2015-11-24 Nr. AB-22850-3-63-3-00215-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-897-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00215-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3; 14.5; 56.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kretingos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos patikslintą apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kretingos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos patikslintą skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. M., A. D., A. B., J. A., D. R., N. S., A. P., J. P., dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kretingos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacija (toliau – ir Asociacija), gindama viešą interesą, kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. A1-61 „Dėl žemės sklypų prie daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) ir laikinais statiniais – kioskais – užimtos teritorijos (duomenys neskelbtini), Kretingos mieste, detaliojo plano tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas nurodytos teritorijos detalusis planas ir laikinų statinių savininkai įpareigoti iškelti laikinuosius statinius iki 2014 m. gegužės 1 d. (I t., b. l. 108–109)

Skunde nurodė, kad savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas ginčijamą įsakymą, neatsižvelgė į grupės žmonių – Asociacijos narių – teises ir teisėtus interesus. Asociacijos nariai statinius pastatė teisėtai, savo lėšomis pagal Kretingos rajono vyriausiojo architekto parengtus projektus bei turėdami statybos leidimus. Kretingos rajono savivaldybės administracija statinius priėmė eksploatacijai, juose Asociacijos nariai vykdo komercinę veiklą. Priėmus ginčijamą įsakymą žlugdomas jų verslas, planavimo tikslai neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų planavimo tikslų, o ginčijamas įsakymas prieštarauja Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-74 patvirtintame Kretingos rajono 2007–2013 metų plėtros plane nurodytiems uždaviniams padėti veikiančioms Kretingos rajono smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms efektyviau plėtoti savo veiklą ir skatinti jų augimą bei konkurencingumą.

Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepime pareiškėjos patikslintą skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 123–125).

Teigė, jog Kretingos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacija neturi teisės kreiptis į teismą, nes neatitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies 1 punkto sąlygos, t. y. iki Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. A1-61 „Dėl žemės sklypų prie daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) ir laikinais statiniais – kioskais – užimtos teritorijos (duomenys neskelbtini), Kretingos mieste, detaliojo plano tvirtinimo“ priėmimo nesikreipė į teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančias institucijas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje vykdo veiklą ar teisėtai valdo (naudoja) laikinuosius statinius, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pažeidžiamos jo teisės ar teisėti interesai. Atsikirtimą grindžia tuo, jog ginčijamas įsakymas priimtas laikantis teisės aktų, reglamentuojančių detaliųjų planų rengimą, reikalavimų ir procedūrų, nes detaliojo plano rengimui išduotos planavimo sąlygos, jis suderintas su visomis institucijomis bei Nuolatinėje statybos komisijoje, gauta teigiama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos skyriaus išvada dėl dokumento tvirtinimo.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, nei teisės aktai, nei Asociacijos įstatai nesuteikia jai teisės reikšti reikalavimą dėl viešojo intereso gynybos. Tai, jog Asociacijos įstatų 2.3 punkte numatytas Asociacijos veiklos tikslas atstovauti viešiesiems narių interesams ir juos ginti, negali būti sutapatinama su viešo intereso gynyba. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) sąvoka „viešasis interesas“ nėra apibrėžta, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso įgyvendinimas, yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (1997 m. gegužės 6 d. nutarimas).

Iš pareiškėjo patikslinto skundo turinio matyti, jog jis gina išimtinai savo narių teises ir interesus ir skundas iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu – Asociacijos nariai ginčijamu sprendimu įpareigoti iškelti laikinuosius statinius – kioskus, kurie, jų teigimu, jiems priklauso nuosavybės teise ir kuriuose jie vykdo komercinę veiklą. Pareiškėjo keliami argumentai atitinka asmens subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso sąvoką, t. y. konkretaus asmens vertybė, ji yra reikšminga, reikalinga, vertinga konkrečiam teisės subjektui.

Galima situacija, kai asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas bus akumuliuota tam tikru mastu su tuo, kas reikšminga, reikalinga, vertinga ne tik konkrečiam subjektui, bet ir visuomenei ir jos daliai. Asmuo teisme apgindamas savo subjektinę teisę ir įstatymo saugomą interesą, tuo pačiu tam tikru mastu gali apginti ir viešąjį interesą. Esant tokioms aplinkybėms negalima teigti, jog asmuo praranda teisę kreiptis į teismą gindamas savo subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą, nes tai nėra nustatyta įstatymu.

Pažymėtina, kad bet kuriuo atveju asmens teisę paduoti skundą administraciniam teismui suponuoja aplinkybės, kad jis gina būtent savo asmenines teises ar įstatymų saugomus interesus, o ne kitų asmenų ar viešąjį interesą ir įrodo, jog šie jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Iš ginčijamo įsakymo 2 punkto matyti, jog iškelti laikinuosius statinius įpareigoti laikinų statinių savininkai. Byloje nėra duomenų, kad laikinieji statiniai priklausytų Asociacijai. Asociacijos Įstatų 2.3 punktu įtvirtintas vienas Asociacijos veiklos tikslų atstovauti narių interesus ir juos ginti, 3.2 punkte įtvirtintas Asociacijos uždavinys atstovauti ir ginti narių teises valstybės valdžios ir valdymo institucijose.

Teisėjų kolegijos vertinimu, materialinį teisinį suinteresuotumą nagrinėjamoje byloje galėtų turėti Asociacijos nariai, jeigu įrodytų, kad jiems nuosavybės teise priklauso laikinieji ginčo statiniai, bet ne pati Asociacija. Nagrinėjamoje byloje skundą teismui padavė Kretingos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacija ne kaip savo narių atstovas, o kaip pareiškėjas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. A1-61 patvirtintas detalusis planas negali daryti ir nedaro tiesioginio poveikio pareiškėjo teisėms bei pareigoms, todėl darytina išvada, kad Asociacija neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčijamo įsakymo panaikinimu, todėl nėra tinkamas pareiškėjas šioje byloje.

Asociacija galėtų atstovauti asmenis, kurių teisės ir teisėti interesai galimai yra pažeidžiami Teritorijų įstatymo 32 straipsnio 4 dalies požiūriu, bet ne pati būti pareiškėju. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, pareiškėjo patikslintas skundas atmestas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

III. Pareiškėjas Asociacija pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir skundą tenkinti (I t., b. l. 187).

Pareiškėjas mano kad teismas netinkamai taikė materialines ir procesines normas, netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, nepagrįstai konstatavo, kad Asociacija neturi teisės ginti viešojo intereso. Pažymi, kad tiek Asociacija, tiek jos nariai dėjo visas pastangas, kad statiniai būtų įteisinti, pradėjus detaliojo plano rengimo procedūrą Asociacija teikė prašymus bei pasiūlymus savivaldybės administracijai, į kuriuos negauta jokių atsakymų raštu. Teritorija, kurioje vykdo veiklą Asociacijos nariai, yra sudaryta pagal schemą, kuri yra atskiras planavimo dokumentas, todėl nebuvo teisinio pagrindo papildomai rengti ir tvirtinti detaliojo plano. Šio plano rengimu, pareiškėjo nuomone, buvo siekiama tenkinti ne daugiabučių namų gyventojų interesus, o užtikrinti turgaus teritorijoje veikiančių komercinių pastatų parkavimo problemą. Atsakovas neatskleidė visos informacijos ir nuslėpė tikruosius ketinimus.

Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su šiuo skundu nesutinka ir jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 1–3).

Atsakovas palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, taip pat pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nepagrįstos nei teisės normomis, nei įrodymais. Atsakovas sutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvais, kad Asociacija nėra tinkamas pareiškėjas byloje, todėl nebuvo pagrindo šio skundo nagrinėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. A1-61 „Dėl žemės sklypų prie daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) ir laikinais statiniais – kioskais – užimtos teritorijos (duomenys neskelbtini), Kretingos mieste, detaliojo plano tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje iškeltas klausimas, ar pareiškėjas Asociacija turi teisę paduoti skundą dėl minėto įsakymo panaikinimo, t. y. , ar jis nagrinėjamu atveju turi materialinį teisinį suinteresuotumą.

Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005).

Byloje nustatyta, kad detaliojo planavimo procesas pradėtas Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-409 pavedant Savivaldybės administracijos direktoriui organizuoti teritorijos prie daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) ir laikinais statiniais – kioskais – užimtos teritorijos (duomenys neskelbtini), Kretingos mieste, detalųjį planavimą (detaliojo plano medžiagos l. 46–47); 2011 m. vasario 4 d. išduotas planavimo sąlygų sąvadas Nr. (35.4)PS1-9 (detaliojo plano medžiagos l. 48); apie pradedamą rengti detalųjį planą viešai spaudoje paskelbta 2011 m. birželio 1 d. (detaliojo plano medžiagos l. 70); apie baigiamąjį etapą paskelbta 2012 m. rugsėjo 8 d. (detaliojo plano medžiagos l. 76), o viešo svarstymo su visuomene procedūros atliktos galiojant Teritorijų planavimo įstatymo redakcijai nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d.: viešo svarstymo su visuomene susirinkimas įvyko 2012 m. spalio 22 d. (detaliojo plano medžiagos l. 83–90); 2013 m. gruodžio 30 d. surašytas teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TP1-3287 ir duota teigiama išvada (detaliojo plano medžiagos l. 7).

Esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje taikytina Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d.

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 4 dalį kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo turi teisę: 1) asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami; 2) suinteresuota visuomenė; 3) valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija ir kiti viešojo administravimo subjektai – jeigu jie kreipėsi į neteisėtai priėmusį administracinį sprendimą subjektą dėl administracinio sprendimo panaikinimo administracine tvarka, tačiau šis subjektas raštu atsisakė panaikinti administracinį sprendimą; 4) prokuratūra – kai dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo yra pažeistas visuomenės (viešasis) interesas ir jį būtina apginti. Pagal šį įstatymą, suinteresuota visuomenė – visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai ar kuri yra suinteresuota tų sprendinių įgyvendinimu (2 str. 35 d.).

Pareiškėjas Asociacija skunde nurodė, jog skundą teismui padavė gindama viešą interesą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, viešą interesą gali ginti tik įstatymuose numatyti subjektai ir tik įstatymų nustatytais atvejais. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Viešuoju interesu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visai visuomenei ar jos daliai, tačiau viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jeigu tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatęs, kad Asociacija skundą teismui padavė ne kaip savo narių atstovas, o kaip pareiškėjas, konstatavo, kad ginčo detalusis planas negali daryti ir nedaro tiesioginio poveikio Asociacijos kaip pareiškėjo teisėms bei pareigoms, taigi Asociacija neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ir nėra tinkamas pareiškėjas šioje byloje. Sutiktina su Klaipėdos apygardos administracinio teismo pozicija, kad materialinį teisinį suinteresuotumą nagrinėjamoje byloje galėtų turėti Asociacijos nariai, jeigu įrodytų, kad jiems nuosavybės teise priklauso laikinieji ginčo statiniai, bet ne pati Asociacija.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės jokių naujų argumentų, dėl kurių nagrinėjama situacija galėtų būti vertinama kitaip, nenurodo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą bei teisės taikymą ginčo santykiams (ABTĮ 81 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam bylos išsprendimui. Remdamasi ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, tik papildo motyvus dėl teisės taikymo bei aiškinimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant klausimą dėl visuomeninės organizacijos teisės kreiptis į teismą, ginčijant viešojo administravimo subjekto priimtą aktą ar veiksmus, ne kartą buvo pažymėta, kad organizaciją sudarančių narių subjektinių teisių ir interesų gynyba administraciniame teisme gali įgauti įvairias formas, t. y. pareiškėjas kreipdamasis į teismą gali ginti savo, kaip juridinio asmens, pažeistas teises ir interesus, viešąjį interesą ar administracinėje byloje dalyvauti kaip savo narių procesinis atstovas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-610/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje buvo pasisakyta ir dėl visuomenės narių teisės kreiptis į teismą, remiantis Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir (ar) 3 dalies nuostatomis (2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-393/2010), teismas pažymėjo, jog pirmiausia organizacijos narių teisės ir įstatymų saugomi interesai gali būti apginti per pareiškėjui suteikiamus įgalinimus ginti viešąjį interesą. Tokioje byloje, administracinių bylų teisenos, t. y. procesiniu požiūriu, organizacija veikia savo vardu (kaip pareiškėjas), bet iš esmės dėl kitų asmenų (tiek esančių, tiek nesančių organizacijos nariais), visuomenės (jos dalies) ar valstybės teisėms ir teisėtiems interesams galbūt padaryto pažeidimo, kurio pašalinimas yra viešojo intereso reikalas. Tačiau ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte, taip pat 56 straipsnyje nurodyta, kad asmenų (šiuo atveju pareiškėjo) įgalinimai (teisė) ginti viešąjį interesą turi būti nustatyti įstatyme, todėl tuo atveju, jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, asmuo neturi teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, o teismas neturi pareigos nagrinėti tokio pareiškimo. Organizacijos narių teisės ir teisėti interesai taip pat gali būti apginti jiems administracinių bylų teisenoje dalyvaujant pareiškėjais, tačiau įgaliojant juos atstovauti tam tikrai organizacijai (asociacijai), jei toks pavedimas neprieštarauja teisės normoms. Šiuo atveju patys organizacijos nariai (kaip fiziniai ar juridiniai asmenys) dalyvauja byloje pareiškėjais (procesiniu požiūriu), o atitinkama organizacija yra tik procesinis jų atstovas. Tačiau tokiu atveju teismui turi būti pateikti atstovaujamųjų įgaliojimai, įforminti įstatymų nustatyta tvarka, kuriais atstovui pavedama veikti jų (atstovaujamųjų) vardu. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytoje byloje, atsižvelgdamas į ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, taikomas tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, pabrėžė, jog pareiškėjas, kaip juridinis asmuo (asociacija), turi teisę kreiptis į teismą dėl savo, kaip juridinio asmens (asociacijos), teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-580/2013 yra nurodžiusi, jog vien pareiškėjo teisinė forma, suponuojanti tikslą ginti į asociaciją susibūrusių asmenų daugeto interesus, jam teisės ginti viešąjį interesą nesuteikia. Vien tai, jog Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies normoje, kuri savo pobūdžiu yra definicinė (apibrėžiančioji), yra nurodoma, jog asociacija, kaip tokia, turi tikslą (ir yra sutelkta) tenkinti viešuosius interesus, negali būti prilyginama įstatymo numatytiems viešojo intereso gynimo atvejams. Be to, kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-597/2013, definicinėmis teisės normomis nėra siekiama suformuluoti konkrečių elgesio taisyklių (taigi, ir įgalinimų), adresuotų atitinkamo teisinio santykio subjektams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog Asociacijų įstatymas suteikia teisę asociacijoms įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jo narių pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomi interesai, tačiau teisė kreiptis į teismą vien tik dėl viešojo intereso gynimo nėra numatyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-610/2013).

Kaip jau buvo minėta, viešasis interesas gali būti ginamas tik įstatymų numatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kitų įstatymų nuostatų, eksplicitiškai suteikiančių jam teisę ginti viešąjį interesą, nenurodė, jų nenustatė ir teismas. Įvertinus tai, darytina išvada, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas apginti viešąjį interesą, neturėdamas tam teisinio pagrindo, t. y. nesant įstatyme nustatyto atvejo, leidžiančio ginti viešąjį interesą nagrinėjamoje byloje (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-211/2013).

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei tokio pobūdžio bylose suformuotą teismų praktiką. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Kretingos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė