2020-07-01 Nr. AB-12936-3-61-3-02284-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2607-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02284-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. birželio 21 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (toliau – ir Vilniaus PN) 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2007 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. buvo kalinamas Vilniaus PN kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge. Visose kamerose tualetas gyvenamojoje patalpoje atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, dėl to buvo žeminamas pareiškėjo orumas pareigūnų atžvilgiu, nes pareigūnai galėjo užeiti į kamerą, stebėti per duryse esantį langelį. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas jautė diskomfortą, patyrė dvasinių ir psichologinių išgyvenimų, emocinę depresiją, nevisavertiškumo jausmą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 8–14) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Taip pat prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigoje tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsiliepime pateikė duomenis, kuriose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose pareiškėjas buvo laikomas, nurodė kartu kameroje laikomų asmenų skaičių. Taip pat nurodė, kad kamerose sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis: 2013 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, 2012 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395, 2015 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417, 2016 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426.

Kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 aukščio sienele, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respubliko teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 “Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.2. punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti.

Šiose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Be to, atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

5. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas nedetalizavo, kaip pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala bei nepateikė jokių įrodymų.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu (b. l. 23–28) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Lukiškių TI - K (po reorganizacijos Vilniaus PN) nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos, atsiradusios 2007 m. rugsėjo 27 d. d.–2016 m. birželio 20 d., atlyginimo pareikšti, nes skundą teismui išsiuntė 2019 m. birželio 21 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, nulėmusių ieškinio senaties termino praleidimą, o tariamas teisės aktų ar teismų praktikos nežinojimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo 2007 m. rugsėjo 27 d.–2016 m. birželio 20 d. atmetė.

9. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo likusiu pareiškėjo nurodytu laikotarpiu 2016 m. birželio 21 d.–2019 m. gegužės 31 d., vadovavosi CK 6.271, 6.250 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos sampratą bei žalos atlyginimą iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad sanitariniame mazge pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, nurodė, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte nustatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas (Nr. 77, 78, 89, 226), remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele laikytinas netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, taip pat įvertinęs tai, kad sanitariniame mazge įrengtos užuolaidos nėra pakankamas privatumo užtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, konstatavo, kad pareiškėjui 1075 dienas nebuvo užtikrinta teisė į privatumą, naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu.

11. Teismas sprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

12. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia (be kita ko), į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, taip pat į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas. Teismas konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju yra 1 200 Eur suma.

III. 13. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 46) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti.

15. Pareiškėjo teigimu, Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas pažymi, kad į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, nes EŽTT nutarimai, kuriuose išaiškinami kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Teismas neteisingai ir nemotyvuotai įvertino visas aplinkybes, pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai. Pareiškėjas nurodo, kad Canali byloje EŽTT priteisė 34 000 litų neturtinei žalai atlyginti už 6 mėnesius įkalinimo sąlygomis daug geresnėmis nei pareiškėjo.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde (b. l. 32–37) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Atsakovas pažymi, kad, nors ir EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, yra nurodama tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, tiek dabar galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 tokie standartai nėra numatyti. Šios higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovo atstovas taip pat akcentuoja, kad kai kuriose kamerose sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina, o kitose kamerose yra įrengtos užuolaidos asmenų privatumui užtikrinti.

18. Atsakovo atstovo nuomone, teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Šiuo atveju nenustatyta (neįrodyta) viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepagrindė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 51–55) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) neužtikrinimo 2007 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. gegužės 31 d., atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą už 2007 m. rugsėjo 27 d. d.–2016 m. birželio 20 d. laikotarpį atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Dėl pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų (privatumo pažeidimo) 2016 m. birželio 21 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. laikotarpiu konstatavo, kad pareiškėjui 1 075 dienas nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge, todėl pareiškėjui priteisė 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, pareiškėjo įsitikinimu, ji yra per maža jo patirtiems išgyvenimams kompensuoti, neatitinka EŽTT priteistinų dydžių panašiose bylose. Taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria jo skundas atmestas, pritaikius ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo teigimu, Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, be to, EŽTT nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad teismas nenustatė vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl neturtinės žalos ir teismo sprendimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais yra nemotyvuotas.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

26. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas, t. y. pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo 2007 m. rugsėjo 27 d.– 2016 m. birželio 20 d. kreipėsi 2019 m. birželio 21 d. (žyma ant voko apie skundo teismui išsiuntimą, b. l. 5).

28. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje B. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pažymėtina, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

31. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, egzistavimą. Apelianto teiginius dėl senaties termino netaikymo dėl to, kad EŽTT sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Tokio pobūdžio aplinkybės laikytinos subjektyviomis, priklausiusiomis nuo pareiškėjo valios, todėl nesudarančiomis pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Juo labiau, kad pareiškėjas nenurodė, jog buvo kokiu nors būdu apribotos jo galimybės domėtis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, rašyti atsakovo atstovo administracijai ar kitoms institucijoms prašymus, paklausimus ar skundus, ar kad į minėtus raštus pareiškėjui nebuvo atsakyta. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir dėl to atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už 2007 m. rugsėjo 27 d. d.–2016 m. birželio 20 d. laikotarpį.

32. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo konstatuoto pažeidimo likusiu pareiškėjo nurodytu laikotarpiu 2016 m. birželio 21 d.–2019 m. gegužės 31 d., pažymi, kad EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nėra laikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018 ir kt.).

34. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo neužtikrinta 2016 m. birželio 21 d. iki 2019 m. gegužės 31 d., viso 1 075 dienas, nes sanitarinis mazgas nevisiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos neužtikrino pakankamo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, taip pat patvirtino, kad per kameros durų akutę pareiškėją galėjo stebėti pareigūnai. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nurodytos aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumų, diskomfortą ir kitų neigiamų išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo nustatytu pažeidimu, kurie leistų aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

35. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

36. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

37. Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu Canali byloje, prašo priteisti jam 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

38. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą S. prieš Italiją). EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., pvz., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą E. M. G. S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos kompensavimo formos, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą C. prieš Prancūziją.

40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas), mastą ir trukmę (pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo neužtikrintas 1 075 dienas), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad pareiškėjui priteista 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra proporcinga ir pakankama.

41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl tinkamai įvertino pareiškėjo kalinimo sąlygas bei jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Milda Vainienė