2019-12-04 Nr. AB-23252-3-61-3-02009-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2381-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02009-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.1; 12.2.3; 12.13.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. Č. ir A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Č. ir A. Č. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai V. Č. ir A. Č. (toliau – ir pareiškėjai) su skundais kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. S-109(7-58/2017) ir 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. S-111(7-71/2017) (toliau kartu – ir Komisijos sprendimai) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (24.4-31-5)FR0682-715 ir 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (24.4-31-5)FR0682-714 (toliau kartu – ir VMI sprendimai).

2. Pareiškėjai paaiškino, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus AVMI, vietos mokesčių administratorius) atliko pareiškėjų mokestinį patikrinimą už 2009–2011 metų mokestinį laikotarpį ir surašė 2016 m. liepos 1 d. patikrinimo aktus Nr. FR0680-470 (toliau – ir pareiškėjo V. Č. patikrinimo aktas) ir FR0680-471 (toliau – ir pareiškėjos A. Č. patikrinimo aktas, toliau kartu – ir Patikrinimo aktai), kuriais apskaičiavo mokėtinus papildomus mokesčius. Mokestinis patikrinimas inicijuotas Vilniaus AVMI, mokestinio patikrinimo vieta Vilniaus AVMI, Utenos AVMI, Kauno AVMI, pareiškėjų gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai rašytines pastabas dėl Patikrinimo aktų pateikė Vilniaus AVMI viršininkui, tačiau šias pastabas ir visą patikrinimo medžiagą, tikėtina, neteisėtai ir nepagrįstai, nesilaikant ikiteisminės nagrinėjimo tvarkos, išnagrinėjo centrinis mokesčių administratorius – VMI. Komisija sprendimuose nepagrįstai nurodė, kad VMI veiksmai, kuriais buvo patvirtinti Vilniaus AVMI pareigūnų surašyti Patikrinimo aktai, atitiko Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsnio nuostatas. Komisija netinkamai aiškino ir taikė ikiteisminę mokestinio ginčo nagrinėjimo tvarką, nes pagal kompetenciją ir laikantis ikiteisminės nagrinėjimo tvarkos sprendimus dėl Patikrinimo aktų tvirtinimo turėjo priimti Vilniaus AVMI, kuriai ir buvo adresuotos rašytinės pastabos ir kurios priimti sprendimai turėtų būti skundžiami VMI. Toks ikiteisminės mokestinio ginčo nagrinėjimo tvarkos pažeidimas sudaro pagrindus naikinti skundžiamus sprendimus MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punkto pagrindais, nes Patikrinimo aktų tvirtinimas ir prašymas baigti mokestinį ginčą pasirašant susitarimą, numatytą MAĮ 71 straipsnyje, nebuvo nagrinėtas vietos mokesčių administratoriaus, kurio išvados galėjo būti skirtingos nei VMI.

3. Patikrinimo aktuose, skundžiamuose VMI ir Komisijos sprendimuose nurodyta, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė į mokesčių mokėtojo pateiktą vartojimo išlaidų sumą, o faktiškai patirtas išlaidas vertino pagal bankų sąskaitų išrašus, kuriuose atsispindėjo mokėjimai už prekes, komunalines paslaugas ir kitokias vartojimo išlaidos. Pareiškėjų pajamos ir išlaidos apskaičiuotos tik už 2009 metus, iki Komisijos sprendimų gavimo dienos pareiškėjai nežinojo, kokias patirtas išlaidas VMI vertino ir laikė vartojimo išlaidomis, todėl nėra aišku, kaip centrinis ir vietos mokesčių administratoriai skaičiavo jų pajamas ir išlaidas už 2010–2011 metus. Komisija nagrinėjo VMI 2017 m. gegužės 18 d. raštu Nr. RKD-1889 (toliau – ir VMI 2017 m. gegužės 18 d. raštas) pateiktus duomenis, susijusius su pareiškėjų pajamomis, išlaidomis, sumokėtais mokesčiais, apie kuriuos pareiškėjai nežinojo, negalėjo patikrinti ir analizuoti. VMI ir Komisija, vertindamos pareiškėjų vartojimo išlaidas ir išlaidas, patirtas per banko sąskaitas su nuoroda „sumokėti mokesčiai“, jas padidino. Komisija tyrė duomenis, be kita ko, ir apie pareiškėjų 2003–2007 metais patirtas išlaidas ir gautas pajamas, gautus po Komisijos posėdžio, kuris vyko 2017 m. gegužės 9 d. Komisija pareiškėjams nežinant savarankiškai rinko duomenis apie mokestinį ginčą po įvykusio posėdžio, tokiu būdu pažeisdama pareiškėjų teisę žinoti. Neaišku, kokiu metodu VMI apskaičiavo pareiškėjų 2010–2011 metų pajamas ir išlaidas.

4. Mokesčių administratorius surinko ne visus duomenis apie vandens transporto priemonių registravimą viešame registre ir atitinkamai jų įsigijimo, pardavimo dokumentus. VMI ir Komisija nepagrįstai pareiškėjų išlaidomis pripažino 57 735,46 USD (157 581,25 Lt) sumą, pervestą 2005–2007 metais atliktais pavedimais užsienio vienetams už laivus. Nuo šių pavedimų atlikimo praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, todėl pareiškėjai, atsakydami į 2014 m. balandžio 22 d. duotą nurodymą, negalėjo pateikti konkrečių duomenų apie pirktus-parduotus motorlaivius, šių dokumentų vis dar ieško ir pateiks nedelsiant, kai juos suras. VMI ir Komisija nustatė, kad vienas iš katerių 2009 m. lapkričio 27 d. parduotas S. E., tačiau nepagrįstai atsisakė vertinti pardavimo sandorį ir gautą sumą (62 000 Lt) pripažinti pajamomis.

5. VMI nepagrįstai padidino pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – Namas Nr. 1) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – Namas Nr. 2), statybos vertę, kurią nustatė netinkamai taikydama Statybos departamento ekonominės ir socialinės raidos rodiklių statybos sąnaudų indeksus ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sistela“ nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų kainyno duomenis. VMI apskaičiavo, kad Namo Nr. 1 statybos išlaidos neva buvo 517 183 Lt, o Namo Nr. 2 (kartu su ūkiniu pastatu) – 442 157 Lt. Šiuo atveju statybos išlaidos turėtų būti skaičiuojamos ne nuo indeksuotų statybos sąnaudų, o bent jau nuo pastatų statybos pradžiai nustatytos 1 kub. m statybos kainos. Pareiškėjai apskaičiavo, kad Namų Nr. 1 ir Nr. 2 patirtos išlaidos statybinėms medžiagoms bendrai padidintos 159 639,31 Lt, todėl šia suma mažintinos pareiškėjų išlaidos ir turėtų būti perskaičiuoti mokesčiai. Taikydama UAB „Sistela“ kainyno duomenis ir indeksuodama statybos medžiagų kainas, VMI statybos išlaidas be pagrindo padidino. Pareiškėjai kreipėsi į atestuotus turto vertintojus dėl Namo Nr. 1 ir Nr. 2 (su ūkiniu pastatu) statybinių išlaidų paskaičiavimo. Pareiškėjai didelę dalį statybinių medžiagų pirko pagal skelbimus, kuriuose kainos buvo žymiai mažesnės, nei pateiktos UAB „Sistela“ kainyne vidutinės rinkos kainos, VMI ir Komisija nepagrįstai pastatų statybines išlaidas išdėstė per laikotarpį nuo statybos leidimo gavimo dienos iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos. Už anksčiau panaudotas statybines medžiagas pareiškėjai atsiskaitė žymiai vėliau (per pusantrų metų laikotarpį, po statybos darbų užbaigimo ir statinių pripažinimo tinkamai naudotis), tai galėtų paliudyti statybos darbus atlikę asmenys. Dėl minėtų aplinkybių turi būti sumažintos pareiškėjų patirtos išlaidos, perskaičiuotas grynųjų pinigų likutis 2009 metų pradžiai ir atitinkamai atliktas mokesčių perskaičiavimas.

6. Pareiškėjai nesutinka su VMI ir Komisijos atliktu paskolų, gautų iš fizinių asmenų (A. G., G. K. ir M. G.) nepripažinimu. A. G. yra pareiškėjo V. Č. draugas, jam 2008 m. sausio 10 d. paskolino 49 000 Lt, pareiškėjai žino, kad jis dėl einamų pareigų privalėjo eilę metų deklaruoti savo pajamas ir turtą, kas pagrįstai įrodo, kad A. G. turėjo visas finansines galimybes suteikti savo draugui, t. y. pareiškėjui V. Č., 49 000 Lt paskolą, o dėl draugiškų santykių palūkanų nenumatė. G. K. buvo pareiškėjo A. Č. verslo partneris iki 2000 metų, kiek pareiškėjai žino, minėtas asmuo iki 1999 m. yra deklaravęs apie 2 mln. Lt, kas pagrįstai įrodo, kad G. K. turėjo visas finansines galimybes suteikti savo draugui V. Č. 600 000 Lt paskolą. G. K. kasmet po kelis mėnesius praleidžia Lietuvoje, pareiškėjai stengiasi susisiekti su G. K. ir surinkti įrodymus, kurie patvirtintų minėto asmens buvimą Lietuvoje paskolos perdavimo dieną. M. G. pareiškėjui V. Č. neatlygintinai paskolino 80 000 Lt ir 70 000 Lt. M. G. pagal pajamų ir turto deklaracijas turėjo visas finansines galimybes suteikti tokias paskolas V. Č.. VMI, Komisija nepagrįstai ir neteisėtai padarė išvadą, jog paskolų davėjai neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui V. Č. šias paskolas, formaliai ir paviršutiniškai atliko paskolų davėjų finansinių galimybių patikrinimą, jų atžvilgiu neatliko išsamaus mokestinio patikrinimo, VMI netikrino minėtų asmenų pateiktų pajamų ir turto deklaracijų. Atsakovės išvados prieštarauja paskolas suteikusių asmenų paaiškinimams.

7. VMI ir Komisija nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų dėl 799 000 Lt (49 000+600 000+80 000+70 000) paskolų lėšų iš minėtų fizinių perdavimo, taip pat nenurodė, kokius konkrečiai įrodymus reikia pateikti, siekiant pagrįsti paskolų suteikimą. Rašytinės paskolų sutartys, paskolos davėjų paaiškinimai, paskolos davėjų deklaruotos pajamos ir turtas neabejotinai įrodo paskolų suteikimo, perdavimo ir gavimo faktą. Teisės aktai nedraudė skolintis grynaisiais pinigais, imperatyviai nenurodo, kad paskolos sutartis turi būti atlygintinė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalies nuostatas. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, todėl paskolos sutarčių sąlyga, kurioje nurodyta, jog paskola gauta grynais, neabejotinai patvirtina ir pinigų perdavimo faktą pareiškėjui V. Č.. Paskolų sutarčių sudarymo laikotarpiu (2008–2011 metais), teisės aktai nenustatė privalomos notarinės formos paskolos sutartims, kai skolinami gryni pinigai. Todėl VMI ir Komisijos argumentai dėl paskolos sutarčių formos negali būti pakankami išvadai, kad šios sutartys fiktyvios ir sudarytos siekiant mokestinės naudos, kaip nurodyta MAĮ 70 straipsnyje. Paskolų suteikimo, nesuteikimo, ginčijimo aplinkybių negalima įrodinėti liudytojų parodymais, kaip nurodyta CK 6.875 straipsnio 2 dalyje, todėl atsakovo prielaidos, kad liudytojų paaiškinimai neįrodė paskolų suteikimo fakto, negali būti pagrindas pripažinti paskolų sutartis fiktyviomis ir jų nevertinti kartu su pareiškėjų pajamomis. Nors pareiškėjai šias keturias paskolų sutartis pateikė su 2014 m. birželio 10 d. paaiškinimu, tačiau tai neturėtų būti pagrindas nepripažinti paskolų pareiškėjų pajamomis ir abejoti pareiškėjų sąžiningumu, nes tai buvo senas laikotarpis, būtent šių paskolų sutarčių pagrindu pareiškėjas disponavo lėšomis, nes priešingu atveju nebūtų turėjęs mokesčių administratoriaus nustatytų išlaidų, viršijančių pajamas iš nustatytų šaltinių.

8. Pareiškėjai nesutinka su VMI ir Komisijos išvada, kad, įvertinus paskolų suteikimo dieną pareiškėjų turimų lėšų likučius banke, pinigų skolinimasis nepaaiškinamas jokia logika, tik kaip siekis įteisinti pajamų šaltinius. Pareiškėjai turėjo verslo planų, o tai, kad pareiškėjai turėjo lėšų bankuose, nedraudžia jiems papildomai, neatlygintinai skolintis iš kitų asmenų. Kadangi mokesčių administratorius nenustatė kitų duomenų, iš kur pareiškėjai galėjo gauti nedeklaruotų lėšų, būtent šių paskolų gautos sumos pateisina pareiškėjų patirtas ir mokesčių administratoriaus nustatytas išlaidas, kas patvirtina paskolų realumą. Pareiškėjas iki 2016 m. birželio 30 d., t. y. iki Patikrinimo aktų surašymo) deklaravo jam nurodytų trijų fizinių asmenų suteiktas paskolas, tačiau atsakovas šių aplinkybių nevertino, todėl deklaruotos paskolos, įskaitant ir ginčo sutartis, yra priimtinos ir galiojančios.

9. Pareiškėjas V. Č. nesutinka su VMI veiksmais, kuriais ji nepagrįstai pripažino A. D. 2011 m. gruodžio 15 d. pervestą 68 886 Lt sumą pareiškėjo gautomis kitomis pajamomis ir apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM), nes šias lėšas minėtas asmuo pareiškėjui pervedė kaip avansą, kad pareiškėjas surastų ir nupirktų senovinį automobilį. Pareiškėjas stengiasi surinkti ir pateikti faktinius duomenis, kurie patvirtintų avanso gavimą, paneigtų aplinkybes, jog ši pinigų suma gali būti pripažinta kitomis pajamomis. Mokesčių administratorius nesurinko jokių duomenų ir informacijos apie A. D. pervestų lėšų paskirtį, kurios paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, skundžiami sprendimai naikintini dėl 2011 metais gautų kitų pajamų pripažinimo ir apmokestinimo GPM.

10. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nesurinko įrodymų, kurie leistų daryti prielaidą, jog pareiškėjai galėjo iš kažkur gauti kitų pajamų, kurias neva nustatė Vilniaus AVMI, VMI ir neva turėjo pareigą jas deklaruoti. Tokios aplinkybės rodo, kad VMI nepagrįstai ir neteisėtai paskolos davėjų paskolintas lėšas priskyrė pareiškėjų kitoms pajamoms ir nuo jų apskaičiavo mokėtiną GPM ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas (toliau – ir PSDĮ), delspinigius ir baudas, nes Patikrinimo aktuose, skundžiamuose VMI ir Komisijos sprendimuose išdėstytos tik įrodymais nepagrįstos prielaidos. Skundžiamais Komisijos ir VMI sprendimais pažeisti pareiškėjų, kaip mokesčių mokėtojų, sąžiningumo, teisingumo, mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, apmokestintos pareiškėjų pajamos, kurių realiai jie negavo ir kuriomis nedisponavo.

11. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti.

12. Pareiškėjų pateiktas pastabas dėl Patikrinimo aktų ir pasiūlymą pasirašyti susitarimą išnagrinėjo ir sprendimą dėl Patikrinimo aktų tvirtinimo priėmė VMI (centrinis mokesčių administratorius). Nuo 2016 m. lapkričio 1 d. buvo užbaigta mokesčių administratoriaus įstaigose vykdyta VMI ir Vilniaus AVMI reorganizacija ir Vilniaus AVMI Kontrolės departamentas buvo prijungtas prie VMI Kontrolės departamento. Vilniaus AVMI pareigūnų surašyti patikrinimo aktai, dėl kurių iki Vilniaus AVMI Kontrolės departamento prijungimo prie VMI Kontrolės departamento nebuvo priimti sprendimai dėl patikrinimo akto tvirtinimo, tvirtinami VMI, vadovaujantis MAĮ 132 straipsnio nuostatomis. Procedūras, susijusias su mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo kontrole turi teisę atlikti abu mokesčių administratoriai, t. y. tiek centrinis, tiek vietos. Tai, kad nagrinėjamu atveju sprendimus dėl Patikrinimo aktų tvirtinimo priėmė ne Patikrinimo aktus surašęs vietos mokesčių administratorius (Vilniaus AVMI), o VMI, nesudaro pagrindo išvadai, kad skundžiami VMI sprendimai priimti pažeidžiant mokestinio ginčo ikiteisminę nagrinėjimo tvarką. Juo labiau, kad šiame ginčo etape buvo užbaigiama mokesčio apskaičiavimo procedūra, o ne vykdoma ikiteisminė mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūra, kuri gali prasidėti tik priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 2 straipsnio 22 dalis).

13. Į vartojimo išlaidas, tenkančias namų ūkio nariui, nepatenka sumokėti mokesčiai, rinkliavos, įmokos į valstybės biudžetą. Atsakovas 2017 m. gegužės 18 d. raštu informavo Komisiją, kad Patikrinimo aktų prieduose Nr. 1 ir Nr. 2 išskirtose išlaidose „sumokėti mokesčiai“ yra nurodyti sumokėti mokesčiai į valstybės biudžetą, daugiausia baudos, nustatyti iš VMI duomenų bazės, todėl šios išlaidos nepatenka į statistines vartojimo išlaidas. Kartu su minėtu raštu VMI pateikė Komisijai išrašus apie pareiškėjų 2003–2007 metais sumokėtus mokesčius, rinkliavas, įmokas į valstybės biudžetą. Komisija, vykdydama savo funkcijas, turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybės institucijų, kitų asmenų informaciją, susijusią su nagrinėjamu mokesčių mokėtojo skundu, todėl pareiškėjo argumentai, kad Komisija savarankiškai rinko duomenis ir pažeidė pareiškėjų teisę susipažinti su visa mokestine byla, nepagrįsti.

14. VMI nesutiko su pareiškėjų argumentais dėl vandens transporto priemonių įsigijimo ir pardavimo aplinkybių. Vilniaus AVMI nustatė, kad pareiškėja A. Č. 2005–2007 metais atliko pavedimus užsienio vienetams už 57 735,46 USD (157 581,25 Lt), nurodydama mokėjimo paskirtį – už laivus. Lietuvos saugios laivybos administracijos duomenimis, iki 2011 m. gruodžio 31 d. tik pareiškėjo V. Č. vardu Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre 2006 m. liepos 18 d. buvo įregistruotos dvi vidaus vandenų transporto priemonės – kateriai „Bayliner“. Kadangi pareiškėjai iki tikrinamo laikotarpio pradžios (2009 m. sausio 1 d. ) ir viso tikrinamojo laikotarpio metu nėra deklaravę kilnojamojo turto (vandens transporto priemonių) pardavimo, nuomos ar kitokių pajamų, gautų iš užsienio valstybių, mokesčių administratorius pareiškėjos sumokėtą sumą už laivus priskyrė pareiškėjų išlaidoms. Pareiškėjai nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai nepateikė dokumentų, susijusių su vandens transporto priemonių įsigijimu ir pardavimu, ar kitokiu laikymu, perleidimu, todėl VMI neatsižvelgė į pareiškėjų teiginius apie pajamas, gautas pardavus vandens transporto priemones.

15. VMI nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad Vilniaus AVMI nepagrįstai padidino pareiškėjų pastatų statybos išlaidas, kurios patirtos iki tikrinamojo laikotarpio pradžios. Pareiškėjai, visų pirma, privalo vykdyti pareigas, nurodytas MAĮ 40 straipsnyje (t. y. teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus). Pareiškėjas V. Č. mokesčių administratoriui nenurodė jo turėto grynųjų pinigų likučio dydžio tikrinamojo laikotarpio pradžioje, taip pat nepateikė iki tikrinamojo laikotarpio vykdytų statybų išlaidas pagrindžiančių dokumentų, paaiškindamas, kad jų nerinko. Pareiškėjai nenurodė, kuriais konkrečiais metais, kokias statybos išlaidas patyrė. Kai tokio pobūdžio dokumentų nėra pateikta (mokėtojas realių išlaidų dydžio negali pagrįsti dokumentais), o šios aplinkybės yra teisiškai reikšmingos nustatant mokesčių mokėtojų mokestines prievoles, mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo kriterijus, išlaidų dydį turi teisę nustatyti, atsižvelgdamas į kitus leistinus ir konkrečiu atveju surinktus įrodymus (tuo tikslu gali būti naudojami statistiniai duomenys). Nagrinėjamu atveju Vilniaus AVMI vadovavosi atestuoto ūkio subjekto teikiama informacija, atsižvelgdama į statinių statybos metais objektyviai buvusius kainų pokyčius laikotarpiu nuo atitinkamų statybos leidimų išdavimo ir statinių pripažinimo tinkamais naudotis. Pastatų statybos išlaidos buvo apskaičiuotos, įvertinus tik statybinių medžiagų ir mechanizmų vertę, atsižvelgiant pareiškėjų poziciją, jog statybos buvo vykdytos ūkio būdu. Pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių dokumentų ar įrodymų dėl kitokio statybinių išlaidų dydžio, apsiribodami paaiškinimais apie dirbusių darbininkų, dokumentų paiešką.

16. Vilniaus AVMI, vertindama pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas tikrinamuoju laikotarpiu, nepripažino realiai gautomis pareiškėjo nurodytų jam 2008–2011 metais fizinių asmenų suteiktų 799 000 Lt paskolų: A. G. 2008 m. sausio 10 d. suteiktos 49 000 Lt paskolos, G. K. 2010 m. liepos 20 d. suteiktos 600 000 Lt paskolos, M. G. suteiktų 2009 m. sausio 15 d. ir 2011 m. gegužės 1 d. suteiktų atitinkamai 80 000 Lt ir 70 000 Lt paskolų. Pareiškėjai neįrodė minėtų lėšų gavimo fakto. Mokesčių administratorius pareiškėjų atžvilgiu įvairius mokesčių administravimo veiksmus atlikinėjo nuo 2013 m. balandžio mėnesio, pareiškėjai, teikdami paaiškinimus į mokesčių administratoriaus nurodymus pateikti gautų (suteiktų) paskolų likučius datoms 2008 m. sausio 1 d. ir 2011 m. gruodžio 31 d., nurodyti gautas (suteiktas) paskolas, bet pareiškėjai nurodė, kad gautų paskolų iš fizinių asmenų neturi. Apie ginčui aktualių paskolų gavimą pareiškėjas V. Č. nurodė tik 2014 m. birželio 10 d. paaiškinime, kartu su paaiškinimu pateikė keturias paskolų sutartis jau po atlikto mokestinio tyrimo, t. y. kai žinojo apie mokesčių administratoriaus nustatytas gautas kitas pajamas. Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad esant realiems pajamų šaltiniams, pareiškėjas būtų turėjęs negrąžintų paskolų sumas ne tik 2011m. gruodžio 31 d., bet ir mokesčių administratoriaus nurodymo ir paaiškinimų teikimo metu, kad pareiškėjas neatsimena turėto 799 000 Lt įsiskolinimo fiziniams asmenims, su kuriais jį sieja draugiški, verslo ryšiai, nėra jokio pagrindo tikėti pareiškėjų nurodytos pozicijos tikrumu. Pateiktos rašytinės paskolos sutartys negali būti pripažintos įrodymais, kad piniginės lėšos pagal šias sutartis realiai buvo perduotos pareiškėjui. Pareiškėjų teiginiai, kad visi paskolas davę asmenys turėjo finansines galimybes paskolinti tokio dydžio sumas, vertintini kaip pareiškėjų gynybinė pozicija. Aplinkybė, kad pareiškėjas V. Č. 2016 m. birželio 30 d. deklaravo jam nurodytų trijų fizinių asmenų suteiktas paskolas, o mokesčių administratorius šių aplinkybių nevertino, nors Patikrinimo aktus surašė 2016 m. liepos 1 d., savaime nepagrindžia pareiškėjui suteiktų paskolų realumo.

17. Į pareiškėjo V. Č. banko sąskaitą A. D. 2011 m. gruodžio 15 d. pervestos lėšos (68 886 Lt (20 000 Eur)) laikytinos pareiškėjo pajamomis ir turi būti apmokestinamos GPM. Pareiškėjas teigia, kad tai buvo avansas automobilio pirkimui, sandoris nebaigtas, tačiau nepateikė mokesčio administratoriui šiuos paaiškinimus pagrindžiančių įrodymų, negalėjo nurodyti A. D. gyvenamosios vietos, pagrįsti nurodytą gautų lėšų paskirtį. Kadangi prievolė mokėti GPM kyla gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu, pajamų gavimo pagrindas nėra esminis kriterijus. Kadangi nagrinėjamu atveju buvo nustatytas pareiškėjo 68 886 Lt (20 000 Eur) pajamų gavimo faktas, o pareiškėjui nepateikus juridinę galią turinčių dokumentų dėl A. D. jam pervestos sumos paskirties, iš kurių būtų galima spręsti dėl šių pajamų apmokestinimo, arba kitų įrodymų (pvz., ginčo pajamų grąžinimą siuntėjui patvirtinančių dokumentų), minėtos lėšos pagrįstai buvo apmokestintos kaip kitos pajamos.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į V. Č. palaikė VMI atsiliepime nurodytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjų V. Č. ir A. Č. skundus atmetė.

20. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl VMI sprendimų, kuriais pareiškėjams papildomai apskaičiuota į valstybės biudžetą sumokėti GPM ir PSDĮ, jų delspinigius ir baudas, taip pat dėl ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjų skundus priimtų Komisijos sprendimų, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė ir detaliai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. kad Vilniaus AVMI Kontrolės departamento direktoriaus 2014 m. kovo 3 d. pavedimais tikrinti Nr. FR0773-62 ir Nr. FR0773-63 pradėti pareiškėjų fizinių asmenų pajamų mokesčio GPM, ir PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimai; Vilniaus AVMI surašė 2016 m. liepos 1 d. Patikrinimo aktus, kuriais pareiškėjui V. Č. papildomai apskaičiavo 25 343, 19 Eur GPM (iš jų 22 350,55 Eur GPM apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą) už 2009–2011 metus ir 648,46 PSDĮ už 2009 metus, pareiškėjai A. Č. – 22 884, 62 Eur GPM už 2009–2011 metus ir 648,46 PSDĮ už 2009 metus; Vilniaus AVMI Patikrinimo aktuose nurodė, kad buvo tikrinamas pareiškėjų GPM 2009–2011 metų ir PSDĮ 2009 metų apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo teisingumas, kurio metu nustatyta, kad patirtoms išlaidoms padengti pareiškėjai turėjo kitų pajamų, gautų iš nenustatytų šaltinių, šių nedeklaravo metinėse pajamų deklaracijose už 2009–2011 metus ir nesumokėjo GPM, bei už 2009 metus neapskaičiavo ir nesumokėjo PSDĮ. Pareiškėjams mokesčiai nuo gautų kitų pajamų apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui – ir mokesčių įstatymų nustatyta tvarka.

22. Teismas sprendime išdėstė mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjų išlaidomis įsigyjant vandens transporto priemones, nekilnojamojo turto statybos išlaidomis, pareiškėjo V. Č. pajamomis, gautomis paskolų forma iš fizinių asmenų (A. G., M. G. ir G. K.), pareiškėjų vartojimo išlaidomis už 2003–2007 metus ir turėtu pajamų likučiu tikrinamo laikotarpio (2009 m.) pradžiai, taip pat iš A. D. gautomis pajamomis.

23. Byloje buvo nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjų pateiktas pastabas dėl patikrinimo aktų ir pasiūlymą mokestinį ginčą baigti pasirašant susitarimą, priėmė skundžiamus VMI sprendimus, kuriais patvirtino patikrinimo aktuose nurodytas pareiškėjams papildomai apskaičiuotas mokesčių sumas ir: 1) pareiškėjui V. Č. papildomai paskaičiavo 12 548,61 Eur GPM delspinigių, 444,5 Eur PSDĮ delspinigių, skyrė 2 514 Eur GPM baudą, 65 Eur PSDĮ baudą; 2) pareiškėjai A. Č. papildomai apskaičiavo 11 634,17 Eur GPM delspinigių, 444,50 Eur PSDĮ delspinigių, skyrė 2288 Eur GPM baudą ir 65 Eur PSDĮ baudą; VMI sprendimus patvirtino ir mokestinį ginčą išnagrinėjusi Komisija.

24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neginčijo aritmetinio mokesčių, baudų ir delspinigių apskaičiavimo, taip pat neneigė, kad nagrinėjamu atveju buvo MAĮ 70 straipsnyje nustatyti pagrindai pareiškėjų GPM bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Teismo vertinimu, pareiškėjai iš esmės nesutiko su skundžiamuose sprendimuose pateiktu mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų vertinimu.

25. Dėl pareiškėjų argumentų, kad VMI nepagrįstai lėšas, pervestas užsienio vienetams 2005–2007 metais už vandens transporto priemones, priskyrė pareiškėjų išlaidoms ir neįvertino duomenų apie pajamų gavimą, teismas nurodė, kad pareiškėjai neginčijo fakto, kad A. Č. bankiniais pavedimais 2005–2007 metais iš AB banko SNORAS sąskaitų atliko pavedimų užsienio vienetams už 57 735,46 USD (157 581,25 Lt), kurių mokėjimo paskirtyje įvardintos vandens transporto priemonės. Įvertinęs pareiškėjų mokesčių administratoriui pateiktus paaiškinimus, taip pat tai, kad pareiškėjai nėra deklaravę pajamų iš šio privalomo registruoti kilnojamojo turto pardavimo, nuomos ar kitokio eksploatavimo, atsižvelgęs į Vidaus vandenų laivų registro duomenis, be to, pareiškėjai nepateikė jokių įsigytų laivų pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn dokumentų, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų dėl pareiškėjų įsigytų katerių ir konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai šias lėšas, banko pavedimais pervestas užsienio vienetams už laivus, pripažino pareiškėjų išlaidomis. Teismas atkreipė dėmesį, jog priešingai, nei teigė pareiškėjai, Vilniaus AVMI pripažino pareiškėjo V. Č. 2009 metų pajamomis lėšas, gautas iš S. E. už parduotą katerį (Patikrinimo aktų priedas Nr. 2).

26. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus, kuriais jie ginčijo mokesčių administratoriaus atliktą išlaidų, skirtų pastatų statyboms, apskaičiavimą. Akcentuodamas, kad MAĮ 40–41 straipsnių nuostatos įpareigoja mokesčių mokėtoją tvarkyti apskaitą, saugoti atitinkamus dokumentus, kad jais galėtų pagrįsti mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, teismas sprendė, kad pareiškėjai nei pastabose dėl Patikrinimo aktų, nei skunde Komisijai ir visu mokestinio patikrinimo metu nepateikė jokių pastatų statybos išlaidas galinčių pagrįsti dokumentų, taip pat įrodymų, kad pareiškėjai šių pastatų statybos išlaidas galėjo faktiškai patirti kitu, ne viešame registre nurodytu pastatų statybos laikotarpiu. Teismo vertinimu, pagal MAĮ 69 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, pareiškėjai, siekdami paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas išlaidas, turėjo pateikti jas paneigiančius įrodymus. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjų atstovo pateiktą UAB „Lausta“ sudarytą lokalinę sąmatą, nes ji nesusijusi su konkrečių pareiškėjų objektų statyba ir, teismo vertinimu, negalėjo pagrįsti 2004–2007 metais vykusių statybų statybinių medžiagų kainų ir pareiškėjų faktiškai patirtų išlaidų.

27. Analizuodamas pareiškėjų argumentus dėl paskolų forma gautų pajamų, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, taip pat aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nuoseklią praktiką dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas. Įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus, M. G., A. G. ir A. K. mokesčių administratoriui teiktus paaiškinimus, liudytojų M. G. ir A. G. parodymus bylos aplinkybių ir aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste, teismas sutiko su VMI ir Komisijos išvadoms. Teismas akcentavo, kad liudytojais apklausti asmenys teismui tiksliai ir nuosekliai nurodė tik tokias aplinkybes, kurios atsispindi paskolų sutartyse (t. y. sutarčių sudarymo datos, skolinti grynieji pinigai, paskolų grąžinimo terminas), tačiau nepaaiškino, kaip faktiškai vyko lėšų paskolinimo ir grąžinimo procesas, dvejojo, kokia valiuta (litais ar eurais) buvo grąžintos paskolos. Be pareiškėjo V. Č. Vilniaus AVMI pateiktų paskolų sutarčių, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie objektyviai galėtų pagrįsti skolintų lėšų gavimo faktą ir jų grąžinimą. Teismo vertinimu, atsakovas skundžiamuose sprendimuose ištyrė pakankamai aplinkybių (pareiškėjų pirminius paaiškinimus (fizinių asmenų suteiktų paskolų neturėjo), pareiškėjų ryšius su paskolas suteikusiais asmenimis (draugiški, verslo), paskolos dalyką (paskolinti grynieji pinigai), skolinimosi tikslus ir motyvus) ir atliko sisteminę jų analizę, o šių išvadų pareiškėjai nepaneigė jokiais objektyviais įrodymais.

28. Teismas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad nepagrįstai pareiškėjui 2011 m. gruodžio 15 d. į banko sąskaitą A. D. pervestos lėšos pripažintos V. Č. pajamomis ir apmokestintos GPM, nes tai buvo avansas už ketinamą nupirkti automobilį, sandoris neužbaigtas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPMĮ) apibrėžta pajamų sąvoka, apmokestinimo momento nustatymo taisyklėmis ir pažymėjo, jog pareiškėjas savo argumentams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, todėl VMI pagrįstai sprendė, kad šios pajamos turėjo būti deklaruotos kaip apmokestinamos GPM.

29. Teismas kritiškai vertino pareiškėjų argumentus, kuriais jie nesutiko su mokesčių administratoriaus atliktu vartojimo išlaidų apskaičiavimu. Nors pareiškėjai teigė, jog jiems neaišku, kaip Vilniaus AVMI apskaičiavo pareiškėjų pajamų-išlaidų balansą už 2010–2011 metus, kokias jų išlaidas vertino kaip vartojimo išlaidas tikrinamu laikotarpiu ir už 2003–2007 metus, tačiau teismas nurodė, kad abiejų pareiškėjų visu tikrinamu laikotarpiu patirtų išlaidų detalizacija pateikta Patikrinimo aktų priede Nr. 2, jame nurodyta, kokiais šaltiniais remiantis apskaičiuotos pareiškėjų vartojimo išlaidos (t. y. atsižvelgiant į pareiškėjų paaiškinimus, atliktas bankines operacijas, Statistikos departamento skelbiamus namų ūkio išlaidų vienam ūkio nariui rodiklius), Patikrinimo aktuose paaiškinta, kokios išlaidos įtraukiamos į vartojimo išlaidas, nurodyta jų apskaičiavimo metodika ir pagrindimas vertinant pareiškėjų vartojimo išlaidas iki tikrinamojo laikotarpio pradžios ir tikrinamuoju laikotarpiu. Teismas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad Vilniaus AVMI padidino pareiškėjų išlaidas, prie jų papildomai pridėdama sumokėtus mokesčius, nes šios išlaidos į pareiškėjų bendro vartojimo išlaidas nebuvo įtrauktos.

30. Teismas pripažino, kad Komisija, rinkdama įrodymus po 2017 m. gegužės 9 d. vykusio posėdžio, pažeidė pareiškėjų teisę susipažinti su visa mokestinių bylų medžiaga. Tačiau, teismo vertinimu, Komisijai mokesčių administratorius nepateikė jokios kokybiškai naujos informacijos, kurios nebuvo surinkta Komisijos byloje iki posėdžio. Todėl teismas konstatavo, kad Komisijos padarytas procedūrinis pažeidimas nebuvo esminis ir šioje situacijoje nesudarė pagrindo teismui naikinti Komisijos sprendimų ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu.

31. Dėl subjekto, kompetentingo sprendimu patvirtinti patikrinimo aktą, t. y. užbaigti mokestinį patikrinimą, teismas pritarė VMI atsiliepime išdėstytiems argumentams. Tokią išvadą, teismo vertinimu, lėmė sisteminė MAĮ 25–26 straipsnių, kuriuose išvardintos centrinio ir vietos mokesčių administratoriaus funkcijos ir jų santykis, nuostatų analizė. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl galbūt skirtingų VMI ir Vilniaus AVMI (ar kito vietos mokesčių administratoriaus) pozicijų vertinant pareiškėjų pasiūlymą sudaryti MAĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytą susitarimą, nes tokio susitarimo pasirašymas įmanomas tik tuomet, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo paskaičiavimams pagrįsti. Teismas nurodė, kad VMI ir Vilniaus AVMI iš esmės vienodai vertino pareiškėjų pateiktus įrodymus, susijusius su mokestiniam ginčui aktualiomis aplinkybėmis, todėl pareiškėjų skundo argumentą dėl neišnaudotų visų galimybių susitarti su mokesčių administratoriumi dėl mokesčio dydžio atmetė kaip subjektyvų ir grindžiamą prielaidomis.

32. Teismas darė išvadą, jog VMI ir ikiteismine tvarka išnagrinėjusi ginčą Komisija visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, todėl, priešingai, nei teigė pareiškėjai, skundžiami sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais. Teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl teismo pareigos pagrįsti sprendimą, pažymėjo, jog proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nebuvo esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeitė šiame sprendime padarytų išvadų, todėl jų nenagrinėjo.

III. 33. Pareiškėjai V. Č. ir A. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus tenkinti.

34. Pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunduose pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas formaliai pritariant VMI, Komisijos padarytoms išvadoms ir netinkamai vertinant pareiškėjų nurodytas aplinkybes, nepateikiant įrodymų ar kitų duomenų, kuriais būtų pagrindžiamos neva pareiškėjų gautos nedeklaruotos pajamos, nuo kurių priskaičiuotas mokėtinas GPM ir PSDĮ.

35. Komisija bei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai užsienio vienetams pervestas pinigines sumas už laivus vertino kaip pareiškėjų patirtas išlaidas. Pareiškėjai tvirtina, kad iš A. D. gautos lėšos negali būti pripažintos pajamomis GPMĮ prasme, kadangi pareiškėjas V. Č. iki šiol nėra įvykdęs savo įsipareigojimo A. D., avansas už numatytą atlikti paslaugą nėra GPM objektas.

36. Pasisakydamas dėl išlaidų, skirtų pastatų statyboms, teismas skundžiamą sprendimą iš esmės grindė tuo pagrindu, jog remiantis MAĮ 40 straipsnio 6 punktu, mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, privalo veikti apdairiai, t. y. saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus. Tačiau nėra jokio teisės akto, įpareigojančio turėti, saugoti ir kaupti statybos ūkio būdu išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjai, būdami pakankamai apdairūs bei rūpestingi ir tinkamai vykdydami savo, kaip mokesčių mokėtojų, pareigas, negalėjo numatyti, jog jiems nepagrįstai, net ir tvarkingai mokant visus mokesčius į valstybės biudžetą, bus priskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai už neva neaiškias nedeklaruotas pajamas.

37. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien UAB „Sistela“ kainynu, pagal kurį VMI ir paskaičiavo pareiškėjų patirtas išlaidas pastatų statybai, tačiau neatsižvelgdama į pareiškėjų pateiktas aplinkybes, jog pastatai buvo statomi už kur kas pigesnes medžiagas, nei nurodoma minėtame kainyne, taip pat į tai, kad su darbus vykdžiusiais rangovais buvo atsiskaitoma ne iš karto (tuo labiau, kad nėra duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog už darbus buvo atsiskaityta iki pastatų pripažinimo tinkamais naudotis), iš esmės pažeidė reikalavimą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas reikšmingas bylai aplinkybes. Statybos išlaidos turėtų būti skaičiuojamos ne nuo indeksuotų statybos sąnaudų, kurios žymiai padidintos ir neatitinka realybės, o bent jau nuo pastatų statybos pradžiai (2004 m.) nustatytos 1 kub. m. statybos kainos. Toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina atsakovo veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo atsikirtimų, nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

38. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjų pajamų, gautų paskolų forma, nepripažinimo. Teismo pozicija šiuo klausimu visiškai neatitiko bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų visumos, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai neištyrus bei neįvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjai akcentuoja, jog visi fiziniai asmenys (G. K., M. G. ir A. G.) turėjo finansines galimybes suteikti paskolas. A. G. ir M. G. liudytojais apklausti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Liudytojai, skirtingai nei nurodoma skundžiamame teismo sprendime, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė konkrečias paskolų suteikimo bei jų grąžinimo aplinkybes, tarp jų parodymų bei duotų paaiškinimų Mokesčių administratoriui, taip pat Pareiškėjo nurodomų aplinkybių jokių prieštaravimų nenustatyta, todėl neegzistuoja pagrindas, leidžiantis kritiškai vertinti šių liudytojų parodymus, o tuo pačiu ir kvestionuoti paskolų suteikimo faktą.

39. Skundžiamame teismo sprendime pasisakoma, jog nei pareiškėjas V. Č., nei teismo apklausti asmenys neįvardijo tikslių, konkrečių aplinkybių, susijusių su piniginių lėšų perdavimu pareiškėjui ir paskolos grąžinimu. Nesuprantama tokia teismo pozicija, nes, kaip matyti iš paskolas suteikusių asmenų paaiškinimų mokesčių administratoriui, teismui, visos paskolų suteikimo aplinkybės nurodytos teisingai, tarp jų nenustatyta jokių prieštaravimų. Skundžiamame teismo sprendime nurodoma, kad A. G. ir M. G. teismui tiksliai ir nuosekliai nurodė tik tokias aplinkybes, kurios atsispindi paskolų sutartyse (t. y. sutarčių sudarymo datos, skolinti grynieji pinigai, paskolų grąžinimo terminas), tačiau nepaaiškino, kaip faktiškai vyko lėšų paskolinimo ir grąžinimo procesas. Pažymėtina, jog paskolų suteikimas ir grąžinimas vyko įprastai, kaip ir nurodyta paskolos davėjų paaiškinimuose mokesčių mokėtojui, t. y. pareiškėjui atvykus pas paskolas duodančius asmenis, todėl nesuprantama, kokį kitokį lėšų paskolinimo ir grąžinimo procesą dar turėjo nurodyti pareiškėjas ar paskolų davėjai.

40. Pareiškėjai tvirtina, kad mokestiniame ginče netinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga (MAĮ 67 str.) ir netinkamai vertinti įrodymai. Nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjai gavo kitų, ne iš paskolos davėjų paskolų, pajamų. Be to, visi paskolos davėjai mokesčių administratoriui ir teismui yra davę paaiškinimus ir patvirtino paskolos sandorius, faktines aplinkybes, jog lėšas paskolino pareiškėjui V. Č., o šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nėra surinkta. Kaip buvo nurodę skunde, pareiškėjai iki 2016 m. birželio 30 d. pagal naujai įsigaliojusią tvarką yra pateikę deklaraciją PRC911 apie asmenų suteiktas paskolas, kurioje, be kita ko, deklaruotos paskolos, gautos iš A. G. ir G. K., tačiau nežinia dėl kokių motyvų ir argumentų, šios reikšmingos aplinkybės nebuvo nagrinėtos nei VMI, nei Komisijos, nei pirmosios instancijos teismo. Pareiškėjų teigimu, VMI nepagrįstai ir neteisėtai papildomai apskaičiavo GPM ir PSDĮ, delspinigius ir baudas, nes patikrinimo akte, sprendimuose išdėstytos tik prielaidos, kurių nepagrindė kitais rašytiniais, objektyviais įrodymais.

41. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepimuose į pareiškėjų skundus pirmosios instancijos teismui.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – mokesčių administratoriaus sprendimų, pagal kuriuos pareiškėjams apskaičiuotas GPM ir PSDĮ ir su jais susijusios sumos, teisėtumas ir pagrįstumas. Mokesčių administratorius teigia, kad patirtoms išlaidoms padengti pareiškėjai turėjo kitų pajamų, gautų iš nenustatytų šaltinių, šių nedeklaravo metinėse pajamų deklaracijose ir nesumokėjo GPM ir PSDĮ.

44. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Apeliantai nurodo, kad V. Č. rašytines pastabas dėl 2016 m. liepos 1 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-470, pateikė Vilniaus AVMI viršininkui, tačiau rašytines pastabas ir visą patikrinimo medžiagą, neteisėtai ir nepagrįstai, nesilaikant ikiteisminės nagrinėjimo tvarkos, išnagrinėjo centrinis mokesčių administratorius – VMI.

46. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas, pažymi, kad aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas svarbu atsižvelgti į įstatymo leidėjo tikslą ir aiškinti teisės normas sistemiškai. Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalyje (čia ir toliau remiamasi 2016 m. gruodžio 23 d., t. y. VMI sprendimų priėmimo metu, galiojusiomis teisės normomis) nustatyta, kad mokestiniams ginčams šiame įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Nustatydamas šią taisyklę, įstatymų leidėjas siekė, kad dėl įrodymų gausos, mokesčių ir delspinigių apskaičiavimų aritmetinio sudėtingumo mokestinis ginčas, prieš patekdamas į teismą, būtų išnagrinėjamas bent vienos mokestinius ginčus nagrinėjančios ikiteisminės institucijos, kad įrodymai ir skaičiavimai būtų patikrinti specializuotas finansines ir teisines žinias turinčių specialistų. Įstatyme nėra nustatyta, kad būtina dvipakopė ikiteisminio mokestinio ginčo nagrinėjimo tvarka.

47. Mokesčių administravimo įstatymo 147 straipsnyje nustatyta, kad mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos yra centrinis mokesčių administratorius, mokestinių ginčų komisija ir teismas. Toje pat normoje centrinis mokesčių administratorius ir mokestinių ginčų komisija yra įvardijami kaip ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos. Taigi, norint kad būtų laikomasi ikiteisminės mokestinio ginčo nagrinėjimo tvarkos, pakanka, jog mokestinis ginčas būtų išnagrinėtas arba centrinio mokesčių administratoriaus, arba mokestinių ginčų komisijos.

48. Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje mokestiniai ginčai yra apibrėžti kaip ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Iš šios normos seka, kad mokestinio ginčo nėra, kol mokesčių administratorius nėra priėmęs sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo.

49. Mokesčių administravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius gali atlikti visas pagal šį įstatymą vietos mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtas funkcijas, jeigu tai yra nustatyta centrinio mokesčių administratoriaus nuostatuose. Taigi, įstatymo leidėjas, be kita ko, suteikė kompetenciją centriniam mokesčių administratoriui veikti kaip vietos mokesčių administratoriui, be kita ko, suteikė teisę nagrinėti pastabas dėl patikrinimo akto, patvirtinti patikrinimo aktą, apskaičiuoti delspinigius ir skirti baudas.

50. Papildomai teismas pažymi, kad administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Pirmosios instancijos teismo pozicija neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (žr. pvz., 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-598-575/2019). Todėl teismas atmeta apeliantų argumentus, kad rašytines pastabas ir visą patikrinimo medžiagą, neteisėtai ir nepagrįstai, nesilaikant ikiteisminės nagrinėjimo tvarkos, išnagrinėjo centrinis mokesčių administratorius – VMI.

51. Apeliantai teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus dėl išlaidų, susijusių su vandens transporto priemonių įsigijimu, taip pat, išlaidų skirtų pastatų statyboms, apskaičiavimo teisingumo, gautų paskolų iš fizinių asmenų, pajamų, gautų iš A. D., pripažinimo.

52. Teismas primena, kad vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija patikrino visus byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas paminėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, išsamiai argumentų nekartoja.

53. Apeliantai teigia, kad mokesčių administratorius nepilnai surinko duomenis apie vandens transporto priemonių registravimą viešame registre ir atitinkamai įsigijimo ar pardavimo dokumentus. Teismas pažymi, kad iš byloje esančių įrodymų seka, kad mokesčių administratorius rinko duomenis apie apeliantų užsienio vienetams pervestas pinigines lėšas už laivus. Mokesčių mokėtojai nedeklaravo pajamų mokesčio deklaracijose kilnojamojo turto, kuriam privaloma teisinė registracija (vandens transporto priemonių) pardavimo, nuomos ar kitokių pajamų ir patikrinimo metu nepateikė mokesčių administratoriaus prašomų duomenų ir dokumentų, tai pagrįstai atitinkama suma buvo priskirta patirtoms išlaidoms. Skundžiamo teismo sprendimo 14 punkte nurodyta priešingai, nei teigia apeliantai, kad mokesčių administratorius pripažino pareiškėjų 2009 metų pajamomis lėšas, gautas iš S. E. už parduotą katerį, todėl pareiškėjų argumentai šiuo klausimu laikytini nepagrįstais. Tokią teismo išvadą patvirtina ir rašytiniai įrodymai, esantys byloje (patikrinimo aktų priedas Nr. 2, V. Č. mokestinio patikrinimo medžiaga I t., b. l. 105).

54. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nurodo argumentus, kad nei vienas įstatymas neįpareigoja mokesčių mokėtojų turėti ar kaupti dokumentus, pagrindžiančius statybos išlaidas tam, kad mokesčių administratorius galėtų jas įvertinti; paskaičiuotos statybos išlaidos yra labai padidintos. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad mokesčių mokėtojai, tokie kaip šioje byloje, turi teisę pasirinkti, kaupti ar ne dokumentus, susijusius su namo statyba. Bet jiems apsisprendus dokumentų nekaupti, jie ir prisiima riziką, kad susidurs su įrodinėjimo sunkumais mokestiniame ginče.

55. Teismas pažymi, kad tais atvejais, kai mokėtojas realių išlaidų dydžio negali pagrįsti aptartais dokumentais, o šios aplinkybės yra teisiškai reikšmingos nustatant mokesčių mokėtojų mokestines prievoles, mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo kriterijus, išlaidų dydį turi teisę nustatyti, atsižvelgdamas į kitus leistinus ir konkrečiu atveju surinktus įrodymus (MAĮ 70 str.). Šiame ginče mokesčių administratorius vadovavosi atestuoto ūkio subjekto, kuris specializuojasi statybinių sąmatų sudaryme, kainodaroje, teikiama informacija, atsižvelgdamas į statinių statybos metais objektyviai buvusius kainų pokyčius (V. Č. mokestinio patikrinimo medžiaga, I t., b. l. 82–84). Be to, apeliantai nors ir prieštarauja mokesčių administratoriaus taikytam kainų indeksavimui pagal statybos departamento ekonominės ir socialinės raidos rodiklių statybos sąnaudų kainų indeksus 2005–2007 metais ir nurodo, jog Namo Nr. 1 ir Namo Nr. 2 statybos išlaidos turėjo būti skaičiuojamos pagal 2004 metais nustatytas 1 m3 statybos kainas, tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų, jog visos statybos sąnaudos buvo patirtos tik 2004 metais. Byloje yra duomenys, jog Namo Nr. 1 įregistravimo pagrindas – 2008 m. birželio 27 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, o Namo Nr. 2 nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla sudaryta 2007 m. kovo 28 d. (V. Č. mokestinio patikrinimo medžiaga, I t., b. l. 82, 83). Todėl nagrinėjamu atveju taikyti vien tik 2004 m. kainas nėra pagrindo.

56. Pasisakydama dėl apeliantų teiginių dėl A. G., M. G. ir G. K. tariamai suteiktų paskolų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas numato, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Atitinkamai išvados apie mokesčio mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia (žr. pvz., LVAT 2011 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-201/2011).

57. Taip pat teismas yra išaiškinęs, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr. pvz., 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013).

58. Teismo nuomone, mokesčių mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, kad jo nurodomi pajamų šaltiniai turi būti realūs (MAĮ 41 str.), o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių turi atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes, ypač tais atvejais, kai gautų pajamų šaltinis yra ne paties mokėtojo veikla, o kito asmens gautos pajamos. Todėl turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio pajamos realiai yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio, t. y. šaltinis turi būti ne tik realus, bet ir turi būti objektyviais duomenimis patvirtintos aplinkybės, kad lėšos realiai perduotos mokėtojui.

59. Šioje byloje įrodyta, kad mokestinio tyrimo metu pareiškėjų paaiškinimuose nėra informacijos apie tikrintu laikotarpiu gautas paskolas. Tik mokestinio patikrinimo metu (jau žinant apie nustatytą trūkstamų pajamų išlaidoms padengti faktą) pateikti įrodymai apie gautas pajamas (paskolas), tai leidžia abejoti tokių paskolų tikrumu. Be to, ginčo nagrinėjimo Komisijos posėdyje metu pareiškėjas negalėjo konkrečiai paaiškinti grynųjų pinigų perdavimo pagal pateiktas paskolų sutartis aplinkybių ir kada vyko sandoriai, negalėjo paaiškinti, kokiu konkrečiu tikslu jis skolinosi ginčui aktualias pinigines lėšas (V. Č. mokestinio patikrinimo medžiaga, V t., b. l. 236–238). Didelių paskolų ėmimas pasirašant paprastas (notariškai nepatvirtintas) rašytines sutartis, kuriose nenumatyta jokių pinigų grąžinimą užtikrinančių garantijų iš fizinių asmenų ir po to piniginių lėšų laikymas savo banko sąskaitose, yra negyvenimiškas ir neįtikinamas. Be to, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie objektyviai galėtų pagrįsti skolintų lėšų gavimo faktą, taip pat nėra pateikta juridinę galią turinčių įrodymų, patvirtinančių suteiktų paskolų grąžinimą. Mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės teiktuose paaiškinimuose skirtingu laiku esama prieštaravimų, o pažįstamų ir draugų liudijimai apie paskolas nėra objektyvus įrodymų šaltinis. Byloje esančių duomenų visuma nepagrindžia realaus skolintų lėšų (pinigų) gavimo fakto, todėl tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusios institucijos ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų teiginius apie gautas paskolas.

60. Apeliantų nurodytas faktas, kad pareiškėjai iki 2016 m. birželio 30 d., yra pateikę deklaraciją PRC911, apie asmenų suteiktas paskolas, kurioje, be kita ko, deklaruotos paskolos, gautos iš A. G. ir G. K., nekeičia aukščiau nurodytų išvadų, kadangi iš apeliantų argumentų seka, kad deklaracijos yra pateiktos žinant apie mokestinį patikrinimą ir pateiktos jo baigtimi suinteresuotų asmenų.

61. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai vertino įrodymus dėl A. D. pervestų lėšų. Atsižvelgiant į MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjui teko pareiga įrodyti, kad A. D. pervestos lėšos turi būti vertinamos kitaip, nei apmokestinamosios pajamos, gautos 2011 metų mokestiniu laikotarpiu, tačiau pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė.

62. Apeliantų teiginiai, kad A. D. gautos lėšos negali būti pripažintos pajamomis GPMĮ prasme, kadangi pareiškėjas V. Č. iki šiol nėra įvykdęs savo įsipareigojimo A. D., prieštarauja GPM 8 straipsnio nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsižvelgiant į GPMĮ 8 straipsnio nuostatas, nagrinėjamu atveju, faktiškai gautų pajamų apmokestinimui teisinės reikšmės neturi pareiškėjo V. Č. gautų lėšų pagrindas (avansas už būsimą pirkinį), todėl VMI pagrįstai sprendė, kad šios pajamos turėjo būti deklaruotos už minėtą laikotarpį kaip apmokestinamos GPM.

63. Apeliantai nurodo, kad teismas, nagrinėdamas ginčą tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Aiškindamas šių teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai.

Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, lemiančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).

Iš bylos medžiagos seka, kad mokesčių administratoriaus teiginiai yra motyvuoti, pagrįsti įstatymais ir įrodymais. Taigi, mokesčių administratorius pareigas, numatytas Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnyje, įvykdė. Kaip nurodyta aukščiau, mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su patikrinimo aktu, privalėjo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Tai šioje byloje nėra padaryta. Mokesčių administratorius tinkamai taikydamas įstatymą įrodinėjimo prievolių pareiškėjams neperkėlė, nes tiesiogiai įstatymų leidėjo priimtais teisės aktais nustatyta, kad dalis įrodinėjimo pareigos tenka ir mokesčių mokėtojui.

Apeliantų nurodytos aplinkybės teismo nevertinamos kaip pažeidžiančios aukščiau nurodytas taisykles.

64. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. Č. ir A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius