R-822-22-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. R822-22/2012

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00108-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 18.1; 18.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Nerijui Plėdžiui,

atsakovo atstovui Rokui Stabingiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Partijos Tvarka ir teisingumas skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausiajai rinkimų komisijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Vyriausioji rinkimų komisija, VRK) 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. Sp-250 „Dėl Partijos „Tvarka ir teisingumas“ agitacinių siužetų pripažinimo neatitinkančiais politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės bei Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymų reikalavimų“ (toliau – ir Sprendimas).

Skunde (b. l. 1−5) nurodo, kad skundžiamu sprendimu atsakovas iš dalies pritarė Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos Politinės reklamos darbo grupės (toliau ir – Darbo grupė) 2012 m. rugsėjo 24 d. pateiktai išvadai Nr. 3-56(1.2) (toliau − ir Išvada) ir pripažino pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 22-26 d. per TV3 televiziją ir Baltijos televiziją transliuotus agitacinius siužetus „Nusibodo sena politikų dainelė”, „Nusibodo didėjantys, neprognozuojami mokesčiai” ir „Nusibodo iš mūsų visų vagiantys valdininkai ir ponai” neatitinkančiais Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 50 straipsnio 2 dalies ir Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų. Sprendimu taip pat bus nuspręsta rekomenduoti pareiškėjui ir TV3 ir Baltijos televizijoms nutraukti minėtų agitacinių siužetų transliavimą. Pareiškėjas mano, jog atsakovas nepagrįstai pritarė minėtai Darbo grupės Išvadai, konstatuojančiai agitacinių siužetų neatitikimą teisės aktų reikalavimams, nes tiek Išvada, tiek pats Sprendimas, yra priimti pažeidžiant teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką, dėl ko atsakovo sprendimas pripažintinas neteisėtu ir turėtų būti panaikintas.

Remdamasis Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas teigia, kad atsakovo Darbo grupė Išvadoje konstatuodama pareiškėjo agitacinių siužetų neatitikimą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio ir Visuomenės informavimo įstatymų nuostatoms, viršijo savo įgalinimus ir nustatytas kompetencijos ribas, kuo pažeidė Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą veikos teisėtumo principą, dėl ko Sprendimas yra naikintinas.

Tik Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija yra spręsti, ar minėti pareiškėjo agitaciniai siužetai gali daryti poveikį nepilnamečiams ar kitaip pažeisti teisės aktų, reguliuojančių informacijos viešinimą, nuostatas, todėl, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju sprendžiant dėl viešinamos informacijos atitikimo teisės aktų nuostatoms, atsakovo Darbo grupė, vadovaudamasi Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. Sp-41 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų rekomendacijų dėl politinės reklamos (toliau − ir Rekomendacijos) 38 punktu, privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą – Žurnalistų etikos inspektorių, dėl pastarojo išvados šiuo klausimu pateikimo. Ir tik tuo atveju, jeigu inspektorius būtų tai nustatęs, buvo galima pareiškėjo atžvilgiu konstatuoti minėtų teisės aktų pažeidimus. Tik tokia Darbo grupės Išvada, grindžiama Žurnalistų etikos inspektoriaus išvada apie teisės aktų pažeidimus, laikytina pagrįsta ir galėjo būti atsakovo teisėtai patvirtinama.

Sprendime nėra nurodoma jokių paties atsakovo kaip valstybės institucijos in corpore teisinių argumentų ar motyvų, dėl ko, atsakovo nuomone, ir kuo pareiškėjo agitaciniai siužetai pažeidžia Sprendime nurodytų Seimo rinkimų įstatymo 50 straipsnio 2 dalies ir Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės (toliau – ir PPPKFFK) įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Atsakovo Darbo grupės Išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio (minėtų rekomendacijų dėl politinės reklamos 40 punktas), kuriai motyvuotai ir pagrįstai turi pritarti arba nepritarti pats atsakovas kaip valstybės institucija, kurios sprendimai ir yra skundžiami teismui. Todėl Sprendimas yra naikintinas dar ir dėl šios priežasties.

Atsakovas Vyriausioji rinkimų komisija prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime remdamasi Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, PPPKFFK įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, 26 straipsnio 1−3 dalimis ir Seimo rinkimų įstatymo 2 ir 3 dalimis, nurodo, kad įstatymai suteikia Vyriausiajai rinkimų komisijai teisę vykdyti rinkimų agitacijos ir politinės reklamos monitoringą ir kontrolę bei vertinti jų atitikimą Konstitucijai ir įstatymų reikalavimams. PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas nukreipia į Konstitucijoje ir įstatymuose taikytinus reikalavimus, todėl savo prasme tai yra blanketinės normos, kurių taikymui būtina atsižvelgti į bendrąsias teisės normas taikomas reklamai. Būtent todėl atsakovas Išvadoje nurodytus faktus vertino ne tik rinkimų įstatymų, bet ir kitų teisės aktų, kurių reikalavimai yra taikomi politinei reklamai, kontekste. Sprendimo motyvai yra išvardinti Politinės reklamos darbo grupės išvadoje. Minėtos Darbo grupės nariai yra taip pat Vyriausiosios rinkimų komisijos nariai, kurie paruošia klausimą komisijos posėdžiui. Kadangi Sprendime remiamasi išvada, kartoti jos motyvus nebuvo būtinumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. Sp-250 „Dėl Partijos „Tvarka ir teisingumas“ agitacinių siužetų pripažinimo neatitinkančiais politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės bei Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymų reikalavimų“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos Politinės reklamos darbo grupė, įvertinusi tris Partijos „Tvarka ir teisingumas“ agitacinius siužetus („Nusibodo sena politikų dainelė“, „Nusibodo didėjantys, neprognozuojami mokesčiai“ ir „Nusibodo iš mūsų visų vagiantys valdininkai ir ponai“), 2012 m. rugsėjo 24 d. pateikė išvadą Nr. 3-56(1.2), kurioje nustatė, kad partijos „Tvarka ir teisingumas“ agitaciniai siužetai „Nusibodo sena politikų dainelė“, „Nusibodo didėjantys, neprognozuojami mokesčiai“ ir „Nusibodo iš mūsų visų vagiantys valdininkai ir ponai“ neatitinka reikalavimų, numatytų PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes juose vaidina asmenys neatpažįstami kaip partijos Tvarka ir teisingumas kandidatai, nariai, bei kad šių agitacinių siužetų rodymas per televiziją turėtų būti draudžiamas. Taip pat, Darbo grupė nustatė, kad agitaciniai siužetai „Nusibodo sena politikų dainelė“, kuriame krentantis televizorius užmuša pro šalį einančią moterį, ir „Nusibodo didėjantys, neprognozuojami mokesčiai“, kuriame skandinamas žmogus (įstumiamas į vandenį), pažeidžia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio ir Visuomenės informavimo įstatymus, vertino, kad remiantis PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu šiuos agitacinius siužetus turėtų būti draudžiama rodyti.

Atsižvelgdama į nustatytas nagrinėjamoje byloje aplinkybes, 2012 m. rugsėjo 24 d. išvada Politinės reklamos darbo grupė pasiūlė: pripažinti partijos Tvarka ir teisingumas 2012 m. rugpjūčio 22-26 dienomis TV3 ir Baltijos TV transliuotus agitacinius siužetus („Nusibodo sena politikų dainelė“, „Nusibodo didėjantys, neprognozuojami mokesčiai“, „Nusibodo iš mūsų visų vagiantys valdininkai ir ponai“) neatitinkančiais PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto; pripažinti partijos Tvarka ir teisingumas 2012 m. rugpjūčio 22-25 dienomis TV3 ir Baltijos TV transliuotus agitacinius siužetus („Nusibodo sena politikų dainelė“, „Nusibodo didėjantys, neprognozuojami mokesčiai“) neatitinkančiais PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto.

Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. Sp-250 iš dalies pritarė Darbo grupės 2012 m. rugsėjo 24 d. pateiktai išvadai Nr. 3-56(1.2) ir pripažino partijos „Tvarka ir teisingumas“ 2012 m. rugpjūčio 22-26 d. per TV3 televiziją ir Baltijos televiziją transliuotus agitacinius siužetus „Nusibodo sena politikų dainelė“, „Nusibodo didėjantys, neprognozuojami mokesčiai“ ir „Nusibodo iš mūsų visų vagiantys valdininkai ir ponai“ neatitinkančiais Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 50 straipsnio 2 dalies ir Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų (Sprendimo 1 ir 2 punktai). Taip pat atsakovas ginčijamu sprendimu nusprendė rekomenduoti Partijai Tvarka ir teisingumas, TV3 ir Baltijos televizijoms nutraukti šių agitacinių siužetų transliavimą ir perduoti surinktą medžiagą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (Sprendimo 3, 4 punktai).

Pareiškėjas ginčija atsakovo sprendimą dviem pagrindiniais aspektais: pirma, atsakovo Darbo grupė Išvadoje ir atsakovas Sprendime, konstatuodami pareiškėjo agitacinių siužetų neatitikimą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio ir Visuomenės informavimo įstatymų nuostatoms, viršijo savo įgalinimus ir nustatytas kompetencijos ribas; ir antra, Sprendime nenurodyti jokie paties atsakovo teisiniai argumentai ar motyvai dėl nustatytų pažeidimų.

Aptariant skundo argumentus, susijusius su tuo, kad atsakovas viršijo savo įgalinimus ir nustatytas kompetencijos ribas, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbus Vyriausiosios rinkimų komisijos kompetencijos teisinis reglamentavimas. Remiantis Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu Vyriausioji rinkimų komisijai keliamas uždavinys – užtikrinti, kad rinkimai ir referendumai vyktų remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintais demokratinių rinkimų principais. Įgyvendindama šio straipsnio 1 dalyje nurodytus uždavinius, Vyriausioji rinkimų komisija įstatymų nustatyta tvarka sprendžia visus ginčus dėl rinkimų ir referendumo agitacijos (2 dalies 8 punktas), prižiūri, kaip vykdomi rinkimų ir Referendumo įstatymai, tiesiogiai taikomi Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys Europos Sąjungos piliečių iniciatyvas (2 dalies 11 punktas).

PPPKFFK įstatymo 26 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta, kad politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir politinės reklamos stebėseną vykdo, jos tvarką ir metodus nustato Vyriausioji rinkimų komisija. To paties įstatymo 2 straipsnio 16 dalimi politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir politinės reklamos stebėsena apibrėžiama kaip duomenų apie politinių partijų, politinių kampanijų ir jų dalyvių finansavimą, rinkimų (referendumo) agitacijos ir politinės reklamos finansavimą ir skleidimą politinių kampanijų laikotarpiu ir tarp jų rinkimas, kaupimas, analizė ir vertinimas šio įstatymo nustatytais tikslais. PPPKFFK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, PPPKFFK įstatymo 26 straipsnio 2, 3 dalių nuostatų analizė leidžia spręsti, kad Vyriausioji rinkimų komisija, siekdama užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą, turi įgaliojimus rinkti, kaupti, analizuoti ir vertinti duomenis apie rinkimų (referendumo) agitacijos ir politinės reklamos skleidimą.

Politinės reklamos žymėjimo ir skleidimo monitoringo procedūrą reglamentuojančiu Vyriausiosios rinkimų komisijos 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. Sp-58 patvirtinto Politinės reklamos žymėjimo tvarkos aprašo (toliau − Aprašas) IV skyriuje nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija atlieka politinės reklamos stebėseną ir, nustačiusi, kad paskleista politinė reklama yra draudžiama, nepažymėta ar pažymėta pažeidžiant šį Aprašą, nedelsdama kreipiasi į politinę reklamą paskleidusį viešosios informacijos skleidėją (prireikus ir rengėją), prašydama pateikti paaiškinimą dėl nustatyto pažeidimo. Politinės reklamos ginčytinus (diskutuotinus) faktus vertina darbo grupė, kurią iš VRK narių ir sekretoriato darbuotojų sudaro Vyriausioji rinkimų komisija. Darbo grupė spręsdama ginčytinus (diskutuotinus) faktus dėl informacijos pripažinimo politine reklama turi teisę pakviesti (ar konsultuotis su) specialistus iš kitų institucijų, organizacijų. Darbo grupė politinės reklamos faktus nagrinėja per 7 darbo dienas, o esant išimtiniams (sudėtingiems) atvejams terminas gali būti VRK pirmininko sprendimu pratęstas dar 7 darbo dienoms. Darbo grupės nuomonė yra rekomendacinio pobūdžio priimant Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus dėl informacijos pripažinimo politine reklama (Aprašo 21 p., 23−25 p.).

Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, PPPKFFK įstatymo 26 straipsnio 2, 3 dalių, šio įstatymo tikslų ir Aprašo 21, 23−25 punktų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad Vyriausioji rinkimų komisija turi įgaliojimus rinkti, kaupti, analizuoti ir vertinti duomenis apie rinkimų (referendumo) agitacijos ir politinės reklamos skleidimą, įskaitant įgaliojimus nustatyti Seimo rinkimų įstatymo ar PPPKFFK įstatymo nuostatų pažeidimą. Tokiais atvejais, kai Vyriausioji rinkimų komisijai tenka konstatuoti tokių teisės normų pažeidimą, kaip Seimo rinkimų įstatymo 50 straipsnio 2 dalies ar PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kurie nukreipia į kitus teisės aktus, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Vyriausiajai rinkimų komisijai PPPKFFK įstatymo pavesta vykdyti rinkimų agitacijos ir politinės reklamos skleidimo stebėseną politinių kampanijų laikotarpiu ir tarp jų, siekiant užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą, taip pat atsižvelgdama į tai, kad yra ypač svarbu, kad Vyriausioji rinkimų komisija galėtų operatyviai ir efektyviai vykdyti minėtą funkciją taip, kaip yra numatyta Seimo rinkimų įstatyme, PPPKFFK įstatymo, Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme, Apraše, sprendžia, kad Vyriausioji rinkimų komisija tam tikrais atvejais, kai yra būtina, nes Seimo rinkimų įstatymo ar PPPKFFK įstatymo nuostatos nukreipia į kitus įstatymus, galėtų identifikuoti ir kitų įstatymų pažeidimus, pvz., Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus.

PPPKFFK įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad politinė reklama – tai valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa. PPPKFFK 2 straipsnio 20 dalyje nustatyta, kad rinkimų (referendumo) agitacija – per rinkimų (referendumo) agitacijos kampanijos etapą politinei reklamai skleisti skirta veikla, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume.

Aptariant skundo argumentus, susijusius su tuo, kad atsakovas nemotyvavo savo sprendimo, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo agitaciniai siužetai laikytini politine reklama.

Seimo rinkimų įstatyme ir PPPKFFK įstatyme nustatyti reikalavimai politinei agitacijai bei politinei reklamai. Remiantis Seimo rinkimų įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi rinkimų agitacija gali būti įvairių formų ir būdų, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, prieštarauja moralei, teisingumui ar visuomenės darnai, neatitinka sąžiningų ir garbingų rinkimų. PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad draudžiama skleisti politinę reklamą, jeigu jos paskleidimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Vadovaujantis PPPKFFK įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi politinei reklamai, be specialių šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, taikomi ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme reklamai nustatyti principai ir reikalavimai.

Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Išvada, todėl nebuvo poreikio kartoti joje išdėstyto argumentavimo dėl nustatytų pažeidimų. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, kad Išvada laikytina ginčijamo sprendimo sudėtine dalimi, kurioje išdėstyti ginčijamo sprendimo motyvai. Skundžiamu sprendimu atsakovas Politinės reklamos darbo grupės išvadai pritarė iš dalies, pripažindamas, kad pareiškėjo agitaciniai siužetai pažeidė PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, taip pat papildomai nustatė Seimo rinkimų įstatymo 50 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Iš Išvados matyti, kad Darbo grupė agitacinius siužetus „Nusibodo sena politikų dainelė“, kuriame krentantis televizorius užmuša pro šalį einančią moterį, ir „Nusibodo didėjantys, neprognozuojami mokesčiai“, kuriame skandinamas žmogus (įstumiamas į vandenį), laikė pažeidžiančiais Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio ir Visuomenės informavimo įstatymus, vertino, kad remiantis PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu šiuos agitacinius siužetus turėtų būti draudžiama rodyti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Seimo rinkimų įstatymo 50 straipsnio 2 dalies nuostatos nustato reikalavimus rinkimų agitacijai, kuri yra platesnis nei politinės reklamos terminas, apimantis veiklą, skirtą skleisti politinei reklamai per rinkimų (referendumo) agitacijos kampanijos etapą. Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. rugsėjo 25 d. posėdžio protokolo Nr. P-28 taip pat nėra aiškūs Seimo rinkimų įstatymo 50 straipsnio 2 dalies pažeidimo nustatymo motyvai. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vyriausioji rinkimų komisija, Sprendimu nustačiusi Seimo rinkimų įstatymo 50 straipsnio 2 dalies pažeidimą, turėjo šio pažeidimo buvimą motyvuoti, nes PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kurio pažeidimas motyvuotas Išvadoje, ir Seimo rinkimų įstatymo 50 straipsnio 2 dalies, kurio pažeidimas buvo konstatuotas Sprendime, teisinis turinys nėra tapatus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Darbo grupės išvadose dėl agitacinio siužeto „Nusibodo iš mūsų visų vagiantys valdininkai ir ponai“ buvo siūloma pripažinti, kad šis agitacinis siužetas prieštarauja PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktui. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, atsakovas nesutiko su minėta Išvadoje išdėstyta argumentacija ir konstatavo šio siužeto („Nusibodo iš mūsų visų vagiantys valdininkai ir ponai“) turinio prieštaravimą PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktui, tačiau šio prieštaravimo PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktui nemotyvavo. Teisėjų kolegijos vertimu, tai, kad Sprendime buvo konstatuotas siužeto („Nusibodo iš mūsų visų vagiantys valdininkai ir ponai“) neatitikimas PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktui, kai Išvadoje atitinkamas agitacinis siužetas vertintas kaip kitos teisės normos pažeidimas, o Sprendime nėra nurodyta jokių motyvų, leidžia spręsti, kad Sprendimas šiuo požiūriu laikytinas nemotyvuotu.

Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad komisijos sprendimai priimami atviru balsavimu posėdyje dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma. Kai balsai pasidalija po lygiai, lemia komisijos pirmininko balsas. Iš atsakovo pateikto Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. rugsėjo 25 d. posėdžio protokolo Nr. P-28, kurį atsakovas taip pat prašė laikyti Sprendimo sudėtine dalimi, matyti, kad dėl agitacinių siužetų prieštaravimo minėtam PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktui posėdyje atskirai nebalsuota. Atsižvelgiant į tai, ginčijamame sprendime konstatuotas PPPKFFK įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimas nepagrįstai.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamo sprendimo 2 punktas, kuriuo 2012 m. rugpjūčio 22-26 d. per TV3 televiziją ir Baltijos televiziją transliuoti partijos „Tvarka ir teisingumas“ agitaciniai siužetai „Nusibodo sena politikų dainelė“, „Nusibodo didėjantys, neprognozuojami mokesčiai“ ir „Nusibodo iš mūsų visų vagiantys valdininkai ir ponai“ pripažinti neatitinkančiais Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 50 straipsnio 2 dalies ir Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, ir 3 punktas, kuriuo atsakovas nusprendė rekomenduoti Partijai Tvarka ir teisingumas, TV3 ir Baltijos televizijoms nutraukti šių agitacinių siužetų transliavimą, laikyti nemotyvuotais, nepagrįstais ir dėl to neteisėtais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti likusius ginčijamo sprendimo punktus neteisėtais. Atitinkamai skundas tenkintinas iš dalies, ginčijamo sprendimo 2 ir 3 punktai naikintini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 121 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu, 121 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos Partijos Tvarka ir teisingumas skundą iš dalies patenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. Sp-250 „Dėl Partijos „Tvarka ir teisingumas“ agitacinių siužetų pripažinimo neatitinkančiais politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės bei Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymų reikalavimų“ 2 ir 3 punktus.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė