2017-11-28 Nr. AB-22335-3-64-3-01677-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2156-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01677-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–9) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 316 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose šalta, drėgna, tamsu, veisėsi parazitai (tarakonai). Priklausomai nuo kameros, jose buvo įrengti 4, 5 ar 6 dviaukščiai gultai, stalas, sanitarinis mazgas, judėjimui likdavo mažas plotas, todėl per dieną, išskyrus vieną valandą pasivaikščiojimo, turėdavo sėdėti arba gulėti lovoje. Prie stalo valgyti visi kameroje buvę asmenys netilpdavo. Kol vieni valgydavo, kiti laukdavo, o po to turėdavo valgyti atšalusį maistą. Kamerose, kuriose jis buvo, buvo tik viena nedidelė rūbų kabykla ir nedidelė lentynėlė maisto produktams bei higienos reikmėms susidėti. Jis savo daiktus, rūbus, užrašus buvo priverstas laikyti krepšiuose po gultu. Jo buvimo kamerose sanitarinis mazgas (skylė grindyse) buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, iš kito šono buvo užuolaida, o virš sanitarinio mazgo pertvaros nebuvo. Ventiliacijos sistemos taip pat nebuvo, todėl sanitariniuose mazguose buvo drėgna, ant sienų ir lubų kampuose veisėsi pelėsis. Apšvietimas buvo nepakankamas, todėl pradėjo silpti regėjimas. Kameros sienos, lubos, grindys nebuvo dezinfekuojamos. Atsakovas nė karto nebuvo paėmęs jo čiužinio, antklodės ir pagalvės dezinfekuoti, išvalyti, miegojo ant prakaituotos, suplyšusios ir dėmėtos patalynės. Kūną prausėsi, rūbus skalbė šaltu vandeniu, jų džiovinti nebuvo įrenginių. Pinigų neturėjo, kad galėtų nusipirkti rūbų skalbimo paslaugą. Vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė per maža, ir jam nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti ilgiau nei vieną valandą. Jis miegojo antrame gulto aukšte, o įlipti ir nulipti iš jo nebuvo sudaryta jokių techninių galimybių (kopėtėlių, laiptelių), be to, antro aukšto gultas be jokių šoninių apsaugų, ir jis vartydamasis kelis kartus buvo iškritęs iš gulto. Taip pat kamerose nebuvo sudaryta techninė galimybė išsikviesti prižiūrėtoją kitaip, tik beldžiant į duris ar grotas. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė nepatogumus, psichologinį sukrėtimą, diskomfortą, emocinę depresiją, tapo irzlus, dirglus, padidėjo fobija uždarai aplinkai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą (b. l. 53–61) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus.

Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko kamerų patikrinimų pareiškėjo laikymo laikotarpiu. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Nėra imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą. Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktais. Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Pareiškėjo pretenzijos dėl vienos valandos pasivaikščiojimo yra nepagrįstos. Šiaulių TI administracija metalines lovas keičia pagal poreikį bei suimtųjų (nuteistųjų) prašymus.

Teisės aktai nenustato įpareigojimo Šiaulių TI administracijai užtikrinti, jog suimtiesiems būtų skiriama vieno aukšto atskira lova. Negali patvirtinti ar paneigti, kad vienu ar kitu pareiškėjo kalinimo laikotarpiu jis miegojo pirmame ar antrame gulto aukšte. Teisės aktai neįtvirtina, jog dviaukščiai gultai privalomai turėtų būti su kopėtėlėmis. Jokio prašymo naudotis savo patalyne ar raštiško atsisakymo naudotis Šiaulių TI išduota patalyne pareiškėjas nėra pateikęs. Patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja.

Teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į kameras, taip pat nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl galimybės nemokamai išsiskalbti ar socialinės paramos skyrimo. Įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (b. l. 83–99) iš dalies patenkino pareiškėjo K. B. skundą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

7. Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.

9. Teismas pažymėjo, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas periodiškai Šiaulių TI buvo nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. (72 dienas). Jis buvo laikomas 71 dieną nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos ir 1 dieną kalinimo kameros plotas svyravo (labai nežymiai) tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta norma, todėl Šiaulių TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog kamerose nėra ventiliacijos, šalta, drėgna, pelėsis. Šiaulių TI nurodė, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko kamerų patikrinimų pareiškėjo laikymo laikotarpiu. Taigi atsakovas šiuo atveju nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, šalčio, drėgmės, pelėsio. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas buvo kalinamas neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų sąlygomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016).

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė per maža ir jam nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti ilgiau nei vieną valandą. Teismas pažymėjo, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 konstatuota, kad laikomiems asmenims sudaromos sąlygos pabūti gryname ore vieną valandą per dieną, rekomendavus medikams 2 kartus po vieną valandą – nėščiosioms, nepilnamečiams, sergantiems tuberkulioze, psoriaze (įrašoma asmens sveikatos kortelėje). Nurodytas aplinkybes patvirtino Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymas Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ bei IV-ojo aukšto pasivaikščiojimo kiemelių schema. Teismas, įvertinęs teisės aktuose (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 18.4 p., Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 21 p., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 p.) numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo, trukmės reikalavimus, pareiškėjo argumentą dėl pasivaikščiojimo galimybės ilgiau nei vieną valandą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog kameros buvo nehigieniškos ir antisanitarinės. Teismas pažymėjo, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 konstatuota, kad gyvenamąsias patalpas valo ten laikomi asmenys, švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi yra aprūpinami; Gyvenamųjų patalpų pagrindinio valymo tvarkos aprašas parengtas (Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2015 m. rugsėjo 16 d. įsakymas Nr. 1/01-205); atliekas, nešvarius skalbinius iš kamerų surenka ir švarius išdalija nuteistieji, dirbantys ūkio aptarnavimo būryje (pagal nustatytą grafiką). Atsižvelgęs į šiuos duomenis, teismas negalėjo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo netinkamai įgyvendinamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktas.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog sanitarinis mazgas (skylė grindyse) netinkamai įrengtas, nebuvo ventiliacijos sistemos, todėl buvo drėgna, veisėsi pelėsis, gamtinius reikalus turėjo atlikti kitų asmenų akivaizdoje. Teismas pažymėjo, jog atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą. Remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016 m. rugpjūčio 5 d. pažyma Nr. 62/08-538 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, teismas nustatė, kad unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atkreipė dėmesį, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas taip pat buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81–82 p. ir kt.).

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog kūną prausė šaltu vandeniu. Teismas, įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akto Nr. EP-447 duomenis, nemanė, kad Šiaulių TI netinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę prausti kūną ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę šiltu vandeniu.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog buvo įrengti dviaukščiai gultai, stalas valgyti per mažas, buvo skirta tik viena nedidelė rūbų kabykla ir nedidelė lentynėlė maisto produktams ir higienos reikmėms susidėti. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI administracija metalines lovas keičia pagal poreikį bei suimtųjų (nuteistųjų) prašymus ir užtikrina, jog kiekvienas suimtasis turėtų atskirą (individualią) miegojimo vietą. Teisės aktuose nėra draudimo kamerose įrengti ne vieno, o kelių aukštų lovas. Teisės aktai neįtvirtina, jog dviaukščiai gultai privalomai turėtų būti su kopėtėlėmis ar šoninėmis apsaugomis. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl gultų pertekliaus, per mažo stalo (nustatytas standartas), nedidelės kabyklos ir lentynėlės įrengimo, kopėtėlių, gultų šoninių apsaugų neįrengimo yra nepagrįsti.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog atsakovas nė karto nebuvo paėmęs jo čiužinio, antklodės ir pagalvės dezinfekuoti, išvalyti, miegojo ant prakaituotos, suplyšusios ir dėmėtos patalynės; rūbus skalbė šaltu vandeniu, jų džiovinti nebuvo įrenginių; pinigų neturėjo, kad galėtų nusipirkti rūbų skalbimo paslaugą. Teismas rėmėsi Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktu Nr. EP-447. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis rašytiniu prašymu kreipėsi, tačiau už skalbimo ar cheminio valymo paslaugas jam nebuvo apmokama iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus socialinės paramos fondo lėšų, taip pat pareiškėjas nenurodė, jog pats neturėjęs galimybės pasinaudoti rūbų skalbimo, džiovinimo paslaugomis. Priešingai, pateiktas Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraštis patvirtino, kad pareiškėjas tokia paslauga turėjo galimybę pasinaudoti. Atsižvelgęs į tai, teismas negalėjo konstatuoti, jog Šiaulių TI pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi tarakonai, graužikai. Teismas pažymėjo, jog rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimai dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo, nėra.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog kamerose nebuvo sudaryta techninė galimybė išsikviesti prižiūrėtoją kitaip, tik beldžiant į duris ar šaukiant. Teismas vadovavosi Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2, 14.4 punktais ir pažymėjo, jog Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Šiaulių TI gyvenamosioms patalpoms negali būti taikomas reikalavimas dėl pavojaus mygtuko įrengimo. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginį, kad dėl techninės galimybės išsikviesti prižiūrėtoją nebuvimo pažeistos jo teisės, laikė nepagrįstu.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog dėl prasto apšvietimo pradėjo silpti jo rega. Susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašais, teismas padarė išvadą, kad nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl regėjimo sutrikimų, akių ligų.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog dėl išvardytų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, psichologinį sukrėtimą, diskomfortą, emocinę depresiją, tapo irzlus, dirglus, padidėjo fobija uždarai aplinkai. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, teismas negalėjo konstatuoti, kad dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, todėl negalėjo padaryti išvados, jog Šiaulių TI pablogėjo pareiškėjo sveikata. Tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

21. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI direktorių nesikreipė.

22. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, pažymėjo, jog pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, t. y. iš 72 dienų tik 1 dieną (2015 m. gegužės 28 d.) kalinimo kameros plotas svyravo (labai nežymiai) tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta norma, atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl pirmiau nurodytų galimų higienos normų pažeidimų, teismo vertinimu, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pareiškėjas nepatyrė tokių didelių kančių ar nepatogumų bei dvasinė skriauda nėra tokia didelė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. 23. Pareiškėjas K. B. apeliaciniu skundu (b. l. 103–105) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir atlyginti neturtinę žalą.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neprašė fotonuotraukų, iš kurių būtų matyti, kiek kamerose buvo gultų. Skaičiuojant tekusį plotą, reikėtų išskaičiuoti perteklinių gultų užimtą plotą. Higienos normų pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo parengtu aprašu. Nors teismas pripažino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą, tačiau nelaikė pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Pažymi, kad gultai neturėjo kopėtėlių, laiptelių, šonų apsaugos, taip neužtikrinant saugumo. Kamerose nebuvo galimybės skalbti, džiovinti drabužių, patalynė buvo nešvari. Nebuvo techninės galimybės išsikviesti prižiūrėtoją. Teismas pripažino atsakovo padarytus pažeidimus, todėl yra pagrindas atlyginti neturtinę žalą.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 108–110) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę, tačiau tai nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Siekiant nustatyti apelianto reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys apelianto patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą. Apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui K. B. kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis.

28. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į pirmosios instancijos teismą dėl 2 316 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. Šiaulių TI laikomas perpildytose kamerose, kurios neatitiko higienos ir buities reikalavimų (šalta, drėgna, tamsu, veisėsi parazitai, per mažas stalas, nebuvo kur laikyti daiktų, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas (drėgna, pelėsis, nėra ventiliacijos, neužtikrintas privatumas), sienos, lubos, grindys, minkštasis inventorius nedezinfekuojami, nešvari patalynė, kūną prausėsi, rūbus skalbė šaltu vandeniu, jų džiovinti nebuvo įrenginių, nesuteikta galimybė pasivaikščioti ilgiau nei vieną valandą, gultas antrame aukšte be kopėtėlių, laiptelių, šoninės apsaugos, nebuvo galimybės išsikviesti prižiūrėtoją kitaip, tik beldžiant į duris ar grotas). Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė nepatogumus, psichologinį sukrėtimą, diskomfortą, emocinę depresiją, tapo irzlus, dirglus, padidėjo fobija uždarai aplinkai.

29. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Tokį sprendimą teismas priėmė nustatęs, kad iš 72 dienų tik 1 dieną (2015 m. gegužės 28 d.) pareiškėjo kalinimo kameros plotas svyravo (labai nežymiai) tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl pirmiau nurodytų galimų higienos normų pažeidimų dėl šalčio, drėgmės, pelėsio, sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo, o kitus nusiskundimus laikęs nepagrįstais.

30. Pareiškėjas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde teigia, kad, skaičiuojant tekusį plotą, reikėtų išskaičiuoti perteklinių gultų užimtą plotą, nesutinka su tam tikrų pažeidimų vertinimu (kamerų kompleksinio cheminio švarinimo, nesaugių gultų, galimybės skalbti, džiovinti drabužių kamerose, nešvarios patalynės, techninės galimybės išsikviesti prižiūrėtoją), taip pat neturtinės žalos nepriteisimu nustačius higienos normų pažeidimus ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą.

31. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.

32. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, būtinumo apsaugoti viešąjį interesą ar reikšmingai pažeistus valstybės, savivaldybės ar asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, apeliacinio skundo ribų neperžengia (ABTĮ 140 str. 2 d.) ir bylą nagrinėja pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų ir neturtinės žalos atlyginimo būdo aspektais.

33. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

34. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016, 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

35. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiame įsakyme nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).

36. Pirmosios instancijos teismas analizavo pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpį su pertraukomis nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. (iš viso 72 dienos) ir nustatė, kad jis buvo kalinamas 71 dieną nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos ir 1 dieną (2015 m. gegužės 28 d.) kalinimo kameros plotas svyravo (labai nežymiai) tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta norma, todėl padarė išvadą, jog Šiaulių TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamoje kameroje. Patikrinus atsakovo atstovo pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra visiškai teisinga. Remiantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. rugpjūčio 4 d. pažymoje Nr. 60/09-28120 dėl K. B. (b. l. 15–16) užfiksuota situacija, iš tiesų pareiškėjas 71 dieną buvo laikomas nepažeidžiant nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo, tačiau kameroje Nr. 96, kurios plotas yra 18,93 kv. m, 2015 m. gegužės 28 d. pusę dienos buvo laikomi 6 asmenys, vadinasi, vienam asmeniui teko 3,16 kv. m ploto, t. y. mažiau nei reikalaujama. Taigi CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

37. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių dėl nesaugių gultų, galimybės skalbti, džiovinti drabužių kamerose, nešvarios patalynės vertinimo. Papildomai nurodytina, kad atsakovo atstovas pateikė įrodymus apie Šiaulių TI atliekamą kamerų dezinfekciją (Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016 m. rugpjūčio 5 d. pažyma Nr. 62/08-538 apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (b. l. 17–19), Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. EP-447 (b. l. 22–28)), todėl argumentas dėl kamerų kompleksinio cheminio švarinimo yra nepagrįstas. Atsakant į argumentą dėl techninės galimybės išsikviesti prižiūrėtoją, pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktą kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Europos kalėjimų taisyklių (Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2 punkto c dalyje taip pat rekomenduojama laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Kita vertus, nors pareiškėjas ir tikino, kad nebuvo sudaryta techninė galimybė išsikviesti prižiūrėtoją kitaip, tik beldžiant į duris ar grotas, jis tinkamai neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl paminėto faktoriaus, todėl civilinė atsakomybė negalėjo atsirasti.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pats teisės pažeidimo pripažinimas (nedidelio ploto trūkumas pusę dienos, higienos pažeidimai dėl šalčio, drėgmės, pelėsio), kai dėl nustatytų aplinkybių asmeniui neatsiranda tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį, galėtų būti pakankama ir teisinga satisfakcija, tačiau nagrinėjamu atveju šie pažeidimai turėtų būti vertinami kartu su pareiškėjo nurodomu privatumo neužtikrinimu naudojantis sanitariniais įrenginiais kamerose.

40. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors Šiaulių TI kamerose netinkamai įrengtuose sanitariniuose mazguose nėra užtikrinamas asmens privatumas naudojantis tualetu, pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams pažeidimo pripažinimas būtų tinkama satisfakcija. Pareiškėjas 64 dienas buvo laikomas kamerose ne vienas, bet su kitais asmenimis, todėl tokios trukmės asmens privatumo pažeidimas negali būti laikomas nežymiu ir nesukėlusiu pareiškėjui tokio intensyvumo išgyvenimų, kurie turėtų būti kompensuojami pinigais. Net ir nesant kitų kumuliatyvių kalinamo asmens laikymo sąlygų pažeidimo, asmens privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas yra reikšmingas jo teisių į orumą pažeidimas, todėl sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tais atvejais, kai vienintelis sunkumas, kurį patiria pareiškėjas, yra nepakankamas sanitarinių įrenginių atskyrimas nuo likusios kameros, Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, kad tai yra ne Konvencijos 3 straipsnio, o Konvencijos 8 straipsnio (teisės į privatumą) pažeidimas (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytą pareiškėjo privatumo pažeidimą naudojantis sanitariniais mazgais kamerose, į nustatytus kumuliatyvius pažeidimus, į jų trukmę, į EŽTT panašiais atvejais priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)), iš dalies tenkina pareiškėjo apeliacinį skundą, keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisia pareiškėjui iš atsakovo 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą pakeisti, panaikinti jo dalį, kuria atmestas pareiškėjo K. B. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir priteisti pareiškėjui K. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė