2021-08-04 Nr. AB-15349-3-65-3-00234-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-391-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00234-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2018 m. vasario 16 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, kankinančiomis ir žeminančiomis orumą sąlygomis. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kalinimo sąlygos buvo netinkamos nuo 2009 m. spalio 28 d. iki 2019 m. sausio 1 d. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kurią dar labiau mažino gyvenamosiose patalpose esantys baldai. Gyvenamosiose patalpose buvo prastas vėdinimas. Sanitariniuose mazguose buvo skylės grindyse, sėdimų unitazų nebuvo. Pravieniškių PN-AK pastatų stogai buvo padengti asbestu. Pravieniškių PN-AK buvo perpildyta, trūko sanitarinių mazgų, inventoriaus, įstaiga neišduodavo valymo priemonių švarai palaikyti, lovos buvo senos, techniškai netvarkingos. Pravieniškių PN-AK jam buvo suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę 15 minučių nusiprausti po šiltu vandeniu, o tai, pareiškėjo manymu, pažeidė jo teises, sąlygos buvo antisanitarinės. Naudojantis tualetu, dušu buvo neužtikrinamas privatumas. Pravieniškių PN-AK veisėsi parazitai – blakės, tarakonai, pareiškėjas buvo sukandžiotas ir tai užfiksuota „Dezinfa“ patikrinimo dokumentuose. Dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, prarado pasitikėjimą savimi, t. y. neturtinę žalą, kuri priteistina iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

4. Pravieniškių PN-AK pateikė duomenis apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas, koks šių patalpų plotas, kiek jose įrengta miegamųjų vietų ir nurodė, kad šiuo atveju minimali, vienam asmeniui turinti tekti gyvenamosios patalpos ploto norma pažeista nebuvo. Pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių dienotvarkėje nustatytu laiku. Nuteistiesiems gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų švarai palaikyti yra išduodamos valymo priemonės. Pravieniškių PN-AK yra aprūpinta visu reikalingu inventoriumi, jis remontuojamas pagal poreikį. Pravieniškių PN-AK pateikė duomenis, kiek yra sanitarinių įrenginių patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, taip pat pateikė duomenis, kiek nuteistųjų buvo laikoma šiose patalpose. Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad dušai aprūpinami būtinu inventoriumi, tačiau įstaiga neturi prievolės įrengti matomumą ribojančias sieneles prausyklų patalpose, nes tokia pareiga nenustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus bendrabučio stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pravieniškių PN-AK užtikrinama tinkama baldų būklė. Gavus informaciją apie baldų trūkumus, jie yra šalinami

5. Pravieniškių PN-AK prašė byloje taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, t. y. pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą vertinti už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 14 d. (už 3 metus iki kreipimosi į teismą dienos).

6. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovo atstovas paaiškino, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareigūnai būtų netinkamai atlikę pareigas, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais jam padarė žalą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą tenkino iš dalies – priteisė A. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2016 m. rugpjūčio 14 d. pareikšti pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą ir netenkino pareiškėjo prašymo šį terminą atnaujinti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas nuo 2009 m. spalio 28 d. iki 2019 m. sausio 1 d. netinkamomis sąlygomis, tačiau skundą dėl žalos atlyginimo teismui jis surašė 2016 m. rugpjūčio 14 d. (skunde nurodyta jo surašymo data – 2019 m. rugpjūčio 14 d.), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų, todėl konstatavo, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

9. Teismas sprendė, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 28 d. iki 2016 m. rugpjūčio 14 d. Byloje nebuvo pagrindo netaikyti ieškinio senaties ir nebuvo pagrindo ex officio (liet. pagal pareigas) atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį. Dėl šios priežasties Pravieniškių PN-AK prašymą taikyti ieškinio senatį teismas tenkino ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 28 d. iki 2016 m. rugpjūčio 14 d. atmetė. Teismas nurodė, kad analizuos pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. rugpjūčio 14 d. iki 2019 m. sausio 1 d.

10. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teismas pažymėjo, kad minėtas teisinis reguliavimas nenurodo atsižvelgti į baldų ar įrenginių užimamą plotą skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, tenkantį vienam asmeniui.

11. Teismo vertinimu, objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantį plotą teismas apskaičiavo padalindamas patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus.

12. Įvertinęs Pravieniškių PN-AK pateikus duomenis apie bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą, įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas gyvenamosiose patalpose buvo laikomas užtikrinant teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą, kadangi pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, kad gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

13. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl nepakankamo patalpų vėdinimo. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš atsakovo atstovo pateiktų įrodymų nustatęs, kad patalpos, kuriose gyveno nuteistasis, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, teismas darė išvadą, kad toks gyvenamųjų patalpų vėdinimas atitiko aptartą teisinį reglamentavimą ir nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

14. Kaip nepagrįsti buvo atmesti pareiškėjo argumentai, kad sanitariniuose mazguose nebuvo sėdimų unitazų, kadangi, teismo vertinimu, teisės aktai, reglamentavę pataisos įstaigų aprūpinimą tokiu inventoriumi, nenustatė imperatyvaus reikalavimo sanitariniame mazge įrengti būtent sėdimą unitazą. Nenustatęs, kad ginčo laikotarpiu įrengtų sanitarinių įrenginių kiekis buvo mažesnis nei nurodyta teisės aktuose, teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl sanitarinių mazgų trūkumo.

15. Vertindamas skundo argumentus, kad Pravieniškių PN-AK pastatų stogai buvo padengti asbestu, teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių, neneigė, kad asbesto buvo pastatų stogo konstrukcijoje. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo teismo praktiką, teismas sprendė, kad jeigu pastato stogo danga, turinti asbesto, nebuvo laužoma ir asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu, tai į aplinką neišsiskyrė ir nekėlė pavojaus sveikatai. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos tuo, kad pastato stogo dangoje buvo asbestinio šiferio.

16. Teismas kaip nedetalizuotus ir deklaratyvius atmetė pareiškėjo nusiskundimus, kad Pravieniškių PN-AK trūko inventoriaus. Dėl pareiškėjo teiginių, kad lovos buvo senos ir sulūžusios, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog gavus informaciją apie sulaužytas lovas, jos nedelsiant yra tvarkomos arba keičiamos kitomis. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovo atstovo pateiktų duomenų teisingumu, todėl sprendė, kad lovos Pravieniškių PN-AK buvo tinkamos būklės. Byloje nebuvo duomenų, jog, pareiškėjui informavus Pravieniškių PN-AK administraciją apie netinkamą lovų būklę, administracija nesiėmė priemonių trūkumus ištaisyti. Kaip paneigti byloje esančiais rašytiniais buvo atmesti pareiškėjo teiginiai dėl neišduodamų valymo priemonių švarai ir higienai patalpose palaikyti.

17. Nustatęs, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę 15 minučių nusiprausti po šiltu vandeniu, teismas darė išvadą, kad šios aplinkybės atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto reikalavimus ir pareiškėjo nusiskundimus šiuo klausimu atmetė.

18. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas, kad Pravieniškių PN-AK naudojantis tualetais buvo pažeidžiamas jo privatumas, kadangi iš bylos duomenų nustatė, jog Pravieniškių PN-AK privatumui užtikrinti būrių tualetuose įrengtos kabinos, kuriose įrengti sėdimi unitazai, o tarp pisuarų sumontuotos pertvaros, kurių aukštis 1,5 m. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių duomenų teisingumu, nes pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė savo teisių pažeidimus dėl neužtikrinamo privatumo.

19. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad Pravieniškių PN-AK dušuose nebuvo užtikrintas jo privatumas, nes tarp dušų nebuvo jokių pertvarų, teismas pažymėjo, kad aplinkybės dėl pertvarų nebuvimo būrių dušuose Pravieniškių PN-AK neneigė. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuri formuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir esant tokiomis aplinkybėmis asmens privatumas pažeidžiamas. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiamas.

20. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Pravieniškių PN-AK veisėsi buitiniai kenkėjai, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, kad Pravieniškių PN-AK atlieka parazitų kontrolės (naikinimo) darbus, t. y. duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų spręsti ar pareiškėjo skunde nurodyti argumentai yra pagrįsti. Atsižvelgdamas į įrodinėjimo naštos paskirstymo ypatumus bylose dėl kalinimo sąlygų, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju atsakovo atstovui teko pareiga paneigti pareiškėjo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, jog Pravieniškių PN-AK nesiveisė buitiniai kenkėjai, kad įstaiga atlieka parazitų kontrolę (naikinimą). Teismas atkreipė dėmesį, jog jis 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi įpareigojo atsakovo atstovą pateikti visus duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas Pravieniškių PN-AK. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl buitinių kenkėjų Pravieniškių PN-AK, laikytini pagrįstais, todėl konstatavo neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

21. Teismas apibendrino, kad Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis dušu, neužtikrino, kad įstaigoje nebūtų buitinių kenkėjų, ir pripažino, kad tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje egzistavo visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

22. Spręsdamas, ar yra pagrindas priteisti reikalaujamą kompensaciją neturtinei žalai atlyginti, teismas pažymėjo, kad visą ginčo laikotarpį (nuo 2016 m. rugpjūčio 14 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudotis dušu, tačiau pastebėjo, jog pareiškėjas dušu naudojosi 1 kartą per savaitę. Nors byloje buvo nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK neužtikrino, kad įstaigoje nebūtų parazitų, tačiau taip pat nebuvo duomenų, jog pareiškėjas dėl parazitų sukandžiojimo į Pravieniškių PN-AK gydytojus nesikreipė.

23. Nenustatęs, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kreipėsi į psichologus, teismas sprendė, teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą ir yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismas atsižvelgė į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių, į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendė, jog šiuo atveju 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. 24. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo atstovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (300 Eur). Pareiškėjo teisės buvo pažeidinėjamos eilę metų, šie pažeidimai nebuvo trumpalaikiai, todėl jam priteistina žymiai didesnė kompensacija. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nėra nustatytas senaties terminas, už šiuos pažeidimus priteisiamos didesnės sumos neturtinei žalai atlyginti.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad yra pateikusi apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, prašo vadovautis jame išdėstytais argumentais. Pravieniškių PN-AK teigimu, yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik pripažinimu, kad pareiškėjo teisės į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeistos.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

28. Atsakovo atstovas pastebėjo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui atliekant bausmę nuo 2016 m. rugpjūčio 14 d. iki 2019 m. sausio 1 d. dušuose nebuvo įrengtos pertvaros ir taip buvo pažeidžiamas privatumas. Pravieniškių PN-AK nesutinka su nustatytu ginčo laikotarpiu, nes pareiškėjas skunde buvo nurodęs ginčo laikotarpį iki 2018 m. vasario 16 d., taip pat teismas neatsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą, iš kurių matyti, kad pareiškėjas buvo 2018 m. vasario 15 d. konvojuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL). Be to, vien pertvarų duše neįrengimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas į pataisos įstaigos psichologus dėl galbūt patiriamų dvasinių išgyvenimų dėl privatumo neužtikrinimo duše, kitų aplinkybių nesikreipė.

29. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje nebuvo atliekami parazitų naikinimo darbai, nurodoma, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų apie buitinių kenkėjų naikinimą. Atsakovo teigimu, teismas privalo būti aktyvus ir pasiūlyti proceso šalims patiekti papildomus įrodymus. Pravieniškių PN-AK nuo 2014 m. lapkričio 14 d. sudariusi sutartis su įmonėmis dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, kenkėjai naikinami du kartus per mėnesį visoje įstaigoje, atsižvelgiant į poreikius ir gavus nusiskundimą. Ginčo patalpose kenkėjų kontrolė buvo atliekama, ką patvirtina pridėti Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnalo kopijos. Pareiškėjas dėl netinkamų higienos sąlygų turėjo galimybę kreiptis į atitinkamas institucijas (pvz., Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą), tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (gauto atsakymo dėl skundo) nepateikė.

30. Pažymėdamas, kad neturtine žala pripažįstami ne mažareikšmiai, o intensyvūs neigiamą poveikį asmeniui darantys veiksniai, atsakovo atstovas tvirtina, kad pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos ir šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui nuo 2009 m. spalio 28 d. iki 2019 m. sausio 1 d., atlyginimo.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus neužtikrinant pareiškėjo privatumo duše vertintu laikotarpiu, taip pat sprendė, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl buitinių kenkėjų buvimo, todėl pareiškėjo nusiskundimus pripažino pagrįstais. Įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę, teismas sprendė, kad 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra pakankama piniginė kompensacija ir šią sumą priteisė iš atsakovo atstovo. Pareiškėjo skundo reikalavimams, susijusiems su Pravieniškių PN-AK neteisėtais veiksmais (neveikimu) nuo 2009 m. spalio 28 d. iki 2016 m. rugpjūčio 14 d., pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

33. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė ir pareiškėjas, ir atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, kadangi pažeidimai tęsėsi ilgą laiką, taip pat pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnyje nėra nustatytas senaties terminas, per kurį asmuo turi kreiptis į teismą. Atsakovas apeliaciniams skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl laikotarpio, kuriuo konstatuoti pažeidimai, teismo parinktos neturtinės žalos atlyginimo formos. Pravieniškių PN-AK teigimu, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl pertvarų duše neįrengimo, taip pat ir dėl buitinių kenkėjų, kadangi byloje yra įrodymai apie atliktus naikinimo darbus.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

36. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

37. Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo sąlygų turi būti vadovaujamasi nacionaline teise.

38. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2019 m. rugpjūčio 14 d., nors, kaip minėta, prašė atlyginti patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2009 m. spalio 28 d. iki 2019 m. sausio 1 d. Taigi pareiškėjas padavė skundą, pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam trejų metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl dalies minėtu laikotarpiu patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje.

40. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

41. Akcentuotina, kad pareiškėjas skundą grindė tuo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kankinimą, nežmonišką elgesį, pažeminimą, nepatogumų, sveikatos pablogėjimą, stresą, emocinę depresiją, todėl pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos neigiamų patyrimų Pravieniškių PN-AK kalėjimo metu. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turėjo suvokti.

42. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt pažeistas savo teises. Nagrinėjamu bylos aspektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų apie objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, buvimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti minėtą terminą.

43. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė vertintiną pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpį, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad jis netinkamomis sąlygomis buvo laikomas nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2018 m. vasario 16 d. (b. l. 1). Detalizuodamas netinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjas skunde nurodė ir kitą laikotarpį – nuo 2009 m. spalio 28 d. iki 2019 m. sausio 1 d. (b. l. 2). Pritaikęs ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad analizuos pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK nuo 2016 m. rugpjūčio 14 d. iki 2019 m. sausio 1 d. Atsakovo atstovo Pravieniškių PN-AK kartu su atsileipimu pateiktoje pažymoje apie pareiškėjo konvojavimą nurodyta, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 15 d. išvežtas į LAVL, duomenų, jog pareiškėjas iš minėtos pataisos įstaigos į Pravieniškių PN-AK grąžintas ir joje buvo iki 2019 m. sausio 1 d., nėra. Pažymėtina, kad ir atsakovo atsiliepime, kituose su juo pateiktuose įrodymuose 2018 m. vasario 15 d. data nurodyta kaip paskutinė pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK data. Gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą su priedais pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo, neteikė pirmosios instancijos teismui patikslinančių paaiškinimų dėl ginčo laikotarpių. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, pripažintini pagrįstais atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingai nustatyto ginčo laikotarpio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinamos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2016 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. vasario 15 d.

44. Dėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl neužtikrinto pareiškėjo privatumo duše, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau vien pertvarų duše neįrengimas, nors ir neužtikrina visiško privatumo, nėra pakankamas pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-438-520/2021).

45. Nagrinėjamu atveju prastų pareiškėjo kalinimo sąlygų nustatyta nebuvo – pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, privatumo pažeidimo sanitariniuose mazguose nenustatyta, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos palaikyti asmeninę higieną (vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, dienotvarkėje nustatytu laiku naudotis būrio prausykloje įrengtais praustuvais). Byloje nėra duomenų, kad dėl privatumo stokos duše, netinkamo pareigūnų, kitų nuteistųjų elgesio pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus. Byloje nustatytos aplinkybės, bei tai, kad teisės aktai nenustato prausimosi vietų duše atskyrimo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą šiuo aspektu ir spręsti, kad atsakovo atstovas veikė neteisėtai.

46. Nesutikdama su atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pažeidimą dėl buitinių kenkėjų buvimo Pravieniškių PN-AK patalpose, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad jo gyvinamojoje aplinkoje buvo buitinių kenkėjų ir kad pareiga paneigti šias aplinkybes teko atsakovo atstovui. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, iš kurių galima spręsti, kad pataisos įstaiga imasi priemonių buitinių kenkėjų kontrolei ir naikinimui užtikrinti, nors teikti tokius įrodymus galimybės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo sudarytos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta higienos reikalavimus atitinkanti gyvenamoji aplinka (Higienos normos HN 134:2015 20 p.) ir konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

47. Nagrinėjant apeliacinių skundų argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo išvada priteisti pareiškėjui 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

48. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

49. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

50. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

51. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

52. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017).

53. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas (Pravieniškių PN-AK buvo buitinių kenkėjų, parazitų) pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pareigūnams, administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl šioje byloje nurodytų jam neužtikrintų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, kad Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Byloje nenustatyta, kad dėl buitinių kenkėjų sukeltų sveikatos sutrikimų pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK sveikatos priežiūros specialistus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad jam turi būti priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nekonkretizuoja, kokius žymius neigiamus padarinius sukėlė nustatytas pažeidimas.

54. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nurodant, kad nustatoma, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 8 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. G. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis