2020-07-08 Nr. AB-13336-3-61-3-04187-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3798-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04187-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjui N. G., jo atstovei advokatei A. A.,

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei E. K.,

vertėjai Z. S.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. G. (N. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. (15/4-10)3I-00469 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Afganistano Islamo Respublikos piliečiui N. G.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti naują sprendimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Migracijos departamentas skundžiamą sprendimą iš esmės motyvuoja tais pačiais motyvais, kaip ir 2019 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00-113, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio (toliau – ir LVAT) 2019 m. liepos 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-4459-556/2019 (toliau – ir LVAT sprendimas) pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu. Atsakovas pakartotinai, neturėdamas objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo teisę gauti leidimą šeimos susijungimo pagrindu, o tik turėdamas pateiktus subjektyvius pareiškėjo buvusios sutuoktinės paaiškinimus, ir, nors ir atlikęs formalią pareiškėjo apklausą raštu, Sprendimą grindžia išimtinai pareiškėjo sutuoktinės paaiškinimais. Todėl skundžiamas sprendimas yra šališkas ir neobjektyvus.

2.2. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas objektyvumo principas. Laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus. Be to, VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinta, jog administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Departamentas turėjo objektyviai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, t. y. išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės pareiškėjo prašymui objektyviai išnagrinėti ir kritiškai nešališkai įvertinti, o Sprendimą pagrįsti tokiu būdu, kad dėl jo nekiltų abejonių.

2.3. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas nedalyvauja savo mažamečio sūnaus auklėjime, nes pareiškėjas nežinojo sūnaus gyvenamosios vietos adreso, kai tuo metu jo sutuoktinė patvirtino, jog pareiškėjas su sūnumi susitiko 2019 m. birželio 16 d., 2019 m. birželio 30 d., 2019 m. liepos 14 d., 2019 m. liepos 28 d., 2019 m. rugpjūčio 11 d., 2019 m. rugpjūčio 25 d., 2019 m. rugsėjo 8 d., 2019 m. rugsėjo 22 d., 2019 m. lapkričio 3 d. Tai, kad pareiškėjas apklausos lape nurodė gatvės pavadinimą, bet nenurodė buto numerio, įvertinus, jog jis periodiškai matosi su mažamečiu, paneigia atsakovo išvadą, kad pareiškėjas nežino, kur gyvena vaikas.

2.4. Atsakovo išvada, kad pareiškėjas daro neigiamą įtaką mažamečio psichikai, paremta išimtinai priešiškai nuteikusios sutuoktinės subjektyviais paaiškinimais, kurie prieštarauja pareiškėjo asmens byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Vaiko motina visokiais būdais šmeižia jį ir iki šiol nei vienai institucijai (Departamentui, policijai, teismui, Vaiko teisių apsaugos tarnybai) nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, kad jo elgesys jos ar vaiko atžvilgiu buvo ar yra netinkamas. Tai, kad pareiškėjui pateikus vykdomąjį dokumentą antstolei, jo sutuoktinė, gavusi raginimą vykdyti sprendimą geruoju, kreipėsi į policiją ir Vaiko teisių apsaugos skyrių, melagingai pranešdama apie pareiškėjo neva tai neteisėtus veiksmus, tik įrodo, jog pareiškėjo sutuoktinė naudojasi institucijomis ir tokiu būdu menkina jo, kaip tėvo, reputaciją, siekia jam pakenkti ir turi tikslą imtis visų priemonių, kad tėvas nedalyvautų vaiko gyvenime. Dar 2017 m. vasarą pareiškėjo sutuoktinė ėmė prašyti, kad pareiškėjas duotų sutikimą išvykti vaiko motinai su vaiku ir naujuoju gyvenimo draugu į Jungtinę Karalystę. Pareiškėjui atsisakius tai padaryti, ji ėmėsi veiksmų prieš jį, kreipėsi į policiją, neva tai jis grasina pagrobti vaiką. Galiausiai pareiškėjo sutuoktinė be pareiškėjo sutikimo su vaiku pusei metų išvyko į Jungtinę Karalystę. Dėl Departamento kaltės pareiškėjui užkirstas kelias dirbti ir teikti periodines išmokas savo vaikui, nes, neturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis neturi galimybės dirbti ir gauti pajamų beveik metus laiko.

2.5. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką vien aplinkybė, kad vaiko tėvai išsiskyrė (nebegyvena kartu), savaime nereiškia, kad nutraukiami vaiko šeiminiai ryšiai su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas nebegyvena (nuolat nebegyvena), priešingai, jei tėvas, su kuriuo vaikas kartu nebegyvena (nuolat nebegyvena), faktiškai su vaiku palaiko ryšius, juo rūpinasi, tai neabejotinai reiškia, kad tarp tokio tėvo ir vaiko yra susiklostę šeiminiai santykiai, kurie ginami Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio – tokiu atveju apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamą asmens teisę į privatų ir šeimos gyvenimą galima tik įstatymų nustatytais atvejais, siekiant teisėtų tikslų, kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje (Konvencijos 8 str. 2 d.) (žr., pvz., EŽTT 1988 m. sprendimą byloje Barrehab prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 10730/84), 2006 m. liepos 3 d. sprendimą byloje Rodrigues da Silva and Hoogkamer prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 50435/99), ir kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94), LVAT 2019 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4432-575/2019).

2.6. Pareiškėjas nesutinka, kad jis gali dalyvauti savo nepilnamečio sūnaus auklėjime ir prisidėti prie jo materialinio išlaikymo gavęs Šengeno vizą ir reguliariai atvykdamas į Lietuvą bendrauti su vaiku. Toks būdas niekaip nesuderinamas su jo teise lankyti ir bendrauti su savo vaiku kiekvieno mėnesio pirmą ir trečią šeštadienį arba sekmadienį nuo 12 iki 14 val. jo gyvenamojoje vietoje (kaip šiuo metu yra nustatyta Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-11138-217/2019). Akivaizdu, kad pareiškėjui, esančiam Afganistano Islamo Respublikos piliečiu, būnant vos 24 metų, neturint išsilavinimo ir didelių pajamų, kelionės iš Kabulo į Lietuvą būtų finansiškai nepakeliamos bei apribotų Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamą asmens teisę į privatų ir šeimos gyvenimą.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad su sūnumi bendrauja, o sutuoktinė nepatenkinta dėl pinigų. Advokatės prašymu perskaitė savo užpildytą anketą. Paaiškino, kad skola yra apie 600 Eur. 2019 m. vasarį dar galėjo mokėti, vėliau – ne. Tai, ko trūksta vaikui, pareiškėjas atneša per pasimatymus. Teismo paklaustas atsakė, kad su sūnumi kalba lietuviškai. Kai susitinka, žaidžia, skaito knygas. Į teismo klausimą, ar skaito lietuviškai, atsakė, kad skaito žiūrėdami paveiksliukus, klausinėdamas „Kas čia?“, „Mašina“, „O kas čia?“ ir t. t. Sutuoktinė vaiką išsivežė 2017 m., jis kreipėsi, kad parvežtų, dėl ko ji supyko. Būtent pareiškėjas kreipėsi į antstolę dėl teismo sprendimo vykdymo ir tik tada buvusi sutuoktinė kreipėsi į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Sutuoktinė per paskutinius metus pakeitė tris adresus. Jis ir buvusi sutuoktinė gyvena vienoje gatvėje, pareiškėjas mato vaiką, kaip jis eina į darželį, grįžta iš jo. Į teismo klausimą atsakė, kad vaikui pirko rūbų, kojinių, žiemai vitaminų, kitų reikmenų. Vaikui padovanojo telefoną. Iš pradžių skambino, vaikas noriai bendravo, bet vėliau jau ne. Telefoną padovanojo balandį, tiksliai neatsimena. Pareiškėjas Vilniuje gyveno 2017 m.–2019 m. rugsėjį. Pas vaiką pabūna po 1 val., 1,5 val., po 20, 30, 40 min. Į teismo klausimą dėl 2019 m. liepos 14 d. pasimatymo patvirtino, kad buvusi sutuoktinė leido pakeisti suplanuotą savaitgalį į kitą. Į teismo klausimą, ar santykiai konfliktiški, jei gali susitarti ir keisti nustatytą tvarką, atsakė neaiškiai, laikėsi pozicijos, kad santykiai konfliktiški. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė papildomai paaiškino, kad pareiškėjui nežinia kodėl buvo pateikta angliška, o ne rusiška anketa, kurią jis nelabai suprato, ji byloje neišversta, todėl prašė pareiškėją pasakyti rusiškai, ką jis ten parašė, o vertėja išvers. Taip bus greičiau ir operatyviau nagrinėti bylą. Pareiškėjas turi įsiskolinimą sutuoktinei, kuris nedidelis – gal 2 mėnesių. Dabar mokėti negali, nes nedirba, o tą, ką moka, gauna iš giminių. Su sutuoktine konfliktuoja.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 12 d., tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo nepilnametis vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) bendra tvarka ir prie jo pridedamus dokumentus. Išnagrinėjęs turimus dokumentus ir įvertinęs visą surinktą medžiagą, Departamentas 2019 m. vasario 4 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir Departamento 2019 m. vasario 4 d. sprendimas buvo panaikintas, LVAT sprendimu įpareigojo iš naujo išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Departamentas, atsižvelgdamas į LVAT sprendime pateiktus išaiškinimus, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, dar kartą apklausė pareiškėjo sūnaus motiną ir patį pareiškėją bei įvertino visą surinktą medžiagą. Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nustatė, kad pareiškėjas nedalyvauja savo nepilnamečio sūnaus auklėjime ir šiuo metu nėra jokių duomenų, kad jis ketintų mažamečiu rūpintis. Pareiškėjas tik siekia pasikeisti turimą leidimą laikinai gyventi ir naudotis šio dokumento suteikiamomis teisėmis, o jo tikrasis tikslas yra kitoks, nei oficialiai deklaruotas.

4.2. Departamentas nustatė, jog pareiškėjas nedalyvauja savo nepilnamečio sūnaus auklėjime, vangiai prisideda prie mažamečio materialinio išlaikymo, nesidomi vaiku (pareiškėjas nežinojo sūnaus gyvenamosios vietos adreso, negalėjo nurodyti sūnaus ikimokyklinės ugdymo įstaigos pavadinimo ir kt.). Tai leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. Nepilnamečio motinos rašytiniuose paaiškinimuose pateikiama informacija apie pareiškėją kelia pagrįstų abejonių dėl šio asmens tinkamo elgesio nepilnamečio sūnaus ir jo motinos atžvilgiu. Tai sudaro rimtą pagrindą manyti, jog elgdamasis neadekvačiai šis užsienietis gali daryti neigiamą poveikį ar įtaką mažamečio psichikai bei sukelti kitus nepageidaujamus ir žalingus padarinius. Apklausus pareiškėjo nepilnamečio sūnaus motiną, paaiškėjo, kad vaiku intensyviau pradeda domėtis, kada turi problemų su dokumentais, taigi tai leidžia teigti, jog pareiškėjas tik siekia pasikeisti turimą leidimą laikinai gyventi ir naudotis šio dokumento suteikiamomis teisėmis.

4.3. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. birželio 16 d. pasimatyme su sūnumi praleido 14 min., 2019 m. birželio 30 d. – neatvyko, 2019 m. liepos 14 d. – 21 min., 2019 m. liepos 28 d., 2019 m. rugpjūčio 11 d., 2019 m. rugpjūčio 25 d., 2019 m. rugsėjo 8 d., 2019 m. rugsėjo 22 d., 2019 m. spalio 6 d. ir 2019 m. spalio 20 d. – neatvyko, 2019 m. lapkričio 3 d. praleido 7 min. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad iš tikrųjų tomis dienomis lankėsi pas sūnų, o A. G. teikia tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad prie sūnaus išlaikymo prisideda. Pareiškėjui siekiant dirbti Lietuvos Respublikoje, gali būti pateikiamas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis neišlaiko sūnaus dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių, yra gynybinė ir niekuo neparemta pareiškėjo pozicija.

4.4. Sprendimas yra proporcingas, nes užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą, kuri yra pripažįstama tiek LVAT (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10) EŽTT, vadovaudamasis suformuota praktika, eilinį kartą konstatavo, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. EŽTT konstatavo, kad kai valstybė toleruoja asmens buvimą savo teritorijoje, kol laukiama sprendimo dėl leidimo gyventi arba apeliacijos rezultato, pati valstybė tokiu būdu sudaro užsieniečiui sąlygas dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime, formuoti santykius arba sukurti šeimą. Tačiau tai automatiškai nereiškia, kad Konvencijos 8 straipsnis numato pareigą tokios valstybės valdžios institucijoms leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje. Vien tai, kad pareiškėjo vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, nereiškia, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, automatiškai pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kokiu dažnumu pareiškėjas lanko sūnų, Šengeno vizos suteikiamomis teisėmis pareiškėjas gali reguliariai atvykti ir bendrauti su mažamečiu. Taigi, išnagrinėjus ir įvertinus visus turimus duomenis ir dokumentus, buvo konstatuota, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje nevertintini kaip ilgalaikiai, t. y. šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis laikytini minimaliais ir nereikalaujančiais nuolatinio buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 12 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Jonavos grupei pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikoje gyvena vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Departamentas 2019 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-00-113 atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas Departamento 2019 m. vasario 4 d. sprendimą apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2429-535/2019 pareiškėjo skundą atmetė.

LVAT sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjo skundą tenkino – Migracijos departamento 2019 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00-113 panaikino ir įpareigojo Departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. prašymą iš naujo ir priimti naują sprendimą. LVAT nurodė, kad Migracijos departamentas turėjo apklausti pareiškėją ir įvertinti pareiškėjo buvusios sutuoktinės paaiškinimus, lygindamas juos su pareiškėjo paaiškinimais.

Taip pat nurodė, kad būtina atsižvelgti į pareiškėjo vaiko interesus, nes kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Taip pat nurodė remtis EŽTT praktika. Migracijos departamentas 2019 m. lapkričio 8 d. apklausė A. G., kuri nurodė vaiko gyvenamąją vietą, adresą, nurodė, kad pareiškėjas per paskutinius tris mėnesius sūnų matė 1 kartą 7 min., atvyksta retai, ne daugiau kaip vieną kartą per mėnesį. Konkrečiai nurodė, kad 2019 m. birželio 16 d. pareiškėjas buvo 14 min., 2019 m. birželio 30 d. neatvyko, 2019 m. liepos 14 d. 21 min., 2019 m. liepos 28 d., 2019 m. rugpjūčio 11 d., 2019 m. rugpjūčio 25 d., 2019 m. rugsėjo 8 d., 2019 m. rugsėjo 22 d., 2019 m. spalio 6 d., 2019 m. spalio 20 d. neatvyko, 2019 m. lapkričio 3 d. buvo 7 min.

Nurodė, kad su sūnumi pareiškėjas neranda bendros kalbos, nebendrauja. Iki 2019 m. balandžio mėnesio nesimatė daugiau nei 2 metus. Į klausimą, kaip pareiškėjas dalyvauja vaiko auklėjime, nurodė, kad auklėjime nedalyvauja. A. G. nurodė, kad nežino, kur dirba pareiškėjas, alimentų skola yra daugiau negu 1 200 Eur. Nurodė vaiko lankomo darželio pavadinimą, ryšių su pareiškėju nepalaiko, nes ją įžeidinėja, o dėl vaiko visada atsako, ko klausia. Papildomai nurodė, kad 2019 m. gegužės mėnesį padovanojo vaikui telefoną dėl bendravimo, bet paskambino tik vieną kartą, pokalbis truko 1 min.

Į pasimatymą su vaiku 2019 m. birželio 16 d. atėjo stipriai apsvaigęs, išėjo supratęs, kad bus kviečiama policija. Migracijos departamentas 2019 m. spalio 29 d. apklausė pareiškėją, kuris anketoje nurodė savo sūnaus gimimo datą, savo gyvenamąją vietą, nurodė, kad pas sūnų lankosi 2 kartus per mėnesį, kartu praleidžia apie 1–2 valandas. Į klausimą, kaip auklėja savo vaiką, pareiškėjas nurodė, kad žaidžia su juo ir skaito. Į klausimą apie darbą atsakė, kad šiuo metu laukia sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi.

Į klausimą, kiek pinigų skiria vaikui, nurodė, kad 150 Eur. Į klausimą, kokį darželį lanko pareiškėjo vaikas, atsakė, kad nežino, bet nurodė, jog jis yra šalia namų. Į klausimą, kokius ryšius palaiko su A. G., nurodė, kad santykiai blogi, vyksta teismas, buvusi žmona nori daugiau pinigų. Nurodė buvusios žmonos gyvenamosios vietos gatvę be numerio, nurodė jos telefono numerį. Į klausimą, ką papildomai nori pareikšti, atsakė „nieko“. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, su juo pateiktus dokumentus, turimus duomenis bei įvertinęs surinktą informaciją, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, skundžiamu 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

8. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 43 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pažymėjo, kad LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas / pakeičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Teismas pabrėžė, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

9. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas, prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, t. y. kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui reikalingas ne bendravimui su sūnumi, o kitiems tikslams. Tokią išvadą teismas priėjo remdamasis šiais argumentais: pirma, teismo sprendimu nustatyta pareiškėjo bendravimo su sūnumi tvarka nereikalauja leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Iš LITEKO informacinės duomenų sistemos matyti, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-11138-217/2019 pagal pareiškėjo sutuoktinės ieškinį pareiškėjui yra nustatyta bendravimo su sūnumi tvarka.

Iki tol galiojo laikinosios apsaugos priemonės dėl bendravimo tvarkos, kurios buvo nustatytos Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų teisėjo 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-11138-217/2019. Teismas susipažino su minėtomis bendravimo tvarkomis ir pritarė Departamento išvadai, kad tokiai bendravimo tvarkai, kokia nustatyta teismo sprendimu (ir kuriai pagal bylos duomenis pritarė pareiškėjas), pareiškėjui nėra reikalingas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, jam pakanka Šengeno vizos. Tokia bendravimo tvarka nustatyta, nes pareiškėjas pritarė tokiam savo dalyvavimui vaiko gyvenime (pasimatymai 2 kartus per mėnesį).

Kitokių bendravimo ir vaiko auklėjimo galimybių jis neprašė ir teismas sprendimu dėl bendravimo tvarkos nenustatė; antra, praktiškai pareiškėjas nesinaudoja ir teismo sprendimu nustatyta bendravimo tvarka – jis neįrodė, kad buvo nuvykęs pas sūnų 2 kartus per mėnesį pastarąjį pusmetį. Migracijos departamentas negali kitaip patikrinti pareiškėjo nurodytų faktų: teismų sprendimais nustatyta tokia bendravimo tvarka, kad įrodymus gali pateikti tik pareiškėjas ir jo buvusi sutuoktinė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė teismui fotografijas su sūnumi, tačiau jos darytos balandžio mėnesį ir anksčiau (pareiškėjas negalėjo tiksliai įvardinti), taigi jos neįrodo, jog pareiškėjas su sūnumi bendravo 2 kartus per mėnesį 2019 m. birželio–2019 m. spalio mėnesiais.

Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad jis nežinojo, jog reikia rinkti įrodymus, kad jis su sūnumi matosi. Ginčas dėl leidimo išdavimo su pareiškėju vyksta jau nuo 2019 m. pradžios, Departamentas nuo pat pradžių ginčijo pareiškėjo bendravimą su sūnumi. Taigi pareiškėjas galėjo ir turėjo suvokti, kad šias aplinkybes jis turės įrodyti. Taip pat pareiškėjas negalėjo atsakyti į teismo klausimus, kada darytos jo pateiktos nuotraukos, jo advokatė galėjo tiksliau paaiškinti, kada šios nuotraukos padarytos. Taip pat pareiškėjas nenurodė aiškiai savo bendravimo su sūnumi aplinkybių: pateikti paaiškinimai bendri („mėgsta mašinas“, „perku viską, ko reikia“ ir t. t.), neindividualizuoti, prieštaringi (nurodė, kad susitikę su vaiku skaito knygas lietuviškai, tačiau nesuprato anketos, pateiktos lietuvių ir anglų kalba, kaip teigia advokatė ir t. t.).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas negalėjo konkretizuoti, ką veikė kiekvieno susitikimo metu, kiek laiko buvo su sūnumi. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2019 m. liepos 14 d. pasimatymo pagal teismo nustatytą bendravimo tvarką neturėjo būti, tačiau jis buvo. Pareiškėjas patvirtino, kad buvusi sutuoktinė leido pakeisti suplanuotą savaitgalį į kitą. Taigi teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo buvusios sutuoktinės pateiktas pasimatymų grafikas, nesant byloje priešingų įrodymų (pareiškėjas jų nepateikė), yra teisingas.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, jog negalėjo žinoti vaiko darželio adreso, nes jam sunkūs yra lietuviški pavadinimai. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nežinojo vaikų darželio namo numerio, o ne gatvės (kuri yra lietuviška) pavadinimo – taigi atmetė argumentus dėl sudėtingos lietuvių kalbos. Atsižvelgiant į teismo nustatytą bendravimo su vaiku tvarką (susitinka buvusios sutuoktinės namuose), pareiškėjas gali nežinoti vaiko lankomo vaikų darželio namo numerio. Tačiau pareiškėjo nežinojimas esminių faktų apie savo vaiką (darželio namo numeris yra tik iliustratyvus pavyzdys, vienas iš daugelio, nurodytų šiame sprendime) lemia Departamento ir teismo vertinimą apie tarp pareiškėjo ir jo sūnaus praktiškai susiklosčiusio bendravimo intensyvumą, ypatumus.

11. Teismas atmetė Departamento teiginius apie galimą pareiškėjo neigiamą įtaką vaikui, nes to nenustatė byloje ir tai nėra pagrindas atsisakyti suteikti leidimą laikinai gyventi, kai Kauno apylinkės teismas savo sprendimu nustatė, kad pareiškėjas turi teisę bendrauti su savo vaiku pagal nustatytą bendravimo tvarką. Būtent minėtas teismas turėjo kompetenciją vertinti pareiškėjo įtaką vaikui ir nustatyti atitinkamą bendravimo tvarką, ką ir padarė civilinėje byloje Nr. 2-11138-217/2019.

12. Teismas pabrėžė, kad byloje ginčas vyksta dėl to, ar pareiškėjas bendrauja su sūnumi. Bendravimo su sūnumi tvarka nustatyta teismo sprendimu. Tvarka tokia, kad nėra kitokių įrodymų, kaip tik pareiškėjo ir buvusios sutuoktinės parodymai. Juos abu Departamentas apklausė, jų parodymus lygino ir vertino. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Pareiškėjas nei anketoje Departamentui, nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu nepateikė jokių įrodymų, kad jis 2 kartus per mėnesį lanko savo vaiką. Departamentas negali įrodyti aplinkybių, kurios neegzistuoja. Taigi teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Departamentas neįvykdė LVAT nutarties. Pareiškėjas buvo išklausytas, galėjo teikti įrodymus ir paaiškinimus, tačiau įrodymų nepateikė, o paaiškinimus teismas pripažino nenuosekliais, prieštaringais, neindividualizuotais.

13. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad jis nesuprato anketos klausimų, nes pastarieji buvo pateikti ne rusų, o anglų kalba, anketa nėra išversta, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnyje yra įtvirtintas valstybinės kalbos proceso principas. Pagal ABTĮ 9 straipsnio 2 dalį, dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. ABTĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą dokumentą teismo posėdyje gali išversti vertėjas. Kadangi į bylą nebuvo pateiktas vertimas, 2020 m. vasario 3 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas perskaitė savo atsakymus rusų kalba, o vertėja I. K. išvertė pareiškėjo užpildytą anketą. Teismas pabrėžė, kad anketa surašyta lietuvių ir anglų kalba. Pareiškėjas nurodė, kad su vaiku bendrauja lietuviškai, lietuviškai skaito knygas. Teismo posėdyje pareiškėjas dalyvavo su rusų kalbos vertėja. Pareiškėjo atstovė nurodė, kad pareiškėjas angliškai nelabai supranta. Taigi dėl pareiškėjo kalbų mokėjimo duomenys yra prieštaringi. Tačiau teismas nenustatė, kad pareiškėjas nesuprato anketos ar atsakė netiksliai, neišsamiai dėl to, kad nesuprato klausimų. Tokią išvadą teismas priėjo, pirma, iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdyje – jis ginasi, kad nežino vaikų darželio, kurį lanko jo sūnus adreso, nes yra užsienietis. Taigi anketoje jis pateikė teisingus duomenis, klausimą suprato, atsakė, kad nežino, tą patį pakartojo teismo posėdyje. Antra, anketos pildymo metu pareiškėjas neprašė rusiško vertimo. Trečia, teismui pareiškėjas taip pat nepateikė platesnių paaiškinimų ir įrodymų. Pateikti paaiškinimai yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, prieštaringi. Įrodymų apie pasimatymus su sūnumi pareiškėjas teismui nepateikė. Taigi teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis nesuprato anketos klausimų.

14. Teismas pažymėjo, kad teismas susipažino su slapta byloje esančia medžiaga. Ji yra papildoma informacija teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti, tačiau byloje esanti ir šalims atskleista informacija yra pakankama pripažinti Departamento skundžiamą sprendimą pagrįstu.

15. Teismas nurodė, kad 2014 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva 2004/38/EB), kurią Lietuvos Respublikoje įgyvendina Įstatymas, 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikydamosi šios direktyvos VI skyriaus nuostatų valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į pilietybę, judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių, tačiau pagal minėto straipsnio 2 dalį toks ribojimas turi atitikti proporcingumo principą.

EŽTT nurodė, jog vien aplinkybė, kad vaiko tėvai išsiskyrė (nebegyvena kartu), savaime nereiškia, kad nutraukiami vaiko šeiminiai ryšiai su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas nebegyvena (nuolat nebegyvena), priešingai – jei tėvas, su kuriuo vaikas kartu nebegyvena (nuolat nebegyvena), faktiškai su vaiku palaiko ryšius, juo rūpinasi, tai neabejotinai reiškia, kad tarp tokio tėvo ir vaiko yra susiklostę šeiminiai santykiai, kurie ginami Konvencijos 8 straipsnio, ir tokiu atveju apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamą asmens teisę į privatų ir šeimos gyvenimą galima tik įstatymų nustatytais atvejais, siekiant teisėtų tikslų, kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje (Konvencijos 8 str. 2 d.) (žr., pvz., EŽTT 1988 m. sprendimą byloje Barrehab prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 10730/84), 2006 m. liepos 3 d. sprendimą byloje Rodrigues da Silva and Hoogkamer prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 50435/99), ir kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94), LVAT 2019 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4432-575/2019).

Teismas, atsižvelgęs į teismo nustatytą pareiškėjo ir jo vaiko bendravimo tvarką, į faktinį jų bendravimą, į prašomo pakeisti leidimo laikinai gyventi esmę, byloje esančią slaptą medžiagą, priėjo prie išvados, kad Departamento sprendimas nepakeisti leidimo laikinai gyventi yra proporcinga priemonė.

16. Teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjo prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertintos, o pareiškėjui taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Išsamiai nurodytos teisės normos, kuriomis vadovavosi atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Tai, kad pareiškėjas kitaip vertina faktines aplinkybes, nedaro atsakovo sprendimo nepagrįstu. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi pakeisti, atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris negali būti panaikintas skunde išdėstytais ar kitais pagrindais, ir nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.

III. 17. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, išdėstytus jo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad:

17.1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas apklausė tiek pareiškėją, tiek jo sutuoktinę, pažymėdamas, jog pareiškėjas neįrodė, jog nesuprato anketos klausimų bei nepateikė įrodymų, jog lanko mažametį 2 kartus per mėnesį. Teismas prie šios išvados priėjo netinkamai taikydamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas.

17.2. Atsakovo išvados apie tai, kad pareiškėjas nedalyvauja sūnaus auklėjime, grindžiamos išimtinai pareiškėjo buvusios sutuoktinės parodymais, neužtikrinant objektyvaus įrodymų vertinimo reikalavimo. Atsakovo išvada apie pareiškėjo nenorą prisidėti prie nepilnamečio išlaikymo taip pat grindžiama išimtinai jo buvusios sutuoktinės paaiškinimais, neturint jokių objektyvių rašytinių įrodymų, taip pat nevertinant ir tokio elgesio priežasčių. Bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas nurodė, kad prie mažamečio išlaikymo prisideda pagal galimybes (pateiktas mokėjimo kvitas), nuotraukos, patvirtinančios artimus šalių santykius, bei dovanoja / perka vaikui reikalingas priemones (pvz., telefono aparatą, ką patvirtino ir pareiškėjo buvusi sutuoktinė savo paaiškinimuose), rūbus, vitaminus ir pan. Pareiškėją neigiamai charakterizuojantys jo buvusios sutuoktinės pateikti duomenys nėra pagrįsti jokiais rašytiniais / objektyviais įrodymais (pvz., dėl buvimo apsvaigus, agresyvumo, neigiamos įtakos), taip pat nevertinti ir pareiškėjo skunde pateikti argumentai dėl atsakovo selektyvaus prioriteto teikimo pareiškėjo buvusios sutuoktinės neigiamiems, rašytiniais įrodymais nepagrįstais, teiginiams apie pareiškėjo ir mažamečio bendravimą, nebendravimo priežastis, išlaikymo teikimą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog teismas neužtikrino objektyvaus byloje esančių įrodymų vertinimo.

17.3. Pareiškėjui, esančiam Afganistano Islamo Respublikos piliečiu, būnant vos 24 metų, neturint išsilavinimo ir didelių pajamų, kelionės iš Kabulo į Lietuvą būtų finansiškai nepakeliamos bei apriboja Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamą asmens teisę į privatų ir šeimos gyvenimą. Pareiškėjas sutinka, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Atsižvelgiant į aplinkybių visumą, duomenų, paneigiančių faktinių šeimos santykių tarp pareiškėjo ir jo sūnaus prieštaringumą, teikiamo išlaikymo pastovumą, nepilnamečio sūnaus prioritetinius interesus reguliariai palaikyti asmeninius santykius su abiem tėvais bei faktą, jog nenustatyta, kad pareiškėjas keltų grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, darytina išvada, jog atsakovo Sprendimas negali būti pripažįstamas proporcingu Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų pareiškėjo teisių suvaržymu.

17.4. Atsakovas pareiškėjo apklausą raštu atliko pateikdamas užpildyti anketą, kuri sudaryta lietuvių / anglų kalba. Pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog ne visiškai suprato anketoje užduodamus klausimus, todėl dėl turimo kalbos barjero netiksliai ir neišsamiai suformulavo atsakymus. Teismo išvados, kad jis posėdžio metu nurodė, jog su mažamečiu bendrauja lietuvių kalba, kas patvirtina, jog pareiškėjas suprato anketinius klausimus, prieštarauja tiek įstatymu reglamentuojamiems reikalavimams, tiek paprasčiausiems logikos dėsniams. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintame Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra įtvirtinta besąlyginė Departamento pareiga užsienietį apklausti (kreiptis į jį dėl papildomų paaiškinimų), tačiau Aprašo 80 ir 80.2 punktuose įvirtinta, kad Departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas (-a) nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus organizuoja užsieniečio apklausą žodžiu arba raštu. Aprašo 80.2 punktas numato pareigą atlikti užsieniečio apklausą užsieniečiui suprantama kalba. Atsakovui (taip pat ir teismui) yra puikiai žinomas faktas, jog pareiškėjas nekalba valstybine kalba, taip pat byloje nepateikti duomenys, kad atsakovui nebuvo galimybių pateikti anketos rusų kalba arba užtikrinti valstybės tarnautojo, gebančio išversti šiuos klausimus į rusų kalbą, dalyvavimo. Vien tas faktas, kad pareiškėjas su septynerių metų sūnumi bendrauja lietuvių kalba, negali būti pakankama aplinkybė konstatuoti, kad jis geba aiškiai suprasti valstybinės institucijos raštu lietuvių kalba suformuotus klausimus apie aplinkybes, susijusias su leidimo laikinai gyventi išdavimu, pabrėžiant, kad šio posėdžio metu dalyvavo rusų kalbos vertėjas. Teismo išvada, jog pareiškėjas aiškiai suprato atsakovo pateiktus anketinius klausimus, parengtus anglų ir lietuvių kalba, yra visiškai nepagrįsta.

17.5. Ginčas su Migracijos departamentu prasidėjo dar 2019 m. vasario mėnesį, Departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė viršijus nustatytą 4 mėnesių prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo terminą (Įstatymo 33 str. 1 d. 1 p.).

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

18.1. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

18.2. Pareiškėjas buvo išklausytas tiek Migracijos departamente, tiek teismo posėdžio metu, taigi teiginiai, kad pareiškėjas nebuvo išklausytas, yra nepagrįsti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Departamentas pareiškėjo apklausą raštu atliko pateikdamas užpildytą anketą, kuri sudaryta lietuvių / anglų kalba, tačiau nenurodė, kokių konkrečiai apklausos klausimų nesuprato ir kokius atsakymus būtų pateikęs, jei apklausa būtų vykusi rusų kalba. Be to, apklausos metu ar po jos nebuvo pareikšta pretenzijų dėl to, kad pareiškėjas nesuprato apklausos klausimų ar negalėjo tinkamai atsakyti į juos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad pareiškėjas nesuprato apklausoje esančių klausimų, laikytini tik gynybine pareiškėjo pozicija. Dar daugiau – teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nepateikė platesnių paaiškinimų, jie buvo bendro pobūdžio, neindividualizuoti, prieštaringi ir, be to, pats pareiškėjas buvo nurodęs, kad su vaiku bendrauja lietuviškai, lietuviškai skaito knygas. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas apklausos metu pateiktus klausimus suprato. Be to, pareiškėjas atsakymus į apklausos klausimus galėjo pateikti ir rusų kalba, tačiau tokio klausimo per apklausą jis apskritai nekėlė, taigi, akivaizdu, kad tiek atsakymų į apklausos metu pateiktus klausimus turinys, tiek nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas klausimus suprato.

18.3. Departamentas Sprendimą priėmė vadovaudamasis pareiškėjo asmens byloje esančia medžiaga, apklausus ne tik pareiškėjo buvusią sutuoktinę, bet ir patį pareiškėją, įvertinus iš kitų institucijų gautus duomenimis. Aplinkybė, jog pareiškėjas kartais dovanoja dovanas, nepatvirtina pareiškėjo intereso bendrauti su savo vaiku. Taip pat, nors pareiškėjas nurodė, kad išvada apie jo nenorą prisidėti prie sūnaus išlaikymo grindžiama išimtinai buvusios sutuoktinės paaiškinimais, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad prie sūnaus išlaikymo prisideda. Iš byloje esančio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išrašo apie pareiškėjo įsidarbinimo istoriją matyti, kad, nors pareiškėjas leidimus laikinai gyventi keičia nuo 2011 metų, tačiau net ir turėdamas leidimus laikinai gyventi jis nesiekė dirbti nuolat ir teikti periodines išmokas nepilnamečiam sūnui, taigi šios aplinkybės buvo įvertintos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis. Pareiškėjui siekiant dirbti Lietuvos Respublikoje gali būti pateikiamas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis neišlaiko sūnaus dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių, yra gynybinė ir niekuo neparemta pareiškėjo pozicija. Dar daugiau – pareiškėjas yra deklaravęs, kad nuo 2018 m. kovo 15 d. vykdo individualią veiklą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. (15/4-10)3I-00469 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Afganistano Islamo Respublikos piliečiui N. G.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas atsakovo Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamai bylai aktualaus teisinio reguliavimo kontekste netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus.

21. Nustatyta, kad skundžiamą sprendimą Departamentas priėmė, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurį pareiškėjas grindė tuo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad:

21.1. Skundžiamas sprendimas priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais (pagal juos pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: „2) duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė; <...> 12) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė“).

21.2. Departamentas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose įtvirtintų atsisakymo pakeisti pareiškėjui leidimą gyventi pagrindų taikymą iš esmės grindžia 2019 m. spalio 29 d. pareiškėjo apklausos lape, 2019 m. lapkričio 8 d. pareiškėjo nepilnamečio sūnaus motinos A. G. apklausos lape, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos skyrius) 2019 m. sausio 11 d. rašte Nr. 4SD-210 pateiktais duomenimis. Departamentas, remdamasis iš paminėtų šaltinių surinktais duomenimis, priėjo prie išvados, kad: pareiškėjas „<...> nedalyvauja savo nepilnamečio sūnaus D. G. auklėjime, vangiai prisideda prie mažamečio materialinio išlaikymo, nesidomi vaiku (N. G. nežinojo sūnaus gyvenamosios vietos adreso, negalėjo nurodyti sūnaus ikimokyklinės ugdymo įstaigos pavadinimo ir kt.) <...> nepilnamečio D. G. motinos rašytiniuose paaiškinimuose pateikiama informacija apie N. G. <...> sudaro rimtą pagrindą manyti, jog elgdamasis neadekvačiai (būdamas neblaivus mažamečio vaiko akivaizdoje, keldamas smurtą artimoje aplinkoje, naudodamas psichologinę prievartą ir kt.) šis užsienietis gali daryti neigiamą poveikį ar įtaką mažamečio psichikai bei sukelti kitus nepageidaujamus ir žalingus padarinius“.

21.3. Departamentas nurodė, kad „leidimo laikinai gyventi (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte [jame nustatyta, kad „Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu: <...> 3) yra šeimos susijungimo atvejis“] bei 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte [jame nustatyta, kad „Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai: <...> 3) Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis“] nustatytomis sąlygomis išdavimo tikslas – šeiminių santykių įtvirtinimas Lietuvos Respublikoje“. Taip pat konstatavo, jog „surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl [pareiškėjo] tikrojo tikslo, jo siekio ir indėlio ugdyti savo nepilnametį sūnų doru Lietuvos Respublikos piliečiu, garantuoti jo materialinį išlaikymą bei saugumą, puoselėjant šeimines vertybes. [Pareiškėjas] siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas – tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti [pareiškėjo] nelegalios migracijos grėsmė“. Sprendime konstatuota ir tai, kad: „[pareiškėjo] buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas“; „<...> atsisakymas pakeisti leidimų laikinai gyventi savaime neatima galimybės [pareiškėjui] dalyvauti savo nepilnamečio sūnaus <...> auklėjime ir prisidėti prie jo materialinio išlaikymo. <...> [pareiškėjas] naudodamasis Šengeno vizos suteikiamomis teisėmis gali reguliariai atvykti ir bendrauti su mažamečiu“; „[pareiškėjo] socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje nevertintini kaip ilgalaikiai. <...> [jo] šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis laikytini minimaliais ir nereikalaujančiais nuolatinio buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje – [pareiškėjo] ir jo buvusios sutuoktinės <...> santuoka nutraukta 2017 m. gegužės 8 d., [pareiškėjas] yra bedarbis, o duomenų, kad jis rūpintųsi savo mažamečiu sūnumi, nėra“.

22. Taigi Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p., 43 str. 1 d. 3 p.) iš esmės konstatavęs, kad tarp pareiškėjo ir jo mažamečio sūnaus nėra susiklostęs pakankamas faktinis ryšys (ši išvada grindžiama faktinių aplinkybių vertinimu). Tai konstatavęs, Departamentas nusprendė, kad pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. prašyme nurodyti duomenys yra fiktyvūs (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), ir dėl to yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.). Vadinasi, siekiant įvertinti atsakovo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausiai būtina patikrinti, ar Migracijos departamentas tinkamai vertino tarp pareiškėjo ir jo mažamečio sūnaus susiklosčiusį faktinį ryšį, jo pakankamumo leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu išduoti aspektu.

23. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atvejis, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, patenka į atvejus, kuriems esant užsieniečiui gali būti išduotas arba pakeičiamas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Šiuo aspektu primintina, kad pagal EŽTT praktiką vien aplinkybė, kad vaiko tėvai išsiskyrė (nebegyvena kartu), savaime nereiškia, kad nutraukiami vaiko šeiminiai ryšiai su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas nebegyvena (nuolat nebegyvena). Priešingai, jei tėvas, su kuriuo vaikas kartu nebegyvena (nuolat nebegyvena), faktiškai su vaiku palaiko ryšius, juo rūpinasi, tai neabejotinai reiškia, kad tarp tokio tėvo ir vaiko yra susiklostę šeiminiai santykiai, kurie ginami Konvencijos 8 straipsnio – tokiu atveju apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamą asmens teisę į privatų ir šeimos gyvenimą galima tik įstatymų nustatytais atvejais, siekiant teisėtų tikslų, kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje (Konvencijos 8 str. 2 d.) (žr., pvz., EŽTT 1988 m. sprendimą byloje Barrehab prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 10730/84), 2006 m. liepos 3 d. sprendimą byloje Rodrigues da Silva and Hoogkamer prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 50435/99), ir kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94); LVAT 2019 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4432-575/2019).

24. Sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo visapusiškas situacijos vertinimas yra ypatingai svarbus. Kiekvieno užsieniečio situacija yra individuali, todėl tokiais atvejais turi būti vertinamos visos aplinkybės, jos turi būti vertinamos itin atsakingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ypač atidžiai teisės į šeimą ribojimo proporcingumo aspektu turi būti vertinamos aplinkybės tokiu atveju, koks susiklostė nagrinėjamos bylos kontekste. Šiuo atveju užsienietis prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje grindžia šeimos susijungimo pagrindu, kai Lietuvoje gyvena jo mažametis vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Tokiais atvejais svarbu nustatyti ir įvertinti visas prašymui išduoti leidimą laikinai gyventi išnagrinėti reikšmingas faktines aplinkybes, inter alia (be kita ko), susijusias su užsieniečio atvykimo į Lietuvą aplinkybėmis, jo buvimo Lietuvoje trukme. Nustatinėjant Lietuvoje gyvenančio užsieniečio ir jo vaiko (Lietuvos Respublikos piliečio) faktinį ryšį, prašymo pateikimo metu esančios aplinkybės turi būti vertinamos neatsiejamai nuo kitų reikšmingų aplinkybių, tokių, kaip užsieniečio dalyvavimas auginant ir auklėjant vaiką, užsieniečio pastangos ir realios galimybės prisidėti prie vaiko išlaikymo ir jo auklėjimo ir pan.

25. Šiuo aspektu primintina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.); taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

26. Bylos duomenys patvirtina, kad:

26.1. Pareiškėjas 2019 m. spalio 29 d. apklausos lape, be kita ko, nurodė savo mažamečio sūnaus gimimo datą, gatvę, kurioje sūnus gyvena, taip pat tai, kad: su sūnumi matosi du kartus per mėnesį; susitikimų metu kartu praleidžia 2 arba 1 val., nors šiuo metu kyla sunkumų; susitikimų metu jie su sūnumi kalbasi, žaidžia, skaito; šiuo metu jis niekur nedirba, vaikui skiria 150 Eur; nežino, kokį darželį lanko jo sūnus, bet nurodė, kad darželis yra prie namų; nurodė buvusios žmonos telefono numerį, gatvės, kurioje ji gyvena, pavadinimą, ir tai, kad šiuo metu jo ir buvusios žmonos santykiai yra prasti, nes pastaroji reikalauja daugiau pinigų.

26.2. Pareiškėjo nepilnamečio sūnaus motina A. G. 2019 m. lapkričio 8 d. apklausos lape, be kita ko, nurodė, kad: pareiškėjas per paskutinius tris mėnesius sūnų matė 1 kartą 7 min.; pareiškėjas pas sūnų atvyksta retai, ne daugiau kaip vieną kartą per mėnesį (jis pas sūnų 2019 m. birželio 16 d. buvo 14 min., 2019 m. birželio 30 d. neatvyko, 2019 m. liepos 14 d. – 21 min., 2019 m. liepos 28 d., 2019 m. rugpjūčio 11 d., 2019 m. rugpjūčio 25 d., 2019 m. rugsėjo 8 d., 2019 m. rugsėjo 22 d., 2019 m. spalio 6 d., 2019 m. spalio 20 d. neatvyko, 2019 m. lapkričio 3 d. buvo 7 min.); pareiškėjas su sūnumi neranda bendros kalbos, nebendrauja; iki 2019 m. balandžio mėn. pareiškėjas ir sūnus nesimatė daugiau nei 2 metus; pareiškėjas vaiko auklėjime nedalyvauja; alimentų skola yra daugiau negu 1 200 Eur; ryšių su pareiškėju nepalaiko, nes pastarasis ją įžeidinėja, o dėl vaiko visada atsako, ko klausia; pareiškėjas 2019 m. gegužės mėnesį padovanojo vaikui telefoną dėl bendravimo, bet paskambino tik vieną kartą, pokalbis truko 1 min; į pasimatymą su vaiku 2019 m. birželio 16 d. atėjo stipriai apsvaigęs, išėjo supratęs, kad buvusi žmona kvies policiją.

26.3. Vaiko teisių apsaugos skyrius, atsakydamas į Migracijos departamento paklausimą, 2019 m. sausio 11 d. raštu Departamentą informavo, kad „[jis] nėra gavęs pranešimų dėl nepilnamečio vaiko D. G. <...> teisių pažeidimo iš tėvo <...>, ar motinos <...> pusės“. Taip pat šiame rašte Vaiko teisių apsaugos skyrius informavo, jog pareiškėjo sutuoktinė A. G. yra nurodžiusi, kad: „[pareiškėjas] sūnaus auklėjime nedalyvauja (jos žodžiais, paskutinį kartą su sūnumi jis yra bendravęs prieš 2 ar 2,5 metų). Tėvas moka sūnui priteistą materialinį išlaikymą (nors šiuo metu, anot vaiko motinos, yra susidaręs įsiskolinimas už du mėnesius)“; „[pareiškėjas] jiems gyvenant kartu, jai besilaukiant (duomenys nuasmeninti), yra vartojęs jos atžvilgiu fizinį smurtą. Vaiko atžvilgiu [pareiškėjas] nei psichologinio, nei fizinio smurto nėra vartojęs“; „<...> mažametis D. G., kurio gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatyta su motina, nėra socialiai ir / ar pedagogiškai apleistas (vaikas lanko darželį, yra tinkamai prižiūrėtas)“. Kaip matyti iš 2019 m. sausio 11 d. rašto turinio, jame nurodyta informacija, išskyrus tai, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius nėra gavęs pranešimų dėl pareiškėjo nepilnamečio vaiko teisių pažeidimo nei iš tėvo, nei iš motinos pusės, grindžiama pareiškėjo sutuoktinės A. G. pasakojimu, t. y. rašte nėra nuorodų į jokius kitus tokią informaciją patvirtinančius šaltinius.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi 2019 m. spalio 29 d. pareiškėjo apklausos lape, 2019 m. lapkričio 8 d. jo nepilnamečio sūnaus motinos A. G. apklausos lape, Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2019 m. sausio 11 d. rašte išdėstytą informaciją, nesutinka su Migracijos departamento Sprendime padarytomis išvadomis, esą pastarieji įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas „nesidomi vaiku“, kad šie įrodymai „sudaro rimtą pagrindą manyti, jog elgdamasis neadekvačiai (būdamas neblaivus mažamečio vaiko akivaizdoje, keldamas smurtą artimoje aplinkoje, naudodamas psichologinę prievartą ir kt.) šis užsienietis gali daryti neigiamą poveikį ar įtaką mažamečio psichikai bei sukelti kitus nepageidaujamus ir žalingus padarinius“. Taip pat teisėjų kolegija negali sutikti su atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad „[pareiškėjo] socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje nevertintini kaip ilgalaikiai“, ir kad „duomenų, kad [pareiškėjas] rūpintųsi savo mažamečiu sūnumi, nėra“.

28. Pirmiausiai, pabrėžtina, kad prie pastarųjų išvadų Migracijos departamentas priėjo išimtinai remdamasis pareiškėjo buvusios žmonos A. G. paaiškinimais, su kuria pareiškėjas yra išsituokęs ir tarp kurių, kaip matyti, yra susiklostę konfliktiški santykiai. Šiame kontekste primintina, kad tai, jog sprendimo dėl pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. prašymo nepakanka grįsti tik jo buvusios sutuoktinės paaiškinimais, kurie nėra patvirtinti jokiais duomenimis (įrodymais), nes tokiu būdu būtų pažeisti įstatymo viršenybės ir objektyvumo principai bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies kylantys reikalavimai, konstatavo ir LVAT teisėjų kolegija, priėmusi 2019 m. liepos 10 d. sprendimą, kuriuo Departamentas įpareigotas pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nepilnamečio sūnaus motinos A. G. 2019 m. lapkričio 8 d. apklausos lape išdėstyti paaiškinimai ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2019 m. sausio 11 d. rašte perpasakota A. G. pozicija turi būti vertinami, atsižvelgiant į bendrą šių įrodymų gavimo kontekstą, taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes. Vertinant paminėtus duomenis, be kita ko, būtina atsižvelgti į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių aplinkybę, jog iki skyrybų su sūnaus motina pareiškėjas nedalyvavo auginant ir auklėjant sūnų. Kitaip tariant, byloje nėra įrodymų, sudarančių pagrindą teigti, kad beveik ketverius metus po sūnaus gimimo (t. y. iki vaiko tėvų skyrybų) pareiškėjas, jo buvusi sutuoktinė ir jo mažametis sūnus nebuvo susiję pakankamais šeiminiais ryšiais, kad pareiškėjas sūnumi nesirūpino, jo neauklėjo ar kad per tuos ketverius metus tarp tėvo ir jo sūnaus neužsimezgė pakankamas faktinis ryšys. Šiame kontekste reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, kad, kaip teismo posėdyje patvirtino Migracijos departamento atstovė, prieš tai net du kartus pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo keičiamas tuo pačiu, t. y. šeimos susijungimo, pagrindu. Vadinasi, ta pati institucija net kelis kartus nematė pagrindo kvestionuoti šeimos susijungimui būtino faktinio ryšio tarp pareiškėjo ir jo mažamečio sūnaus pakankamumo ir neturėjo pagrindo dėl to netenkinti pareiškėjo prašymų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu.

30. Dėl Departamento Sprendime padarytos išvados, jog pareiškėjas „nesidomi vaiku“, „[pareiškėjo] socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje nevertintini kaip ilgalaikiai“, ir „duomenų, kad jis rūpintųsi savo mažamečiu sūnumi, nėra“, papildomai pabrėžtina, kad net ir iš 2019 m. lapkričio 8 d. pareiškėjo nepilnamečio sūnaus motinos A. G. apklausos lape išdėstytų paaiškinimų ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2019 m. sausio 11 d. rašte perpasakotos A. G. pozicijos matyti, jog pareiškėjo buvusi žmona neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas, nors ir retai, tačiau pakankamai reguliariai susitikinėja su sūnumi, padovanojo jam mobilų telefoną, sutiko su teismo nustatyta bendravimo su sūnumi tvarka (du kartai per mėnesį), moka sūnui priteistą materialinį išlaikymą (nors šiuo metu ir yra susidaręs įsiskolinimas). Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad paskutinį kartą su sūnumi susitiko 2020 m. vasario mėnesį, taip pat paaiškino, kad priteistų alimentų sūnui kurį laiką nemoka dėl to, kad, neturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, negali ir dirbti, dėl to susiduria su finansiniais sunkumais.

31. Taip pat kaip neįrodyta vertintina atsakovo Sprendimo išvada dėl to, kad surinkti įrodymai „sudaro rimtą pagrindą manyti, jog elgdamasis neadekvačiai (būdamas neblaivus mažamečio vaiko akivaizdoje, keldamas smurtą artimoje aplinkoje, naudodamas psichologinę prievartą ir kt.) šis užsienietis gali daryti neigiamą poveikį ar įtaką mažamečio psichikai bei sukelti kitus nepageidaujamus ir žalingus padarinius“. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2019 m. sausio 11 d. rašte aiškiai nurodoma, kad nėra gauta pranešimų dėl pareiškėjo nepilnamečio vaiko teisių pažeidimo iš tėvo pusės, ir kad pareiškėjo žmona šiam skyriui teigė, jog „vaiko atžvilgiu [pareiškėjas] nei psichologinio, nei fizinio smurto nėra vartojęs“.

32. Paminėtos aplinkybės, be kita ko, patvirtina, kad pareiškėjas neišnaudoja visų jam teismo suteiktų galimybių dalyvauti mažamečio sūnaus gyvenime, rūpintis juo ir užsiimti jo auklėjimu, taip pat savo sūnui neužtikrina minimalaus materialinio aprūpinimo. Tačiau tai, įvertinus visas nustatytas faktines aplinkybes, turinčias tam įtakos (be kita ko, dėl objektyvių priežasčių susiklosčiusią sunkią finansinę padėtį, konfliktiškus santykius su sūnaus motina), nesudaro pakankamo pagrindo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p., 43 str. 1 d. 3 p.).

33. Įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovu ir pirmosios instancijos teismu, kad naudojimasis Šengeno vizos suteikiamomis teisėmis užtikrintų galimybę pareiškėjui užtikrinti pakankamą faktinį ryšį su mažamečiu vaiku. Šiuo aspektu teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pareiškėjui, kad jam kasmėnesinės kelionės iš Kabulo į Lietuvą būtų finansiškai nepakeliamos, dėl ko iš esmės neliktų galimybių palaikyti pakankamą faktinį ryšį su mažamečiu sūnumi, būtų neproporcingai apribota jo teisė į šeimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu būtų pažeista ne tik pareiškėjo teisė palaikyti faktinį ryšį su mažamečiu sūnumi, tačiau tai nebūtų suderinama ir su pareiškėjo mažamečio sūnaus interesais, teise reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos kontekste įvertinusi visus bylos duomenis, paties pareiškėjo teismo posėdžiuose (tiek bylą nagrinėjant pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose) pateiktus atsakymus į užduotus klausimus kiek tai susiję su atsakovo Sprendimo vertinimu teisės į šeimą ribojimo proporcingumo aspektu, negali pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, paminėtai šio LVAT sprendimo 9, 10, 12 punktuose, ir pirmosios instancijos išvadai, kad Departamento sprendimas nepakeisti leidimo laikinai gyventi yra proporcinga priemonė (žr. šio LVAT sprendimo 15 p.).

35. Teisėjų kolegija, byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi Sprendimo turinį, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu, konstatuoja, kad Migracijos departamentas netinkamai vertino tarp pareiškėjo ir jo mažamečio sūnaus susiklosčiusį faktinį ryšį, jo pakankamumo leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p., 43 str. 1 d. 3 p.) išduoti aspektu. Atsakovas nepagrįstai skundžiamame sprendime nusprendė, kad pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. prašyme nurodyti duomenys yra fiktyvūs (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), ir dėl to yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.).

36. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylai reikšmingus įrodymus, taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, ir nepagrįstai sprendė, jog atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas, Migracijos departamento Sprendimas naikinamas, o Departamentas įpareigojamas pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo N. G. (N. G.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo N. G. (N. G.) skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. (15/4-10)3I-00469 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Afganistano Islamo Respublikos piliečiui N. G.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Skirgailė Žalimienė