2024-11-13 Nr. AB-16616-3-61-3-05993-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1043-442/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05993-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.1.2; 12.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2023 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. S-2023/54(7-2023/30) (toliau – ir MGK sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI) 2023 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 68-3 (toliau – ir VMI sprendimas), Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio VMI) 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (42.59Mr)FR0682-233 (toliau – ir Panevėžio VMI sprendimas) (toliau kartu – ir Sprendimai).

2. Pareiškėjas teigė, jog Sprendimai nepagrįsti ir neteisėti, nemotyvuoti, neobjektyvūs, formalūs, priimti neatsižvelgiant į teismų praktiką bei teisės aktus. MGK sprendimas priimtas nenurodant savarankiškų motyvų, sutinkant su Panevėžio VMI ir VMI pozicija.

3. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratorius, atsižvelgęs į pareiškėjo mokestinės situacijos individualumą, turėtų spręsti dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio taikymo ne tik pajamų apskaičiavimo, bet ir išlaidų (sąnaudų) atžvilgiu, tokiu būdu išlaikyti objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų įgyvendinimą. Mokesčių administratorius netinkamai pritaikė prievolių apskaičiavimo metodiką nustatydamas pareiškėjo mokestinių prievolių dydį, rėmėsi MAĮ 70 straipsniu, tačiau neišnagrinėjo visų reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl mokesčių administratoriaus pateiktas papildomų mokestinių prievolių dydis pareiškėjo atžvilgiu yra netikslus. Remiantis MAĮ 70 straipsniu ir jį įgyvendinančiu VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.3 punktu, mokesčių administratorius įvertinimą turi atlikti pasirinkdamas vertinimo būdą, t. y. atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas vertinimo metodus.

4. Tam, kad prekės (rūbai, aksesuarai ir pan.) būtų perleistos tretiesiems asmenims, pareiškėjas turėjo patirti atitinkamas sąnaudas, išlaidas, įsigydamas perleistas prekes. Ši faktinė aplinkybė mokestinio patikrinimo metu liko neįvertinta, nors tai yra viena esminių faktinių aplinkybių. Nebuvo įvertintos tokios aplinkybės, kaip faktiškai aktualiame ekonominiame segmente aktualiais periodais egzistavęs antkainis (marža). Pareiškėjo įsitikinimu, tam, kad nustatyti objektyvų pareiškėjo veiklos rezultatą, šiuo atveju buvo tikslinga atlikti to paties sektoriaus asmenų bendrojo pelningumo analizę, tokiu būdu būtų gautas objektyvus rezultatas, paremtas nesusijusių, tą pačią veiklą vykdančių asmenų finansiniais rodikliais. VMI pritaikytas 30 proc. išlaidų pripažinimas yra susijęs su atskaitymais nuo vykdomos individualios veiklos įplaukų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatomis, ir nieko bendro su bendruoju pelningumu neturi.

5. Mokesčių administratorius užkirto kelią pareiškėjui pasinaudoti (bent iš dalies) pridėtinės vertės pelno mokesčio (toliau – ir PVM) atskaita, tokį sprendimą argumentuodamas tuo, jog lyginti teisėtai ir neteisėtai veikiančių asmenų pelningumus būtų neobjektyvu ir neteisinga. Pareiškėjas nesutiko su tokia argumentacija, ją laikė nepakankama, siekiant paneigti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą. Mokesčių administratoriui teigiant, jog tam tikros ūkinės operacijos buvo įgyvendintos, priskaičiuojant nuo jų pilna apimtimi PVM, bet neleidžiant pareiškėjui pasinaudoti teise į atskaitą nuo tų pačių ūkinių operacijų, sąlygotų PVM, kaip kaupiamąjį daugiapakopį mokestį. PVM yra vartojimo mokestis, kurio tikslas yra apmokestinti tik vartotojus, kas reiškia, kad šis mokestis nėra mokamas kiekvienu gamybos, paslaugų teikimo ir distribucijos etapu, kadangi mokesčių mokėtojams yra suteikiama teisė į PVM atskaitą. Priešingu atveju, t. y. mokant kiekvieno gamybos proceso metu PVM, produktų kainos pasiekusios vartotojus ženkliai išaugtų. Minėtos aplinkybės suponuoja išvadą, kad PVM, būdamas vartojimo mokesčiu, kaip kaupiamasis daugiapakopis mokestis ES lygmeniu yra draudžiamas. Dėl nurodytos priežasties PVM patikrinimo metu yra apskaičiuotas neteisėtai.

6. Vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, mokesčių administratorius, atlikdamas mokesčių mokėtojo patikrinimą ir darydamas išvadas apie mokesčių mokėtojo padarytus pažeidimus, turėtų pats surinkti įrodymus, kurie būtų pakankami pagrįsti mokesčių mokėtojo padaryto pažeidimo faktą. Panevėžio VMI ir Inspekcija prievoles pareiškėjui apskaičiavo formaliai, nesistengdamos nustatyti kuo tikslesnio prievolių dydžio.

7. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. VMI nurodė, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas – Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo dalies gautų pajamų. Mokėtinų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), PVM, valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų sumos apskaičiuoti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka nėra galimybės, todėl, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių nuostatomis, mokestis (įmokos) apskaičiuojamas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Atsižvelgus į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes bei turimą informaciją, GPM, PVM, VSD ir PSD įmokų apskaičiavimui taikytas Taisyklių 6.3.5. p. numatytas lėšų bankų sąskaitose metodas. Patikrinimo metu pagrįstai taikytos MAĮ 70 straipsnio nuostatos. Mokesčių administratorius turi duomenų tik apie to paties sektoriaus asmenų, kurie veikia teisėtai (t. y. įsiregistravę individualią veiklą, turintys prekių įsigijimo dokumentus, deklaruodami gautas pajamas ir mokėdami mokesčius) pelningumus, tačiau neatlieka pelningumo palyginimų su asmenimis, kurie veikia neteisėtai. Lyginti teisėtai ir neteisėtai veikiančių asmenų pelningumus būtų neobjektyvu ir neteisinga, kadangi siektina, kad visi asmenys vykdytų veiklą teisės aktų nustatyta tvarka, turėtų prekių įsigijimo dokumentus, šie reikalavimai sukuria ir didesnius veiklos kaštus, teisėtai veiklą vykdantiems asmenims gali būti sunkiau konkuruoti su neteisėtai veikiančiais asmenimis.

9. Pareiškėjas prekių įsigijimo dokumentų nepateikė, todėl patikrinimo metu mokesčių administratorius disponuodamas kredito įstaigų pateiktais tiksliais duomenimis apie pareiškėjo gautas prekybos internetu pajamas, pagrįstai pareiškėjo išlaidomis pripažino 30 proc. gautų pajamų sumą. GPMĮ nėra numatyta kitokių išlaidų pripažinimo būdų vykdant individualią veiklą kaip tik pagal faktinius įsigijimo dokumentus arba 30 proc. nuo gautų pajamų, todėl pareiškėjo nurodomas išlaidų apskaičiavimas pagal maržą yra teisiškai nepragrįstas. GPMĮ įtvirtinta alternatyva eliminuoja galimybę individualią veiklą vykdančių gyventojų patirtas išlaidas nustatyti taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, tokį aiškinimą grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant MAĮ 70 straipsnio taikymą Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) nuostatų kontekste.

10. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo 2018 metų gruodžio mėnesį iš ekonominės veiklos gautos pajamos viršijo 45 000 Eur sumą, kurią pasiekus yra privaloma registruotis PVM mokėtoju, tačiau pareiškėjas daugiau nei 4 metus šios pareigos neįvykdė, praleisdamas teismų praktikoje nurodytą protingą terminą. Įvertinus, jog pareiškėjas nepateikė jokių prekių įsigijimo išlaidas patvirtinančių dokumentų, per laikytiną protingą terminą neįsiregistravo PVM mokėtoju, pagrįstai apskaičiuotas mokėtinas PVM pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 92 straipsnio 1 dalyje pateiktą PVM dydžio apskaičiavimo formulę, pagal kurią nėra atsižvelgiama į asmens patirtas išlaidas sukuriant apmokestinimo objektą ir nesudaroma teisė atskaityti įsigijimo PVM. Remiantis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalimi, 64 straipsnio 1 dalimi, pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą, kas šiuo atveju netaikytina, pareiškėjui nepateikus jokių ginčo prekių įsigijimo dokumentų.

11. Pareiškėjas 2018–2021 metais vykdydamas individualią internetinės prekybos veiklą neapskaičiavo ir nesumokėjo VSD ir PSD įmokų, kurias turi mokėti asmenys, besiverčiantys individualia veikla. Pareiškėjui už tikrintą laikotarpį apskaičiuota 13474,29 Eur VSD (3979,79 Eur 2019 m., 6683,20 Eur 2020 m., 2811,30 Eur 2021 m.) ir 8703,45 PSD (3410,19 Eur 2019 m., 3725,94 Eur 2020 m., 1567,32 Eur 2021 m.) įmokų.

12. Remiantis MAĮ 67 straipsnio nuostatomis, mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nepaneigė Inspekcijos padarytos išvados, jog pareiškėjas vykdė neregistruotą individualią veiklą, nedeklaravo gautų pajamų, neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM, PVM ir VSD bei PSD įmokų, skundo argumentų nepagrindė įrodymais.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo T. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė šias aplinkybes:

14.1 Pareiškėjas elektroninę prekybą drabužiais ir avalyne vykdė nuo 2018 metų, 2018–2021 metų laikotarpiu vykdė individualią internetinę prekybą susirašinėjimų ir pokalbių programos „Facebook Messenger“ bei socialinio tinklo „Instagram“ pagalba. Nuo 2018 m. lapkričio 23 d. vyko fizinių asmenų pervedimai į pareiškėjo banko sąskaitą už pateiktas prekes. Pareiškėjas gautas pinigų sumas išgrynindavo. 2018 metų gruodžio mėnesį pareiškėjas, vykdydamas neregistruotą individualią internetinės prekybos veiklą 2018–2021 metais ir gaudamas pajamas už parduodamas prekes, pasiekė nustatytą 45 000 Eur ribą. Pareiškėjas prašymo įregistruoti jį Mokesčių mokėtojų registre nėra pateikęs.

14.2 Panevėžio VMI Kontrolės departamentas 2022 m. birželio 17 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (42.59Mr) FR0680-220 (toliau – ir Patikrinimo aktas), atlikus mokesčių mokėtojo T. Š. gyventojų pajamų mokesčio už 2017 m. sausio 1 d.– 2021 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, pridėtinės vertės mokesčio už 2019 m. sausio 1 d.–2021 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2019 m. sausio 1 d.–2021 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, privalomojo sveikatos draudimo įmokų už 2019 m. sausio 1 d.–2021 m. gruodžio 31 d. laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą.

14.3 Patikrinimo aktu nustatyta, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu (2018–2021 m.) vykdė neregistruotą individualią (ekonominę) veiklą, nedeklaravo gautų pajamų, neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM, PVM, VSD ir PSD įmokų. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus apskaičiuotos mokėtinos 55 811,09 Eur GPM, 105 596 Eur PVM, 13 474,40 Eur VSD įmokų (3979,79 Eur 2019 m., 6683,20 Eur 2020 m., 2811,30 Eur 2021 m.) ir 8 703,45 Eur PSD įmokų (3410,19 Eur 2019 m., 3725,94 Eur 2020 m.,1567,32 Eur 2021 m.) sumos.

14.4 Patikrinimo metu pagal kredito įstaigų pateiktą informaciją nustatyta, kad pareiškėjas gavo pajamų už parduotas prekes (drabužius ir avalynę) į sąskaitas, atidarytas Lietuvoje. Laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2021 m. spalio 5 d. į turėtas (turimas) sąskaitas Lietuvos kredito įstaigose iš įvairių fizinių asmenų pareiškėjas gavo 706 282,51 Eur (62 212,87 Eur pajamų 2018 m., 424 072,60 Eur pajamų 2019 m., 184 354,70 Eur pajamų 2020 m., 35642,34 Eur pajamų 2021 m.) pajamų (atskaičius fiziniams asmenims grąžintas lėšas), iš jų 2019–2021 metais gavo 644 069,66 Eur. Pareiškėjas iš banko sąskaitų išėmė 586 040 Eur grynųjų pinigų, didžioji dalis išimta Lietuvoje. Už parduotas prekes įplaukas į sąskaitą pareiškėjas gaudavo jau 2018 m., gautos įplaukos 2018–2021 m. sudarė pagrindinę pareiškėjo pajamų dalį. Pareiškėjas parduodavo prekes (drabužius, avalynę, aksesuarus ir kt.) reklamuodamas jas socialiniame tinkle „Facebook“ pavadinimu (duomenys neskelbtini).

14.5 Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo akto rezultatais, pateikė pastabas.

14.6 Panevėžio VMI 2022 m. rugsėjo 16 d. priėmė sprendimą Nr. (42.59Mr)FR0682-233, kuriuo, išnagrinėjus Patikrinimo aktą ir pareiškėjo pastabas, nuspręsta patvirtinti Patikrinimo aktą. Taip pat šiuo sprendimu papildomai apskaičiuota 10 576,66 Eur GPM delspinigių, 30 126,14 Eur PVM delspinigių, tačiau, vadovaujantis MAĮ 132 straipsnio 4 dalimi, sustabdytas baudų skyrimas, nes 2022 m. gegužės 30 d. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Kauno apygardos valdyba pagal Panevėžio VMI pranešimą pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 202 straipsnio 1 dalį.

14.7 Pareiškėjas, nesutikdamas su Panevėžio VMI sprendimu, 2022 m. spalio 5 d. pateikė skundą VMI.

14.8 VMI 2023 m. vasario 2 d. priėmė sprendimą Nr. 68-3, kuriuo patvirtino Panevėžio VMI sprendimą.

14.9 Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, pateikė skundą MGK, kuri 2023 m. balandžio 14 d. priėmė sprendimą Nr. S-2023/54(7-2023/30), kuriuo patvirtino VMI sprendimą.

14.10 Pareiškėjas, nesutikdamas su MGK sprendimu, pateikė skundą teismui.

15. Teismas sprendė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas neįsiregistravo į Mokesčių mokėtojų registrą, neįvykdė įstatymu nustatytos pareigos ir vykdė individualią veiklą. Aptaręs MAĮ 70 straipsnio, VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 6, 22–24 punktų nuostatas, teismas darė išvadą, kad į pareiškėjo banko sąskaitas gautos įplaukos yra tiksliausias duomuo individualios veiklos apmokestinimui, naudotinas apskaičiuojant pareiškėjo mokestinių prievolių dydį. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius šiuo atveju pasirinko netinkamą vertinimo būdą. Pareiškėjo abstraktūs nesutikimo argumentai nėra susieti su mokestiniame ginče nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, turimais duomenų šaltiniais, vykdytos veiklos pobūdžiu.

16. Nagrinėjamu atveju, nustatant mokėtiną GPM sumą, taikytinos GPMĮ 18 straipsnio 8, 9 ir 12 dalies nuostatos. Atsižvelgęs į minėtą teisinį reguliavimą, teismas vertino, kad mokesčių administratorius ir MGK ir pagrįstai sprendė, jog GPM apskaičiavimui pasirinktas tinkamas metodas (30 procentų gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų laikyta patirtomis išlaidomis), pareiškėjui nepateikus jokių nustatytų išlaidas pagrindžiančių dokumentų, ir nesant GPMĮ 18 straipsnyje nustatyto kito alternatyvaus apskaičiavimo metodo. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, jog mokesčių administratorius, remdamasis MAĮ 70 straipsniu, turėjo pasirinkti kuo tikslesnį GPM apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo būdą ir taikyti to paties sektoriaus asmenų bendrojo pelningumo analizę. Teismas pažymėjo, kad minėto metodo taikymo nagrinėjamu atveju nenustato specialusis įstatymas – GPMĮ, be to, siūlomo metodo taikymas paneigtų MAĮ 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintus mokesčių mokėtojų lygybės ir mokesčių visuotinio privalomumo principus, nes tokiu atveju asmenys, vykdantys individualią veiklą jos neįregistravę ir nemokantys teisės aktuose nustatytų mokesčių, atsidurtų geresnėje konkurencinėje padėtyje negu asmenys, vykdantys veiklą teisės aktų nustatyta tvarka.

17. Teismo vertinimu, pareiškėjo neteisėta veikla ir teisėtai veikiančių subjektų veikla negali būti vienodai vertinama, be kita ko, atsižvelgiant ir į aplinkybę, jog teisėtai veikiantys subjektai patiria didesnius veiklos kaštus, taigi palyginamosios kaštų analizės tame pačiame sektoriuje metodo taikymas neteisėtai veikiančiam subjektui neturi objektyvaus pagrindo.

18. Teismas pareiškėjo argumentą, kad GPM priskaičiavus taikant 30 proc. nuo gautų pajamų atskaitą, netaikius faktiškai aktualiame ekonominiame segmente aktualiais periodais egzistavusio antkainio (maržos), neatlikus to paties sektoriaus asmenų bendrojo pelningumo analizės, nebuvo atsižvelgta į patirtas sąnaudas, netiksliai apskaičiuotas mokėtinas mokestis, kas pažeidžia teisingumo ir protingumo principus, vertino kaip nepagrįstą teisiniu reguliavimu ir mokestiniame ginče egzistavusia faktine situacija. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2022 m. gegužės 13 d. buvo informuotas apie pradėtą mokestinį patikrinimą (pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.59Mr)FR0663-91). Taip pat pareiškėjo buvo prašoma nustatytu terminu pateikti gautas pajamas vykdant internetinės prekybos veiklą bei patirtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus bei kitus dokumentus. Pareiškėjas išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl mokesčių administratorius galėjo pasirinkti tik kitą alternatyvą apskaičiuojant apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas (30 proc. nuo uždirbtų pajamų pripažinti leidžiamais atskaitymais). Mokesčių mokėtojui nepateikus faktines išlaidas pagrindžiančių dokumentų, tikslus faktinių išlaidų įvertinimas tampa objektyviai neįmanomas, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais duomenimis, o teisės aktais nustatytais metodais (nagrinėjamu atveju – teisės aktais nustatytu 30 proc. nuo gautų pajamų atskaitymu). Mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu, nėra pagrindo vertinti, jog nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų. Pareiškėjas neįrodė, jog skundžiami Panevėžio VMI, Inspekcijos ir MGK Sprendimai būtų neteisėti ar nepagrįsti.

19. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo vykdyta ekonominė veikla priskirtina prie PVM apmokestinamos ekonominės veiklos, jog PVM apskaičiavimui taikytinos PVMĮ 92 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tačiau nėra duomenų apie pareiškėjo įsiregistravimą PVM mokėtoju, o Panevėžio VMI sprendimo priėmimo metu pareiškėjas buvo neįsiregistravęs PVM mokėtoju ir nepateikęs jokių prekių įsigijimo išlaidas patvirtinančių dokumentų (daugiau nei 4 metus nuo sandorių, kurių atžvilgiu mokesčių administratorius netaikė PVM atskaitos, momento). Pareiškėjas nepateikė jokių ginčo prekių įsigijimo dokumentų PVM atskaitai pagrįsti. Atsižvelgdamas į tai teismas darė išvadą, kad pareiškėjui, kuris nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju ginčo sandorių sudarymo metu, taip pat ir per protingą terminą (mažiau nei per 6 mėnesius) neatlikęs pareigos įsiregistruoti PVM mokėtoju, nepateikė prekių įsigijimo dokumentų (sąskaitų faktūrų), netenkino PVM atskaitos taikymo sąlygų, kaip tai numatyta PVMĮ ir išaiškinta teismų praktikoje, taigi nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjo nurodomai PVM atskaitai taikyti.

20. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko faktinius duomenis (apie gautas individualios veiklos pajamas, aplinkybes, susijusias su registravimusi mokesčių mokėtoju, pajamas pagrindžiančių dokumentų teikimu), kuriais grindžia pareiškėjui apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, sudarė sąlygas pareiškėjui mokestinio patikrinimo metu pateikti paaiškinimus ir pajamas pagrindžiančius dokumentus, pagrindė mokestinės prievolės apskaičiavimą taikytinomis teisės normomis, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Pareiškėjo paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių nepagrįsti faktiniais duomenimis (įrodymais) ir nėra pakankami paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas jokių reikšmingai naujų įrodymų, kurie nebūtų tirti mokesčių administratoriaus, nepateikė. Aplinkybė, jog pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą (drabužių, avalynės ir kt. pardavimus), kurios metu gauta į turėtas (turimas) sąskaitas Lietuvos kredito įstaigose iš įvairių fizinių asmenų 706 282,51 Eur, mokesčių administratoriui nepateikė jokių pajamas ir išlaidas pagrindžiančių dokumentų, teigdamas, jog dokumentų neišsaugojo, kelia abejonių dėl mokesčių mokėtojo sąžiningumo bei rūpestingumo, taip pat sudaro prielaidas mokesčių administratoriui apskaičiuoti mokestines prievoles remiantis turimais duomenimis bei vadovaujantis taikytinomis teisės normomis. Pareiškėjas leistinais įrodymais nepaneigė duomenų, kuriais remiantis apskaičiuota mokestinė prievolė pareiškėjui, taip pat nepagrindė savo teiginio, jog Sprendimai priimti netinkamai taikius ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės normas. Pareiškėjas nepaneigė, jog GPM ir PVM mokesčiai ir su jais susijusios sumos būtų apskaičiuotos neteisingai. Iš pareiškėjo negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais, ar bent suabejoti dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo.

21. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.), nesant pagrindo pareiškėjo skundo argumentais panaikinti teisėtų ir pagrįstų Sprendimų.

III. 22. Pareiškėjas T. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

23. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

23.1 Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į pareiškėjo mokestinės situacijos individualumą, turėtų spręsti dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo ne tik pajamų apskaičiavimo, bet ir išlaidų (sąnaudų) atžvilgiu, tokiu būdu išlaikyti objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų įgyvendinimą. Mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjo mokestinių prievolių dydį, rėmėsi MAĮ 70 straipsniu, tačiau neišnagrinėjo visų reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl mokesčių administratoriaus pateiktas papildomų mokestinių prievolių dydis pareiškėjo atžvilgiu yra netikslus.

23.2 Tam, kad prekės (rūbai, aksesuarai ir pan.) būtų perleistos tretiesiems asmenims, pareiškėjas turėjo patirti atitinkamas sąnaudas, išlaidas įsigydama perleistas prekes. Ši faktinė aplinkybė mokestinio patikrinimo metu liko nuošalyje, nors tai yra viena esminių nagrinėjamos situacijos faktinių aplinkybių. Šiuo atveju nebuvo įvertintos tokios aplinkybės kaip faktiškai aktualiame ekonominiame segmente aktualiais periodais egzistavęs antkainis (marža). Tam, kad būtų galima nustatyti objektyvų pareiškėjo veiklos rezultatą, buvo tikslinga atlikti to paties sektoriaus asmenų bendrojo pelningumo analizę. Tokiu būdu būtų gautas objektyvus rezultatas, paremtas nesusijusių tą pačią veiklą vykdančių asmenų finansiniais rodikliais.

23.3 Mokesčių administratorius užkirto kelią pareiškėjui pasinaudoti bent iš dalies PVM atskaita, tokį sprendimą argumentuodamas tuo, jog neva dėl to, jog „lyginti teisėtai ir neteisėtai veikiančių asmenų pelningumus būtų neobjektyvu ir neteisinga“. Tačiau tokios argumentacijos, pareiškėjo nuomone, nepakanka, siekiant paneigti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą.

23.4 Mokesčių administratoriui vienareikšmiškai teigiant, kad tam tikros ūkinės operacijos buvo įgyvendintos, priskaičiuojant nuo jų pilna apimtimi PVM, bet neleidžiant pareiškėjui pasinaudoti teise į atskaitą nuo tų pačių ūkinių operacijų, sąlygotų PVM, kaip kaupiamąjį daugiapakopį mokestį. PVM yra vartojimo mokestis, kurio tikslas yra apmokestinti tik vartotojus. Tai reiškia, kad šis mokestis nėra mokamas kiekvienu gamybos, paslaugų teikimo ir distribucijos etapu, kadangi mokesčių mokėtojams yra suteikiama teisė į PVM atskaitą. Priešingu atveju, t. y. mokant kiekvieno gamybos proceso metu PVM (angl. Cascading effect), produktų kainos pasiekusios vartotojus ženkliai išaugtų. PVM, būdamas vartojimo mokesčiu, kaip kaupiamasis daugiapakopis mokestis ES lygmeniu yra draudžiamas. Dėl nurodytos priežasties PVM patikrinimo metu yra apskaičiuotas neteisėtas ir turi būti panaikintas.

23.5 Vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Nagrinėjamu atveju prievolės pareiškėjui apskaičiuotos formaliai.

23.6 Pirmosios instancijos teismas sprendime atkartojo VMI ir MGK išvadas, todėl šis teismo sprendimas negali būti laikomas motyvuotu.

24. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

25. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. VMI vertinimu, pareiškėjas nepaneigė Inspekcijos padarytos išvados, jog pareiškėjas vykdė neregistruotą individualią veiklą, nedeklaravo gautų pajamų, neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM, PVM, VSD ir PSD įmokų, todėl Inspekcija, apmokestindama pareiškėją, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Mokestinis ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. S-2023/54(7-2023/30), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 68-3 bei Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. (42.59Mr)FR0682-233 teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamentas, atlikęs pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., pridėtinės vertės mokesčio už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., valstybinio socialinio draudimo įmokų už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., privalomojo sveikatos draudimo įmokų už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, surašė 2022 m. birželio 17 d. patikrinimo aktą Nr. (42.59Mr) FR0680-220, kuriame. atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus, apskaičiuotos mokėtinos 55811,09 Eur GPM, 105596 Eur PVM, 13474,40 Eur VSD įmokų ir 8703,45 Eur PSD įmokų sumos.

28. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu (2018–2021 m.) vykdė neregistruotą individualią (ekonominę) veiklą, nedeklaravo gautų pajamų, neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM, PVM ir VSD bei PSD įmokų. Pagal kredito įstaigų pateiktą informaciją mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas gavo pajamų už parduotas prekes (drabužius ir avalynę) į sąskaitas, atidarytas Lietuvoje. Laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2021 m. spalio 5 d. į turėtas (turimas) sąskaitas Lietuvos kredito įstaigose iš įvairių fizinių asmenų pareiškėjas gavo 706282,51 Eur pajamų (atskaičius fiziniams asmenims grąžintas lėšas), iš jų 2019–2021 metais gavo 644 069,66 Eur. Pareiškėjas iš banko sąskaitų išėmė 586 040 Eur grynųjų pinigų.

29. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. (42.59Mr)FR0682-233 nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą, taip pat papildomai apskaičiuoti 10576,66 Eur GPM delspinigių, 30126,14 Eur PVM delspinigių.

30. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2023 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 68-3 patvirtino Panevėžio VMI sprendimą.

31. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2023 m. balandžio 14 d sprendimu Nr. S-2023/54(7-2023/30) patvirtino VMI sprendimą.

32. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

34. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2035-525/2021 ir kt.).

35. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, nustatė, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas, remdamasis procesinio įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu tinkamai įvertintais įrodymais, visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, faktiniai duomenys, kuriais grindžiamos teismo išvados, ginčo teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, kurias pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino, atsižvelgdamas į suformuotą teisminę praktiką. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, kurių nebuvo įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas, grįsdamas apeliacinio skundo reikalavimą, tik atkartojo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, išdėstytus motyvus. Teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

36. MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

37. Pareiškėjas neginčija fakto, kad, nagrinėjamu atveju, buvo pagrindas apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

38. Atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies norma yra skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo ir teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių vertinimo kriterijų. Tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-603/2007; 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2491/2011; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-45-438/2015).

39. Mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo privalomų sumokėti mokesčių apskaičiavimą dėl jo vykdytos individualios veiklos, taikė lėšų banko sąskaitose metodą.

40. Šis metodas gali būti taikomas, kai yra žinomi duomenys apie mokesčių mokėtojo pajamas bankų ar kitų finansinių institucijų sąskaitose (Taisyklių 22 p.). Vertindamas šiuo metodu, mokesčių administratorius turi įvertinti lėšų pervedimus iš vienos mokesčių mokėtojo sąskaitos į kitą (pvz., lėšos iš atsiskaitomosios sąskaitos pervedamos į atsiskaitomąją valiutinę sąskaitą), išlaidas grynaisiais pinigais, išmokas iš sąskaitų, žinomus mokesčių mokėtojo pajamų šaltinius (Taisyklių 23 p.).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčių administratorius pagrįstai pasirinko šį metodą, nes vertino tik pareiškėjo pajamas gautas iš įvairių fizinių asmenų už parduotas prekes (drabužius ir avalynę) į turėtas (turimas) sąskaitas Lietuvos kredito įstaigose. Šio metodo pasirinkimas apskaičiuojant ginčo mokesčius bei įmokas atitinka Taisyklių 22 ir 23 punktų nuostatas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai dėl netinkamo šio metodo taikymo yra nepagrįsti.

42. Pagrindas apskaičiuoti mokesčius buvo pareiškėjo faktiškai vykdyta teisės aktų nustatyta tvarka neįregistruota individuali veikla, todėl apskaičiuojant gyventojų pajamų mokestį, be kita ko, taikytinas ir GPMĮ 18 straipsnis.

43. Nuolatinio Lietuvos gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis arba uždirbtomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip (GPMĮ 18 str. 1 d.). Išlaidos turi būti pagrįstos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nenustato, kad tam tikri rekvizitai atitinkamiems dokumentams nėra būtini (GPMĮ 18 str. 8 d.). Apskaičiuojant apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas, gyventojo pasirinkimu vietoj kitose šio straipsnio dalyse nurodytų patirtų išlaidų gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais gali būti pripažįstama suma, lygi 30 procentų gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų (GPMĮ 18 str. 12 d.).

44. Pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė prekių įsigijimo, taip pat kitas individualios veiklos vykdymo išlaidas patvirtinančių dokumentų, t. y. nepagrindė patirtų įprastinių individualios veiklos išlaidų. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai leidžiamais atskaitymais pripažino 30 proc. nustatytų pareiškėjo gautų individualios veiklos pajamų.

45. PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks (PVMĮ 3 str. 1 d.).

46. Pareiškėjo vykdyta individuali veikla atitiko PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl mokesčių administratorius, nustatęs, kad tam tikrais tikrinimo laikotarpiais buvo pagrindas pareiškėją pripažinti apmokestinamuoju asmeniu, pagrįstai tokio laikotarpio pajamas apmokestino pridėtinės vertės mokesčiu.

47. Pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio Įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus (išskyrus reikalavimus dėl rekvizitų: PVM sąskaitoje faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti šio Įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nurodyti rekvizitai). Jeigu PVM mokėtojas buvo į PVM atskaitą įtraukęs pirkimo PVM nuo prekių tiekėjui arba paslaugų teikėjui sumokėtų avansų, tokia (tokiomis) pirkimo PVM suma (sumomis) atitinkamai mažinama pagal galutinę PVM sąskaitą faktūrą į PVM atskaitą įtrauktina pirkimo PVM suma (PVMĮ 64 str. 1 d.).

48. Pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė jokių PVM sąskaitų faktūrų dėl ginčo prekių įsigijimo, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti svarstymai dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą ir neteisingai skaičiuoto PVM yra nepagrįsti.

49. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išdėstė išsamius motyvus dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Dėl šio mokestinio ginčo aspekto apeliaciniame skunde yra nurodytos tos pačios aplinkybės, kaip ir skunde paduotame pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, priėjo pagrįstas išvadas, kad, nagrinėjamu atveju, įrodinėjimo pareigos paskirstymas atitiko MAĮ 67 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija pritaria minėtiems skundžiamame pirmosios teismo sprendime nurodytiems motyvams, todėl jų nekartoja.

51. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis