2020-07-01 Nr. AB-13031-3-62-3-00263-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-565-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00263-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 101 078 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki 2018 m. vasario 6 d. buvo laikomas Alytaus PN netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) grįžus į Alytaus PN, jis buvo paskirtas gyventi į lokalinį sektorių, kuriame laikomi asmenys, sergantys ŽIV liga, vartojantys narkotikus, recidyvistai, todėl bijodamas dėl savo sveikatos ir gyvybės atsisakė gyventi paskirtame būryje. Už atsisakymą gyventi paskirtame būryje pareiškėjui eilę kartų buvo nepagrįstai skiriamos drausminės nuobaudos. Nuobaudos buvo skiriamos kiekvieną dieną nekviečiant į drausmės komisiją, nesiaiškinant aplinkybių ir už vieną pažeidimą. Iš pradžių pareiškėjas buvo paskirtas į karantino kamerą, kurioje įrengti tik suolai ir stalas, vėliau – į kamerų tipo patalpą Nr. 2, kurioje kalinimo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų. Ankštoje 5,5 kv. m ploto patalpoje nebuvo stalo (iki 2017 m. rugsėjo 4 d.), lovos nepatogios ir sulaužytos, sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, nesuteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore 1 valandą per parą. Pareiškėjas nurodė, kad buvo verčiamas atsiimti skundą ir naktį eiti pasivaikščioti bei budinčioje dalyje raštu pasiaiškinti dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje. Tvirtino, kad kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Kameros Nr. 13 sanitariniame mazge įrengtas tupimas tualetas, dėl ko naudodamasis tualetu jis patyrė kelio skausmus. Kameroje Nr. 40 sienos padengtos pelėsiu, langas mažas, prie jo pritvirtintos grotos. Pareiškėjas teigė, kad kamerų tipo patalpose jis neturėjo galimybės dirbti, mokytis, bendrauti. Tvirtino, kad raštu kreipėsi į atsakovą dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus (Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją(toliau – ir Pravieniškių PN-AK)), tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Alytaus PN pareiškėjo prašymo dėl perkėlimo į kitus pataisos namus tinkamai neišnagrinėjo. Pareiškėjas akcentavo, kad Alytaus pataisos namuose nuteistieji laikėsi subkultūros, rūkė, vartojo narkotikus, platino ligas, vykdė nusikalstamas veikas, todėl pareiškėjas jautėsi nesaugiai. Pataisos namų psichologinės tarnybos darbuotojai atsisakė su pareiškėju bendrauti. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė emocinį diskomfortą, stresą, nemigą, galvos skausmus ir pan.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Alytaus PN nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpas Nr. 13 ir Nr. 40, kuriose jam buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Tvirtino, kad duomenų apie pareiškėjo perkėlimą į kamerų tipo patalpą Nr. 2 nebuvo. Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpos buvo suremontuotos. Dalis kamerų buvo pradėta eksploatuoti 2009 metais, kita dalis – 2010 metais. Remonto metu visose kamerose buvo pakeisti langai (plastikiniais), durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija, apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Kameros buvo aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Kamerų sanitarinis mazgas aprūpintas lentynėlėmis asmens higienos priemonėms, sienine pakaba, veidrodžiu, stalu, praustuve, šiukšlių dėže, klozetu. Kameros Nr. 40 būklė buvo gera, atitiko higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Pareiškėjas kiekvieną dieną buvo išvedamas pasivaikščioti į pasivaikščiojimų kiemelį. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Alytaus PN nuteistųjų neskirstė į subkultūras ir tokio susiskirstymo netoleravo, neišskyrė nuteistųjų ir elgėsi su jais taip pat.

Alytaus PN buvo sudaryta nuteistųjų skirstymo komisija, kuri, atsižvelgdama į nuteistųjų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, kitas asmenines savybes, sprendė apie nuteistųjų paskyrimo į atskirus būrius ar lokalinius sektorius tikslingumą. Nuteistasis galėjo būti perkeltas į kitą būrį, jeigu buvo konkrečios aplinkybės dėl kurių jis negalėjo būti paskirtame būryje. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų negalėjimą būti paskirtame būryje, nenurodė.

Jis atsisakė būti paskirtame būryje ir sutiko bausmę atlikti kamerų tipo patalpose, kuriose bausmę atliekantys nuteistieji neturi teisės dirbti ir mokytis. Alytaus PN neturi teisės perkelti nuteistuosius į kitą įkalinimo įstaigą. Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Alytaus PN pažymėjo, kad nėra teisinio reglamentavimo draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais. Pareiškėjas savo skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

Atsakovo atstovo nuomone, nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, pareiškėjo skundas negali būti tenkintas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 18 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo I. S. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 160 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus nustatė, kad pareiškėjas su prašymu ne kartą kreipėsi į Alytaus PN administraciją dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus, tačiau jo prašymai buvo netenkinti. Iš Alytaus pataisos namų 2017 m. rugsėjo 15 d. rašto Nr. 363-1446 buvo matyti, kad 2017 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjo prašymas dėl perkėlimo į kitus pataisos namus buvo nepakankamai motyvuotas, nes pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių (asmenų, nuo kurių gali nukentėti). Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjo 2018 m. sausio 9 d. prašymas dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus taip pat buvo netenkintas, kadangi nepakankamai motyvuotas. Alytaus PN pareiškėjui 2017 m. kovo 30 d. raštu Nr. 363-454 išaiškino, kad tik nustačius, jog pataisos namuose jam gresia bet kokio pobūdžio pavojus, pataisos namai pasiūlys Kalėjimų departamentui perkelti pareiškėją iš Alytaus PN į kitus pataisos namus.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė konkrečių priežasčių dėl kurių jis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės Alytaus PN. Duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Alytaus PN pareiškėjo sveikatai ir gyvybei galėtų kilti grėsmė, byloje nebuvo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunduose nurodomi tik abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai apie narkotikus, pataisos namuose plintančias ligas, kurie buvo vertintini tik kaip subjektyvi, nekonkretizuota paties pareiškėjo nuomonė, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymų dėl perkėlimo į kitus pataisos namus. Nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo Alytaus PN veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nebuvo pagrindo ir valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.).

8. Dėl drausminių nuobaudų skyrimo, teismas nustatė, kad pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki 2018 m. vasario 6 d., pareiškėjui už administracijos nurodymų nevykdymą, atsisakius gyventi paskirtame būryje, Alytaus PN direktoriaus nutarimais buvo skirtos šios drausminės nuobaudos: 2017 m. rugpjūčio 18 d. – pastaba, 2017 m. rugpjūčio 21 d. – papeikimas, 2017 m. rugpjūčio 26 d. – papeikimas, 2017 m. rugpjūčio 24 d. – papeikimas, 2017 m. rugpjūčio 25 d. – papeikimas, 2017 m. rugpjūčio 28 d. – papeikimas, 2017 m. rugpjūčio 29 d. – papeikimas, 2017 m. rugpjūčio 30 d. – papeikimas, 2017 m. rugpjūčio 31 d. – papeikimas, 2017 m. rugsėjo 1 d. – papeikimas, 2017 m. rugsėjo 4 d. – papeikimas, 2017 m. rugsėjo 5 d. – papeikimas, 2017 m. rugsėjo 7 d. – 15 parų baudos izoliatoriaus kameroje; 2017 m. rugsėjo 22 d. – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams.

9. Taip pat teismas nustatė, kad Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyrius atliko tarnybinį tyrimą ir 2017 m. rugsėjo 7 d. surašė Tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 16-587 „Dėl nuteistojo I. S. atsisakymo vykdyti pataisos įstaigos administracijos teisėtus reikalavimus“, iš kurios buvo matyti, kad atsisakydamas atlikti laisvės atėmimo bausmę 20 būryje pareiškėjas jokių priežasčių nenurodė, aplinkybių nedetalizavo, o į paskirtą būrį net nebuvo nuėjęs. Iš bylos duomenų matyti, kad kiekvieną kartą pareiškėjui atsisakius gyventi būryje, jam buvo suteikta galimybė pateikti rašytinius pasiaiškinimus, kuriuose konkrečių aplinkybių nenurodė. Pareiškėjas raštu nurodė, kad jokiame Alytaus PN būryje ar sektoriuje negyvens, kad į paskirtą būrį atsisako persikelti dėl asmeninių priežasčių, be to, bijo susidorojimo. Taigi, savo atsisakymo eiti į paskirtą būrį pareiškėjas nepagrindė ir aplinkybių nedetalizavo. Iš Alytaus PN pareigūnų tarnybinių pranešimų, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pažymų buvo matyti, kad ginčo laikotarpiu jokios konkrečios informacijos apie grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei pataisos namuose nebuvo surinkta ir šių aplinkybių pats pareiškėjas niekada nekonkretizavo.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Alytaus PN kalintys nuteistieji būtų priešiškai nusistatę pareiškėjo atžvilgiu, kad pataisos namuose nuteistieji laikytųsi subkultūros ir dėl ko jis negalėtų gyventi paskirtame būryje. Pats pareiškėjas savo paaiškinimuose tik abstrakčiai nurodė, kad atsisako persikelti į paskirtą būrį dėl to, kad ten jam nesaugu. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, jog byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi būryje būtų priežastiniame ryšyje su, kaip nurodoma skunde, kitų nuteistųjų netinkamu elgesiu bei iš to kylančia grėsme pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, jog jis atsisakė gyventi paskirtame būryje dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei, vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmesti.

11. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus gyventi paskirtame būryje (eiti gyventi į paskirtą būrį), pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus ir toks pažeidimas yra pakankamas pagrindas nuobaudai skirti (BVK 142 str.). BVK 183 straipsnis numato teisę apskųsti bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmus bei sprendimus. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui paskirtas drausmines nuobaudas, jis būtų apskundęs Kalėjimų departamento direktoriui. Administraciniai aktai, kuriais nuobaudos buvo paskirtos, nepanaikinti, o pareiškėjui paskirtų nuobaudų pagrįstumas ir teisėtumas teismui nekėlė abejonių. Teismas įvertino, kad nenustačius, jog minėti aktai yra neteisėti, neturtinės žalos atlyginimas šioje dalyje negalimas.

12. Teismas, spręsdamas dėl kalinimo sąlygų pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl jo laikymo kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis. Bylos duomenys, t. y. Alytaus PN direktoriaus įsakymai dėl nuteistųjų perkėlimo ir duomenys apie pareiškėjo perkėlimus, patvirtino, kad pareiškėjas iš Lukiškių TI-K į Alytaus PN grįžo 2017 m. rugpjūčio 17 d. ir Alytaus PN direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 2-811 „Dėl nuteistųjų paskirstymo“ buvo paskirtas į 20 būrį (201 brigada). Laikotarpiu nuo 2017m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas drausminę nuobaudą atliko 20 būrio kamerų tipo patalpoje Nr. 13, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 21 d. buvo paskirtas į 20 būrį (201 brigada); laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2018 m. spalio 30 d. – drausminę nuobaudą atliko 20 būrio kamerų tipo patalpoje Nr. 40, nuo 2018m. sausio 30 d. iki 2018 m. vasario 6 d. – drausminę nuobaudą atliko 17 būrio kamerų tipo patalpoje Nr. 40. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjas atsisakė gyventi paskirtame 20 būryje, už ką Alytaus PN direktoriaus nutarimais jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos. Teismas pažymėjo, kad pagal Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2017 m. rugsėjo 7 d. išvadą, pareiškėjas į paskirtą 20 būrį (201 brigada) ginčo laikotarpiu nebuvo nuėjęs. Teismas įvertino, kad priešingai nei nurodoma pažymose apie pareiškėjo perkėlimus laikotarpiais nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas 20 būryje nebuvo.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo kamerų tipo patalpoje Nr. 2 patvirtino pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 27 d. skundas Alytaus PN direktoriui, iš kurio buvo matyti, kad jis laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 2. Be to, atsakovo atstovas teismui konkrečių duomenų apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpoje pareiškėjas buvo laikomas tada, kai atsisakė eiti į paskirtą 20 būrį (laikotarpiai nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d.) į bylą nepateikė, nors teismas ne kartą įpareigojo atsakovo atstovą šiuos duomenis pateikti. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas rėmėsi pareiškėjo argumentais ir konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki 2017 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpoje, o nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 2.

14. Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 2 jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi ankštoje 5,5 kv. m. patalpoje buvo laikoma iki 6 asmenų. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys (atsiliepimuose, pažymose apie pareiškėjo perkėlimus, Kriminalinės žvalgybos išvadoje) apie pareiškėjo perkėlimus į gyvenamąsias patalpas ginčo laikotarpiu yra prieštaringi. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas rėmėsi pareiškėjo argumentais ir konstatavo, kad laikotarpiais nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d. (20 parų) pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 2, kurioje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi vienam asmeniui patalpoje teko nuo 0,9 kv. m. (5,5/6) ploto.

15. Dėl pareiškėjo argumentų, jog karantino kameroje buvo tik stalas ir suolai, kameroje Nr. 2 nebuvo stalo, lovos senos ir nepatogios, sanitariniame mazge nėra veidrodžio ir jis buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais, kameroje Nr. 13 vietoje klozeto buvo įrengtas unitazas, kameroje Nr. 40 sienos padengtos palėsiu, langas per mažas, prie jo pritvirtintos grotos, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimų karantino kameros įrengimui. Be to, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) buvo matyti, kad kamerų tipo patalpose įrengti sanitariniai mazgai, grindų ir vidaus apdailai naudojamos medžiagos yra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra. Kamerų langai skaidraus stiklo, atsidaro, pritaikyti natūraliam patalpų vėdinimui, mechaninė ventiliacija įrengta tualeto patalpose. Patalpos, kurias valo patys nuteistieji, buvo aprūpintos valymo priemonėmis. Teismas pabrėžė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo metu kamerų tipo patalpose nebuvo nustatyta jokių higienos normų pažeidimų.

16. Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsio plitimą, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Alytaus PN negalėjo būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl kameroje susikaupusio pelėsio iš esmės buvo grindžiami tik deklaratyviais teiginiais.

17. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 4 d. paaiškinimo Alytaus PN direktoriui buvo matyti, kad kameroje Nr. 2 stalas yra, sanitariniame mazge įrengta vėdinimo sistema, veidrodis, o lovos būklė pareiškėją tenkino. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde ir 2017 m. rugsėjo 4 d. paaiškinime Alytaus PN direktoriui nurodė visiškai priešingas aplinkybes dėl kameros Nr. 2 būklės ir pats sau prieštaravo, teismas šių pareiškėjo argumentų nevertino ir rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad kamerų tipo patalpa Nr. 2 buvo tinkamai aprūpinta baldais ir kietuoju inventoriumi.

18. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Kita vertus, atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerų tipo patalpose buvo įrengti klozetai, be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir negalėjimo naudotis sanitariniu mazgu dėl sveikatos būklės, skundų atsakovui neteikė. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo tualeto (tupimo) grindžiami tik deklaratyviais teiginiais.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2017 m. rugpjūčio 27 d. skundu kreipėsi į Alytaus PN direktorių, be kita ko, nurodydamas, kad jis laikomas su rūkančiais asmenimis. Tačiau, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde konkrečių asmenų nenurodė ir savo argumentų nedetalizavo. Alytaus PN 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 363-1446 nurodė, kad pareiškėjo skundas yra abstraktus (nenurodo konkrečių asmenų). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad Alytaus PN administracija ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose patalpose. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, buvo grindžiami tik deklaratyviais teiginiais. Teismas pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose rūkyti nebuvo draudžiama, todėl pareiškėjo argumentai, kad pasivaikščiojimo kiemelyje buvo rūkoma, nevertintini kaip pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

20. Dėl nesuteiktų pasivaikščiojimų ir netinkamo pareigūnų elgesio (naktį vertė eiti pasivaikščioti ir pasirašyti dokumentus, neregistravo skundo, psichologinėje tarnyboje su pareiškėju nebuvo bendraujama), teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kuriose laikomiems asmenims suteikiama galimybė kasdien pasivaikščioti po vieną valandą (BVK 145 straipsnis 1 dalis). Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti 1 val. per parą. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais apie pasivaikščiojimų suteikimą pareiškėjui. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pats sau prieštarauvo skunde nurodydamas, kad pasivaikščioti nebuvo vedamas, tačiau kartu nurodo, kad pasivaikščioti buvo verčiamas eiti naktį. Bylos duomenys taip pat nepatvirtino pareiškėjo argumentų, jos jis buvo verčiamas naktį budinčioje dalyje pasirašyti dokumentus dėl atsisakymo atlikti nuobaudą paskirtame būryje, ar, kad psichologinėje tarnyboje su pareiškėju nebuvo bendraujama. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nesuteiktų pasivaikščiojimų ar netinkamo pareigūnų elgesio. Teismas pažymėjo, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl nesuteiktų pasivaikščiojimų ar netinkamo pareigūnų elgesio atmesti kaip deklaratyvūs.

21. Vertindamas pareiškėjo argumentą dėl gyvenimą su ŽIV infekuotais bei kitomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis, teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šiuo klausimu, nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV sergančiais asmenimis.

22. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo organizavimo tvarkos aprašu ir įvertinęs nustatytas byloje faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, sprendė, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laiku paskyrus nuobaudas – perkėlimą į kamerų tipo patalpas – pareiškėjas prarado teisę į ugdymą ir profesinį mokymą.

23. Įvertinęs faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą (BVK 125 st. 1 d.), teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui neišreiškus pageidavimo dirbti, Alytaus PN neteisėti veiksmai, nesudarant jam sąlygų dirbti, nekonstatuotini.

24. Teismas nurodė, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

25. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas padarė išvadą, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu iš viso 20 parų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatavo, kad Alytaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

26. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

27. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas akcentavo, jog 20 parų pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, kas pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

28. Teismas, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), tačiau įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, įvertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 160 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo.

III. 29. Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

30. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo teisėjas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą skundą ir pateiktus papildomus įrodymus, netenkino pareiškėjo prašymo iškviesti liudininkus. Teismas taip pat nesirėmė pareiškėjo argumentais išdėstytais teismo posėdžio metu, neatsižvelgė į aplinkybes išdėstytas skunde.

31. Pareiškėjo teigimu, teismas iš Alytaus PN neišsireikalavo pareiškėjo ligos istorijos, tačiau įvertino, kad pareiškėjas nepatyrė neigiamų išgyvenimų, streso, skausmo, baimės ir nerimo bei kitų neigiamų pojūčių. Tačiau ligos istorijoje yra užfiksuota, kad pareiškėjas buvo priverstas gerti raminamuosius vaistus. Nagrinėjamoje byloje teisėjas šališkai vertino pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus ir priėmė nekompetentingą sprendimą.

32. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nebuvo tenkintas jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (uždrausti atsakovo atstovui diskriminuoti pareiškėją kitų nuteistųjų atžvilgiu ir atmetinėti jo prašymus dėl pervežimo tolimesniam laivės atėmimo bausmės atlikimui į Pravieniškių PN-AK), tačiau jis buvo 2018 m. kovo 23 d. užpultas Alytaus PN laikino sulaikymo kameroje Nr. 2 ir buvo sulaužytas žandikaulis bei neteko dantų. Dėl teismų sprendimų pareiškėjas teigia patyręs fizinį skausmą, suluošinimą, baimę, stresą, ko būtų nepatyręs, jeigu būtų laiku pervežtas į Pravieniškių PN-AK.

33. Dėl gyvenimo su rūkančiais asmenimis, pareiškėjas teigia, kad šias aplinkybes būtų įrodę liudininkai, kuriuos teismas nesutiko apklausti, ir A. L. rašytinis pasisakymas, tačiau teismas minėtą dokumentą atsisakė priimti.

34. Pareiškėjas nurodo, kad Alytaus PN pareigūnai neatliko jokio tyrimo dėl pareiškėjui gresiančio pavojaus, o tai, kad pareiškėjui grėsė pavojus įrodo tai, kad jis buvo užpultas 2018 m. kovo 23 d.

35. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui I. S. priteista 160 Eur neturtinei žalai atlyginti.

36. Atsakovo atstovas įsitikinęs, kad teismas pateiktą medžiagą įvertino neobjektyviai. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė, jo teiginiai abstraktūs. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

37. Alytaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir nepareikalavo iš atsakovo atstovo papildomų įrodymų dėl kamerų tipo patalpos Nr. 2. Nurodo, kad kamerų tipo patalpa Nr. 2 yra 29,51 kv. m ploto, joje yra įrengtos 8 miegamos vietos ir esant užimtam visoms vietoms vienam nuteistajam tenka 3,68 kv. m. Teismas nevertino atsakovo atstovo prie atsiliepimo pateiktų kamerų tipo planų kuriuose kamerų tipo patalpos Nr. 2 pažymėtas plotas yra 29,51 kv. m, o ne 5,5 kv. m.

38. Alytaus PN vertinimu, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prisidėjime prie atsakovo apeliacinio skundo nurodo palaikantis apeliacinio skundo argumentus ir reikalavimus.

40. Pareiškėjas I. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

41. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovo apeliaciniame skunde pateikti duomenys apie kamerų tipo patalpą Nr. 2 yra neteisingi, kadangi šioje kameroje pareiškėjas buvo ne ginčo laikotarpiu, o vėliau. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 4-ojo lokalinio sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 2, kuri yra už pusės kilometro nuo budinčios dalies, t. y. kitame Alytaus PN gale, o ne, kaip brėžinyje nurodyta kamera, esanti 40 metrų nuo budinčios dalies.

42. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, bei pakartoja apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 43. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN neužtikrinimu pareiškėjui nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki 2018 m. vasario 6 d., atlyginimo priteisimo.

44. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių (dėl neturtinės žalos, patirtos dėl nepagrįstai skiriamų drausminių nuobaudų, neperkėlimo į kitą pataisos įstaigą, dėl aplinkybių, kad Alytaus PN yra priverstas gyventi su narkomanais, ŽIV infekuotais bei kitomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis, kamerų ir sanitarinių mazgų būklės), pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo kalinimo Alytaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinių skundų argumentus.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad sprendimą priėmęs teisėjas šališkai vertino pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, nepagrįstai neišreikalavo papildomų dokumentų ir nekvietė liudytojų.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-257-629/2020). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių skundžiamą sprendimą priėmusio teisėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl teisėjo šališkumo vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

48. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje esančius įrašus vertino ir dėl jo teiginių apie 2018 m. kovo 23 d. patirtus sužalojimus išsamiai pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1410-662/2020. Minėtoje nutartyje konstatuota, kad įrodymų pakako konstatuoti faktui, jog pareiškėjas buvo sužalotas, tačiau nepakako vienareikšmiškai išvadai, jog pareiškėją dėl priešiško nusistatymo sužalojo kiti su juo kameroje buvę nuteistieji, nenustatytas konkretus asmuo (asmenys), byloje nėra jokių duomenų apie 2018 m. kovo 23 d. įvykio aplinkybes, nors jas pareiškėjas galėjo nurodyti Alytaus PN Kontrolinės žvalgybos skyriaus pareigūnams, ikiteisminį tyrimą atliekančiam prokurorui, o vėliau – ir teismui.

49. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjo argumentai dėl kalinimo Alytaus PN sąlygų nepripažinti pagrįstais ir įrodytais.

50. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

51. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo minėti argumentai yra nepagrįsti.

52. Apeliaciniame skunde Alytaus PN teigia, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir nepareikalavo iš atsakovo atstovo papildomų įrodymų. Pažymėtina, kad proceso įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A403-568/2007).

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog atsakovo atstovas konkrečių duomenų apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpoje pareiškėjas buvo laikomas tada, kai atsisakė eiti į paskirtą 20 būrį (laikotarpiai nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d.) į bylą nepateikė, ne kartą įpareigojo atsakovo atstovą šiuos duomenis pateikti (I t. b. l. 198; II t. b. l. 49), tačiau Alytaus PN visų pirmosios instancijos teismo prašomų duomenų taip ir nepateikė. Pabrėžtina, kad nors ir atsakovo atstovas teikė duomenis apie pareiškėjo kalinimą Alytaus PN, tačiau nei viename iš pateiktų dokumentų nebuvo nurodyta duomenų apie pareiškėjo kalinimą kamerų tipo patalpoje Nr. 2, šios patalpos plotą ir joje buvusių asmenų skaičių. Alytaus PN apeliaciniame skunde nurodo kamerų tipo patalpą Nr. 2, kurios plotas 29,51 kv. m, tačiau taip ir nepateikia įrodymų, kad šioje kameroje pareiškėjas buvo kalinamas ir kokiu laikotarpiu. Be to, įvertinus pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktus argumentus (tai, kad jis buvo kalinamas ne pareiškėjo nurodytoje kameroje Nr. 2, o 4-ojo lokalinio sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 2, kuri yra už pusės kilometro nuo budinčios dalies), kurie buvo nuosekliai dėstomi ir kituose pareiškėjo pateiktuose teismui procesiniuose dokumentuose, apeliaciniame skunde pateikti duomenys apie minėtą kamerą, nepaneigia pareiškėjo teiginių apie kameros plotą ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl trūkstamo ploto.

54. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.

55. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui 20 dienų nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (teko 0,9 kv. m vietoj 3,1 kv. m), ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto ir todėl kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, tokie pažeidimai negali būti pripažinti nežymiais. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

56. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Alytaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (20 dienų teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto), atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui priteista 160 Eur suma neturtinei žalai atlyginti laikytina adekvati atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

57. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė