2018-03-29 Nr. AB-6741-3-61-3-04283-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-244-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04283-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 13.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos L. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. A. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 5MA-34-250/10000298969 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 1A-209, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. S-138(7-132/2015) ir išspręsti prašymą iš esmės, priimti sprendimą grąžinti pareiškėjai sumokėtus importo mokesčius. Pareiškėja skundu taip pat prašė panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0062 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) ir Departamento 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 1A-393.

2. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjos prašymą dėl už automobilį „Seat Altea XL“ sumokėtų importo mokesčių grąžinimo. Šį sprendimą pareiškėja apskundė Departamentui, kuris 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 1A-658 jį panaikino bei pavedė iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą. Vilniaus teritorinė muitinė, pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, Sprendimu Nr. 1 prašymą atmetė. Departamentas skundžiamu sprendimu patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimo Nr. 1 dalį, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas grąžinti už automobilį sumokėtus importo mokesčius, o dalį, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas skolininku muitinei pripažinti A. Ž. (A. Ž.), panaikino bei pavedė nagrinėti iš naujo. Komisija patvirtino Departamento sprendimo pirmąją dalį. Vilniaus teritorinė muitinė Sprendimu Nr. 2 pripažino A. Ž. solidariai atsakingu skolininku už automobilio importo mokesčių sumokėjimą. Šis Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas buvo patvirtintas Departamento sprendimu.

3. Pareiškėja paaiškino, kad automobilį įsigijo pagal skelbimą, kuriame buvo nurodyta, jog į galutinę kainą įeina visi sumokėti mokesčiai. Registruojant automobilį, valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ darbuotojas pareiškėjai taip pat neužsiminė, kad gali būti nesumokėti importo muitai valstybei. Pareiškėjos manymu, ji elgėsi apdairiai ir rūpestingai. Sužinojusi, kad importo muitai už automobilį nebuvo sumokėti, t. y. kad pardavėjas pateikė klaidingus duomenis, pareiškėja teigė užpildžiusi automobilio importo deklaraciją ir sumokėjusi apskaičiuotus mokesčius. Pareiškėjos teigimu, priimant sprendimus nebuvo įvertinta aplinkybė, kad, siekdama nustatyti automobilį pardavusį asmenį, pareiškėja kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir buvo nustatyta, jog būtent A. Ž. į Lietuvos Respubliką įvežė automobilį, už kurį nedeklaravo ir nesumokėjo importo mokesčių. Pareiškėja rėmėsi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2, 3 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pabrėžė, kad ji automobilio įsigijimo metu nežinojo, jog jis įvežtas neteisėtai, t. y. nesumokėjus importo muito. Aplinkybė, kad ji automobilio pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė ne lietuvių kalba, pareiškėjos manymu, neturi reikšmės sprendžiant dėl pareigos sumokėti mokesčius. Pareiškėja pažymėjo, kad nėra verslininkė, o automobilį pardavęs asmuo verčiasi automobilių prekyba, todėl, įsigydama iš jo automobilį, pareiškėja teigė negalėjusi numanyti, kad jis įvežtas nesilaikant nustatytų procedūrų ir kad už jį nėra sumokėti kokie nors mokesčiai. Pareiškėja tvirtino, kad jai nėra žinomos nei Bendrijos muitinės kodekso, nei jo įgyvendinimo nuostatos, kadangi tai yra itin specifinio pobūdžio teisės aktai, su kuriais kasdieniame gyvenime vartotojai nesusiduria.

4. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Bendrijos muitinės kodeksas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai yra viešai paskelbti. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėja, žinodama, kad perka automobilį, įvežtą iš trečiosios šalies, būtų atlikusi kokius nors veiksmus, siekdama išsiaiškinti, ar jis įvežtas teisėtai. Tai, kad pareiškėja pasitikėjo pardavėju, o automobilio pirkimo procesas jai nesukėlė jokių įtarimų, atsakovo vertinimu, negali būti pagrindas pripažinti, kad pareiškėja veikė apdairiai ir rūpestingai. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja pasirašė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje pardavėjas nurodytas G. D.–R., o ne A. Ž., iš kurio ji įsigijo automobilį, atsakovo vertinimu, leidžia teigti, kad pareiškėja elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai. Atsakovas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą automobilį muitinei privalėjo pateikti tiek jį įvežęs asmuo, tiek pareiškėja, kuri šią pareigą atliko, deklaruodama jį importo deklaracijoje. Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsniu, jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie už tokią skolą atsako solidariai. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad automobilio registracijos pažymėjimas, išduotas Šveicarijos Konfederacijoje, patvirtina, jog transporto priemonė nebuvo registruota Europos Sąjungoje, ir duomenų, kad automobilis, įvežant į Bendrijos muitų teritoriją, būtų pateiktas muitinei ir sumokėti visi privalomi mokėti mokesčiai, nėra. Pareiškėja, pasiteiraudama pardavėjo dėl mokėtinų mokesčių, suprato, kad ketinama įsigyti transporto priemonė į Lietuvos Respubliką galėjo būti įvežta neteisėtai, tačiau nesielgė apdairiai bei rūpestingai, t. y. nepareikalavo pardavėjo pateikti importo mokesčių sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. Be to, abejonių pareiškėjai turėjo sukelti aplinkybė, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje pardavėju nurodytas kitas asmuo. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad tiek pareiškėja, tiek A. Ž. atitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje išdėstytas sąlygas dėl pripažinimo skolininku muitinei.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

9. Teismas rėmėsi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, 3 dalimi, 213 straipsniu ir darė išvadą, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, o tokiais atvejais solidariais skolininkais muitinei laikomi tiek asmenys, neteisėtai įvežę prekes, už kurias turi būti mokami muito mokesčiai, tiek asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukoje įtvirtintoje normoje nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai. Pripažįstant asmenį skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką nereikia įrodyti, kad asmuo dalyvavo neteisėtai įvežant prekes.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėja atitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukoje įtvirtintoje normoje nustatytas sąlygas, todėl teisėtai ir pagrįstai Vilniaus teritorinė muitinė Sprendimu Nr. 1 konstatavo, jog jai išliko pareiga už automobilį sumokėti importo muito mokesčius, ir atsisakė juos grąžinti. Teismas iš esmės pritarė skundžiamuose sprendimuose pateiktam faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos pripažinimu muitinės skolininke, vertinimui ir išdėstytiems argumentams. Teismas pažymėjo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėja automobilio įsigijimo metu, be kita ko, pasirašydama pirkimo dokumentus, žinojo arba turėjo žinoti, kad šis automobilis pirkimo metu buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai buvo žinomas faktas, jog už automobilius, importuotus iš Šveicarijos Konfederacijos, turi būti mokami importo mokesčiai.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjos teiginio, jog ji buvo suklaidinta skelbimo turinio, A. Ž., kuris faktiškai pareiškėjai pardavė automobilį, ir manė, kad automobilis įvežtas teisėtai, o visi reikiami mokesčiai už jį yra sumokėti, teismas pažymėjo, kad šie pareiškėjos teiginiai yra nepagrįsti įrodymais, todėl vertintini kritiškai. Teismas atkreipė dėmesį į Vilniaus apygardos prokuratūros 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal L. A. pareiškimą, kuriame, be kita ko, konstatuota, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kad pareiškėja buvo esmingai klaidinama ar kitu būdu būtų naudojama apgaulė, nes ji pati, siekdama mažesnės automobilio kainos, nepasirašė pirkimo–pardavimo sutarties lietuvių kalba, buvo nepakankamai atidi ir nesigilino į mokėtinus mokesčius valstybei. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju įtakos pareiškėjos pareigos sumokėti importo muito mokesčius už automobilį turiniui neturi ir tai, kad, kaip ji teigia, registruojant automobilį, VĮ „Regitra“ darbuotojas pareiškėjai neužsiminė, kad gali būti nesumokėti importo muitai valstybei, taip pat ir tai, kad ji nėra verslininkė. Teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja, įsigydama automobilį, elgėsi taip, kaip tokioje pačioje situacijoje elgtųsi apdairus, rūpestingas, sąžiningas ir atidus asmuo.

12. Teismas konstatavo, kad Vilniaus teritorinė muitinė Sprendimu Nr. 1 pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjai grąžinti už automobilį sumokėtus importo muito mokesčius. Šis Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas, kaip ir skundžiamas atitinkamas Departamento sprendimas tiek, kiek juo buvo atsisakyta pareiškėjai grąžinti už automobilį sumokėtus importo muito mokesčius, ir skundžiamas Komisijos sprendimas, kuriuo ši Departamento sprendimo dalis buvo patvirtinta, yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl šią pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė.

13. Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimą Nr. 2 ir atitinkamą Departamento sprendimą, kuriais solidariai atsakingu skolininku už deklaracijoje deklaruoto automobilio apskaičiuotų importo mokesčių sumokėjimą pripažintas A. Ž., teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimas Nr. 2 ir skundžiamas Departamento sprendimas Nr. 1A-393 priimti pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjos skundą, kurį išnagrinėjus buvo priimti ir Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimas Nr. 1, Departamento sprendimas Nr. 1A-209, Komisijos sprendimas Nr. S-138(7-132/2015). Teismas atkreipė dėmesį, kad, įvertinus Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimo Nr. 2 ir Departamento sprendimo Nr. 1A-393 turinį visų byloje surinktų rašytinių įrodymų kontekste, matyti, jog, nors šie sprendimai buvo priimti išnagrinėjus pareiškėjos skundą, juose nuspręsta ne dėl jos, o dėl A. Ž. prievolės sumokėti importo mokesčius už automobilį, t. y. jis pripažintas solidariai atsakingu skolininku už deklaracijoje deklaruoto automobilio apskaičiuotų importo mokesčių sumokėjimą. Teismas konstatavo, kad Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimu Nr. 2 ir Departamento sprendimu Nr. 1A-393 nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjos subjektinių teisių ir šie sprendimai nedaro įtakos pareiškėjos teisinei padėčiai, todėl net šios skundo dalies patenkinimo atveju jos teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų beprasmis. Nenustatęs pareiškėjos materialinio teisinio suinteresuotumo dėl pareikšto reikalavimo panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimą Nr. 2 ir Departamento sprendimą Nr. 1A-393, teismas šią skundo dalį atmetė.

III. 14. Pareiškėja L. A. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir išspręsti jos sumokėtų importo muitų grąžinimo klausimą.

15. Pareiškėjos manymu, nagrinėjamu atveju yra akivaizdus jos ir už skolos muitinei atsiradimą atsakingo asmens A. Ž. veiksmų savarankiškumas, skirtingi siekiai ir elgesys, nebuvo nustatyta jokio jų veiksmų bendrumo. Pareiškėja tvirtina nukentėjusi, o valstybės institucijos pateisinusios neteisėtus ar nesąžiningus asmens poelgius, kuriais pareiškėjai buvo padaryta žala. Pareiškėja pažymi, kad teismas turėjo vertinti jos elgesį ir suvokimą kaip paprasto asmens (ne verslininko). Pareiškėja remiasi 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 320 straipsnio a punktu, Bendrijos kodekso 37-40, 79, 202 straipsniais, pažymi, kad automobilį, registruotą Šveicarijos Konfederacijoje, pirko ir įregistravo jau jam esant Lietuvoje.

Pareiškėja daro išvadą, kad prekė neatitiko reikalavimų, nustatytų Įgyvendinimo nuostatų 230-232 straipsniuose, nes ji, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsniais, privalėjo būti pateikta ir deklaruota muitinėje. Pareiškėja nurodo, kad tik Vilniaus teritorinei muitinei pripažinus automobilį neteisėtai importuotu, jai objektyviai tapo žinoma ir suprantama, jog jos įsigytas automobilis į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas neteisėtai. Pareiškėja remiasi vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d.

įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 57, 58, 60.1 punktais ir pažymi, kad, registruojant transporto priemonę, ji buvo įsitikinusi, jog visi privalomi sumokėti mokesčiai yra sumokėti ir visi jai privalomieji veiksmai yra atlikti. Pareiškėja pažymi, kad pasirašė dokumentus vokiečių kalba, tačiau jie buvo standartiniai, be to, ji moka ir supranta šią kalbą. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ikiteisminiame tyrime priimtame nutarime buvo suformuotas aiškus teisėsaugos institucijų požiūris, jog muitinės skolininku laikytinas A.

Ž., tačiau ši aplinkybė nebuvo tinkamai įvertinta. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 ir pažymi, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta nei viena Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąlyga. Pareiškėja pabrėžia, kad ji nelaikytina nei asmeniu, neteisėtai įgijusiu prekę, nei asmeniu, kuris prekės įsigijimo metu būtų žinojęs (ar akivaizdžiai turėjęs žinoti), jog tokia prekė į Bendrijos teritoriją buvo įvežta neteisėtai ir šie faktai liko nepaneigti.

Pareiškėjos manymu, kaip vartotoja, ji atliko tiek veiksmų, kiek esamomis aplinkybėmis yra privaloma ir logiškai pateisinama. Pareiškėja pabrėžia, kad nėra verslininkė, automobilį įsigijo išimtinai asmeninėms reikmėms, pardavėjas patikino, kad sutarta kaina yra galutinė. Pareiškėja daro išvadą, kad A. Ž. ją sąmoningai klaidino. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad prieš įsigydama automobilį ji turėjo pasidomėti, ar su juo atliktos išmuitinimo procedūros, ar sumokėti visi privalomi mokesčiai. Pareiškėja pažymi, kad jokio susitarimo, numatančio jos pareigą sumokėti kokius nors papildomus mokesčius pardavėjo naudai ar už jį, nepasirašė.

Pareiškėja daro išvadą, kad įsigydama automobilį elgėsi sąžiningai ir atidžiai. Sužinojusi, jog buvo A. Ž. sąmoningai apgauta, ėmėsi visų įstatyme numatytų priemonių tam, kad importo muito mokesčius sumokėtų asmuo, kuriam tiesiogiai tokia prievolė numatyta įstatymo. Pareiškėja pabrėžia, kad sąmoningumo ir tyčios jos veiksmuose nebuvo, byloje neįrodyta, kad ji žinojo, jog įsigyja prekę, už kurią nėra sumokėti importo muito mokesčiai ir sąmoningai tokią prekę laikė savo žinioje.

16. Pareiškėja nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi, kurioje skundas dalyje dėl Vilniaus teritorinės muitinės ir Departamento sprendimų panaikinimo įvertintas kaip nesukeliantis teisinių pasekmių. Pareiškėja nurodo, kad, tenkinus jos skundą ir teismui panaikinus ginčijamus Departamento ir Komisijos sprendimus, tačiau nesprendžiant klausimo dėl A. Ž. prievolės solidarumo, susiklostytų teisiškai ydinga situacija, kai pareiškėjos atžvilgiu iš solidarių skolininkų prievolę panaikinus, A. Ž. atžvilgiu tokia prievolė liktų galioti.

17. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjai mokant vokiečių kalbą, jai buvo suprantama, kad ji perka automobilį iš Šveicarijos piliečio, kurį atstovavo A. Ž., bei tai, kad automobilis yra iš Šveicarijos Konfederacijos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nėra duomenų, jog pareiškėja, žinodama, jog perka automobilį, įvežtą iš trečiosios šalies, būtų atlikusi kokius nors veiksmus, siekdama išsiaiškinti, ar šis automobilis įvežtas teisėtai ir už jį sumokėti importo mokesčiai. Atsakovo teigimu, registravimo pažymėjimas, pirkimo – pardavimo sutartis turėjo sukelti pareiškėjai abejones dėl įsigyjamos prekės muitinio statuso. Tai, kad pareiškėja pasitikėjo pardavėju, o automobilio pirkimo procesas jai nesukėlė jokių įtarimų, atsakovo vertinimu, negali būti pagrindu pripažinti, kad pareiškėja, įsigydama automobilį, veikė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėja turėjo žinoti, jog įsigijo automobilį, kuris į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas neteisėtai, ir tai yra pagrindas pareiškėją pripažinti skolininke pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką. Atsakovas nurodo, kad jau po to, kai pareiškėja deklaravo automobilį muitinėje, buvo nustatytas asmuo, kuris įvežė automobilį, todėl Vilniaus teritorinė muitinė jį pripažino solidariu skolininku muitinei. Kadangi pareiškėja yra solidari skolininkė muitinei, jai nėra pagrindo grąžinti sumokėtus importo mokesčius už ginčo automobilį.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 ir pažymi, kad pareiškėjos mokestinę atsakomybę apibrėžia Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka, pagal kurią nereikalaujama, jog asmuo (realiai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, jog jis būtų pripažintas skolininku. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad automobilis iki registracijos Lietuvoje buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje ir nėra jokio patvirtinimo, kad ši prekė yra įgijusi Bendrijos prekės statusą, bei daro išvadą, kad pareiškėja automobilio įsigijimo metu turėjo žinoti, jog automobilis buvo įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją iš Šveicarijos neteisėtai, pareiškėja atitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukos sąlygas, pagal kurias ji pripažįstama skolininke muitinei. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Vilniaus teritorinė muitinė, nustačiusi neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktą, nepriklausomai nuo ikiteisminio tyrimo baigties, privalėjo apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Nors pareiškėja prekių įvežimo veiksmų neatliko, ji sąmoningai dalyvaudama automobilio įsigijimo procese, tokiais savo veiksmais prisidėjo prie neteisėto automobilio įvežimo į Bendrijos teritoriją. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pareiškėja privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti ir ji negali teisinti savo pačios pareigų nevykdymo kitų asmenų neteisingai suteikta informacija. Pareiškėja, manydama, kad pardavėjas veikė nesąžiningai, turi teisę reikalauti atlyginti žalą remiantis Civilinio kodekso normomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 5MA-34-250/10000298969, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 1A-209, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. S-138(7-132/2015), kuriais atsisakyta grąžinti pareiškėjai sumokėtus importo mokesčius pagal importo deklaraciją Nr. 13LTVG2000IM043CCO, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Nustatyta, kad automobilis į Europos Bendrijos teritoriją iš Šveicarijos Konfederacijos buvo įvežtas nedeklaravus jo muitinės įstaigose. Pareiškėja transporto priemonę įsigijo pasirašiusi 2013-05-27 pirkimo–pardavimo sutartį ir būtent ji šį automobilį užregistravo VĮ „Regitra“ bei 2013-11-04 muitinei pateikė Deklaraciją, nurodydama mokėtinų importo mokesčių dydį. Dėl šių faktų ginčo byloje nėra, jie patvirtinti byloje surinktais rašytiniais įrodymais.

23. Pareiškėja teigia, kad, nustačius faktą, jog Automobilį į Lietuvą įvežė A. Ž., pagal Bendrijos muitinės kodeksą pareiga tokius mokesčius sumokėti kyla būtent šiam asmeniui, t. y. prašo grąžinti sumokėtus importo mokesčius už automobilį „Seat Altea“ ir skolininku muitinei pripažinti tik anksčiau minėtą asmenį.

24. 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, 202 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką.

25. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje nustatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomas inter alia asmuo, įgijęs arba laikęs neteisėtai įvežtas prekes (1) ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (2).

26. Teismų praktikoje pažymima, kad iš Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos seka, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje A143-2619/2011, 2017 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2048-575/2017).

27. Sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo automobilį, kuris jo pirkimo metu buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje. Įvertinusi nagrinėjamos bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja automobilio įsigijimo metu turėjo suprasti, kad jis įvežtas iš Šveicarijos Konfederacijos bei turi būti sumokėti importo mokesčiai. Pareiškėjos teiginiai dėl suklaidinimo pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmesti remiantis Vilniaus apygardos prokuratūros Nutarime nustatytomis aplinkybėmis. Taigi nagrinėjamu atveju, įsigydama automobilį, pareiškėja nebuvo pakankamai apdairi, rūpestinga, sąžininga ir atidi (nepasidomėjo visomis automobilio įvežimo aplinkybėmis ir, ar už jį sumokėti importo mokesčiai). Nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšmingi ir VĮ „Regitra“ darbuotojų veiksmai. Todėl nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėjai pagrįstai atsisakyta grąžinti sumokėtą importo mokestį už į Lietuvos Respublikos teritoriją iš Šveicarijos Konfederacijos įvežtą automobilį, nes ji laikytina skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu (nustatytas abiejų Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje numatytų sąlygų buvimas).

28. Pareiškėja skunde taip pat prašo panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0062 ir Departamento 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 1A-393, kuriais solidariai atsakingu skolininku už Deklaracijoje deklaruoto Automobilio apskaičiuotų importo mokesčių sumokėjimą taip pat pripažintas A. Ž..

29. Nors šie sprendimai buvo priimti išnagrinėjus pareiškėjos skundą, tačiau juose nuspręsta ne dėl pareiškėjos, o dėl A. Ž. prievolės sumokėti importo mokesčius už Automobilį, t. y. nagrinėjamoje situacijoje pareiškėja kreipėsi į administracinį teismą, siekdama apginti ne savo, o kitų asmenų teises (siekia kitų asmenų atžvilgiu priimto sprendimo panaikinimo). ABTĮ taikymo požiūriu tai reiškia, kad šioje administracinėje byloje pareiškėja neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl šio administracinio ginčo išsprendimo. Tuo pačiu tai reiškia, kad ABTĮ 5 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies taikymo prasme nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos nurodyto teisės pažeidimo ir jį ginti vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytu būdu.

30. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimu Nr. 2TR-19-0062 ir Departamento Sprendimu Nr. 1A-393 nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjos subjektinių teisių ir šie sprendimai nedaro įtakos pareiškėjos teisinei padėčiai, todėl net šios skundo dalies patenkinimo atveju jos teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

31. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti, todėl teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra juridinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė