2023-04-05 Nr. AB-7421-3-61-3-00957-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-49-520/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00957-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 20.2.3.1.; 20.2.3.2; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Orange style“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro), uždaroji akcinė bendrovė „Medholidays“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro)) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja J. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir VVTAT), Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija) (toliau kartu – ir atsakovo atstovai), 414 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo pretenzijos įteikimo dienos iki visiško jos įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji iš kelionių agentūros – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Orange style“ – įsigijo kelionę į Berlyną, kuri turėjo įvykti 2020 m. kovo 10–14 d., kartu turėjo vykti I. S.. Pareiškėja už kelionę sumokėjo 414 Eur. Tačiau vėliau UAB „Orange style“ informavo ją, kad kelionė atidėta. Pareiškėja nusprendė atsisakyti kelionės ir susigrąžinti sumokėtus pinigus, tačiau ji negavo iš UAB „Orange style“ atsakymo į savo prašymą. Pareiškėjai nepavyko telefonu susisiekti su minėta kelionių agentūra, pinigai jai negrąžinti. Kadangi kelionė neįvyko, I. S. nesumokėjo pareiškėjai pusės sumos, todėl turtinė žala dėl atsakovo (jo atstovų) ir trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Orange style“, UAB „Medholidays“ (toliau kartu – ir tretieji suinteresuoti asmenys) kaltės buvo padaryta tik pareiškėjai. Be to, pareiškėjai kilo neturtinė žala, nes ji patyrė dvasinius sukrėtimus, atsakovo atstovų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų tyčiniai veiksmai pažemino jos gerą vardą, dėl prarastų pinigų kentėjo šeima ir artimieji, ji jautėsi emociškai palūžusi dėl neišsipildžiusių lūkesčių – poilsinės kelionės.

3. Pareiškėja tvirtino, kad Vyriausybė ir Seimas veikė prieš turistus / vartotojus. Pareiškėja apžvelgė teisinį reglamentavimą, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.751 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių 90 dienų terminą grąžinti turistams lėšas už neįvykusias keliones, ir Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo nuostatų pakeitimo aplinkybes bei Europos Komisijos pradėtą pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą dėl 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva (ES) 2015/2302) nuostatų pažeidimo.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad Vyriausybė 2020 m. kovo 15 d. neeiliniame posėdyje nutarė paskelbti karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (karantino režimo trukmė – nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val. iki birželio 16 d. 24 val.), tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu, šį nutarimą (t. y. 2020 m. kovo 14 d. nutarimą Nr. 207) priėmė neteisėta Vyriausybė. Vyriausybės nutarimai, kuriais paskelbtas karantinas, t. y. 2020 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 207 ir 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226, yra neteisėti, nes, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 67 straipsnio 20 punktą, nepaprastąją padėtį skelbia Seimas.

5. Pareiškėja teigė, kad VVTAT atlieka neteisminį tyrimą pagal ieškovų skundus dėl sutartinių prievolių neįvykdymo ir žalos padarymo, tačiau ji iki šiol nebaigė tyrimo. Be to, VVTAT parengė standartinę informacijos formą, kurios turinys labai naudingas „atsakovams“ / įmonėms, nes vartotojams šia neva privaloma informacija buvo sukuriamas pasitikėjimas, t. y. kad VVTAT yra garantas dėl numanomų rizikų.

6. Pareiškėja nurodė, kad 2021 m. sausio 7 d. ir 2021 m. vasario 17 d. atsakovo atstovams ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo tinkamai įteikta pretenzija. Pagrindinis kelionių organizatorius Word Visitor AS nesutiko su pateiktu reikalavimu ir teigė, kad UAB „Orange style“ neturėjo įgaliojimų veikti jo vardu. Vyriausybė ir Seimas formaliai atsirašinėjo, nepripažino savo kaltės. UAB „Medholidays“ ir UAB „Lietuvos rytas“ (pastaroji bendrovė reklamavo keliones) nesutiko su pretenzija. Atsakovo atstovai ir tretieji suinteresuoti asmenys, veikdami solidariai prieš vartotojų interesus, neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva 90/314/EEB) garantuojamų turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. Atsakovo atstovai privedė UAB „Orange style“ prie bankroto, nes leido per 90 dienų išleisti / iššvaistyti vartotojų pinigus. Lietuva, nustatydama 90 dienų terminą ir siūlydama išleisti kuponus, veikė išskirtinai verslininkų naudai, sudarė sąlygas tretiesiems suinteresuotiems asmenims iššvaistyti iš vartotojų gautus pinigus (pvz., išmokėti darbo užmokestį darbuotojams) ir privesti įmonę prie bankroto.

7. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija padavė Vyriausybės kanceliarijai 2021 m. vasario 17 d. vartotojų grupės pretenziją Nr. 2 dėl turtinės, moralinės žalos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų bei atstovavimo išlaidų priteisimo. Vyriausybės kanceliarija, atsižvelgdama į įstatymuose įtvirtintą Ministerijos ir VVTAT kompetenciją, persiuntė šią pretenziją minėtoms institucijoms. Ministerija nurodė, jog ji taip pat nėra įgaliota nagrinėti turizmo paslaugų gavėjų ir teikėjų ginčų ne teismo tvarka, tokius ginčus ne teismo tvarka sprendžia VVTAT, todėl Ministerija nenagrinėjo šios pretenzijos.

8. Pareiškėja teigė, kad jai buvo padaryta moralinė žala, nes ji pasiligojo, patyrė emocinę depresiją. Atsakovo atstovai ją diskriminavo, iš jos tyčiojosi, biurokratiškai atsirašinėjo, jų veikla prieštaravo Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime išdėstytiems išaiškinimais apie valstybės tarnybos sistemos, valdžios įstaigų darbo organizavimą. Neturtinės žalos dydį lėmė tai, kad atsakovo atstovai nuo 1992 m. spalio 25 d. nevykdo Konstitucijos 56 straipsnio reikalavimų, nes neleidžia pareiškėjai ir kitiems Lietuvos asmenims išsirinkti Seimą, t. y. Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija neorganizuoja rinkimų, numatytų Konstitucijos 55 ir 56 straipsniuose, todėl nuo 1992 m. spalio 25 d. Lietuvoje viešpatauja anarchija, o politinės partijos per savo lyderius lobsta pareiškėjos sąskaita ir Europos Sąjungos sutartinių prievolių, prieštaraujančių Lietuvos ir pareiškėjos tikslams, vizijai naudoja pareiškėjos asmenį (jos asmens tapatybės kortelę). Pareiškėja išreiškė savo pretenzijas dėl Seimo rinkimų organizavimo ir tvirtino, kad buvo padaryta žala jai ir Lietuvai.

9. Ministerija, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Ministerija nurodė, kad Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 207 įsigaliojo 2020 m. kovo 15 d., o juo paskelbtas karantinas prasidėjo 2020 m. kovo 16 d., kai pareiškėjos kelionė į Berlyną jau turėjo būti pasibaigusi, t. y. šio nutarimo priėmimas neturėjo įtakos pareiškėjos išvykimui į kelionę, o skundo argumentai, susiję su paskelbtu karantinu ir dėl jo atsiradusiais ribojimais, neturi teisinės reikšmės. Be to, pareiškėjos įrodymais nepagrįstas turistinės kelionės sutarties nutraukimas dar iki draudimo išvykti iš Lietuvos įsigaliojimo neatitiko CK 6.751 straipsnio 5 dalies ir Turizmo įstatymo 171 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, nes iki šio draudimo įsigaliojimo kelionių organizatoriaus įsipareigojimų vykdymas buvo įmanomas. Atsižvelgiant į tai, šioje situacijoje taikytinas CK 6.751 straipsnio 4 dalyje numatytas 14 dienų terminas sumokėtoms už kelionę sumoms grąžinti, kuris skaičiuojamas nuo organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo dienos, o už šio termino laikymąsi yra atsakingas kelionių organizatorius. Pareiškėjos teiginys, kad atsakovas privedė UAB „Orange style“ prie bankroto, leisdamas pasinaudoti CK 6.751 straipsnio 5 dalyje numatyta išimtimi (90 d. pinigų grąžinimo terminu), neatitinka tikrovės, nes ši išimtis buvo taikoma kelionių organizatoriams, o UAB „Orange style“ yra ne kelionių organizatorius, bet kelionių pardavimo agentas. Ministerijos vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, jog nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus.

11. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija (toliau – ir Seimo kanceliarija), atstovaujanti Seimui, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

12. Seimo kanceliarija nurodė, kad UAB „Orange style“ negrąžino pareiškėjai sumokėtų pinigų nei per anksčiau galiojusioje CK 6.751 straipsnio redakcijoje nustatytą 90 dienų terminą, nei per šiuo metu galiojančioje šio straipsnio redakcijoje nustatytą 14 dienų terminą, nei per bet kokį kitą terminą, todėl šios bendrovės veiksmai bei dėl jų pareiškėjos galbūt patirta žala nesietini su valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais ar neveikimu arba su nustatytu teisiniu reguliavimu (įskaitant terminų pinigams grąžinti nustatymą).

13. VVTAT, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

14. VVTAT paaiškino, kad jeigu kyla ginčas dėl kelionės organizavimo sutarties, sudarytos su kitos Europos Sąjungos šalies, Jungtinės Karalystės, Norvegijos ar Islandijos kelionių organizatoriumi, toks vartotojo prašymas yra perduodamas VVTAT padaliniui – Europos vartotojų centrui Lietuvoje (toliau – ir EVC Lietuvoje), kuris atlieka tarpininko funkciją ir padeda vartotojo pretenziją kelionių organizatoriui išspręsti kompromiso būdu. EVC Lietuvoje yra Europos vartotojų centrų tinklo dalis. Šis tinklas nėra ne teismo tvarka vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija. Kelionių organizatoriui nesutinkant vartotojo pretenziją išspręsti kompromiso būdu, EVC Lietuvoje neturi galimybės kitais būdais ir priemonėmis išspręsti kilusius ginčus.

15. VVTAT tvirtino, kad EVC Lietuvoje 2020 m. rugsėjo 28 d. gavo pareiškėjos prašymą dėl pinigų, sumokėtų už iš kelionių pardavimo agentės UAB „Orange style“, atstovaujančios Norvegijoje registruotam kelionių organizatoriui World Visitor AS, įsigytą, tačiau neįvykusią kelionę, grąžinimo. EVC Lietuvoje savo kompetencijos ribose ėmėsi veiksmų dėl pareiškėjos prašymo nagrinėjimo, t. y. bendradarbiaudamas su Europos vartotojų centru Norvegijoje (toliau – ir EVC Norvegijoje), kreipėsi į World Visitor AS su prašymu pateikti tarp pareiškėjos ir World Visitor AS kilusio ginčo sprendimo būdus. EVC Lietuvoje, gavęs informacijos apie tai, kad kelionių organizatoriaus World Visitor AS atstovai paneigė bendradarbiavimą su UAB „Orange style“ ir kad World Visitor AS negavo pinigų už pareiškėjos įsigytą kelionę, kreipėsi į UAB „Orange style“ dėl pareiškėjos sumokėtų pinigų už kelionę grąžinimo, tačiau ši bendrovė nurodė, jog dėl pinigų grąžinimo už šią kelionę atsakingas būtent World Visitor AS. Atsižvelgdamas į tai, jog kelionių organizatorius World Visitor AS atsisakė spręsti tarp jo ir pareiškėjos kilusį ginčą taikiu keliu, EVC Lietuvoje 2020 m. spalio 13 d. raštu Nr. 4C-77 informavo pareiškėją, jog savo kompetencijos ribose nebegali jai padėti, ir baigė jos prašymo nagrinėjimą; pareiškėja dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdų turi teisę kreiptis į Norvegijoje veikiančią instituciją „Norsk ReiselivsForum“ arba pateikti ieškinį teismui.

16. VVTAT vertinimu, ji veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. teisėtai ir pagrįstai, veikdama savo kompetencijos ribose, 2020 m. spalio 13 d. raštu Nr. 4C-77 informavo pareiškėją apie tai, jog jos 2020 m. rugsėjo 28 d. prašymo nagrinėjimas baigtas, taip pat apie alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus. Pareiškėjos argumentai, kad VVTAT iki šiol nebaigė jos prašymo nagrinėjimo ne teismo tvarka, nepagrįsti, todėl nėra pagrindo konstatuoti VVTAT neteisėtus veiksmus (neveikimą) pagal CK 6.271 straipsnį. Dėl pareiškėjos patirtos žalos, susijusios su jos įsigyta, tačiau neįvykusia kelione, yra atsakingas kelionių organizatorius World Visitor AS, kadangi pareiškėja sudarė organizuotos turistinės kelionės sutartį su World Visitor AS, tarpininkaujant kelionių pardavimo agentui UAB „Orange style“, bei tarp šalių (t. y. pareiškėjos ir World Visitor AS) susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjos J. P. skundą.

18. Teismas nurodė, kad išvykimo į užsienį ribojimas buvo nustatytas Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“. Nutarimas Teisės aktų registre paskelbtas 2020 m. kovo 14 d., įsigaliojo 2020 m. kovo 15 d. Nutarimo 6 punkte nustatyta, kad karantino režimas prasideda nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val. Pareiškėja į teismą kreipėsi dėl žalos, kurią kildina iš neįvykusios kelionės į Berlyną, turėjusios įvykti 2020 m. kovo 10–14 d. (pagrindas – 2019 m. birželio 20 d. organizuotos turistinės kelionės sutartis Nr. LRBR 191071-0618 ir 2019 m. spalio 31 d. organizuotos turistinės kelionės sutartis Nr. WV-LRBR191071-0618). Nors pareiškėja skundo argumentais prieštarauja Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbtiems apribojimams, tačiau šio nutarimo priėmimas negalėjo turėti įtakos jos teisėms ir laisvėms, nes pareiškėjos kelionė turėjo įvykti dar iki šio nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo. Pripažinus, kad šio nutarimo priėmimas pareiškėjos teisėms ir laisvėms neturėjo (negalėjo turėti) įtakos, pareiškėjos argumentai dėl tokio pobūdžio suvaržymų (išvykimo ribojimai ir kt.) neteisėtumo nėra teisiški reikšmingi. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė neteisėtumo Vyriausybės veiksmuose (priimant minėtą nutarimą).

19. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjos argumentus dėl jai kilusios žalos, susijusios su CK ir Turizmo įstatymo nuostatų pakeitimu, akcentavo, jog pareiškėjos teisinė padėtis neatitiko CK 6.751 straipsnio 5 dalies, įsigaliojusios 2020 m. gegužės 30 d., ir Turizmo įstatymo 171 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, nes aptariama kelionė buvo suplanuota ir sutartis buvo nutraukta iki CK 6.751 straipsnio 5 dalies priėmimo ir Turizmo įstatymo papildymo 171 straipsniu. Be to, tuo atveju, kai nėra Turizmo įstatymo 171 straipsnio 1 dalyje nurodytų apribojimų, taikomas CK 6.751 straipsnio 4 dalyje numatytas 14 dienų terminas sumokėtoms už kelionę sumoms grąžinti, kuris skaičiuojamas nuo organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo dienos. Šiuo atveju pareiškėja į kelionę neišvyko ne dėl Turizmo įstatymo 171 straipsnyje nustatytų draudimų įsigaliojimo, todėl jai aktuali būtent CK 6.751 straipsnio 4 dalies nuostata, nes iki Turizmo įstatymo 171 straipsnyje nustatytų draudimų įsigaliojimo kelionių organizatoriaus įsipareigojimų vykdymas laikytinas įmanomu. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjos pretenzijas, jog ji patyrė žalą dėl to, kad Lietuva, pratęsdama terminą nuo 14 iki 90 dienų ir siūlydama tretiesiems suinteresuotiems asmenims išleisti kuponus, išskirtinai veikė verslininkų naudai, o tai reiškia, kad veikė prieš silpnąją šalį – vartotoją, sudarydama sąlygas tretiesiems suinteresuotiems asmenims iššvaistyti iš vartotojų gautus pinigus ir privesti įmonę prie bankroto. Teismas nurodė, kad pareiškėjos nurodytos CK 6.751 straipsnio 5 dalies ir Turizmo įstatymo 171 straipsnio 1 dalies nuostatos jai nėra aktualios (kelionė neįvyko ne dėl Turizmo įstatymo 171 str. 1 d. numatytų apribojimų), todėl šiuo aspektu pareiškėjos teisių pažeidimas nekonstatuotinas.

20. Teismas dėl pareiškėjos teiginių, kad atsakovo atstovai, solidariai veikdami prieš vartotojų teisėtus interesus, neužtikrino Direktyvos 90/314/EEB garantuojamų turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl ko pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti, kadangi atsakovo atstovai privedė UAB „Orange style“ prie bankroto (per 90 d. leido išleisti / iššvaistyti vartotojų pinigus), pažymėjo, kad šiuo atveju aktuali CK 6.751 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje numatytas 14 dienų terminas sumokėtoms už kelionę sumoms grąžinti (nėra Turizmo įstatymo 171 str. 1 d. nurodytų apribojimų). Šis terminas atitinka Direktyvos (ES) 2015/2302 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą terminą, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovo atstovai neužtikrino Direktyvoje 90/314/EEB garantuojamų turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą. Teismas šiuo aspektu pareiškėjos teisių pažeidimo taip pat nenustatė, nes pareiškėjos atveju nėra aktualus 90 dienų termino pratęsimas, kuris, kaip ji teigė, lėmė žalos atsiradimą, t. y. vartotojų pinigų iššvaistymą.

21. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos pretenzijų, kad VVTAT iki šiol neužbaigė procedūros pagal jos skundą, pagrįstumo, nustatė, jog 2020 m. rugsėjo 25 d. prašymo dėl pinigų už kelionę grąžinimo procedūra, VVTAT kompetencijos ribose, yra baigta. Pareiškėjos prašymą nagrinėjo EVC Lietuvoje, kuris, bendradarbiaudamas su EVC Norvegijoje, kreipėsi į kelionių organizatorių World Visitor AS, prašydamas pateikti tarp pareiškėjos ir World Visitor AS kilusio ginčo sprendimo būdus. World Visitor AS atsisakė spręsti tarp jo ir pareiškėjos kilusį ginčą taikiu būdu, todėl EVC Lietuvoje 2020 m. spalio 13 d. raštu Nr. 4C-77 informavo pareiškėją, jog savo kompetencijos ribose nebegali jai padėti, ir baigė prašymo nagrinėjimą. Pareiškėja buvo informuota, kad dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdų turi teisę kreiptis į Norvegijoje veikiančią instituciją „Norsk ReiselivsForum“, kurios sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio ir kuri yra atsakinga už ginčus, susijusius su transporto paslaugomis ir kelionių paketais, todėl gali išnagrinėti ne teismo tvarka ginčą, kilusį tarp vartotojo bei Norvegijoje registruoto ūkio subjekto, taip pat kad ji gali ginti savo pažeistas teises, pateikdama ieškinį teismui. Iš šių faktinių aplinkybių teismas nustatė, jog pareiškėjos prašymo nagrinėjimas buvo užbaigtas priėmus 2020 m. spalio 13 d. raštą Nr. 4C-77, kuriuo ji buvo informuota ir apie alternatyvius savo teisių pažeidimo išsprendimo būdus. Teismas nesutiko su skundo argumentais, kad VVTAT dar nėra baigusi proceso pagal pareiškėjos skundą, nurodė, kad VVTAT savo kompetencijos ribose išnaudojo visus įmanomus būdus pareiškėjos prašymui išspręsti. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė VVTAT veiksmų (neveikimo), nagrinėjant jos prašymą, neteisėtumo, todėl pareiškėjos teiginiai dėl deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo šiuo aspektu nepagrįsti.

22. Teismas, atsakydamas į pareiškėjos teiginius apie jai kilusią žalą dėl Seimo rinkimų netinkamo organizavimo, pabrėžė, kad, kreipiantis į teismą dėl valstybės civilinės atsakomybės, būtina įrodyti, jog tam tikri skunde minimi institucijų trūkumai turėjo tiesioginę įtaką pareiškėjai ir tokia įtaka sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėja savo prieštaravimus šiuo aspektu grindžia ne įrodymais, bet abstrakčiais ir nepagrįstais samprotavimais, kurie pagal savo turinį nėra ir negali būti tinkami bei pakankami, pagrindžiant jos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

23. Teismas priėjo prie išvados, kad šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl kitų būtinųjų sąlygų vertinimas nereikšmingas, o pareiškėjos skundo reikalavimai atmestini. Teismas taip pat netenkino pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 24. Pareiškėja J. P. apeliaciniame skunde prašo:

24.1. panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti jos skundo reikalavimai;

24.2. kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką su prašymu pripažinti negaliojančiais ir neatitinkančiais Konstitucijos ir žmonių valios:

24.2.1. Vyriausybės 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutarimą Nr. 651 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“;

24.2.2. Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimą Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“;

24.2.3. Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimą Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“;

24.2.4. Vyriausybės 2020 m. gruodžio 14 d. nutarimą Nr. 1418 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pakeitimo“;

24.2.5. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – ir LTSR) Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. nutarimą Nr. I-4 „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko išrinkimo“;

24.2.6. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ (1990 m. kovo 11 d. įstatymą Nr. I-11);

24.2.7. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ (1990 m. kovo 11 d. įstatymą Nr. I-13);

24.2.8. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ (1990 m. kovo 11 d. įstatymą Nr. I-14).

25. Pareiškėja teigia, kad Vyriausybės, Seimo ir Ministerijos neteisėti veiksmai yra tai, kad, būdami atsakingais už turizmą ir sumokėtų už kelionę pinigų grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, turėdami atlyginti žalą vartotojui, kaip tai numatyta Direktyvoje 90/314/EEB, jie neatsiskaitė su vartotojais, to nepadarė ir pareiškus pretenziją, iki šiol elgiasi biurokratiškai, diskriminuoja, įžeidinėja, o VVTAT neužbaigia neteisminio tyrimo proceso, nors skundo tyrimo terminas yra pasibaigęs. Tyčiniai ir nusikalstami atsakovo atstovų veiksmai yra ir tai, kad Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 207 turėjo įtakos žalai atsirasti. Pareiškėja iš esmės pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus dėl su karantinu susijusių ribojimų, CK nuostatų pakeitimo, patirtos turtinės ir neturtinės žalos (negrąžinti už neįvykusią kelionę sumokėti pinigai; pablogėjo sveikata, patirta emocinė depresija ir pan.), neteisėtų Seimo rinkimų.

26. Pareiškėja taip pat apžvelgia teisinį reglamentavimą, susijusį su kankinimų draudimu, ir teigia, kad žmonės yra kankinami, nesant Lietuvoje valdžios nuo 1990 m. kovo 11 d., atsakovo atstovai įvairiais antikonstituciniais nutarimais siekė vartotojų / pareiškėjos žiaurių kankinimų, patyčių, diskriminacijos, veikė išskirtinai kelionių agentūrų naudai. Pareiškėja nurodo savo įtarimus, jog visiškai nepagrįstos nutarties priėmimą lėmė V. L. ir L. S. „klastotos rašliavos ir jų teismuose sėdintys Žmonės“. Be to, pareiškėja išdėsto nusiskundimus dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiksmų, panaudojant jos duomenis prieš jos valią, teigia, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. ji yra asmuo be pilietybės.

27. Seimo kanceliarija, atstovaujanti Seimui, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

28. Seimo kanceliarija teigia, kad pareiškėja patirtą turtinę ir neturtinę žalą sieja su neįvykusia kelione ir negrąžintais už ją sumokėtais pinigais, t. y. UAB „Orange style“ veiksmais. Minėta bendrovė negrąžino pareiškėjai jos sumokėtų pinigų nepriklausomai nuo skirtingose CK 6.751 straipsnio redakcijose nustatytų terminų, todėl būtent dėl jos veiksmų pareiškėjai galėjo kilti žala, ši žala nesietina su jokias valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais ar neveikimu arba su nustatytu teisiniu reguliavimu. Seimo kanceliarija pažymi, kad apeliacinio skundo reikalavimas dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką yra naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, be to, tokio reikalavimo nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

29. VVTAT, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

30. VVTAT nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas, pareiškėja nepateikė naujų motyvų ar įrodymų. Pareiškėja VVTAT neteisėtais veiksmais įvardija šios įstaigos neveikimą, t. y. teigia, kad jos prašymo nagrinėjimas ne teismo tvarka VVTAT nėra baigtas ir tokiu būdu pažeidžiamos jos, kaip vartotojos, teisės. VVTAT pakartotinai apžvelgia pareiškėjos skundo nagrinėjimo aplinkybes, be kita ko, kad 2020 m. spalio 13 d. raštu Nr. 4C-77 ji buvo informuota, jog EVC Lietuvoje savo kompetencijos ribose nebegali padėti pareiškėjai ir baigė jos prašymo nagrinėjimą.

31. VVTAT vertinimu, ji veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. 2020 m. spalio 13 d. raštu Nr. 4C-77 informavo pareiškėją apie tai, jog jos 2020 m. rugsėjo 28 d. pateikto prašymo (reg. Nr. 7-4013) nagrinėjimas baigtas, taip pat informavo apie alternatyvius jos pažeistų teisių gynimo būdus, todėl pareiškėjos argumentai, kad VVTAT iki šiol nebaigė jos prašymo nagrinėjimo ne teismo tvarka, nepagrįsti.

32. VVTAT paaiškina, kad ji 2020 metais gavo vartotojų (turistų) skundus dėl kelionių pardavimo agento UAB „Orange style“, atstovaujančio kelionių organizatoriui World Visitor AS, nevykdomų finansinių įsipareigojimų (pinigų grąžinimo) už neįvykusias keliones. VVTAT jai suteiktų įgaliojimų ribose ėmėsi visų įmanomų veiksmų dėl galbūt neteisėtų UAB „Orange style“ ir World Visitor AS veiksmų. Kilus įtarimų, ar UAB „Orange style“ veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, VVTAT teikė pranešimą bei turimą medžiagą Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl UAB „Orange style“, t. y. dėl šios bendrovės galbūt padarytos nusikalstamos veikos (sukčiavimo ar vykdomo finansinio pobūdžio nusikaltimo, vykdant turizmo veiklą). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-asis skyrius 2020 m. lapkričio 6 d. priėmė nutarimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. M-1-01-66341-20 (dokumento Nr. IBPS-V-2661170-20), kuriuo atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras 2020 m. lapkričio 23 d. priėmė nutarimą panaikinti 2020 m. lapkričio 6 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminio tyrimo Nr. M-1-01-66341-20 medžiagą perdavė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybai papildomoms aplinkybėms patikslinti bei priimti procesinį sprendimą. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-asis skyrius 2021 m. sausio 6 d. priėmė nutarimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. M-1-01-66341-20 (dokumento Nr. IBPS-V-14433-21), kuriuo atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal VVTAT pranešimą.

33. VVTAT nurodo, kad, vykdant turizmo rinkos priežiūrą, 2019 m. spalio mėnesį buvo atliktas patikrinimas UAB „Orange style“, be kita ko, šio kelionių pardavimo agento paprašyta pateikti bendradarbiavimo sutartį su Word Visitor AS. UAB „Orange style“ pateikė tarp jos ir World Visitor AS sudarytą 2019 m. liepos 31 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. 20190731 (lietuvių kalba). World Visitor AS direktorius 2019 m. spalio 23 d. elektroniniu paštu patvirtino, jog bendradarbiauja su UAB „Orange style“, taip pat informavo, jog yra rengiama 2019 m. liepos 31 d. bendradarbiavimo sutarties Nr. 20190731 versija anglų kalba, o 2019 m. spalio 23 d. elektroniniu paštu pateikė minėtos sutarties nepasirašytą versiją anglų kalba. Tiek Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus 2020 m. lapkričio 6 d. nutarime, tiek 2021 m. sausio 6 d. nutarime konstatuota, jog tarp kelionių pardavimo agento UAB „Orange style“ ir World Visitor AS 2019 m. liepos 31 d. sudaryta bendradarbiavimo sutartis Nr. 20190731 yra sudaryta teisėtai ir galiojanti, todėl jos šalims (t. y., UAB „Orange style“ ir World Visitor AS) turi įstatymo galią.

34. VVTAT akcentuoja, jog ji, gavusi UAB „Orange style“ vadovo prisipažinimą, jog bendrovė yra nemoki, ėmėsi veiksmų savo kompetencijos ribose, t. y. 2020 m. spalio 26 d. panaikino UAB „Orange style“ teisę teikti kelionių pardavimo agento paslaugas. Be to, VVTAT, gavusi informacijos iš EVC Norvegijoje apie tai, kad kelionių organizatoriaus World Visitor AS atstovas paneigė UAB „Orange style“ bendradarbiavimą su juo dėl vartotojų įsigytų kelionių ir nurodė, kad jis nėra gavęs pinigų už vartotojų įsigytas keliones, 2020 m. spalio 2 d. kreipėsi į Norvegijos kelionių garantijų fondą (toliau – ir Fondas) dėl informacijos pateikimo apie kelionių organizatoriaus World Visitor AS turimą garantiją. Fondas 2020 m. lapkričio 9 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad Fondas neturėjo informacijos apie World Visitor AS ir UAB „Orange style“ bendradarbiavimą. Fondas paaiškino, kad pinigų grąžinimas turistams pagal World Visitor AS turimą garantiją galimas tik World Visitor AS bankroto atveju, tačiau, Fondo žiniomis, World Visitor AS nebankrutuoja. Fondas patarė turistams, įsigijusiems keliones iš UAB „Orange style“, tiesiogiai kreiptis į World Visitor AS bei nurodė, kad ginčai dėl pinigų grąžinimo gali būti sprendžiami per Norvegijos vartotojų tarnybą. VVTAT, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, tvirtina, kad dėl pareiškėjos patirtos žalos šiuo atveju yra atsakingas kelionių organizatorius World Visitor AS, o teismas pagrįstai nenustatė VVTAT veiksmų neteisėtumo.

35. Ministerija, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

36. Ministerija pritaria teismo motyvams dėl pareiškėjos reikalavimų nepagrįstumo, teigia, kad teismas objektyviai ir išsamiai įvertino visas bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 37. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjos J. P. skundo reikalavimai priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Seimo, Vyriausybės, Ministerijos ir VVTAT, pagal CK 6.271 straipsnį 414 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo pretenzijos įteikimo dienos iki visiško jos įvykdymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

38. Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.).

39. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, nustatyta CK 6.250 straipsnyje.

40. Viešoji atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju atsiranda esant trims civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

41. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

42. Šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos skundo reikalavimų, nes nenustatė, kad pareiškėja patyrė jos nurodomą turtinę ir neturtinę žalą dėl atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustatė vienos iš CK 6.271 straipsnyje nurodytų būtinųjų sąlygų tam, kad būtų galima priteisti pareiškėjai jos nurodytos patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

43. Pareiškėja apeliaciniame skunde, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti jos skundo reikalavimai, laikosi pozicijos, kad dėl skunde nurodytų argumentų jos reikalavimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl turėjo būti patenkinti.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

45. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, įtvirtinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

46. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad organizuotos turistinės kelionės sutartimi Nr. LRBR191071-0618, sudaryta 2019 m. birželio 20 d., kelionių organizatorius UAB „Medholidays“ ir agentūra UAB „Orange style“ įsipareigojo suteikti paslaugas pareiškėjai ir I. S. – kelionę į Berlyną 2020 m. kovo 10–14 d., t. y. skrydžiai, pervežimai: oro uostas – viešbutis / viešbutis – oro uostas, apgyvendinimas viešbutyje, taip pat bagažo pervežimas, lietuviškai kalbantis grupės vadovas, kelionės dokumentų sutvarkymas. Pinigai už kelionę turėjo būti pervesti į UAB „Orange style“ banko sąskaitą. Be to, sutartyje nurodyta, kad kelionių organizatoriaus UAB „Medholidays“ prievolių įvykdymas užtikrinamas kelionės organizavimo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimu (AAS „BTA Insurance company“ SE filialas Lietuvoje). Sutarties 1.1.2 punkte įtvirtinta sąlyga dėl sutarties nutraukimo tuo atveju, jei nebus surinktas minimalus turistų skaičius, ir informavimo apie sutarties nutraukimą terminai, taip pat nurodyta, kad, turistams tinkamai ir laiku pranešus apie sutarties nutraukimą ir grąžinus įmokėtus pinigus už kelionę, kelionių organizatorius neatsako už turistų patirtą žalą.

47. Elektroniniu laišku (data nenurodyta) UAB „Orange style“ informavo pareiškėją, kad kelionių organizatorius World Visitor AS nuo 2020 m. sausio 1 d. perims visus kelionių organizatoriaus UAB „Medholidays“ įsipareigojimus pagal turistinių kelionių sutartis.

48. Organizuotos turistinės kelionės sutartimi Nr. WV-LRBR191071-0618, sudaryta 2019 m. spalio 31 d., kelionių organizatorius World Visitor AS ir agentūra UAB „Orange stayle“ įsipareigojo suteikti paslaugas pareiškėjai ir I. S. – kelionę į Berlyną 2020 m. kovo 10–14 d., t. y. skrydžiai, pervežimai: oro uostas – viešbutis / viešbutis – oro uostas, apgyvendinimas viešbutyje, taip pat bagažo pervežimas, lietuviškai kalbantis grupės vadovas, kelionės dokumentų sutvarkymas. Pinigai už kelionę turėjo būti pervesti į UAB „Orange style“ banko sąskaitą. Be to, sutartyje nurodyta, kad kelionių organizatoriaus World Visitor AS prievolių įvykdymas užtikrinamas kelionės organizavimo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimu (Norwegian Travel Guarantee Fund). Sutarties 1.1.2 punkte įtvirtinta sąlyga dėl sutarties nutraukimo tuo atveju, jei nebus surinktas minimalus turistų skaičius, ir informavimo apie sutarties nutraukimą terminai, taip pat nurodyta, kad, turistams tinkamai ir laiku pranešus apie sutarties nutraukimą ir grąžinus įmokėtus pinigus už kelionę, kelionių organizatorius neatsako už turistų patirtą žalą.

49. Pareiškėja pateikė VVTAT nustatytos formos 2020 m. rugsėjo 25 d. vartotojo prašymą (žymoje apie gavimą nurodyta: 2020 m. rugsėjo 28 d., Nr. 7-4013), kuriame nurodė, kad iš pardavėjo / paslaugų teikėjo UAB „Orange style“ negavo paslaugos, kurios kaina – 414 Eur, į pardavėją / paslaugų teikėją kreipėsi raštu 2020 m. vasario 24 d., atsakymo negavo. Pareiškėja paaiškino, jog UAB „Orange style“ jai pranešė telefonu, kad kelionė į Berlyną neįvyks, nes nesusidarė grupė, ir pasiūlė kelionę perkelti vėlesniam laikui arba grąžinti pinigus. Pareiškėja 2020 m. vasario 24 d. nuvyko į kelionių biurą ir parašė prašymą dėl pinigų grąžinimo. Ji gavo patvirtinimą žodžiu, kad pinigai bus grąžinti per 14 dienų. Nesulaukusi pinigų, ji skambino į biurą kelis kartus, bet autoatsakiklis informuodavo, jog visi konsultantai užimti. Pakartotinai nuvykus į biurą, jame niekas nedirbo. Pareiškėja skirsnyje „Pardavėjo / paslaugų teikėjo atžvilgiu keliamas reikalavimas, susijęs su preke / paslauga (pasirinkti vieną reikalavimą)“ pažymėjo reikalavimą „nutraukti prekės pirkimo–pardavimo (paslaugos teikimo) sutartį ir grąžinti už prekę (paslaugą) sumokėtus pinigus (nurodykite grąžintiną sumą)“ (pareiškėja šioje vietoje neįrašė jokios sumos). Pareiškėja prie prašymo pridėjo dokumentus: minėtas sutartis ir pinigų priėmimo kvitus, įrodančius 200 Eur ir 214 Eur sumų sumokėjimą.

50. VVTAT padalinys EVC Lietuvoje, atsakydamas į pareiškėjos skundą, 2020 m. spalio 13 d. rašte Nr. 4C-77 nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog kelionių organizatorius World Visitor AS atsisako spręsti problemą taikiu keliu, EVC Lietuvoje savo kompetencijos ribose nebegali padėti pareiškėjai ir baigia jos skundo nagrinėjimą. Šiuo raštu pareiškėja buvo informuota apie alternatyvius savo teisių gynimo būdus, pavyzdžiui, pasikreipimą į Norvegijoje veikiančią instituciją „Norsk ReiselivsForum“ arba teismą.

51. Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija, atstovaudama vartotojus (tarp jų pareiškėja nenurodyta), 2021 m. sausio 5 d. pateikė pretenziją World Visitor AS, UAB „Orange style“, UAB „Medholidays“, UAB „World Visitor Lithuania“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės ir Seimo, prašydama atlyginti vartotojams nurodytą turtinę ir moralinę žalą, taip pat sumokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas. Vartotojų patirta žala buvo siejama su neįvykusiomis kelionėmis, įsigytomis iš UAB „Orange style“, ir už šias keliones negrąžintais pinigais, dėl to patirtais įvairiais neigiamais išgyvenimais. Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija vėliau teikė pakartotinius reikalavimus ir papildomus paaiškinimus. Minėtos federacijos pretenzijos buvo pripažintos nepagrįstomis (Seimo kanceliarijos 2021 m. kovo 19 d. raštas Nr. S-2021-3146, UAB „Medholidays“ 2021 m. vasario 2 d. raštas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2021 m. kovo 9 d. raštas Nr. (1.18E) 7R-1319 (atsakant į Vyriausybės kanceliarijos persiųstą pretenziją) ir kt.).

52. Pareiškėja skundą teismui nagrinėjamoje administracinėje byloje padavė 2021 m. kovo 24 d. Pareiškėja šiame skunde prašė priteisti jai iš atsakovų solidariai 414 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 000 Eur neturtinei (moralinei) žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo pretenzijos įteikimo dienos iki visiško jos įvykdymo; atsakovais nurodė „pagrindinį kelionių organizatorių“ World Visitors AS, „kelionių organizatoriaus įgaliotą asmenį“ UAB „Orange style“, UAB „Medholidays“, Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės, Seimo ir VVTAT, taip pat VVTAT, Ministeriją ir UAB „Lietuvos rytas“. Pareiškėja, šalindama teismo nustatytus skundo trūkumus, patikslino pateiktą skundą. Priimtame nagrinėti 2021 m. balandžio 12 d. skunde pareiškėja prašė priteisti jai iš atsakovų solidariai 414 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 000 Eur neturtinei (moralinei) žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo pretenzijos įteikimo dienos iki visiško jos įvykdymo; atsakovais nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės, Seimo ir VVTAT, taip pat VVTAT ir Ministeriją, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis – „pagrindinį kelionių organizatorių“ World Visitors AS, „kelionių organizatoriaus įgaliotą asmenį“ UAB „Orange style“, UAB „Medholidays“, UAB „Lietuvos rytas“.

53. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. gegužės 10 d. nutartimi, kuria priimtas pareiškėjos skundas, pašalino iš atsakovų VVTAT ir Ministeriją, iš trečiųjų suinteresuotų asmenų – UAB „Lietuvos rytas“, o atsakovu į bylą įtraukė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. gegužės 31 d. rezoliucija tenkino pareiškėjos prašymą ir pašalino iš trečiųjų suinteresuotų asmenų World Visitor AS.

54. Pareiškėja nei paduodama skundą, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neteikė jokių įrodymų, kad ji ėmėsi teisinių veiksmų, jog jai iš UAB „Orange style“, UAB „Medholidays“ ar World Visitor AS būtų priteisti jos sumokėti už neįvykusią kelionę pinigai.

55. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija, atstovaudama kitiems vartotojams, ne kartą kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismus, prašydama priteisti šiems vartotojams patirtų tiesioginių nuostolių ir moralinės žalos atlyginimą dėl neįvykusių kelionių, įsigytų iš kelionių organizatoriaus World Visitor AS per kelionių pardavimo agentą UAB „Orange style“, tačiau teismai atsisakė priimti pateiktus grupės ieškinius dėl įvairių procesinio pobūdžio trūkumų (žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-40330-592/2020; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-4445-580/2020; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1766-803/2021; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1879-392/2023).

56. Civilinėje byloje Nr. e2-1879-392/2023, kurioje Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija ieškinį Vilniaus apygardos teismui padavė 2023 m. kovo 5 d., buvo pateikti J. P. ir I. S. 2022 m. kovo 14 d. pareiškimai dėl sutikimo būti grupės nariu ir pareikšti teismui grupės ieškinį (J. P. reikalavo atlyginti 414 Eur už kelionę sumokėtos ir negrąžintos sumos bei 450 Eur neturtinės žalos; I. S. – 450 Eur neturtinės žalos). Vilniaus apygardos teismas pastarojoje civilinėje byloje 2023 m. kovo 7 d. nutartimi atsisakė priimti paduotą grupės ieškinį, nustatęs, kad 2022 m. rugpjūčio 19 d. pretenzija su prašymu įvykdyti grupės reikalavimus per 30 dienų, t. y. iki 2022 m. rugsėjo 19 d., buvo išsiųsta World Visitor AS į Norvegiją jau pasibaigus nustatytam terminui, be to, net ir 2022 m. rugpjūčio 19 d. išsiųsta pretenzija nebūtų pasiekusi minėtos Norvegijoje veikiančios bendrovės kitą dieną, todėl nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse įtvirtintos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. 2023 m. kovo 7 d. teismo nutartis buvo apskųsta atskiruoju skundu, procesas pagal šį atskirąjį skundą dar nėra pasibaigęs (žr. Lietuvos apeliacinio teismo civilinę bylą Nr. e2-392-467/2023). Prie minėtos 2022 m. rugpjūčio 19 d. pretenzijos pridėtame turistų grupės asmenų ir jų reikalavimų sąraše yra nurodytos J. P. ir I. S. (eil. Nr. 109 ir 110), su anksčiau minėtais reikalavimais dėl 414 Eur ir 450 Eur sumų sumokėjimo.

57. Nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyrius 2021 m. lapkričio 29 d. padavė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Orange style“, be kita ko, nurodydamas, jog UAB „Orange style“ kredito įstaigų sąskaitose lėšų judėjimas nevyksta nuo 2020 m. rugsėjo 30 d., o Valdybos Vilniaus skyriaus 2020 m. rugsėjo 30 d., 2020 m. spalio 26 d. ir vėliau priimti sprendimai dėl UAB „Orange style“ skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui išieškojimo priverstine tvarka nėra vykdomi, nes skolininko sąskaitose nėra lėšų; vadovaujantis valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro ir VĮ „Regitra“ valdomų registrų bei Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registro 2021 m. lapkričio 15 d. duomenimis, UAB „Orange style“ neturi nuosavybės teise registruotino turto.

58. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1282-912/2022 (po teisėjo pranešėjo pasikeitimo – Nr. eB2-1282-936/2022) iškėlė UAB „Orange style“ bankroto bylą, priėjęs prie išvados, jog ši bendrovė yra nemoki. Vilniaus apygardos teismo patvirtintame likviduojamos dėl bankroto UAB „Orange style“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąraše (su patikslinimais) nei J. P., nei I. S. nebuvo paminėtos, tačiau į šį sąrašą buvo įtraukti tie kreditoriai (įskaitant turistus, kuriems nebuvo grąžinti sumokėti pinigai už neįvykusias keliones), kurie prašė teismo būti įtrauktais. Iš šios civilinės bylos medžiagos matyti, kad UAB „Orange style“ nuo 2020 m. kovo mėnesio nebegalėjo tinkamai vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, įskaitant įsipareigojimus savo darbuotojams, o antstolis nebegalėjo priverstine tvarka išieškoti iš šios bendrovės nė 53,52 Eur sumos pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-33213-905/2020.

59. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimu pripažino likviduojamos dėl bankroto UAB „Orange style“ pabaigą. Šis teismo sprendimas Juridinių asmenų registre užregistruotas 2023 m. sausio 27 d., o UAB „Orange style“ buvo išregistruota.

60. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, UAB „Medholidays“ kreditorių susirinkime buvo pripažinta likviduojama dėl bankroto (dokumento registravimo data: 2021 m. liepos 5 d.), vėlesniame kreditorių susirinkime buvo priimtas sprendimas dėl bendrovės pabaigos, taip pat registro valdytojui paduotas prašymas išregistruoti bendrovę (dokumentų registravimo data: 2022 m. gegužės 23 d.). UAB „Medholidays“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

61. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 8 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-232-1101/2023 tenkino dviejų ieškovų, kuriems nebuvo grąžinti pinigai už neįvykusią kelionę, įsigytą iš kelionių organizatoriaus World Visitor AS per kelionių pardavimo agentą UAB „Orange style“, reikalavimus, t. y. priteisė jiems iš World Visitor AS turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, minėti ieškovai dėl savo pažeistų teisių gynimo pirmiausiai kreipėsi į VVTAT, tačiau gavo tokį patį EVC Lietuvoje atsakymą: kadangi kelionių organizatorius World Visitor AS atsisako spręsti ginčą taikiu būdu, EVC Lietuvoje savo kompetencijos ribose nebegalėjo jiems padėti ir baigė skundo nagrinėjimą, bet informavo apie kitus pažeistų teisių gynimo būdus, t. y. pasikreipimą į Norvegijoje veikiančią instituciją „Norsk ReiselivsForum“ arba teismą. 2023 m. vasario 8 d. teismo sprendimas įsiteisėjo 2023 m. kovo 13 d.

62. Pareiškėja šioje administracinėje byloje paduotu skundu siekia, kad jai žalą, patirtą dėl kelionių organizatoriaus World Visitor AS ir kelionių pardavimo agento UAB „Orange style“ nesugrąžintų už kelionę sumokėtų pinigų, atlygintų Lietuvos valstybė, atstovaujama Seimo, Vyriausybės, Ministerijos ir VVTAT, pagal CK 6.271 straipsnį.

Dėl Seimo ir Vyriausybės veiksmų

63. Pareiškėja skunde teigė, kad Seimas ir kiti atsakovo atstovai, pratęsdami sumokėtų pinigų grąžinimo turistams terminą nuo 14 dienų iki 90 dienų ir siūlydami tretiesiems suinteresuotiems asmenims atsiskaityti kuponais (Turizmo įstatymo 171 str.), veikė išskirtinai verslininkų naudai. Seimas, CK įtvirtindamas 90 dienų terminą, per kurį turistams turi būti grąžinamos lėšos už neįvykusias keliones, pažeidė Direktyvos (ES) 2015/2302 12 straipsnio 2 dalies, 3 dalies b punkto ir 4 dalies nuostatas, pagal kurias, dėl neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių nutraukus kelionės paslaugų paketo sutartį, organizatorius privalo grąžinti visas keliautojo sumokėtas sumas, išskaičiavus sutarties nutraukimo mokestį, ne vėliau kaip per 14 dienų, taip pat sudarė sąlygas UAB „Orange style“ išleisti / iššvaistyti vartotojų pinigus (pvz., išmokėti darbo užmokestį darbuotojams), tokiu būdu privedė šią bendrovę prie bankroto. Esminės įtakos žalai atsirasti turėjo Vyriausybės neteisėti nutarimai. Pareiškėja akcentavo Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimą Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ ir 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimą Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, tvirtindama, kad Vyriausybė šiuos nutarimus priėmė viršydama jai suteiktus įgaliojimus (pagal Konstitucijos 67 str. 20 p., nepaprastąją padėtį įveda Seimas), o 2020 m. kovo 14 d. veikusi Vyriausybė buvo neteisėta (Konstitucinio Teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas).

64. Pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjos argumentų nepripažino pagrįstais, nustatęs, kad CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas 90 dienų terminas, šiuo atveju netaikytina: pareiškėjos teisinė padėtis neatitiko CK 6.751 straipsnio 5 dalies ir Turizmo įstatymo 171 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, nes ginčo kelionė buvo suplanuota ir sutartis buvo nutraukta dar iki CK 6.751 straipsnio 5 dalies priėmimo ir Turizmo įstatymo papildymo 171 straipsniu, be to, pareiškėja į kelionę neišvyko ne dėl Turizmo įstatymo 171 straipsnyje nustatytų draudimų įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai yra aktuali CK 6.751 straipsnio 4 dalies nuostata; šioje nuostatoje įtvirtintas 14 dienų terminas visiškai atitinka Direktyvos (ES) 2015/2302 12 straipsnio 4 dalyje numatytą 14 dienų terminą. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos pretenzijas, susijusias su karantino paskelbimu Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207, nustatęs, kad pareiškėjos įsigyta kelionė turėjo įvykti 2020 m. kovo 10–14 d., o minėtas nutarimas įsigaliojo jau po suplanuotos kelionės pabaigos (2020 m. kovo 15 d.), karantino režimas Lietuvoje prasidėjo nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val., t. y. šio nutarimo priėmimas neturėjo (negalėjo turėti) įtakos pareiškėjos teisėms ir laisvėms.

65. Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais, kurių nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-413-602/2015 (taip pat ir 2018 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-447-602/2018) konstatuota, kad, vadovaujantis Konstitucinio Teismo praktika aiškinant ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatas (šiuo metu šios nuostatos įtvirtintos ABTĮ 18 str. 2 d.), administraciniai teismai gali nagrinėti bylas dėl minėtoje normoje numatytų subjektų (šiuo atveju – Seimo) veiklos (neveikimo), kuria buvo pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia (be kita ko) žalos atlyginimo.

66. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2107-502/2016 nurodyta, kad tais atvejais, kai vienos iš viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos akto neteisėtumo – nustatymas yra priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai, laikomasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos tvarkos. Vadovaujantis šiomis teisės nuostatomis, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje (dabar – ABTĮ 18 straipsnio 1 dalyje) vartojama formuluotė „nesprendžia bylų“ aiškintina kaip, be kita ko, reiškianti, kad administraciniai teismai negali spręsti, ar valstybės valdžios institucijos (šiuo atveju – Seimo) aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus. Tačiau minėta formuluotė negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad administraciniai teismai negali tirti šių institucijų veiklos tiek, kiek toks tyrimas yra būtinas šių teismų abejonei dėl priimto akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Iš to darytina išvada, kad nors teisėjų kolegija (ir administraciniai teismai apskritai) negali pati pripažinti Seimo akto neteisėtu, t. y. nustatyti, kad buvo padaryti neteisėti veiksmai, tačiau jai suteikta kompetencija nuspręsti, kad dėl šio Seimo akto teisėtumo nėra pagrįstų abejonių, t. y. nustatyti, kad nebuvo neteisėtų veiksmų.

67. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kilusią žalą šiuo aspektu sieja su Seimo priimtais įstatymais (jų dalimis), kurie yra abstraktaus pobūdžio teisės normų, t. y. elgesio taisyklių, taikytinų individualiais požymiais neapibrėžtų subjektų ratui, rinkinys. Tam, kad įstatymas sukurtų teisines pasekmes ir galbūt pažeistų asmens teises, jis turi būti realiai taikomas ir įgyvendinamas. Teisės norma, reguliuojanti visuomeninius santykius, turi ne tik egzistuoti, bet ir būti realiai pritaikoma. Dėl to ir asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien su teisės akto (kaip abstrakčių teisės normų rinkinio) buvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-164/2008; kt.).

68. Šiuo atveju nustatyta, kad CK 6.751 straipsnyje yra reglamentuojama kelionių organizatoriaus teisė nutraukti organizuotos turistinės kelionės sutartį iki organizuotos turistinės kelionės pradžios. Pagal šio straipsnio (originali redakcija, galiojusi iki 2020 m. balandžio 23 d.) 1 dalį, kelionių organizatorius turi teisę iki organizuotos turistinės kelionės pradžios nutraukti sutartį, grąžinti turistui visus sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę ir atlyginti turisto patirtą žalą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu organizuotą turistinę kelionę įsigijusių asmenų skaičius yra mažesnis negu sutartyje nurodytas minimalus turistų skaičius, kelionių organizatorius turi teisę nutraukti organizuotos turistinės kelionės sutartį tik tuo atveju, jei kelionių organizatorius apie organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimą šiuo pagrindu informaciją turistui pateikė patvariojoje laikmenoje ne vėliau kaip: 1) likus 20 dienų iki organizuotos turistinės kelionės pradžios, jeigu kelionės trukmė yra ilgesnė negu 6 dienos; 2) likus 7 dienoms iki organizuotos turistinės kelionės pradžios, jeigu kelionės trukmė yra ne trumpesnė negu 2 dienos ir ne ilgesnė negu 6 dienos; 3) likus 48 valandoms iki organizuotos turistinės kelionės pradžios, jeigu kelionės trukmė yra trumpesnė negu 2 dienos. CK 6.751 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta žala neatlyginama, kai: 1) organizuotą turistinę kelionę įsigijusių asmenų skaičius yra mažesnis negu organizuotos turistinės kelionės sutartyje nurodytas minimalus turistų skaičius ir turistas buvo raštu informuotas apie kelionių organizatoriaus teisę atsisakyti sutarties šiuo pagrindu per šio straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą; 2) kelionių organizatorius negali įvykdyti organizuotos turistinės kelionės sutarties dėl nenugalimos jėgos ir jis nedelsdamas iki organizuotos turistinės kelionės pradžios praneša turistui apie organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimą. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 14 dienų nuo organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo dienos grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę.

69. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymu (2020 m. balandžio 21 d. Nr. XIII-2863; įsigaliojo 2020 m. balandžio 24 d.) buvo nuspręsta pakeisti 6.751 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 14 dienų nuo organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo dienos grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę, išskyrus atvejį, kai per šį terminą Turizmo įstatymo nustatytais atvejais turistas ir kelionių organizatorius susitaria dėl sumokėtų pinigų už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę kompensavimo šiame įstatyme nustatytomis priemonėmis ir sąlygomis.“ Šio įstatymo 2 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytoms organizuotų turistinių kelionių sutartims, pagal kurias neįvyko organizuotos turistinės kelionės dėl Turizmo įstatymo 171 straipsnio 1 dalyje nurodytų apribojimų, taikytų iki šio įstatymo įsigaliojimo.

70. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 15 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 171 straipsniu įstatymu (2020 m. balandžio 21 d. Nr. XIII-2862; įsigaliojo 2020 m. balandžio 24 d.) Turizmo įstatymas buvo papildytas, be kita ko, 171 straipsniu, kuriuo reglamentuojama kupono suteikimo ir naudojimo tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio atveju arba kai Lietuvos Respublikos piliečiams uždraudžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos arba kitų valstybių piliečiams atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir apribojimai) ir dėl to kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tampa neįmanomas, turisto ir kelionių organizatoriaus susitarimu už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę gali būti kompensuojama turistui suteikiant kuponą, kurio vertė yra ne mažesnė kaip už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų suma. Turizmo įstatymo 171 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kuponas turi atitikti šias sąlygas: 1) gali būti išduotas tik dėl tų organizuotų turistinių kelionių sutarčių, pagal kurias organizuotų turistinių kelionių pradžioje ar jų metu galiojo apribojimai; 2) gali būti išduotas tik dėl konkrečios neįvykdytos organizuotos turistinės kelionės sutarties ir gali būti perleidžiamas kitiems asmenims toje sutartyje nustatytomis organizuotos turistinės kelionės sutarties perleidimo kitam turistui sąlygomis ir tvarka; 3) kuponas gali būti naudojamas sumokėti už būsimą kelionę ar šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – jos dalį, kurios pradžia yra ne vėlesnė kaip 12 mėnesių pasibaigus apribojimams; 4) turistas iki kupono išdavimo neatgavo iš kelionių organizatoriaus ar kitų subjektų pinigų už organizuotą turistinę kelionę, kuri neįvyko dėl apribojimų. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 15 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 171 straipsniu įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytoms organizuotų turistinių kelionių sutartims, pagal kurias neįvyko organizuotos turistinės kelionės dėl apribojimų, taikytų iki šio įstatymo įsigaliojimo.

71. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymu (2020 m. gegužės 21 d. Nr. XIII-2956; įsigaliojo 2020 m. gegužės 30 d.) minėtas straipsnis buvo papildytas 5 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog jeigu turistas ir kelionių organizatorius nesusitaria dėl sumokėtų pinigų už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę kompensavimo, kaip tai nustatyta šio straipsnio 4 dalyje, kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas, grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnį, šis įstatymas taikomas ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytoms organizuotų turistinių kelionių sutartims, pagal kurias neįvyko organizuotos turistinės kelionės dėl Turizmo įstatymo 171 straipsnio 1 dalyje nurodytų apribojimų, taikytų iki šio įstatymo įsigaliojimo. Tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymu (2021 m. sausio 14 d. Nr. XIV-168) CK 6.751 straipsnio 5 dalis buvo pripažinta netekusia galios nuo 2021 m. sausio 23 d. Pagal šio įstatymo 2 dalį, tais atvejais, kai organizuotos turistinės kelionės sutartis nutraukta iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ir kelionių organizatorius yra negrąžinęs visų turisto arba jo vardu sumokėtų pinigų už organizuotą turistinę kelionę, CK 6.751 straipsnio 4 dalyje nustatytas 14 dienų pinigų grąžinimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2021 m. vasario 15 d.

72. Kaip jau minėta, pareiškėja 2020 m. rugsėjo 25 d. vartotojo prašyme kelionių pardavimo agento UAB „Orange style“ kelionės atšaukimo priežastimi įvardijo tai, jog nesusidarė grupė, o apie prasidėjusią Covid-19 pandemiją ir su tuo susijusius ribojimus neužsiminė. Minėtame prašyme pareiškėja paaiškino, kad ji dar 2020 m. vasario 24 d. (t. y. 3 savaitės iki Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 priėmimo) nuvyko į UAB „Orange style“ biurą, parašė prašymą dėl pinigų grąžinimo ir gavo patvirtinimą, kad pinigai bus grąžinti per 14 dienų (t. y. iki 2020 m. kovo 9 d.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjos suplanuota kelionė 2020 m. kovo 10–14 d. neįvyko dėl Vyriausybės veiksmų, priimant 2020 m. kovo 14 d. nutarimą Nr. 207. Šiame kontekste papildomai pastebėtina, kad valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės buvo paskelbta Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152, taigi, remiantis pareiškėjos paaiškinimais, taip pat po suplanuotos kelionės atšaukimo ir pareiškėjos sprendimo susigrąžinti sumokėtus pinigus. Pareiškėja nei prašyme VVTAT, nei skunde teismui neužsiminė apie UAB „Orange style“ jai siūlytą išduoti arba išduotą kuponą.

73. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, aplinkybės, nurodytos Turizmo įstatymo 171 straipsnio 1 dalyje (šiuo konkrečiu atveju – Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbtas karantinas), prasidėjo tuomet, kai ginčo kelionė jau turėjo būti pasibaigusi, t. y. karantinas prasidėjo 2020 m. kovo 16 d., todėl pareiškėjos sumokėti pinigai turėjo būti jai grąžinti per CK 6.751 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą 14 dienų nuo organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo dienos terminą. Pagal pareiškėjos paaiškinimus VVTAT, būtent šį terminą jai nurodė ir UAB „Orange style“ atstovas, o organizuotos turistinės kelionės sutartis buvo nutraukta 2020 m. vasario 24 d. Be to, nei per 14 dienų terminą, nei per 90 dienų terminą, nei vėliau pareiškėjai nebuvo grąžinti jos sumokėti pinigai, ir byloje nėra duomenų, kad UAB „Orange style“ nesumokėjo pareiškėjai pinigų per CK 6.751 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą terminą būtent todėl, kad naudojosi CK 6.751 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu ilgesniu terminu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp UAB „Orange style“ veiksmų, iki šiol negrąžinant jai už neįvykusią kelionę sumokėtų pinigų, ir Seimo veiksmų, priimant CK 6.751 straipsnio 5 dalį bei Turizmo įstatymo 171 straipsnį, kuriems turėjo įtakos Vyriausybės veiksmai, paskelbiant karantiną nuo 2020 m. kovo 16 d., todėl nėra prielaidų vertinti šių Seimo ir Vyriausybės veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjos argumentai, kuriais šioje byloje prašoma atlyginti turtinė ir neturtinė žala siejama su aptartais neva neteisėtais Seimo ir Vyriausybės veiksmais, atmetami.

74. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pareiškėja pirminiame skunde ir priimtame nagrinėti 2021 m. balandžio 12 d. skunde reiškė pretenzijas Seimui ir Vyriausybei dėl to, kad, nustačius 90 dienų pinigų grąžinimo terminą, UAB „Orange style“ buvo sudarytos sąlygos iššvaistyti savo pinigus ir tokiu būdu ši bendrovė privesta prie bankroto, tačiau bankroto byla UAB „Orange style“ buvo iškelta tik Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 7 d. nutartimi ir užbaigta 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimu, t. y. po skundžiamo 2021 m. spalio 11 d. teismo sprendimo priėmimo. Kaip minėta anksčiau, tie turistai, kuriems nebuvo grąžinti pinigai už neįvykusias keliones ir kurie kreipėsi į teismą, buvo teismo patvirtinti likviduojamos dėl bankroto UAB „Orange style“ kreditoriais, tačiau nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja minėtoje byloje buvo pareiškusi kokius nors reikalavimus. Be to, pati pareiškėja, nesulaukusi pinigų grąžinimo per UAB „Orange style“ nurodytą terminą (pagal pareiškėjos paaiškinimus, 14 dienų nuo sutarties nutraukimo 2020 m. vasario 24 d.), tik 2020 m. rugsėjo 25 d. vartotojo prašymu kreipėsi į VVTAT dėl pinigų grąžinimo.

75. Apibendrinat konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nenustatė nei Seimo, nei Vyriausybės neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėja patyrė jos nurodomą turtinę ir neturtinę žalą, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepripažintini pagrįstais.

Dėl Ministerijos veiksmų

76. Pareiškėja skunde teigė, kad nebuvo užtikrinta Direktyvoje 90/314/EEB garantuojama turisto teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju ir todėl ji patyrė žalą. Pareiškėja akcentavo ir tai, kad Europos Komisija atsiuntė Lietuvai 2020 m. liepos 3 d. oficialų pranešimą (C(2020) 4407 final), kuriame išreiškė nuomonę, kad CK 6.751 straipsnio 5 dalis, priimta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2956, kartu su Turizmo įstatymo 171 straipsniu, priimtu Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 15 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 171 straipsniu įstatymu Nr. XIII-2862, neatitinka Direktyvos (ES) 2015/2302 12 straipsnio 2 dalies, 3 dalies b punkto ir 4 dalies reikalavimų. Pareiškėjos teigimu, pagal Direktyvos (ES) 2015/2302 12 straipsnio 2 dalies, 3 dalies b punkto ir 4 dalies nuostatas, dėl neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių nutraukus kelionės paslaugų paketo sutartį, organizatorius privalo grąžinti visas keliautojo sumokėtas sumas, išskaičiavus sutarties nutraukimo mokestį, ne vėliau kaip per 14 dienų.

77. Pirmosios instancijos teismas šių skundo argumentų nepripažino pagrįstais, kadangi pareiškėjos atveju yra taikytina CK 6.751 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas 14 dienų terminas yra toks pat kaip ir Direktyvos (ES) 2015/2302 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas terminas.

78. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Direktyva 90/314/EEB buvo panaikinta priėmus Direktyvą (ES) 2015/2302. Valstybės narės turėjo iki 2018 m. sausio 1 d. priimti ir paskelbti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi pastarosios direktyvos (Direktyvos (ES) 2015/2302 28 str. 1 d.). Pagal Turizmo įstatymo 37 straipsnio 2 punktą, Ministerija formuoja valstybės politiką turizmo srityje, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijos ministerijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 921 (2018 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1403 redakcija), 11.10 punkte įtvirtinta, kad Ministerija perkelia į nacionalinę teisę ir įgyvendina Europos Sąjungos teisę (acquis communautaire), vykdo kitus Lietuvos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus, Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka apie tai informuoja Europos Sąjungos institucijas. Taigi, būtent ši institucija yra atsakinga už Direktyvos (ES) 2015/2302 nuostatų perkėlimą į Lietuvos nacionalinę teisę.

79. Teisėjų kolegija dėl sąlygų, kurioms esant Europos Sąjungos (Bendrijos) teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Europos Sąjungos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą, nurodo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei yra tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79; 2014 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Ewaen Fred Ogieriakhi prieš Minister for Justice and Equality, C-244/13, EU:C:2014:2068).

80. Teisėjų kolegija šiame kontekste palyginimui akcentuoja, kad kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu 2014 metais, šio kelionių organizatoriaus draudimo bendrovė turistams grąžino tik mažą dalį už neįvykusias keliones sumokėtų pinigų. Tokiame kontekste Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (ankstesnis pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), privalo atlyginti turistų patirtą turtinę žalą, nes tuo metu galiojusiame Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas tuo metu neužtikrino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos (žr., pvz., 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017 ir kt.). Tačiau nagrinėjamoje byloje tokios faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos.

81. Pareiškėjos akcentuojamos Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje yra įtvirtinta, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą nuostatą, pažymėjo, jog kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr. 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat tai, kad šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt., C‑140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį šio straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.). Nei Direktyvos 90/314/EEB konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.).

82. Direktyvos (ES) 2015/2302, kuri pakeitė minėtą Direktyvą 90/314/EEB, 39 konstatuojamojoje dalyje taip pat pažymėta, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad keliautojai, kurie įsigyja paketą, būtų visiškai apsaugoti nuo organizatoriaus nemokumo. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai, turėtų užtikrinti, kad jie suteiktų visų sumų, kurias sumokėjo keliautojai arba kurios buvo sumokėtos jų vardu, grąžinimo garantiją ir, jei į paketą įtrauktas keleivių vežimas, keliautojų repatrijavimo organizatoriaus nemokumo atveju garantiją. Pagal Direktyvos (ES) 2015/2302 17 straipsnio 1 dalį, valstybės narės užtikrina, kad jų teritorijoje įsisteigę organizatoriai suteiktų visų keliautojo arba jo vardu sumokėtų sumų grąžinimo, jei atitinkamos paslaugos nesuteikiamos dėl organizatoriaus nemokumo, garantiją. Jeigu į kelionės paslaugų paketo sutartį įtraukta keleivių vežimo paslauga, organizatoriai suteikia ir keliautojų repatrijavimo garantiją. Gali būti pasiūlyta tęsti paketą. Ne valstybėje narėje įsisteigę organizatoriai, kurie parduoda arba siūlo parduoti paketus valstybėje narėje arba bet kuriuo būdu nukreipia tokią veiklą į valstybę narę, įpareigojami suteikti garantiją pagal tos valstybės narės teisę. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad 1 dalyje nurodyta garantija turi būti efektyvi ir ja padengiamos išlaidos, kurias galima pagrįstai numatyti. Ji apima keliautojų arba jų vardu už paketus atliktų mokėjimų sumas, atsižvelgiant į laikotarpio nuo pradinių įmokų iki galutinių įmokų trukmę ir į paketų įvykdymą, taip pat į numatomas repatrijavimo išlaidas organizatoriaus nemokumo atveju.

83. Lietuvos nacionalinėje teisėje kelionių organizatoriaus turimų prievolių įvykdymo užtikrinimas yra sureguliuotas Turizmo įstatyme. Šiame įstatyme, be kita ko, pažymėta, jog kelionių organizatorius garantuoja, kad jo turimas prievolių įvykdymo užtikrinimas apima už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti organizuotos turistinės kelionės sutarties (15 str. 1 d. 1 p.). Pagal Turizmo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikoje įsteigto kelionių organizatoriaus, išskyrus kelionių organizatorių, vykdantį atvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu ir (arba) finansų įstaigos suteikiama finansine garantija. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kelionių organizatorius privalo pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai draudimo įmonės pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį ir (arba) finansų įstaigos suteiktą finansinę garantiją, pagal kurias atitinkamai draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Vyriausybės įgaliotai institucijai jo reikalaujamą pagrįstą sumą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje ir (arba) finansų įstaigos suteiktoje finansinėje garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių.

84. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta ir pareiškėjos neneigiama aplinkybė, kad šiuo atveju ne UAB „Orange style“, o World Visitor AS yra „organizatorius“, kaip jis apibrėžtas Direktyvos (ES) 2015/2302 3 straipsnio 8 dalyje („prekiautojas, sujungiantis ir parduodantis arba siūlantis įsigyti paketus, tiesiogiai arba per kitą prekiautoją, arba drauge su kitu prekiautoju, arba prekiautojas, perduodantis keliautojo duomenis kitam prekiautojui pagal 2 punkto b papunkčio v punktą“), arba, atitinkamai, „kelionių organizatorius“, kaip jis apibrėžtas Turizmo įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje („fizinis arba juridinis asmuo, kuris sudaro ir parduoda (siūlo įsigyti) organizuotą turistinę kelionę tiesiogiai, per kelionių pardavimo agentą ar kartu su kelionių pardavimo agentu arba perduoda turisto duomenis kitam turizmo paslaugų teikėjui pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto e papunktį“). Byloje nenustatyta, kad World Visitor AS yra nemokus.

85. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog Direktyvos (ES) 2015/2302 nuostatos, kuriose įtvirtinta turisto teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, buvo netinkamai perkeltos į Lietuvos nacionalinę teisę.

86. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjos pretenzijų dėl nustatytų terminų pažymi, kad Direktyvos (ES) 2015/2302 12 straipsnyje reglamentuojami kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimas ir teisė atsisakyti sutarties iki paketo pradžios. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog organizatorius grąžina bet kokias sumas, kurias nurodyta grąžinti pagal 2 ir 3 dalis, arba remdamasis 1 dalimi grąžina bet kokias sumas, kurios buvo sumokėtos keliautojo arba jo vardu už paketą, iš jų išskaičiuodamas atitinkamą sutarties nutraukimo mokestį. Tokios sumokėtos sumos keliautojui grąžinamos arba kompensuojamos be nepagrįsto delsimo ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per 14 dienų po kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo.

87. Lietuvos nacionalinėje teisėje turisto teisė nutraukti ar atsisakyti organizuotos turistinės kelionės sutarties ir kelionių organizatoriaus teisė nutraukti organizuotos turistinės kelionės sutartį yra reglamentuota, atitinkamai, CK 6.750 straipsnyje ir anksčiau aptartame 6.751 straipsnyje. Pareiškėja tikėtiną savo teisių pažeidimą sieja su CK 6.751 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu sumokėtų pinigų grąžinimo terminu – ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas, tačiau, kaip nustatyta anksčiau, šis terminas nebuvo pritaikytas pareiškėjai ir jis nėra aktualus sprendžiant kilusį ginčą. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje situacijoje yra taikytinas CK 6.751 straipsnio 4 dalyje nurodytas sumokėtų pinigų grąžinimo terminas – ne vėliau kaip per 14 dienų nuo organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo dienos, kuris, kaip matyti, atitinka Direktyvos (ES) 2015/2302 12 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą – ne vėliau kaip per 14 dienų po kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo.

88. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėja neįrodė šios nutarties 79 pastraipoje nurodytų trijų sąlygų, kurioms esant atsiranda teisė į valstybei narei priskirtinu Europos Sąjungos teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimą, egzistavimo, todėl pareiškėjos teiginiai dėl jos teisės į visišką patirtų nuostolių atlyginimą, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, bei teisės atgauti sumokėtas sumas per 14 dienų, atsisakius ar nutraukus kelionės paslaugų paketo sutartį, įtvirtintų Direktyvoje (ES) 2015/2302 (anksčiau – Direktyvoje 90/314/EEB), pažeidimo yra atmetami.

Dėl VVTAT veiksmų

89. Pareiškėja skunde teigė, kad VVTAT atlieka neteisminį tyrimą pagal pareiškėjų skundus dėl sutartinių prievolių neįvykdymo ir žalos padarymo, tačiau proceso iki šiol nebaigė, nors tyrimo terminai jau pasibaigė, ir iki šio nesurašė sprendimo, numatyto Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir VTAĮ) 46 straipsnyje.

90. Kaip minėta, teismui buvo pateiktas tik pareiškėjos 2020 m. rugsėjo 25 d. vartotojo prašymas (žymoje apie gavimą nurodyta: 2020 m. rugsėjo 28 d., Nr. 7-4013), todėl šioje byloje turi būti vertinamos aplinkybės, susijusios tik su pareiškėjos pateikto prašymo, o ne kitų vartotojų pateiktų prašymų nagrinėjimu. Pažymėtina, kad pagal bylos duomenis, pareiškėja neturi teisės atstovauti kitų vartotojų interesams šioje byloje.

91. Pirmosios instancijos teismas minėtas pareiškėjos pretenzijas atmetė, nustatęs, kad 2020 m. rugsėjo 25 d. vartotojo prašymo nagrinėjimo procedūra (VVTAT kompetencijos ribose) yra baigta: EVC Lietuvoje 2020 m. spalio 13 d. raštu Nr. 4C-77 informavo pareiškėją, jog savo kompetencijos ribose nebegali jai padėti ir baigia prašymo nagrinėjimą, bei nurodė jai kitus pažeistų teisių gynimo būdus.

92. Teisėjų kolegija pažymi, kad VTAĮ yra įtvirtintos dvi atskiros procedūros: vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra (šeštasis skirsnis, 19–294 str.) ir vartotojų teisių pažeidimo nagrinėjimo procedūra (devintasis skirsnis, 40–491 str.).

93. Pirmuoju (vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros) atveju, vartotojas, manantis, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, turi teisę kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą arba į teismą, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės arba teisėti interesai. Vartotojo kreipimasis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą neatima iš vartotojo teisės kreiptis į teismą (VTAĮ 20 str. 1 d.). Vartotojas turi teisę ginti savo teises ar teisėtus interesus ir kitais, šiame įstatyme nenumatytais, teisėtais būdais (VTAĮ 20 str. 2 d.). VVTAT yra viena iš vartojimo ginčus ne teismo tvarka nagrinėjančių institucijų, kuri nagrinėja tuos ginčus, kurie nepatenka į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, Lietuvos banko, Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos ar jos sudaryto organo kompetenciją (VTAĮ 22 str. 1 d.). Šio įstatymo VVTAT priskirtiems ginčams nagrinėti sudaromos nuolatinės vartojimo ginčų komisijos. Vartojimo ginčų komisijos nagrinėja vartojimo ginčus atskirose vartojimo prekių ir paslaugų srityse arba Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniuose vienetuose. Vartojimo ginčų komisijų sudarymo ir darbo tvarka, jų nagrinėjami vartojimo ginčai nustatomi vartojimo ginčų komisijų nuostatuose. Šiuos nuostatus tvirtina teisingumo ministras (VTAĮ 221 str. 1 d.).

94. Vartotojas, manantis, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pirmiausia privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai vartotojas tiesiogiai kreipiasi į teismą. Vartotojas privalo kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (VTAĮ 21 str. 1 d.). Vartotojas, kurio netenkina pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymas, turi teisę ne vėliau negu per vienerius metus nuo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės ar teisėti interesai, pateikdamas prašymą raštu ar elektroniniu būdu (VTAĮ 23 str. 1 ir 2 d.).

95. Pagal VTAĮ 27 straipsnio 1 dalį, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija, išnagrinėjusi ginčą, priima vieną iš šių sprendimų dėl ginčo esmės: 1) patenkinti vartotojo reikalavimus; 2) iš dalies patenkinti vartotojo reikalavimus; 3) atmesti vartotojo reikalavimus. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės (VTAĮ 28 str. 1 d.).

96. Vartojimo ginčų, kylančių tarp vartotojų ir pardavėjų ar paslaugų teikėjų, neteisminio sprendimo procedūros vartojimo ginčus nagrinėjančiose institucijose tvarką nustato Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-382. Šiose taisyklėse, be kita ko, nurodyta, kad vartotojas, kreipdamasis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją, privalo pateikti prašymą nagrinėti vartojimo ginčą (4.1 p.), toliau taisyklėse vartojamas terminas „vartotojo prašymas nagrinėti vartojimo ginčą“ (žr., pvz., 9.1, 10 ir 12 p.).

97. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį taip pat į tai, kad VTAĮ yra reglamentuojama tarptautinio vartojimo ginčo (t. y. vartojimo ginčo, kai vartotojas prekių ar paslaugų užsakymo metu gyvena ne toje valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs pardavėjas ar paslaugų teikėjas; VTAĮ 2 str. 13 d.) sprendimo procedūra, t. y. pažymėta, kad šio įstatymo šeštojo skirsnio nuostatos taikomos sprendžiant ir tarptautinius ginčus (VTAĮ 19 str. 1 d.). Pagal VTAĮ 22 straipsnio 3 dalies 4 punktą, vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos privalo spręsti tarptautinius vartojimo ginčus, įskaitant ginčus, kuriems taikomas Reglamentas (ES) Nr. 524/2013 (t. y. 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 524/2013 dėl elektroninio vartotojų ginčų sprendimo, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB). Tarptautinių vartojimo ginčų sprendimo ypatumai išdėstyti VTAĮ 293 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2022 m. sausio 3 d.) nurodyta, kad, kilus tarptautiniam vartojimo ginčui, vartotojas, norintis kreiptis į kompetentingą vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą kitoje valstybėje narėje, turi teisę gauti informaciją ir pagalbą iš viešosios įstaigos Europos vartotojų centro (pastebėtina, kad viešoji įstaiga „Europos vartotojų centras“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2018 m. vasario mėn., šios įstaigos turtines ir neturtines teises ir pareigas perėmė VVTAT, šiuo metu EVC Lietuvoje veikia kaip VVTAT padalinys).

98. Vartotojų paklausimų ir skundų nagrinėjimą EVC Lietuvoje reglamentuoja Vartotojų paklausimų ir skundų nagrinėjimo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Europos vartotojų centre taisyklės, patvirtintos VVTAT direktoriaus 2018 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 1-20 (ginčui aktuali originali redakcija, galiojusi iki 2022 m. kovo 28 d.; toliau – ir EVC Lietuvoje taisyklės). Šiose taisyklėse nurodyta, kad EVC Lietuvoje, nustatęs, kad vartotojo prašymas dėl informacijos suteikimo ar skundas priskirtinas kito EVC kompetencijai, kiekvienu konkrečiu atveju priima sprendimą, ar perduoti vartotojo prašymo bylą kitam EVC, ar kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją. (18 p.). Užregistravęs vartotojo skundą, EVC Lietuvoje išsiunčia pardavėjui ar paslaugų teikėjui, dėl kurio veiksmų (neveikimo) yra pateiktas vartotojo skundas, pranešimą apie gautą vartotojo skundą bei skundo priedų kopijas, reikalaudamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo pranešimo gavimo dienos raštu pateikti išsamius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus (20 p.). Jei per 20 kalendorinių dienų nuo rašto išsiuntimo dienos EVC Lietuvoje negauna pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo, jis siunčia pardavėjui arba paslaugų teikėjui pakartotinį raštą. Negavęs atsakymo per 14 kalendorinių dienų nuo pakartotinio rašto išsiuntimo dienos, EVC Lietuvoje imasi 22 punkte nurodytų veiksmų (21 p.).

99. Pagal EVC Lietuvoje taisyklių 31 punktą, EVC Lietuvoje baigia nagrinėti vartotojo prašymą dėl informacijos suteikimo ar skundą tais atvejais, kai: 1. ištyrus vartotojo prašymo bylos medžiagą bei gavus išaiškinimą iš kito EVC paaiškėja, kad vartotojo prašymo bylos nagrinėjimas nepriskirtas EVC Lietuvoje kompetencijai; 2. ištyrus vartotojo prašymo bylos medžiagą bei gavus išaiškinimą iš kito EVC paaiškėja, kad vartotojo kreipimasis nėra pagrįstas ir nėra įrodymų, kad jo teisės buvo pažeistos; 3. pardavėjas ar paslaugos teikėjas tiesiogiai ar per kitus EVC pateikia EVC Lietuvoje galutinį atsakymą, kuriame nurodo, kad patenkina, iš dalies patenkina ar atsisako patenkinti vartotojo reikalavimus; 4. vartotojo prašymas dėl informacijos suteikimo ar skundas persiunčiamas pagal kompetenciją nagrinėti kitai institucijai; 5. vartotojo prašymas dėl informacijos suteikimo ar skundas grąžinamas vartotojui; 6. vartotojo prašymas dėl informacijos suteikimo ar skundas šiose taisyklėse nustatyta tvarka persiunčiamas kompetentingai institucijai nagrinėti ne teismo tvarka; 7. vartotojo prašymą dėl informacijos suteikimo ar skundą pradėjo nagrinėti ikiteisminė institucija, teismas, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas ar kita kompetentinga organizacija. Minėtų taisyklių 32 punkte įtvirtinta, kad, baigęs nagrinėti vartotojo prašymą dėl informacijos suteikimo ar skundą, EVC Lietuvoje raštu (paštu arba elektroniniu paštu, jei prašymas dėl informacijos suteikimo ar skundas buvo gautas elektroniniu būdu) pateikia atsakymą vartotojui ar atitinkamam EVC (jei prašymą dėl informacijos suteikimo ar skundą persiuntė EVC).

100. Antruoju (vartotojų teisių pažeidimo nagrinėjimo procedūros) atveju, vadovaujantis VTAĮ 41 straipsniu, procedūra pradedama: 1) gavus vartotojo, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, vartotojų asociacijos skundą; arba 2) VVTAT iniciatyva priėmus motyvuotą sprendimą, jeigu ji nustato pakankamai duomenų apie galimą vartotojų teisių pažeidimą. Vartotojų teisių pažeidimo nagrinėjimas vyksta VTAĮ 44 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais. Pagal VTAĮ 46 straipsnio 1 dalį, VVTAT, atlikusi vartotojų teisių pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, priima nutarimą, kuriame turi būti nurodytas, be kita ko, priimtas sprendimas (10 p.). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad VVTAT, atlikusi vartotojų teisių pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, turi teisę priimti šiuos sprendimus: 1) įpareigoti pardavėją, paslaugų teikėją, pažeidusius vartotojų teises, nutraukti neteisėtus veiksmus; 2) taikyti šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytas sankcijas; 3) netaikyti šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytų sankcijų, kai nenustatomas vartotojų teisių pažeidimas. VVTAT nutarimas turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo dienos, kurią vartotojų teisių pažeidimą padariusiam pardavėjui, paslaugų teikėjui jis buvo įteiktas. Apskundus šį nutarimą, bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos (VTAĮ 48 str. 1 d.). Pardavėjas, paslaugų teikėjas, pareiškėjas, nesutinkantys su VVTAT nutarimu, turi teisę per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo priėmimo dienos apskųsti jį teismui ABTĮ nustatyta tvarka (VTAĮ 49 str. 1 d.).

101. Iš nagrinėjamoje byloje teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėja užpildė nustatytos formos dokumentą, kurio pavadinimas – „Vartotojo prašymas“, jame atsakė į klausimus, susijusius su vartojimo ginčų neteisminiu sprendimu, ir pažymėjo reikalavimą: „nutraukti prekės pirkimo–pardavimo (paslaugos teikimo) sutartį ir grąžinti už prekę (paslaugą) sumokėtus pinigus (nurodykite grąžintiną sumą)“. Pateikto prašymo turinys ir jame suformuluoti reikalavimai yra būdingi vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūrai, todėl skunde (taip pat apeliaciniame skunde) išdėstyti nusiskundimai dėl to, kad VVTAT iki šiol nepriėmė procesinio sprendimo, numatyto VTAĮ 46 straipsnyje, t. y. sprendimo, kuris priimamas atlikus vartotojų teisių pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, nepripažintini teisiškai pagrįstais.

102. Atmestini pareiškėjos teiginiai, jog VVTAT iki šiol nebaigė tyrimo pagal paduotą skundą dėl sutartinių prievolių neįvykdymo ir žalos padarymo. Kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų, į pareiškėjos 2020 m. rugsėjo 25 d. vartotojo prašymą buvo atsakyta VVTAT padalinio – EVC Lietuvoje – 2020 m. spalio 13 d. raštu Nr. 4C-77. Nors EVC Lietuvoje 2020 m. spalio 13 d. rašte Nr. 4C-77 nėra nurodytas tokio administracinio sprendimo teisinis pagrindas, tačiau iš anksčiau apžvelgto teisinio reglamentavimo matyti, kad buvo priimtas EVC Lietuvoje taisyklių 31.3 punkte numatytas sprendimas, t. y. sprendimas baigti nagrinėti skundą, nes paslaugos teikėjas – kelionių organizatorius World Visitor AS – atsisakė patenkinti vartotojo – pareiškėjos – reikalavimus. Pareiškėja skunde nereiškė pretenzijų dėl tokio administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, jo turinio atitikties teisės aktų reikalavimams. Pareiškėja taip pat nenurodė konkrečių argumentų, sudarančių pagrindą manyti, jog EVC Lietuvoje pažeidė teisės aktuose įtvirtintus terminus arba kitaip vilkino jos skundo (prašymo) nagrinėjimą.

103. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti VTAAT neteisėtus veiksmus (neveikimą), dėl kurių pareiškėja patyrė jos nurodomą turtinę ir neturtinę žalą.

Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką

104. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo primininką su prašymu pripažinti negaliojančiais ir neatitinkančiais Konstitucijos ir žmonių valios:

104.1. Vyriausybės 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutarimą Nr. 651 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“;

104.2. Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimą Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“;

104.3. Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimą Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“;

104.4. Vyriausybės 2020 m. gruodžio 14 d. nutarimą Nr. 1418 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pakeitimo“;

104.5. LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. nutarimą Nr. I-4 „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko išrinkimo“;

104.6. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ (1990 m. kovo 11 d. įstatymą Nr. I-11);

104.7. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ (1990 m. kovo 11 d. įstatymą Nr. I-13);

104.8. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ (1990 m. kovo 11 d. įstatymą Nr. I-14).

105. Nagrinėjant šį pareiškėjos procesinio pobūdžio prašymą, pabrėžtina, kad teisės normos (pirmiausiai, Konstitucijos ir ABTĮ nuostatos) nesuteikia nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui, nei kitiems šio teismo teisėjams (jų kolegijoms) įgaliojimų atlikti pareiškėjos pageidaujamus veiksmus.

106. Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi („Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją“) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu („Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“) bei atsižvelgiant į pareiškėjos išvardytų aktų pobūdį, aptariamas apeliacinio skundo reikalavimas laikytinas prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar išvardyti įstatymai, LTSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės nutarimai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.

107. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėja dėl pagalbos ginant savo pažeistas teises kreipėsi į Asociaciją kompleksinė ergonteisinė parama (likviduojama), kurios pirmininkas yra A. B. ir kuriai atstovauja advokatas D. A.. Asociacija kompleksinė ergonteisinė parama, A. B. ir D. A. ne kartą kreipėsi (kartu, atskirai arba su kitais asmenimis) į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymais (pareiškimais) dėl minėtų Vyriausybės 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo Nr. 651, 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207, 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226, 2020 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1418 bei LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. nutarimo Nr. I-4, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, taip pat kitų teisės aktų pripažinimo negaliojančiais, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar iki apeliacinio skundo padavimo šioje administracinėje byloje (t. y. 2021 m. spalio 29 d.) ne kartą išaiškino minėtiems pagalbą pareiškėjai teikiantiems asmenims, jog tokio pobūdžio klausimų sprendimas yra priskirtinas ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, o Konstitucinio Teismo kompetencijai (žr., pvz., 2021 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-26-789/2021, 2021 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-28-822/2021).

108. Teisėjų kolegija, spręsdama, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjos nurodytų tiek iki Konstitucijos įsigaliojimo priimtų teisės aktų, tiek ir kitų teisės aktų teisėtumo, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

109. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

110. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimus ir kt.).

111. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti teisės aktai ir aplinkybės, dėl kurių šie aktai, pareiškėjos teigimu, prieštarauja Konstitucijai, nėra susieti su šioje byloje pareikštu skundo reikalavimu – priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jai nebuvo grąžinti už neįvykusią kelionę sumokėti pinigai ir kad VVTAT neišnagrinėjo jos skundo (prašymo), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo spręsti dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl šių teisės aktų konstitucingumo.

112. Kaip jau minėta, pareiškėjos kelionė (2020 m. kovo 10–14 d.) turėjo įvykti dar iki karantino pradžios (2020 m. kovo 16 d.), ši kelionė buvo atšaukta ir už ją sumokėti pinigai nebuvo grąžinti pareiškėjai dėl priežasčių, nesusijusių su paskelbtu karantinu ir / arba ekstremaliąja situacija (teismui nepateikti įrodymai, patvirtinantys priešingai), todėl Vyriausybės nutarimai dėl karantino ir ekstremaliosios situacijos paskelbimo (2021 m. rugpjūčio 11 d. nutarimas, 2020 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 207, 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 ir 2020 m. gruodžio 14 d. nutarimas Nr. 1418) šioje administracinėje nėra taikomi. Dėl to nėra teisinių prielaidų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti šių teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.

Dėl bylos procesinės baigties

113. Apibendrindama šioje byloje nustatytas pareiškėjos inicijuotam ginčui išnagrinėti teisiškai reikšmingas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų normas, todėl padarė teisingą išvadą, jog pareiškėja neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, kas lėmė, jog turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei metinių procesinių palūkanų priteisimas jai negalimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė