2019-02-13 Nr. AB-4169-3-62-3-00489-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-76-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00489-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.1; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba, atsakovas) Kauno rajono skyriaus 2014 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 7SD-(14.7.104.)-35; 2) įpareigoti NŽT Kauno rajono skyrių suteikti R. J., kaip M. K. turtinių teisių paveldėtojui, 2,1011 ha žemės sklypą Lietuvos Respublikos teritorijoje neatlygintinai, pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą; 3) įpareigoti NŽT Kauno rajono skyrių suteikti R. J., kaip P. K. turtinių teisių paveldėtojui, 7,70 ha žemės sklypą Lietuvos Respublikos teritorijoje neatlygintinai, pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą; 4) panaikinti NŽT 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr.1T-(7.5.)-12.

2. Pareiškėjas skunde nurodė bei paaiškino teismo posėdyje, kad yra O. J. testamentinis įpėdinis ir viso jos turto ir turtinių teisių paveldėtojas. O. J. kartu su savo motina M. K. ir jos sutuoktiniu (savo faktiniu patėviu) P. K. iki II-ojo pasaulinio karo, t. y. 1941 m. kovo 15 d. buvo įkeldinti į Lietuvą iš savo turėtų žemių Lenkijos teritorijoje, dėl to jie turi teisę gauti Lietuvoje žemės neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą. O. J. perkėlimo momentu turėjo 6.2970 ha žemės Lenkijoje, (duomenys neskelbtini) kaime (3/4 dalis nuo 8,3981 ha ploto sklypo). M. K. perkėlimo momentu turėjo 2.1011 ha žemės Lenkijoje, (duomenys neskelbtini) kaime (likusią 1/4 dalį nuo bendro su dukra to paties 8,3981 ha ploto sklypo). P. K. perkėlimo momentu turėjo dar 7,70 ha žemės sklypą Lenkijoje, (duomenys neskelbtini) kaime. Perkėlus į Lietuvos teritoriją, jie gavo naudotis 4,48 ha žemės sklypą, kuris anksčiau priklausė K. U.. O. J. pagal Žemės reformos įstatymą yra suteikti žemės sklypai tokio ploto: 4,4800 ha ir 1,8170 ha, t. y. bendrai į jos Lenkijoje turėtą 6,2970 ha žemės plotą. Tačiau M. K. ir P. K. iki šiol nėra suteikti žemės sklypai, analogiški Lenkijoje turėtiems 2,1011 ha ir 7,70 ha žemės sklypams.

3. M. K. (duomenys neskelbtini) mirė savo namų valdoje (duomenys neskelbtini), nepalikusi testamento gyvenusi vienoje šeimoje kartu su savo dukra O. J. ir savo sutuoktiniu P. K.. Po M. K. mirties jos dukra toliau rūpinosi ir valdė likusį motinos turtą kaip savo, todėl tokiais veiksmais priėmė visą mamos palikimą, įskaitant ir teisę į 2,1011 ha žemės sklypo dalį, turėtą Lenkijoje, (duomenys neskelbtini) kaime. Iki savo mirties (duomenys neskelbtini) O. J. buvo ir P. K., mirusio (duomenys neskelbtini), testamentinė įpėdinė ir viso jo turto ir turtinių teisių paveldėtoja. Tokiu būdu O. J. yra ne tik savo motinos M. K., bet ir jos sutuoktinio P. K. turto - pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą teisių į Lenkijoje, (duomenys neskelbtini) kaime turėtą 7,70 ha žemės sklypą - paveldėtoja.

4. Pareiškėjas yra O. J. testamentinis įpėdinis ir viso jos turto ir turtinių teisių paveldėtojas. Testamentų pagrindu neginčijamai pripažintina, kad pareiškėjas yra paveldėjęs visas turtines ir neturtines teises, kurias turėjo O. J. ir P. K. P. K. yra pateikęs atsakovui 1991 m. sausio 2 d. prašymą nustatyti turėtos 4.48 ha žemės plotą. Kadangi vėliau 4,48 ha žemės plotas buvo suteiktas neatlygintinai O. J. ir jos įpėdiniams, minėtas P. K. prašymas, susijęs su jo turimų turtinių teisių įgyvendinimu, liko neišnagrinėtas – nei atmestas, nei patenkintas, nei atsisakytas nagrinėti. Pagal iš Lenkijos Respublikos archyvų gautą ir atsakovui pateiktą dokumentą, P. K. valdė ne tik 4.48 ha, bet visus 7.70 ha žemės, kurią Žemės reformos įstatymo pagrindu jis turėjo ir turi teisę gauti Lietuvoje neatlygintinai. Faktas, kad nesulaukęs šio prašymo išsprendimo jis mirė, nepanaikina ir negali panaikinti šios įgytos jo teisės. Atsižvelgiant į tai, atsakovo buvo prašoma suteikti pareiškėjui, kaip P. K. turtinių teisių paveldėtojui, 7,70 ha žemės sklypą Lietuvos Respublikos teritorijoje neatlygintinai, pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Analogiškai, M. K. ir jos įpėdinių turtinės teisės (į perkėlimo momentu turėtą 2,1011 ha žemę Lenkijoje, (duomenys neskelbtini) kaime (1/4 dalį nuo 8,3981 ha sklypo)) bei interesai yra ginami įstatymo, nes ji taip pat yra pateikusi atsakovui analogiškus prašymus gauti žemės neatlygintinai (2004 m. spalio 18 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 21 d. prašymai ir kt.).

5. Pažymėjo, kad galioja bendrosios paveldėjimo teisinius santykius reguliuojančios Civilinio kodekso normos, kurios nustato, jog paveldėjimas – tai universalus atsiradusių ir nepasibaigusių teisių perėmimas. Tokia išvada darytina iš Civilinio kodekso 5.1 straipsnio 1 dalies nuostatų bei teismų praktikos jas aiškinant. Žemės reformos įstatymas nenustato, kad, pvz., asmeniui, pateikusiam atsakovams prašymą pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą gauti žemės neatlygintinai, mirus, šios teisės imtų ir staiga pasibaigtų. Toks įstatymas prieštarautų asmens bei valstybės santykių prigimčiai ir jų esmei – teisėtų lūkesčių bei iš jų kylančiam pasitikėjimo teisine valstybe principams. Akivaizdu, kad Žemės reformos įstatyme ir kituose teisės šaltiniuose nesant nustatytų jokių išimčių turtinių teisių, atsirandančių pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, paveldėjimui, aukščiau nurodyti teisės principai ir juos plėtojantys teismų praktikos teismų išaiškinimai yra privalomi visiems teismams, taip pat valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovo 2014 m. kovo 10 d. sprendime nurodoma, kad jie neturi įrodymų apie O. J. iki įkeldinimo iš Lenkijos į Lietuvą nuosavybės teise valdytą 6,30 ha žemę. Tačiau dar 2005 m. rugpjūčio 29 d. Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – ir KAVA) posėdžio protokole nurodoma, kad jai žinoma, jog 2004 m. rugsėjo 13 d. Lenkijos valstybinio archyvo pažymėjime nurodyta, jog A. J. (duomenys neskelbtini) kaime turi teisę į ¾ dalis nuo 8 ha 3 981 kv. m., t. y. į 6,297 ha.

6. Atsakovas NŽT atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsiliepime nurodė ir atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad O. J. 1992 m. sausio 3 d. P. K. vardu pateikė prašymą Kauno rajono Rokų apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl P. K. po 1941 metų įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją (duomenys neskelbtini) paskirtos neatlygintinai naudotis ir neribotam laikui 4,48 ha valstybinės žemės grąžinimo natūra. KAVA 1999 m. kovo 23 d. pranešimu Nr. 109 informavo O. J., kad nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, jog P. K. Lietuvos Respublikos teritorijoje valdė 4,48 ha žemės. KAVA 2003 m. lapkričio 25 d. pranešimu Nr. 316 informavo O.

J., kad nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad P. K. Lenkijos tuometinėje teritorijoje iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją nuosavybės teise turėjo žemės. O. J. 2004 m. liepos 1 d. pateikė prašymą KAVA dėl 8,40 ha valstybinės žemės suteikimo neatlygintinai (duomenys neskelbtini) R. J. 2004 m. spalio 18 d., kaip O. J. įgaliotas asmuo, pateikė prašymą KAVA dėl Lenkijos tuometinėje (duomenys neskelbtini) O. J. tėvo J. (taip nurodyta prašyme) 8,39 ha žemės grąžinimo. NŽT 2004 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 3B-(3.5.)-J-791-1218 informavo O.

J., kad norėdama realizuoti savo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, ji turi pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad O. J. yra P. K. šeimos narė. Pareiškėjas 2005 m. liepos 7 d., kaip O. J. turto perėmėjas, pateikė prašymą KAVA, kuriuo prašė informuoti, kada bus priimtas sprendimas O. J. suteiktas nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypą už jos ir P. K. iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją nuosavybės teises Lenkijos tuometinėje teritorijoje turėtas žemes.

KAVA 2005 m. rugpjūčio 29 d. vykusiame posėdyje, kuriame buvo svarstomi prašymai dėl P. K. ir O. J. turėtos žemės, nutarė, kad pateikti dokumentai patvirtina, jog P. K. Lenkijos tuometinės teritorijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise turėjo 7,70 ha žemės, o O. J. - 6,297 ha žemės. Taip pat, kad O. J. gali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypas, esantis prie O. J. nuosavybės teise priklausančių pastatų, bei kitas valstybinės žemės sklypas, atitinkamai pagal Lenkijos tuometinėje teritorijoje nuosavybės teise valdytos žemės kiekį.

Atsižvelgiant į tai, kad O. J. nėra pateikusi prašymo dėl P. K. Lenkijos tuometinėje teritorijoje turėtos žemės, KAVA šio klausimo nutarė nenagrinėti. NŽT 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S7-145 suteikė neatlygintinai nuosavybėn O. J. 6,30 ha žemės - skl. Nr. 995-1, 0,20 ha (duomenys neskelbtini), ir skl. Nr. 995-2, 6,10 ha (duomenys neskelbtini).

8. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į NŽT Kauno rajono skyrių su prašymu jam, kaip O. J. turto perėmėjui, suteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypą už P. K. Lenkijos tuometinėje teritorijoje iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją nuosavybės teise valdytą 7,70 ha žemę, taip pat suteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypą už M. K., kuri pareiškėjo teigimu, įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją metu Lenkijos tuometinėje teritorijoje nuosavybės teise turėjo 2,1011 ha žemės. NŽT Kauno rajono skyrius ginčijamu 2014 m. sausio 6 d. raštu Nr. 7SD-(14.7.104)-35 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, kadangi pareiškėjas neatitinka Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų. NŽT direktorius ginčijamu NŽT 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. IT (7.5)-12 pareiškėjo skundą dėl NŽT Kauno rajono skyriaus ginčijamo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. 7SD-(14.7.104)-35 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą ir pasiūlė pareiškėjui per 2 mėnesius nuo sprendimo priėmimo NŽT Kauno rajono skyriui pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad O. J. Lenkijos tuometinėje teritorijoje iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją nuosavybės teise valdė 6,30 ha žemės, taip pat dokumentą, patvirtinantį faktą, kad pareiškėjas, Žemės reformos įstatymo prasme, laikytinas O. J. šeimos nariu. Pareiškėjui minėtų dokumentų nepateikus, inicijuoti NŽT 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. S7-145 ir NŽT 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. Ž7-1676 panaikinimą.

9. NŽT nuomone, pareiškėjo pateikti argumentai ir motyvai neįrodo, jog ginčijami sprendimai prieštarauja aukštesnės galios teisėms aktams. Skunde taip pat nėra teigiama, jog ginčijami sprendimai buvo priimti nekompetentingo administravimo subjekto ar pažeidžiant konkrečias administracines procedūras, kurias būtina atlikti prieš sprendžiant ginčijamų sprendimų išdavimo klausimą, todėl ginčijami sprendimai yra teisėti ir nėra pagrindo juos panaikinti.

10. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai remiasi Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis pavedėjimo teisės normas, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuriose pateikti išaiškinimai ginčo atveju negali būti taikomi. Pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, valstybinė žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometėse teritorijose, žemės sklypai pagal šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę žemei įsigyti, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni kaip 150 ha bendro ploto. Taigi, šioje teisės normoje įtvirtinti pagrindiniai kriterijai suteikiant nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą. Asmenų, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometėse teritorijose, paveldėtojai nėra nurodyti Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl jie neįgyja teisės nuosavybėn neatlygintai gauti valstybinę žemę, ir galimybė pretenduoti į valstybinės žemės suteikimą nuosavybėn neatlygintinai išvestiniu - paveldėjimo - būdu neatsiranda. Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų yra tai, kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs teises. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas negali būti taikomas toms teisėms, kurių įstatymas asmenims nesuteikia. Kadangi Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometėse teritorijose, valstybinė žemė suteikiama nuosavybėn neatlygintinai ne pagal bendrąsias civilinės teisės normas, o Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka, kuri, kaip jau buvo nurodyta, nenumato galimybės pretenduoti į valstybinės žemės suteikimą nuosavybėn neatlygintinai paveldėjimo būdu, pareiškėjas savo skundo reikalavimus nepagrįstai grindžia teisėtų lūkesčių principu.

11. Atsakovas dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti NŽT Kauno rajono skyrių suteikti pareiškėjui, kaip M. K. turtinių teisių paveldėtojui, 2,1011 ha žemės sklypą Lietuvos Respublikos teritorijoje neatlygintinai ir, kaip P. K. turtinių teisių paveldėtojui, 7,70 ha žemės sklypą Lietuvos Respublikos teritorijoje neatlygintinai, pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pažymi, kad teismas gali įpareigoti administravimo subjektą atlikti konkretų veiksmą, priskirtą jo kompetencijai, jei jis nepagrįstai neatlieka jam priskirtų funkcijų. Toks teisminis įpareigojimas galimas su sąlyga, jei suinteresuotas asmuo pats nustatyta tvarka veikė, kaip to reikalauja teisės aktai. Administravimo subjektas, norėdamas priimti administracinį aktą, privalo turėti nustatytas sąlygas atitinkantį reikalavimą ir negali vadovautis tik formaliu reikalavimu atlikti tam tikrą veiksmą. Kadangi pareiškėjas neatitinka Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų, šis reikalavimas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. 12. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas R. J. 2013 m. gruodžio 30 d. pateikė NŽT Kauno rajono skyriui prašymą dėl žemės sklypo suteikimo pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą. NŽT Kauno rajono skyrius 2014 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 7SD-(1.7.104.)-35 „Dėl žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“ nurodė, kad R. J. neatitinka Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygų, todėl prašymo suteikti žemės sklypus R. J., kaip M. K. ir P. K. turtinių teisių paveldėtojui, tenkinti negali. NŽT 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-12 R. J. įgalioto atstovo D. V. 2014 m. sausio 27 d. skundą atmetė kaip nepagrįstą bei pasiūlė R. J. per 2 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo NŽT Kauno rajono skyriui pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad O. J. Lenkijos tuometėje teritorijoje iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją nuosavybės teise valdė 6,30 ha žemės, taip pat dokumentą, patvirtinantį faktą, kad R. J. Žemės reformos įstatymo prasme laikytinas O. J. šeimos nariu.

14. Teismas nurodė, kad būtent O. J. žemės tvarkymo bylos patvirtina, kad O. J. savo patėvio P. K. vardu tuometei Kauno rajono Rokų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė 1992 m. sausio 2 d. prašymą dėl P. K. po 1941 metų įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją (duomenys neskelbtini) paskirtos neatlygintinai naudotis ir neribotam laikui 4,48 ha bendro ploto valstybinės žemės grąžinimo natūra. KAVA (likviduota nuo 2010 m. liepos 1 d.) Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus Rokų seniūnijoje 1999 m. kovo 23 d. pranešimu Nr. 109 O. J. informuota, kad nėra pateikusi dokumentų, patvirtinančių, jog P. K. Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise valdė 4,48 ha žemės. KAVA Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus Rokų seniūnijos 2003 m. lapkričio 25 d. pranešimu Nr. 316 O. J. informuota, kad nėra pateikusi dokumentų, patvirtinančių, jog P. K. Lenkijos tuometėje teritorijoje iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją nuosavybės teise turėjo žemės.

15. Teismas nustatė, kad O. J. KAVA Kauno rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2004 m. liepos 1 d. prašymą dėl 8,40 ha bendro ploto valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai (duomenys neskelbtini). R. J., kaip tuo metu O. J. įgaliotas asmuo, KAVA Kauno rajono žemėtvarkos skyriui Rokų seniūnijoje pateikė 2004 m. spalio 18 d. prašymą dėl Lenkijos tuometėje teritorijoje Suvalkų apskrities (duomenys neskelbtini) kaime O. J. tėvo J. (taip nurodyta prašyme) 8,39 ha bendro ploto žemės grąžinimo. KAVA Kauno rajono žemėtvarkos skyriui pateikti dokumentai apie P. K. ir galimai O. J. nuosavybės teise turėtas žemes Lenkijos tuometėje teritorijoje iki jų iškeldinimo bei dokumentai, patvirtinantys P. K., O. J. ir M. K. įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėto (-ų) ūkio (-ių) Lenkijos tuometėje teritorijoje faktą, ir kiti dokumentai (gimimo, mirties liudijimai ir pan.). Gimimo liudijime Nr. 489615 įrašyta, kad P. K., S. (duomenys neskelbtini) gimė Suvalkų apskrities (duomenys neskelbtini) kaime, jo tėvas – S. K., motina – R. L.. Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos biuro (duomenys neskelbtini) gimimo pažymėjime Nr. 1616 pažymėta, kad „<... Podlaskie vaivadijos Vižajny Civilinės metrikacijos biure, Lenkija (vertimas Kauno miesto CMB), 1909 metais P. K., gimusiam (duomenys neskelbtini), sudarytas gimimo įrašas Nr. 68/1909. Motina – R. L., tėvas – S. K.. ...>“. Mirties liudijime AF Nr. 001933, išduotame (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad P. K. (gimimo data nenurodyta) (duomenys neskelbtini) mirė. Taip pat mirties liudijime Nr. 237974, išduotame (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad P. K. (gimęs (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) mire. Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos biuro 2005 m. liepos 5 d. pažymoje Nr. 1617 pažymėta, kad „Remiantis Kauno miesto Civilinė metrikacijos biuro išvada byloje Nr. 305/2005, patvirtinta Kauno miesto CMB vadovo 2005-07-01, <...> P. K. mirties įraše ištaisyta gimimo data: iš gimęs (duomenys neskelbtini) į gimęs (duomenys neskelbtini). Ištaisius įrašus vietoje turėtų liudijimų <...> AF 001933, išduoti nauji mirties liudijimai.“.

16. Teismas nustatė, kad Kauno rajono Rokų apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko patvirtintame testatoriaus P. K. (duomenys neskelbtini) sudarytame testamente (registro Nr. 27) nurodyta, kad „<... Visą savo turtą, kuris mirties dieną man priklausys, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų aš palieku savo podukrai J. O., Jurgio, gim. (duomenys neskelbtini) ...>“. Iš (duomenys neskelbtini) paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo (notarinio registro Nr. 1-4417) nustatyta, kad O. J. po P. K. mirties pagal testamentą perėmė nuosavybėn (paveldėjo) testatoriui mirties dieną nuosavybės teise priklausiusį turtą. Gimimo liudijime Nr. 489586 nurodyta, kad O. J., J. (duomenys neskelbtini) gimė Suvalkų apskrities (duomenys neskelbtini) kaime, o jos tėvas - J. J., motina - M. J.. Mirties liudijime AA Nr. 237973 įrašyta, kad O. J. (duomenys neskelbtini) mirė. Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos biuro 2005 m. liepos 5 d. pažymoje Nr. 1617 nurodyta, kad „remiantis Kauno miesto Civilinės metrikacijos biuro išvada byloje Nr. 305/2005, patvirtinta Kauno miesto CMB vadovo 2005-07-01, pilietės O. J. mirties įraše ištaisyta gimimo data - iš gimusi (duomenys neskelbtini) - į gimusi (duomenys neskelbtini), mirusiosios asmens kodas nesikeičia. <...> Ištaisius įrašus vieloje turėtų liudijimų AA 208439 <...>, išduoti nauji mirties liudijimai“.

17. Kauno rajono Rokų seniūno patvirtintame testatorės O. J. (duomenys neskelbtini)sudarytame testamente (registro Nr. 58) nurodyta, kad „<... visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų palieku R. J. ...>“. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijime pagal testamentą (notarinio registro Nr. 1747) nurodyta, kad R. J. po O. J. mirties pagal testamentą perėmė nuosavybėn (paveldėjo) testatorei mirties dieną nuosavybės teise priklausiusį turtą.

18. Teismas nurodė, kad minėti faktai patvirtina, jog M. K. dukros O. J. tėvas buvo J. J., o P. K., M. K. sutuoktinis, buvo O. J. patėvis. Dokumentų, patvirtinančių faktą, kad P. K. būtų įsivaikinęs podukrą O. J., NŽT Kauno rajono skyriaus archyve nėra. Taip pat šį faktą patvirtinančių dokumentų nepateikė ir pareiškėjas. Teismas nurodė, kad Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2003 m. balandžio 8 d. pažymėjime Nr. R4-2213 nurodyta, kad „Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos įgaliotinio gyventojų perkėlimo reikalams archyviniame fonde yra 1941-03-15 sąrašas gyventojų iš Kalvarijos evakuacijos punkto siunčiamų į Kauno aps. Palemono gel. stotį (kaimas nenurodytas), kuriame įrašyti: K. P., S. g. (duomenys neskelbtini), K. M., J., g. (duomenys neskelbtini), J. O., J., g. (duomenys neskelbtini) (visų pavardės, vardai - taip dokumente). Sąrašo skiltyje „Paskutinė gyvenamoji vieta“ įrašyta: „(duomenys neskelbtini)“. Suvalkų valstybinio archyvo 2004 m. kovo 19 d. pažymoje Nr. 843-137/03 nurodyta, kad „<...

1. Suvalkų apskrities žemės valdybos 1944-1947 metų dokumentuose:

a) archyviniame vienete, pažymėtame signatūra 9, „Ataskaitoje apie (duomenys neskelbtini) lietuvių paliktus ūkius“ (duomenys neskelbtini), 69 -ame lape 36 numeriu įrašytas P. K., kaip buvęs 7,70 ha ploto žemės ūkio (duomenys neskelbtini) kaime savininkas;

b) archyviniame vienete, pažymėtame signatūra 12 - „Suvalkų apskrityje lietuvių paliktų ūkių sąrašas“, sudarytas 1948-01-16, 12-ame lape 1 numeriu įrašytas P. K., kaip buvęs 7,70 ha ploto žemės ūkio (duomenys neskelbtini) kaime savininkas;

c) archyviniame vienete, pažymėtame signatūra 8 - „Suvalkų apskrityje lietuvių paliktų ūkių sąrašo“ nuorašas, pridėtas prie Suvalkų apskrities seniūno 1947-03-06 rašto Balstogės vaivadijos įstaigai, 75-ame lape l numeriu įrašytas P. K., kaip buvęs 7,70 ha ploto žemės ūkio Zaboriškių valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime savininkas.

2. Suvalkų apskrities seniūnijos 1944-1950 metų dokumentuose:

a) archyviniame vienete, pažymėta signatūra 115, nedatuotame „Suvalkų apskrityje lietuvių paliktų ūkių sąraše“, 13-ame lape 1 numeriu įrašytas P. K. iš Zaboriškių valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo turėjęs 7,70 ha ploto žemės ūkį; <...>.

3. Suvalkų rajoninės likvidacijos įstaigos 1945-1951 metų dokumentuose:

a) archyviniame vienete, pažymėtame signatūra 153, „Nekilnojamojo turto, likusio po asmenų, perkeltų į TSRS, apskaita (ūkiai, palikti lietuvių ir rusų, kuriuos tvarko Žem. ref. ir Žemės reformos administracija prie Suvalkų apskrities seniūnijos), datuota 1948-05-18, 64-65 lapuose 74 numeriu įrašytas P. K. kaip buvęs nekilnojamojo turto savininkas Suvalkų aps. Zaboriškių valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime;

b) archyviniame vienete, pažymėtame signatūra 154, „Nekilnojamojo turto, likusio po asmenų, perkeltų į TSRS, apskaita“, nedatuota, 85-86 lapuose 74 numeriu įrašytas P. K. kaip buvęs 8,40 ha ploto nekilnojamojo turto su pastatais (klojimais), esančio Suvalkų aps. Zaboriškių valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, savininkas.“. Teismas nurodė, kad iš šių dokumentų matyti, jog buvęs žemės savininkas P. K. (P. K.), kuris (duomenys neskelbtini) kaime Zaboriškių valsčiuje Suvalkų apskrityje nuosavybės teise valdė 7,70 ha žemės, kartu su savo žmona M. K. ir podukra O. J. 1941 metais įkeldinti į Lietuvos Respublikos teritoriją iš Lenkijos.

19. Kauno valstybinio archyvo 1992 m. balandžio 27 d. pažymėjime Nr. K-122 nurodyta, kad „Kauno apskrities valsčių DŽDT vykdomųjų komitetų jungtinio archyvinio fondo dokumentuose, 1945-1946 metų A. Panemunės valsčiaus Vainatrakio apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėje knygoje įrašytas K. P., S. ūkis. Šeimos narių sąraše įrašyti asmenys: K. P., S. - šeimos galva, K. M., J. - žmona, K. O., P. - duktė. Knygoje įrašyta: „iš viso žemės - 4,48 ha (I rūšies - 3 ha, II - 1 ha, III - 0,40 ha, nenaud. - 0,08 ha). <...> Peržiūrėjus nepilnai išlikusius Kauno apskrities mokesčių inspekcijos, statybos komisijos, ipotekos įstaigos archyvinių fondų dokumentus, žinių apie K.

P., S. Kauno apskr., (duomenys neskelbtini) iki 1940 metų turėtą žemę nerasta.“. Kauno apskrities Panemunės valsčiaus viršaičio 1942 m. gegužės 9 d. pažymėjime Nr. 1438 pažymėta, kad „<... K. P., gyv. (duomenys neskelbtini), A. Panemunės valsč. atvyko iš Vokietijos kaipo repatrijantas 1941 m. kovo 14 d. ir gavo valdyti pil. U. K. ūkį, susidedantį iš 4,48 ha žemės su trobesiais. <...> Jo šeimos sudėtis ši: jis pats 32 m., žmona M. 43 m. ir podukra J. O. 18 m. amžiaus. ...>“. Valstybinio žemės paskyrimo 1945 m. birželio 15 d. akte Nr. 870 nurodyta, kad „remiantis Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos 9 str., Lietuvos Tarybų Socialinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos III sesijos 1944 m. rugpjūčio mėn. 30 d. priimto įstatymo 6 str. ir A.

Panemunės valsčiaus Žemės Komisijos 1944 m. spalio mėn. 10 d. nutarimu, pil. K. P., S. (duomenys neskelbtini) kaime A. Panemunės valsč. Kauno apskr. paskirtas vienas žemės sklypas iš viso keturi ha 48 a (4,48 ha) ploto naudotis neatlygintinai ir neribotam laikui ...>“. Kauno apskrities archyvo 2004 m. spalio 7 d. pažymėjime Nr. V10-4408 įrašyta, kad „Kauno apskrities valsčių DŽDT vykdomųjų komitetų jungtinio archyvinio fondo dokumentuose, 1947–1948 metų Raželių apylinkės (duomenys neskelbtini) (taip dokumente) kaimo ūkinėje knygoje įrašytas K. (pavardė taip dokumente) P. ūkis.

Knygos skiltyje „Trobesiai“ įrašyta: gyvenamasis namas (statytas 1921 m.), tvartas (1921 m.), kluonas (1922 m.). Skiltyje „Žemė (ha)“ įrašyta: „Iš viso žemės 4,48 ha“. Skiltyje „Žinios apie šeimos sudėtį“ įrašyti asmenys: K. P., S. - šeimos galva, K. M., J. - žmona, K. O., P. – duktė. <...> Kokiomis aplinkybėmis ūkis įrašytas P. K. vardu, ūkinėse knygose nepažymėta. Žinių apie tai, kad 1941 metais P. K. (K.) šeima buvo įkelta į U. K. ūkį A. Panemunės valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime mūsų archyve saugomuose dokumentuose nėra.“.

20. Teismas nurodė, kad Kauno valstybinio archyvo 1992 m. balandžio 27 d. pažymėjimas Nr. K-122, Kauno apskrities Panemunės valsčiaus viršaičio 1942 m. kovo 9 d. pažymėjimas Nr. 1438, Kauno apskrities archyvo 2004 m. spalio 7 d. pažymėjimas Nr. V10-4408 ir Valstybinio žemės paskyrimo 1945 m. birželio 15 d. aktas Nr. 870 patvirtina, kad P. K. (duomenys neskelbtini), A. Panemunės valsč., Kauno apskr. buvo skirtas neatlygintinai naudotis 4,48 ha bendro ploto žemės sklypas su pastatais (K. U. ūkis).

21. NŽT 2004 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 3B-(3.5)-J-791-1218 „Dėl prašymo“ O. J. informuota, kad norėdama realizuoti savo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, turi pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad ji yra P. K. šeimos narė. Taip pat informuota, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko K. U. iki žemės nacionalizacijos valdytą 4,48 ha žemę, t. y. dėl žemės, į kurią iš Lenkijos tuometės teritorijos buvo įkeldintas P. K., 1997 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi Z. J., kuriai Kauno apskrities viršininko 2000 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 52/12778 atkurtos nuosavybės teisės į visą žemės plotą (4,48 ha), grąžinant jį natūra. Paaiškinta, kad atsižvelgiant į tai, O. J. negalės būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai minėtas 4,48 ha bendro ploto žemės sklypas, į kurį buvo įkeldintas P. K., nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 6 dalimi, šis žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei. Todėl O. J. turi būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypas kitoje vietoje.

22. Teismas nustatė, kad R. J., kaip O. J. turto perėmėjas, KAVA Kauno rajono žemėtvarkos skyriui Rokų seniūnijoje pateikė 2005 m. liepos 7 d. prašymą, kuriuo prašė informuoti, kada bus priimtas sprendimas O. J. suteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypą už jos ir P. K. iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją nuosavybės teise Lenkijos tuometėje teritorijoje turėtas žemes. KAVA 2005 m. rugpjūčio 29 d. vykusiame posėdyje išnagrinėjo R. J. prašymą ir archyvinius bei kitus dokumentus nutarė, kad pateikti dokumentai patvirtina, jog P. K. Lenkijos tuometės teritorijos (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise turėjo 7,70 ha žemės, o O. J. - 6,297 ha žemės. KAVA, atsižvelgdama į tai ir į kitas nustatytas aplinkybes, nutarė, kad O. J. gali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypas, esantis prie O. J. nuosavybės teise priklausančių pastatų, bei kitas valstybinės žemės sklypas atitinkamai pagal Lenkijos tuometėje teritorijoje nuosavybės teise valdytos žemės kiekį. Nagrinėjant R. J. 2005 m. liepos 7 d. prašymą buvo įvertintas Lenkijos valstybinio archyvo 2004 m. rugsėjo 13 d. pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad „<... A. J. (duomenys neskelbtini) kaime turi teisę į 3/4 dalis nuo 8 ha 3981 kv. m, t. y. į 6,297 ha“. Šis Lenkijos valstybinio archyvo pažymėjimas Kauno rajono skyriaus archyve neišlikęs, todėl NŽT, nagrinėdama pareiškėjo skundą, neturėjo galimybės įvertinti šį dokumentą.

23. Teismas nurodė, kad KAVA Kauno rajono žemėtvarkos skyrius O. J. vardu 2005 m. spalio 25 d. parengė pažymą Nr. 2553 „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“ (toliau – ir Pažyma), kurioje nurodyta, kad pagal O. J. pateiktus dokumentus apie buvusio savininko O. J. nuosavybės teisėmis valdytą Lenkijos tuometės teritorijos Suvalkų apskrities (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaime 6,30 ha žemę ir pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktą O. J. turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 6,30 ha žemės. Kauno rajono Rokų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Kauno apskrities viršininko 2010 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 02-05-6245 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo (Kauno r.)“, O. J. pagal Pažymą suprojektuotas suteiktas nuosavybėn neatlygintinai 0,20 ha bendro ploto kitos paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Kauno r., taip pat suprojektuotas suteiktas nuosavybėn neatlygintinai 6,10 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Kauno r. Minėti žemės sklypai NŽT 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S7-145 „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai kaimo vietovėje pilietei O. J.“ ir NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. Ž7-1646 „Dėl žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“ O. J. suteikti nuosavybėn neatlygintinai.

24. Teismas nustatė, kad pagal VĮ Registrų centro 2014 m. kovo 3 d. duomenis, kitos paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės ūkio paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2011 m. birželio 1 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 3859 pagrindu perėjo privačion R. J. nuosavybėn.

25. Pareiškėjas su 2013 m. gruodžio 27 d. prašymu kreipėsi į NŽT Kauno rajono skyrių, prašydamas pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas R. J., kaip O. J. turto perėmėjui, kuri buvo P. K. turto perėmėja, suteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypą už P. K. Lenkijos tuometėje teritorijoje iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją nuosavybės teise įvaldytą 7,70 ha žemę, taip pat suteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypą už M. K., kuri pareiškėjo teigimu, įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją metu Lenkijos tuometėje teritorijoje nuosavybės teise turėjo 2,1011 ha žemės, Lenkijoje turėtą žemę („1/4 dalį nuo 8,3981 ha sklypo“). NŽT Kauno rajono skyrius 2014 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 7SD-(14.7.104.)-35 paaiškino, kad Lietuvos Respublikos piliečiams valstybinę žemę suteikiant nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nėra taikytinos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintos paveldėjimo teisės normos ir pareiškėją informavo, jog atsižvelgiant į tai, kad R. J. neatitinka Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų, prašymo suteikti žemės sklypus R. J., kaip M. K. ir P. K. turtinių teisių paveldėtojui, tenkinti negali. NŽT 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-12 R. J. įgalioto atstovo D. V. 2014 m. sausio 27 d. skundą dėl NŽT Kauno rajono skyriaus 2014 m. sausio 6 d. rašto Nr. 7SD-(14.7.104.)-35 panaikinimo ir šio skyriaus įpareigojimo R. J. pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą suteikti nuosavybėn neatlygintinai 7,70 ha ir 2,1011 ha valstybinės žemės sklypus, atmetė kaip nepagrįstą.

26. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualias Žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ nuostatas, nurodė, kad Suvalkų valstybinio archyvo 2004 m. kovo 19 d. pažyma Nr. 843-137/03 atitinka jau išdėstytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 349 3 punkte reglamentuotus kriterijus, ir yra laikytina dokumentu, patvirtinančiu P. K. (P. K.) nuosavybės teisę į 7,70 ha žemę, turėtą iki iškeldinimo iš tuometės Lenkijos į Lietuvos Respublikos teritoriją. Tačiau iš NŽT Kauno rajono skyriuje saugomų archyvinių dokumentų nustatyta, kad P. K. (miręs (duomenys neskelbtini)) dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai už Lenkijos tuometėje teritorijoje nuosavybės teise valdytą 7,70 ha žemę prašymo nėra pateikęs. Pareiškėjo į bylą pateikta Suvalkų valstybinio archyvo 2004 m. rugsėjo 13 d. pažyma Nr. 843-137/04 atitinka jau išdėstytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 349 3 punkte reglamentuotus kriterijus, ir yra laikytina dokumentu, patvirtinančiu O. J. (A. J.) nuosavybės teisę į 6,297 ha žemę, turėtą iki iškeldinimo iš tuometės Lenkijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir M. K. (M. J., mergautinė pavardė J.) nuosavybės teisę į 2,1011 ha žemę, turėtą iki iškeldinimo iš tuometės Lenkijos į Lietuvos Respublikos teritoriją.

27. Teismas, įvertinęs archyvų pažymas (Suvalkų valstybinio archyvo 2004 m. kovo 19 d. pažyma Nr. 843-137/03, 2004 m. rugsėjo 13 d. pažyma Nr. 843-137/04, Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2003 m. balandžio 8 d. pažymėjimas Nr. R4-2213) ir jau minėtus dokumentus, esančius žemės tvarkymo bylose, pripažino, kad iš Lenkijos į Lietuvos Respublikos teritoriją buvo įkeldinti P. K. (K.) (patėvis), M. (M.) K. (K.) ir O. J. (podukra) kartu. Žemės tvarkymo bylose duomenų, kad P. K. (miręs (duomenys neskelbtini)) kreipėsi su prašymais į Kauno rajono Rokų apylinkės agrarinės reformos tarnybą (vėliau ir kitas minėtas valstybės institucijas) dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai už Lenkijos tuometėje teritorijoje nuosavybės tiese valdytą 7,70 ha žemę, nėra. P. K. (miręs (duomenys neskelbtini)), 1992 m. sausio 2 d. pateikė prašymą Kauno rajono Rokų apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl P. K. po 1941 metų įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją Kauno apskr. (duomenys neskelbtini) paskirtos neatlygintinai naudotis ir neribotam laikui 4,48 ha valstybinės žemės grąžinimo natūra. Šį prašymą pasirašė O. J.. KAVA 1999 m. kovo 23 d. pranešimu Nr. 109 informavo O. J., kad nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad P. K. Lietuvos Respublikos teritorijoje valdė 4,48 ha žemės. Taip pat 2003 lapkričio 25 d. pranešimu Nr. 316 informavo O. J., kad nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad P. K. Lenkijos tuometinėje teritorijoje iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją nuosavybės teise turėjo žemės.

28. Teismas nurodė, kad 2004 m. liepos 1 d. O. J. (mirusi (duomenys neskelbtini)) pateikė prašymą KAVA dėl 8,39 ha valstybinės žemės gražinimo pagal administracinį - teritorinį susiskirstymą iki 1940 m. liepos 3 d. Nausėdija „(duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), Suvalkų apskritis, Balstogės vaivadija bei dėl 8,40 valstybinės žemės suteikimo neatlygintinai (duomenys neskelbtini) Kauno r. Pareiškėjas 2004 m. spalio 18 d., kaip O. J. įgaliotas asmuo, pateikė prašymą KAVA dėl Lenkijos tuometinėje Suvalkų apskr. (duomenys neskelbtini) O. J. tėvo J. (taip nurodyta prašyme) 8,39 ha žemės grąžinimo. KAVA 2005 m. rugpjūčio 29 d. vykusiame posėdyje, kuriame buvo svarstomi prašymai dėl P. K. ir O. J. turėtos žemės, nutarė, kad pateikti dokumentai patvirtina, kad P. K. Lenkijos tuometinės teritorijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise turėjo 7,70 ha žemės, o O. J. - 6,297 ha žemės. Kauno apskrities viršininko administracija taip pat nutarė, kad O. J. gali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypas, esantis prie O. J. nuosavybės teise priklausančių pastatų, bei kitas valstybinės žemės sklypas atitinkamai pagal Lenkijos tuometinėje teritorijoje nuosavybės teise valdytos žemės kiekį. Atsižvelgiant į tai, kad O. J. nėra pateikusi prašymo dėl P. K. Lenkijos tuometinėje teritorijoje turėtos žemės, KAVA šio klausimo nutarė nenagrinėti.

29. NŽT 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S7-145 suteikė neatlygintinai nuosavybėn O. J. 6,30 ha žemės - skl. Nr. 995-1 0,20 ha (duomenys neskelbtini), ir skl. Nr. 995-2 6,10 ha (duomenys neskelbtini).

30. Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai (giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, 2003 m. balandžio 8 d. pažymėjimas Nr. R4-2213) patvirtina, kad pareiškėjas negali būti laikomas nei P. K. (K.) (patėvis), M. (M.) K. (K.), nei O. J. (podukra) šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją 1941 m., nariu, kadangi minėtos šeimos įkeldinimo į Lietuvos Respubliką metu pareiškėjas R. J. nebuvo gimęs ((duomenys neskelbtini).), o minėta norma teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sieja su šeimos narių įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją momentu. Taigi pareiškėjas neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaip šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėto ūkio tuometinėje Lenkijos teritorijoje, narys.

31. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas R. J. bylos nagrinėjimo metu teigė ir įrodinėjo, jog M. K. (duomenys neskelbtini) mirė savo namų valdoje Kauno apskr., (duomenys neskelbtini), nepalikusi testamento, ir gyvenusi vienoje šeimoje kartu su savo dukra O. J. ir savo sutuoktiniu P. K.. Iki savo mirties (duomenys neskelbtini) O. J. buvo ir P. K., mirusio (duomenys neskelbtini), testamentinė įpėdinė ir viso jo turto ir turtinių teisių paveldėtoja (LTSR Civilinio kodekso, patvirtinto 1964 m. liepos 7 d., 573 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 587 straipsnio 2 ir 4 dalys). Tokiu būdu O. J. yra ne tik savo motinos M. K., bet ir jos sutuoktinio P. K. turto - pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą teisių į Lenkijoje, (duomenys neskelbtini) kaime turėtą 7,70 ha žemės sklypą - paveldėtoja. Pareiškėjas yra O. J. testamentinis įpėdinis ir viso jos turto ir turtinių teisių paveldėtojas. NŽT Kauno rajono skyriuje esančių dviejų testamentų pagrindu neginčijamai pripažintina, kad pareiškėjas yra paveldėjęs visas turtines ir neturtines teises (taip pat ir gauti valstybinės žemės nuosavybėn neatlygintinai), kurias turėjo O. J., P. K., M. K.. Žemės reformos įstatymas nenustato, kad asmeniui, pateikusiam atsakovėms prašymą pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą gauti žemės neatlygintinai, mirus, šios teisės imtų ir staiga pasibaigtų. Toks įstatymas prieštarautų asmens bei valstybės santykių prigimčiai ir jų esmei – teisėtų lūkesčių bei iš jų kylančiam pasitikėjimo teisine valstybe principams.

32. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jis paveldėjo turtinę teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, kadangi tokią teisę turėjo testatoriai O. J., P. K., kurie yra ir M. K. turto paveldėtojai, nurodė, kad M. K. (duomenys neskelbtini) mirė. Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2YT-3569-615/2016, 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad mirusios M. K., gim. (duomenys neskelbtini), palikimą priėmė jos įstatyminiai įpėdiniai - dukra O. J., ir sutuoktinis P. K., pradėdami turtą faktiškai valdyti. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2A-1865-601/2016 pagal suinteresuoto asmens NŽT apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. P. K. testamentu, patvirtintu 1987 m. spalio 21 d. Kauno rajono Rokų apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sekretorės (registro Nr. 27) visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko savo podukrai O. J.. P. K. (duomenys neskelbtini) mirė. O. J. 1993 m. spalio 28 d. buvo išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas. O. J. testamentu, patvirtintu (duomenys neskelbtini), visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko R. J.. O. J. (duomenys neskelbtini) mirė. R. J. 2005 m. balandžio 6 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą.

33. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, ir vertindamas, ar asmuo įgijo subjektinę turtinę teisę gauti nuosavybėn žemės sklypą, nurodė, kad M. K. prašymo dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai už Lenkijos tuometėje teritorijoje nuosavybės tiese valdytą 2,1011 ha žemę Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir negalėjo pateikti. P. K. 1992 m. sausio 2 d. pateikė prašymą Kauno rajono Rokų apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl P. K. po 1941 metų įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją Kauno apskr. A. Panemunės valsč. (duomenys neskelbtini) paskirtos neatlygintinai naudotis ir neribotam laikui 4,48 ha valstybinės žemės grąžinimo natūra, kurį pasirašė O. J.. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, jog P. K. iki jo mirties kreipėsi su prašymais į Kauno rajono Rokų apylinkės agrarinės reformos tarnybą (vėliau ir kitas minėtas valstybės institucijas) dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai už Lenkijos tuometėje teritorijoje nuosavybės teise valdytą 7,70 ha žemę Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Taigi M. K., P. K. aiškiai neišreiškus valios, t. y. kompetentingai institucijai nepateikus prašymo gauti žemės sklypą, jiems nesusiformavo turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės 2,1011 ha ir 7,70 ha sklypus. Teismas nurodė, kad esant minėtoms aplinkybėms, nėra pagrindo spręsti, jog šią teisę pareiškėjas R. J. galėjo paveldėti.

34. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypus pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi nepaveldėjo tokios turtinės teisės, taip pat pareiškėjas nėra šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėto ūkio Lenkijos tuometinėje teritorijoje, narys. Todėl NŽT pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atitinkamai nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus panaikinti NŽT Kauno rajono skyriaus 2014 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 7SD-(14.7.104.)-35 ir įpareigoti NŽT Kauno rajono skyrių suteikti R. J., kaip M. K. turtinių teisių paveldėtojui, 2,1011 ha žemės sklypą Lietuvos Respublikos teritorijoje neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bei suteikti R. J., kaip P. K. turtinių teisių paveldėtojui, 7,70 ha žemės sklypą Lietuvos Respublikos teritorijoje neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei panaikinti NŽT 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr.1T-(7.5.)-12., todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 35. Pareiškėjas R. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

36. Nurodo, kad NŽT neginčijo, kad visi trys asmenys gyveno Lenkijoje iki 1941 m. ir buvo perkelti į Lietuvą, kiekvienas atskirai turėjo skirtingo ploto žemės, bei visi buvo perkelti į Lietuvą kaip šeima. M. K. (duomenys neskelbtini), o P. K. (duomenys neskelbtini) mirė Lietuvoje. P. K. 1991 m. sausio 2 d. buvo padavęs NŽT prašymą dėl žemės suteikimo neatlygintinai bei palikęs testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko O. J., kuri (duomenys neskelbtini) mirė Lietuvoje, padavusi atsakovui prašymus dėl žemės suteikimo neatlygintinai, palikusi testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko pareiškėjui.

37. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad jis negali būti laikomas nei P. K. (K.) (patėvis), M. (M.) K. (K.), nei O. J. (podukra) šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją 1941 m., nariu, kadangi minėtos šeimos įkeldinimo į Lietuvos Respubliką metu pareiškėjas R. J. nebuvo gimęs ((duomenys neskelbtini)), o minėta norma teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sieja su šeimos narių įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją momentu. Nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog P. K. paliko testamentą dėl savo turėto turto, t. y. 7,70 ha žemės Lenkijoje, o pats dar būdamas gyvas 1991 m. sausio 2 d. parašė prašymą dėl žemės jam suteikimo neatlygintinai. O. J. perkėlimo į Lietuvą metu buvo savo motinos M. (M.) K., Lenkijoje turėjusios 2,1011 ha ploto žemės, šeimos narė. Nors motina ir mirė (duomenys neskelbtini), nepalikusi testamento ir neparašiusi prašymo pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. neįgijusi teisės į 2,1011 ha ploto žemės suteikimą neatlygintinai, tačiau tokią teisę Žemės reformos įstatymas suteikia ne tik tikrajam žemės savininkui Lenkijoje, bet ir to (galimai mirusio) savininko šeimos nariams. Teismų praktikoje aiškinant minėtą normą ne kartą nurodyta, kad šeimos nariai turėjo gyventi kartu ir būti susiję giminystės ryšiais. O. J. buvo savo motinos dukra ir artimesnio giminaičio kaip jos motina neturėjo, gyveno kartu su ja visą laiką nuo savo gimimo Lenkijoje iki motinos mirties Lietuvoje. Akivaizdu, kad būdama šeimos nare, O. J. turėjo teisę prašyti motinai priklausiusio 2,1011 ha žemės ploto suteikimo neatlygintinai. Padavusi tokį prašymą atsakovui, ji įgijo turtinę teisę gauti minėto ploto žemę Lietuvoje pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kad po nevienkartinio prašymo padavimo O. J. (duomenys neskelbtini) mirė, nes ji, įgijusi turtines teises gauti žemės neatlygintinai, galėjo palikti šias turtines teises įgyvendinti bet kuriam kitam asmeniui testamentu, ką 2001 m. gegužės 3 d. ir padarė, turtą palikdama pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teigimu, nėra svarbu, nei kada jis gimė, nei kieno šeimos narys yra ar buvo.

38. Pareiškėjas nesutinka su sprendimo teiginiais, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog P. K. iki jo mirties kreipėsi su prašymais į Kauno rajono Rokų apylinkės agrarinės reformos tarnybą (vėliau ir kitas minėtas valstybės institucijas) dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai už Lenkijos tuometėje teritorijoje nuosavybės teise valdytą 7,70 ha žemę Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi šią aplinkybę paneigia liudytojo V. S. teismo posėdyje duoti parodymai. Esant nenuginčijamų duomenų, kad P. K. Lenkijoje turėjo 7,70 ha žemės, teismo sprendimu turėjo būti sprendžiama, kokį kiekį jam (jo paveldėtojams) reikėtų suteikti neatlygintinai – prašyme nurodytą 4,48 ha, ar 7,70 ha, nes P. K. vardu užpildytą prašymą atsakovas priėmė, t. y. suteikė lūkestį, jog prašymas priimtas ir yra svarstomas; tokiu atveju kito, galimai aiškesnio prašymo, P. K. vėliau ir neprivalėjo pakartotinai pateikti. Pačiam V. S. 1991 m. sausio 2 d. dar buvo neaišku, kokios žemės gali (turi teisę) prašyti P. K. (ar perkėlimo metu buvusi jo šeimos nare O. J.).

39. Nurodo, kad prašymus dėl 2,1011 ha ir 7,70 ha žemės suteikimo neatlygintinai O. J. ir P. K. atsakovui buvo pateikę, o šio žemės kiekio atsakovas nėra jiems suteikęs (jų teises paveldėjusiam asmeniui) neatlygintinai. Sutinka su galimai egzistuojančia abejone, kokį žemės plotą būtų pagrįsta laikyti suteiktinu iš 7,70 ha: ar Lietuvoje gautą naudotis 4,48 ha plotą, nurodytą 1991 m. sausio 2 d. prašyme, ar realiai, vėliau iš archyvinių dokumentų nustatytą ir Lenkijoje P. K. turėtą 7,70 žemės plotą. Mano, kad dėl liudytojo atskleistos prašymų priėmimo ir nagrinėjimo specifikos, šis klausimas spręstinas P. K. naudai, t. y. suteiktinas 7,70 ha plotas neatlygintinai, tačiau teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti, kad P. K. ar jo šeimos narė apskritai nepadavė jokio prašymo dėl jokios žemės suteikimo neatlygintinai. Dėl nurodytų aplinkybių teismo sprendimas naikintinas.

40. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti.

41. Nurodo, kad byloje ginčas kilo dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pareiškėjui pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nustatyta, jog neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas ir su konkrečios šeimos, kuriai priklausė žemė, nario statusu, t. y. žemės sklypai gali būti suteikiami tik tiems piliečiams, kurie yra asmens, turėjusio nuosavybės teise žemę Lenkijos ar Vokietijos tuometinėse teritorijose ir po 1939 m. įkeldinto į Lietuvos Respublikos teritoriją, šeimos nariai. Šeimos narys Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 2 punkto taikymo prasme, laikomas asmuo, kuris kartu su savo šeima buvo įkeldintas į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. Minėta norma teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sieja su šeimos narių įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją momentu. Tai reiškia, kad jeigu asmuo gimė po šeimos įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją, t. y. nedalyvavo įkeldinimo procese, nes gimė vėliau, toks asmuo nelaikytinas įkeldintosios šeimos nariu.

42. Pažymi, kad Žemės reformos įstatyme nėra nuostatų, reglamentuojančių žemės suteikimą nuosavybėn neatlygintinai mirusiojo šeimos nario paveldėtojams, kurie perkėlimo į Lietuvos Respubliką metu nebuvo įkeldintosios šeimos nariais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad Žemės reformos įstatymui nereglamentuojant teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo, yra taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius.

Tam, kad paveldėtojas įgytų turtinę teisę paveldėti pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 2 punkto nuostatas būtina nustatyti šias sąlygas: ar pilietis atitinka šeimos nario apibrėžimą Žemės reformos įstatymo taikymo prasme; ar piliečio šeima iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją tuometinėse Lenkijos ar Vokietijos teritorijose nuosavybės teise turėjo ūkį (žemės), iš kurio buvo įkeldinta; ar pilietis būdamas įkeldintos šeimos nariu, prieš mirtį aiškiai išreiškė valią neatlygintinai nuosavybėn gauti žemės sklypą.

Tik esant pirmiau minėtoms sąlygoms, laikytina, kad įpėdinis įgijo turtinę teisę gauti neatlygintinai nuosavybėn valstybinę žemę. Kauno apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas nėra nei P. K., nei M. K., nei O. J. šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją 1941 m., narys. O. J. taip nėra P. K. šeimos narė, kadangi remiantis O. J. gimimo liudijimu (Nr. 489586), jos tėvas J. J.. Dokumentų, kad P. K. įsivaikino O.

J., byloje nėra. Nei M. K., nei P. K. prieš mirtį aiškiai neišreiškė savo valios, t. y. nepateikė prašymo kompetetingai institucijai, netlygintinai gauti žemės už tuometinėje Lenkijos teritorijoje nuosavybės teise turėtą 2,11 ha ir 7,70 ha ūkį, todėl jiems nesusiformavo turtinė teisė gauti neatlygintinai žemės sklypą. Nesant tokios valios išraiškos Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra ir pagrindo spręsti, kad ši teisė galėjo būti pareiškėjo paveldėta. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad nagrinėjamo ginčo atveju visiškai nesvarbu ar buvo pateiktas M.

K. prašymas, kad O. J. 1992 m. sausio 3 d. pasirašytas prašymas turi būti laikomas tinkamu P. K. valios išreiškimu sprendžiant klausimą dėl 7,70 ha valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų, kuriuoje akcentuojama asmens, kuris atitinka Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygas, aiški valios išraiška.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

44. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčas yra dėl žemės sklypų nesuteikimo nuosavybėn neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nustačius, kad O. J. kartu su savo motina M. K. ir jos sutuoktiniu P. K. 1941 m. kovo 15 d. buvo įkeldinti į Lietuvą iš nuosavybės teise turėto ūkio Lenkijos teritorijoje.

45. Pirmosios instancijos teismas pilnai nustatė šias aplinkybės bei kitas ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ginčo dėl jų nėra. Todėl iš naujo pilna apimtimi bylos įrodymų tirti nėra pagrindo, dėl to apeliacinės instancijos teismas remiasi surinktais bylos įrodymais ir jų pagrindu atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus pateikia taikytinos šiam ginčui teisės aiškinimą, remdamasis aktualia ginčui teismų praktika panašiose bylose.

46. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, – žemės sklypai pagal šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę žemei įsigyti, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni kaip 150 ha bendro ploto.

47. Pareiškėjas skundo reiklavimus grindžia paveldėjimą nustatančiomis teisės normomis. Tačiau teismų praktikoje nustatyta, jog Žemės reformos įstatyme nėra reglamentuotas teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimas.

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 nutartyje (žr., pvz., administracinė byla Nr. A-1421-858/2015) konstatuota, kad, turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsiranda atitinkamam asmeniui, kuris atitinka pirmiau minėtas sąlygas, aiškiai išreiškus valią, t. y. kompetentingai institucijai pateikus prašymą gauti žemės sklypą. Nesant tokios valios išraiškos nėra pagrindo vertinti, kad susiformavo atitinkama turtinė teisė paveldima nustatyta tvarka.

49. Nagrinėjamo ginčo atveju prašymą dėl žemės suteikimo 1992 m. sausio 2 d. yra pateikęs P. K. ir 2004 m. liepos 1 d. O. J.. Minėtas P. K. vardu pateiktas prašymas pasirašytas O. J. vardu.

50. Prašymo padavimo metu teisės aktais nebuvo nustatyta prašymų suteikti žemę perkeltiems asmenims padavimo tvarka ir turinys, todėl prašymo turinio vertinimui taikytinas panašius santykius reguliuojantis teisės aktas, galiojęs P. K. prašymo padavimo metu, tai yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarka, kuria nustatyta, kad prašymas suteikti žemės sklypą turi būti pasirašytas asmens padavusio tokį prašymą. Tačiau teismų praktikoje prašymo turinio trūkumai vertinami kartus su kitomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis asmens valios išraišką dėl žemės sklypo suteikimo. Todėl reikšminga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti valios išraiškos patikimumą, kad pradėti žemės suteikimo procedūrą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-308/2010).

51. Prašymo pateikimo metu galiojo P. K. 1987 m. spalio 21 d. testamentas, kuriuo visą turtą P. K. paliko O. J. ir 1993 m. spalio 28 d. po P. K. mirties buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas O. J.. Todėl yra pagrindas spręsti, kad P. K. 1992 m. sausio 2 d. prašymas suteikti neatlygintinai žemės sklypą su podukra O. J. buvo suderintas ir išreiškė jo valią. Pateiktą prašymą įgaliotą institucija priėmė, nenustačiusi trukūmų, todėl P. K. turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad jo prašymas bus vykdomas. Šios aplinkybės vertinamos P. K. naudai ir jo 1992-01-02 prašymas pripažintinas tinkamu valios išreiškimu ir sukeliančių teisnės pasekmes suinteresuotiems asmenims bei institucijoms.

52. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai remdamasis Suvalkų valstybinio archyvo 2004 m. kovo 19 d. pažyma Nr. 843-137/03 nustatė, kad P. K. (P. K.) nuosavybės teisė į 7,70 ha žemę, turėtą iki iškeldinimo iš Lenkijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, yra įrodyta. Taip pat remiantis Kauno valstybinio archyvo 1992 m. balandžio 27 d. pažymėjimu Nr. K-122, Kauno apskrities Panemunės valsčiaus viršaičio 1942 m. kovo 9 d. pažymėjimu Nr. 1438, Kauno apskrities archyvo 2004 m. spalio 7 d. pažymėjimu Nr. V10-4408 ir Valstybinio žemės paskyrimo 1945 m. birželio 15 d. aktu Nr. 870 nustatė, kad įkeldinus į Lietuvos teritoriją, P. K. (duomenys neskelbtini), Kauno apskr. buvo skirtas neatlygintinai naudotis 4,48 ha bendro ploto žemės sklypas su pastatais.

53. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra O. J. turto įpėdinis ir šios aplinkybės nėra ginčijamos, todėl teisėjų kolegija jomis remiasi kaip įrodytomis. Pripažinus, kad P. K. yra pateikęs prašymą dėl žemės suteikimo, pareiškėjas paveldėjimo tvarka įgijo teisę neatlygintinai nuosavybėn gauti valstybinės žemės sklypą tokio dydžio, koks yra nurodytas P. K. prašyme, tai yra 4,48 ha ploto. Teisėjų kolegija neturi pagrindo plačiau vertinti, kodėl prašyme buvo nurodytas toks plotas, ir tik pažymi, kad pretendentai į žemės sklypo suteikimą neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi teisę pasirinkti žemės plotą savo nuožiūra, kuris pagal minėtą teisės aktą neturi būti didesnis nei valdytas nuosavybės teise iki įkeldinimo arba gautas įkeldinus į Lietuvos Respublikos teritoriją. Prašyme nurodytas plotas nėra didesnis nei valdytas Lenkijos teritorijoje ir atitinkantis 4,48 ha žemės plotą, suteiktą įkeldinus į Lietuvos teritoriją, todėl pripažintina, jog tai yra P. K. pasirinkimas.

54. Remiantis surinktais įrodymais bei įvertinus atsakovo argumentus yra pagrindas pripažinti, kad atsakovo sprendimai atsisakyti suteikti neatlygintinai pareiškėjui žemės sklypą 4,48 ha ploto, remiantis P. K. 1992 m. sausio 2 d. prašymu, yra nepagrįsti ir šioje apimtyje yra naikintini kaip prieštaraujatys Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas ).

55. Apeliacinės instancijos teismas negali tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų visiškai ir įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui neatlygintinai žemės sklypą, kadangi, tai yra atsakovo kompetencija ir jis privalo atlikti tokio prašymo nagrinėjimo procedūrą, ir tik ją atlikęs, priimti atitinkamą sprendimą. Todėl atsakovas įpareigotinas pagal pareiškėjo R. J. įgalioto asmens advokato D. V. 2013 m. gruodžio 30 d. prašymą pradėti procedūrą dėl valstybinės žemės suteikimo neatlygintinai R. J., remiantis P. K. 1992 m. sausio 2 d. prašymu dėl 4,48 ha ploto žemės sklypo suteikimo.

56. Dėl pareiškėjo reikalavimo suteikti neatlygintinai žemės sklypą 2,1011 ha ploto valdytą M. K. Lenkijos teritorijoje iki perkėlimo į Lietuvos teritoriją pažymėtina, kad M. K. mirė (duomenys neskelbtini), todėl tuo metu išnyko ir jos teisė pasinaudoti Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta teise gauti neatlygintinai žemės sklypą, nes, kaip minėta (nutarties 47–48 punktai), paveldima gali būti tik asmens, perkelto į Lietuvos teritoriją, pareikšta teisė suteikti žemės sklypą neatlygintinai. Šio ginčo atveju Suvalkų valstybinio archyvo 2004 m. kovo 19 d. ir 2004 m. rugsėjo 13 d. pažymos patvirtina, kad iki įkeldinimo į Lietuvos teritoriją P. K. Lenkijoje valdė 7,70 ha, M. K. 2,1011 ha ir jos dukra O. J. 6,2970 ha dydžio žemės sklypo dalis, todėl kiekvienas galėjo pretenduoti į neatlygintiną žemės suteikimą savo valdytos dalies dydžio. Kadangi buvo nustatytos kiekvieno ūkio nario žemės dalys, šeimos sąvoka šiam ginčui nėra aktuali, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl jos reikšmės žemės suteikimui. Kaip minėta (nutarties 47–48 punktai), įkeldinto asmens žemė nėra paveldima, o tik pareikšta teisė į žemės suteikimą, todėl O. J. negalėjo pretenduoti į savo motinos M. K. žemės sklypo dalį.

57. Dėl nurodytų aplinkybių O. J. ir pareiškėjas R. J. nepaveldėjo M. K. teisės į neatlygintiną žemės sklypą ir pareiškėjas negali jos įgyti. Todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestas pagrįstai ir apeliacinis skundas šioje dalyje netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą.

Pareiškėjo R. J. skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus 2014 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 7SD-(14.7.104.)-35 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5.)-12 „Dėl R. J. įgalioto atstovo D. V. skundo išnagrinėjimo“ dalį, kurią atsisakyta suteikti R. J. neatlygintinai nuosavybėn valstybinę žemę pagal P. K. 1992 m. sausio 2 d. prašymą.

Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pradėti procedūrą dėl valstybinės žemės suteikimo neatlygintinai R. J., remiantis P. K. 1992 m. sausio 2 d. prašymu dėl 4,48 ha žemės suteikimo.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė