2020-05-27 Nr. AB-10857-3-61-3-00874-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2179-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00874-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 2 939,75 Eur turtinės žalos atlyginimą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. liepos 30 d., apie 13 val. 16 min. važiuojant Čekoniškių gatve (ties (duomenys neskelbtini)), Vilniuje ant jam priklausančio lengvojo automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), užkrito nulūžusi medžio viršūnės dalis. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nustatė, kad apie 13 val. 16 min. ant važiuojančio automobilio nukrito medis, dėl šio įvykio buvo padaryta žala Automobiliui: apgadintas stogas, išdaužtas galinis keleivio pusės langas. Įvykio vieta nufotografuota ir automobiliui padaryta matoma žala užfiksuota fotonuotraukomis. Taip pat užfiksuotos ant automobilio kritusio medžio dalių nuolaužos bei paties nulūžusio medžio ir šalia augančių medžių nuotraukos.

3. Pareiškėjas iš karto kreipėsi į oficialų Toyota atstovą autorizuotą saloną-servisą uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Tokvila“, siekdamas nustatyti padarytos jo automobiliui žalos dydį ir galimas išlaidas automobilio remonto atveju. Pareiškėjas 2018 m. liepos 31 d. kreipėsi į Savivaldybę su prašymu atlyginti žalą, tačiau atsakymo nesulaukė, todėl kreipėsi pakartotinai ir tik 2018 m. rugsėjo 20 d. gavo Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus atsakymą Nr. A51- 80936/18(2.9.3.19.-UK2), kad Savivaldybė Automobilio remonto darbų kompensuoti nesutinka, nes Savivaldybė negali būti laikoma atsakinga už Automobiliui padarytą žalą, kadangi jokių neteisėtų veiksmų, lėmusių žalą, neatliko.

4. Atsakovui atsisakius atlyginti žalą, pareiškėjas buvo priverstas surinkti papildomus įrodymus ir kreiptis į teismą. Pareiškėjas užsakė ir surinko reikšmingus dokumentus: 2018 m. rugsėjo 28 d. gauta UAB „Nepriklausomų vertintojų biuras“ kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 2180956 dėl žalos dydžio, padaryto Automobiliui bei nustatyta Automobilio rinkos vertė iki apgadinimo ir likutinė vertė; 2018 m. spalio 8 d. gauta Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Hidrometeorologijos tarnyba) Stebėjimų skyriaus Meteorologinių stebėjimų poskyrio Pažyma apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (5.58.10)-B8-2303 apie 2018 m. liepos 30 d. orą; 2018 m. spalio 22 d. gauta viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Lietuvos arboristikos centro „Lūžusio medžio ir jo augavietės nuotraukose bei vietoje apžiūros išvada“ dėl medžio, apgadinusio pareiškėjo automobilį, būklės; 2018 m. gruodžio 3 d. gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus atsakymas Nr. 49SFN-3025-(14.49.104.) į prašymą nustatyti žemės sklypo, į kurį patenka schemoje pažymėtas taškas (įvykio vieta), kadastrinį numerį ir kam jis priklauso, kuriame nurodyta, kad skyrius neturi teisinio pagrindo teikti informaciją, susijusią su kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais; 2018 m. gruodžio 11 d. gauta UAB „Statikada“ medžio nužymėjimo schema, kurioje nurodytos įvykį sukėlusio medžio koordinatės ir jo augimo vieta; medžio koordinatės X ir Y LKS formatu: 6064453.34, 574417.75 (LKS). Sklypas nesuformuotas kaip turtinis vienetas, kas reiškia, kad medis augo valstybinėje žemėje.

5. Remiantis UAB „Tokvila“ 2018 m. liepos 31 d. sudaryta remonto sąmata, Automobilio remontas kainuotų 8 936,09 eurus. Kadangi automobilis kasko draudimu nebuvo draustas, todėl jį remontuoti reikėjo savo arba kaltininko, kuris atsakingas už sukeltą žalą, lėšomis. Dėl to pareiškėjas ir kreipėsi į Savivaldybę su prašymu išnagrinėti šią situaciją ir atlyginti žalą. Pareiškėjui Automobilio atstatymo į buvusią prieš įvykį būklę kaštai buvo labai dideli, UAB „Nepriklausomų vertintojų biuras“ 2018 m. rugsėjo 28 d. kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 2180956 pareikta išvada, kad Automobilio remontas ekonominiu požiūriu netikslingas, Automobilio atkuriamoji (remonto) vertė įvertinus keičiamų dalių nuvertėjimą (nusidėvėjimą) su PVM yra 3 383,58 eurai, Automobilio rinkos vertė iki apgadinimo su PVM – 3 200 eurų, apgadintos transporto priemonės likutinė vertė – 1 000 eurų. Neremontuotas pareiškėjo Automobilis 2018 m. spalio 29 d. buvo parduotas už 900 eurų, todėl patirta žala sudaro 2 300 Eur (3 200–900).

6. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.263 straipsnius, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo nuostatas pareiškėjas nurodo, kad padaryta turtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Savivaldybė buvo atsakinga už medžio, kuris nulūžęs apgadino pareiškėjo automobilį, priežiūros organizavimą (Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taigi Savivaldybė privalėjo užtikrinti, jog augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Savivaldybė nesiėmė jokių priemonių, jog valstybinėje žemėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuri priklauso Savivaldybei, būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir nulūžusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė bei sprendžiama dėl pažeistų, ligotų, nudžiūvusių („mirusių“) medžių pašalinimo. Pareiškėjo įsitikinimu, Savivaldybė privalėjo šalinti vėjo ir sniego nulaužtų, aplaužytų, pavojingai palinkusių, pavojų praeiviams ir pastatams keliančių, baigiančių džiūti medžių stiebus ir šakas, tikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių (toliau – ir Priežiūros taisyklės) 43, 44 punktai).

7. Kad žalą sukėlusio medžio būklė jau ne vieneri metai buvo itin prasta, patvirtina VšĮ Lietuvos arboristikos centro išvada. Hidrometeorologijos tarnybos pažymos apie 2018 m. liepos 30 d. orus duomenimis, tą dieną daug kur palijo, kai kur smarkiai, buvo perkūnija, vyravo besikeičiančios krypties 9–13 m/s vėjas, vietomis gūsiai siekė 15–18 m/s; artimiausios įvykio vietovei Vilniaus aviacinės stoties duomenimis 2018 m. liepos 30 d. didžiausias vėjo greitis per 3 val. buvo 15 m/s (15 val. duomenimis). Pareiškėjo teigimu, Savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, dėl to ir kilo žala pareiškėjui, kurią privalo atlyginti.

8. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti, o netenkinus pirmojo prašymo – sumažinti atlygintinus nuostolius.

9. Atsakovui viešoji atsakomybė nagrinėjamu atveju negali kilti, pareiškėjas nenurodo, kokių konkrečių įstatyme numatytų pareigų, tariamai sukėlusių žalą, atsakovas viešojo administravimo srityje neatliko. Savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, nepažeidė jokių teisės aktų nuostatų. Želdynų ir želdinių tvarkymas Vilniaus mieste vykdomas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 1-446 patvirtintomis Vilniaus miesto savivaldybės želdynų ir želdinių apsaugos taisyklėmis (toliau – ir Savivaldybės taisyklės), kurios buvo parengtos vadovaujantis Želdynų įstatymu, šio įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais ir kitais galiojančiais teisės aktais. Savivaldybės taisyklėse yra numatyta, kad medžiai ir krūmai, augantys miesto žemėje, priskiriami saugotiniems ir jų kirtimui arba genėjimui yra reikalingas leidimas. Iki 2018 m. liepos 30 d. negauta jokio kreipimosi į Administraciją dėl minėto, galbūt avarinio medžio, todėl leidimas medžio pjovimui išduotas nebuvo.

10. Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti (Želdynų įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, todėl būtų nepagrįsta ir neproporcinga pareiga suabsoliutinti savivaldybės pareigą, susijusią su želdinių priežiūra iki absoliučios pareigos prižiūrėti kiekvieną medį, ir įvertinti jų fiziologinę būklę savivaldybės teritorijoje.

11. Želdynų įstatymo 18 straipsnio 4 dalis numato, jog šios pareigos įgyvendinimo tvarką, turinį ir periodiškumą nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-5 patvirtintos Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklės (toliau – ir Inventorizavimo taisyklės). Šių taisyklių 3 punkte nurodyta, jog želdynų ir želdinių inventorizavimas savivaldybės lygiu yra atliekamas kas dešimt metų, taigi šis dešimties metų terminas yra vienintelis imperatyvas, kuriuo vadovaudamasi savivaldybė planuoja želdynų ir želdinių inventorizacijos darbus. Minėtose taisyklėse nėra nurodyta, kuriose miesto dalyse esančių želdynų ir želdinių inventorizacija turėtų būti atliekama pirmiausiai, taip pat nėra detalizuota, kiek ir kokių konkrečiai želdinių turėtų būti inventorizuota per metus, mėnesį ar kitą laiko tarpsnį, koks skaičius savivaldybės specialistų turėtų atlikti šiuos darbus, ir kt.

12. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų. CK 6.251 straipsnyje numatytas visiškas nuostolių atlyginimas, tačiau jis nėra absoliutus ir nustato ribotą civilinę atsakomybę. CK 6.251 straipsnio 2 dalis leidžia teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Ši teisės norma teismui suteikia pagrindą ir leidžia įgyvendinti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

13. Savivaldybės teigimu, pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir kilusios žalos. Teismai vertina visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių ryšį. Remdamasi Hidrometeorologijos tarnybos pažymoje nurodytais duomenimis, Savivaldybė atkreipė dėmesį, kad 2018 m. liepos 30 d. lijo, buvo perkūnija bei vyravo besikeisiančios krypties, 9–13 m/s vėjas, vietomis gūsiai siekė 15–18 m/s, šioje situacijoje turėtų būti atsižvelgiama į CK 6.253 straipsnį, kada civilinė atsakomybė netaikoma arba kada asmuo yra atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės (force majeure aplinkybės). Tai yra neišvengiamos ir asmens nekontroliuojamos, bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Atsakovas sukeltų padarinių negalėjo nei numatyti, nei kontroliuoti, todėl civilinė atsakomybė atsakovui netaikytina. Tuo atveju, jeigu teismas spręstų, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas, spręstinas atlygintinos žalos dydžio sumažinimo klausimas.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą tenkino ir priteisė iš atsakovo 2 939,75 Eur (du tūkstančius devynis šimtus trisdešimt devynis eurus ir 75 euro centus) turtinės žalos atlyginimą.

15. Teismas nustatė, kad Automobilis nuosavybės teise priklausė pareiškėjui; 2018 m. liepos 30 d. 13.16 val. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinė registravo įvykį ROIK Nr. 0118000404476, kad (duomenys neskelbtini), Vilniuje ant Automobilio nukrito medis, kuris apgadino Automobilio stogą ir išdaužė galinį keleivio pusės langelį; įvykio vieta buvo nufotografuota; Pareiškėjas kreipėsi į UAB „Tokvila“ dėl remonto sąmatos sudarymo, kuri 2018 m. liepos 31 d. sudarytoje darbų sąmatoje nurodė, kad Automobilio remontas kainuotų 8 936,09 Eur; pareiškėjas 2018 m. liepos 31 d. bei pakartotinai 2018 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Savivaldybę su prašymais išnagrinėti susidariusią situaciją ir atlyginti žalą; Savivaldybė 2018 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. A51-80936/18(2.9.3.19-UK2) informavo pareiškėją, kad remonto darbų kompensuoti nesutinka, nes ji negali būti laikoma atsakinga už Automobiliui padarytą žalą, kadangi jokių neteisėtų veiksmų, lėmusių žalą neatliko; UAB „Nepriklausomų vertintojų biuras“ 2018 m. rugsėjo 28 d. kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 2180956 nustatė, kad Automobilio remontas ekonominiu požiūriu netikslingas, Automobilio atkuriamoji (remonto) vertė įvertinus keičiamų dalių nuvertėjimą (nusidėvėjimą) su PVM yra 3 383,58 Eur, rinkos vertė iki apgadinimo su PVM – 3 200 Eur, apgadintos transporto priemonės likutinė vertė – 1 000 Eur; pareiškėjas 2018 m. spalio 29 d. Automobilį pardavė už 900 Eur.

16. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.246–6.249 straipsnių, CK 6.271 straipsnio nuostatas esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

17. Aptaręs Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio, Priežiūros taisyklių 43–44 punktų nuostatas ir įvertinęs šiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad Savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo užtikrinti šios savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsaugą, tvarkymą, vykdyti jų būklės stebėseną, t. y. iš esmės užtikrinti, kad jos teritorijoje augantys medžiai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.

18. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra ginčo, jog medis augo ne privačioje, o Vilniaus miesto savivaldybės prižiūrimoje teritorijoje. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos CK 6.253 straipsnio pagrindu, nes į bylą pateikti įrodymai (Hidrometeorologijos tarnybos pažyma apie hidrometeorologines sąlygas 2018 m. liepos 30 d.) nesudarė pagrindo teigti, kad tokios sąlygos prilygintinos stichiniam meteorologiniam reiškiniui bei atitinkamai nenugalimai jėgai (force majeure), atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 241 „Dėl ekstremalių įvykių kriterijų patvirtinimo“. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad VšĮ Lietuvos arboristikos centro 2018 m. spalio 22 d. išvadoje išsamiai apibūdinta įvykį sukėlusio medžio būklė - medis miręs, perlūžęs perpus, artimoje aplinkoje augantys medžiai taip pat sausuoliai – 6 vnt. karpuotųjų beržų; tikėtina, kad tiriamas medis ir aplinkiniai sumedėję augalai „mirties“ (galutinai žuvę) etape yra mažiausiai tris–keturis vegetacijos sezonus; sveikas analogiškų parametrų vegetuojantis neskalsiai augantis Betula genties medis yra atsparus vėjolaužai net ir esant daugiau nei 30 m/s vėjui. Įvertinęs išvados teiginius, teismas sprendė, jog medžio lūžimą lėmė ne stichinis meteorologinis reiškinys, o tai, jog augalas nebuvo prižiūrėtas bei laiku nepašalintas.

19. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog Savivaldybė šiuo atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ir neįrodė, jog tinkamai vykdė jos teritorijoje ((duomenys neskelbtini)) esančių medžių apsaugą, tvarkymą, jų būklės stebėseną, tikrino, ar nesupuvę seni medžiai, ir, esant reikalui, juos šalino. Šią civilinės atsakomybės sąlygą įrodė pareiškėjo paaiškinimai, į bylą pateikti įrodymai. Būtent tai lėmė žalos atsiradimą pareiškėjo turtui.

20. Teismas įvertino pareiškėjo prašomą priteisti 2 939,75 Eur žalos dydį pagrindžiančius įrodymus ir nurodė, kad žalą sudariusios, pareiškėjo nurodytos išlaidos buvo patirtos dėl Automobilio apgadinimo, kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jeigu nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl jos atitiko CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sąvoką. Teismas konstatavo, kad tarp neteisėto Savivaldybės neveikimo ir Automobilio apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistinas 2 939,75 Eur turtinės žalos atlyginimas.

21. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi pareiškėjas nenurodė šių išlaidų sumos ir jų niekaip nepagrindė.

III. 22. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Administracijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, o teismui nusprendus netenkinti pirmojo prašymo – sumažinti priteistų nuostolių dydį.

23. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdamas į teisės aktuose įtvirtintą reguliavimą, susijusį su savivaldybių funkcijomis želdinių ir želdynų priežiūros ir apskaitos srityje, atsakovas akcentuoja, jog dešimties metų terminas, per kurį Savivaldybė vieną kartą įpareigota inventorizuoti želdinius, yra vienintelis imperatyvas, kuriuo vadovaudamasi savivaldybė planuoja želdynų ir želdinių inventorizacijos darbus. Savivaldybė šio imperatyvo nepažeidė ir želdynų bei želdinių inventorizacijos darbai Vilniaus mieste, be kita ko, ir (duomenys neskelbtini), buvo atliekami nustatytu terminu. Savivaldybė pripažįsta, kad (duomenys neskelbtini) teritorija priklauso Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai ir ji vykdo šioje vietoje esančių želdynų apsaugą, tvarkymą bei priežiūrą.

24. Savivaldybė pabrėžia, kad nėra padariusi jokių neteisėtų veiksmų, susijusių su teisės aktų savivaldybėms nustatyta pareiga organizuoti jų teritorijoje esančių želdinių ir želdynų inventorizavimą ir apskaitą, kas yra būtina sąlyga jos civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas šios sąlygos neįrodė, nes Taisyklėse nustatytu periodiškumu želdynų ir želdinių priežiūra yra vykdoma, o įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad dėl atsakovo neveikimo buvo apgadintas ginčo automobilis, pareiškėjas nepateikė. Pats žalos atsiradimo faktas nereiškia neteisėtumo.

25. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad iš esmės analogiškomis aplinkybėmis kaip ir nagrinėjamoje byloje, teismai iš dalies atleidžia nuo civilinės atsakomybės dėl stichinės jėgos aplinkybių remdamiesi ne CK 6.253 straipsnio 1 ir 2 dalimis, o CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teismų praktikoje pripažinta, kad kai 15 m/s vėjas įtakojo žalos kilimą, yra pakankama aplinkybė mažinti atsakovo atsakomybę iš dalies (vienu trečdaliu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1038-1062/2017 ir kt.). Atsakovo teigimu, turėtų būti svarstomas nuostolių atlyginimo klausimas.

26. Savivaldybė, kaip minėta, jokių veiksmų, dėl kurių pareiškėjui atsirado žala, neatliko, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp Savivaldybės veiksmų ir kilusios žalos. Pirmosios instancijos teismas netinkami įsigilino į bylos faktines aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

27. Pareiškėjas atsiliepime nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Taip pat pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

28. Pareiškėjo teigimu, teismas šioje byloje itin dėmesingai išsiaiškino visas aplinkybes, išanalizavo visus byloje pateiktus dokumentus ir priėmė teisingą sprendimą.

29. Apeliaciniame skunde Savivaldybė be pagrindo akcentuoja želdynų ir želdinių inventorizavimą, tačiau ne pareigos juos prižiūrėti vykdymą. Teisės aktuose nėra nustatyta jokių terminų, susijusių su želdinių priežiūra. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad remiantis Taisyklių 43–44 punktais Vilniaus miesto savivaldybė privalėjo šalinti vėjo ir sniego nulaužtus, aplaužytus, pavojingai palinkusius, pavojų praeiviams ir pastatams keliančius, baigiančius džiūti stiebus ir šakas ir tikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti. Todėl apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga savivaldybėms nuolatos sekti ir tikrinti kiekvieno jos teritorijoje esančio medžio fiziologinę būklę, yra paneigtas ir neįrodytas.

30. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kad inventorizacijos darbai (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo atliekami tinkamai ir nustatytais terminais, taip pat neįrodyta jokiu dokumentu, kada ir kokie priežiūros darbai buvo atliekami paskutinį kartą, jeigu tokie darbai buvo atlikti iki įvykio. Svarbu pažymėti, kad medis, sukėlęs įvykį bei padaręs žalos ir šalia buvę kiti mirę medžiai buvo pašalinti, t. y. išpjauti po įvykio praėjus 3 mėnesiams, t. y. 2018 m. lapkričio mėnesį (pareiškėjas atsitiktinai važiuodamas pro tą pačią įvykio vietą užfiksavo medžių išpjovimo faktą-nuotraukos buvo pridėtos byloje), kas dar kartą patvirtina, kad atsakovas netinkamai vykdė ir nesilaikė nurodytų teisės aktų reikalavimų bei neatsakingai žiūrėjo į savo pareigą. Jeigu savivaldybė būtų vykdžiusi visas jai minėtuose teisės aktuose nustatytas pareigas, medžio pažeidimo, supuvimo faktas būtų nustatytas gerokai anksčiau ir būtų išvengta neigiamų padarinių.

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas civilinei atsakomybei atsirasti sąlygas: atsakovo neveikimas sukėlė neigiamas pasekmes – pareiškėjo turtui buvo padaryta žala. Tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys. Žala atsirado, nes nulūžęs neprižiūrėtas medis nepataisomai apgadino pareiškėjo automobilį, o medis nulūžo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), taigi Vilniaus miesto savivaldybės neveikimas lėmė tai, jog nulūžo neprižiūrėtas ir ligų pažeistas medis, kuris ir apgadino pareiškėjo automobilį. Byloje nėra duomenų, kad žalos kilimą (medžio viršūnei užkritus ant automobilio) nulėmė kitų asmenų veiksmai ar stichiniai gamtos reiškiniai, o ne atsakovo veiksmai – netinkama medžio priežiūra.

32. Pareiškėjo patirtos žalos dydis yra pagrįstas ir įrodytas byloje pateiktais įrodymais. Vilniaus miesto savivaldybė savo atsakymu ir atsisakymu atlyginti pareiškėjo žalą privertė pareiškėją rinkti papildomus įrodymus, kas sąlygojo papildomas išlaidas. Nuostolių sumažinimo doktrina numato, kad abi pusės privalo stengtis, kad išvengtų nuostolių arba neleistų jiems padidėti, todėl vietoje to, kad pripažintų teismo sprendimu priteistos žalos dydį ir jį atlygintų pareiškėjui, atsakovas nusprendžia dar jį didinti. Pareiškėjo teigimu, Savivaldybė nepagrindė, jog egzistuoja Civilinio kodekso 6.251 straipsnyje ir 6.253 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant teismas gali mažinti žalos dydį, Savivaldybės nurodyta teismų praktika nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikoma. Atsakovas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti padarytos žalos dydžiu, taip pat kitokių, nei nurodo pareiškėjas, žalos dydžio apskaičiavimų. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, neturėjo jokio pagrindo mažinti pareiškėjo prašomos 2 939,75 Eurų žalos dydžio.

33. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų (neveikimo) atliekant savarankiškas funkcijas želdinių priežiūros srityje, atlyginimo.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino – nustatęs, kad 2018 m. liepos 30 d. ant pareiškėjo automobilio (duomenys neskelbtini), Vilnius, užvirto medis ir jį apgadino, teismas konstatavo Savivaldybės veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme, nes Savivaldybė, teismo vertinimu, neatliko nuolatinės želdinių priežiūros, nešalino pasenusių, pavojų keliančių medžių, nors tokia jos pareiga buvo įtvirtinta teisės aktuose, o dėl šio neveikimo pareiškėjui kilo turtinė žala – buvo apgadintas Automobilis.

36. Atsakovas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti – neteisėtų savivaldybės tarnautojų ar darbuotojų veiksmų, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir kilusios žalos. Atsakovo teigimu, teismas neįvertino aplinkybių, visiškai ar iš dalies šalinančių atsakovo atsakomybę arba sudarančių pagrindą atleisti atsakovą nuo atsakomybės bei mažinti atlygintinus nuostolius, t. y. stichinės jėgos aplinkybių, nes vėjas įvykio dieną buvo pakankamai stiprus (vietomis gūsiai siekė 15–18 m/s).

37. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

39. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose ir kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A622-1673/2012; 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-438/2015).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog teisės aktai – Vietos savivaldos įstatymas, Želdynų įstatymas, CK ir Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklės, patvirtintos Aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 – nustato savivaldybės pareigas prižiūrint ir tvarkant želdynus ir želdinius, esančius jos teritorijoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra ne kartą pažymėta, kad savivaldybė atsakinga už valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančius želdynus ir želdinius, todėl, nustatinėjant už žalą, kilusią dėl netinkamos arba nepakankamos želdynų ar želdinių priežiūros, atsakingą subjektą, būtina įvertinti, kur (valstybės ar privačioje žemėje) augantis želdinys sukėlė žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2013).

41. Pagal minėtų teisės aktų nuostatas atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybės administracija – būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydamas jų būklės stebėseną, organizuodamas valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad ginčo teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija ėmėsi reikiamų priemonių, jog įvykio vietoje būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir lūžusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė. Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo argumentai, jog pareiškėjas neįrodė visų būtinųjų sąlygų Savivaldybės civilinei atsakomybei kilti.

42. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog žala automobiliui buvo padaryta dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių. Patikrinusi šią bylos dalį nustatytų faktinių aplinkybių ir teisinio reguliavimo aspektais, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartodama papildomai dėl apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu nepasisakys.

43. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui atlygintini nuostoliai mažintini CK 6.251 straipsnio 2 dalies pagrindu. Sutiktina su atsakovo argumentu, jog vadovaudamasis CK 6.251 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių, o ši teisės norma teismui suteikia pagrindą ir leidžia įgyvendinti bendruosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Tačiau šios bylos kontekste pabrėžtina, jog atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nekonkretizavo, kokios nepriimtinos ar sunkios pasekmės kils atsakovui, neįrodinėjo negalėjimo visiškai atlyginti žalą aplinkybių, neteikė įrodymų, pagrindžiančių ginčo šalių turtinę padėtį ir pan. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovo formaliai nurodyti bendrieji protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendrojo visiško nuostolių atlyginimo principo.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys (Hidrometeorologijos tarnybos 2018 m. spalio 8 d. pažyma apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (5.58-10)-B8-2303 ir VšĮ Lietuvos arboristikos centro 2018 m. spalio 22 d. išvada) patvirtino, jog, viena vertus, 2018 m. liepos 30 d. lijo, vietomis smarkiai, vėjo gūsiai siekė 15–18 m/s, kita vertus, automobilį apgadinęs medis (ir šalia esantys medžiai) buvo negyvybingi, nudžiūvę ir galutinai žuvę, pažeisti puvinio ir tokios būklės buvo tris–keturis vegetacijos sezonus, automobilį apgadinęs medis galėjo lūžti be kada, nepriklausomai nuo hidrometeorologinių veiksnių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atlygintini visi pareiškėjo dėl apgadinto automobilio patirti ir įrodymais pagrįsti nuostoliai ir nenustatė pagrindo mažinti nuostolių atlyginimo dydžio. Atsakovui nepaneigus šių faktinių aplinkybių, taip pat nepateikus jokių pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti padarytos žalos dydžiu, Savivaldybės teiginiai dėl pareiškėjui pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos turtinės žalos dydžio atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

45. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo visų sąlygų, būtinų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, buvimą ir tinkamai paskaičiavo pareiškėjo patirtos turtinės žalos dydį. Atsakovo apeliaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jį keisti.

46. Pareiškėjas prašo iš apelianto priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir banko pavedimo vykdymo išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovo asmens apeliacinis skundas atmetamas, konstatuotina, kad teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai ir jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.

47. Pareiškėjo procesinis dokumentas – atsiliepimas į apeliacinį skundą patenka į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punkto, numatančio išlaidų priteisimą už atsiliepimą į apeliacinį skundą, taikymo sritį. Šiame punkte numatyta maksimali priteistina suma už tokio pobūdžio dokumento parengimą yra 1,3 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio.

48. Pareiškėjo atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą buvo parengtas ir teismui pateiktas 2019 m. liepos 3 d. (apmokėta už paslaugas – 2019 m. liepos 1 d.), taigi nagrinėjamu atveju aktualus 2019 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 1 262,7 Eur. Atsižvelgus į tai, maksimali už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina suma yra 1 641,51 (1262,7 x 1,3).

49. Į bylą pateikta advokatės L. K. sąskaita Nr. ALK 0263 patvirtina, kad advokatė suteikė pareiškėjui teisines paslaugas, kurias sudarė atsiliepimo į Savivaldybės apeliacinį skundą parengimas, iš viso už 800 Eur. Iš 2019 m. liepos 1 d. pinigų priėmimo kvito LAT Nr. 283440 mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjas advokatei L. K. šią sumą sumokėjo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo bylinėjimosi išlaidos pagrįstos ir realiai patirtos, neviršijančios maksimalaus priteisino dydžio, taip pat nepažeidžiančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl priteistinos iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui V. P. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė