6bd24eb4-cca7-4edf-93ef-a81d4491c522 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr

                                Civilinė byla Nr. 2A-80/2011

                                                          Â

                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1;

                                                        Â

                                   30.4.1; 41; 121.21  (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant: ieškovo atstovui prokurorui Martynui Jovaišai, atsakovams Č. K., V. S., atsakovų atstovei advokatei Evai Jankovskai,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei I. Z., trečiojo asmens Aplinkos ministerijos atstovei L. M., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Č. K., L. S., kurios procesinių teisių perėmėjas yra V. S., A. M., A. B.,

J. F., R. J., P. K., Danutos J. J., Aldonos J. K.,

K. Å ., A. K., A. K. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys patenkintas iÅ¡ dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1707-560/2010 pagal ieÅ¡kovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ , ieÅ¡kinį atsakovams Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijai

(funkcijų perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Č. K., L. S., A. M.,

A. B., J. F., R. J.,

P. K., D. J. J., A. J. K., A. K., A. K. ir K. Š. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarė R. A., Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š..

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

IeÅ¡kovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ , patikslintu ieÅ¡kiniu prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos (toliau – VAVA) 2006 m. liepos 25 d. sprendimus Nr. 2.4-01-4173, Nr. 2.4-01-4174, Nr. 2.4-01-4175, Nr. 2.4-01-4176, Nr. 2.4-01-4177, Nr. 2.4-01-4178, Nr. 2.4-01-4179, Nr. 2.4-01-4180, Nr. 2.4-01-4181, Nr. 2.4-01-4182, Nr. 2.4-01-4183; 2) pripažinti negaliojančia 2006 m. spalio 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimo, iÅ¡duoto Vilniaus

miesto 27-ojo notarų biuro notarės R. A., dalį dėl 611/5600 dalių 0,56 ha žemės sklypo Gudelių k., Vilniuje, paveldėjimo; 3) pripažinti negaliojančia 2009 m.

rugsėjo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimo, iÅ¡duoto Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Å ., dalį dėl 314/5600 dalių 0,56 ha žemės sklypo Gudelių k., Vilniuje, paveldėjimo; 4) taikyti restitucijÄ natÅ«ra įpareigojant atsakovus R. J., A. K., A. K., D. J. J.,

A. M., L. S., Č. K.,

P. K., A. B., J. F., A. J. K. ir

K. Å . grÄ Å¾inti valstybei 0,56 ha žemės sklypÄ Gudelių k., Vilniuje, 4) priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas valstybės naudai.

Ieškovas nurodė, kad VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimais Nr. 2.4-01-4173, Nr. 2.4-01-4174, Nr. 2.4-01-4175, Nr. 2.4-01-4176, Nr. 2.4-01-4177, Nr. 2.4-01-4178, Nr. 2.4-01-4179, Nr. 2.4-01-4180, Nr. 2.4-01-4181, Nr. 2.4-01-4182, Nr. 2.4-01-4183 buvo atkurtos R. J., J. R., I.

J. P., mirusios 2003 m. liepos 25 d., D. J.

J., A. M., L. S., Č. K., P. K., A. B., J. F. ir A. J. K. nuosavybės teisės į buvusios savininkės M. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytÄ

nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ 0,56 ha žemės sklypÄ , esantį Gudelių kaimo teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui. Nekilnojamojo turto registre 2006 m. rugpjūčio 11 d. – spalio 11 d. VAVA sprendimų pagrindu buvo įregistruota minėtų vienuolikos asmenų nuosavybės teisė į 0,56 ha žemės sklypo dalį. Aplinkos ministerijos Valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 4 d. pažyma Nr. TA 0809-16570, MiÅ¡kų valstybės kadastro Valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų schemos 2008 m. rugsėjo 3 d. fragmentu Nr. P0809-0022 ir 2008 m. rugsėjo 2 d. MiÅ¡kų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktu Nr. 255 patvirtinta, kad minėtame žemės sklype yra 0,42 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko žemės. VAVA, atkurdama minėtiems asmenims nuosavybės teises į aukščiau nurodytÄ 0,56 ha ploto žemės sklypÄ Vilniaus mieste, kuriame yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas, pažeidė Konstitucijos 47 straipsnio, MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 4 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo (toliau – AtkÅ«rimo įstatymo) 6 straipsnio,

13 straipsnio imperatyvias nuostatas. Pagal minėtus teisės aktus valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Jie nuosavybės teisių atkÅ«rimo bÅ«du privačion nuosavybėn neperduodami. Minėti VAVA sprendimai naikintini kaip neteisėti ir prieÅ¡taraujantys aukÅ¡tesnės galios teisės aktams. Panaikinus administracinį aktÄ turi bÅ«ti panaikintos ir Å¡io akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, todėl 2006 m. spalio 30 d. paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimo (reg. Nr. 6638), iÅ¡duoto Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarės

R. A., dalis, pagal kuriÄ 2003 m. liepos 25 d. mirus I. J. P., jai priklausiusiÄ Å¾emės sklypo dalį paveldėjo jos duktė K. Å ., bei 2009 m. rugsėjo 10 d. paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimo (reg. Nr. 1-6317), iÅ¡duoto Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Å ., dalis, pagal kuriÄ 2001 m. kovo 25 d. mirus J. R., jai priklausiusiÄ Å¾emės sklypo dalį paveldėjo jos vaikaitės A.

K. ir A. K., taip pat pripažintinos negaliojančiomis nuo liudijimų iÅ¡davimo momento. Panaikinus neteisėtas VAVA sprendimų dalis ir pripažinus negaliojančiomis paveldėjimo teisės liudijimų dalis, taikytina restitucija natÅ«ra, t.y. žemės sklypas grÄ Å¾intinas valstybės nuosavybėn, nes privačion nuosavybėn jis buvo įgytas neatlygintinai. IeÅ¡kovas gina vieÅ¡Ä jį interesÄ , kuriuo pripažįstamas imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo srityje. Å is procesas turi esminės reikÅ¡mės valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams, be to, miÅ¡kai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės iÅ¡likimo bei raidos sÄ lyga, tautos gerovės pagrindas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 10 d. sprendimu ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies - panaikino VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimų Nr. 2.4-01-4173, Nr. 2.4-01-4174, Nr. 2.4-01-4175, Nr. 2.4-01-4176, Nr. 2.4-01-4177, Nr. 2.4-01-4178, Nr. 2.4-01-4179, Nr. 2.4-01-4180, Nr. 2.4-01-4181, Nr. 2.4-01-4182, Nr. 2.4-01-4183 dalis, kuriomis buvo atkurtos nuosavybės teisės R. J., J. R., I. J. P., D. J. J., A. M., L. S., Č. K., P. K., A. B., J. F. ir A. J. K. į 0,42 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kÄ , esantį 0,56 ploto žemės sklype Gudelių k., Vilniuje; pripažino negaliojančia 2006 m. spalio 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimo (reg. Nr. 6638), iÅ¡duoto Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarės

R. A., dalį dėl 611/5600 dalių 0,42 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko, esančio 0,56 ha žemės sklype Gudelių k., Vilniuje, paveldėjimo; pripažino negaliojančia 2009 m. rugsėjo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimo (reg. Nr. 1-6317), iÅ¡duoto Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L.

Å ., dalį dėl 314/5600 dalių 0,42 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko, esančio 0,56 ha žemės sklype Gudelių k., Vilniuje, paveldėjimo; pritaikė restitucijÄ natÅ«ra,

įpareigojant atsakovus R. J., A. K.,

A. K., D. J. J., A. M., L. S., Č. K., P. K., A. B., J. F., A. J. K. ir

K. Å . grÄ Å¾inti valstybei 0,42 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko, esančio 0,56 ha žemės sklype Gudelių k., Vilniuje. LikusiÄ ieÅ¡kinio dalį teismas atmetė.

Teismas nurodė, kad VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimais Nr. 2.4-01-4173, Nr. 2.4-01-4174, Nr. 2.4-01-4175, Nr. 2.4-01-4176, Nr. 2.4-01-4177, Nr. 2.4-01-4178, Nr. 2.4-01-4179, Nr. 2.4-01-4180, Nr. 2.4-01-4181, Nr. 2.4-01-4182, Nr. 2.4-01-4183 buvo atkurtos R. J., J. R., I. J. P., mirusios 2003 m. liepos 25 d., D. J. J., A. M., L. S., Č. K., P. K.,

A. B., J. F. ir A. J.

K. nuosavybės teisės į buvusios savininkės M. K. iki

nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ 0,56 ha žemės sklypÄ , esantį Gudelių kaimo teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304

priskirta Vilniaus miestui. Minėtų VAVA sprendimų pagrindu buvo suformuotas ir laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 11 d. iki spalio 11 d. Nekilnojamojo turto registre Å¡iems asmenims, kaip bendrasavininkiams, įregistruotas nuosavybės teise priklausantis 0,56 ha ploto žemės Å«kio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas. Po I. J. P. mirties jai priklausiusiÄ minėto žemės sklypo dalį paveldėjo K. Å . pagal 2006 m. spalio 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimÄ , o po J.

R. mirties jai priklausiusiÄ minėto žemės sklypo dalį lygiomis dalimis paveldėjo A. K. ir A. K. pagal 2009 m. rugsėjo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimÄ . IÅ¡ Aplinkos ministerijos valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymos Nr. TA 0809-16570 matyti, kad 0,42 ha plotÄ Å¡iame sklype užima valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas.

Teismas pažymėjo, kad iÅ¡ VAVA 2006 m. liepos 25 d. priimtų ginčijamų sprendimų matyti, jog sklypo dalis, į kuriÄ atkurtos nuosavybės teisės, 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 jau buvo priskirta Vilniaus miestui. Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtino Vilniaus mieste valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotÄ pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas.

Apie tai Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raÅ¡tu informavo VAVA. Pagal AtkÅ«rimo įstatymo 13 straipsnio l punktÄ ir MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnį Vyriausybė turi įgaliojimus tvirtinti valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų, kurie yra iÅ¡perkami valstybės, plotus, t.y. nustatyti, kad tam tikros teritorijos yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai. Pagal Aplinkos ministerijos valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos pateiktus duomenis MiÅ¡kų valstybės kadastre yra įregistruoti kaip miesto miÅ¡kas Vilniaus miesto miÅ¡kų 60 kvartalo taksaciniai miÅ¡ko sklypai Nr. 20, Nr. 22, Nr. 23, kurių dalis patenka į ginčo sklypÄ , taip pat konstatuota, jog Å¡ie sklypai atitinka įstatymų nustatytus miÅ¡kui keliamus reikalavimus.

Atsakovai nepateikė duomenų, paneigiančių oficialiais įrodymais patvirtintas aplinkybes, todėl teismas manė esant įrodytÄ faktÄ , jog žemės sklypo, į kurį ginčijamais sprendimais atkurtos nuosavybės teisės, dalis - 0,42 ha patenka į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotus. Be to, sprendime pažymėta, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, jog nepaisant to, ar mieste esantis miÅ¡kas yra priskirtas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams Vyriausybės patvirtinta valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų ploto schema ar ne, bet koks miesto teritorijoje esantis žemės plotas, atitinkantis MiÅ¡kų įstatyme pateiktÄ miÅ¡ko apibrėžimÄ , yra laikytinas valstybiniu miÅ¡ku.

Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu, kai VAVA priėmė 2006 m. liepos 25 d. ginčijamus sprendimus galiojo MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, jog valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kui priskiriami miesto miÅ¡kai, bei įvertinus tai, jog atsakovas buvo informuotas, kad žemės sklypo 0,42 ha ploto dalis, į kuriÄ ginčijamais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės natÅ«ra, buvo priskirta miesto miÅ¡kui, Å¡ių sprendimų dalys, kuriomis buvo atkurtos nuosavybės teisės natÅ«rÄ Ä¯ valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kÄ , naikintinos kaip prieÅ¡taraujančios aukÅ¡tesnės galios teisės aktams - Konstitucijai, MiÅ¡kų įstatymui, AtkÅ«rimo įstatymui.

Teismas atmetė atsakovų argumentus, jog minėti VAVA sprendimai yra teisėti, nes buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojančiomis teisės normomis. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad VAVA, priimdama byloje ginčijamus sprendimus, vadovavosi galiojančiu lokaliniu teisės aktu, t. y. Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2004 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 2.3-7690-01 „Dėl Vilniaus miesto Pilaitės seniÅ«nijos Vilniaus miesto kadastro vietovės PadekaniÅ¡kių, Gudelių, Varnės, Smalinės, ZujÅ«nų kaimų žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ bei prie jo pridėtu asmenų, kuriems suformuoti žemės sklypai grÄ Å¾inami natÅ«ra, sÄ raÅ¡u, tačiau žemesnio lygmens teisės akto teisėtumas nustatomas vertinant tai, ar jis neprieÅ¡tarauja aukÅ¡tesnio lygio teisės aktui.

Nepaisant, jog minėtų VAVA sprendimų dalys dėl nuosavybės teisių atsakovams į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kÄ atkÅ«rimo neprieÅ¡taravo žemesnio lygmens teisės aktui – Žemės reformos žemėtvarkos projektui, Å¡ių sprendimų minėtos dalys naikintinos kaip prieÅ¡taraujančios aukÅ¡tesnės galios teisės aktams - Konstitucijai, MiÅ¡kų įstatymui, AtkÅ«rimo įstatymui. Dėl Å¡ios priežasties atmesti atsakovų argumentai, jog minėti VAVA sprendimai yra teisėti, nes buvo priimti vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektu, kurio teisėtumas Å¡ioje byloje nebuvo kvestionuojamas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovai klaidingai aiškina Atkūrimo įstatymo normas, teigdami, kad atsižvelgiant į įstatymo 5 straipsnio

6 dalį nuosavybės teisės į Vilniaus miesto teritorijoje esančiÄ Å¾emę, Å¡io miesto savivaldybės teritorijai priskirtÄ po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos kaip į kaimo vietovėje esančiÄ Å¾emę, o tai reiÅ¡kia, jog į Å¡iÄ Å¾emę patenkantiems miÅ¡kams netaikomas miesto miÅ¡kų statusas. Teismas pažymėjo, kad AtkÅ«rimo įstatymas yra vientisas teisės aktas, todėl jame įtvirtintos normos turi bÅ«ti taikomos ir aiÅ¡kinamos kartu, atsižvelgiant į jų tarpusavio sistemÄ bei loginę sekÄ . AtkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis turi bÅ«ti aiÅ¡kinama atsižvelgiant į 4 straipsnio 3 dalį, 12, 13 ir 16 straipsnius, iÅ¡ kurių bendros sisteminės ir loginės analizės matyti, jog 5

straipsnio 6 dalies nuostata reiškia tik tai, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1

d. priskirtÄ Å¾emę nuosavybės teisės turi bÅ«ti atkuriamos laikantis tų pačių procedÅ«rų, kaip ir atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančiÄ Å¾emę, tačiau turtas, kurį Å¡is įstatymas priskiria valstybės iÅ¡perkamam nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės iÅ¡perkami miÅ¡kai, nėra grÄ Å¾inamas natÅ«ra, o už jį atlygina valstybė. Teismas konstatavo, jog nustačius, kad ginčo žemėje nuosavybės teisių atkÅ«rimo natÅ«ra metu buvo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas, netenka teisinės reikÅ¡mės atsakovų argumentai dėl žemės nusavinimo metu ginčo žemėje miÅ¡ko nebuvimo fakto, taip pat argumentai apie teisinį miÅ¡ko statusÄ iki ginčo žemės priskyrimo prie miesto teritorijos.

Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas nepagrįstai praÅ¡o visa apimtimi naikinti ginčijamus sprendimus ir paveldėjimo teisės liudijimų dalis, pagal kurias paveldėta atitinkama dalis viso 0,56 ha žemės sklypo. Atsakovams nuosavybės teisė į žemę atkurta natÅ«roje toje vietoje, kur jÄ turėjo buvusioji žemės savininkė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jie negali atkurti nuosavybės teisių į žemės dalį, neužimtÄ valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ku (nebent jie patys pageidautų kitaip).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovams ginčijamais VAVA sprendimais nurodytas grÄ Å¾intinas 0,56 ha bendro ploto žemės sklypas, o faktiÅ¡kai valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ku užimtas tik 0,42 ha sklypo plotas, naikintinos ginčijamų sprendimų dalys dėl valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko žemės atkÅ«rimo, proporcingai mažinant visiems asmenims žemės plotus, į kuriuos atkurta nuosavybė pagal VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimus Nr. 2.4-01-4173, Nr. 2.4-01-4174, Nr. 2.4-01-4175, Nr. 2.4-01-4176, Nr. 2.4-01-4177, Nr. 2.4-01-4178, Nr. 2.4-01-4179, Nr. 2.4-01-4180, Nr. 2.4-01-4181, Nr. 2.4-01-4182, Nr. 2.4-01-4183.

Teismas pažymėjo, kad panaikinti sprendimų dalis netrukdo ta aplinkybė, jog juose nėra nurodytas sklypo plotas, kurį užima valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas, nes Å¡is plotas bei jo dislokacijos vieta nustatyti kitais galiojančiais administraciniais aktais, be to, tikslios valstybei grÄ Å¾inamo miÅ¡ko ploto ribos natÅ«roje gali bÅ«ti nustatomos grÄ Å¾inimo metu. Atsižvelgus į iÅ¡dėstytÄ , pripažinta negaliojančia 2006 m. spalio 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimo (reg.

Nr. 6638), iÅ¡duoto Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarės R. A., dalis dėl 611/5600 dalių 0,42 ha žemės sklypo, kurį užima valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas, Gudelių k., Vilniuje, paveldėjimo ir 2009 m. rugsėjo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimo (reg. Nr. 1-6317), iÅ¡duoto Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Å ., dalis dėl 314/5600 dalių 0,42 ha žemės sklypo, kurį užima valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas, Gudelių k., Vilniuje, paveldėjimo.

Panaikinus administracinį aktÄ (jo dalį) kaip prieÅ¡taraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms, taikyta restitucija, kaip ir sandorių pripažinimo niekiniais atveju. Teismas neteikė reikÅ¡mės aplinkybei dėl

nuosavybės įgijėjų (įpėdinių) sÄ Å¾iningumo ar nesÄ Å¾iningumo, nes įpėdiniai turtÄ

įgijo neatlygintinai, o restitucijos natÅ«ra taikymo bÅ«tinumas tiesiogiai aiÅ¡kintinas iÅ¡ Konstitucijos 47 straipsnio nuostatos, kad valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai priklauso valstybei iÅ¡imtine teise. Teismas pritaikė restitucijÄ â€“ grÄ Å¾ino valstybei 0,42 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko, esančio 0,56 ploto žemės sklype Gudelių k., Vilniuje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovai Č. K., L. S., A. M.,

A. B., J. F., R. J., P. K., D. J. J., A. J. K., K. Å ., A. K.,

A. K. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti teismo sprendimÄ ir ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmesti. Skundas grindžiamas Å¡iais argumentais :

1. Žemės sklypai buvo suprojektuoti pagal žemės reformos žemėtvarkos projektÄ , patvirtintÄ Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2004 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 2.3-7690-01. Taip pat parengti suformuoti grÄ Å¾intinų natÅ«ra žemės sklypų kadastro duomenys, žemės sklypų paženklinimo vietoje dokumentai, žemės sklypų abrisai. Å ie administraciniai aktai, kurių pagrindu parengti ginčijami sprendimai, yra nenuginčyti ir galiojantys. IeÅ¡kovas neginčijo žemės sklypo suformavimo dokumentų. Teismas panaikino Vilniaus apskrities virÅ¡ininko sprendimus, nors dokumentai, kurių pagrindu parengti Å¡ie administraciniai aktai, yra galiojantys. Teismas nevertino to, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo yra tęstinio, iÅ¡ keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkÅ«rimo proceso rezultatas. Projekto papildymas buvo parengtas ir suderintas 2004 metais, kai ginčo teritorija jau buvo priskirta valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kui. Å i aplinkybė patvirtina, kad parengtÄ 2004 m. projektÄ miÅ¡kų urėdija suderino be pastabų, t.y. pripažino, jog nuosavybės teisės į miÅ¡kÄ , prijungtÄ prie Vilniaus miesto teritorijos, gali bÅ«ti atkurtos.

2. 1996 m. įstatyme Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ nėra numatyta, kaip turi bÅ«ti sprendžiamos nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo problemos teritorijose, kurios buvo priskirtos Vilniaus miestui. Jame taip pat nenurodyta, kad teritorijose esantys miÅ¡kai tampa valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kais. Aplinkybė, kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininkas visiÅ¡kai atkÅ«rė nuosavybės teises į po 1996 m. prijungtÄ prie Vilniaus miesto miÅ¡kÄ , patvirtina, jog valstybinė institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ , atliko įstatyme esančių normų iÅ¡aiÅ¡kinimÄ , pagal kurį toks nuosavybės teisių atkÅ«rimas yra galimas.

3. Pažeistas nuosavybės teisių neliečiamumo principas. IeÅ¡kovas pasirinko netinkamÄ valstybinio intereso gynimo bÅ«dÄ . Realiai ginčo žemėje esantis miÅ¡kas skiriasi nuo miÅ¡ko, esančio Vilniaus miesto teritorijoje. MiÅ¡kas nėra sodintas, o užaugo ariamoje žemėje tik dėl to, jog žemę nacionalizavus ir prijungus prie kolÅ«kio žemės, joje niekas nedirbo, sklype pradėjo augti krÅ«mai. Iki nacionalizacijos ginčo žemės sklype nebuvo jokio miÅ¡ko.

4. Teismas nepagrįstai taikė restitucijÄ . Restitucija natÅ«ra sukeltų didelių nepatogumų. Atsakovai turėjo daug iÅ¡laidų. Panaikinus VAVA sprendimus, teisių atkÅ«rimas kadastro vietovėje taptų negalimas, nes laisvos žemės nėra. Restitucija neatitinka savo esmės – Å¡alys nėra grÄ Å¾intos į padėtį iki sandorio. Tik panaikinus visÄ projektÄ ir grÄ Å¾inus visÄ kadastrinę vietovę į pirminę nesuplanuotÄ padėtį, atėmus miÅ¡kus ir nustačius naujÄ laisvÄ fondÄ Å¾emės grÄ Å¾inimui, bÅ«tų galima taikyti restitucijÄ natÅ«ra.

5. Sprendimu pažeidžiami logiÅ¡kumo ir protingumo kriterijai. Žemės nusavinimo metu 1940 m. liepos 22 d. ginčo objektas buvo žemės Å«kio paskirties sklypas rėžiniame kaime. Žemės sklypuose miÅ¡ko nebuvo. Po nacionalizacijos sklypus prijungus prie kolÅ«kio žemių, dauguma sklypų nebuvo dirbami, todėl apaugo krÅ«mais, želdiniais, miÅ¡ku. Iki 1996 m. ginčo objektas priklausė Vilniaus rajono teritorijai ir teisinių kliūčių atkurti nuosavybės teises į miÅ¡kÄ nebuvo. VieÅ¡Ä jį interesÄ galima apginti kitais bÅ«dais, pavyzdžiui, nustatant specialias naudojimosi miÅ¡kais sÄ lygas. Tokiu bÅ«du valstybė iÅ¡vengtų nuostolių, susijusių su žalos atlyginimu dėl neteisėtų VAVA veiksmų, kurie susidarys dėl iÅ¡laidų geodeziniams matavimams, pakartotiniu nuosavybės teisių atkÅ«rimo proceso inicijavimu ir pan. Nustačius, kad miÅ¡kai turi ypatingÄ reikÅ¡mę, valstybė turi juos iÅ¡pirkti. Vertinant iÅ¡laidas, kurias jau patyrė atsakovai, naikinti sandorius dėl 0,42 ha miÅ¡ko yra neproporcingas vieÅ¡ojo intereso gynimo bÅ«das, nes vėliau valstybė patirs daug didesnes iÅ¡laidas.

IeÅ¡kovas Vilniaus apygardos prokuratÅ«ra atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundÄ praÅ¡o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o atsakovų skundÄ atmesti. Atsiliepime pažymima, kad aplinkybė, jog nėra panaikintas žemėtvarkos projektas ar kiti sklypo formavimo dokumentai, nėra reikÅ¡minga sprendžiant šį ginÄÄ . Be to, tik Vilniaus apskrities virÅ¡ininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo yra pagrindas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pretendento nuosavybę į konkretų žemės sklypÄ ir leidžia atsirasti konkrečioms pretendento teisėms ir pareigoms į jį. Aplinkybė, kad konkrečioje kadastro vietovėje nėra laisvos valstybinės žemės, nereiÅ¡kia, jog nebus galima įvykdyti nuosavybės teisių atkÅ«rimo kitais įstatyme numatytais bÅ«dais. Hipotetiniai pasvarstymai dėl galimo vėlesnio žalos atlyginimo negali turėti įtakos teismo sprendimui dėl imperatyvioms teisės normoms prieÅ¡taraujančių sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Atsakovas VAVA atsiliepime į apeliacinį skundÄ prašė panaikinti teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad teismas neobjektyviai vertino bylos įrodymus, o tai lėmė neteisingÄ bylos iÅ¡sprendimÄ . Ginčijami VAVA sprendimai priimti remiantis teisėtais administraciniais aktais, todėl nebuvo teisinio pagrindo juos panaikinti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo yra tęstinio, iÅ¡ keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkÅ«rimo proceso rezultatas.

Dėl likvidavimo nustojus funkcionuoti atsakovui Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijai, Å¡ios bylos Å¡alies procesinėje padėtyje toliau atstovavusi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos (Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1787 3.2 p.) iÅ¡reiÅ¡kė prieÅ¡ingÄ VAVA atsiliepimui teisinę pozicijÄ â€“ prašė pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o apeliacinį skundÄ atmesti (t. 2, b. l. 24). TokiÄ pozicijÄ patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi Nacionalinės žemės tarnybos atstovė.

 Â

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2010 m. balandžio 6 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimas, fiksuojantis, kad atsakovės Å¡ioje byloje L. S., mirusios 2009 m. gruodžio 24 d., turtÄ paveldėjo jos sÅ«nus V. S.. Remiantis Å¡iuo liudijimu bei V. S. pareiÅ¡kimu, apeliacinės instancijos teismas 2011 m. sausio 4 d. posėdžio protokoline nutartimi Å¡ioje byloje atsakovę L. S. pakeitė jos procesinių teisių perėmėju V. S.. Â

Byloje sprendžiamas ginčas dėl VAVA priimtų individualių administracinių aktų atkurti asmenims privačios nuosavybės teises į Vilniaus miesto teritorijoje esantį žemės sklypÄ , kurio dalyje yra miÅ¡ku apaugusi žemė, teisėtumo bei Å¡ių administracinių aktų pagrindu atsiradusių teisinių padarinių.

Dėl nuosavybės teisių į miesto teritorijoje esančio miško žemę atkūrimo

        Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota teisinė nuostata, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimas, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo, yra vieÅ¡asis interesas (2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-319/2009). Å ioje byloje prokuroras nurodė, kad buvo pažeisti valstybės interesai, nes atsakovams (pretendentams ir įpėdiniams) nuosavybės teisės į dalį žemės atkurtos pažeidžiant imperatyviÄ sias nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ reglamentuojančių teisės aktų normas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su tokiais prokuroro ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstytais motyvais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimais (t. 1, b. l. 20-41) pretendentams Č. K., L. S., A. M., A. B., J. F.,

R. J., P. K., D. J.

J., A. J. K., J. R., I. J. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės M. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytÄ

nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ 0,56 ha žemės sklypÄ (kadastrinis Nr. 0101/0166:18), esantį Gudelių kaimo teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui. Å iame žemės sklype yra 0,42 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko plotas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos pateiktus duomenis ginčo sklype esanti miÅ¡ku apaugusi žemės dalis Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastre įregistruota kaip Vilniaus miÅ¡kų urėdijos Vingio girininkijos 60 kvartalo taksaciniai miÅ¡ko sklypai Nr. 20, Nr. 22 ir Nr. 23 (t. , b. l. 10-14,144-145). Byloje nėra nuginčyta ieÅ¡kovo nurodyta aplinkybė, kad žemės sklype esantis miÅ¡ku apaugęs žemės plotas atitinka įstatymų nustatytus miesto miÅ¡kui keliamus reikalavimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškams priskiriami ir miestų miškai, taip pat kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams (Miškų įstatymo 2 str. 5 d., 4 str. 4 d. 2 p.). Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privatinėn nuosavybėn negalima (Žemės įstatymo 4 str. 2 d.).

AtkÅ«rimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad negrÄ Å¾inami nuosavybėn natÅ«ra miÅ¡kai, pagal Å¡io įstatymo 13 straipsnį priskirti valstybės iÅ¡perkamam turtui. MiÅ¡kai  iÅ¡perkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal AtkÅ«rimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams. Tokių miÅ¡kų sÄ raÅ¡us su juose nurodytais miÅ¡kų plotais tvirtina Vyriausybė (AtkÅ«rimo įstatymo 13 str. 1 d. 1, 3 p.). Taigi pagal minėtÄ teisinį reguliavimÄ valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai yra priskirti iÅ¡imtinei valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ , jie negali bÅ«ti perduodami privačion nuosavybėn. PrieÅ¡ingas teisės normų aiÅ¡kinimas galėtų reikÅ¡ti, kad valstybės institucijos bÅ«tų įpareigojamos priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kus, nors pagal KonstitucijÄ valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, t.y. valstybei.

Toks teisės aiÅ¡kinimas nuosekliai plėtojamas aktualioje teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2010, ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad įstatymo nuostata, draudžianti natÅ«ra atkurti nuosavybę į miÅ¡kus, kurie yra priskirti miestų miÅ¡kams, buvo nustatyta dar įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ nuo 1992 m. gegužės 20 d. (1992 m. gegužės 7 d.

įstatymo Nr. I-2566 redakcija). Tokiu bÅ«du vieÅ¡asis interesas į miestų miÅ¡kus, kaip valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kus, iÅ¡ esmės egzistavo nuo nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo proceso atsiradimo.

Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miÅ¡kus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, miestų miÅ¡kai pagal MiÅ¡kų įstatymÄ yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai. Teismas Å¡iame nutarime pažymėjo, kad nuostata, jog Lietuvos Respublikai iÅ¡imtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miÅ¡kams, MiÅ¡kų įstatyme buvo įtvirtinta nuo

pat šio įstatymo priėmimo, t. y. nuo 1994 m. lapkričio 22 d. Atsižvelgus į Konstitucijos 47 straipsnį,

konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiÅ¡kų įstatyminį miÅ¡kų teisinio režimo reglamentavimÄ , nustačius, jog miÅ¡kas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymÄ yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai iÅ¡imtinės nuosavybės teise. Nagrinėjamoje byloje ginčo žemės sklypo dalis, užimanti 0,42 ha plotÄ , yra miÅ¡kas. MiÅ¡ku užaugusi ginčo sklypo dalis nuosavybės teisių į sklypÄ atkÅ«rimo metu pagal teritorinį suskirstymÄ buvo priskirta miesto miÅ¡kui, todėl neturi teisinės reikÅ¡mės apeliantų argumentai, kad ginčo sklypas nacionalizacijos metu priklausė rėžiniam kaimui ir buvo naudojamas ariamai žemei. Nustačius, kad ginčo žemėje nuosavybės teisių atkÅ«rimo natÅ«ra metu buvo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko, neturi teisinės reikÅ¡mės ir argumentai apie tai, kad žemės nacionalizacijos metu ginčo žemėje miÅ¡ko nebuvo, kad sklypas savaime užaugo krÅ«mais ir kitais želdynais po to, kai kolektyvizacijos laikotarpiu žemė Å¡ioje vietovėje nebebuvo dirbama.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, jog ginčo žemės sklype buvo miesto miÅ¡ko, turinčio valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko statusÄ , todėl į tokiÄ Å¾emės sklypo dalį negalėjo bÅ«ti atkuriama privačios nuosavybės teisė. Aukščiau iÅ¡dėstytas teisinis reguliavimas laikytinas imperatyvaus pobÅ«džio. Imperatyvioms įstatymo normoms prieÅ¡taraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčijamų VAVA sprendimų atkurti nuosavybės teises natÅ«ra į buvusios savininkės

M. K. valdytÄ 0,56 ha žemės sklypÄ dalys, kiek tai susiję su nuosavybės atkÅ«rimu į tame sklype esantį 0,42 ha plotÄ miÅ¡ku apaugusios žemės, yra neteisėtos. Pažymėtina, kad ginčijami VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimai buvo priimti jau priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimÄ Nr. 2013, kuriuo aptariamo žemės sklypo teritorijoje esantis miesto miÅ¡kas buvo priskirtas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotams. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje esančiu Aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 18 d. raÅ¡tu Nr. 12-2-1037 (t. 1, b. l. 146) patvirtinama aplinkybė, kad dar prieÅ¡ priimant ginčijamus administracinius aktus, atsakovui VAVA buvo arba turėjo bÅ«ti žinoma apie tai, jog ginčo žemės sklype yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko, į kurį negali bÅ«ti atkuriamos privačios nuosavybės teisės.

          Atsakovų apeliaciniame skunde raÅ¡oma, kad teismas neįvertino to, jog ginčijami VAVA sprendimai priimti vadovaujantis galiojančiu detaliojo planavimo dokumentu - administraciniu teisės aktu patvirtintu žemės reformos žemėtvarkos projektu, o nepanaikinus aktų, kurių pagrindu priimti ginčijami sprendimai, jų panaikinimas esÄ s neteisėtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotÄ Å¾emės sklypÄ , o kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukuria pretendentams tiesioginių nuosavybės atkÅ«rimo teisinių pasekmių.

Å iuo atveju nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypÄ atsirado ginčijamų VAVA 2006 m. liepos 25 sprendimų pagrindu, kai miÅ¡kas, kuris pateko į žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plotÄ , turėjo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko statusÄ . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009 pažymėta, jog tai, kad administraciniai procedÅ«riniai veiksmai nebuvo ginčyti ir yra nenuginčyti, nereiÅ¡kia, kad negalima kvestionuoti tokių veiksmų pagrindu priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo teisėtumo.

Apeliantų nuorodos į ginčijamų VAVA sprendimų atitiktį žemės reformos žemėtvarkos projektui negali būti teisiškai reikšmingos, kadangi konstatuojamas VAVA sprendimų dalies prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams – Konstitucijai, Miškų įstatymo, Atkūrimo įstatymo nuostatoms, todėl atitinkamos VAVA sprendimų dalys pagrįstai pripažintos negaliojančiomis nepaisant to, kad žemesnio lygmens teisės aktams (šiuo atveju - žemės reformos žemėtvarkos projektui) gal ir neprieštarauja.

Tokios pozicijos laikomasi Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-19/2010, kt.). Dėl to ginčijamų sprendimų (jų dalių) dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo teisėtumui neturi įtakos aplinkybė, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu parengti tie sprendimai, yra nenuginčyti ir galiojantys, nes Å¡ių administracinių aktų pagrindu tik buvo sudarytos sÄ lygos (atsirado prielaidos) atkurti nuosavybės teisę į konkretų žemės sklypÄ , tačiau jų pagrindu nuosavybės teisė neatsirado.

Kaip jau minėta, ginčijamų VAVA sprendimų dalys, kurios apima nuosavybės atkÅ«rimÄ Ä¯ žemės sklype esančio miesto miÅ¡ko žemės plotÄ , pagrįstai pripažintos pažeidžiančiomis imperatyvųjį teisinį reguliavimÄ , todėl administracinių aktų, kurių pagrindu priimti ginčijami VAVA sprendimai, nenuginčijimas nesudaro pagrindo VAVA sprendimus laikyti teisėtais visa apimtimi. Apeliantų motyvas, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas, kuriuo remiantis buvo priimami ginčijami VAVA sprendimai, buvo parengtas ir suderintas 2004 metais, kai ginčo teritorija jau buvo priskirta valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kui, tačiau Vilniaus miÅ¡kų urėdija šį projektÄ suderino be pastabų, tuo esÄ pripažindama, jog nuosavybės teisės į miÅ¡kÄ , prijungtÄ prie Vilniaus miesto teritorijos, gali bÅ«ti atkurtos, nesudaro pagrindo ginčijamus VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimus laikyti teisėtais visa apimtimi.

Å iuo atveju esminę reikÅ¡mę turi tai, ar ginčijami sprendimai atitiko jų priėmimo metu galiojusias aukÅ¡tesnio lygmens teisės normas. Ginčijami VAVA sprendimai buvo priimti galiojant aukščiau minėtoms MiÅ¡kų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, 4 straipsnio 4 dalies nuostatoms, o VAVA turėjo bÅ«ti žinoma, kad ginčo sklype yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko. VAVA turėjo pareigÄ Ä¯sitikinti priimamo sprendimo atitikimu visiems teisės aktų reikalavimams. Kaip jau pažymėta, jai ne tik privalėjo bÅ«ti žinoma apie teisės aktuose įtvirtintus draudimus dėl miÅ¡kų perleidimo privačion nuosavybėn, bet ir apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimÄ .

Priėmus šį Vyriausybės nutarimÄ , kuriuo ginčo žemės sklypo dalis formaliai buvo priskirta valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kui, žemėtvarkos projektas turėjo bÅ«ti koreguojamas atsižvelgiant į Å¡iuo nutarimu patvirtintus valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotus, o nuosavybės teisių atkÅ«rimo į žemę, kurios teritorijoje yra miÅ¡ku apaugusios žemės ir kuri priskiriama miesto miÅ¡ko žemei, procedÅ«ros laikinai atidedamos.

           Kasacinis teismas ginčų dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo bylose ne kartÄ yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sÄ lygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimÄ atkurti nuosavybę natÅ«ra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės iÅ¡perkamam.

PareigÄ saugoti valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kus kaip iÅ¡imtinę valstybės nuosavybę turi ne tik miÅ¡kus prižiÅ«rinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesÄ . Priimant sprendimus atkurti nuosavybės teises į miÅ¡kÄ grÄ Å¾inant jį natÅ«ra, bÅ«tina sistemiÅ¡kai taikyti ne tik AtkÅ«rimo įstatymo nuostatas, bet ir MiÅ¡kų įstatymÄ , kurio nuostatos susijusios su AtkÅ«rimo įstatymo 13 straipsnyje nustatytu reglamentavimu dėl valstybės iÅ¡perkamų miÅ¡kų.

VAVA pagal savo kompetencijÄ priimdama sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo natÅ«ra į miÅ¡ko paskirties žemės sklypÄ Vilniaus miesto teritorijoje privalėjo patikrinti, ar galima tokį veiksmÄ atlikti pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimÄ . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad priimant galutinį sprendimÄ nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese turi bÅ«ti vadovaujamasi Å¡ių sprendimų priėmimo metu galiojančiais įstatymais, kartu atsižvelgiant į jų pakeitimus, ir įvertinti, ar tai neturi įtakos piliečio pareikÅ¡tos atitinkamu laiku valios susigrÄ Å¾inti turtÄ nuosavybėn natÅ«ra įgyvendinimui.

Jeigu bÅ«tų aiÅ¡kinama kitaip, susidarytų prielaidos priimant sprendimus, pažeidžiančius galiojančius teisės aktus, restitucijos procese atkurti asmenims nuosavybės teises natÅ«ra, kai tokiai restitucijai nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2010 m. gruodžio mėn. 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-506/2010). Â

          VAVA priimant ginčijamus sprendimus atkurti nuosavybės teises, galiojo ir tebegalioja Konstitucijoje bei aukščiau nurodytuose įstatymuose įtvirtintas draudimas bet kuriuo bÅ«du, tarp jų ir nuosavybės teisių atkÅ«rimo natÅ«ra bÅ«du, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kus, įskaitant ir miesto miÅ¡kus, kurie iÅ¡imtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. AtkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į Å¡ioje dalyje įraÅ¡ytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtÄ Å¾emę nuosavybės teisės turi bÅ«ti atkuriamos laikantis tų pačių procedÅ«rų, kaip ir kaimiÅ¡kose vietovėse, negali bÅ«ti aiÅ¡kinama taip, kad bÅ«tų pažeisti imperatyvieji Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti draudimai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pripažintos negaliojančiomis VAVA 2006 m. liepos 25 d. sprendimų dalys pažeidžia imperatyviÄ sias teisės normas ir visuomenės interesÄ iÅ¡saugoti bendrÄ sias vertybes (Å¡iuo konkrečiu atveju - miestų miÅ¡kus) visos visuomenės narių poreikiams tenkinti. Apeliantų motyvai, kad skundžiamu teismo sprendimu pažeidžiami logiÅ¡kumo ir protingumo kriterijai, atmetami, nes prieÅ¡ingai, - Å¡iuo teismo sprendimu užtikrinamas teisingumo ir konstitucinio proporcingumo principų įgyvendinimas.

Nuosavybės teisių atkÅ«rimas pažeidus draudimÄ atkurti nuosavybę į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko plotÄ atliktas priėmus iÅ¡ dalies neteisėtus apskrities virÅ¡ininko sprendimus, iÅ¡ kurių negali atsirasti teisiniai padariniai, nes iÅ¡ ne teisės teisė neatsiranda (ex iniuria ius non oritur), todėl atsakovų nuosavybės teisių į ginčo miÅ¡kÄ Ä¯gijimÄ pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėtu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuostatÄ , kad asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iÅ¡ neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali bÅ«ti pripažintas nesÄ Å¾iningu įgijėju.

Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis VAVA sprendimas (jo dalis) dėl nuosavybės teisių į žemę, kurioje yra valstybinės reikšmės miško, atkūrimo yra neteisėtas ir negaliojantis administracinis aktas.

Negaliojančio akto pagrindu civilinės teisės ir pareigos teisėtai neatsiranda, todėl konstatavus imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieÅ¡taraujantį nuosavybės teisių į žemės sklypÄ (jo dalį) atkÅ«rimÄ , yra pagrindas tokio žemės sklypo ar jo dalies įgijėjÄ (įgijėjus) traktuoti nesÄ Å¾iningu asmeniu, įgijusiu teises ir pareigas neteisėtai. Ta aplinkybė, kad valstybinė institucija neteisėtai atkÅ«rė nuosavybę į žemę, kurioje buvo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko, nesudaro pagrindo tos žemės įgijėjus (Å¡ioje byloje - Č.

K., A. M., A. B., J. F., R. J.,

P. K., D. J. J., A. J. K., L. S., kurios teisių perėmėjas yra V. S., J. R., I. J. P. bei paskesnius

žemės įgijėjus - A. K., A. K. ir K. Å .) laikyti sÄ Å¾iningais pagal CK 4.96 straipsnį vien dėl

to, kad Å¡i žemė tapo privačia nuosavybe valstybinės institucijos akto pagrindu. Pažymėtina, kad VAVA administracinio akto (jo dalies) pripažinimo negaliojančiu ir jo panaikinimo, taip pat paskesnių tokio akto (jo dalies) pagrindu įvykusių sandorių (Å¡iuo atveju palikimo priėmimÄ patvirtinančių sandorių) pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos natÅ«ra taikymo bÅ«tinumas tiesiogiai iÅ¡plaukia iÅ¡ Konstitucijos 47 straipsnio, pagal kurį valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai iÅ¡imtine teise priklauso tik valstybei, taigi jų privati nuosavybė apskritai negalima ne tik dėl atskiruose įstatymuose esančių normų, bet ir dėl tiesiogiai taikytinos konstitucinės nuostatos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010). Nustačius, kad nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kuriÄ , panaikinus administracinį aktÄ turi bÅ«ti panaikinami tokio neteisėto akto pagrindu arba jo pasekmėje sudaryti kiti vėlesni sandoriai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis ginčijamų 2006 m. spalio 30 d. ir 2009 m. rugsėjo 10 d. paveldėjimo teisės liudijimų atitinkamas dalis.

Dėl restitucijos taikymo

        Nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį, kuriÄ užima valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ku apaugęs žemės plotas, negalėjo bÅ«ti pagal įstatymuose įtvirtintÄ teisinį reglamentavimÄ atkurtos grÄ Å¾inant Å¡iÄ sklypo dalį natÅ«ra. Nuosavybės teises atkÅ«rusi institucija – VAVA sprendimÄ atkurti atsakovams nuosavybės teises į 0,56 ha žemės sklypÄ , kuriame yra 0,42 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko, priėmė pažeisdama imperatyviÄ sias konstitucines ir įstatymines nuostatas bei Konstitucinio Teismo doktrinÄ nuosavybės teisių atkÅ«rimo klausimais.

Turto gavimo neteisėtai sÄ lyga nuosavybės teisių grÄ Å¾inimo procese turi tam tikrÄ specifikÄ . Plačiau neanalizuojant atvejo, kai asmuo apskritai gauna tai, kas jam nepriklausė, ir vien dėl to privalo gautÄ turtÄ grÄ Å¾inti kitam asmeniui, nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesas pasižymi tuo, kad nuosavybė atkuriama taikant ribotos restitucijos principÄ . Galimos situacijos, kai iÅ¡ piliečių nusavintas turtas ir Å¡iandien realiai egzistuoja, bet pagal įstatymÄ negali bÅ«ti grÄ Å¾intas natÅ«ra.

Jeigu piliečiams natÅ«ra grÄ Å¾inamas turtas, kurio pagal galiojančius įstatymus grÄ Å¾inti natÅ«ra negalima (juolab kad tai yra specialiai aptarta įstatyme), tai reiÅ¡kia, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant įstatymus, o grÄ Å¾intas turtas pripažintinas kaip gautas neteisėtu bÅ«du (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2010). Administracinio akto ar jo dalies panaikinimas dėl prieÅ¡taravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu.

Viena iÅ¡ administracinių aktų rÅ«Å¡ių yra kompetentingos valstybės institucijos sprendimas atkurti nuosavybės teises, o pripažinus tokį sprendimÄ negaliojančiu dėl jo prieÅ¡taravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, tokiu atveju viena Å¡alis privalo grÄ Å¾inti kitai visa, kÄ yra gavusi pagal panaikintÄ administracinį aktÄ (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Panaikinus administracinį aktÄ (jo dalį) dėl prieÅ¡taravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi bÅ«ti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-532/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, ir kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kuriÄ , panaikinus administracinį aktÄ , turi bÅ«ti ne tik panaikinami tokio neteisėto akto pagrindu arba jo pasekmėje sudaryti kiti vėlesni sandoriai, bet ir vykdoma restitucija, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restitucijÄ natÅ«ra, kaip teisės pažeidimo paÅ¡alinimo bÅ«dÄ . Panaikinus administracinį aktÄ , kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, asmens (Å¡iuo atveju – atsakovų ir jų teisių perėmėjų) negalima laikyti buvus teisėtais 0,56 ha žemės sklypo dalies, kuriÄ užima 0,42 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko plotas, savininkais, todėl Å¡i žemės sklypo dalis pagrįstai ir teisėtai iÅ¡reikalautina iÅ¡ privačios nuosavybės taikant restitucijÄ (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 str.).

Teisėjų kolegija atmeta apeliantų motyvus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė restitucijÄ , kad jos taikymas natÅ«ra sukeltų atsakovams neproporcingai didelius nepatogumus. Byloje nenustatyta iÅ¡imtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija natÅ«ra negalėtų bÅ«ti taikoma. Susiklostę nuosavybės ir žemės naudojimo santykiai po nuosavybės teisių atkÅ«rimo dienos nėra įsisenėję, nėra faktinių duomenų apie kokius nors atliktus esminius miÅ¡ko žemės sklype pakeitimus, dėl to atlikus restitucijÄ negalės iÅ¡ esmės pablogėti pagal neteisėtas VAVA sprendimų dalis įgijusių miÅ¡ko žemę atsakovų padėtis.

Restitucijos taikymo galimybė Å¡iuo atveju pagrindžiama tuo ypatumu, kad atsakovai nepraranda teisės atkurti nuosavybės teises įstatymams neprieÅ¡taraujančiais nuosavybės teisių atkÅ«rimo bÅ«dais. Nuosavybės teisių atkÅ«rimo metu galiojusio AtkÅ«rimo įstatymo 13 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, kad miÅ¡kai iÅ¡perkami valstybės, jeigu jie buvo priskirti valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, pagal Å¡iame įstatyme atskirai reglamentuotus žemės ir miÅ¡ko iÅ¡pirkimo atvejus ir sÄ lygas (įstatymo 12 straipsnis).

PraÅ¡ymas dėl ginčo žemės sklypo nuosavybės atkÅ«rimo paduotas įstatymo nustatyta tvarka ir terminas, atsakovai yra paveldėjimo teisių pagrindu įgiję teisę į nuosavybės atkÅ«rimÄ , į tai atsižvelgtina, kompetentingai valstybės institucijai sprendžiant nuosavybės atkÅ«rimo klausimÄ .

           Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo motyvais nepaneigtas, todėl šis teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 10 Â d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjai                                                                                                          Algirdas

Gailiūnas

Marytė Mitkuvienė

Gintaras Pečiulis