2013-05-29 Nr. ATPB-83-4-45-3-00358-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-68/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00358-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo (duomenys neskelbtini) piliečių M. K. A., M. A. ir jų nepilnamečių vaikų M. A., T. A., S. A., M. A. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Švenčionių rajono apylinkės teismas išnagrinėjo (duomenys neskelbtini) piliečių M. K. A., M. A. ir jų nepilnamečių vaikų M. A., T. A., S. A. ir M. A. (toliau – ir užsieniečiai, pareiškėjai) 2013 m. balandžio 11 d. prašymus (b. l. 1-2), kuriais buvo prašoma panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimus dėl pareiškėjų sulaikymo. Prašymuose nurodyta, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2013 m. kovo 22 d. priėmė pareiškėjų prieglobsčio prašymus nagrinėti iš esmės ir suteikė jiems laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei išdavė užsieniečio registracijos pažymėjimus, galutinis sprendimas dėl jų pateikto prieglobsčio prašymo nėra priimtas, jie naudojasi laikinu teritoriniu prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje, todėl, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi yra laikytini prieglobsčio prašytojais. Remtasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu, jog asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių jo teisių, todėl jos ribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra neišvengiama ir būtina, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų. Pažymėjo, jog pareiškėjų atveju nėra Įstatymo 112 straipsnyje numatytų tikslų, leidžiančių apriboti užsieniečio judėjimo laisvę. Prašymuose taip pat pažymėta, jog užsieniečiai sulaikyti Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – dėl neteisėto atvykimo ir neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, tačiau šis užsieniečio sulaikymo pagrindas yra išnykęs, nes pareiškėjai yra prieglobsčio prašytojai, jiems suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje, šiuo metu nėra sprendžiamas klausimas dėl jų grąžinimo į kilmės valstybę. Atkreiptas dėmesys, jog Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus suteikti užsieniečiams laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kartu su jais nepriėmė sprendimų dėl jų apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre, dėl ko jie vis dar laikomi sulaikyti. Taip pat prašyme remtasi Įstatymo nuostatomis, numatančiomis pažeidžiamo asmens statusą ir nurodyta, kad pareiškėja M. A., kuri yra nėščia, bei jos nepilnametės dukterys yra priskirtinos pažeidžiamų asmenų kategorijai, todėl jų prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jų sulaikymo turėtų būti nagrinėjamas skubos tvarka.

Įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis Įstatymo 118 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu (b. l. 18-19), Švenčionių rajono apylinkės teismas nusprendė pareiškėjų prašymus tenkinti ir panaikino 2013 m. kovo 22 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimus dėl pareiškėjų sulaikymo. Teismas vertino Įstatymo 112 straipsnyje įtvirtintus užsieniečių sulaikymo tikslus ir 113 straipsnyje numatytus jo pagrindus, vertino faktines bylos aplinkybes – tai, kad pareiškėjams yra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje (po ko užsieniečių buvimas Lietuvos Respublikoje laikytinas įteisintu), jie yra šeima, turinti keturis nepilnamečius vaikus, pareiškėja M. A. yra nėščia, todėl jie priskirtini pažeidžiamiems asmenims pagal Įstatymo 2 straipsnio 181 punktą, ir konstatavo, kad jų sulaikymas yra nepateisinamas, juo nesiekiama Įstatyme numatytų sulaikymo tikslų. Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose ir pažymėjo, kad kiekviena konkreti situacija turi būti atskirai ir išsamiai išnagrinėta.

Apeliaciniu skundu (b. l. 22-24) Užsieniečių registracijos centras prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas turėjo būti aktyvus ir šiuo atveju spręsti ne vien dėl sulaikymo pagrindų buvimo ar nebuvimo, tačiau ir dėl Įstatymo 115 straipsnyje numatytos alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo. Taip pat remiasi faktinėmis bylos aplinkybėmis – kad užsieniečiai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, ne per pasienio kontrolės punktą, o vėliau pagal II-ąjį Dublino reglamentą buvo grąžinti iš Austrijos Respublikos, Įstatymo 79 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 4 dalimi bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos cente sąlygų ir tvarkos aprašo“ (toliau – Aprašas) I dalies 2.2. punktu, numatančiu, kad sulaikyti užsieniečiai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, Užsieniečių registracijos centre apgyvendinami teismo sprendimu ir teigia, kad kita šios kategorijos asmenų apgyvendinimo galimybė nėra numatyta, todėl užsieniečiui, kuris būdamas sulaikytas pasiprašė prieglobsčio ir kuriam buvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, apgyvendinimas Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų gali būti skiriamas tik teismo, kaip alternatyvi sulaikymui priemonė, vadovaujantis Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir 5 dalimi. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Įstatymo 79 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nukreipimą į Aprašą, todėl jo sprendimas yra keistinas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad pareiškėjai Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies prasme yra prieglobsčio prašytojai, remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje numatyta, kad Įstatymo 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomo plečiamai ir teigiama, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečių sulaikymo teisinis pagrindas yra išnykęs. Pažymima, jog alternatyvių sulaikymui priemonių taikymas, išnykus sulaikymo pagrindams yra negalimas, todėl manytina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas ir laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos šiuo klausimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties bei prieglobsčio suteikimo jiems klausimus yra Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir faktines jos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu faktinių aplinkybių vertinimu, jog nagrinėjimu atveju nėra Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog alternatyvių sulaikymui priemonių taikymas galimas tik tuomet, kai be tokių priemonių taikymui keliamų reikalavimų yra atitikti ir sulaikymui keliami reikalavimai, todėl šiuo atveju, nenustačius užsieniečių sulaikymo pagrindų, jiems negali būti taikomas nei pats sulaikymas, nei jam alternatyvios priemonės. Atsižvelgdama į šioje byloje aktualią Įstatymo 79 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad Migracijos departamentas priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo apgyvendinimo, išskyrus atvejus, kai prieglobsčio prašytojas yra sulaikytas arba jam skirta alternatyvi sulaikymui priemonė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant šią Įstatymo normą yra akivaizdu, jog panaikinus užsieniečio sulaikymą bei jam nepaskyrus alternatyvios sulaikymui priemonės, nėra jokių kliūčių Migracijos departamentui (ne teismui) priimti sprendimą dėl jo apgyvendinimo. Taip pat pažymėtina, kad apeliaciniame skunde minėtas Aprašo I dalies 2.2. punktas numato sulaikyto prieglobsčio prašytojo apgyvendinimą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, užsienietis, nenustačius Įstatymo 113 straipsnyje nurodytų užsieniečio sulaikymo pagrindų, nebėra sulaikytas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai aiškino bei taikė Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas