2016-03-31 Nr. AB-7159-3-61-3-04870-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-340-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04870-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. Z. ir A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Z. ir A. Z. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui K. J. dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. Z. ir A. Z. (toliau – ir pareiškėjai) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI, atsakovas) viršininko 2014 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. 1V-139 „Dėl 2011 m. lapkričio 28 d. savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. gruodžio 15 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančiais“ bei priteisti jiems iš VTPSI bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 28 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. FAK-4339-(14.31) buvo konstatuota, jog K. J. sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tvora yra pastatyta pareiškėjų žemės sklype, (duomenys neskelbtini). Dėl nustatytų pažeidimų atsakovas K. J. 2011 m. lapkričio 28 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. gruodžio 15 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini) kurių K. J. neskundė.

2012 m. rugsėjo 17 d. patikrinus situaciją vietoje atsakovas nustatė, jog K. J. geranoriškai nepašalino savavališkos statybos padarinių, todėl buvo inicijuota civilinė byla dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo priverstine tvarka, kuri yra sustabdyta, kol nebus išnagrinėta kita civilinė byla dėl sklypo ribų keitimo. Atsakovas skundžiamu įsakymu panaikino savavališkos statybos aktą ir reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kadangi tvora pastatyta buvo dar 2005 metais ir per 1 metus nebuvo gauti suinteresuotų asmenų skundai dėl tvoros. Mano, kad toks teisės aktų taikymas yra klaidingas, atsakovas pažeidė pareiškėjų teises į netrukdomą disponavimą savo nuosavybe, nes K. J. tvora neteisėtai yra apsitvėręs dalį jų žemės sklypo (apie 41,73 kv. m) ir dalį valstybinės žemės (apie 32,15 kv. m). Pareiškėjų teigimu, turi būti taikomos tvoros statybos metu galiojusios teisės aktų redakcijos. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 23 straipsnio 25 dalies nuostata apie vienerių metų laikotarpį reikšti pretenzijas dėl neteisėtų statybų įsigaliojo tik nuo 2010 m. spalio 1 d., o iki tol galiojusios šio teisės akto redakcijos nuostatos imperatyviai nurodė, kad statinio statyba be statybos leidimo, kai jis šio įstatymo nustatytais atvejais yra privalomas, draudžiama. Tvoros statyba svetimame žemės sklype buvo įvykdyta savavališkai ir todėl yra neteisėta nuo pat pradžių, nepriklausomai nuo vėlesnio statybų santykių teisinio reglamentavimo. Pareiškėjų teigimu, padaryta teisės taikymo klaida. Be to, net ir dabartinė Statybos įstatymo redakcija nurodo, kad vienerių metų pretenzijų reiškimo terminas netaikytinas statybos valstybinėje žemėje atvejais, o šiuo atveju nustatyta, kad dalis tvoros (apie 16,9 kv. m) stovi valstybinėje žemėje, tuo neteisėtai aptveriant apie 32,15 kv. m valstybinės žemės. Kartu pažymėjo, kad neišaiškinta įsakymo apskundimo tvarka, ir tai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 2 daliai.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius buvo surašyti tik dėl pareiškėjų žemės sklype pastatytos tvoros dalies, o ne dėl valstybinėje žemėje pastatytos tvoros dalies. Neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu. Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje yra nurodyta, kad ši nuostata taikoma anksčiau pastatytiems statiniams. Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi Statybos įstatymo pakeitimo įstatyme yra įtvirtintas šio įstatymo nuostatų, susijusių su savavališka statyba, galiojimas atgal. Tvorai pareiškėjų rašytinis sutikimas buvo neprivalomas, iki 2011 m. dėl 2005 m. pastatytos tvoros jie pretenzijų nereiškė, todėl savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius buvo surašyti neteisėtai. Skundžiamas įsakymas yra pagrįstas. Kartu pažymėjo, kad skundžiamame įsakyme nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl esminė informacija apie jo apskundimą buvo nurodyta. Tai nėra esminis trūkumas, sudarantis pagrindą naikinti įsakymą. Pripažinti negaliojančiais savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius nepanaikina pareiškėjų galimybės ginti savo teises privačia tvarka.

K. J. su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti jam iš pareiškėjų bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir TPSVPĮ) 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijos turi teisę panaikinti savo neteisėtai priimtą su teritorijų planavimo valstybine priežiūra susijusį administracinį sprendimą. Vadovavosi Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalimi, pabrėždamas, kad praėjus vieneriems metams nuo statybos pradžios ir negavus pretenzijų, statyba nėra laikoma savavališka. Kartu pažymėjo, kad Alytaus rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal jo ieškinį pareiškėjams dėl žemės sklypų ribų nustatymo, kurioje priimtas sprendimas nulems, kur turėtų būti ginčo žemės sklypų riba. Vadovavosi Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio1 dalimi, nurodydamas, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies nuostata galioja atgal, t. y. ir tiems santykiams, kurie atsidaro iki 2010 m. spalio 1 d. Paaiškino, kad ginčo tvora buvo pastatyta dar 1981 m., šiuo metu esanti tvora buvo rekonstruota ir įrengta senosios tvoros vietoje 2005 m. Jokių pretenzijų dėl tvoros nebuvo gavęs. Be to, jam priklausančios tvoros pastatymo metu pareiškėjai net nebuvo gretimo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkais ar valdytojais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjų A. Z. ir A. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui K. J. iš pareiškėjų A. Z. ir A. Z. 173,77 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad savavališkos statybos aktas patvirtina, jog juo buvo konstatuotas tik K. J. tvoros pastatymo pareiškėjų sklype faktas. Apie pareiškėjų nurodytą aplinkybę, jog dalis tvoros pastatyta valstybinėje žemėje, byloje duomenų nėra, tokia informacija nebuvo vertinama savavališkos statybos akte, todėl pareiškėjų teiginiai, jog vienerių metų pretenzijų reiškimo terminas netaikytinas statybos valstybinėje žemėje atvejais, o šiuo atveju nustatyta, kad dalis tvoros (apie 16,9 kv. m) stovi valstybinėje žemėje, tuo neteisėtai aptveriant apie 32,15 kv. m valstybinės žemės, šioje byloje nevertinami kaip neturintys įtakos nagrinėjamai bylai. Kartu pažymėjo, kad valstybinėje žemėje stovinčių statinių statybos pagrįstumo ir teisėtumo pareiškėjai neturi teisės ginčyti, nes tai nėra susiję su jų teisėmis ir interesais.

VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad tvora perstatyta 2005 m. vietoj senosios tvoros. Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų <...> taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vadinasi, įtvirtintas nuostatų galiojimas atgal. Statybos įstatymo nuostata, kad rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos, privalo būti taikoma nagrinėjamoje situacijoje. Šiuo teisiniu reguliavimu nustatyta, kad vienerių metų terminas skaičiuojamas būtent nuo statybos pradžios. Kadangi per vienerius metus nuo tvoros statybos (perstatymo) pradžios (2005 m.) rašytinių pretenzijų pateikta nebuvo, ši išvada nėra paneigta priešingais įrodymais, todėl terminas reikšti pretenzijas yra praleistas, vadinasi, tiek savavališkos statybos aktas, tiek reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius buvo priimti nepagrįstai, todėl skundžiamu įsakymu buvo panaikinti. Būtent VPSVPĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas suteikia atsakovui tokią teisę. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1025/2013).

Teismas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad skundžiamame įsakyme tinkamai nebuvo išaiškinta jo apskundimo tvarka. VAĮ 8 straipsnio 2 dalyje reikalavimo nurodyti akto apskundimo tvarką, laikytasi, tačiau sutiktina, kad ją atsakovas turėtų išdėstyti išsamiau, kad ją galėtų lengvai suprasti ir teisinio išsilavinimo neturintis asmuo. Tačiau vien tokia aplinkybė nesuteikia pagrindo naikinti skundžiamą įsakymą, be to, tokia apskundimo išaiškinimo tvarka nesutrukdė pareiškėjams laiku kreiptis į teismą.

Teismas konstatavo, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjų nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju trečiojo suinteresuotojo asmens K. J. teisės apgintos, todėl jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. K. J. prašoma priteisti 173,77 Eur suma už atsiliepimo surašymą yra pagrįsta ir priteistina iš pareiškėjų.

III. Pareiškėjai A. Z. ir A. Z. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją. Papildomai pažymi, kad teismas neatsakė į visus pareiškėjų reikalavimus. Mano, kad teismo sprendime turėjo būti pasisakyta, ar atsakovas turėjo teisę, pažeidžiant pareiškėjų teises ir jų teisėtus interesus, pats neteismine tvarka panaikinti savo priimtą aktą ir reikalavimą, taip pažeisdamas sąlygas, būtinas klaidų taisymo procedūrai atlikti, tačiau to nepadarė.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad apeliacinis skundas grindžiamas ta aplinkybe, jog teismas konstatavo byloje nesant duomenų, jog ginčijamu VTPSI viršininko įsakymu panaikinti aktai buvo surašyti dėl tvoros statybos valstybinėje žemėje. Inspekcijos nuomone, teismas padarė teisingą ir faktinėmis bylos aplinkybėmis pagrįstą išvadą. Iš savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius turinio matyti, kad šie aktai buvo surašyti tik dėl pareiškėjų žemės sklype pastatytos tvoros dalies, o ne dėl valstybinėje žemėje pastatytos tvoros dalies. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo motyvai, susiję su tvoros statyba valstybinėje žemėje, nenagrinėtini kaip nesusiję su byla, kadangi net ir panaikinus įsakymą ir palikus galioti juo panaikintus aktus, statytojui šių dokumentų pagrindu nekiltų pareiga pašalinti savavališkos statybos padarinius valstybinėje žemėje. Nurodo, kad pareiškėjams nėra suteikta teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą dėl neteisėtos statybos valstybinėje žemėje. Kartu pažymi, kad skundžiamame įsakyme nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl esminė informacija apie jo apskundimą nurodyta, ir, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, ši informacija buvo pakankama pareiškėjams įgyvendinti teisę apskųsti įsakymą.

K. J. su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti jam iš pareiškėjų bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl valstybinės žemės aptvėrimo tvora yra nepagrįsti. Nepagrįsti ir pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nevertino Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies nuostatos. Mano, kad teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl visų pareiškėjų skundo argumentų

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininko 2014 m. spalio 15 d. įsakymo Nr. 1V-139 „Dėl 2011 m. lapkričio 28 d. savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. gruodžio 15 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančiais“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininko 2014 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 1V-139 negaliojančiais buvo pripažinti Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus surašytas 2011 m. lapkričio 28 d. savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. gruodžio 15 d. reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr.(duomenys neskelbtini).

Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. lapkričio 28 d. savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. gruodžio 15 d. reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini) buvo surašyti K. J. atžvilgiu dėl 2005 m. A. Z. ir A. Z. sklype pastatytos tvoros. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialistė 2005 metais vykdytą tvoros statybą 2011 metais konstatavo kaip savavališką Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu, t. y. negavus gretimo žemės sklypo savininko sutikimo. Tuo tarpu pagal patikrinimo metu galiojusią Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalį buvo nustatytas terminas, per kurį gretimo sklypo savininkai ar valdytojai, turėję duoti tokį sutikimą, galėjo pareikšti statytojui arba statinio savininkui pretenzijas dėl statybos darbų, neturint pirmiau nurodyto sutikimo.

Dėmesys atkreiptinas į tai, kad 2011 m. lapkričio 28 d. savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. gruodžio 15 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumas kvestionuotas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014 m. liepos 25 d. pažymoje Nr. 4D-2014/1-71/3D-2123. Būtent Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai įvertinus pažymoje nurodytus motyvus, taip pat savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius surašymo metu galiojusį teisinį reguliavimą, ir nustačius, kad paminėti aktai buvo priimti neteisėtai, jie skundžiamu 2014 m. spalio 15 d. įsakymu buvo pripažinti negaliojančiais.

Pažymėtina, kad klausimai dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiami pagal statybos teisinius santykius ir statiniui keliamus reikalavimus nustatančių teisės aktų, galiojusių statinio statybos metu, reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį Nr. A525-1539/2013). Neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1025/2013).

Savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius surašymo metu ginčo tvora, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu TR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, priskiriama I grupės nesudėtingiems statiniams. Statybos techninio reglamento TR 1.07.01:2010„Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-826, 33.3 papunktyje nurodyta, kad, kai naujo nesudėtingo statinio statybos ar nesudėtingo statinio rekonstravimo atveju pagal teises aktų reikalavimus neprivaloma parengti supaprastinto statybos projekto arba supaprastinto rekonstravimo projekto, kaip statybą leidžiančius dokumentus privaloma turėti žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinius sutikimus (susitarimus) – kai statinį numatoma statyti ar rekonstruoti ne statytojui priklausančiame ar valdomame žemės sklype.

Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi 2005 m.) buvo nustatyta, kad leidimas vykdyti naujo statinio statybą, statinio rekonstravimą, statinio remontą bei nekilnojamosios kultūros vertybės tvarkymo statybos darbus privalomas, išskyrus: 1) nesudėtingus statinius, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija; 2) statinio paprastąjį remontą.

2010 m. spalio 1 d. įsigaliojo Statybos įstatymo 1,2,3, 5, 6, 12, 16,20,21,23, 24,27,28,33,35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo šeštojo skirsnio pavadinimo, pakeitimo,231 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28' straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymas (toliau ir – Statybos įstatymo pakeitimo įstatymas (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija)). Statybos įstatymo 2 straipsnio 7l dalyje reglamentuota, kad savavališka statyba – tai statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžianti dokumentą, tačiau paleidžiant esminius statinio projekto sprendinius.

Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodoma, jog tais atvejais, kai statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo savininkų sutikimus, statybą leidžiantis dokumentas yra sklypo savininko rašytinis sutikimas. Kadangi žemės sklypas, kuriame 2005 metais pastatyta tvora, priklauso ne statytojui K. J., o pareiškėjams, statytojas privalėjo gauti žemės sklypo savininkų rašytinį sutikimą. Tačiau Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje nurodyta, kad rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienerius metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos. Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje nurodyta, kad ši nuostata taikoma anksčiau pastatytiems statiniams.

Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi Statybos įstatymo pakeitimo įstatyme yra įtvirtintas šio įstatymo nuostatų, susijusių su savavališka statyba, galiojimas atgal.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie nurodytu laikotarpiu pateiktas rašytines pretenzijas dėl 2005 metais pastatytos tvoros, todėl Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies prasme, statytojo, t. y. K. J. atlikti darbai nėra laikomi savavališka statyba.

Pagal patikrinimo metu galiojusią Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalį buvo nustatytas terminas, per kurį sklypo savininkai ar valdytojai turėjo teisę duoti sutikimą, galėjo pareikšti pretenzijas statytojui. Praleidus pretenzijų reiškimui nustatytą vienerių metų terminą, skaičiuojamą nuo statybos pradžios, pirmiau nurodyti sutikimai pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalį neprivalomi. Remiantis bylos duomenimis dėl 2005 metais pastatytos tvoros rašytinių pretenzijų nepareikšta iki 2011 metų, todėl konstatuotina, kad savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, ginčo tvorai legalizavusis Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies pagrindu, prarado savo aktualumą. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijos turi teisę panaikinti savo neteisėtai priimtą su teritorijų planavimo valstybine priežiūra susijusį administracinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininko 2014 m. spalio 15 d. įsakymas Nr. 1V-139 yra teisėtas ir pagrįstas. Kitų pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl ginčo tvoros teisėtumo teisėjų kolegija nevertina.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju trečiojo suinteresuotojo asmens K. J. teisės patenkintos, todėl jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pagal byloje esantį 2015 m. balandžio 17 d. pinigų paėmimo kvitą Nr. 695039 už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą trečiojo suinteresuoto asmens išlaidos sudarė 150 Eur.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Maksimalūs galimi priteisti užmokesčio dydžiai skaičiuotini taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama minimali mėnesinė alga.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo metu (2015 m. balandžio 16 d.) galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972, kuriuo nuo 2015 m. sausio 1 d. patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA) – 300 Eur.

Rekomendacijų 5 punkte nustatyta, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio.

Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą maksimaliai rekomenduojama priteisti – 1,3 minimalios mėnesinės algos dydžio, t. y. 390 Eur (1,3X300). Atsiliepimą į apeliacinį skundą parengė advokato padėjėja, todėl maksimaliai galima priteisti suma yra 312 Eur (80 proc. nuo 1,3X300). Pareiškėjas prašo priteisti 150 Eur atstovavimo išlaidų. Nurodyta suma neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio, todėl yra priteistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. Z. ir A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui K. J. iš pareiškėjų A. Z. ir A. Z. 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė