2013-08-23 Nr. AB-4324-3-61-3-01651-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-956/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01651-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, žalos, palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1–21) ir patikslintu skundu (b. l. 43–60), prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas; Kalėjimų departamentas) 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1S-1888; 2) įpareigoti Kalėjimų departamentą ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją – 1 960 Lt; 3) priteisti iš Kalėjimų departamento neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį – 2 806 Lt nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos; 4) priteisti iš Kalėjimų departamento ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 100 000 Lt neturinei žalai atlyginti; 5) priteisti iš Kalėjimų departamento nuo skundo priėmimo dienos (2012 m. birželio 21 d.) 5 proc. palūkanas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) priteisti iš atsakovo teismo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Kalėjimų departamento 2012 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. (592)NV-6 jam buvo paskirta nuo 2011 m. lapkričio 25 d. pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija) – 1 600,04 Lt per mėnesį. Prie paskirtos pensijos turi būti mokamas valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos priedas – 360 Lt, tačiau šio priedo pareiškėjas nėra gavęs. Pensijos dydžio ribojimas buvo nustatytas iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimo įstatymu Nr. XI-1821 pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimą numatančių normų galiojimas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Todėl pareiškėjas negauna visos valstybinės pensijos ir po 2012 m. sausio 1 d. Pareiškėjas teigė, kad valstybinė pensija jam sumažinta neteisėtai, jis yra diskriminuojamas, pažeidžiamos jo konstitucinės teisės ir interesai. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir taikant laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pareiškėjo pensija nepagrįstai ir neteisėtai sumažėjo nuo 1 960,04 Lt iki 1 568,03 Lt per mėnesį ir nėra numatyta jokio teisinio mechanizmo dėl jos grąžinimo.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d., 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimais, pareiškėjas teigė, kad Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos neturėjo būti taikomos, jo pensija neteisėtai sumažinta daugiau nei 20 proc. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų galiojimo pratęsimas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. diskriminavo vieną socialinę grupę, t. y. pareigūnų ir karių pensijų gavėjus, sumažindamas jų pensijas dar vieniems metams ir nenumatydamas jų kompensavimo mechanizmo.

Remdamasis šiais argumentais pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. Nr. XI-1821), kuriuo pratęstas Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas (toliau – ir Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimo įstatymas Nr. XI-1821), neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnio, 6.249 straipsnio 1 dalies ir 6.271 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas teigė, kad neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai lėmė, kad jis iki šiol patiria nuostolius, kurie lygūs negautoms pajamoms – neišmokėtai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos daliai. Prašydamas priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas teigė, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Valstybės institucijų padaryti veiksmai buvo ir yra itin intensyvūs ir ilgalaikiai, dalis jo pensijos nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo paimta ir iki šiol negrąžinta, tarp pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir valstybės institucijų neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų taikymo patyrė šoką, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, negali įsidarbinti pagal turimą specialybę, nes tai yra nuostolinga, dvasinė skriauda nėra vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Atsakovai Kalėjimų departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l.65–67) paaiškino, kad pareiškėjui nuo 2011 m.lapkričio 25 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija -1 600, 04 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nedirbo ir negavo jokios kitos pensijos, jam priklausė valstybinio socialinio draudimo pensijos priedas - 360 Lt. Su šiuo priedu pareiškėjas turėjo gauti 1 960,04 Lt pensiją. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, paskirtos valstybinės pensijos turėjo būti perskaičiuojamos ir mokamos pagal šio įstatymo nuostatas. Už 2011 m. lapkričio mėnesį pareiškėjo pensija neviršijo ribinio (650 Lt) dydžio, todėl ji nebuvo mažina. Nuo 2011 m. gruodžio mėnesio pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Šis perskaičiavimas atliktas teisėtai, kadangi Laikinasis įstatymas, kurį taikant buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu, galiojo, jo taikymo metu nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 95–99) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamento 2012 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. NV-6 (b. l. 68), vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, pareiškėjui nuo 2011 m. lapkričio 25 d. paskirta 1 600,04 Lt valstybinė pensija už tarnybą . Kalėjimų departamentas 2012 m. sausio 20 d. raštu Nr. 7S-75 (b. l. 69) paaiškino pareiškėjui, kad prie jam paskirtos 1 600,04 Lt valstybinės pensijos už tarnybą bus mokamas valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos priedas – 360 Lt. Taip pat įformavo, kad paskirtai pensijai su priedu bus taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, todėl pensija mažės. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 10 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą skundu (b. l. 75), prašydamas išmokėti pensijos nepriemoką ir mokėti jam visą paskirtą valstybinę pensiją. Kalėjimų departamentas 2012 m. birželio 11 d. raštu Nr. 1S-1888 (b. l. 74) paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo ir galioja Laikinasis įstatymas, kuriame nustatyta, kad valstybinėms pensijoms šio įstatymo nuostatos taikomos iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2012 m. birželio 13 d. pateikė Kalėjimų departamentui kartotinį skundą (b. l. 78), kuriame išdėstė prašymą, analogišką pateiktam 2012 m. gegužės 10 d. skunde. Kalėjimų departamentas 2012 m. birželio 21 d. rašte Nr. 1S-2017 (b. l. 77 nurodė, kad kartotinio skundo nenagrinės, nes tuo pačiu klausimu jau yra priėmęs sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2011 m. lapkričio 25 d. (pensijos paskyrimo diena) iki teismo sprendimo įsigaliojimo teisėtumo.

Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio 3 dalyje (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) buvo nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo šio straipsnio dalies pakeitimas, nustatantis, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių pensijų įstatymą. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalis nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Taigi asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime, tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 straipsniu, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Iš pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjui pensija sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Nuo 2011 m. lapkričio 25 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija 1 600,04 Lt, kuri kartu su mokomu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360 Lt) sudarė 1 960,04 Lt. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjui mokėtinos pensijos suma buvo sumažina 392,01 Lt ir mokama po 1 568,03 Lt (b. l. 88).

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai perskaičiavo pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 11 d. sprendimas Nr. 1S-1888 yra teisėtas, pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl teismas atmetė pareiškėjo reikalavimų dėl minėto sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Spręsdamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi. Nustatė, kad Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame, be kita ko, konstatuota, kad, pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) įstatymų leidėjas turi teisę mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, sumažintos pensijos gali būti mokamos laikinai, o įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti. Atsižvelgęs į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas konstatavo, kad jam nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai, todėl netenkino pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Atmetęs pareiškėjo pagrindinius reikalavimus (nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų), nes atsakovas pareiškėjui perskaičiuodamas pensiją įgyvendino įstatymą, kuris, kaip paaiškėjo Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, Konstitucijai neprieštaravo, teismas atmetė išvestinius reikalavimus dėl neturtinės žalos, palūkanų ir delspinigių priteisimo. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturi pagrindo iš kitos šalies gauti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

III. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 103–123,136-143) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais pareiškėjas rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas remiasi šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimo įstatymo Nr. XI-1821 atitikties Konstitucijai, nesiėmė pareiškėjo pažeistų teisių tinkamos gynybos. Apeliantas ginčijo Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, kuriuo, be kita ko, reguliuojama pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka, ir buvo nustatyta, jog šio įstatymo nuostatos taikomos tik laikinai, t. y. pasibaigus nustatytam laikotarpiui numatyta taikyti teisinį reguliavimą, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo – tačiau to pirmosios instancijos teismas nevertino. Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimo pratęsimas valstybinių pensijų gavėjams iki 2012 m. gruodžio 31 d. diskriminuoja šią asmenų grupę, tarp jų - apeliantą. Apelianto nuomone, poreikis kreiptis į Konstitucinį Teismą pagal jo pateiktą prašymą nėra išnykęs.

2. Teismas priėmė sprendimą netinkamai pritaikęs ginčui aktualias materialines teisės normas, todėl nepagrįstai atmetė skundo reikalavimus. Teismas nenagrinėjo apelianto nurodytų Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimų ir 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimų vykdymo, nes buvo nusavinta didesnė nei numato įstatymai valstybės pensijos dalis. Atsakovui nevykdant apelianto nurodytų Konstitucinio Teismo nutarimų buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 1, 1 straipsnis, Protokolo Nr.12(1) 1 straipsnis, Konvencijos 14, 29 straipsniai, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 2, 7, 17 straipsniai, Pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnis ir 23 straipsnio 1 dalis, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnis, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 2 straipsnio 2 dalis.

3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 11 d. sprendimas Nr.1S-1888 yra neišsamus ir biurokratinis atsirašinėjimas, nepaaiškinus aplinkybių, lėmusių pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Apelianto nuomone yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad paskyrus pensiją apeliantui buvo taikoma diskriminacinė nuostata, dėl ko apeliantas negalėjo turėti su darbo veikla susijusių santykių ir praktikuoti pagal turimą gydytojo ortopedo traumatologo specialybę. Dirbdamas, apeliantas būtų netekęs 70 proc. paskirtosios pensijos. Todėl apeliantas buvo privertas aukoti savo kvalifikacinius gebėjimus ir nepraktikuoti. Tuo patyrė psichologinį ir fizinį diskriminacinį poveikį, buvo priverstas jaustis nevisaverčiu visuomenės ir šeimos nariu.

Atsakovai Kalėjimų departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 131–133) pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui pateiktas aplinkybes. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo ir įvertino visų byloje dalyvaujančių šalių argumentus ir priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1S-1888, priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos, palūkanas, delspinigius, įpareigoti atsakovą ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją. Be to, pareiškėjas prašė priteisti 100 000 Lt neturinei žalai atlyginti bei palūkanas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad atsakovas pareiškėjui paskirtą nuo 2011 m. lapkričio 25 d. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją perskaičiavo vienu teisniu pagrindu, t.y. taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, teisingai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame buvo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgdamas į tai, teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui paskirta nuo 2011 m. lapkričio 25 d. pareigūnų ir karių valstybinė pensija (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas teisėtai, todėl neišmokėta valstybinės pensijos nepriemoka negali būti grąžinta.

Tikrinamoje byloje nustatyta, kad valstybinės pensijos paskyrimo mėnesį (2011 m. lapkričio mėnesį) pareiškėjui priklausė pensija ne už visą mėnesį, jos dydis neviršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyto ribinio dydžio (650 Lt), todėl atsakovas šį mėnesį pareiškėjui išmokėjo visą tą mėnesį priklausiusią pensiją. Nuo 2011 m. lapkričio mėnesio atsakovui taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija kurios dydis su kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 1960, 04 Lt sumažėjo iki 1568, 03 Lt, t. y. 392,01 Lt per mėnesį (arba 20 proc.), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pensijos dydžio ribojimas buvo didesnis nei leido įstatymai.

Remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimais, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, kad minėtu teisiniu pagrindu susidariusi pareiškėjo valstybinės pensijos nepriemoka jam negali būti priteista. Dėl tų pačių priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti Kalėjimų departamentą mokėti ateityje pareiškėjui visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kurios dydis yra laikinai apribotas remiantis Konstitucijai neprieštaraujančia Laikinojo įstatymo norma. Iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų matyti, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (ekonominę krizę). Pareiškėjo ginčijamas Kalėjimų departamento sprendimas bei veiksmai atitiko minėtą galiojantį Konstitucijai neprieštaraujant valstybinių pensijų dydį ribojantį teisinį reguliavimą, t.y. buvo teisėti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo. Pažymėtina ir tai, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuoja viešosios teisės normos, kurios nenumato procesinių palūkanų dėl pensijų neišmokėjimo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Šis tikslas apibrėžtas Laikinojo įstatymo preambulėje.

Apeliantas nagrinėjamoje byloje akcentuoja tai, kad 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. Xl-1821 buvo pratęstas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriame ištirtas Laikinojo įstatymo nuostatų, tarp jų 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies, atitikimas Konstitucijai, matyti, kad Konstitucinis Teismas, palyginęs Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) pastebėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo travaux préparatoires matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo. Aptarti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo argumentai patvirtina, kad Konstitucinis Teismas nagrinėjo Laikinojo įstatymo raidą, taip pat ir pareiškėjo nurodytą šio įstatymo 15 straipsnio redakciją. Minėti Konstitucinio Teismo nutarimo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimai patvirtina, kad į pareiškėjui kilusius klausimus dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), kuriuo valstybinių pensijų gavėjams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų laikinasis galiojimas, yra atsakyta minėtame Konstitucinio Teismo nutarime.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pažymėtina ir tai, kad bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie pateikiami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir kurie išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą išsprendimui ABTĮ 57, 86 straipsnio 2 dalies taisyklės netaikomos. Bylos proceso šalies individualioje byloje pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, teismui nėra privalomas. Toks prašymas spręstinas remiantis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t. y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant iškeltą individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, atsižvelgdamas į minėtus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendime tinkamai aiškino bei taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas, vadovavosi ginčui aktualia Konstitucinio Teismo jurisprudencija, bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ir vertino teisingai. Todėl konstatuotina, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija tikrinamoje byloje nenustatė aplinkybių dėl kurių būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius