2016-01-28 Nr. AB-2128-3-65-3-00003-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-663-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00003-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovams Zarasų rajono savivaldybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti: 1) iš Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, 7 353,58 Eur žalos atlyginimą; 2) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyriaus, 1 138,2 Eur žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Zarasų rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrius jam moka 324 Lt dydžio šalpos pensiją neįgaliajam bei 26 Lt dydžio socialinę pašalpą, iš viso - 350 Lt per mėnesį. Taip pat epizodiškai jam yra skiriamos vienkartinės (tikslinės) išmokos, šildymo išlaidų kompensacijos, nereguliariai teikiama parama maistu. Šios pajamos yra jo vienintelis pragyvenimo šaltinis. Pareiškėjas per trejus metus, t. y. nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. yra gavęs iš viso 13 430,14 Eur pajamų. Pareiškėjas taip pat skunde teigė, kad dirbti ir užsidirbti pragyvenimui lėšų jis negali dėl prastos sveikatos būklės, jo darbingumas yra tik 30 procentų.

Vaistams, kurie nėra kompensuojami, pareiškėjas turi išleisti apie 87 Eur per mėnesį. Vienu metu jis buvo registruotas Zarasų darbo biržoje, tačiau negavo nedarbo socialinio draudimo išmokų, nei dalyvavo aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse, nei jam buvo teiktas darbo pasiūlymas. Savarankiškai susirasti darbo dėl sunkios sveikatos būklės ir sudėtingos situacijos šalies darbo rinkoje negali, o jeigu ir susirastų, tai fiziškai negalėtų jį dirbti. Transporto priemonių ar kito vertingo kilnojamojo turto, piniginių santaupų ir pan. neturi, išskyrus nedidelės vertės butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Vaikų, iš kurių galėtų tikėtis pagalbos, neturi. Gyveno su motina, kurios senatvės pensija yra apie 700 Lt. Iš motinos pensijos pirkdavo malkas gyvenamajam būstui apšildyti, maistą, drabužius ir kt. Pareiškėjo motina 2014 m. rugsėjo 1 d. dingo ir iki šiol policija vykdo jos paiešką. Dingus motinai, sustabdytas jai priklausančios pensijos mokėjimas. Esant tokiai padėčiai, jis visiškai neturi pragyvenimui būtinų lėšų, yra priklausomas nuo valstybės teikiamos socialinės paramos, nes kitokių pajamų negauna ir negali gauti.

Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 7 straipsnio 4 punktas nustato per mažą šalpos pensijos dydį 324 Lt arba 94,50 Eur per mėnesį, kuris neatitinka konstitucinės piliečių teisės gauti socialinę paramą nedarbo atveju. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį ir 52 straipsnį atitiktų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, pripažintas netekusiu 60 ir daugiau procentų darbingumo, gautų kas mėnesį 3 bazinės pensijos dydžių socialinės šalpos pensiją, kurios dydis yra 315 Eur per mėnesį.

Tokio dydžio šalpos pensiją jam privalėjo mokėti Zarasų rajono savivaldybės administracija. Neišmokėta per 2012–2014 metus teisėtai jam priklausanti šalpos pensijos dalis – 7 353,58 Eur yra žala, kurią jam turi atlyginti Zarasų rajono savivaldybė. Pareiškėjas nurodė, kad žalos dydį skaičiuoja iš šalpos pensijos, kurią turėjo teisę gauti per trejus metus iki skundo padavimo dienos, atimdamas faktiškai gautą valstybės teikiamos socialinės paramos dydį.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad būdamas neįgalus, negauna valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28, 30 ir 31 straipsnių reikalavimus netekto darbingumo pensiją turi teisę gauti tik tie neįgalieji, kurie turi minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą netekto darbingumo pensijai gauti. Konkrečiai jo atveju, minimalus socialinio pensijų draudimo stažas turi būti 6 metai ir 6 mėnesiai, o pareiškėjas turi tik 3 metų ir 2 mėnesių draudimo stažą. Todėl pareiškėjas mano, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28, 30 ir 31 straipsniai, numatantys minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai gauti, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kuri nustato, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, bei 52 straipsnyje laiduojamai piliečių teisei gauti invalidumo pensiją. Pareiškėjas iš to kildino atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus jam padarytą 1 138,2 Eur turtinę žalą.

Pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 7 straipsnio 4 punktas ta apimtimi, kuria nenumato teisės asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiems 60 procentų ir daugiau darbingumo gauti 3 bazinės pensijos dydžių šalpos pensiją, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisę gauti valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, be kita ko atitinkantys šio įstatymo 30 ir 31 straipsnyje nustatytas sąlygas, bei minėto įstatymo 30 straipsnio 1 dalis ir 31 straipsnio 1 dalis pilna apimtimi neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei vienos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti. Atsakovas vykdė įstatymų nuostatas ir neturėjo teisės elgtis kitaip, nes tai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam principui, kad visi privalo laikytis įstatymų. Lietuvos Respublikos įstatymas ar jo dalis negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsakovų veiksmai, vykdant galiojančių įstatymų reikalavimus, negali būti pripažįstami neteisėtais. Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas nustato, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kurie pripažinimo nedarbingu ar iš dalies darbingu dieną turi minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą netekto darbingumo pensijai gauti. Reikalaujamas minimalus valstybinio socialinio draudimo stažas netekto darbingumo pensijai gauti 2012 m. gegužės 9 d. pagal pareiškėjo amžių sudarė 6 metus ir 6 mėnesius, kai pareiškėjo visas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, suskaičiuotas jam kreipiantis dėl netekto darbingumo pensijos – 2008 m. lapkričio 18 d., sudarė tik 3 metus ir 2 mėnesius, ir iki šiol nesikeitė.

Todėl VSDFV Zarasų skyriaus direktoriaus 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. S14-1518 buvo nuspręsta neskirti pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos, kaip neturinčiam minimalaus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 2 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl netekto darbingumo pensijos paskyrimo, tačiau VSDFV Utenos skyriaus Zarasų skyriaus 2012 m. gegužės 9 d. raštu Nr. (10.3)R3-1150 buvo atsisakyta skirti netekto darbingumo pensiją, kadangi pareiškėjas neturėjo minimalaus valstybinio socialinio draudimo stažo netekto darbingumo pensijai gauti.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas privalomą minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai gauti, nepažeidė konstitucinės piliečių teisės į netekto darbingumo pensiją. Socialinio draudimo išmokų priklausomybė nuo asmens mokėtų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokų atitinka socialinio draudimo įmokų - išmokų principui, kuris laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir neįgalumo pensijas.

Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtinti vietos savivaldos principai. Vienas iš vietos savivaldos principų reikalauja savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, kuris nustato, kad savivaldybės institucijų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Todėl viešosios teisės reguliavimo srityje galima priimti sprendimus tik teisės normų pagrindu. Pareiškėjas nenurodė, kokį teisės aktą pažeidė ar kokius neteisėtus veiksmus atliko (neatliko) Zarasų rajono savivaldybė, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo J. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad pareiškėjui nuo 2004 metų yra nustatytas neįgalumas, šiuo metu pareiškėjo darbingumas sudaro 30 procentų, jam yra teikiama socialinė parama nedarbo atveju. Zarasų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 5 straipsnio 5 punktu ir 7 straipsnio 4 punktu bei Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 346, pareiškėjui paskyrė ir mokėjo 324 Lt (93,84 Eur ) dydžio kas mėnesį neįgaliojo šalpos pensiją, o vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu, skyrė ir mokėjo 26 Lt (7,53 Eur ) dydžio kas mėnesį socialinę pašalpą, iš viso - 350 Lt (101,44 Eur).

Pareiškėjui nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. buvo skirta ir mokėta 27,11 Lt (7,85 Eur) šildymo išlaidų (kietam kurui) kompensacija per mėnesį, o nuo 2014 m. lapkričio mėn. 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. paskirta šildymo išlaidų (kietam kurui) kompensacija - 95,82 Lt (27,75 Eur) per mėnesį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. A1-150 „ Dėl labiausiai nepasiturinčių asmenų atrinkimo kriterijų nustatymo“ ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. A1-367 „Dėl Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo projektų, finansuojamų pagal laikinąją tvarką, antrojo finansavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“, J. P. kiekvienais metais Dusetų seniūnijoje, Zarasų rajone buvo teikiama parama maisto produktais. Pareiškėjui 2010 ir 2011 metais kiekvieną ketvirtį buvo skirta 130 Lt (37,65 Eur) dydžio pašalpa maistui. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 24 įsakymu Nr. I-421 pareiškėjui buvo paskirta 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio 65 Lt (18,83 Eur) vienkartinė pašalpa vaistams nusipirkti, 2013 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. I-238, buvo paskirta 130 Lt (37,65 Eur) vienkartinė pašalpa vaistams nusipirkti ir 2014 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. I-209 buvo paskirta 104 Lt (30,12 Eur ) vienkartinė pašalpa vaistams nusipirkti (b. l. 7–8, 9–10, 44–78).

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų Zarasų rajono savivaldybės administracijos veiksmų, taikant, jo manymu, antikonstitucinius įstatymus, kurie numato skirti ir mokėti per mažą šalpos pensiją neįgaliajam. Pareiškėjo teigimu, jis turėjo gauti 3 bazinės pensijos dydžio socialinės šalpos pensiją kas mėnesį. Neišmokėtos jam priklausančios šalpos pensijos dalis per 2012–2014 metus yra žala, kurią prašė atlyginti. Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir iš neteisėtų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus veiksmų, jam neskiriant ir nemokant netekto darbingumo pensiją.

Teismas, išanalizavęs teisinį reguliavimą, susijusį su žalos atlyginimu, priėjo prie išvados, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus darbuotojai ginčo situacijoje veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius teisės aktus, ar šių institucijų veiksmai turėjo įtakos pareiškėjo teisėms, laisvėms ir interesams, taip pat ar pareiškėjui buvo padaryta žala, kurios atsiradimą lėmė minėtų institucijų veiksmai. Nenustačius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, pareiga Lietuvos valstybei ar savivaldybei atlyginti žalą nekyla.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 5 straipsnio 5 punktu, 7 straipsniu, Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 51 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžiu konstatavo, kad pareiškėjas turėjo teisę gauti 324 Lt ( 94,50 Eur) dydžio kas mėnesį šalpos pensiją. Pažymėjo, kad pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas turėjo teisę gauti skirtumą tarp valstybės remiamų pajamų dydžio ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. Valstybės remiamų pajamų dydis buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 538 ir tai sudarė 350 Lt per mėnesį. Zarasų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius pareiškėjui skyrė ir mokėjo 324 Lt dydžio kas mėnesį šalpos pensiją neįgaliajam bei 26 Lt dydžio kas mėnesį socialinę pašalpą, iš viso - 350 Lt per mėnesį. Pareiškėjo įsitikinimu, Zarasų rajono savivaldybės administracija jam privalėjo mokėti kas mėnesį 3 bazinės pensijos dydžių socialinės šalpos pensiją, t. y. 1080 Lt arba 315 Eur. Neišmokėtą per 2012–2014 metus jam priklausančią šalpos pensijos dalį – 7 353,58 Eur, pareiškėjas laikė žala, kurią jam turi atlyginti Zarasų rajono savivaldybė. Teismas pareiškėjo teiginį, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija jam privalėjo mokėti kas mėnesį 3 bazinės pensijos dydžių socialinės šalpos pensiją, t. y. 1080 Lt, laikė nepagrįstu jokiomis teisės normomis, paties pareiškėjo subjektyviu vertinimu. Teismas pažymėjo, kad patirti nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis pajamomis.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, priėjo prie išvados, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos darbuotojai, skirdami ir mokėdami pareiškėjui 324 Lt dydžio šalpos pensiją neįgaliajam bei 26 Lt dydžio socialinę pašalpą, iš viso 350 Lt kas mėnesį, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo, Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų bei Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo normomis, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ir privalėjo veikti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad institucija ar jos darbuotojai veikė pareiškėjo atžvilgiu neteisėtai ir dėl to pareiškėjui padaryta žala. Nenustačius Zarasų rajono savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, pareiga Zarasų rajono savivaldybei atlyginti pareiškėjui žalą nekyla.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnis nustato, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, jeigu šie asmenys atitinka minėto įstatymo 30 ir 31 straipsniuose nustatytas sąlygas, tai yra pripažinimo nedarbingu ar iš dalies darbingu dieną asmuo turi turėti minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą netekto darbingumo pensijai gauti. Pareiškėjo visas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, suskaičiuotas jam kreipiantis dėl netekto darbingumo pensijos – 2008 m. lapkričio 18 d., sudarė 3 metus 2 mėnesius ir nesikeitė iki šiol, tuo tarpu reikalaujamas minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas pagal pareiškėjo amžių sudarė 6 metus 6 mėnesius (Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 4 priedas). Todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Zarasų skyriaus direktoriaus 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. S14-1518 bei VSDFV Utenos skyriaus Zarasų skyriaus 2012 m. gegužės 9 d raštu Nr.(10.3) R3-11520 atsisakyta skirti netekto darbingumo pensiją, kadangi pareiškėjas neturėjo minimalaus valstybinio socialinio draudimo stažo netekto darbingumo pensijai gauti (b. l. 39). Pareiškėjas minėtų sprendimų, kuriais jam buvo atsisakyta skirti netekto darbingumo pensiją, neginčijo, jis pripažįsta, kad neturi minimalaus valstybinio socialinio draudimo stažo netekto darbingumo pensijai gauti. Tačiau, pareiškėjo teigimu, įstatyme numatyta sąlyga netekto darbingumo pensijai gauti - turėti minimalų darbo stažą, neteisėtai panaikina piliečių, neturinčių teisės aktu nustatyto minimalaus darbo stažo, teisę gauti invalidumo pensiją ir jie yra diskriminuojami kitų neįgalių asmenų atžvilgiu.

Teismas, remdamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad teisę gauti socialinio draudimo išmokas įgyja tie asmenys, kurie įstatymo nustatytą laiką mokėjo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius, neskirdamas pareiškėjui netekto darbingumo pensijos, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatomis. Nenustačius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, pareiga Lietuvos valstybei atlyginti pareiškėjui žalą nekyla.

Teismas, apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatavo, kad byloje nenustatyta jog pareiškėjo nurodytos institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Šios sąlygos nenustatymas lemia tai, kad kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai nereikšmingas. Pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą laikė nepagrįstu, todėl netenkino.

Teismas taip pat nurodė, jog nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų įstatymų dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 7 straipsnio 4 punktas ta apimtimi, kuria nenumato teisės asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiems 60 procentų ir daugiau darbingumo, gauti 3 bazinės pensijos dydžio šalpos pensiją, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisę gauti valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, be kita ko, atitinkantys šio įstatymo 30 ir 31 straipsnyje nustatytas sąlygas, bei minėto įstatymo 30 straipsnio 1 dalis ir 31 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui.

Apeliacinis skundas grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kurias pareiškėjas buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas papildomai nurodo, kad teismas atsisakymą kreiptis į Konstitucinį Teismą motyvavo deklaratyviai, nors pareiškėjas savo skunde išsamiai nurodė visas aplinkybes, dėl ko prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas yra visiškai priklausomas nuo valstybės teikiamos socialinės paramos, jokių kitų pajamų negauna ir negali gauti, dėl sveikatos būklės turi vartoti vaistus, kurie nėra kompensuojami, todėl lėšų pragyvenimui akivaizdžiai neužtenka. Esant tokioms aplinkybėms, objektyviai negali nekilti abejonių dėl teisės aktų nuostatų atitikimo Konstitucijai. Pareiškėjas taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo doktrina, kad socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Pareiškėjas negali pasirūpinti savo gerove dėl objektyvių priežasčių, kadangi yra darbingas tik 30 procentų. Prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės aktų atitikimo Konstitucijai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Atsakovo atstovas atsiliepime papildomai nurodo, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą prieštarauja socialinio draudimo esmei, t. y. teisę gauti socialinio draudimo išmokas įgyja tie, kas įstatymo nustatytą laiką mokėjo įstatyme nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokas. Socialinė parama remiasi poreikio principu. Įstatymų leidėjas, nustatydamas privalomą minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai gauti, nepažeidė konstitucinės piliečių teisės į neįgalumo pensiją, neįteisino jokios piliečių grupės diskriminacijos, nes socialinio draudimo išmokų priklausomybė nuo asmens mokėtų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokų (įskaitytų į socialinio draudimo stažą asmens darbo laikotarpių) atitinka socialinio draudimo įmokų-išmokų principui, kuris laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir neįgalumo pensijas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 str.).

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo į VSDFV Zarasų skyrių kreipėsi 2008 m. lapkričio 18 d. ir kreipimosi dieną turėjo tik 3 metus 2 mėnesius valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo. Paskutinį kartą pareiškėjas dirbo Zarasų rajono savivaldybės administracijoje nuo 2007 m. birželio 21 d. iki 2007 m. liepos 31 d. Taigi pareiškėjas (gim. 1966 m.) iki 2008 metų galėjo dirbti ir turėti ne tik minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (6 metai 6 mėnesiai), bet ir būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pilnai nedarbingumo pensijai gauti. Tai, kad pareiškėjas turi tik 3 metus 2 mėnesius valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, atsakomybė (kaltė) tenka pačiam J. P., kuris dar būdamas sveikas galėjo pasirūpinti savo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažu, kurį pagal Valstybinių socialinių draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sudaro asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ar valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant savarankiškai. Be to, pagal Valstybinių socialinių draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio nuostatas, valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami ir iki Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d. asmens turėti Valstybinių socialinių draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnyje nurodyti darbo laikotarpiai. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Atsakovas papildomai nurodo, kad pareiškėjui teikiama socialinė parama atitinka teisės aktų nuostatas, todėl jokia žala pareiškėjui savivaldybės veiksmais nebuvo padaryta. Savivaldybė neturėjo pagrindo elgtis kitaip, nei nustatyta teisės aktuose, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Taip pat nepagrįstais laiko ir pareiškėjo argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų normos, nustatančios minimalų stažą išmokai gauti, paneigia konstitucinę žmogaus teisę į deramą socialinę apsaugą, priešingai, teisės aktai detalizuoja ir konkretizuoja socialinės paramos teikimą įvairioms asmenų grupėms, todėl asmenų socialinė apsauga yra užtikrinta. Pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Valstybinių šalpos išmokų įstatymo ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatų atitikimą konstitucijai, nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Zarasų rajono savivaldybės ir VSDFV Utenos skyriaus neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas pagrįsdamas šį savo reikalavimą nurodo, kad atsakovas Zarasų rajono savivaldybė nepagrįstai skyrė tik 93,84 Eur šalpos pensiją, pareiškėjui turėjo būti skiriama 315 Eur dydžio šalpos pensija. Laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2014 metų negauta šalpos pensija sudaro 7 353,58 Eur turtinę žalą. Taip pat pareiškėjas, būdamas neįgalus, negauna valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos. Kadangi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatos, nustatančios reikalavimą neįgaliems asmenims turėti minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą netekto darbingumo pensijai gauti prieštarauja Konstitucijai, dėl VSDFV Utenos skyriaus veiksmų pareiškėjas patyrė 1 138,2 Eur turtinę žalą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, vadovaudamasi ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir, remdamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo, kurio tikslas – nustatyti valstybines šalpos išmokas asmenims, kuriems dėl jų neįgalumo, amžiaus ar dėl kitų šiame įstatyme nustatytų priežasčių teikiama valstybės šalpa, 5 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad teisę gauti šalpos pensiją šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytomis sąlygomis turi asmenys, sukakę senatvės pensijos amžių arba pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. pripažinti I ar II grupės invalidais), išskyrus asmenis, nurodytus šio straipsnio 2–4 punktuose. Šio įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad šalpos pensijos dydis šio įstatymo 5 straipsnio 5 punkte nurodytiems asmenims, netekusiems 75–100 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – pripažintiems I grupės invalidais), – bazinės pensijos dydžio, sukakusiems senatvės pensijos amžių ar netekusiems 60–70 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – pripažintiems II grupės invalidais), – 0,9 bazinės pensijos dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 346 patvirtintų Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 51 punktą, asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo, taip pat asmenims, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti I ar II grupės invalidais, iki jiems baigsis nustatytos invalidumo grupės terminas (toliau šiame skyriuje – nurodytieji asmenys), šalpos pensijos skiriamos ir mokamos, jeigu nurodytieji asmenys atitinka šiuose nuostatuose nustatytas sąlygas. Pažymėtina, kad pareiškėjas atitinka įstatyme ir nuostatuose nustatytas sąlygas šalpos pensijai gauti ir ginčo dėl šių aplinkybių nėra. Tačiau pareiškėjo netenkina gaunamos šalpos pensijos dydis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 703 nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. patvirtintas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis 360 Lt. Atitinkamai pareiškėjas turėjo teisę gauti 324 Lt (360x0,9) šalpos pensijos. Pareiškėjui, remiantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat kiekvieną mėnesį nuo 2012 metų buvo mokama 26 Lt dydžio socialinė pašalpa (skirtumas tarp valstybės remiamų pajamų dydžio ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį).

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjui atitinkamai buvo mokama šildymo išlaidų kompensacija, skiriamos vienkartinės pašalpos maistui, vaistams pirkti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, skirdama ir mokėdama pareiškėjui 324 Lt šalpos pensijos neįgaliajam ir 26 Lt socialinę pašalpą, teisės aktų nuostatų nepažeidė, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Zarasų rajono savivaldybės darbuotojų neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, pagrįstai pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 7 353,58 Eur turtinę žalą netenkino. Aplinkybė, kad pareiškėjui gaunamų išmokų nepakanka, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų Zarasų rajono savivaldybės administracijos darbuotojų neteisėtų veiksmų, kadangi tokio dydžio išmokas nustato galiojantys teisės aktai.

Pareiškėjas taip pat teigia patyręs turtinę žalą dėl VSDFV Utenos skyriaus veiksmų neskiriant ir nemokant jam netekto darbingumo pensijos.

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais (toliau – nedarbingi arba iš dalies darbingi asmenys), jeigu šie asmenys atitinka šio įstatymo 30 ir 31 straipsniuose nustatytas sąlygas. Šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuriam pirmą kartą nustatomas darbingumo lygis ir kuris pripažįstamas nedarbingu arba iš dalies darbingu, įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, jeigu pripažinimo nedarbingu arba iš dalies darbingu dieną jis turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai. Asmuo, neturėjęs teisės gauti valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą, įgyja teisę ją gauti tuo atveju, jeigu jis minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai turi pripažinimo nedarbingu arba iš dalies darbingu, pakartotinai jį tikrinant, dieną arba kreipimosi dėl pensijos dieną (30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, nustatomas toks minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas netekto darbingumo pensijai: kol asmeniui sukanka 22 metai, – 2 mėnesiai, sukakus 22 metams, minimalus stažas kasmet didinamas 2 mėnesiais per metus, sukakus 38 metams, minimalus stažas kasmet didinamas šešiais mėnesiais per metus, bet negali viršyti minimalaus stažo, nustatyto senatvės pensijai. Būtinasis valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas netekto darbingumo pensijai nustatomas taip: kol asmeniui sukanka 24 metai, – vieni metai, sukakus 24 metams, būtinasis stažas kasmet didinamas 4 mėnesiais per metus, sukakus 38 metams, būtinasis stažas kasmet didinamas vienais metais per metus, bet negali viršyti būtinojo stažo, nustatyto senatvės pensijai (31 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 4 priede, nustatytas minimalus ir būtinasis stažas valstybinei socialinio draudimo netekto darbingumo pensijai gauti. Nagrinėjamu atveju, reikalaujamas minimalus valstybinio socialinio draudimo stažas netekto darbingumo pensijai gauti pareiškėjo kreipimosi į VSDFV Utenos skyrių - 2012 m. gegužės 2 d. – sudarė 6 metus ir 6 mėnesius, tuo tarpu pareiškėjo visas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas sudarė 3 metus ir 2 mėnesius. Kadangi pareiškėjas kreipimosi dėl netekto darbingumo pensijos gauti metu neturėjo minimalaus valstybinio socialinio draudimo stažo, VSDFV Utenos skyrius atsisakė jam skirti netekto darbingumo pensiją.

Pareiškėjas pagrįstai teigia, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą nedarbo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais, tačiau šios nuostatos įgyvendinamos teisės aktuose nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, asmenys, kuriems taikomi Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai, taip pat asmenys, nurodyti šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse, kurie visi šio įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Taigi teisę į socialinį draudimą įgyja asmenys, kurie įstatymų nustatytą laiką patys moka socialinio draudimo įmokas arba kai tokios įmokos už juos buvo mokamos. Teisės į socialinę apsaugą neatsiejamos nuo atitinkamų asmenų pareigų, šiuo atveju – privalomo socialinio draudimo įmokų mokėjimo. Todėl teisę gauti netekto darbingumo pensiją asmuo įgyja, jeigu turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Minėta, kad pareiškėjo visas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas yra 3 metai ir 2 mėnesiai, kai tuo tarpu Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 4 priede nustatytas minimalus stažas valstybinei socialinio draudimo netekto darbingumo pensijai gauti pareiškėjo atveju yra 6 metai ir 6 mėnesiai.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad VSDFV Utenos skyrius, atsisakydamas skirti pareiškėjui netekto darbingumo pensiją, teisės aktų nuostatų nepažeidė, t. y. veikė teisėtai, todėl nenustačius atsakovo VSDFV Utenos skyriaus neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę žalą pagrįstai netenkintas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 99 straipsnio 3 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012 ir kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Įvertinus tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegijai teisiškai pagrįstų abejonių dėl Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 7 straipsnio 4 punkto, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalies, 30 straipsnio 1 dalies ir 31 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai nekyla, todėl teisėjų kolegija, pasinaudodama savo diskrecijos teise, į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai nesikreipia.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė