ir pakviestas policijos funkcijų vykdymui, t. y. laikotarpis nuo 1992 m. birželio 17 d. iki 1994 m. spalio 17 d.

Dėl to pareiškėjas 2008 m. gruodžio 23 d. ir 2009 m. balandžio 21 d. raštais kreipėsi į Komisariatą, prašydamas minėtą laikotarpį įskaityti į stažą, tačiau atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus. Nesutikdamas su Įsakyme nustatytu stažu, pareiškėjas 2009 m. birželio 5 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti Komisariatą įskaityti darbo vidaus reikalų sistemoje laikotarpį nuo 1992 m. birželio 17 d. iki 1994 m. spalio 17 d. į vidaus tarnybos stažą.

Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2007-121/2009 tenkino skundą iš dalies ir įpareigojo atsakovą įskaityti laikotarpius nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. gruodžio 31 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 1993 m. spalio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą, pareiškėjas buvo įtrauktas į policijos rezervo narius ir vykdė policijos funkcijas (viešosios tvarkos palaikymo pareigas) bei padarė išvadą, kad „atsakovas neteisėtai, ne pagal teisės aktus atsisako pareiškėjui pripažinti stažą vidaus tarnyboje“.

Vykdant minėtą įsiteisėjusį teismo sprendimą, Komisariato viršininko 2009 m. lapkričio 2 d. įsakyme Nr. 10-TE-536 „Dėl tarnybos eigos“ buvo perskaičiuotas stažas, kuris 2008 m. lapkričio 27 d. sudarė 17 metų 7 mėnesius ir 16 dienų. Darė išvadą, kad, pakitus stažui, tapo akivaizdu, jog ne dėl pareiškėjo kaltės Komisariatas nuo pat pareiškėjo tarnybos policijoje pradžios neteisingai skaičiavo stažą, kas nulėmė tai, jog, vadovaujantis Statuto 32 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2006 m. ir 2007 m. nustatytų kasmetinių atostogų trukmė turėjo būti po 40 kalendorinių dienų, nors buvo suteikta po 35 kalendorines dienas.

Tvirtino, kad jam nebuvo suteikta iš viso 10 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų. Atsižvelgdamas į tai, jog kasmetinių atostogų dalių suteikimas dėl darbo santykių pabaigos tapo negalimas, 2010 m. vasario 5 d. pateikė atsakovui prašymą dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo už nesuteiktas 2006 m., 2007 m. kasmetinių atostogų dalis, tačiau atsakovas 2010 m. kovo 25 d. raštu Nr. 10-S-5252 atsisakė apskaičiuoti ir išmokėti piniginę kompensaciją. Nesutikdamas su šiuo atsakovo sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1678-815/2010 tenkino pareiškėjo skundą ir įpareigojo Komisariatą apskaičiuoti bei išmokėti piniginę kompensaciją už nesuteiktas 2006 m., 2007 m. kasmetinių atostogų dalis.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1403/2011 Komisariato apeliacinį skundą dėl minėto teismo sprendimo atmetė ir paliko jį nepakeistą. Darė išvadą, kad atsakovas 2008 m. lapkričio 27 d. - pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną, su juo nepilnai atsiskaitė, t. y. neišmokėjo piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Nurodė, kad 2011 m. gegužės 23 d. pateikė atsakovui prašymą dėl įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo vykdymo bei dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo už uždelstą atsiskaityti laiką, skaičiuojant nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 27 d., iki visiško atsiskaitymo.

Pažymėjo, kad Komisariato Finansų skyrius 2011 m. liepos 15 d. rašte Nr. 10-S-11543 „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo“ (toliau – ir raštas Nr. 10-S-11543) nurodė, jog, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi Nr. A261-1403/2011 ir Komisariato viršininko 2011 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 10-TE-283, buvo apskaičiuota piniginė kompensacija – 1 246,98 Lt už nesuteiktas 2006 m. ir 2007 m. kasmetinių atostogų dalis, atskaičius mokesčius į atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervesta 947,70 Lt.

Tačiau į pareiškėjo 2011 m. gegužės 23 d. prašymo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimo už uždelstą atsiskaityti laiką atsakovas nepateikė jokio atsakymo. Darė išvadą, kad atsakovas faktiškai atsisakė įvykdyti pareiškėjo prašymo dalį. Pažymėjo, kad, remiantis teismų praktika, Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės atsiranda, kai yra nustatomos šios sąlygos: darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies taikymo praktiką, pagal kurią, nustačius, jog su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, taikomos Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės, tačiau tais atvejais, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis; kai nutraukiami darbo teisiniai santykiai, už atsiskaitymą atsakingas asmuo yra darbdavys ir nuo jo tiesiogiai priklauso darbo užmokesčio ir kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų mokėjimas, DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos yra papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jeigu darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką, pareiškėjas pažymėjo, kad tuo atveju, kai kyla šalių ginčas dėl išmokos, ir teismas konstatuoja, jog darbuotojui ši išmoka priklauso ir turėjo būti sumokėta, tokia situacija reiškia, kad darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; dėl to, jeigu darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomos Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nurodytos teisinės pasekmės, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės. Darė išvadą, kad yra nustatytos visos sąlygos atsakovui taikyti Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas pasekmes.

Nurodė, jog yra nustatyta, kad atsakovas neteisėtai, ne pagal teisės aktus atsisakė įskaityti į vidaus tarnybos stažą laikotarpius, kai pareiškėjas buvo įtrauktas į policijos rezervą (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2007-121/2009) bei nepagrįstai atsisakė apskaičiuoti ir sumokėti piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1403/2011 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1678-815/2010) ir atleidimo iš vidaus tarnybos dieną, t. y. 2008 m. lapkričio 27 d., atsakovas su pareiškėju nebuvo visiškai atsiskaitęs, nes neišmokėjo dalies darbo užmokesčio (1 246,98 Lt (neatskaičiavus mokesčių) kompensacijos už nepanaudotas atostogas).

Darė išvadą, kad atsakovas nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2011 m. liepos 8 d. (piniginės kompensacijos išmokėjimo diena) delsė atsiskaityti, t. y. išmokėti darbo užmokesčio dalį – 1 246,98 Lt, iš viso 31 mėnesį ir 10 dienų, todėl jis yra atsakingas. Pažymėjo, kad dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra pareiškėjo kaltės, nes tik atsakovo veiksmai buvo pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais, nustatant pareiškėjo vidaus tarnybos stažą bei atsisakant apskaičiuoti ir išmokėti piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Nurodė Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos delspinigių priteisimo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2008 m. lapkričio 27 d., piniginė kompensacija išmokėta 2011 m. liepos 8 d., uždelstą atsiskaityti darbo užmokesčio dalį sudaro 1 246,98 Lt (neatskaičiavus mokesčių), iš viso uždelsta atsiskaityti 965 kalendorines dienas. Darė išvadą, kad, remiantis įstatyme nustatyta delspinigių apskaičiavimo tvarka, delspinigiai apskaičiuojami už 958 kalendorines dienas, skaičiuojant po 0,75 Lt už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, iš viso sudaro 718,50 Lt.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pagal faktines aplinkybes pareiškėjas 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 10-TE-114 atleistas iš tarnybos ir su juo pilnai atsiskaityta pagal atleidimo dieną priklausiusį stažą ir atostogas. Tik 2009 metais, t. y. nutrūkus tarnybos santykiams ir pilnai išmokėjus priklausiusias išmokas, pareiškėjas kreipėsi dėl stažo perskaičiavimo ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2007-121/2009 nusprendė įskaityti į stažą papildomus laikotarpius. Kadangi teismo sprendimas įsiteisėjo 2009 m. spalio 28 d., darė išvadą, kad nuo šio momento pareiškėjui atsirado papildomos socialinės garantijos, t. y. jau nutrūkus tarnybos santykiams.

Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. vyko ginčas teisme dėl to, ar pareiškėjui po atleidimo perskaičiavus stažus, kurie aktualūs pensijai gauti, atsirado teisė įgyti papildomas atostogų dienas už iki atleidimo buvusius laikotarpius. Pažymėjo, kad, pasibaigus ginčui ir gavus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1403/2011, su pareiškėju buvo atsiskaityta, apie tai pareiškėjas informuotas. Tvirtino, kad visu ginčo laikotarpiu atsakovas veikė teisėtai ir sąžiningai, nepažeidė ir nevilkino atsiskaitymo.

Pabrėžė, kad pagal susidariusią faktinę situaciją nebuvo net teorinių prielaidų išmokėti kompensaciją atleidimo momentu, kai tuo metu nėra žinomos vėliau atsirasiančios aplinkybės. Nurodė bendrąjį teisės principą lex retro non agit ir teigė, kad kitoks susidariusių aplinkybių vertinimas pažeistų teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principą, galiojimo laike principus bei griautų teisinės sistemos stabilumą bei tikrumą. Pažymėjo, kad, remiantis teismų praktika, Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta darbdavio pareiga sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną, be to, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Pažymėjo, kad terminas (žodis) „uždelsimas“ pagal jo panaudojimo prasmę reiškia užvilkinimą, t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau.

Tvirtino, kad Komisariato veiksmuose nėra uždelsimo ar vilkinimo, todėl nėra pagrindo priteisti vidutinį darbo užmokestį. Atsakovo manymu, šioje situacijoje reikėtų vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. administracine byla Nr. A62-784/2011, taip pat remtis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu, kuriame pasisakyta dėl precedentų taikymo. Pažymėjo, kad, vertinant reikalavimą priteisti delspinigius, reikia vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, taikant svarstomas teisės normas, būtina vadovautis Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalies nuoroda į darbdavio kaltę, t. y. pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje.

Darė išvadą, kad, sprendžiant delspinigių už darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo pavėlavimą priteisimo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar dėl tokio pavėlavimo yra kalta darbo užmokestį išmokanti institucija; be to, delspinigiai yra skaičiuojami tik tais atvejais, kai darbuotojo ir darbdavio darbo (tarnybos) teisiniai santykiai nėra nutrūkę. Darė išvadą, kad reikalavimas priteisti delspinigius yra teisiškai šioje situacijoje negalimas, nepagrįstas ir atmestinas. Nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė nei įstatymo, nei šalių susitarimo, nustatančio pareigą jas skaičiuoti, be to, susidaręs santykis nėra civilinio sutartinio ar deliktinio pobūdžio, todėl šioje situacijoje palūkanos negali būti taikomos ir skaičiuojamos.

Paaiškino, kad pareiškėjas iki atleidimo dirbo tyrėju, savo darbe tiesiogiai taikė teisę, tačiau, pats geriau už bet ką kitą žinodamas savo tarnybos eigą ir jos ypatumus, visą tarnybos laiką nekėlė ginčo dėl stažo ir jo dydžio, todėl, kreipdamasis tik 2009 metais, t. y. po atleidimo iš tarnybos, atsakovo manymu, sąmoningai elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, jo elgesys – neoperatyvūs veiksmai pažeistų teisių gynybos procese, kelia abejonių pareiškėjo sąžiningumu bei suponuoja išvadą, kad dėl visiško neatsiskaitymo su pareiškėju atleidimo iš tarnybos dieną yra ir jo kaltės. Teigė, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti 39 781,13 Lt bei 5 proc. palūkanas, aiškiai piktnaudžiauja teise ir siekia pasipelnyti.

Nurodė, kad prašoma priteisti suma yra neproporcingai didelė sumai, kuri pareiškėjui laiku nebuvo išmokėta, todėl neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pažymėjo, kad pareiškėjas susipažino su teismų praktika, atrinko tik palankias ir nepanašias savo aplinkybėmis bylas, tuo siekdamas suklaidinti teismą, bei, naudodamasis savo paties veiksmais sudarytomis prielaidomis, siekė pasipelnyti valstybės sąskaita. Tokie pareiškėjo veiksmai, atsakovo manymu, vertintini kaip nesąžiningi, kuriais piktnaudžiaujama teise, todėl, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsniu, prašė nustačius pareiškėjo piktnaudžiavimo teise atvejį paskirti jam iki 20 000 Lt baudą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl reikalavimo priteisti darbo užmokesčio dalį už visą uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2011 m. liepos 8 d. – 39 062,63 Lt, teismas pažymėjo, kad šiuos santykius reglamentuoja Darbo kodekso 141 straipsnis ir Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis. Pažymėjo, kad byloje nagrinėjamu atveju aktualios Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, jog, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A662-1078/2009, A822-1534/2009, A662-877/2010, kuriose akcentuota, kad pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies normos hipotezę šioje normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet būtent su darbuotojo kaltės nebuvimu. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011, taip pat 2011 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-784/2011, kuriame pažymėta, jog terminas (žodis) „uždelsimas“ pagal jo panaudojimo prasmę reiškia užvilkinimą, t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau.

Atsižvelgdamas į Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies turinį ir šios teisės normos taikymo praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad analizuojama situacija iš esmės susidarė dėl pareiškėjo kaltės, atsakovui nežinant ir negalint žinoti, jog jis nustatytu laiku neįvykdė pareigos atsiskaityti laiku su atleidžiamu iš valstybės tarnybos pareiškėju. Pažymėjo, kad aplinkybės dėl pareiškėjui nepagrįstai neįskaičiuoto tarnybos laikotarpio į tarnybos stažą bei neapskaičiuotos ir neišmokėtos kompensacijos buvo nustatytos tik išnagrinėjus ginčą teismuose, kurių sprendimuose daug vėliau negu 2008 m. lapkričio 27 d. (pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną) konstatuota tai, kad atsakovas pareiškėjui nepagrįstai neįskaičiavo tarnybos laikotarpio į tarnybos stažą bei tik tada neapskaičiavo ir neišmokėjo kompensacijos už nesuteiktas 2006 m. ir 2007 m. kasmetinių atostogų dalis. Pabrėžė, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai yra aktuali situacija, kuri buvo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos (atsiskaitymo su darbuotoju) dieną, nes laiko aspektu būtent su šia situacija yra siejama pareiga sumokėti darbuotojui šioje straipsnio dalyje numatytą vidutinį darbo užmokestį. Darė išvadą, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu vėliau teismo nustatyta atsakovo pareiga įskaičiuoti tarnybos laikotarpius į tarnybos stažą, o tik dar vėliau taip pat teismo nustatyta atsakovo pareiga sumokėti pareiškėjui neišmokėtą kompensacijos dalį, atsižvelgiant į konkrečioje byloje susiklosčiusią teisinę ir faktinę situaciją, šiuo atveju negali būti laikomos bylai reikšmingomis aplinkybėmis. Pažymėjo, kad priteistą kompensacijos dalį atsakovas, pareiškėjui pareiškus tokį prašymą, išmokėjo pakankamai operatyviai, per protingą terminą. Esant tokiai situacijai neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas, elgdamasis byloje aptariamu būdu, žinojo arba privalėjo žinoti, jog jis pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną (2008 m. lapkričio 27 d.) neįvykdė pareigos atsiskaityti laiku su pareiškėju ir tai tęsė toliau.

Akcentavo, kad dėl nepagrįstai neįskaičiuoto tarnybos laikotarpio į tarnybos stažą pareiškėjas į buvusį darbdavį kreipėsi tik po jo atleidimo iš pareigų – pareiškėjo 2008 m. lapkričio 24 d. raštas Komisariato Personalo skyriuje gautas tik 2008 m. gruodžio 23 d. Atkreipė dėmesį, jog iš pradžių pareiškėjas atsakovo prašė tik įtraukti tam tikrus tarnybos laikotarpius į tarnybos stažą, o tik po to, sulaukęs jam palankaus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimo, kreipėsi dėl kompensacijos už nesuteiktas 2006 m. ir 2007 m. kasmetinių atostogų dalis priteisimo. Darė išvadą, kad dėl visiško neatsiskaitymo su pareiškėju atleidimo iš tarnybos dieną yra ir pareiškėjo kaltės. Nurodė, kad administracinės bylos aplinkybės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-784/2011 nurodytąsias aplinkybes. Konstatavo, jog pareiškėjas neįgijo teisės į vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimą Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies prasme, nes nenustatytos visos sąlygos, suponuojančios Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių taikymą.

Dėl reikalavimo priteisti delspinigius pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja santykių, susijusių su delspinigių už pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio mokėjimu. Konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio taikymo požiūriu delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1078/2009, 2011 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-784/2011, kuriuose konstatuota, jog delspinigiai yra skaičiuojami tik tais atvejais, kai darbuotojo ir darbdavio darbo (tarnybos) teisiniai santykiai nėra nutrūkę. Kadangi pareiškėjo ir atsakovo darbo (tarnybos) teisiniai santykiai yra nutrūkę, darė išvadą, kad šiuo atveju delspinigių priteisti negalima.

Dėl reikalavimo priteisti 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo teismas pažymėjo, jog šis reikalavimas yra išvestinis iš pirmųjų dviejų reikalavimų, todėl negali būti tenkinamas.

Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimai šioje administracinėje byloje netenkinami, todėl pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nenustatė pareiškėjo piktnaudžiavimo teise, todėl atsakovo prašymo skirti baudą netenkino.

II. Pareiškėjas D. V. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir priteisti ir iš atsakovo darbo užmokesčio dalį už visą uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2011 m. liepos 8 d. – 39 062,63 Lt. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo 718 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde rėmėsi Darbo kodekso 95 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir padarė išvadą, kad tinkamai apskaičiuoti darbo užmokestį, laikytis sulygtų arba teisės aktuose numatytų apmokėjimo už darbą sąlygų, terminų yra darbdavio pareiga. Atkreipė dėmesį į tai, kad teismų praktikoje konstatuota, jog darbuotojas yra silpnesnė šalis, todėl mano, kad darbdaviui taikytini didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai. Nurodė, jog darbo stažo skaičiavimo tvarka buvo aiškiai numatyta Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje, todėl, pareiškėjo manymu, Komisariatas turėjo pareigą skaičiuoti stažą šio teisės akto nustatyta tvarka. Paaiškino, kad apie jam neteisingai skaičiuojamą stažą sužinojo tik priėmus įsakymą atleisti jį iš tarnybos, todėl teigė kreipęsis dėl jo perskaičiavimo, o atsisakius jį perskaičiuoti – gynė savo teises teisminiu keliu. Ta aplinkybė, kad prašyme ar skunde teismui iš karto neprašė jam išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, pareiškėjo manymu, nesudarė pagrindo konstatuoti, jog yra jo kaltė dėl jam laiku neišmokėtos kompensacijos. Pabrėžė, kad kompensacijos išmokėjimas yra darbdavio įstatyminė pareiga, kuriai nebūtinas atskiras darbuotojo prašymas. Pareiškėjo manymu, pareiga tinkamai apskaičiuoti ir mokėti darbuotojui darbo užmokestį, tinkamai skaičiuoti darbuotojui darbo stažą taikoma visą darbo santykių laikotarpį, o ne tik darbuotojo atleidimo metu. Kadangi pareiga teisingai skaičiuoti stažą tenka darbdaviui, pareiškėjo nuomone, darytina išvada, kad jo netinkamas (neatidus, nerūpestingas) vykdymas savaime preziumuoja darbdavio kaltės buvimą. Pažymėjo, kad teismo sprendimo priėmimo momentas negali turėti įtakos jo teisei į teisingą stažo ir atitinkamai su juo susijusių atostogų trukmės ir pan. skaičiavimą, nes teismo sprendimas nesukūrė naujos teisės normos, kuri būtų taikoma į ateitį, tačiau tik išaiškino darbo santykių ir jų pabaigos metu galiojusios ir darbdavio netinkamai taikytos teisės normos turinį.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat padarė išvadą, kad atsakovas turėjo ir privalėjo žinoti, kad neįvykdė Darbo kodekso 206 straipsnyje numatytos pareigos nustatytu laiku išmokėti pareiškėjui priklausantį darbo užmokestį, jo dalį ar kompensaciją. Nurodė, jog darbo santykių metu turėjo ilgesnę atostogų trukmę, kurios negalėjo įgyvendinti dėl neteisingo stažo skaičiavimo metodikos taikymo. Pareiškėjo nuomone, stažo perskaičiavimas savaime suponuoja darbdavio, o ne darbuotojo pareigą patikrinti, ar visos darbuotojui išmokėtos išmokos apskaičiuotos tinkamai, kokia galima stažo perskaičiavimo įtaka buvusiems šalių tarpusavio santykiams. Pareiškėjas nurodį Darbo kodekso 141 straipsnio 1, 3 dalis ir tvirtino, kad jo kaltė buvo nustatyta nepagrįstai. Teigė, kad aplinkybė, jog tarp šalių kilo ginčas, negali turėti įtakos darbdavio pareigai laiku atsiskaityti su darbuotoju. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1296/2009, 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-608/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2007 ir padarį išvadą, kad atsakovas nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2011 m. liepos 8 d. (piniginės kompensacijos išmokėjimo diena) delsė atsiskaityti, t. y. išmokėti darbo užmokesčio dalį 1246,98 Lt (31 mėnesį ir 10 dienų), dėl to jis yra atsakingas. Pabrėžė, kad dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra jo kaltės, nes tik atsakovo veiksmai buvo pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais, nustatant pareiškėjo vidaus tarnybos stažą bei atsisakant apskaičiuoti ir išmokėti piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Rėmėsi Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalimi, Delspinigių priteisimo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad delspinigiai skaičiuojami už 958 kalendorines dienas, skaičiuojant po 0,75 Lt už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną (iš viso 718,50 Lt).

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašį pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pabrėžė, kad pagal susidariusią faktinę situaciją nebuvo prielaidų išmokėti kompensaciją pareiškėjo atleidimo momentu, nes nebuvo žinomos vėliau atsirasiančios aplinkybės. Atkreipė dėmesį į teisės principo lex retro non agit taikymą. Akcentavo, kad teismas teisingai konstatavo, jog teisė į stažą atsirado nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Teigė, kad pareiškėjas buvo akivaizdžiai nerūpestingas, neatidus, nesidomėjo savo teisine situacija, siekia pasipelnyti. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011, 2011 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-784/2011, 2010 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2000/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009 ir padarė išvadą, kad Komisariato veiksmuose nėra uždelsimo ar vilkinimo, todėl nėra pagrindo priteisti vidutinį darbo užmokestį.

Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-784/2011, kuri, atsakovo manymu, analogiška nagrinėjamai bylai. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-985/2009, 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-60/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-51/2010, 2009 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1078/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, kuriose nurodyta, kad delspinigiai skaičiuojami tik tais atvejais, kai darbuotojo ir darbdavio darbo (tarnybos) tęsiniai santykiai nėra nutrūkę.

Nurodė Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Teigė, kad pareiškėjas nenurodė nei įstatymo, nei šalių susitarimo, nustatančio pareigą skaičiuoti palūkanas. Atkreipė dėmesį, kad susidaręs santykis nėra civilinio sutartinio ar deliktinio pobūdžio, todėl palūkanos negali būti taikomos ir skaičiuojamos. Pabrėžė, kad pareiškėjas iki atleidimo dirbo tyrėju, savo darbe tiesiogiai taikė teisę, todėl mano, kad pareiškėjas geriausiai žinojo savo tarnybos eigą ir jos ypatumus, tačiau visą tarnybos laiką nekėlė ginčo dėl stažo ir jo dydžio.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-784/2011 ir padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis tik 2009 metais, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1444/2012 pareiškėjo D. V. skundą tenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą pakeitė ir panaikino sprendimo dalį, kuria netenkintas D. V. reikalavimas priteisti už uždelstą atsiskaityti laiką vidutinį darbo užmokestį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat priteisė pareiškėjui D. V. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 39 072,04 Lt (dydžio vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2011 m. liepos 8 d. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimo dalį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustatanti, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, tačiau šiame teisės akte nėra nuostatų, kurios numatytų vidaus tarnybos pareigūnų garantijas, o atitinkamai ir sankcijas vidaus tarnybos institucijoms, kai yra uždelsiama pilnai atsiskaityti su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu. Šiuo atžvilgiu pastebėtina, jog Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja vidaus tarnybos statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Todėl byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams, be kita ko, taikytinos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio nuostatos, įgalinančios byloje nagrinėjamų teisinių santykių atžvilgiu taikyti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojančius įstatymus inter alia Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis byloje Nr. A822-1534/2009). Pastarojoje nuostatoje įtvirtina, jog, kai atleidžiant darbuotoją uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog aiškindamas Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalis nustato visų pirma kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojami darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Tai, kad Darbo kodeksas neįtvirtina aptariamos išmokos sumažinimo galimybės, atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką, Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies tikslus ir uždavinius, nepripažintina teisės spraga. Aptariamosios išmokos dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatymu ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2009, 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2006; 2006 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2006). Teleologiniu aspektu aiškinant Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies normą, konstatuotina, kad pagal jos nuostatas darbuotojas turi teisę reikalauti priteisti jam tokio dydžio darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kokį jis gaudavo iki darbo santykių nutraukimo ir būtų gavęs, jeigu darbo sutartis nebūtų pasibaigusi. Vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: darbuotojo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės atsiranda, kai yra nustatomos šios sąlygos: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies taikymo praktiką, pagal kurią nustačius, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, yra taikomos Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės, tačiau tais atvejais, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-267/2008). Taigi Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis išmokėti atleidimo dieną darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Todėl sprendžiant dėl Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos sankcijos taikymo yra svarbu įvertinti atsiskaitymo su atleidžiamu iš tarnybos darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną apimtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis byloje Nr. A146-1296/2009).

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas dėl pažymos apie tarnybos stažą vidaus reikalų sistemoje pateikimo į atsakovą kreipėsi 2007 m. liepos 25 d., kas paneigia Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato argumentus, kad pareiškėjas kreipėsi tik 2009 metais. Prašymą dėl tarnybos stažo skaičiavimo D. V. 2007 m. gruodžio mėn. buvo pateikęs ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Personalo valdybai, ko pasėkoje Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą buvo prašoma pateikti duomenis apie pareiškėjo stažą, tame tarpe ir apie tarnybos stažą policijos rezerve. Be kita ko, šios aplinkybės konstatuotos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendime. Atsižvelgiant į tai, D. V. 2008 m. lapkričio 24 d. pareiškimas (registracijos data 2008 m. gruodžio 23 d.) nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas ir negali būti vertinamas kaip patvirtinantis darbuotojo kaltę dėl atsiskaitymo uždelsimo. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo aspektais, darytina vienareikšmiška išvada, kad ši problema pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui buvo žinoma (prijungtos bylos Nr. I–2007–121/2009 duomenimis nuo 2007 m. liepos mėn.). Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad D. V. į buvusį darbdavį kreipėsi tik po jo atleidimo iš pareigų ir padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl visiško neatsiskaitymo su pareiškėju atleidimo dieną yra ir jo kaltės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžė, kad, vadovaujantis anksčiau pateiktu aiškinimu, su pareiškėju turėjo būti atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną, t. y. 2008 m. lapkričio 27 d. Todėl pareiškėjui nuo 2008 m. lapkričio 27 d., kai jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos, iki 2011 m. liepos 8 d., kai buvo pilnai su juo atsiskaityta, turi būti sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už šį laiką – 39 072,04 Lt (1246,98 X 31 = 38 656,38 Lt (1246 : 30 = 41,566 x 10 d. = 415,66 Lt) + 415,66 Lt = 39 072,04 Lt neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų.

Dėl delspinigių priteisimo apeliacinės instancijos teismas pastebėjo, jog darbuotojas turi teisę į atitinkamo dydžio delspinigius tik tuo atveju, jeigu tarp darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai nėra pasibaigę (Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas (1996 m. vasario 20 d. įstatymo Nr. I–1214 redakcija)). Pasibaigus darbo teisiniams santykiams delspinigiai nebeskaičiuojami, nes vadovaujantis Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi, darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis, t. y. taikoma kitokio pobūdžio sankcija, o delspinigiai nepriteisiami. Analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje.

Dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomų 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, kurios numatytos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Kadangi pareiškėjo pagrindinis reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio (kompensaciją už nepanaudotas atostogas) dalį kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių, jo išvestinis reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas. Tokia įstatymo taikymo praktika yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz.,2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–60/2010, 2012 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62–136/2012 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas savo atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2000/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011, 2011 m. birželio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-784/2011, 2011 m. birželio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-784/2011). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiliepime nurodytos bylos ir nagrinėjama byla skirtingos savo faktinėmis aplinkybėmis.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. D. V. turėtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai taikė materialines teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nepriteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką ir D. V. priteistinas 39 072,04 litų dydžio vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2011 m. liepos 8 d.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1444/2012. Prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais argumentais:

1. D. V. iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2008 m. lapkričio 27 d. viršininko įsakymu Nr. 10-TE-114, kuriame konstatuota, kad visos D. V. priklausančios kasmetinės atostogos panaudotos ir nurodyta, kad jo vidaus tarnybos stažas ir stažas Lietuvos valstybei yra 15 metų 11 mėnesių ir 16 dienų. Po atleidimo į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą kreipėsi D. V. atstovas su prašymu perskaičiuoti atstovaujamojo stažą (t. y. įskaičiuoti į jį laikotarpius išbūtus rezerve). Atsakovas pažymėjo, kad į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą buvo kreiptasi jau po atleidimo - prašymas gautas ir registruotas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kanceliarijoje 2008 m. gruodžio 23 d. (reg. Nr. 10-AP-243). Iki tol nebuvo gauta jokių D. V. prašymų dėl stažo perskaičiavimo. 2007 m. liepos 25 d. prašymu Nr. 10-AP-698, kurį apeliacinės instancijos teismas minėjo nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A662-1444/2012, D. V. prašė išduoti jam pažymą dėl stažo vidaus reikalų sistemoje bei policijos rezerve, o ne jį perskaičiuoti. Gavęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. rugsėjo 18 d. atsakymą Nr. 10-S-17061 į minėtą prašymą, D. V. iki atleidimo momento daugiau nesikreipė į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, todėl manytina, kad gautas atsakymas ir jame nurodytas apskaičiuotas stažas D. V. tuo metu tenkino. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad neteisingo stažo skaičiavimo faktas, konstatuotas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1534-789/2009, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui buvo žinomas ir D. V. atleidimo momentu, t. y. 2008 m. lapkričio 27 d., yra visiškai nepagrįstas.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino D. V. 2007 m. liepos 25 d. kreipimąsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, todėl teismo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog D. V. į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą kreipėsi tik po atleidimo, yra fakto klaida. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad dėl susiklosčiusios situacijos yra ir D. V. kaltė - aplinkybė, jog D. V. dėl stažo perskaičiavimo kreipėsi tik po atleidimo, o iki tol šiuo klausimu nereiškė jokių pretenzijų, nors apie jam priskaičiuotą stažą žinojo daugiau nei metus, parodė jo paties aplaidumą ar net nesąžiningumą.

3. Anot atsakovo, pažymėtina, kad D. V. nurodyta prašymo surašymo data, t. y. 2008 m. lapkričio 24 d. neturi jokios teisinės reikšmės ir pagrindimo, kadangi prašyme pareiškėjas galėjo nurodyti bet kurią jam palankią datą, todėl teisinę reikšmę turi tik prašymo registravimo data, kuri sutampa su jo pateikimo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kanceliarijai diena. Todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad šis D. V. prašymas nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas ir negali būti vertinamas kaip patvirtinantis darbuotojo kaltę, yra neteisingas, kadangi toks D. V. sąmoningas klaidinimas taip pat parodo jo nesąžiningumą.

4. Atsakovas atkreipia dmesį į tai, jog, spręsdamas ginčą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Darbo kodekso 141 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad laiku neatsiskaičius su atleidžiamu darbuotoju ne dėl jo kaltės jam turi būti sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo laiką. Anot atsakovo, teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad šioje normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Darbuotojo kaltės nebuvimas yra būtina sąlyga aptariamų normų taikymui, todėl taikant Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį yra būtinąją nustatyti ir aptarti konkrečios bylos aplinkybių kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1318/2011 ir kt.). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas D. V. nekaltumą konstatavo atsižvelgdamas į jo teiktą 2007 m. liepos 25 d. prašymą Nr. 10-AP-698, tačiau, anot atsakovo, apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino šio prašymo esmę.

5. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad D. V. vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį bei delspinigių ir palūkanų paprašė tik po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1403/2011 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1678-815/2010, kuriuo jam buvo priteista kompensacija už nepanaudotas atostogas, tačiau nereikalavo šių sumų minėto proceso metu, nors turėjo visas galimybes įgyvendinti šią savo teisę. Toks D. V. delsimas, atsakovo nuomone, gali būti traktuojamas kaip sąmoningas vilkinimas, kas parodo jo paties nesuinteresuotumą, kad ginčas būtų išnagrinėtas kuo operatyviau, nors operatyvumas yra vienas esminių principų tokio pobūdžio bylose.

6. Atsakovas pažymi, jog D. V. elgesys kelia abejonių jo paties sąžiningumu bei suponuoja išvadą, kad dėl nesavalaikio atsiskaitymo atleidimo dieną yra ir jo kaltė. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, atsakovo nuomone, Darbo kodekso 141 straipsnyje įtvirtintos normos negalėjo būti taikomos, todėl darytina išvada, jog padarytas esminis materialiųjų teisės normų taikymo pažeidimas, įtakojęs neteisėto ir nepagrįsto galutinio teismo sprendimo priėmimą, kartu nevienodos ir klaidinančios teismų praktikos formavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010). ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.

Nagrinėjamu atveju iš atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad jis yra grindžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį). Tačiau atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinys iš esmės patvirtina, jog atsakovas šiame prašyme kelia įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo klausimus, t. y. nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino D.

V. 2007 m. liepos 25 d. kreipimąsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, o apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog D. V. į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą kreipėsi tik po atleidimo, yra fakto klaida. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, sistemiškai aiškinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovas iš esmės nenurodo jokio alternatyvaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimo, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir iš kurio būtų galima spręsti apie esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant.

Be to, nagrinėjamu atveju prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra nurodyta jokių naujų aplinkybių, kurios bylos šalims ir/ar apeliacinės instancijos teismui, nebuvo bei negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo (apeliacinio proceso) metu. Akcentuotina ir tai, jog iš esmės analogiškus argumentus dėl tų pačių faktinių aplinkybių atsakovas buvo išdėstęs ir savo atsiliepime į apeliacinį skundą, pateiktą administracinėje byloje Nr. A662-1444/2012 (b. l. 81 – 83), todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę tinkamai juos įvertinti bei dėl jų pasisakyti.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1444/2012 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1444/2012 pagal pareiškėjo D. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-1444/2012 pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl dalies darbo užmokesčio, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan