6c303a27-e129-459f-99b7-27a2ac012dc7 · Å iaulių apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-230-309/2011                                                    Teisminio proceso Nr. 1-41-1-169-2009-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.3.1., 2.4.7. (S) Å IAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. gegužės 20 d.Å iauliai             Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,teisėjų Boleslovo Kalainio, Klavdijos Kruminienės,sekretoriaujant Renatai Lesanavičienei,dalyvaujant prokurorei Inetai JureÅ¡ienei,gynėjui advokatui Vytautui Juozelaičiui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo R.

G. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių miesto apylinkės teismo 2011-03-16 nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinta su Å iaulių miesto apylinkės teismo 2009-03-03 nuosprendžiu paskirta bausme, kuri pakeista Å iaulių miesto apylinkės teismo 2009-10-09 nutartimi, Å iaulių miesto apylinkės teismo 2009-11-06 nuosprendžiu ir Å iaulių miesto apylinkės teismo 2010-12-14 nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir galutinė bausmė R.

G. skirta – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti J. M. ir T. K., tačiau dėl jų nuosprendis neskundžiamas. Teisėjų kolegija n u s t a t ė: R. G. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su J. M., T. K., bendrais tyčiniais veiksmais, vieninga tyčia 2009 m. vasario 10 d. apie 19.00 val. (duomenys neskelbtini), pramogų ir laisvalaikio centro (duomenys neskelbtini), pirmo aukÅ¡to tualeto bendrosiose patalpose, grasindami panaudoti fizinį smurtÄ bei jį panaudodami prieÅ¡ nukentėjusiuosius G.

P. Č. ir A. S., tai yra T. K. laikant užrėmus tualeto bendrosios patalpos duris, tokiu bÅ«du sukuriant bauginančiÄ situacijÄ nukentėjusiesiems G. P. Č. ir A. S., reikalavo iÅ¡ nukentėjusiųjų G. P. Č. ir A. S. atiduoti pinigus, Å¡iems atsakius, kad pinigų neturi, J. M. su R. G. pastÅ«mus ir prispaudus nukentėjusįjį G. P. Č. prie sienos ir kraustant nukentėjusiojo G. P. Č. rÅ«bų kiÅ¡enes, taip veikdami kartu pagrobė G. P. Č. priklausantį turtÄ â€“ mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ â€žNokia 6020“ 100 Lt vertės su beverte Tele 2 SIM pokalbių kortele, po to, jie, veikdami bendrais tyčiniais veiksmais, vieninga tyčia reikalavo iÅ¡ nukentėjusiojo A.

S. pinigų, R. G. grasinant nukentėjusiajam panaudoti fizinį smurtÄ , sakant „tu tikrai turi pinigų, primuÅ¡im jei neduosi, atiduok gražiuoju“, panaudojant fizinį smurtÄ , tai yra R. G. sudavus rankos plaÅ¡taka A. S. į skruostÄ ir sukeliant nukentėjusiajam A. S. fizinį skausmÄ , taip pasikėsino pagrobti nukentėjusiajam priklausantį turtÄ , tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis A. S. pinigų neturėjo. Apeliaciniu skundu nuteistasis R.

G. praÅ¡o perkvalifikuoti jo veikÄ iÅ¡ Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir skirti Å¡velnesnę bausmę.Skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., kadangi, apelianto teigimu, jis iÅ¡ nukentėjusiojo telefono neatėmė, susitarimo apvogti ar apiplėšti nebuvo, todėl teigia, kad jokio nusikaltimo nepadarė. Nurodo, kad pripažįsta tik tiek, jog vienam jaunuoliui sudavė per ausį, nes jis jį įžeidinėjo.

Taip pat nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad pats nukentėjusysis G. Č. nepasakė, kas iÅ¡ jų trijų tualete buvusių asmenų jo prašė pinigų ir teigia, kad jis to tikrai nedarė. Taipogi nurodo, kad telefonÄ galėjo paimti J. M. bei tai, kad tualete buvo ir ketvirtas žmogus. Teigia, kad teismo posėdyje nukentėjusysis G. Č. paneigė savo klaidingus parodymus jo atžvilgiu, o nukentėjusysis A. S. į teismÄ neatvyko. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas. IÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ , skundžiamÄ nuosprendį bei baudžiamÄ jÄ bylÄ , teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas teisingam bylos iÅ¡sprendimui svarbias aplinkybes, visapusiÅ¡kai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo iÅ¡vadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo R. G. kaltės klausimÄ bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamÄ veikÄ ir paskyrė teisingÄ bausmę.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo R. G. veikos kvalifikavimo ir kitų jo apeliacinio skundo argumentų Nuteistasis R. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai, todėl jo padarytÄ veikÄ neteisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad jo padaryta veika turėjo bÅ«ti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes su kitais nuteistaisiais jokių bendrų veiksmų neatliko ir nesitarė atlikti. Visų pirma, pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

IÅ¡samus bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas reiÅ¡kia, kad turi bÅ«ti kruopščiai iÅ¡tirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi bÅ«ti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikÅ¡mingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iÅ¡ byloje įrodinėtinų aplinkybių – t. y. duomenys neatitinka sÄ sajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).

Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek R.

G. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama R.

G. kaltė. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtÄ ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui prieÅ¡intis pagrobė svetimÄ turtÄ . Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimÄ turtÄ plėšimo bÅ«du, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valiÄ ar atėmęs galimybę pasiprieÅ¡inti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiÅ¡kintis jo dinamikÄ visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – bÅ«tina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 punktas).

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rÅ«Å¡ies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡aiÅ¡kinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobÅ«dį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymÄ ir kokių padarinių Å¡ia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir iÅ¡orinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ , pastangas juos padarant, situacijÄ , kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-75/2010).

Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamÄ jÄ atsakomybę už bendrininkavimÄ darant konkrečios rÅ«Å¡ies nusikalstamÄ veikÄ , turi bÅ«ti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose.

Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tÄ patį objektÄ , taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Ä®statymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad bÅ«tų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį bÅ«tinÄ bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.

Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas bet kokia forma – žodžiu, raÅ¡tu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimÄ nėra bÅ«tina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo iÅ¡samiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

Visi bendrininkai atsako pagal tÄ patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡skyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). BÅ«tinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi bÅ«ti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimÄ veikti bendrai, jų suvokimÄ , kad kėsinasi į tÄ patį objektÄ bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (Kasacinė byla Nr. 2K-P-218/2009).

Pirmosios instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje neginčijamai nustatyta, kad apeliantas R. G., veikdamas grupėje, su J. M., T. K., bendrais tyčiniais veiksmais, vieninga tyčia 2009 m. vasario 10 d. apie 19.00 val. (duomenys neskelbtini), pramogų ir laisvalaikio centro (duomenys neskelbtini), pirmo aukÅ¡to tualeto bendrosiose patalpose, grasindami panaudoti fizinį smurtÄ bei jį panaudodami, užvaldė svetimÄ nukentėjusiajam G. P. Č. priklausantį turtÄ ir pasikėsino pagrobti nukentėjusiajam A.

S. priklausantį turtÄ . Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė ir pagrindė įrodymais, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrais veiksmais ir nors apeliantas R. G. tiesiogiai svetimo turto neužvaldė, tačiau savo veiksmais padėjo kitiems nusikalstamos veikos bendrininkams užvaldyti svetimÄ turtÄ . Jų visų veiksmai buvo nukreipti bendram tikslui – svetimo turto užvaldymui, apeliantas veikė sutartinai su kitais bendrininkais, kartu su jais siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė kokiais veiksmais R. G. realizavo inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius ir kokį vaidmenį atliko, todėl prieÅ¡ingai nei skunde nurodo apeliantas (jog susitarimo apvogti ar apiplėšti nebuvo) įrodinėjant susitarimo buvimÄ nėra bÅ«tina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo iÅ¡samiai aptarę nusikalstamos veikos detales.IÅ¡dėstytų duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad visi Å¡ie duomenys leidžia daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , jog nuteistasis R.

G. atliko veiksmus, atitinkančius plėšimo sudėtį, todėl perkvalifikuoti jo veikÄ Ä¯ Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., kaip to praÅ¡o apeliantas, nėra jokio pagrindo.Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad nukentėjusysis G. Č. nepasakė, kas iÅ¡ jų trijų tualete buvusių asmenų jo prašė pinigų ir teigia, kad jis to tikrai nedarė, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iÅ¡ nukentėjusiojo G. P. Č. parodymų, duotų viso proceso eigoje (1 t., b. l. 4, 46-47, 49-51, 61-62, 63-67, 108-109), jis nuo pat pirmosios apklausos iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (3 t., b. l. 147-148), nuosekliai ir tapačiai aiÅ¡kino, jog visi keturi asmenys kraustė jam kiÅ¡enes, kad jam grasino ir nukentėjusiajam A.

S. sudavė nuteistasis R. G., kurį, kaip matyti iÅ¡ asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ protokolo (1 t., b. l. 49-51) jis atpažino jau ikiteisminio tyrimo metu. Ir nors pirmosios instancijos teismo metu nukentėjusysis G. P. Č. parodė, jog nepamena, kurie vyrai prašė pinigų, kadangi įvykis buvo jau senai, tačiau parodė ir tai, kad jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo tiksliausi ir teisingi (3 t., b. l. 147-148), todėl netikėti jais, ypač po to, kai juos patvirtina ir kito nukentėjusiojo, t. y.

A. S. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 5, 77-78, 83-85, 112-113) bei rašytinė bylos medžiaga – G. P. Č. protokolas-pareiškimas (1 t., b. l. 4), A. S. protokolas-pareiškimas (1 t., b. l. 5), asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokolai (1 t., b. l. 49-51, 83-85), parodymų patikrinimo vietoje protokolai (1 t., b. l. 63-67, 72-73, 94-98), nėra jokio pagrindo. Tais pačiais argumentais paneigiamas ir kitas apelianto skunde nurodytas teiginys, kad teismo posėdyje nukentėjusysis G.

Č. paneigė savo klaidingus parodymus jo atžvilgiu. Dėl paskirtos bausmės Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti.

Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankcijÄ , privalo vadovautis ir Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formÄ ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadijÄ ; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikÅ¡mę.            Prielaidų iÅ¡vadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R.

G. bausmę pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kaip matyti iÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmę apeliantui teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad R. G. padarė apysunkį savanaudiÅ¡kÄ smurtinio pobÅ«džio nusikaltimÄ , jog iki tol ne kartÄ buvo baustas už administracinės teisės pažeidimus, kad Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ Ä¯vykdė bÅ«damas neteistas, jog Å¡iuo metu jau teistas tris kartus, atlieka laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistojo R. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, o atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tas aplinkybes, kad nusikaltimÄ jis padarė bendrininkų grupėje bei tai, kad nusikalstamÄ veikÄ padarė bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.           Be to, iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad R. G. už padarytÄ nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams – savo dydžiu nors ir artima, tačiau yra mažesnė negu Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (Å¡ios bausmės vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), dėl to Å¡i bausmė nelaikytina aiÅ¡kiai per griežta.Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nustatydamas paskirtos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikÅ¡mės aplinkybes, todėl R.

G. paskirtÄ bausmę vertinti kaip aiÅ¡kiai per griežtÄ ar dar labiau jÄ Å¡velninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu, n u t a r i a:            Nuteistojo R. G. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                        Zigmas Kavaliauskas              Teisėjai                                                                     Boleslovas Kalainis                                                                              Klavdija Kruminienė